Civilinė byla Nr. e2A-29-196/2018 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00480-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.29.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Logfina“ ir atsakovo T. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1416-265/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Logfina“ ieškinį atsakovui T. R. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo T. R. 52 783,25 Eur skolą, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas T. R., eidamas UAB „Logfina“ direktoriaus pareigas ir būdamas įmonės kasininku, naudodamasis užimamomis pareigomis, sudarė paskolos sutartis. Pirma paskolos sutartis sudaryta 2011 m. balandžio 1 d. – 40 000,00 Lt (11 584,80 Eur) sumai. Antra paskolos sutartis sudaryta 2011 m. birželio 1 d. – 50 000,00 Lt (14 481,00 Eur) sumai. Abiejų paskolos sutarčių grąžinimo terminas buvo nustatytas 2011 m. gruodžio 20 d. Iš viso atsakovas T. R. sudarytų paskolos sutarčių pagrindu gavo 90 000,00 Lt (26 065,80 Eur) sumą, iki šiol šios skolos nėra grąžinęs. Slapstosi nuo UAB „Logfina“ atstovų, vengia bet kokių kontaktų, o tai sukelia realų pagrindą manyti, kad atsakovas T. R. paskolos sutartis sudarė jau turėdamas ketinimų neteisėtai pasipelnyti. Visos paminėtos sumos yra patvirtintos ir minimos specialisto išvadose, kurios buvo padarytos atliekant ikiteisminį tyrimą (baudžiamojoje byloje Nr. 1-134-972/2016). Atsakovas T. R., sudarydamas paskolos sutartis tokiomis didelėmis pinigų sumoms, suvokė savo veiksmų pasekmes bendrovės gerovei, akivaizdžiai neturėjo ketinimų laikytis prisiimtų pagal paskolos sutartis įsipareigojimų. Akivaizdu, kad T. R. gali laisvai disponuoti pinigais gautais iš UAB „Logfina“, tai yra 90 000,00 Lt (26 065,80 Eur) suma iki šios dienos. Atsakovas akivaizdžiai, nepagrįstai praturtėjo, įgijęs galimybę naudotis pinigais, gautais paskolos sutarčių dėka, o UAB „Logfina“ patyrė bei patirs materialinius nuostolius. Atsakovas akivaizdžiai vengia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų – nemoka palūkanų, neatsiskaitė pagal abi paskolos sutartis, slapstosi, nekontaktuoja su UAB „Logfina“ atstovais, be to, atsakovas išvyko į užsienį. Atsakovui buvo siųsti įspėjimai, į kuriuos jis visiškai nereagavo.
3. Ieškovė nurodė, kad 52 783,25 Eur sumą sudaro: 26 065,80 Eur (90 000 Lt) skola, 20 852,64 Eur (72 000 Lt) palūkanos pagal 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutartį Nr. 3, 5 864,81 Eur (20 250 Lt) kompensuojamos 5 procentų metinės palūkanos nuo paskolos sutarčių pasibaigimo momento, tai yra nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. liepos 1 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; iš atsakovo T. R. ieškovės UAB „Logfina“ naudai priteisė 14 191,12 Eur skolos, 271,32 Eur žyminio mokesčio, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
5. Teismas nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. R. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamojoje byloje teismas T. R. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje ir nuteisė 40 MGL dydžio bauda. Civilinės ieškovės UAB „Logfina“ civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš kaltinamojo T. R. civilinės ieškovės naudai priteisė 3 571,90 Eur turtinei žalai atlyginti. Civilinės ieškovės prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė iš T. R. 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 12 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį paliko nepakeistą.
6. Teismas atsakovo argumentus, kad ieškinys turi būti atmestas, nes ieškovės reikalavimai jau yra išspręsti išnagrinėjus baudžiamąją bylą, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas iš baudžiamosios bylos Nr. 1-134-972/2016 nustatė, kad UAB „Logfina“ ikiteisminio tyrimo Nr. 30-9-00198-14 metu 2014 m. lapkričio 19 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl 2 718,95 Eur turtinės žalos atlyginimo. 2015 m. vasario 27 d. UAB „Logfina“ patikslino ieškinį ir prašė iš T. R. priteisti 3 571,90 Eur turtinės žalos. 2015 m. gegužės 29 d. ieškovė dar kartą patikslino ieškinį ir pareiškė reikalavimą iš T. R. priteisti 34 090,62 Eur. Šį patikslintą ieškinį UAB „Logfina“ grindė 2011 m. balandžio 1 d. ir 2011 m. birželio 1 d. sudarytomis paskolos sutartimis su T. R. bei specialisto išvadoje nustatytu 3 571,90 Eur T. R. veiksmais įmonei padarytu trūkumu. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamasis T. R. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą, UAB „Logfina“ priklausantį turtą – 12 333,08 Lt (3 571,90 Eur), tarp kaltinamojo nusikalstamų veiksmų bei padarytos 12 333,08 Lt (3 571,90 Eur) turtinės žalos UAB „Logfina“ yra priežastinis ryšys, todėl pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies, iš kaltinamojo T. R. civilinės ieškovės UAB „Logfina“ naudai priteisė 3 571,90 Eur turtinės žalos atlyginimą. Kitą ieškinio dalį Klaipėdos miesto apylinkės teismas atmetė, nes padarė išvadą, jog ieškinio dalis dėl 90 000 Lt (26 068,80 Eur) peržengia kaltinimo ribas, nesusijusi su pareikštu kaltinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinės ieškovės UAB „Logfina“ ieškinio reikalavimo dėl 90 000 Lt (26 068,80 Eur) sumos priteisimo pagrįstumo nenagrinėjo ir dėl to nepasisakė, tai yra neatmetė ir netenkino šio ieškinio dalies, padarė išvadą, kad nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo atmesti ieškovės UAB „Logfina“ ieškinį tuo pagrindu, kad baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė UAB Logfina“ buvo pareiškusi ieškinį dėl 34 090,62 Eur sumos priteisimo.
7. Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinęs šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad esamų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog buvo sudarytos dvi atskiros 2011 m. balandžio 1 d. ir 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartys ir jų pagrindu UAB „Logfina“ T. R. paskolino 26 065,80 Eur (90 000 Lt) sumą.
8. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino.
9. Teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutartis Nr. 3 sudaryta tarp UAB „Logfina“ (paskolos davėja) direktoriaus pavaduotojos D. S. ir T. R. (paskolos gavėjas), pagal kurią paskolos davėja perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Paskola suteikta iki 2011 m. gruodžio 20 d. su 3 proc. mėnesinėmis palūkanomis. 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi, sudaryta tarp UAB „Logfina“ (paskolos davėja) direktoriaus pavaduotojos D. S. ir T. R. (paskolos gavėjas), UAB „Logfina“ T. R. paskolino 50 000 Lt. Ši paskola suteikta iki 2011 m. gruodžio 20 d. Šios paskolos sutarties 4.5 punkte nurodyta, kad visos iki šios sutarties pasirašymo tarp šalių pasirašytos paskolos sutartys, pasirašius šią sutartį, netenka galios.
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje yra pateikta 2011 m. vasario 1 d. paskolos sutartis Nr. 3, sudaryta tarp UAB „Logfina“ (paskolos davėja) administratorės D. S. ir T. R. (paskolos gavėjas), pagal kurią paskolos davėja perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn 40 000 Lt. Paskolos sutarties 3 p. nustatyta, kad paskolos suma suteikiama vienerių metų terminui, tai yra iki 2012 m. vasario 1 d. su 3 proc. mėnesinėmis palūkanomis.
11. Išanalizavęs byloje esančius duomenis, teismas pritarė atsakovo argumentams, jog iš tiesų tarp ieškovės ir atsakovo paskoliniai santykiai egzistavo ir iki ieškovės pateiktos 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutarties sudarymo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutartimi ieškovė suteikė 40 000 Lt paskolą atsakovui. Teismas, ištyręs laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. UAB „Logfina“ pateiktą AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą nustatė, kad iš šios sąskaitos 2011 m. sausio 12 d. T. R. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesta 13 000 Lt, mokėjimo paskirtis – avansinis. Nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 7 d. į atsakovo sąskaitą  (duomenys neskelbtini) pervesta 17 000 Lt suma, mokėjimo paskirtis – paskola (2011 m. vasario 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 61 pervesta 14 000 Lt, 2011 m. vasario 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 62 pervesta 3 000 Lt). Šios 30 000 Lt sumos atsakovui pervedimą, teismo vertinimu, patvirtina ne tik AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas, tačiau ir UAB „Logfina“ apyvartos žiniaraštis (išplėstinis) už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei suvestinio registro „Didžioji knyga“ sąskaitos 2436 „suteiktos paskolos“ įrašai, kurie buvo pateikti nagrinėjant baudžiamąją bylą. Teismo vertinimu, nepakanka įrodymų patvirtinti ieškovės teiginį, jog 2010 m. gruodžio 15 d. atsakovas iš ieškovės banko sąskaitos išėmė 10 000 Lt sumą. Teismas nustatė, kad UAB „Logfina“ apyvartos žiniaraštyje (išplėstiniame) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nurodyta, kad atsakovui suteikta 10 000 Lt paskola. Tačiau iš pateikto AB ‚Swedbank“ išrašo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. teismas nustatė, kad nėra pavedimo, kuriuo būtų pervesta 10 000 Lt suma atsakovui, taip pat nėra užfiksuotas ir kitų sumų pervedimas. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis bei faktą, kad tarp šalių iki 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutarties sudarymo buvo sudaryta 2011 m. vasario 1 d. paskolos sutartis, kurios pagrindu UAB „Logfina“ suteikė 30 00 Lt paskolą T. R., padarė labiau tikėtiną išvadą, kad paskolos sutartys iš tiesų buvo perrašinėjamos UAB „Logfina“ akcininko pageidavimu dėl garantijų, kad skola bus grąžinta. Nors 2011 m. vasario 1 d. paskolos sutartyje buvo nurodytos mokėtinos 3 proc. mėnesinės palūkanos, tačiau teismas, atsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus bei liudytojos Ž. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, sprendė, kad tikėtina, jog palūkanos buvo mokamos grynaisiais pinigais UAB „Logfina“ akcininkui V. G.. Teismo vertinimu, didesnė nei realiai suteikta paskolos suma paskolos sutartyje buvo nurodyta dėl didesnių skolos grąžinimo garantijų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovui sumokėjus dalį palūkanų grynaisiais pinigais UAB „Logfina“ akcininkui V. G., 2011 m. balandžio 1 d. buvo perrašyta paskolos sutartis. Teismo vertinimu, paskolų perrašinėjimą patvirtina atsakovo pateikta 2011 m. vasario 1 d. paskolos sutartis, kadangi šios paskolos sutarties pagrindu atsakovui paskolinta 40 000 Lt suma, tačiau ieškovė nereiškė reikalavimų dėl šios paskolos sutarties. Teismo vertinimu, šią išvadą sustiprina ir pinigų pervedimo atsakovui datos – 30 000 Lt suma  atsakovui pervesta nuo 2011 m. sausio 12 d. iki 2011 m. vasario 7 d. Iš 2012 m. spalio 8 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 30-1-00011-12 teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja Ž. K. nurodė, kad sutartyse dėl paskolų suteikimo T. R. buvo numatytos 3 proc. mėnesinės palūkanos, kurias atsakovas mokėjo tiesiogiai V. G., todėl buhalterinėje apskaitoje palūkanų ji neatvaizdavo. Taip pat ši liudytoja nurodė, kad ji nepastebėjo 2016 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje numatyto punkto, jog ši sutartis panaikina visas iki to laikotarpio buvusias paskolos sutartis, todėl ji neteisingai apskaitoje užregistravo duomenis apie T. R. suteiktas 90 000 Lt sumas. Šios liudytojos parodymai, teismo vertinimu, patvirtina teismo ankščiau nustatytas aplinkybes.
12. Teismo vertinimu, 2011 m. birželio 1 d. buvo dar kartą perrašyta paskolos sutartis. Šia paskolos sutartimi, sudaryta tarp UAB „Logfina“ direktoriaus pavaduotojos D. S. (paskolos davėja) ir T. R. (paskolos gavėjas), UAB „Logfina“ T. R. paskolino 50 000 Lt. Šioje sutartyje atsisakyta punkto, numatančio mėnesinių palūkanų mokėjimo, tačiau ir paskolos suma nurodyta 10 00 Lt didesnė, nei ankstesnėse sutartyse. Teismas iš AB „Swedbank“ išrašo nustatė, kad 2011 m. birželio 2 d. su kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bankomate adresu (duomenys neskelbtini), buvo nuimta 10 000 Lt suma: 2011 m. birželio 2 d. 14:53 val. nuimti grynaisiais 4 000 Lt, 2011 m. birželio 2 d. 14:54 buvo nuimti grynaisiais 4 000 Lt, 2011 m. birželio 2 d. 14:55 val. nuimti grynaisiais 2 000 Lt. UAB „Logfina“ bankomate nuimtus grynuosius 10 000 Lt užregistravo į buhalterinę sąskaitą 2436 „suteiktos paskolos“ T. R. vardu.
