Administracinė byla Nr. A-2201-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00165-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.1

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „RKJ Grupė“) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Agerona“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK) 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. S-171(7-134/2019) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kurioje buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (21.222) FR0682-216 (Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 1 p.); 2) panaikinti VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą
Nr. (21.222)FR0682-216 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas.

2.       Bendrovė paaiškino, kad 2016 m. liepos–rugsėjo mėnesiais su pardavėju UAB „RKJ Grupė“ sudarė 2016 m. liepos 18 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 27 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 27 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 29 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugpjūčio 1 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugpjūčio 2 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį
Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugpjūčio 10 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį
Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugpjūčio 18 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį
Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugpjūčio 19 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį
Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. rugsėjo 12 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį
Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad minėtose grūdų pirkimo–pardavimo sutartyse šalys susitarė, jog pardavėjas UAB „RKJ Grupė“ parduoda, o pirkėjas UAB „Agerona“ perka iš viso 2 325 tonas rapsų, užaugintų fizinio ar juridinio asmens, registruoto Žemės ūkio ir kaimo verslo registre arba Pašarų ūko subjektų registre (sutarčių 1.1 ir 1.4 papunkčiai). Pareiškėjas pažymėjo, kad didžiąją grūdų ir kitų žemės ūkio produktų dalį į trečiąsias šalis eksportuoja laivais tiek iš (duomenys neskelbtini), tiek iš (duomenys neskelbtini) uostų, todėl grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių 1.1 ir 3.3 papunkčiuose šalys susitarė, jog rapsus savo jėgomis ir sąskaita autotransporto priemonėmis iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) uostą pirkėjui pristatys pardavėjas UAB „RKJ Grupė“. UAB „RKJ Grupė“ minėtomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus įvykdė ir Bendrovei pardavė bei į sutartyse nurodytą vietą ((duomenys neskelbtini) uostą) iš Lietuvos atgabeno 2 322,64 tonos rapsų; rapsų gabenimo iš Lietuvos į Latviją bei jų pristatymo faktą patvirtina pareiškėjui kartu su pristatomais rapsais UAB „RKJ Grupė“ pasitelktų vežėjų įteikti oficialūs dokumentai – tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR). Šiuose važtaraščiuose yra nurodyta, kad krovinių parkavimo vieta – Lietuva ((duomenys neskelbtini)).

3.       UAB „Agerona“ nurodė, kad UAB „RKJ Grupė“ už jai parduotus ir pristatytus rapsus (2 322,64 tonos) išrašė PVM sąskaitas faktūras, kuriose už rapsus išskyrė standartinio dydžio (21 procento) pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) (852 919,12 Eur rapsų kaina plius 179 113,41 Eur PVM, iš viso – 1 032 032,13 Eur). Už įsigytus rapsus Bendrovė UAB „RKJ Grupė“ pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras apmokėjo banko pavedimais (UAB „RKJ Grupė“ buvo sumokėta PVM sąskaitose faktūrose nurodyta įsigytų rapsų kaina ir PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM). Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2 322,64 tonos rapsų įsigijimą iš UAB „RKJ Grupė“ pagal gautas PVM sąskaitas faktūras už 852 919,12 Eur ir 179 113,41 Eur pirkimo PVM, iš viso už 1 032 032,13 Eur. Bendrovė teigė, kad minėtą sumą įtraukė į PVM atskaitą, kaip nustatė galiojantys teisės aktai. Pareiškėjas iš UAB „RKJ Grupė“ Lietuvoje įsigytus ir į Latvijos uostą gabenamus rapsus (2 322,64 tonos) pardavė Latvijos įmonei SIA „Agerona“. Bendrovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalimi, Latvijos įmonei SIA „Agerona“ parduodamus (iš Lietuvos tiekiamus) rapsus apmokestino taikydama 0 procento PVM tarifą.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad eksportavęs grūdus iš Lietuvos Respublikos, vadovaudamasi PVMĮ ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – MAĮ), 2016 m. lapkričio 21 d. mokesčių administratoriui pateikė prašymus Nr. (17.16-40)GES-491392 ir
Nr. (17.16-40)GES-491398 dėl PVM permokos (skirtumo) grąžinimo už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (taip pat ir 179 113,41 Eur pirkimo PVM sumą), tačiau remiantis VMI 2016 m. gruodžio 9 d. išvada Nr. 10246372 ir 2016 m. gruodžio 9 d. išvada Nr. 10246395, Bendrovei buvo grąžinta tik dalis prašomos PVM permokos (skirtumo), t. y. 352 533 Eur, bet nebuvo grąžinta 179 113,41 Eur permokos suma (pareiškėjui nebuvo grąžinta visa rapsų pirkimo PVM suma, išskirta UAB „RKJ Grupė“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose), o didžioji dalis iš nurodytos PVM permokos – t. y. 154 962 Eur – nuo 2017 m. sausio 20 d. yra areštuota ir UAB „Agerona“ nebuvo grąžinta.

5.       Bendrovė nurodė, kad VMI 2016 m. gruodžio 23 d. pradėjo jos mokestinį patikrinimą, kurio metu buvo tikrinamas PVM už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.; atsakovo 2016 m. gruodžio 23 d. pavedime tikrinti Nr. (21.59-32)FR0773-3130 buvo nurodyta, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas bus baigtas iki 2017 m. vasario 23 d. VMI 2017 m. sausio 20 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-95 buvo areštuota UAB „Agerona“ priklausanti 179 113 Eur PVM permoka (vėliau areštuota suma buvo sumažinta iki 159 531 Eur, o dar vėliau – iki 154 962 Eur).

6.       Pareiškėjas pažymėjo, kad VMI 2018 m. balandžio 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-165, kuriame padarė išvadą, jog dalis iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų gabenimui buvo pakrauti ne Lietuvoje, todėl pareiškėjas neva tam tikrą rapsų kiekį įsigijo už Lietuvos ribų (Latvijoje), todėl sandoris šioje dalyje yra ne PVM objektas. Atsižvelgusi į tai, VMI konstatavo, kad už 2016 m. liepos–rugsėjo mėnesius 159 531 Eur suma mažintinas atskaitomas pirkimo PVM ir ta pačia suma mažintina iš biudžeto Bendrovei grąžintina PVM suma. Nurodytas patikrinimo aktas buvo patvirtintas VMI 2018 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 921.131-31-5)FR0682-203 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą skundą, konstatavo, kad VMI mokestinis patikrinimas dėl prekių (rapsų) gabenimo nebuvo atliktas visapusiškai ir išsamiai, todėl 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. S-152(7-125/2018) VMI 2018 m. birželio 18 d. sprendimą panaikino ir UAB „Agerona“ skundą atsakovui perdavė nagrinėti iš naujo.

7.       Bendrovė akcentavo, kad 2018 m. lapkričio 20 d. pavedimu tikrinti
Nr. (21.59-32) FR0773-2081 VMI antrą kartą pradėjo jos mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą (mokestinio patikrinimo dalykas – PVM nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.). VMI išsiuntė paklausimą Latvijos mokesčių administratoriui, iš kurio gavo atsakymus, jog Latvijos vežėjai, kurie atgabeno UAB „Agerona“ skirtus rapsus į (duomenys neskelbtini) uostą, patvirtino minėtų grūdų gabenimo faktą iš Lietuvos į Latviją. VMI 2019 m. liepos 25 d. patikrinimo akte Nr. (21.222)FR0680-285 pareiškėjui papildomai apskaičiavo 154 962 Eur PVM sumą, kuria yra mažinama jam iš biudžeto grąžinama PVM suma. Bendrovė pažymėjo, kad VMI, nepaisydama iš Latvijos vežėjų gautų patvirtinimų apie rapsų gabenimą iš Lietuvos į Latviją, ir toliau laikėsi nuomonės, jog dalis iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų (2 008,94 tonos iš 2 322 64 tonų) gabenimui neva buvo pakrauti ne Lietuvoje, todėl pareiškėjas šį rapsų kiekį esą įsigijo už Lietuvos ribų (Latvijoje), todėl sandoris šioje dalyje yra ne PVM objektas. VMI konstatavo, kad 154 962 Eur suma yra mažintinas už 2016 m. liepos–rugsėjo mėnesius atskaitomas pirkimo PVM ir ta pačia suma mažintina iš biudžeto Bendrovei grąžintina PVM suma. Pateiktose pastabose UAB „Agerona“ VMI prašė patikrinimo akto Nr. (21.222)FR0680-285 netvirtinti, tačiau neatsižvelgusi į jas, institucija 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (21.222)FR0682-216 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 154 962 Eur PVM patvirtino, Bendrovei apskaičiavo 16 917,13 Eur PVM delspinigių, atleido nuo 11 841,99 Eur PVM delspinigių ir skyrė 46 488 Eur (30 procentų) PVM baudą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. S-171(7-134/2019) „Dėl UAB „Agerona“ skundo“ jį patenkino iš dalies – patvirtino VMI sprendimą dėl 154 962 Eur suma mažinamo grąžintino iš biudžeto PVM (sprendimo rezoliucinės dalies 1 p.), tačiau pareiškėją atleido nuo VMI sprendimu paskaičiuotų PVM delspinigių ir paskirtos PVM baudos mokėjimo (Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 p.). Bendrovės nuomone, Komisija neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) išaiškinimais, formuojamos praktikos ir priėmė nepagrįstą sprendimo dalį.

