Pranešėjas  V. Kursevičius                                                        Civilinė byla Nr. 2A-249-210/2013

Teisėjas R. Antanavičius                                            Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02615-2012-5

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 45.5; 50.11;121.21.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 5 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Birutės Simonaitienės, Danutės Burbulienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui A. V., trečiajam asmeniui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo, ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą prašydamas iš atsakovo A. V. priteisti 5683,53 Lt skolos už patiektą šilumos energiją, 5 procentus metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad į atsakovo A. V. iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos išsinuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), per prijungtą šilumos energijos tiekimo tinklą tiekė šilumos energiją. Atsakovas konkliudentiniais veiksmais sudarė su ieškovu šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, todėl privalo mokėti už patiektą energiją.

Atsakovas A. V. per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija su ieškiniu sutiko, nurodydama, kad atsakovas savo valią sudaryti šilumos pirkimo – pardavimo sutartį išreiškė sumokėdamas už jam patiektą šilumos energiją, todėl turi vykdyti savo prievolę - kas mėnesį sumokėti už patiektą šilumos energiją, tačiau šios prievolės nevykdo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinio netenkino.

Teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra priimtos bylose, kurios pagal savo faktines aplinkybes skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl teismas jomis nesivadovavo.

Nurodytų teisės aktų analizė teismui leido daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas - šilumos vartotojas ar pastato, butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyta Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties, todėl nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektų prasme ir, remiantis vien šiuo nutarimu, laikyti byloje gyvenamųjų patalpų nuomininką šilumos energijos vartotoju, atsakingu tiekėjui, negalima.

Teismas laikė, kad aplinkybės, jog atsakovas nuomojamame bute yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą bei per visą įsiskolinimo laikotarpį atliko keturis dalinius mokėjimus už šilumos energiją, nėra pakankamos faktui, kad šalys sudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutartį, konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato, buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nagrinėjamu atveju, nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Mažeikių rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, teismas laikė, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko - Mažeikių rajono savivaldybės, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo – pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Teismas pažymėjo, kad laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo nurodytose bylose, šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus, jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Teismas akcentavo, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika atsakovą A. V. galima būtų laikyti šilumos vartotoju, jei tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens būtų sudarytas trišalis rašytinis susitarimas, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismo pažymėta, kad ieškovui remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika buvo pasiūlyta pakeisti ieškinyje nurodytą atsakovą tinkamu atsakovu – patalpų savininku Mažeikių rajono savivaldybę, kuris vėliau skolą už patiektą energiją regreso tvarka galėtų išsiieškoti iš šilumos vartotojo, tačiau ieškovas šiuo pasiūlymu nepasinaudojo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo rašytinė sutartis dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo sudaryta nebuvo, šios aplinkybės neginčijo ir ieškovas, teismas konstatavo, kad ieškinys dėl įsiskolinimo už Mažeikių rajono savivaldybei priklausančiam butui patiektą šilumos energiją priteisimo iš buto nuomininko – atsakovo A. V. yra nepagrįstas, todėl teismas jo netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą  ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai pritaikė teismų praktiką dėl pastatų savininko pareigos mokėti už tiekiamą šilumos energiją atsiradimo pagrindo. Teigia, kad savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamą šilumą negali būti a priori siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Apeliantas nurodo, kad asmeniui, nuomos sutarties pagrindu naudojant patalpas ir iš energijos tiekimo įmonės, po patalpų perėmimo priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, netgi už ją iš dalies atsiskaitant, tarp šalių atsiranda šilumos energijos tiekimo - vartojimo teisiniai santykiai, todėl šalių valia gauti ir tiekti šilumos energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybės, kad atsakovas nuomojamame bute yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą bei per visą įsiskolinimo laikotarpį atliko keturis dalinius mokėjimus už šilumos energiją nėra pakankamos faktui, kad šalys sudarė šilumos pirkimo -pardavimo sutartį, konstatuoti.