13. Teismas padarė išvadą, kad T. R. iš viso UAB „Logfina“ suteikė 40 000 Lt paskolą. Teismas atsakovo argumentus, jog 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma yra didesnė nei realiai gauta, todėl kad šalys nebenumatė mėnesinių palūkanų mokėjimo, vertino kaip pagrįstus. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Logfina“, siekdama finansinės naudos bei didesnių paskolos grąžinimo garantijų, neprieštaraujant T. R. paskolos sutartyje nebenumatė mėnesinių palūkanų, tačiau paskolos sumą nurodė 10 000 Lt didesnę, nei iš tiesų suteikė.
14. Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, jog atsakovui pagal 2011 m. balandžio 1 d. suteiktos 40 000 Lt paskolos faktą patvirtina UAB „Logfina“ apyvartos žiniaraštis už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuriame 2011 m. birželio 1 d. užregistruota 40 000 Lt paskola T. R.. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. birželio 2 d. atsakovas į savo sąskaitą pervedė 10 000 Lt, 2012 m. vasario 26 d. pervedė į savo sąskaitą 15 500 Lt, 2016 m. kovo 14 d. – 7 500 Lt, 2011 m. balandžio 6 d. – 15 501,21 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad visų pirma ieškovės nurodomos sumos atitinka 48 5012,21 Lt, o ne atsakovo įrodinėjamą 40 000 Lt paskolos sumą. Teismas pažymėjo, kad, kaip jau buvo konstatuota, kad 2011 m. birželio 2 d. 10 000 Lt suma iš tiesų buvo paskolinta atsakovui. Teismas iš 2012 m. gegužės 31 d. specialisto išvados nustatė, kad 2011 m. vasario 26 d. iš bankomato, esančio adresu J. Janonio al. 21, Klaipėda, nuimti grynieji 8 000 Lt, 2011 m. vasario 26 d. T. R. iš banko sąskaitos nuėmė 7 500  Lt. Šią sumą UAB „Logfina“ įtraukė į apskaitą ir užregistravo į atskaitingo asmens T. R. vardu sudarytas avansines apyskaitas. 2011 m. kovo 14 d. iš bankomato, esančio Konstitucijos pr. 7, Vilnius, buvo nuimti grynieji 7 500 Lt. Ši suma taip pat įtraukta į apskaitą ir užregistruota į atskaitingo asmens T. R. vardu sudarytas avansines apyskaitas. Teismas, iš byloje esančio 2011 m. balandžio 6 d. kasos išlaidų orderio serijos KIOEUR Nr. 003 nustatė, kad 4 500, 28 Eur (15 501,21 Lt) suma taip pat yra pat įtraukta į apskaitą ir užregistruota į atskaitingo asmens T. R. vardu sudarytas avansines apyskaitas. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog minėtos sumos, išskyrus 2011 m. birželio 2 d. pervestą 10 000 Lt sumą, buvo suteiktos T. R. kaip paskola.
15. Teismas konstatavo, kad UAB „Logfina“  su atsakovu T. R. sudarė 2011 m. birželio 2 d. paskolos sutartį dėl 50 000 Lt paskolos suteikimo, tačiau realiai ieškovė suteikė 40 000 Lt paskolą atsakovui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs ieškovei nurodytą sumą.
16. Atsiliepime į patikslintą ieškinį, atsakovas teigė, jog yra įgijęs ieškovei turto už ne mažiau kaip 38 704 Lt, todėl nėra skolingas ieškovei, tačiau teismo posėdžio metu patikslino savo poziciją ir nurodė, kad atsakovas įmonei įgijo automobilį „Volvo C30“, už kurį sumokėjo 16 000 Lt, įmonė su juo neatsiskaitė, todėl  atsakovui suteiktos paskolos dydis mažintinas šia suma. Teismas nesutiko su šiais atsakovo argumentais.
17. Teismas nustatė, kad 2011 m. vasario 26 d. atsakovas T. R. UAB „Logfina“ vardu iš B. K. K. pirko transporto priemonę „Volvo C30“. Minėtos transporto priemonės kaina – 16 000,00 Lt (4 633,92 Eur). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog T. R. sumokėjo 16 000 Lt sumą B. K. K. Kadangi automobilis buvo įsigyjamas įmonės vardu, T. R. turėjo išrašyti kasos išlaidų orderį pardavėjai, pardavėja – fizinis asmuo – turėjo pasirašyti, kad pinigus gavo. Teismo vertinimu, byloje esanti 2011 m. vasario 26 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nepagrindžia pinigų sumokėjimo, todėl atsakovo tvirtinimas, kad jis įgijo turto už 16 000 Lt ieškovės naudai, yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais įrodymais. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas iš atsakovo T. R. ieškovei UAB „Logfina“ priteisti 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumą.
18. Ieškovė prašo priteisti 3 proc. mėnesines palūkanas, kurios numatytos 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutartyje. Teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutartis buvo perrašyta, o šalių sudarytoje 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nėra numatyta atsakovo pareiga už naudojimąsi paskola mokėti palūkanas, todėl padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti 3 proc. mėnesines palūkanas pagal 2011 m. balandžio 11 d. paskolos sutartį yra nepagrįstas.
19. Ieškovė taip pat prašo priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už naudojimąsi paskola nuo paskolų sutarčių pasibaigimo momento iki ieškinio padavimo teismui dienos. Teismo vertinimu, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl palūkanų, yra pagrindas taikyti įstatymo numatytą palūkanų dydį (CK 6 37 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 5 864,81 Eur palūkanas, kurias apskaičiavo pagal abi paskolos sutartis. Kadangi teismas nustatė, jog galiojanti yra paskutinė, tai yra 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartis, o bendra atsakovui suteiktos paskolos suma – 40 000 Lt, todėl 5 proc. dydžio palūkanas priteisė nuo 40 000 Lt sumos. Dėl to teismas iš atsakovo T. R. priteisė 2 606,32 Eur  (9 000,18 Lt) kompensacinių palūkanų (579,24 Eur) (40 000 Lt x 5 proc. = 2 000 Lt/12 mėn. = 166,67 Lt x 54 mėn. = 9 000,18 Lt).