8.       UAB „Agerona“ teigė, kad ji vadovavosi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimais ir rapsų įsigijimą apskaitė pagal gautas pardavėjo UAB „RKJ Grupė“ sąskaitas faktūras, o tai, jog rapsai buvo pakrauti Lietuvoje, patvirtina ir visi su jų įsigijimu susiję dokumentai. Bendrovė akcentavo, kad VMI neginčija realaus ūkinės operacijos buvimo fakto, t. y. kad pareiškėjas visą 2 322,64 tonos rapsų kiekį įsigijo, bei to, jog UAB „RKJ Grupė“ visą šį rapsų kiekį Bendrovei pristatė į sutartyse nurodytą vietą – (duomenys neskelbtini) uostą), tačiau laikosi pozicijos, jog dalis iš šių rapsų buvo pakrauta gabenti ne Lietuvoje, o Latvijoje, todėl esą sandoris šioje dalyje laikytinas ne PVM objektu Lietuvoje. UAB „Agerona“ pažymėjo, kad VMI neįrodė (ir net neįrodinėjo) būtinųjų aplinkybių, leidžiančių riboti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą – pareiškėjo piktnaudžiavimo, sukčiavimo arba žinojimo apie dalyvavimą sukčiavime PVM srityje, o atsakovo surinkti duomenys nesudaro pagrindo objektyviai ir neginčijamai paneigti oficialiuose dokumentuose deklaruotų aplinkybių, jog visus ginčo rapsus UAB „RKJ Grupė“ Bendrovei į Latviją atgabeno būtent iš Lietuvos. Pareiškėjas nesutiko, kad nė vienas šaltinis ar dokumentas neva nepatvirtina rapsų kilmės, jų pirkimo, pardavimo Lietuvoje fakto, ir teigė, kad veikė visiškai teisėtai, kaip apdairus ir sąžiningas mokesčių mokėtojas, o visą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė griežtai pagal pateiktus oficialius dokumentus ir juose nurodytą informaciją. Bendrovė nurodė, kad jai nebuvo jokio pagrindo abejoti UAB „RKJ Grupė“ parduodamų rapsų kilme, nes ją pardavėja patvirtino su pirkimu–pardavimu susijusiais dokumentais: grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis, tarptautiniais krovinių transportavimo važtaraščiais (CMR), UAB „RKJ Grupė“ PVM sąskaitomis faktūromis; pasirašytų sutarčių turinys patvirtino, kad šalys susitarė dėl 2 325 tonų Lietuvoje išaugintų rapsų pirkimo–pardavimo, kadangi sutarčių 1.4 papunktyje yra numatyta sąlyga, jog pardavėja UAB „RKJ Grupė“ pirkėjui privalo pristatyti grūdus, kurie yra išauginti fizinio ar juridinio asmens, registruoto Žemės ūkio ir kaimo verslo registre arba Pašarų ūkio subjektų registre. UAB „Agerona“ akcentavo, kad pašarų ūkio subjektų registravimas yra vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 3D-536 patvirtintomis Ūkio subjektų, kurie verčiasi pašarų veikla, įregistravimo taisyklėmis, kurių 8 punktas nurodo, kad ūkio subjektų, užsiimančių pirmine pašarų gamyba, žemės ūkio valda turi būti įregistruota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre. Šiame registre žemės ūkio valdą įregistruoti gali tik veiksnus fizinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos gyventojų registre ar juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre. Šie asmenys turi plėtoti bent vieną žemės ūkio veiklos arba alternatyviosios veiklos rūšių ir nuosavybės, nuomos, panaudos teise ar kitais teisiniais pagrindais valdyti bent vieną nekilnojamąjį daiktą: įregistruotą Nekilnojamojo turto registre žemės sklypą, statinį, butą arba neįregistruotą Nekilnojamojo turto registre žemės sklypą, kuriam parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Į Pašarų ūkio subjektų registrą gali būti įregistruojami tik tie ūkio subjektai, kurie užsiima pirmine pašarų gamyba (auginimu) Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas akcentavo, kad sutarčių 1.4 papunkčio nuostata patvirtina, jos jis įsigijo Lietuvoje išaugintus rapsus, kuriuos UAB „RKJ Grupė“ įsipareigojo pristatyti iš Lietuvos į sutartyse nurodytą vietą – (duomenys neskelbtini) uostą. Pažymėjo, kad Lietuvoje užaugintų grūdų tiekimas (gabenimas) negali prasidėti kitoje, nei Lietuvoje teritorijoje, todėl Bendrovė neturėjo jokio pagrindo abejoti tuo, kad dalis UAB „RKJ Grupė“ į sutartyse nurodytą vietą UAB „Agerona“ gabenamų rapsų galėtų būti vežami ne iš Lietuvos, o iš Latvijos ar kurios nors kitos valstybės. Pagal sutarčių 3.3 papunktį, visą 2 325 tonų rapsų kiekį pareiškėjui į sutartyse nurodytą vietą ((duomenys neskelbtini) uostą) privalėjo savo jėgomis ir savo sąskaita iš Lietuvos pristatyti UAB „RKJ Grupė“, kuri savo įsipareigojimus įvykdė ir sutartą kiekį rapsų į sutartyse nurodytą vietą pristatė. Pateiktuose tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) (4 langelyje) nurodyta, kad rapsai, kaip ir buvo numatyta sutartyse, yra pakrauti ir atgabenti iš Lietuvos, t. y. iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o Bendrovė neturėjo jokių priežasčių šių rapsų iš vežėjo nepriimti. Pareiškėjas nurodė, kad krovinį (rapsus) į (duomenys neskelbtini) uostą atgabenę UAB „RKJ Grupė“ pasitelkti vežėjai krovinio gavėjai pateikė ne vietinio pervežimo, o CMR važtaraščius, kuriuose yra aiškiai nurodyta, jog pervežimas vykdomas pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) (toliau – CMR konvencija), o tais atvejais, kai krovinio pervežimas vykdomas toje pačioje šalyje (pvz., Latvijoje), CMR važtaraštis negali būti surašomas, todėl UAB „Agerona“ neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad dalis UAB „RKJ Grupė“ į paskirties vietą Latvijos uoste atgabento krovinio galėtų būti atgabenta iš Latvijos, o ne iš Lietuvos.