2. Teismo nurodytos kasacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos ir Vilniaus apygardos teismo civilinė byla, kuriose suformuotos nurodytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, skiriasi nuo nagrinėjamos bylos pagal svarbiausią faktinę aplinkybę. Nurodytose civilinėse bylose nebuvo nustatyta duomenų, kad nuomininkai per visą buto nuomos laiką būtų mokėję už ieškovo suteiktas paslaugas, todėl negalima teigti, kad šiose bylose nuomininkai išreiškė valią sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą  ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nurodoma, kad ieškovas UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ prisideda prie Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo. Atsakovas A. V. nuomos sutarties pagrindu apsigyvenęs išsinuomotame bute, realizavo savo pasirinkimo teisę ir konkliudentiniais veiksmais išreiškė valią sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pagal standartines sutarties sąlygas. Atsakovas priėmė ieškovo centralizuotai tiekiamą šilumos energiją ir už ją mokėjo mokesčius. Mano, jog teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybes, kad atsakovas A. V. išsinuomotame bute deklaravo savo gyvenamąją vietą ir už mokestinį laikotarpį nuo 1992 m. gruodžio 16 d. iki 2008 m. sausio 31 d., net penkiolika metų mokėjo mokesčius už šilumos energiją. Laiko, kad šios aplinkybės yra pakankamos faktui, kad šalys sudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, konstatuoti. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės normų išaiškinimais civilinėse bylose Nr. 3K-3-432/2009, 3K-3-280/2009, 3K-3-3/2008 ir Vilniaus apygardos teismo praktika civilinėje byloje Nr. 2A-395-467/2010.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 str. 1 d. apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. O byloje pakanka duomenų jas vertinti atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus.

Teismas primena, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje priimto teismo sprendimo dalyje, ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.              

Dėl subjekto, atsakingo už skolą už tiekiamas energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui.

Šioje byloje (ir ieškiniu, ir apeliaciniu skundu) keliami apmokėjimo už tiekiamą ir suvartotą šilumos energiją buitiniam vartotojui ir subjekto, atsakingo už skolas už patiektą šilumos energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui, kurį savivaldybė yra išnuomojusi komerciniais pagrindais, o nuomininkas nėra sudaręs su šilumos tiekėju atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją sutarties, kai nuomininkas nemoka ar moka ne už visą tiekiamą energiją, klausimai.

Teisėjų kolegija primena, kad šilumos energija tiekiama šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu (CK 6.383 str.). Taigi, šilumos vartotojo pareiga mokėti už tiekiamą šilumos energiją siejama su asmeniu, kuris tokią pareigą yra prisiėmęs pagal sutartį. Teisės aktuose dėl šilumos ir karšto vandens pirkimo–pardavimo nėra reglamentuojama situacija, kai patalpų savininkas (ar jo įgaliotas struktūrinis padalinys ar įmonė) yra išnuomojęs gyvenamąsias patalpas nuomininkui, ir šis yra faktinis šilumos bei karšto vandens vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją taisyklę šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Nagrinėjamoje byloje tokio reglamentavimo pagrindu pirmosios instancijos teismas ir sprendė, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Teismas šiuo atveju rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, (bylos Nr. 3K-3-3/2008; kt.) ir ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo A. V. skolą už jam tiektą šilumos energiją netenkino, nurodęs, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui.

Tačiau šioje byloje cituojant aukščiau nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo nuostatas ir vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo išaiškinimus ir motyvus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios praktikos laikomasi bylose, kai šilumos energija buvo tiekiama savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui, kuris kaip socialinis būstas išnuomotas trečiajam asmeniui, su kuriuo nors ir sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis, tačiau sutartyje neaptarta nuomininko pareiga atsiskaityti už sunaudotą šilumos energiją, o nuomininkas nesudaręs su tiekėju šilumos tiekimo sutarties. Dėl to cituojamose bylose, kuriomis nepagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą šioje byloje, kartu išaiškinta, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su tiekėju, laikytina, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko. Taigi, nurodytomis sąlygomis, kai būstas išnuomojamas kaip socialinis būstas, pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas, taikomos specifinės sąlygos, kurias iš esmės apsprendžia tokio būsto suteikimo teisiniai ir moraliniai aspektai – parama šeimoms dėl mažų pajamų negalinčioms įsigyti gyvenamojo būsto, nesant rašytinės šilumos tiekimo sutarties ir buto savininkui neaptarus su buto nuomininku atsiskaitymo už šilumą tvarkos, buto savininkas laikytinas atsakingu už butui tiekiamą šilumos energiją. Plėtojant savivaldybės pareigas nuomojant socialinį būstą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą.

Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje bylos aplinkybės yra skirtingos nuo pirmosios instancijos teismo cituojamos bylos. Minėtoje byloje (bylos Nr. 3K-3-3/2008; kt.) konstatuota, kad savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo principams. Taigi, pasikartojant dar kartą primenama, kad nurodomoje byloje šilumos energija buvo tiekiama socialinio būsto statusą turinčioms patalpoms ir buvo sprendžiamas klausimas dėl atsiskaitymo už tokiam būstui tiekiamą šiluminę energiją. Socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal sąlygas, kurias nustato Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 12 p.). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais; tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S., L. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009).    Socialinio būsto specifinė paskirtis lemia ir tam tikras su tokiais būstais susijusias savivaldybės pareigas, kurios negali būti nustatomos kitais atvejais. Tai yra reikšminga paminėti nagrinėjamu atveju, nes dėl to socialinio būsto atžvilgiu formuojama teismų praktika negali būti taikoma butams, kurie neturi tokio statuso. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje šilumos energija, už kurią prašoma priteisti susidariusią skolą, buvo tiekiama ne į socialinį būstą (tokių duomenų byloje nėra), todėl turi būti sprendžiami klausimai dėl atsiskaitymo už šiluminę energiją tarp šiluminės energijos tiekėjo ir tiesioginio jos vartotojo.

Kartu, vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl subjekto, atsakingo už tiekiamą energiją, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais ir laikosi pozicijos, kad šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo sutarties dalyvis  gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir jų nuomininkas – faktinis šilumos energijos vartotojas. Tokia situacija gali būti, kai nuomininkas gyvena neišpirktame (nuomojamame) bute, t. y. nuomojasi jį pagal ankstesnę buto nuomos sutartį ne kaip socialinį būstą; kai nuomininkas gyvena daugiabučiame name, kuriam šilumos energija tiekiama centralizuotai ir jo negalima atjungti nuo tiekėjo; ir kai jis savo veiksmais ir nuomos sutartimi su buto savininku (nuomotoju) susitaria dėl mokėjimų už tiekiamą šilumos energiją nuomojamam būstui sąlygų ir kai jis savo konkliudentiniais veiksmais (periodiniais, vienkartiniais ar daliniais mokėjimais šilumos energijos tiekėjui) patvirtina, kad jis prisiima pareigą kaip vartotojas mokėti už tiekiamą šilumos energiją, nors ir nesudaręs su tiekėju rašytinės energijos tiekimo ir vartojimo sutarties. Šios visos sąlygos nagrinėjamoje byloje yra.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo butas būtų priskirtas socialinio būsto statusą turinčiam butui. Tą aplinkybę, kad nuomojamas būstas nėra socialinis būstas lemia gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo pagrindas ir laikas. Kasacinio teismo praktikoje dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos išaiškinta, jog pakitęs socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos ir sąlygų reguliavimas lėmė, kad ginčai, kylantys iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykių, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į nuomos sutarties sudarymo momentą. Taigi, asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus Civiliniame kodekse. Šia teisės norma gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2003 m. sausio 1 d., valstybė užtikrino status quo bei jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R., kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Taigi, nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui nekito.

Sprendžiant šiuos klausimus, reikalinga atkreipti dėmesį ir į šioje byloje nustatytas kitas reikšmingas faktines aplinkybes:

a) atsakovas  A. V. ginčo bute gyvena nuo 1985 metų;

b) remiantis byloje pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatyta, kad trečiajam asmeniui Mažeikių rajono savivaldybei butas, esantis (duomenys neskelbtini) priklauso nuosavybės teise;

c) šis butas savivaldybei yra perduotas ir nuosavybė į jį įregistruota 1999 m. spalio 15 d. aktu (19 b. l.), kadangi butas jo gyventojų nebuvo privatizuotas;

d) 1992 m. gruodžio 16 d. vadovaujantis tuo metu galiojusio Butų kodekso nustatyta tvarka, tęstinumo pagrindu (Butų kodekso 86 str.) sudaryta savivaldybės įmonės ir atsakovo A. V. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis;

e) šios sutarties 2.2 punkte nuomotojas ir nuomininkas susitarė dėl mokėjimų už tiekiamą butui šilumos energiją ir kitas komunalines paslaugas.

Pažymėtina, kad šios sutarties atsakovas neginčija, ja remiasi ir ieškovas ir trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybė šioje byloje, teikdami savo argumentus ir motyvus.

Todėl remdamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo laikas lemia, kad  sudaryta buto nuomos sutartis nėra socialinio būsto nuomos sutartis, o savivaldybės išnuomota kitais – komerciniais pagrindais, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių vertinimo ir subjekto, atsakingo už tiekiamos šilumos energijos apmokėjimą, pripažintini nepagrįstais.   

