Administracinė byla Nr. I-1154-428/2010

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00744-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74.

 (S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. spalio 14 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,

sekretoriaujant Aušrai Briedienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. prašymą atsakovui Kauno tardymo izoliatoriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

 

n u s t a t ė:

 

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 9637,89 Lt.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad  jis dirba Kauno tardymo izoliatoriuje Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju prižiūrėtoju. Laikotarpiu per 2007-2008 metus jam buvo neišmokėta 9637,89 Lt darbo užmokesčio priemokų suma. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatyta 70 procentų riba prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jam turėjo būti išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis netaikant 70 procentų ribos.

Atsakovas - Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į prašymą (b.l.8-11) prašė pareiškėjo prašymą atmesti ir atsiliepime nurodė, kad 2007-2008 metų laikotarpiu atsakovas pagrįstai, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, taikė tuo metu galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą 70 procentų priemokų ir priedų ribą. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl atsakovas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Prašė  taikyti senaties terminą ir sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir jo reikalavimai kildinami iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Pareiškėjas A. P. teismo prašo priteisti neišmokėtą priemokų ir priedų dalį viršijančią 70 procentų pareiginės algos. Kaip matyti iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus parengtos pažymos, pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 sudarė 9637,89 Lt (b.l. 15). Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra.

Pareiškėjas yra Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnas. Nurodyto pareigūno teisinį statusą, taip pat ir darbo užmokesčio mokėjimo tvarką nustatė Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR Teisingumo ministerijos statutas (toliau - Statutas). Statuto 42 straipsnio 1 dalyje (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1545 redakcija, galiojusi iki 2010-01-01) buvo numatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Statuto 42 straipsnio 2 dalis numatė, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų pareiginė alga mokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23  d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriuje buvo reglamentuota valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra, darbo užmokesčio maksimali riba, darbo užmokesčio, priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos išmokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą priedų ir priemokų ribojimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23  d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio  reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies   nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus  valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A¹²-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas,   administracinėje byloje Nr. A¹-638/2005 Linas Šarkis v. Kauno  rajono policijos komisariatas išdėstytos nuostatos, jog  ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai  nėra pasibaigę  taikomos ir nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Kauno tardymo izoliatorius, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje  išdėstė  2005-12-21 ir 2010-06-07 nutartyse  išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A¹-638/2005 ir A⁶⁶² – 1735-2010.  

Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo  prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.  Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs. 

Pareiškėjas į teismą su prašymu kreipėsi 2010-06-30. Atsižvelgiant į atsakovo atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir LR Darbo kodekso 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas LR Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat LR Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, A. P. iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2008-12-31 – 8259,39 Lt. Toks priteisimas neprieštarauja DK 298 str. nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, o toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais yra imperatyvus.

Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš Kauno tardymo izoliatoriaus 9637,89 Lt neišmokėto darbo užmokesčio tenkintinas iš dalies, priteisiant 8259,39 Lt.

Atsakovo prašymas sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui tenkintinas. Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009-03-09 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 5 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teismas konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 88 straipsniais, teisėja

 

n u s p r e n d ž i a :

         Prašymą patenkinti iš dalies.

         Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus neišmokėtą 8259,39 Lt (aštuonis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt devynis litus, 39 ct) darbo užmokesčio dalį.

         Likusioje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacinius skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėja                                                                                                               Jolanta Medvedevienė