9.       Bendrovė nurodė, kad pagal grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, rapsų gabenimą organizavo ir jį apmokėjo UAB „RKJ Grupė“, o pareiškėjas buvo tik krovinio gavėjas, todėl jis, priimdamas pristatomus grūdus, neturėjo nei pareigos, nei galimybių nustatyti, ar pardavėjo pasitelkti vežėjai turi teisę užsiimti tarptautinių krovinių vežimo veikla, tikrinti, ar krovinys yra pakrautas tiksliai toje vietoje, kuri yra nurodoma krovinio važtaraščiuose, taip pat negali būti laikomas atsakingu už kokius nors krovinio vežėjo, kurio pasirinkimui jis net negalėjo daryti įtakos, galbūt padarytus pažeidimus. UAB „Agerona“ atkreipė dėmesį, kad ji negali būti laikoma atsakinga už tarptautinių krovinių važtaraščių pildymą ir juose esančios informacijos teisingumą, kadangi pagal CMR konvencijos 13 straipsnį, krovinio gavėjas turi teisę iš vežėjo pareikalauti jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių tik tuomet, kai vežėjas krovinį pristato į paskirties vietą, t. y. kai krovinio gabenimas yra užbaigiamas. Atsižvelgiant į tai, kad oficialiuose dokumentuose – tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR), yra aiškiai nurodyta, jog rapsai buvo pakrauti (gabenimas pirkėjui prasidėjo) Lietuvoje, vadovaujantis PVMĮ 12 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti, jog prekių tiekimas įvyko Lietuvos teritorijoje.

10.       UAB „Agerona“ pažymėjo, kad UAB „RKJ Grupė“ jai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų turinys taip pat patvirtina, jog krovinys (rapsai) buvo pakrautas Lietuvoje. Tokias išvadas Bendrovė darė atsižvelgusi į tai, jog visose UAB „RKJ Grupė“ jai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose už rapsus buvo išskirtas 21 procento PVM, visos UAB „RKJ Grupė“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl abejoti šių dokumentų patikimumu pareiškėjas neturėjo jokio faktinio pagrindo.

11.       Pareiškėjas nurodė, kad turėdamas prieš tai aptartus dokumentus bei matydamas juose esančią informaciją, neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad visas iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytas ir jos gabenamas rapsų kiekis buvo išaugintas ir pakrautas gabenti Lietuvoje. Bendrovė, išskyrus jai pateiktus oficialius ir tokioje ūkinėje operacijoje įprastus dokumentus, neturėjo jokių realių būdų nustatyti, iš kur UAB „RKJ Grupė“ atgabeno rapsus, tuo labiau, jog net ir itin plačius įgaliojimus bei specialiąsias teises turinti VMI nenustatė, kur buvo pakrauti rapsai, ir sprendime nurodė, jog tikroji sandoriuose nurodomų grūdų kilmė (šaltinis) nei pirmo, nei pakartotinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta.

12.       UAB „Agerona“ teigė, kad veikė imdamasi visų jai prieinamų priemonių, leidžiančių mokesčių administratoriui neabejoti jos sąžiningumu bei rūpestingumu. Prieš sudarydama sutartis su UAB „RKJ Grupė“, Bendrovė jai prieinamais būdais pasidomėjo, ar ši rapsus parduodanti įmonė vykdo realią ekonominę veiklą, ar yra įregistruota PVM mokėtoja, ar turi darbuotojų, ar realiai užsiima žemės ūkio produktų auginimo veiklą ir kita. Pareiškėjui buvo žinoma, kad UAB „RKJ Grupė“ yra vienerius metus realiai veikianti ir žemės ūkio produktais prekiaujanti įmonė, turinti ne vieną darbuotoją, vykdanti savo mokestines prievoles, registruota Pašarų ūkio subjektų registre, todėl nebuvo pagrindo abejoti šios įmonės patikimumu ar veiklos teisėtumu. Bendrovė akcentavo, kad UAB „RKJ Grupė“ yra įregistruota Pašarų ūkio subjektų registre, jai registre suteiktas numeris, o tai reiškia, kad ši įmonė gamina tiekti rinkai augalininkystės produktus; su UAB „RKJ Grupė“ buvo pasirašytos sutartys, kurios buvo tinkamai įvykdytos.

13.       Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų apribota jo PVM atskaita, kadangi pagal teismų suformuotą praktiką, pirkėjui nesuteikti teisės į PVM atskaitą galima tik tuomet, kai nustatoma, jog jis žinojo arba turėjo žinoti, kad ūkinė operacija buvo vykdoma kitomis aplinkybėmis nei nurodoma apskaitos ar kituose dokumentuose. Ginčo atveju ūkinės operacijos buvo realiai (faktiškai) įvykdytos, o Bendrovė turi būti laikoma sąžininga, kadangi jos veiksmuose nėra kaltės, ji nenumatė ir negalėjo numatyti, kad jai pateiktuose oficialiuose dokumentuose nurodyta informacija galbūt neatitinka tikrovės, o įsigyti rapsai galbūt yra pakrauti gabenti ne Lietuvoje, o Latvijoje.

14.       UAB „Agerona“ atkreipė dėmesį, kad VMI nenurodė ir neįrodinėjo nė vienos iš trijų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų PVM atskaitą ribojančių aplinkybių; ši institucija, tik remdamasi savo surinktais duomenimis, padarė išvadą, jog dalis iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų pardavėjos galbūt buvo pakrauti ne pareiškėjui pateiktuose oficialiuose dokumentuose nurodytose pasikrovimo vietose, t. y. ne Lietuvoje, o kažkur kitur, o to, VMI teigimu, neva užtenka paneigti UAB „Agerona“ teisę į 154 962 Eur PVM atskaitą, todėl, net jeigu UAB „RKJ Grupė“ ar jos pasitelkti vežėjai sąmoningai ar nesąmoningai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (nors tokie faktai nėra įrodyti), pareiškėjas to nežinojo ir negalėjo žinoti. Bendrovė teigė, kad VMI nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų priešingai, kadangi ji veikė tiksliai taip, kaip įpareigojo galiojantys teisės aktai, ir visus įsigytus rapsus į apskaitą įtraukė vadovaudamasi apskaitos dokumentuose nurodyta informacija, kuri atitiko grūdų pirkimo–pardavimo sutartyse įtvirtintus susitarimus bei tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytą informaciją.

15.       Bendrovės nuomone, VMI pateikti dokumentai leidžia pagrįstai teigti, jog į Lietuvos biudžetą už rapsus PVM buvo sumokėtas, ko neturėjo būti daroma tuo atveju, jeigu sandoris iš tiesų būtų įvykęs už Lietuvos ribų (ne PVM objektas Lietuvoje). Iš VMI atlikto mokestinio patikrinimo pareiškėjas sužinojo, kad rapsai, kuriuos jis įsigijo iš UAB „RKJ Grupė“, priklausė UAB „Gausta“. VMI 2017 m. liepos 27 d. rašte Nr. (21.193) RKD-2905 nurodė, kad 2017 m. balandžio 11 d. atliko UAB „Gausta“ operatyvinį patikrinimą, kurio metu buvo įvertinti UAB „Gausta“ su UAB „RKJ Grupė“ 2016 m. liepos 1 d.–2016 m. rugsėjo 30 d. vykdyti rapsų pirkimo–pardavimo sandoriai. Šiame rašte VMI nurodo, kad UAB „Gausta“ operatyvaus patikrinimo metu pateikė patikslintas PVM deklaracijas (iki patikslinimo UAB „Gausta“ buvo nedeklaravusi 70 610,62 Eur PVM apmokestinamų sandorių ir 14 828,23 Eur pardavimo PVM) ir sumokėjo PVM. Pareiškėjas teigė, kad įvertinus minėto VMI rašto turinį, darytina vienareikšmė išvada, jog pagal visus rapsų pirkimo–pardavimo sandorius, kuriuos UAB „Gausta“ vykdė su UAB „RKJ Grupė“, PVM buvo sumokėtas į Lietuvos Respublikos biudžetą, tačiau VMI patikrinimo akte ir sprendime teigė, jog šių rapsų Lietuvoje neva nebuvo, o pirkėjui į (duomenys neskelbtini) uostą rapsai buvo atgabenti iš Latvijos (o ne iš Lietuvos), todėl sandoris laikytinas ne PVM objektu Lietuvoje. Pareiškėjui nėra suprantama tokia situacija, kai pati VMI aiškiai nurodė, jog neturi jokių pretenzijų UAB „Gausta“, bei patvirtino, kad ji yra sumokėjusi visą PVM už tuos pačius rapsus, tačiau patikrinimo akte teigė, kad dalies šių rapsų Lietuvoje neva net nebuvo, ir taikė neigiamo poveikio priemones tuos pačius rapsus iš UAB „RKJ Grupė“ Lietuvoje vėliau įsigijusiai Bendrovei; jeigu VMI patikrinimo akte minimų rapsų net nebuvo Lietuvoje, kyla klausimas, kuo remdamasi, UAB „Gausta“ mokėjo, o VMI priėmė UAB „Gausta“ mokamą PVM už visą šių rapsų kiekį, jeigu sandoriai laikytini ne PVM objektu Lietuvoje. Bendrovė akcentavo, kad jeigu aptariamų rapsų Lietuvoje nebuvo, o jie buvo Latvijoje, tai Lietuvos biudžetas nepagrįstai gavo ir priėmė UAB „Gausta“ sumokėtą PVM, kurio nereikėjo mokėti, todėl biudžetas galbūt nepagrįstai praturtėjo. Pareiškėjo nuomone, VMI nurodytas faktas, kad UAB „Gausta“, patikslinusi PVM deklaracijas, sumokėjo visą PVM dėl sandorių, vykdytų su UAB „RKJ Grupė“ (už aptartus rapsus), patvirtina, jog šie rapsai Lietuvoje iš tiesų buvo ir į (duomenys neskelbtini) uostą pardavėjos UAB „RKJ Grupė“ buvo atgabenti iš Lietuvos, kaip ir buvo nurodyta UAB „Agerona“ pateiktuose dokumentuose; priešingu atveju darytina išvada, kad Lietuvos biudžetas nepagrįstai gavo ir naudojasi UAB „Gausta“ sumokėtomis lėšomis, kurių mokėti tokiu atveju nereikėjo.