Aplinkybę, kad atsakovas A. V. su šeima gyvena šiame bute patvirtina byloje esantieji dokumentai: minėta nuomos sutartis, 2004-11-09 UAB „Mažeikių butų ūkis“ pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-12-07 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pažyma apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą (41 b. l.) ir kiti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esanti 1992-12-16 gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, kuri sudaryta tarp UAB „Mažeikių būtų ūkis“ ir A. V., nors ir nėra įregistruota viešajame registre, patvirtina gyvenamosios patalpos nuomos santykius su šiuo metu esamu buto savininku – Mažeikių rajono savivaldybe, kadangi UAB „Mažeikių butų ūkis“ jos sudarymo metu buvo Mažeikių savivaldybės įmonė, kuriai pagal tuo metu buvusią struktūrą ir veiklos sritį buvo pavestos šios funkcijos, t. y. tvarkyti Mažeikių savivaldybei priklausantį butų ūkį. Taigi, teisėjų kolegija šių duomenų pagrindu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui siūlė pakeisti byloje nurodytą atsakovą A. V. į kitą atsakovą – Mažeikių rajono savivaldybę, kuri yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, ir nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti skolą iš tiesioginio šilumos vartotojo, kurį su nuomotoju siejo nuomos sutarties teisiniai santykiai ir įsipareigojimas sumokėti už tiekiamas komunalines paslaugas, taip pat ir už tiekiamą šilumos energiją.

Pažymėtina ir tai, kad nors Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys leidžia spręsti, kad aptariama buto nuomos sutartis viešame registre nebuvo įregistruota, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad sutartis sudaryta 1992 m., kuomet tokio registro nebuvo taigi akivaizdu, kad ji ir negalėjo būti įregistruota. Be to, šioje byloje esant tokio pobūdžio ginčui ši aplinkybė lemiamos reikšmės ginčo išsprendimui neturi, kadangi sutartis yra tipinė tokio pobūdžio sutartis, kurios atsakovas neginčija.

Kartu kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad nurodomos buto nuomos sutarties 2.2. – tame punkte nuomininkas įsipareigojo, be kita ko, mokėti už tiekiamą šilumos energiją ir kitas komunalines paslaugas ją tiekiančiai įmonei. Remdamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo laikas lemia, kad savivaldybės ir A. V. sudaryta buto nuomos sutartis nėra socialinio būsto nuomos sutartis. Vertinant pirmosios instancijos teismo argumentus, kad iš pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais sutiko mokėti už teikiamas paslaugas, taigi ir už teikiamą šilumos energiją, teisėjų kolegija pateiktų duomenų pagrindu sprendžia kitaip. Apeliantas, Mažeikių rajono savivaldybė pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog, nors su atsakovu A. V. rašytinė šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių veiksmų visuma rodo, jog tarp šalių nuo pat naudojimosi butu pradžios ir nuomos sutarties sudarymo buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. ieškovas UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ tiekė šilumos energiją butui, atsakovas ją vartojo, iš dalies už ją mokėdamas ir savanoriškai, ir pagal teismo sprendimus. Bylos duomenys, kuriuos teisėjų kolegija jau aprašė šioje nutartyje, patvirtina, kad atsakovas A. V. išsinuomotame bute deklaravo savo gyvenamąją vietą ir už mokestinį laikotarpį nuo 1992 m. gruodžio 16 d. iki 2008 m. sausio 31 d., net penkiolika metų mokėjo mokesčius už šilumos energiją. Nors byloje nėra duomenų už ankstesnįjį laiką, tačiau įvertinus visumą faktinių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovas už teikiamas paslaugas mokėjo ir anksčiau – nuo apsigyvenimo bute pradžios – 1985 m.  Taigi šie duomenys leidžia spręsti, kad šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją.

Todėl konstatavus, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai ginčo butą priskyrė socialiniam būstui ir nepagrįstai vadovavosi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, susijusia su socialinio būsto eksploatavimo problemomis, neteisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes dėl šalių susitarimų ir jų faktinio vykdymo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Kadangi byloje yra pateikti ir ištirti visi įrodymai dėl skolos dydžio ir jos susidarymo mechanizmo, pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nėra, todėl ieškinys išsprendžiamas iš esmės, ir byloje esančių ir apeliacinės instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu priimamas kitas sprendimas, kuriuo ieškinys patenkinamas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat iš atsakovo priteisiamas ieškovo sumokėtas 171 Lt dydžio žyminis mokestis (b. l. 11, CPK 93 str. 1 d.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikta bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti iš atsakovo A. V. ieškovui  UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ 5683,53 Lt skolos už patiektą šilumos energiją, 5 procentus metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2012-09-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 171 Lt žyminio mokesčio.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Vytautas Kursevičius

Teisėjai                                                                                                Birutė Simonaitienė

                                                                                                            Danutė Burbulienė