Civilinė byla Nr. e2S-206-854/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23328-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.1.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5.; 3.4.5.2.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2022 m. sausio 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (pareiškėjų) T. C. O. ir S. C. D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų T. C. O. ir S. C. D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Apeliacinės instancijos teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos S. C. D. S. senelis, pareiškėjo T. C. O. prosenelis M. (Brazilijoje – ir „M.“) Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
2. Pareiškėjai nurodė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), prašydami atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį. Migracijos departamentas surašė 2021 m. sausio 27 d. teikimą neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės ir jį pateikė Vidaus reikalų ministerijai. Vidaus reikalų ministro 2021 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1V-149 nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę.
3. Pareiškėjai pažymėjo, kad iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo jie nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės. Kadangi Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra išlikusių Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų dokumentų apie M. Ž. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
4. Nurodė, kad M. Ž. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę pagrindžia ne tik pareiškėjų teismui pateikti įrodymai, tačiau ir tarpukario Lietuvos teisės aktai (1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę). Pareiškėjai teigė, kad Migracijos departamento teikime nurodytai aktai, o būtent – 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnio nuostata, negalėjo būti taikoma, kadangi šis Pilietybės įstatymo keitimas priimtas tik 1939 m. rugpjūčio 8 d., o šioje byloje siekiama įrodyti, kad M. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal įstatymo galiojimo laike principą įstatymas atgal negalioja, todėl šis Pilietybės įstatymo keitimo įstatymas negalėjo įsigalioti ir neįsigaliojo anksčiau nei 1939 m. rugpjūčio 8 d. Nuo šios datos iki 1940 m. birželio 15 d. buvo suėję tik kiek daugiau nei 10 mėnesių, tad akivaizdu, kad pareiškėjų seneliui/proseneliui nebuvo jokio pagrindo netekti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo keitime nurodytu atveju – nebuvo suėjęs įstatyme nurodytas terminas, skaičiuotinas nuo įstatymo įsigaliojimo 1939 m. rugpjūčio 8 d. – 2 metai.
5. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad pagal 1919 m. gruodžio 23 d. Pasų įstatus paso neišsiėmimas laiku nereiškė, kad asmuo netenka pilietybės. Pasų įstatai kalba tik apie paso išsiėmimą, t.y. nei 1919 m. Laikinajame pilietybės įstatyme, nei 1919 m. Pasų įstatuose nėra jokio priežastinio ryšio su tuo, jog jei asmuo paso neišsiima, jis būtų laikomas arba neturinčiu Lietuvos Respublikos pilietybės, arba būtų laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės. Pilietybės įgijimo pagrindai yra nurodyti 1919 m. Laikinajame pilietybės įstatyme. Net jei M. Ž., sukakęs 17 m. amžiaus, ir nebuvo išsiėmęs paso, maksimaliai, kas jam galėjo grėsti, tai piniginė bauda, o ne Lietuvos Respublikos pilietybės atėmimas.
6. Pareiškėjai nurodė, kad M. Ž. niekada netapo Brazilijos piliečiu ir visą gyvenimą liko Lietuvos piliečiu. Brazilijoje jis gyveno dokumento, Brazilijoje vadinamo „Užsieniečio tapatybės dokumentu“, pagrindu. Šiame dokumente nurodoma, kad M. Z. kilmės šalis yra Lietuva, kad jo pilietybė yra Lietuvos, kad jo gimimo data (duomenys neskelbtini), kad jo tėvai – M. ir J. Z. Dokumente nurodyta, kad dokumentas nuolatinis, galioja iki 1991 m. lapkričio 18 d. Lietuvos centriniame valstybės archyve taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad M. Ž. Lietuvos pilietybės buvo netekęs. Priešingai, kaip nurodoma Brazilijos nuolatiniame užsieniečio tapatybės dokumente, jis nepriėmė Brazilijos pilietybės, visą gyvenimą išliko Lietuvos piliečiu.
7. Pareiškėjų vertinimu, nesant dokumentų, įrodančių, kad buvo užvesta ir baigta M. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybės nustojimo byla, laikytina, kad Lietuvos Respublikos pilietybės jis nebuvo netekęs, be to, apskritai tokia byla užvesta ir negalėjo būti, nes jis niekada netapo Brazilijos piliečiu. Be to, pareiškėjų teigimu, nors pareiškėjų senelis/prosenelis Brazilijos pilietybės niekuomet nepriėmė, tačiau net jei būtų tai padaręs, pagal tarpukario teisinį reguliavimą jis galėjo išlikti ir Lietuvos piliečiu, ir turėti abi pilietybes (1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skyriaus 10 punktas; 1937 m. lapkričio 18 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitimas).
8. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai nesutiko su Migracijos departamento teikime nurodyta išvada, esą pareiškėjų senelis/prosenelis net jei buvo Lietuvos pilietis, Lietuvos pilietybę buvo praradęs. Pareiškėjų teigimu, nepaisant to, kad M. Ž. Lietuvos Respublikos pasas ar kitas tiesioginis pilietybę įrodantis dokumentas Lietuvos centriniame valstybės archyve neišlikęs, o jo gimimo įrašas Lietuvos valstybės archyve nerastas, iš visų pateikiamų dokumentų labiau tikėtina, kad pagal visus kitus pateiktus dokumentus M. Ž. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. nei kad juo nebuvo.
9. Pareiškėjai nurodė, kad kitokia tvarka kaip juridinio fakto nustatymas, pareiškėjai neturi galimybės gauti jų tėvo/senelio/prosenelio turėtą Lietuvos pilietybę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjai dėl to jau kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos valstybės centrinį archyvą, Migracijos departamentą, atitinkamas institucijas Brazilijoje, tačiau archyvuose reikiami dokumentai neišlikę, o pateiktuosius Migracijos departamentas įvertino kaip nepakankamus dėl pareiškėjų protėvio Lietuvos Respublikos pilietybės. Tai, pareiškėjų vertinimu, sudaro CPK 445 straipsnyje esantį pagrindą kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjams, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonims, bus leidžiama atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį.
10. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjai nesilaikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, todėl pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėtų būti paliktas nenagrinėtas, o jeigu šis prašymas nebūtų tenkintas – pareiškimas turi būti atmestas. Pažymėjo, kad pareiškėjų teismui pateikti dokumentai neleidžia daryti išvadų, kad pareiškėjų senelis/prosenelis M. Z. yra M. Ž. ar turėjo Lietuvos pilietybę ir ją išsaugojo iki 1940 m. birželio 15 d.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjų T. C. O. ir S. C. D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė.
12. Teismas nurodė, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Ši teisės norma nustato, jog suinteresuotas asmuo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į teismą gali kreiptis tik tuo atveju, jeigu pirmiausia su prašymu kreipiasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją (Migracijos departamentą), o pastaroji konstatuoja, kad suinteresuoto asmens pateiktų dokumentų nepakanka nustatyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytos faktinės aplinkybės.
13. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo laikyti, jog pareiškėjų pateikti dokumentai nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjų senelis/prosenelis M. (M.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Priešingai, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, 2021 m. sausio 27 d. teikime Nr. 13P-26 padarė išvadą, kad M. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (jei turėjo) Lietuvos Respublikos pilietybės.
14. Teismas nurodė, kad pareiškėjų inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus 2021 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 1V-149 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Pareiškėjai šio įsakymo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos tvarka neskundė. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad, pasibaigus administracinei procedūrai, jie yra inicijavę naują procedūrą dėl pilietybės atkūrimo.
15. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad nesant pradėtos (ir nebaigtos) administracinės procedūros dėl pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamento tarpinio procedūrinio sprendimo, jog pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, nuo fakto, ar M. (M.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso. Taigi, prašomas nustatyti faktas nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme.
16. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad ši byla negalėjo būti iškelta, nes prašomas nustatyti faktas šiuo metu neturi juridinės reikšmės (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 444 straipsnio 1 dalis), todėl, nustatęs tokią aplinkybę po bylos iškėlimo teisme, civilinę bylą nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
17. Teismas pareiškėjams išaiškino teisę kreiptis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir inicijuoti naują administracinę procedūrą dėl pilietybės atkūrimo (CPK 294 straipsnio 1 dalis). Dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškino, kad bylos nutraukimas, pasikeitus faktinėms aplinkybėms ir pareiškėjams inicijavus naują administracinę procedūrą dėl pilietybės atkūrimo, nekliudo pareiškėjams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
18. Bylą nutraukęs, teismas pareiškėjams grąžino už pareiškimą sumokėtą 38 Eur dydžio žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
19. Pareiškėjai T. C. O. ir S. C. D. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Kitokia tvarka kaip juridinio fakto nustatymas, pareiškėjai neturi galimybės gauti jų senelio/prosenelio turėtą Lietuvos pilietybę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjai dėl to jau kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos valstybės centrinį archyvą, Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, atitinkamas institucijas Brazilijoje, tačiau archyvuose reikiami dokumentai neišlikę, o pateiktus dokumentus Migracijos departamentas įvertino kaip nepakankamus dėl pareiškėjų protėvio Lietuvos Respublikos pilietybės. Šiuo metu administracinė procedūra Migracijos departamente jau yra pasibaigusi. Visos šios aplinkybės sudaro CPK 445 straipsnyje numatytą pagrindą kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti juridinį faktą.