16.       Bendrovė pažymėjo, kad VMI surinkti duomenys apie rapsų pasikrovimo vietą yra itin prieštaringi, neišsamūs ir nevienareikšmiai, nors duomenys buvo renkami ilgą laiką, jai nėra nesuprantama, kodėl atsakovas padarė išvadą, jog grūdai buvo pakrauti ne Lietuvoje, nors nėra nustatyta grūdų kilmė. Pareiškėjo nuomone, VMI nesurinko pakankamų ir objektyvių duomenų, paneigiančių jo deklaruotas aplinkybes.

17.       UAB „Agerona“ teigimu, tai, kad pagal Transporto priemonių valstybinių numerių atpažinimo sistemos (toliau – NAS) duomenimis, nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. nebuvo nustatytas Lietuvos sienos kirtimas transporto priemonėmis, kurios nurodytos tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR), nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog grūdai buvo vežami ne iš Lietuvos. VMI patikrinimo akte nurodė, kad NAS patvirtino Lietuvos vežėjų transporto priemonių, nurodytų tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose, Lietuvos–Latvijos ir Latvijos–Lietuvos sienos kirtimo atvejus. Bendrovė nurodė, kad UAB „RKJ Grupė“ pasamdyti vežėjai rapsus gabeno iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini); remdamasi šiais duomenimis, VMI patikrinimo akte padarė išvadą, jog rapsų, kurie buvo gabenami į (duomenys neskelbtini) Lietuvos vežėjų transporto priemonėmis, kurias užfiksavo NAS, pardavimas yra laikomas PVM objektu Lietuvoje ir nuo šios dalies sandorio PVM atskaita yra leistina. Bendrovė akcentavo, kad atsakovas, atlikęs pakartotinį mokestinį patikrinimą, pateikė kitokią informaciją, t. y. pripažino, jog NAS vis dėlto užfiksavo ne tik rapsus gabenusių Lietuvos vežėjų (gabenusių rapsus iš (duomenys neskelbtini)), bet taip pat ir dalį Latvijos vežėjams priklausančių transporto priemonių, kurios UAB „RKJ Grupė“ užsakymu pareiškėjui gabeno rapsus iš (duomenys neskelbtini). Iš patikrinimo akto bei prie jo esančio priedo Nr. 3 matyti, jog tomis dienomis, kai buvo pristatyti rapsai UAB „Agerona“, NAS užfiksavo Latvijos vežėjui Z/S „VEIDES2“ priklausančias transporto priemones, kertančias Lietuvos–Latvijos sieną (tai neginčijamai patvirtina, kad šios transporto priemonės tomis dienomis buvo Lietuvos teritorijoje). Šios NAS užfiksuotos Latvijos vežėjo transporto priemonės nurodytomis dienomis pareiškėjui į (duomenys neskelbtini) uostą iš Lietuvos pristatė iš viso 202,68 tonos UAB „RKJ Grupė“ parduotų rapsų, už kuriuos Bendrovė UAB „RKJ Grupė“ sumokėjo pagal pardavėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o faktas, kad dalis Latvijos vežėjo Z/S „VEIDES2“ transporto priemonių NAS buvo užfiksuotos kertančios Lietuvos–Latvijos sieną būtent tomis dienomis, kai rapsai ir buvo pristatyti UAB „Agerona“ į (duomenys neskelbtini) uostą, yra dar vienas neabejotinas įrodymas, patvirtinantis, jog pareiškėjui pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija atitinka faktinę situaciją, t. y. kad UAB „RKJ Grupė“ parduoti rapsai gabenimui buvo pakrauti Lietuvoje, todėl patikrinimo akto ir VMI sprendimo išvada, jog aptariamas pirkimas yra ne PVM objektas Lietuvoje, yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta. Bendrovė atkreipė dėmesį, kad VMI tiek patikrinimo akte, tiek sprendime padarė išvadą, jog NAS Lietuvoje užfiksuoti automobiliai taip pat galėjo gabenti ir kitų užsakovų krovinius, todėl, nesant kitų gabenimo Lietuvoje įrodymų, atvejai, kai tik automobilių sienos kirtimo data pagal NAS duomenis sutampa su tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodyta data, nepagrindžia, jog transporto priemonės vežė UAB „RKJ Grupė“ tiekiamus rapsus pareiškėjui iš Lietuvos. Bendrovė pažymėjo, kad VMI tokią išvadą grindė tik prielaidomis („galėjo gabenti“), o ne objektyviais duomenimis (faktais), kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis.

18.       Pareiškėjas teigė, kad byloje yra patiekti duomenys, kur pasienyje su Latvija yra įrengtos NAS kameros, o tai paaiškina, jog dalies automobilių, pasikrovusių prekes (duomenys neskelbtini), NAS nefiksavo, kadangi prekės iš šio objekto buvo vežamos keliu, kuriame nėra stebėjimo kamerų, o vežant prekes per postus su stebėjimo kameromis, susidaro didesnis atstumas. UAB „Agerona“ pažymėjo, kad ji nebuvo atsakinga už prekių gabenimą ir negali būti atsakinga už tai, kokiu maršrutu vyksta prekių gabenimas, todėl tai, jog NAS nefiksavo dalies Latvijos vežėjų transporto priemonių, kurios pagal oficialiuose dokumentuose nurodytą informaciją gabeno rapsus iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), nėra pakankamas ir pagrįstas įrodymas, leidžiantis daryti išvadą, jog aptariami rapsai buvo pakrauti ne Lietuvoje, ir dėl to galėtų būti ribojama pareiškėjo teisė į PVM atskaitą. Bendrovė nurodė, kad visiškai nepagrįsta ir neįrodyta yra išvada, jog, įvertinus Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) pateiktą informaciją, nustatyta, kad Latvijos įmonių (vežėjų) transporto priemonės tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytais valstybiniais numeriais nekirto Lietuvos–Latvijos pasienio postų; tokią išvadą, remiantis NAS surinktais duomenimis, būtų galima daryti tik tuo atveju, jeigu ši sistema būtų įrengta absoliučiai visuose keliuose, kertančiuose Lietuvos–Latvijos sieną, ir jeigu ji fiksuotų 100 procentų transporto priemonių.