20. Teismas iš atsakovo ieškovės naudai taip pat priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

21. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Logfina“ prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nesutiktina su teismo išvada, kad baudžiamojoje ir nagrinėjamoje byloje įrodymų nepakanka konstatuoti, jog buvo sudarytos dvi atskiros 2011 m. balandžio 1 d. ir 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartys ir kad jų pagrindu UAB „Logfina“ T. R. paskolino 26 065,80 Eur (90 000 Lt) sumą. Byloje pateiktos dvi paskolos sutartys, jos yra nenuginčytos, atsakovas jų sudarymo neginčijo, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pirmoji paskolos sutartis buvo nesudaryta. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad pagal pirmą paskolos sutartį ką nors grąžino.
2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, konstatuodamas, kad T. R. perrašinėjo paskolos sutartis. Byloje nėra jokių šią teismo nustatytą aplinkybę patvirtinančių įrodymų, išskyrus deklaratyvius atsakovo ir jo atstovo teiginius.
3. Teismas nepagrįstai nevertino, kad T. R., būdamas įmonės direktorius ir kasininkas, valdė ir disponavo įmonės pinigais, buvo atsakingas už buhalterinę apskaitą. Teismas taip pat nepagrįstai ignoravo baudžiamojoje byloje D. S. parodymus, kuriuose nėra pasisakyta, kad ji su T. R. paskolos sutartis pasirašydavo kiekvieną mėnesį. Teismas nepaaiškino, kaip sutarties perrašinėjimas gali suteikti didesnes garantijas skolos grąžinimui.
4. Teismas, remdamasis Ž. K. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad palūkanos buvo mokamos UAB „Logfina“ akcininkui V. G.. Ž. K. niekuomet parodymų metu ikiteisminiame tyrime ir liudijimu baudžiamojoje byloje teismo proceso metu nesakė, kad matė kaip T. R. mokėdavo pinigus V. G. ar, kad tą sakė V. G.. Ji minėjo tik tai, kad taip jai sakė pats T. R., tačiau to nematė. Be to, Ž. K. šioje byloje kaip liudytoja iškviesta nebuvo, nors pagal teismą jos parodymai labai svarbūs. Įmonės direktorius turi veikti įmonės labui ir jeigu palūkanos pagal su įmone sudarytą paskolos sutartį, realiai gavo ne įmonė, bet visai kitas asmuo, tai T. R., kaip įmonės direktorius, turėjo imtis kokių nors veiksmų. Šito padaryta nebuvo, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl T. R. ignoravo savo pareigą.
5. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti T. R. dalyvavimą būtinu.
6. Nesutiktina su teismo pozicija, kad paskutinė paskolos sutartis panaikina visas iki tol buvusias vien todėl, kad toks punktas yra numatytas sutartyje. Pabrėžtina, kad visas sutartis rengė atsakovas, jis buvo įmonės direktorius ir juristas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl jis sutartis koregavo kaip jam tinkama.
7. Teismas nepagrįstai nevertino fakto, kad atsakovas T. R. pasisavino pinigus iš įmonės kasos, dėl ko ir buvo iškelta baudžiamoji byla. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu T. R. pateikė panašių versijų kaip ir civilinėje byloje bei bandė viską supainioti.
8. Teismas buvo šališkas, nes rėmėsi ne įrodymų visetu, o atsakovo T. R. ir jo atstovo paaiškinimais.
9. Teismas nepagrįstai nevertino specialistės I. A. 2012 m. gegužės 31 d. išvados, bei jos paaiškinimų teismo posėdžių metu, kad atsakovas iš įmonės pasiskolino 90 000 Lt. Be to, teismas nepagrįstai ignoruoja ne tik specialisto išvadą, bet ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo įsiteisėjusį nuosprendį.
10. Įvertinus visas aplinkybes ir įrodymus pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti 90 000 Lt paskolą, palūkanas bei delspinigius.
22. Apeliaciniu skundu atsakovas T. R. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą – ieškovei UAB „Logfina“ priteistą skolą sumažinti iki 8 515,10 Eur, ieškovei priteistas 5 proc. dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 6 951,16 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl automobilio įsigijimo bei visų aplinkybių kontekste netinkamai sprendė klausimą dėl automobilio kainos sumokėjimo. 2011 m. vasario 26 d. buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Logfina“ įsigijo automobilį „Volvo C30“ už 16 000 Lt. Sutartį iš įmonės pusės pasirašė direktorius T. R., sutartyje uždėtas UAB „Logfina“ antspaudas. Automobilio rida 56 700 km, kas rodo, kad įsigytas gana apynaujis automobilis. Ieškovės atstovas, įmonės direktorius V. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad įmonė tokį automobilį realiai įsigijo, jis buvo registruotas įmonės vardu VĮ „Regitra“, juo įmonė kelerius metus naudojosi ir po to pardavė. V. G. taip pat patvirtino, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje nėra jokių duomenų, kad įmonė būtų sumokėjusi automobilio pardavėjai 16 000 Lt.
2. Teismas atsakovo prašymą mažinti priteistiną skolą automobilio įsigijimo kaina nepagrįstai atmetė vien formaliu pagrindu, kad nėra išrašytas kasos išlaidų orderis, patvirtinantis pinigų sumokėjimą B. K. K.. Iš šių teismo argumentų išplaukia, kad už automobilį daugiau kaip 5 metai nėra atsiskaityta ir įmonė šį automobilį įgijo neatlygintinai, nors pati automobilio pardavėja niekada jokių pretenzijų dėl apmokėjimo nėra pareiškusi. Sutiktina su teismo argumentu, kad pirkėjas, įmonė, turėjo išrašyti kasos išlaidų orderį, tačiau šis buhalterinis trūkumas negali būti pagrindas nepripažinti pinigų sumokėjimo fakto, kai jo neneigia pati automobilio pardavėja.