19.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs tarpinio procedūrinio sprendimo, jog pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui dėl pilietybės priimti. Šiuo atveju pareiškėjų atžvilgiu Migracijos departamento surašytas teikimas kalba būtent apie tai, kad Migracijos departamentas nagrinėjo jam pateiktus dokumentus ir padarė išvadą, jog pateiktų dokumentų nepakanka laikyti, kad pareiškėjų senelis/prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. Taigi pats teikimas laikytinas tokiu dokumentu, kurio teismas reikalauja.
19.3. Nenustačius juridinio fakto teisme, pareiškėjų pakartotinis kreipimasis į Migracijos departamentą teikiant lygiai tuos pačius dokumentus, kuriuos jau pateikė anksčiau ir kuriuos Migracijos departamentas yra peržiūrėjęs bei įvertinęs, neleis pareiškėjams tikėtis kitokios bylos baigties nei ta, su kuria jie susidūrę jau dabar, todėl teismo priimta nutartis nutraukti šią civilinę bylą išaiškinant pareiškėjams teisę kreiptis į Migracijos departamentą ir inicijuoti naują administracinę procedūrą dėl pilietybės atkūrimo iš esmės pažeidžia proceso koncentruotumo ir efektyvumo principus. Tai būtų tik pareiškėjų laiko praradimas ir Lietuvos valstybinių institucijų apkrovimas bereikalingu darbu, nes tuos dokumentus, kuriuos šiuo metu pareiškėjai turi ir su kuriais vėl turėtų kreiptis į Migracijos departamentą, Migracijos departamentas jau peržiūrėjęs ir įvertinęs.
19.4. Pareiškėjai neskundė 2021 m. vasario 25 d. Vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 1V-149 administracine tvarka (Vilniaus apygardos administraciniam teismui), nes administracine tvarka būtų patikrintas tik Migracijos departamento/Vidaus reikalų ministerijos veiksmų ir įsakymo teisėtumas, tačiau bet kuriuo atveju esamoje situacijoje Migracijos departamentui teikime konstatavus, kad pateiktieji dokumentai nepatvirtina pareiškėjų protėvio turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., manytina, Vilniaus apygardos administracinis teismas būtų padaręs išvadą, kad su esamais pateiktais dokumentais Migracijos departamentas padaryti kitokią išvadą ir negalėjo. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, siekdami nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjų protėvis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., tam, kad turėdami tokį teismo sprendimą galėtų iš naujo inicijuoti administracinę procedūrą Migracijos departamente ir prie jau pateiktų dokumentų pridėti ir juridinį faktą nustačiusį teismo sprendimą, dėl ko galėtų tikėtis ir kitokio Migracijos departamento teikimo bei teigiamo Vidaus reikalų ministro įsakymo atkuriant jiems Lietuvos pilietybę.
19.5. Migracijos departamento teikime vartojamos frazės (pvz. „nepatvirtina M. Z., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Z., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės”) neleidžia daryti išvados, kad Migracijos departamentas būtų padaręs išvadą, jog pareiškėjų senelis/prosenelis buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., bet pilietybės vėliau neteko. Priešingai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pateiktų dokumentų visuma nepatvirtina pareiškėjų senelio/prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės.
19.6. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs žinion civilinę bylą, turėjo įsigilinti į Migracijos departamento teikime cituojamus tarpukario teisės aktus, kuriuose minima apie Lietuvos pilietybės galimą nustojimą, ir, atsižvelgęs į juos, konstatuoti juridinį faktą, kad asmuo Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d. vis tik buvo (ar nebuvo). Akcentuotina, kad pareiškėjų atžvilgiu tokių susiklosčiusių aplinkybių dėl galimo Lietuvos Respublikos pilietybės tolesnio praradimo net nebuvo – pareiškėjų pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo nurodoma, kad M. Z. ne tik kad turėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., tačiau jo atžvilgiu nebuvo jokių prielaidų jam po to Lietuvos Respublikos pilietybės netekti.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl ieškovės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
22. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutraukta civilinė byla pagal pareiškėjų pareiškimą, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis/prosenelis laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl nustatytų aplinkybių
23. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kuris 2021 m. sausio 27 d. surašė teikimą Nr. 13P-26 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Teikime Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjų senelis/prosenelis M. Z., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos valstybės archyvuose saugomuose fonduose tokių duomenų nerasta. Migracijos departamentas, įvertinęs tarpukaryje galiojusį teisinį reglamentavimą, taip pat pažymėjo, kad netgi ir tuo atveju, jeigu pareiškėjų senelis/prosenelis M. Z. būtų buvęs Lietuvos Respublikos pilietis, tai jis būtų buvęs pripažintas netekusiu (nustojusiu) Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi Brazilijoje gyveno beveik 10 metų be galiojančio užsienio paso.
24. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2021 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1V-149 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pareiškėjų prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkintas. Pareiškėjams buvo išaiškinta šio įsakymo apskundimo tvarka: įsakymą skųsti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei per 6 mėnesius Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka arba iš karto Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 1 mėnesį Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Nurodyta, kad apskundimo terminas skaičiuojamas nuo įsakymo paskelbimo Teisės aktų registre arba nuo įsakymo įteikimo dienos.
25. Duomenų, kad pareiškėjai būtų apskundę jiems nepalankų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2021 m. vasario 25 d. įsakymą aukščiau nustatyta tvarka, nėra.
26. Pareiškėjai S. C. D. S. ir T. C. O. 2021 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis, o pareiškėjo prosenelis M. (Brazilijoje – ir „M.“) Ž., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
27. Pareiškėjų pareiškimas 2021 m. rugsėjo 13 d. teisėjos rezoliucija priimtas ir išsiųstas suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui atsiliepimui į jį pateikti. Teisme 2021 m. spalio 6 d. gautas suinteresuoto asmens atsiliepimas į pareiškimą, kuriame jis prašė pareiškėjų pareiškimą palikti nenagrinėtą, kadangi pareiškėjai nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, o to nepadarius – pareiškimą prašė atmesti.
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė, konstatavęs, kad ši civilinė byla negalėjo būti iškelta, nes prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo laikyti, jog pareiškėjų pateikti dokumentai nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjų senelis/prosenelis M. (M.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau, priešingai, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, Migracijos departamentas 2021 m. sausio 27 d. teikime Nr. 13P-26 padarė išvadą, kad M. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (jei turėjo) Lietuvos Respublikos pilietybės.
29. Pareiškėjai atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, kad jie pateikė visus turimus dokumentus Migracijos departamentui, kuris, juos įvertinęs, sprendė, jog jų nepakanka nustatyti, ar iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjų senelis/prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi, pareiškėjų vertinimu, šiuo metu administracinė procedūra Migracijos departamente jau yra pasibaigusi, todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
30. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl pareiškėjų atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl pagrindo nutraukti civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (ne)buvimo
31. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Dėl to įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (CPK 444, 445 straipsniai).
32. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20 punktas). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).
33. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai asmuo siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą. Teisinė padėtis, kai dėl teisiškai reikšmingo fakto, kurį nustačiusi įstatymų įgaliota institucija priėmė atitinkamą sprendimą, teismine tvarka neginčijant tokio institucijos sprendimo, yra nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, neatitinka įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidėjo valios. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas privalo pateiktą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, o pareiškimą priėmus – bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008).
34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pobūdį, klausimui išspręsti aktualų teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai civilinę bylą nutraukė, konstatavęs, kad pareiškėjų prašomas nustatyti faktas šiuo atveju neturi juridinės reikšmės, t.y. neatitinka vienos iš sąlygų būtinų juridinę reikšmę turinčiam faktui teismine tvarka nustatyti.
35. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – Pilietybės įstatymas) (1 straipsnis).
36. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis).
37. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
38. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4, 5 dalyse nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.
39. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi, Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
40. Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad jie pasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka ir, kadangi Migracijos departamentas savo teikime konstatavo, kad pareiškėjų pateiktų dokumentų nepakanka nustatyti, jog pareiškėjų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjai pagrįstai dėl šio fakto nustatymo kreipėsi į teismą.
41. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kartu susijusios su šio asmens palikuonio teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį įgyvendinimu, yra šios: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo jos netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-239-701/2021, 31 punktas).
42. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Migracijos departamentui 2021 m. sausio 27 d. teikime konstatavus, kad nepakanka pareiškėjų pateiktų duomenų nustatyti, ar pareiškėjų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, šiuo pagrindu nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente tas konstatuota (teikime, rašte ar kt.), atsirado prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Visgi nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad Migracijos departamentas teikime konstatavo ne tik anksčiau nurodytą aplinkybę, tačiau, be kita ko, ir tai, kad netgi tuo atveju, jeigu pareiškėjų senelis/prosenelis ir būtų buvęs Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., jis būtų laikomas jos netekusiu, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.