19.       UAB „Agerona“ akcentavo, kad aplinkybė, jog Latvijos vežėjo transporto priemonėms nebuvo išduoti leidimai važiuoti valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, taip pat neįrodo, kad šios transporto priemonėmis realiai nevažiavo Lietuvos keliais ir negabeno aptariamų rapsų. Priešingai, tai, jog NAS užfiksavo dalį Latvijos vežėjų transporto priemonių, neginčijamai patvirtina faktą, kad šios transporto priemonės aptariamu laikotarpiu tikrai važiavo Lietuvos viešaisiais keliais, nors galbūt ir neturėjo kokių nors jų veiklai reikiamų leidimų.

20.       Aptaręs VMI surinktus duomenis apie visus vežėjus – Z/S „VEIDES2“, SIA „Ozolini JO“, SIA „Mazjukši JL“, pareiškėjas teigė, kad surinkta informacija patvirtina, jog prekės buvo pakrautos Lietuvoje, todėl Bendrovė turi teisę į PVM atskaitą.

21.       UAB „Agerona“ nurodė, kad VMI patikrinimo metu nesurinko jokių duomenų, susijusių su Latvijos vežėjo Z/S „VEIDES2“ atliktu rapsų gabenimu, išskyrus tai, jog buvo nustatyta, kad šio vežėjo naudojamos transporto priemonės mažiausiai 6 kartus buvo užfiksuotos kertančios Lietuvos–Latvijos sieną tomis dienomis, kada šios transporto priemonės atgabeno pareiškėjui skirtus rapsus (ši aplinkybė yra palanki Bendrovei). VMI 2018 m. patikrinimo akte buvo nurodyta, jog Z/S „VEIDES2“ savininkė patvirtino faktą, kad jos įmonės vilkikai gabeno grūdus iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) uostą, o vienas iš pakrovimo miestų Lietuvoje buvo (duomenys neskelbtini); įmonės, kuri gabeno 1 611,3 tonos rapsų, savininkė patvirtino, jog rapsai į (duomenys neskelbtini) uostą buvo gabenami būtent iš Lietuvos. A. L., Z/S „VEIDES2“ vilkiko vairuotojas, patvirtino, kad keletą kartų jis atliko darbus, susijusius su grūdų gabenimu iš Lietuvos (apie 5–10 km nuo (duomenys neskelbtini)). Be to, A. L. vairuojamas vilkikas buvo užfiksuotas kertantis Lietuvos–Latvijos sieną Kalvių pasienio poste įrengta NAS būtent tą dieną, kurią jis pristatė rapsus pareiškėjui į (duomenys neskelbtini) uostą (tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini). Kiti du paaiškinimus teikę Z/S „VEIDES2“ vairuotojai – R. M. ir A. E. (atgabeno tik 477,92 tonos rapsų) – tik bendrai nurodė, jog jų darbas buvo susijęs su grūdų gabenimu Latvijos teritorijoje, tačiau VMI patikrinimo akte nėra nurodyta, jog šie vairuotojai būtų paneigę faktą, kad jie 2016 m. vežė rapsų krovinį iš Lietuvos ((duomenys neskelbtini)) į Latviją, kaip yra nurodyta šių vairuotojų asmeniškai pasirašytuose oficialiuose dokumentuose – tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose. Pareiškėjas nurodė, kad likę trys Z/S „VEIDES2“ vilkikų vairuotojai, kurie pagal jo turimų tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių duomenis atgabeno net 936,52 tonos vežėjo Z/S „VEIDES2“ pristatytų rapsų, net nebuvo apklausti ir jokių šių asmenų paaiškinimų apie tai, ar jie gabeno rapsus iš Lietuvos į Latviją, nebuvo gauta.

22.       UAB „Agerona“ pažymėjo, kad Latvijos mokesčių administratorius, atlikęs tyrimą, taip pat nepateikė objektyvių duomenų (faktų), kurie aiškiai ir neginčijamai galėtų patvirtinti, jog Z/S „VEIDES2“ negabeno pareiškėjui rapsų iš Lietuvos į Latviją.

23.       Bendrovė nesutiko su VMI patikrinimo akte padaryta išvada, kad „SIA „Ozolini JO“ negabeno rapsų iš Lietuvos į Latviją, nes NAS duomenų bazė nepatvirtino nei vienos minėtos įmonės transporto priemonės Latvijos–Lietuvos ir Lietuvos–Latvijos sienos kirtimo atvejo, tačiau, kaip minėta, Muitinės departamento pateikta informacija patvirtina, jog važiuojant maršrutu (duomenys neskelbtini)–(duomenys neskelbtini), nėra įrengta NAS, todėl ji niekaip ir negalėjo užfiksuoti vežėjo SIA „Ozolini JO“ iš Lietuvos į Latviją važiuojančių transporto priemonių, kurios pristatė rapsus pareiškėjui. Bendrovė nurodė, kad VMI pakartotinio patikrinimo metu surinkti duomenys ir Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija paneigia bet kokius įtarimus, jog vežėjo SIA „Ozolini JO“ pareiškėjui į (duomenys neskelbtini) uostą pristatyti rapsai (176,12 tonos) galėjo būti gabenami pakrauti ne Lietuvoje. Šio vežėjo pateikta informacija patvirtina, kad rapsai buvo gabenami iš Lietuvos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo riboti UAB „Agerona“ teisės į PVM atskaitą.

24.       Bendrovė pažymėjo, kad UAB „RKJ Grupė“ pasitelktas Latvijos vežėjas SIA „Mazjukši JL“ jai į (duomenys neskelbtini) uostą pristatė 188,68 tonos iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų. SIA „Mazjukši JL“ pateikta informacija visiškai sutampa su krovinio gavėjui pareiškėjui pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija, t. y. dėl rapsų pasikrovimo vietos ((duomenys neskelbtini), Lietuva), tiek dėl rapsų gabenimo laiko, tiek dėl konkrečių transporto priemonių, kuriomis buvo gabenami rapsai į (duomenys neskelbtini) uostą, o VMI nepateikė jokių objektyvių duomenų (faktų), kuriais remiantis, būtų galima daryti išvadą, jog SIA „Mazjukši JL“ Bendrovei į (duomenys neskelbtini) uostą pristatyti rapsai buvo pakrauti gabenimui ne Lietuvoje. Priešingai, vežėjo atstovas patvirtino, jog oficialiuose dokumentuose nurodyta informacija atitinka tikrovę, o rapsai gabenimui į (duomenys neskelbtini) buvo pakrauti Lietuvoje ((duomenys neskelbtini)).

25.       Teismo posėdyje pareiškėjo UAB „Agerona“ atstovai Bendrovės skundą iš esmės palaikė jame nurodytais argumentais.

26.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo UAB „Agerona“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27.       Atsakovas paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog priekių tiekimas Lietuvos Respublikos teritorijoje neįvyko, todėl pareiškėjas negalėjo pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo. VMI nurodė, kad PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks; šio įstatymo 3 straipsnio nuostatos buvo priimtos įgyvendinant 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) 2 straipsnio (PVM objektas) nuostatas, kurio 1 dalies a papunktyje yra nurodyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks. Taigi, PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos yra tarpusavyje organiškai susijusios; nesant bent vienos iš sąlygų, prekių tiekimas (paslaugų teikimas) nėra PVM objektas.

28.       Atsakovas akcentavo, kad PVMĮ 12 straipsnis nustato kriterijus, pagal kuriuos nustatoma prekių tiekimo vieta. Prekių tiekimo vietos nustatymo taisyklės yra grindžiamos prekės buvimo vieta apmokestinančios valstybės teritorijoje. Nurodyto straipsnio 1 dalyje yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma prekių, kurios turi būti gabenamos, tiekimo vieta, iš kurių matyti, kad pagrindinis gabenamų prekių tiekimo vietos nustatymo principas yra – jeigu tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo šalies teritorijoje (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). PVMĮ 12 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta pagrindinė prekių tiekimo vietos nustatymo taisyklė negabenamoms prekėms, t. y. jeigu tiekiamos prekės neturi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, jeigu šios prekės buvo šalies teritorijoje tuo momentu, kai įvyko jų tiekimas. VMI akcentavo, kad prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, jeigu prekės iki gabenimo ar gabenimo pradžios etape yra šalies teritorijoje. Vadinasi, kai prekių tiekimo vieta nelaikoma Lietuva, tai toks tiekimas nėra PVM objektas Lietuvoje.