3. Nors ir nebuvo išrašytas kasos išlaidų orderis, tai nereiškia, kad už automobilį nebuvo sumokėta. Visuma aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad T. R. už automobilį sumokėjo 16 000 Lt. Visų pirma, yra sudaryta rašytinė sutartis, patvirtinta abiejų šalių parašais, automobilis buvo realiai įgytas ir įregistruotas ieškovės vardu. Ieškovė juo naudojosi, pardavė, tačiau ieškovė neturi jokių duomenų, kad už automobilį būtų sumokėję kiti įmonės darbuotojai įmonės lėšomis arba būtų atsiskaityta banko pavedimu, arba sumokėjo kažkas kitas, bet ne atsakovas. Kasos išlaidų orderis nebuvo išrašytas tik dėl nepalankios situacijos, nes dokumentai buvo forminami ne įmonėje, o atsakovas su savimi šių buhalterinių dokumentų neturėjo pasiėmęs. Atsakovas teigė, kad jis iš įmonės gaudavo pinigines lėšas, skolindavosi, bet jas ir grąžindavo. Vienas iš grąžinimo epizodų yra automobilio įgijimas. Jeigu už automobilį nebūtų sumokėta, tai pardavėja net nebūtų leidusi registruoti šio automobilio ieškovės vardu, neatmestina, kad tą pačią ar sekančią dieną po sutarties sudarymo būtų kreipusis į policiją dėl sukčiavimo, kad pardavė automobilį, o pinigų negavo. Tačiau jokių panašių aplinkybių nėra, jokių pretenzijų iš pardavėjos negauta, todėl nėra ir pagrindo nepripažinti, kad atsakovas sumokėjo už automobilį 16 000 Lt. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas padaryti išvadą, kad atsakovas sumokėjo 16 000 Lt už ieškovės vardu nupirktą automobilį, todėl jo skola turi būti mažinama šia suma (4 633,92 Eur), todėl ši teismo sprendimas dalis yra keistina. Iš atsakovo priteista 11 585,08 Eur skola mažintina iki 6 951,16 Eur.
4. Sumažinus iš atsakovo priteistiną skolos dydį yra mažintina palūkanų suma, nes skaičiuotina nuo mažesnės sumos.
5. Pirmosios instancijos teismas procesines palūkanas priteisė nuo skolos ir kompensacinių palūkanų sumos, nors motyvuojančioje dalyje pažymėjo, kad jos priteistinos tik nuo pagrindinės skolos sumos. Šioje dalyje teismo sprendimas taip pat keistinas nurodant, kad procesinės palūkanos skaičiuotinos tik nuo skolos sumos be kompensacinių palūkanų, t. y. nuo 6 951,16 Eur.
23. Atsiliepimu į T. R. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Logfina“ prašo atsakovo T. R. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas T. R. įmonės UAB „Logfina“ vardu iš B. K. K. pirko transporto priemonę (automobilį) „Volvo C30“ už 16 000,00 Lt (4 633,92 Eur), tačiau iš dokumentų matyti, jog pinigus gavo J. D., o B. K. K. žodžiais, parašas sutartyje yra ne jos.
2. Nors atsakovas automobilio „Volvo C30“ įsigijimo faktu grindžia paskolos dalies grąžinimą, tačiau T. R. nei į įmonės buhalteriją, nei teismui nepristatė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis iš tikrųjų sumokėjo kokią nors pinigų sumą B. K. K.. Atsakovo teiginys, kad jis sumokėjo pinigus už „Volvo C30“, nebuvo pripažintas nagrinėjant baudžiamąją bylą nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismo.
3. Tai, kad atsakovas negalėjo išrašyti kasos išlaidų orderio, nes dokumentai buvo forminami ne įmonėje, o su savimi jų neturėjo, nelogiška. Visų pirma, jis buvo įmonės direktorius, todėl jis, kaip atsakingas asmuo, už tinkamą įmonės dokumentų tvarkymą turėjo pasirūpinti visais dokumentais. Be to, bet kokiu atveju jis galėjo ranka surašyti pinigų išmokėjimo kvitą. Antra, dokumentai buvo forminami Klaipėdoje, todėl galėjo užvažiuoti į įmonės biurą ir tinkamai įforminti visus dokumentus, tačiau jis to nepadarė. Trečia, atsakovas to nepadarė, nes pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ne su B. K. K., o su J. D. ir parašas, kuris yra ant sutarties negali būti B. K. K., nes jos net nebuvo Klaipėdoje.
24. Atsiliepimu į ieškovės UAB „Logfina“ apeliacinį skundą atsakovas T. R. prašo ieškovės UAB „Logfina“ apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad paskolos sutartys buvo perrašinėjamos. Šį faktą patvirtina 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutarties 4.5 punktas, kuriame nurodyta, jog visos iki šios paskolos sutarties pasirašymo tarp šalių (T. R. ir UAB „Logfina) sudarytos paskolos sutartys netenka galios. Be to, ieškovės nurodomos paskolos sumų nepagrindžia ir byloje esantys įrodymai apie ieškovės pervedamas sumas atsakovui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo dalyko ir bylos nagrinėjimo ribų

25. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar ieškovė atsakovui paskolino pagal 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutartį 40 000,00 Lt (11 584,80 Eur) ir pagal 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį – 50 000,00 Lt (1 4481,00 Eur), iš viso 90 000 Lt (26 065,80 Eur). Jei paskolino, tai ar atsakovas grąžino šias paskolos sumas. Taip pat byloje kilo šalių ginčas, nuo kokios sumos turi būti skaičiuojamos kompensacinės ir procesinės palūkanos.
26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė atsakovui iš viso paskolino 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumą, kurios atsakovas negrąžino. Teismas taip pat išsprendė ginčą dėl palūkanų dydžio priteisdamas 9 000,18 Lt (2 606,32 Eur) palūkanų. Taigi teismas iš atsakovo ieškovės naudai iš viso priteisė 49 000,18 Lt (14 191,43 Eur).
27. Apeliaciniuose skunduose šalys teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovės nuomone, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji atsakovui suteikė 90 000 Lt (26 065,80 Eur) paskolą, kurios atsakovas negrąžino, taip pat nesumokėjo 72 000 Lt (20 852,64 Eur) palūkanų, iš viso 52 783,25 Eur. Atsakovas nurodė, kad ieškovė jam paskolino 40 000 Lt, tačiau jis iš dalies atsiskaitė su įmone už 16 000 Lt nupirkdamas automobilį „Volvo C30“ ir perduodamas jį ieškovei, todėl jis įmonei liko skolingas tik 24 000 Lt (6 950,88 Eur). O sumažinus iš atsakovo priteistiną skolos dydį yra mažintina ir palūkanų suma.
28. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki bus galutinai išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje T. R. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje reiškiamas reikalavimas dėl skolos pagal dvi paskolos sutartis, sudarytas tarp T. R. ir UAB „Logfina“, priteisimo, o dėl šios įmonės turto pasisavinimo buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje nustatyti faktai gali tapti prejudiciniais nagrinėjamai civilinei bylai. Baudžiamoji byla buvo galutinai išnagrinėta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžiu, kuriuo T. R. išteisintas.
29. Ieškovės nuomone, ikiteisminis tyrimas, kurio pagrindu išnagrinėta baudžiamoji byla, buvo atliktas netinkamai. Atsakovas, atsižvelgęs į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, prašė tenkinti mažesnius jo apeliacinio skundo reikalavimus; pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos skolos ir palūkanų dydį sumažinti iki 12 305,42 Eur.
30. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, atsižvelgdama į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, neperžengdama apeliantų procesiniuose dokumentuose nurodytų ribų, nagrinėja, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 14 191,12 Eur skolos ir palūkanų, ar nebuvo pagrindo priteisti ieškovės prašomą 52 783,25 Eur sumą, taip pat, ar nebuvo pagrindo priteisti ieškovės naudai atsakovo nurodytą 12 305,42 Eur sumą (CPK 13, 320 str.).

Dėl paskolos suteikimo

31. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.
32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).
33. Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo 90 000 Lt reikalavimą grindė šalių 2011 m. balandžio 1 d. ir 2011 m. birželio 1 d. rašytinėmis paskolos sutartimis. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad ieškovė atsakovui paskolino 40 000 Lt.
34. Nagrinėjamu atveju 90 000 Lt paskolos suteikimą turi pagrįsti ieškovė. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi baudžiamosios ir civilinės bylų duomenis, sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nurodytos 90 000 Lt paskolos suteikimą atsakovui. Ieškovės nurodytas argumentas, kad ikiteisminis tyrimas atliktas netinkamai, teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes jokių ikiteisminio tyrimo trūkumų baudžiamąją bylą nagrinėję teismai (tarp jų ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) nenustatė. Be to, civilinėje byloje taip pat nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių 90 000 Lt paskolos suteikimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad 90 000 Lt paskolos suteikimą pagrindžia šalių pasirašytos sutartys. Kaip nurodė pati ieškovė, šalių paskolos sutartys nėra nuginčytos, taip pat nėra nuginčytas ir 2011 m. birželio 1 d. sutarties, kuria atsakovui suteikta 50 000 Lt paskola, 4.5 punktas, kad visos iki šios sutarties pasirašymo tarp šalių pasirašytos paskolos sutartys, pasirašius šią sutartį, netenka galios. Pažymėtina, kad ieškovės akcentuojamos specialistės I. A. 2012 m. gegužės 31 d. išvada vertintina kritiškai, nes baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad joje padaryta klaidų (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio 9 lapas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant patikimų įrodymų apie 90 000 Lt paskolos suteikimą, neturi teisinės reikšmės ieškovės argumentas, kad atsakovas į šalių 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį įrašė 4.5 punktą siekdamas išvengti prievolės grąžinti 90 000 Lt. Nors ieškovės buhalterinėje programoje užfiksuotas 90 000 Lt paskolos atsakovui suteikimas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tiek civilinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių šiuos programoje užfiksuotus duomenis, taip pat į ikiteisminiame tyrime teiktus buhalterės Ž. K. paaiškinimus, kad neteisingai apskaitoje užregistravo duomenis apie T. R. suteiktas 90 000 Lt sumas, laiko pagrįsta teismo išvadą, kad tokios paskolos sumos ieškovė atsakovui nesuteikė. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai patikimų duomenų apie 90 000 Lt paskolos suteikimą, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė atsakovui suteikė tik 40 000 Lt paskolą.
35. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs į bylą pateiktas paskolos sutartis, išrašo iš UAB „Logfina“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ apie 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ieškovės pervestų sumų bei ieškovės didžiosios knygos duomenis, sprendė, kad šie įrodymai nesuteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą apie 50 000 Lt paskolos suteikimą. Be to, baudžiamojoje byloje taip pat buvo remtasi UAB „Logfina“ didžiąja knyga, kurioje konstatuota, kad ieškovė atsakovui suteikė 40 000 paskolą.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje atsakovas buvo kaltinamas ieškovės lėšų pasisavinimu, todėl nagrinėjant atsakovui pareikštą kaltinimą ir buvo remtasi pačios ieškovės didžiosios knygos duomenimis apie 40 000 Lt paskolą. Civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovės atsakovui suteiktos paskolos dydžio. Taigi įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje ir šioje civilinėje byloje yra skirtingas. Tai reiškia, kad šioje civilinėje byloje, sprendžiant klausimą dėl ieškovės paskolos suteikimo dydžio, vertintini ne tik ieškovės didžiosios knygos ir AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo duomenys, bet ir kiti bylose esantys įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje ir civilinėje bylose surinktų duomenų pakanka daryti tikėtiną išvadą, kad ieškovė atsakovui suteikė 50 000 Lt paskolą.
37. Pirma, šalių 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad ieškovė atsakovui suteikė 50 000 Lt paskolą. Atsakovas ją pasirašė, pats tai pripažino, jos nuostatoms nuginčyti ieškinys (priešieškinis) nepareikštas. Antra, atsakovas sutinka, kad ieškovė suteikė 40 000 Lt (tokia suma nurodyta šalių 2011 m. vasario 1 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutartyse Nr. 3), o iš AB „Swedbank“ išrašo matyti, kad 2011 m. birželio 2 d. su kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bankomate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), buvo nuimta 10 000 Lt suma: 2011 m. birželio 2 d. 14:53 val. nuimti grynaisiais 4 000 Lt, 2011 m. birželio 2 d. 14:54 buvo nuimti grynaisiais 4 000 Lt, 2011 m. birželio 2 d. 14:55 val. nuimti grynaisiais 2 000 Lt. UAB „Logfina“ bankomate nuimtus grynuosius 10 000 Lt užregistravo į buhalterinę sąskaitą 2436 „suteiktos paskolos“ T. R. vardu. Atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. vasario 1 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. paskolos sutartyse Nr. 3 buvo nurodyta 40 000 Lt paskola, jų numeris taip pat toks pat, į tai, kad ieškovės argumentai, kad šios sutartys – tai ta pati sutartis, tik perrašyta dėl klaidos, nepaneigti kitais rašytiniais įrodymais, darytina tikėtina išvada, kad ieškovė 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutarties pagrindu atsakovui T. R. 2011 m. birželio 2 d. papildomai perdavė 10 000 Lt. Šią išvadą, kaip minėta, pagrindžia ir 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartis, kurią pasirašė pats atsakovas ir kurioje nurodyta, kad ieškovė atsakovui suteikia 50 000 Lt paskolą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, kokio dydžio paskolą ieškovė suteikė atsakovui, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas turėjo galimybę tvarkyti ieškovės buhalterinę apskaitą, nes jis buvo ieškovės vadovas, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, už įmonės kasą, grynuosius pinigus.