43. Taigi, šiuo konkrečiu atveju Migracijos departamentas teikime pasisakė ne tik dėl duomenų nepakankamumo faktui dėl pilietybės įgijimo nustatyti (nutarties 41 punkte nurodyta 2-oji sąlyga), tačiau ir dėl pareiškėjų prašymo iš esmės – sprendė, kad netgi ir esant duomenims, kad pareiškėjų senelis/prosenelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, bet kokiu atveju būtų pripažinta, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko (nutarties 41 punkte nurodyta 3-oji sąlyga). Šiuo atveju, esant konstatuotai pastarajai sąlygai, kitos sąlygos, ar pareiškėjų senelis/prosenelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nustatymas teismine tvarka tampa betikslis ir nesukeliantis materialių teisinių padarinių pareiškėjams, t.y. netgi teismine tvarka nustačius, kad Lietuvos Respublikos pilietybė atitinkamu laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjų senelio/prosenelio buvo įgyta, tai nepaneigtų kitos Migracijos departamento teikime nustatytos sąlygos, jog pareiškėjų senelis/prosenelis Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neteko, buvimo.
44. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t.y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: teisės įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).
45. Taigi, šiuo atveju nors bendrąja prasme juridinę reikšmę turintis faktas dėl to, kad pareiškėjų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir galėtų būti nustatytas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis faktas (sąlyga) pats savaime pareiškėjams nesukels jokių materialių teisinių padarinių (kuomet jau pasisakyta, kad pareiškėjų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko), konstatuotina, kad prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės, todėl nenagrinėtinas teisme (CPK 444-445 straipsniai).
46. Pabrėžtina tai, kad Migracijos departamentui 2021 m. sausio 27 d. priėmus aptariamo turinio teikimą ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei 2021 m. vasario 25 d. priėmus įsakymą Nr. 1V-149 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjų prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo buvo netenkintas, pareiškėjai turėjo galimybę ginčyti nustatytus faktus įstatyme nustatyta tvarka. Šio įsakymo apskundimo tvarka pareiškėjams priimtame įsakyme buvo išaiškinta, tačiau duomenų, kad pareiškėjai ja pasinaudojo, nėra.
47. Pastebėtina tai, kad bendrosios kompetencijos teismas – Vilniaus miesto apylinkės teismas, nėra įgaliotas instancine tvarka peržiūrėti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo, todėl netgi, galimai ir nustatęs sąlygą, kad pareiškėjų senelis/prosenelis visgi tam tikru metu buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (t.y. toje dalyje, kurioje Migracijos departamentas konstatavo, kad nepakanka duomenų pilietybės įgijimo faktui nustatyti), teismas neturi pagrindo pakartotinai spręsti dėl kitos sąlygos egzistavimo, t.y. ar pareiškėjų senelis/prosenelis (ne)buvo iki 1940 m. birželio 15 d. netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi šis faktas jau konstatuotas Migracijos departamento teikime, kuriuo remiantis 2021 m. vasario 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“.
48. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjų atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra pasibaigė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo, su kuriuo nesutikdami pareiškėjai turėjo galimybę jį skųsti įstatymų nustatyta tvarka ir ginčyti nustatytus faktus dėl jų senelio/prosenelio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d., t.y. kvestionuoti Migracijos departamento pateiktas išvadas, taikytinus tarpukario teisės aktus ir kt.
49. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo proceso stadijos arba turi atsisakyti priimti ieškinį (skundą), arba, jeigu civilinė byla jau yra iškelta – ją nutraukti remdamasis atitinkamai CPK 137 straipsnio 1 dalies 1 punktu arba 293 straipsnio 1 punktu. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
50. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, į tai, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjų prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės ir pareiškėjams nesukels realių materialių teisinių padarinių, tokiai aplinkybei paaiškėjus po civilinės bylos iškėlimo, civilinė byla pagrįstai nutraukta kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
51. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčių fakto nustatymo nagrinėjimo tvarką ir sąlygas, todėl šiuo konkrečiu atveju nustatęs, kad fakto nustatymas neturi juridinės reikšmės, pagrįstai civilinę bylą nutraukė. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
n u t a r i a:
pareiškėjų T. C. O. ir S. C. D. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Giedrė Čėsnienė