29.       Atsakovas nurodė, kad minėtus PVM objektą apibrėžiančius kriterijus pirmiausia pagrindžia mokesčių mokėtojo pateikti dokumentai, todėl pirmiausia pareiškėjas privalo pateikti objektyvius, abejonių nekeliančius dokumentus, kurie pagrįstų jo deklaruotas aplinkybes apie tai, kad tiekimas vyksta (prasideda) Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl Komisija sprendime pagrįstai konstatavo, jog tokių aplinkybių nepagrindus, negalima pripažinti, kad tiekimas atitinka PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas. Komisijos vertinimu, minėtų aplinkybių konstatavimas yra susijęs su objektyviais požymiais, nes PVM objektą apibrėžia tiek PVM direktyvoje, tiek PVMĮ nustatyti objektyvūs kriterijai, todėl, jeigu konkrečiu atveju nustatytos aplinkybės ir dokumentai (jų turinys) nepagrindžia konkrečios valstybės teritorijoje įvykusio tiekimo aplinkybių, toks tiekimas negali būti laikomas PVM objektu nepriklausomai nuo to, ar mokesčių mokėtojas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotus kriterijus gali būti pripažintas sąžiningu ar ne, ar jo kontrahentas piktnaudžiavo, sukčiavo, o mokesčių mokėtojas dalyvavo šiuose veiksmuose.

30.       VMI pažymėjo, kad pakartotinio patikrinimo metu, vadovaudamasi MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, surinko pakankamus ir objektyvius duomenis, paneigiančius Bendrovės deklaruotas aplinkybes. Minėti duomenys patvirtina, kad rapsų įsigijimas ir pardavimas pareiškėjui įvyko ne Lietuvos, o Latvijos teritorijoje. Kadangi tiekimas Lietuvos Respublikos teritorijoje neįvyko, UAB „Agerona“ negalėjo pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo.

31.       Atsakovas pabrėžė, kad Bendrovė buvo grūdų tiekimo sandorių dalyvė, deklaravusi Lietuvoje vykusius prekių PVM apmokestinamuosius tiekimus, taip pat yra profesionalus verslo subjektas, prisiimantis veiklos riziką, todėl nepaisant to, kokio subjekto surašytais dokumentais ji remiasi, grįsdama aplinkybes dėl PVM apmokestinamųjų tiekimų Lietuvoje, būtent ji yra atsakinga dėl to, jog dokumentai, kuriais grindžiami PVM apmokestinamieji tiekimai Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtų pakankami šioms aplinkybėms pagrįsti. VMI nuomone, aplinkybės, jog sutartyje yra aptarti papildomi dokumentai, reikalingi įsitikinti grūdų kilme ir galbūt ją pagrindžiantys, tačiau pareiškėjui jie nebuvo pateikti, o jis jų pateikti neprašė, remdamasis išimtinai deklaratyviomis sutarties nuostatomis, kaip ir tai, jog prekių pakrovimo vieta grindžiama išimtinai nuoroda į (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis įvykdė visus atsakingumo ir rūpestingumo reikalavimus, o tai lėmė, jog UAB „Agerona“ neteisingai deklaravo vykusius tiekimus kaip PVM apmokestinamuosius tiekimus Lietuvoje ir nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM.

32.       VMI nesutiko su Bendrovės skundo argumentais, kad pagal visus rapsų pirkimo–pardavimo sandorius, kuriuos UAB „Gausta“ vykdė su UAB „RKJ Grupė“, PVM buvo sumokėtas į Lietuvos Respublikos biudžetą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirminėje sandorių grandinėje UAB „ALOSA“, UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Agroinvesticija“ ir UAB „Golinta“ PVM nebuvo sumokėtas. UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir VMI vykdytam mokestiniam patikrinimui dokumentų neteikusi UAB „Golinta“ deklaravo prekių įsigijimus iš veiklos nevykdančių, mokesčių nemokančių ir dokumentų neteikiančių įmonių UAB „ALOSA“ bei UAB „Agroinvesticija“, o pagal šių įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ įformino prekių pardavimus UAB „Gausta“, kuri deklaravo šių prekių pardavimus UAB „RKJ Grupė“ ir kitoms įmonėms, o UAB „RKJ Grupė“ deklaravo prekių pardavimus pareiškėjui, kuris įformino prekių tiekimus Latvijos įmonei SIA „Agerona“, taikydamas 0 procentų tarifą, todėl susidarė Bendrovei iš biudžeto grąžintinas PVM. Taigi, šiuo atveju valstybės biudžetas nepagrįstai nepraturtėjo, įrodymų, jog pareiškėjas buvo dvigubai apmokestintas, bylos medžiagoje taip pat nėra, o jo skundo argumentai dėl UAB „Gausta“ PVM sumokėjimo apskritai rapsų buvimo Lietuvoje fakto nepatvirtina.

33.       VMI nurodė, kad nustatė, jog prekių pakrovimo vieta Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)) yra pagrįsta tik įrašo tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) apie prekių pakrovimą (duomenys neskelbtini)  buvimu, jokių duomenų, įrodančių, kad grūdai buvo pakrauti (duomenys neskelbtini), ir dokumentų (nuomos sutarčių, sąskaitų, apmokėjimo dokumentų ir kita), kurie patvirtintų, kad (duomenys neskelbtini) būtų pakrautos prekės (rapsai), nei UAB „RKJ Grupė“, nei UAB „Agerona“ patikrinimui nepateikė. Atsakovas mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad nekilnojamojo turto minėtos įmonės (duomenys neskelbtini) neturi, sandėlių nenuomoja. VMI teigė, kad pareiškėjo skunde minimi vežėjai galėjo gabenti ir kitų užsakovų krovinius, todėl, nesant kitų gabenimo Lietuvoje įrodymų, atvejai, kai tik automobilių sienos kirtimo datos pagal NAS duomenis sutampa su tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių data, nepagrindžia, kad transporto priemonės vežė UAB „RKJ Grupė“ pareiškėjui tiekiamus rapsus iš Lietuvos.

34.       Atsakovas pažymėjo, kad Komisija sprendime pritarė jo išvadai, jog pareiškėjo pozicija, kad Latvijos vežėjai patvirtino teiktų pervežimo paslaugų realumą, nėra pagrįsta, nes grindžiama abstrakčiais vežėjų atstovų patvirtinamais apie tai, kad prekės buvo pakrautos (duomenys neskelbtini), neatsižvelgiant į pateiktų paaiškinimų turinį, jo nevertinat kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir duomenimis.