38. Teisėjų kolegija, remdamasi lingvistiniu ir semantiniu byloje pateiktų 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutarties teksto aiškinimu, laikosi nuostatos, kad pats paskolos sutarties turinys liudija apie 50 000 Lt, o ne apie 40 000 Lt paskolos suteikimą. Protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, neprisiėmęs skolinės prievolės paskolos davėjui, nepasirašytų paskolos sutarties su įrašu „Paskolos suma yra 50000 LT (penkiasdešimt tūkstančių litų)“, patvirtinančiu konkrečios paskolos sumos suteikimą. Be to, jeigu laikytis pozicijos, kad 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi buvo susitarta dėl 40 000 Lt paskolos, o 10 000 Lt turėjo būti įmonės nauda už suteiktą paskolą, t. y. tokios pozicijos, kokios laikėsi atsakovas ir kokiai pritarė pirmosios instancijos teismas, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuostata ir būtų įrašyta į sutartį. Nagrinėjamu atveju pats atsakovas buvo ieškovės UAB „Logfina“ vadovas, taigi tikėtina, kad jis parengė sutarties sąlygas ir nurodė, kad paskolos suma yra 50 000 Lt. Dėl to turi prievolę ją grąžinti. Pažymėtina, kad prievolės sumokėti (grąžinti) 50 000 Lt nepanaikina net ir atsakovo nurodyta aplinkybė, kad 40 000 Lt suma buvo padidinta iki 50 000 Lt sumos dėl to, kad sutartyje nebuvo numatytos pelno palūkanos, kad ji buvo „beprocentė“. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarčių laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Viena vertus, nagrinėjamu atveju nėra draudimo šalims susitarti dėl 40 000 Lt paskolos grąžinimo ir 10 000 Lt paskolos davėjui pelno sumokėjimo (ši aplinkybė nėra įrodyta), kita vertus, tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų daryti tikėtiną išvadą dėl 50 000 Lt paskolos suteikimo. Dėl to konstatuotina, kad atsakovas turi pareigą ieškovei grąžinti 50 000 Lt sumą (lot. pacta sunt servanda – liet. sutarčių reikia laikytis).
39. Atsakovas argumentui, kad perrašant 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį paskolos suma buvo padidinta 10 000 Lt suma, nes ji buvo „beprocentė“, pagrįsti nepateikė pakankamai įrodymų. Šio atsakovo argumento nepatvirtina ir į bylą pateiktos 2011 m. vasario 1 d. paskolos sutarties Nr. 3 turinys. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien dėl to, kad šalių 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nenumatytos mokėjimo (pelno) palūkanos, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė neperdavė 50 000 Lt sumos. Šios išvados nepaneigia ir teismo nurodyti Ž. K. paaiškinimai ikiteisminiame tyrime, kad sutartyse dėl paskolų suteikimo T. R. buvo numatytos 3 proc. mėnesinės palūkanos, kurias atsakovas mokėjo tiesiogiai V. G.. Kaip minėta, sutarčių laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Taigi vien dėl to, kad šalys ankstesnėse sutartyse buvo susitarusios dėl pelno palūkanų mokėjimo, o 2011 m. birželio 1 d. – tokio susitarimo nesudarė, neteikia pagrindo daryti išvadą dėl kitokios nei 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nurodytos sumos perdavimo.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek paskolos suteikimas, tiek įsipareigojimas grąžinti 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nurodytą sumą, yra aiškiai ir nedviprasmiškai įvardytas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad paskolos sutarčių sąlygos neaiškios. Be to, civilinėje ir baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovės galimybes suteikti 50 000 Lt paskolą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pats parengė ir pasirašė 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, į duomenis apie iš ieškovės sąskaitos atsakovui pervestas pinigų sumas, taip pat ir pinigus, nuimtus grynaisiais, į tai, kad įrodymais nepaneigtas ieškovės nurodytas argumentas, jog 2011 m. vasario 1 d. paskolos sutartis buvo perrašyta 2011 m. balandžio 1 dieną, darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog ieškovė atsakovui paskolino 50 000 Lt (CPK 185 str.).

Dėl paskolos grąžinimo

41. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali visiškai arba iš dalies pripažinti ieškinį, taip pat pareikšti priešieškinį. Tiek priešieškinis (CPK 143 str.), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 str.) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato.
42. Ieškovės teigimu, atsakovas paskolos negrąžino. Atsakovas pirmosios instancijos teisme teigė, kad su ieškove jis atsiskaitė. Atsakovas pirmosios instancijos teisme, be kitų argumentų, nurodė, kad jis už 16 000 Lt ieškovei nupirko automobilį „Volvo C30“.
43. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas sprendė, jog byloje nėra pakankamai duomenų, jog atsakovas sumokėjo pardavėjai 16 000 Lt už automobilį „Volvo C30“, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti atsakovo įsiskolinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios ir civilinės bylų duomenys teikia pagrindą daryti išvadą, kad būtent atsakovas ieškovei už 16 000 Lt nupirko automobilį „Volvo C30“.
44. Iš civilinės ir baudžiamosios bylų duomenų matyti,  kad 2011 m. vasario 26 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi pirkėja UAB „Logfina“ įsigijo iš pardavėjos B. K. K. transporto priemonę „Volvo C30“, valstybinis Nr. 43734 BH, už 16 000 Lt (baudžiamosios bylos Nr. 1-30-1-00011-2012-2 t. 4, b. l. 184, t. 6, b. l. 86, civilinės bylos t. 1, b. l. 61). Pažymėtina, kad tuo metu ieškovei UAB „Logfina“ vadovavo atsakovas T. R., pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti jo asmens duomenys. Baudžiamojoje byloje, kurioje T. R. buvo kaltinamas ieškovės turto pasisavinimu, padaryta išvada, jo nėra paneigta versija, jog transporto priemonė, kuri nupirkta pagal 2011 m. vasario 26 d. sutartį buvo įsigyta įmonės naudai ir šia suma turėjo būti sumažintas T. R. įsiskolinimas UAB „Logfina“ (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio 9 lapas). Be to, ieškovė, atstovaujama direktoriaus V. G., 2011 m. spalio 8 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi tą patį automobilį „Volvo C30“ tik jau už 18 400 Lt pardavė J. D. (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio 11 lapas, CPK 182 str. 3 p.). Iš šių duomenų galima daryti išvadą, kad automobilis „Volvo C30“ nuo 2011 m. vasario 26 d. iki spalio 8 d. nuosavybės teise priklausė UAB „Logfina“ (CPK 185 str.).
45. Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad nėra įrodyta, jog T. R. pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą – UAB „Logfina“ priklausančius pinigus – 12 333,08 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nuosprendyje nurodyta, kad atsakovas nupirko ieškovei automobilį „Volvo C30“ už 16 000 Lt, išleido 425 Lt automobilio draudimui, be to, kasos orderiuose Nr. 0060,0089,0094 nurodyta, kad atsakovas gavo 1 224 Lt, tačiau jo parašo šiuose orderiuose nėra. Atsižvelgdamas į minėtas bei kitas aplinkybes, Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. vasario 28 d. nuosprendyje konstatavo, kad nėra įrodymų, jog T. R. pasisavino ieškovės 12 333,08 Lt.
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nurodė, jog atsakovas paskolos negrąžino, o atsakovas nenurodė, jog jis, vykdydamas 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, paskolą ar jos dalį grąžino įmonei pinigus pervesdamas į sąskaitą ar sumokėdamas juos grynaisiais. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į baudžiamojoje byloje konstatuotas aplinkybes bei į tai, kad atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, taip pat ir visos bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jo įsiskolinimo dydis mažintinas automobilio kaina, į tai, kad atsakovas nebepalaiko pirmosios instancijos teisme nurodytų argumentų, jog nėra skolingas ieškovei, į tai, kad atsakovas nurodė, jog dalis automobilio kainos įskaityta baudžiamojoje byloje, sprendžia, kad yra pagrindas 50 000 Lt skolos dydį mažinti 5 315,92 Lt ir konstatuoja, kad atsakovas ieškovei liko skolingas 44 684,08 Lt (12 941,40 Eur).

Dėl palūkanų ir delspinigių

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų paskirties. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).
48. Kaip minėta, šalių 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nenumatytos pelno (mokėjimo) palūkanos, taip pat joje nenustatytos kompensacinių palūkanų mokėjimas, o kitos šalių pasirašytos paskolos sutartys, pasirašius šią sutartį, neteko galios.
49. Nors šalių 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nurodytas 0,5 procentų dydžio delspinigių mokėjimas už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atsiskaitymo, tačiau jų priteisti ieškovė neprašo. Ieškovė prašo priteisti 5 proc. dydžio metinių kompensacinių palūkanų iki bylos iškėlimo. Atsakovas pirmosios instancijos teisme apskritai neigė pareigą mokėti palūkanas ar delspinigius, nes nurodė, jog jis su ieškove yra atsiskaitęs (atsiliepimo į patikslintą ieškinį 3-4 lapai). Apeliacinės instancijos teisme atsakovas nebepalaikė pirmosios instancijos teisme nurodytų argumentų, jog ieškovei nėra skolingas, tačiau teigia, kad teismo priteistos palūkanos mažintinos, nes turi būti skaičiuojamos nuo mažesnės sumos. Taigi atsakovui pažeidus pareigą grąžinti ieškovei dalį paskolos ir iš esmės neneigiant ieškovės teisės į kompensuojamųjų palūkanų priteisimą, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas tenkintinas.
50. Šalių 2011 m. birželio 1 d. paskolos sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas – 2011 m. gruodžio 20 d. Paskola iš dalies grąžinta nupirkus automobilį. Byla iškelta 2016 m. liepos 20 d. Taigi ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės kompensacinės palūkanos nuo 12 941,40 Eur sumos nuo pareigos grąžinti šią skolą pažeidimo dienos iki bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2 976,52 Eur .
51. Nors atsakovas nesutinka, jog procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos priteistos sumos, t. y. nuo negrąžintos paskolos dalies ir kompensuojamųjų palūkanų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pažeidė pareigą grąžinti didžiąją paskolos dalį ir mokėti ieškovei minimalius nuostolius dėl paskolos negrąžinimo. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Šių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-916/2017). Taigi ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo visos ieškovui priteistos sumos (pagrindinės skolos ir palūkanų), skaičiuotinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.)

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų ir procesinės bylos baigties

52. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.), todėl kitų apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentų teismas plačiau nenagrinėja dėl jų teisinio neaktualumo sprendžiamiems klausimams.
53. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl sprendimas keistinas, priteisiant iš atsakovo ieškovės naudai 12 941,40 Eur skolą, 2 976,52 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 20 d.) nuo priteistos sumos (15 917,92 Eur) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

54. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Dėl to keistina skundžiamo sprendimo dalis, kuria išspręstas klausimas dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, bei naikintinas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. papildomas sprendimas, kuriuo išspręstas atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį.
55. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 1 009 Eur. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2000 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.
56. Ieškinys tenkintas 30 proc., todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistini 302,70 Eur, o iš ieškovės atsakovo naudai 1 400 Eur (CPK 93 str. 2 d.). Įskaičius priteistinas sumas iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1 097,30 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

57. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 3 d., 98 str.).
58. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 796 Eur žyminį mokestį, o atsakovas – 128 Eur. Atsakovas taip pat patyrė 500 Eur apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų.
59. Skundžiamu sprendimu priteistą iš atsakovo sumą šia nutartimi padidinus ir atsakovui nedetalizavus, kuri iš 500 Eur dalis buvo sumokėta už apeliacinį, o kuri už atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, parengimą, konstatuotina, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str.). Ieškovės apeliacinis skundas tenkintas 4 proc., todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 31,84 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Logfina“ (į. k. 300050579) naudai 12 941,40 Eur skolą, 2 976,52 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 20 d.) nuo priteistos sumos (15 917,92 Eur) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Logfina“ (į. k. 300050579) atsakovo T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 097,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimą įvykdžius panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartimi“.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. papildomą sprendimą.

Priteisti iš atsakovo T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Logfina“ (į. k. 300050579) naudai 31,84 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už ieškovės apeliacinį skundą.