35.       VMI nurodė, kad pakartotinio patikrinimo metu Muitinės departamentas 2018 m. gruodžio 27 d. pateikė informaciją apie NAS duomenis, NAS kamerų buvimo vietas ir kitas su šia sistema susijusias aplinkybes. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas nekelia nepasitikėjimo šios sistemos duomenimis klausimo, tačiau laikosi pozicijos, jog šios sistemos stebėjimo kameros įrengtos ne visuose keliuose į Latviją (ne visuose valstybinės sienos kirtimo punktuose), todėl transporto priemonės galėjo būti neužfiksuotos kamerų, nes krovinius vežė kitais keliais, kurie gabenant prekes iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) (o ne iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kur Lietuvos vežėjų sienos kirtimai visais atvejais buvo fiksuoti) yra palankesni (artimesni). Atsakovas akcentavo, kad byloje nėra pateikta informacijos (jos nepateikė nei užsienio vežėjai, nei Bendrovė, nei prekių gabenimą organizavusi bendrovė, to nenustatė ir Latvijos mokesčių administratorius), kokiu maršrutu ginčo prekės buvo gabentos iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo pozicija, jog NAS daugeliu atveju šios transporto priemonės nebuvo fiksuotos, nes galbūt vežė prekes kitu, artimesniu maršrutu, o ne per pasienio postus, kur yra įrengtos stebėjimo kameros, buvo įvertinta tik kaip atitinkama prielaida pagrįsta pozicija, tačiau ne kaip įrodymas, paneigiantis vieną iš VMI motyvų dėl realaus pervežimo paslaugų nebuvimo. Kita vertus, nors UAB „Agerona“ teigė, kad kelias į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) (kur nėra kamerų) yra artimesnis (palankesnis), negu keliai (pvz., einantis per Kalvių pasienio postą), kuriuose kameros įrengtos, tačiau tais atvejais, kai kameromis yra fiksuotas transporto priemonių važiavimas per Kalvių pasienio punktą (mažiau palankiu keliu), pareiškėjo vertinimu, tai yra vienareikšmiškas įrodymas teiktų paslaugų realumui pagrįsti. Komisija sprendime nurodė, kad iš patikrinimo akto priede Nr. 3 esančios informacijos matyti, jog keturiais atvejais per Kalvių pasienio punktą yra fiksuotas Z/S „VEIDES2“ transporto priemonių įvažiavimas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimas iš jos: 2016 m. rugpjūčio 13 d. įvažiuota 9.52 val., išvažiuota – 11.25 val., 2018 m. rugpjūčio 15 d. (pirmą kartą) įvažiuota 7.37 val., išvažiuota – 9.29 val., 2018 m. rugpjūčio 15 d. (antrą kartą) įvažiuota 12.51 val., išvažiuota – 14.46 val. (abiem atvejais tas pats vairuotojas), 2016 m. rugpjūčio 16 d. įvažiuota 7.22 val., išvažiuota – 8.53 val., kitais dviem atvejais: 2016 m. liepos 27 d. įvažiavimas nefiksuotas, tačiau fiksuotas 7.49 val. išvažiavimas per Saločių pasienio punktą, 2016 m. rugpjūčio 19 d. 14.22 val. vairuotojas A. L. atvyko per Kalvių pasienio punktą, duomenų apie išvykimą nėra pateikta.

36.       VMI nurodė, kad atsižvelgusi į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra taikomi turinio viršenybės prieš formą, teisingumo ir protingumo principai (MAĮ 10 str., 8 str. 3 d.), Komisija pritarė VMI vertinimui, jog aptartais įvažiavimo ir išvažiavimo iš Lietuvos teritorijos atvejais vežėjų transporto priemonių buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikas (kurio trukmės pareiškėjas neginčija), įvertinant atstumą nuo pasienio posto iki nurodomos pasikrovimo vietos ir atgal, taip pat laiką, būtiną prekėms pakrauti, nustatytą leistiną greitį, objektyviai nėra pakankamas minėtiems veiksmams atlikti. Kitu atveju, pavyzdžiui, 2016 m. rugpjūčio 19 d. 14.22 val. A. L. įvažiavimą VMI siejo su šio asmens Latvijos mokesčių administratoriui pateiktu paaiškinimu, kad jis kelis kartus darbo reikalais važiavo už Latvijos sienos maždaug 5–10 km nuo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, kritiškai buvo vertinama Bendrovės poziciją, jog paslaugų nesuteikimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu VMI nustato, jog tuo metu vežėjas teikė kitas paslaugas, konkrečiai identifikuojant – kokias, ar nustato, kokiu greičiu važiavo transporto priemonė. Komisija sprendime pažymėjo, kad šiame ginče yra sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjo pateikti dokumentai ir juose esanti informacija yra pakankama prekių tiekimui Lietuvoje pagrįsti. Komisija taip pat sutiko, kad VMI nustačius, jog konkrečiais aptartais atvejais tarptautiniais krovinių transportavimo važtaraščiais (CMR) grindžiamos paslaugos pagal objektyvius kriterijus negalėjo būti vykdomos, ji neprivalo papildomai nustatinėti, kokie veiksmai iš tikrųjų tuo metu vyko, todėl atsakovas tinkamai įvertino NAS duomenis kaip papildomą įrodinėjimo priemonę, pagrindžiančią, jog per pasienio punktus, kuriuose yra NAS kameros, tariamas vežimo paslaugas teikusios transporto priemonės nevyko (išskyrus aukščiau aptartus šešis atvejus).

37.       VMI nurodė, kad byloje esančiuose tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) nurodyta prekių pakrovimo vieta yra: (duomenys neskelbtini), Lietuva, jokie kiti prekių pakrovimo vietą identifikuojantys duomenys nėra pateikti. Pareiškėjas taip pat pakartotinio patikrinimo metu nepateikė jokios papildomos informacijos apie tai, kokioje tiksliai vietoje prekės buvo pakrautos, laikydamasis pozicijos, kad jis neorganizavo prekių gabenimo, todėl nėra atsakingas už tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) esančius duomenis. Atsakovas nurodė, kad iš ginčo medžiagoje surinktos informacijos buvo nustatyta, jog VMI atlikus kontrolės veiksmus dėl UAB „Gausta“ (deklaruota UAB „RKJ Grupė“ rapsų tiekėja), paaiškėjo, jog jos nurodomoje prekių pakrovimo vietoje prekių pakrovimo veiksmų atlikimas nebuvo galimas. UAB „Gausta“ vadovas S. B. 2017 m. kovo 3 d. paaiškinime nurodė, kad prekės (rapsai) buvo pakraunamos pardavėjo (UAB „MAYBE Parfum World LT“) sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), tuo pačiu adresu buvo pakraunamos ir iš UAB „Golinta“ pirktos prekės. Prekių gabenimui UAB „Gausta“ užsakė transporto paslaugas. UAB „Gausta“ įsigytos prekės iš pardavėjų sandėlio ((duomenys neskelbtini)) buvo gabenamos pirkėjams jų nurodytu adresu Latvijoje. UAB „MAYBE Parfum World LT“ mokesčių administratoriui pateikė 2016 m. rugpjūčio 1 d. komercinę nuomos sutartį, sudarytą tarp jos ir UAB „VIA LOGICA Group“, dėl administracinių patalpų – sandėlio (65 kv. m ploto), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos, kuri galiojo nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. Nustatyta, jog UAB „Gausta“ nurodytu adresu nėra jokių statinių ar pastatų, o šiuo adresu esantis žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Bigso“. UAB „VIA LOGICA Group“ vadovas mokesčių administratorių informavo, kad jokių sandorių su UAB „MAYBE Parfum World LT“ nebuvo sudaryta. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, adresu: (duomenys neskelbtini), yra registruotas žemės sklypas (4,08 ha ploto, naudojimo paskirtis – kita), kuris nuo 2016 m. birželio 16 d. pagal 2016 m. birželio 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas UAB „Bigso“. Šiame žemės sklype jokie statiniai nėra įregistruoti. Bylos duomenimis, UAB „Bigso“ nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. niekam nebuvo išnuomojusi ar perdavusi teisės naudotis minėtu žemės sklypu. Operatyvaus patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad UAB „Bigso“ tikrintu laikotarpiu būtų turėjusi sandorių su UAB „VIA LOGICA Group“, UAB „Gausta“, UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“. VMI atstovai, nuvykę į (duomenys neskelbtini), nustatė, kad šiame sklype nėra jokių statinių. Įvertinusi aptartas aplinkybes, Komisija sprendime sutiko su atsakovo vertinimu, kad tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) nurodyta grūdų pakrovimo vieta negali būti pripažinta objektyviu įrodymu, pagrindžiančiu prekių pakrovimo ir gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžią.

38.       Atsakovas pažymėjo, kad pakartotinio UAB „Agerona“ patikrinimo metu papildomai buvo nustatyta, kad ginčo vežėjų transporto priemonių bendras svoris (bruto) svyravo nuo 36,58 iki 51,74 tonos (patikrinimo akto 1 priedas), todėl pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2015 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 3-16-(E) patvirtintą Leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo tvarkos aprašą (toliau – Tvarkos aprašas), transporto priemonių, kurių bendroji masė didesnė nei 41 tona, bet mažesnė kaip 48 tonos bei kurios atitinka nustatytas sąlygas, savininkai ar valdytojai turėjo prievolę kreiptis į Lietuvos transporto administraciją ir gauti leidimus, kurie suteikia teisę važiuoti didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis valstybinės reikšmės keliais ar jų tąsomis. Lietuvos Respublikos saugos administracija nurodė, kad užklausime nurodytoms transporto priemonėms leidimai važiuoti valstybinės reikšmės keliais laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išduoti, tokių leidimų nebuvo išdavusios ir Šiaulių, Skuodo, Akmenės, Mažeikių, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio ir Zarasų rajonų savivaldybės važiuoti vietinės reikšmės keliais; šios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, jog dalis vežėjų (taip pat Z/S „MEŽOTNES STACIJA“, iš kurios galbūt transporto priemones nuomojosi Z/S „VEIDES2“) turėjo licencijas pervežimo paslaugoms teikti (darytina išvada, jog šios veiklos profesionalams buvo žinomi reikalavimai gauti leidimus vežti krovinius didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis Lietuvos Respublikos keliais), buvo vertinamos kaip papildomas įrodymas apie realų grūdų pervežimo paslaugų nesuteikimą. VMI pažymėjo, kad nors Bendrovė kritiškai vertino šias išvadas, kadangi, jos teigimu, net ir neįsigijus leidimų, pagal NAS duomenis yra fiksuotas tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) nurodytų transporto priemonių įvažiavimas ir (ar) išvažiavimas) šešiais atvejais. Atsakovas teigė, kad Komisija sprendime pažymėjo, jog nurodytos aplinkybės nepagrindžia realaus paslaugų teikimo, nes pareiga gauti leidimą siejama su transporto priemonės bendrąja mase, todėl transporto priemonei, kurios svoris nesiekia nustatyto dydžio (nes galbūt ji nepakrauta), pareigos gauti leidimą nebuvo.

39.       VMI pažymėjo, kad UAB „Agerona“ įrodinėtinų aplinkybių nepagrindžia ir jos skunde nurodomi bei su ja tiesiogiai susiję dokumentai ir jų turinys: PVM sąskaitos faktūros, jose skaičiuotas 21 procento PVM, sutarties nuostatos. Atsižvelgusi į tai, kad pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė papildomos informacijos ar dokumentų, pagrindžiančių prekių kilmę ar kitas aplinkybes, Komisija sutiko su atsakovo pozicija, kad Bendrovės nurodomų dokumentų turinys nėra pakankamas jos nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Pareiškėjas atitinkamas išvadas darė tik remdamasis dokumentuose esančia deklaratyvaus pobūdžio informacija apie įsigyjamiems grūdams keliamus reikalavimus, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jam buvo pateikti konkretūs tų reikalavimų laikymąsi atitinkantys dokumentai, kaip numatė sutarties 1.4.1, 1.4.2 ir 1.5 papunkčiai, ar jis reikalavo juos pateikti, todėl sutartyje esantys įrašai apie produkcijai keliamus reikalavimus ar tai, jog kontrahentas yra registruotas atitinkamame registre, nesant pirminių tai pagrindžiančių dokumentų, nesudaro pagrindo šių įrašų buvimą laikyti pakankamu įrodymu grūdų lietuviškai kilmei pagrįsti. VMI akcentavo, kad UAB „Agerona“ nurodytų aplinkybių dėl atitinkamos prekių kilmės ar aplinkybių, kad grūdai buvo užauginti ūkyje, registruotame Žemės ūkio ir kaimo verslo registre ar kitame sutartyje nurodytame registre, nepagrindė jokia jos ar jos kontrahento pateikta papildoma informacija. Priešingai, mokesčių administratorius UAB „RKJ Grupė“ patikrinimo metu nustatė, kad ši įmonė prie sutarčių, parduodama rapsus pareiškėjui, pateikė užpildytas ISCC EU savarankiškas deklaracijas, nors nei UAB „RKJ Grupė“, nei jos deklaruojama grūdų tiekėja – UAB „Gausta“ –2016 m. nebuvo sertifikuotos ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi Europos Sąjungoje bei nepateikė rapsų kilmę ir kokybę pagrindžiančių dokumentų, augintojų registracijos dokumentų, taip pat įmonės registracijos ar ūkininko pažymėjimo nuorašų, einamųjų metų pasėlių deklaracijos nuorašų ar kitų sutartyje nustatytų dokumentų, todėl pareiškėjo nurodyti dokumentai nepagrindžia aplinkybių, kad rapsai buvo užauginti Lietuvoje, jų gabenimas prasidėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Komisijos nuomone, VMI, nustačiusi, kad Bendrovė nepagrindė aplinkybių, jog ji įsigijo lietuviškos kilmės rapsus, kurių gabenimas, pasak UAB „Agerona“, neabejotinai turėtų prasidėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi pareigos papildomai nustatinėti tikrosios šių prekių kilmės.

40.       Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į jo skundą nurodytais argumentais.

41.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „RKJ Grupė“ atsiliepimo į Bendrovės skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje UAB „Agerona“ skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

 

II.

 

42.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Agerona“ skundą atmetė.

43.       Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su Bendrovės sudarytomis grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis, jų sąlygomis bei jų vykdymu, teismas pažymėjo, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. UAB „Agerona“ buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2 322,64 tonos rapsų įsigijimą iš UAB „RKJ Grupė“ pagal gautas PVM sąskaitas faktūras už 852 919,12 Eur ir 179 113,01 Eur pirkimo PVM, iš viso už 1 032 032,13 Eur. Minėtą sumą pareiškėjas įtraukė į PVM atskaitą, kaip tai numatė galiojantys teisės aktai. Bendrovė iš UAB „RKJ Grupė“ Lietuvoje įsigytus ir į Latvijos uostą gabenamus rapsus (2 322,64 tonos) pardavė Latvijos įmonei SIA „Agerona“. Pareiškėjas, vadovaudamasis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, SIA „Agerona“ parduodamus (iš Lietuvos tiekiamus) rapsus apmokestino taikydamas 0 procento PVM tarifą.

44.       Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Agerona“, eksportavusi grūdus iš Lietuvos Respublikos, vadovaudamasi PVMĮ ir MAĮ, 2016 m. lapkričio 21 d. mokesčių administratoriui pateikė prašymus Nr. (17.16-40) GES-491392 ir Nr. (17.16-40)GES-491398 dėl PVM permokos (skirtumo) grąžinimo už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (taip pat ir nurodyto 179 113,41 Eur pirkimo PVM sumos). Remiantis VMI 2016 m. gruodžio 9 d. išvada Nr. 10246372 ir 2016 m. gruodžio 9 d. išvada Nr. 10246395, pareiškėjui buvo grąžinta tik dalis prašomos PVM permokos (skirtumo), t. y. 352 533 Eur, tačiau nebuvo grąžinta 179 113,41 Eur permokos suma (t. y. Bendrovei nebuvo grąžinta visa rapsų pirkimo PVM suma, išskirta UAB „RKJ Grupė“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose). Didžioji dalis iš nurodytos PVM permokos – t. y. 154 962 Eur – nuo 2017 m. sausio 20 d. yra areštuota ir pareiškėjui nebuvo grąžinta.

45.       Aptaręs su Bendrovės atliktu PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinimu susijusias aplinkybes bei priimtus sprendimus, teismas akcentavo, kad ginčas byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuoto 154 962 Eur PVM, kuriuo buvo sumažintas grąžintinas iš biudžeto PVM, VMI konstatavus aplinkybes, kad pareiškėjas nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM pagal UAB „RKJ Grupė“ laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. UAB „Agerona“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už rapsų įsigijimą, kadangi patikrinimo metu VMI konstatavo, jog pareiškėjas 2 008,94 tonos rapsų iš UAB „RKJ Grupė“ įsigijo ne Lietuvoje, o Latvijoje ir juos pardavė Latvijos įmonei SIA „Agerona“.

46.       Teismas atkreipė dėmesį, kad VMI mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog prekių (rapsų) tiekimas Lietuvos Respublikos teritorijoje nevyko, todėl pareiškėjas negalėjo pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo. Teismas pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant PVMĮ 3 straipsnio nuostatas, kurios buvo priimtos įgyvendinant PVM direktyvos 2 straipsnio nuostatas, darytina išvada, jog prekių tiekimas (paslaugų teikimas) laikytinas PVM objektu, jeigu jis atitinka visas PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas; nesant bent vienos iš sąlygų, prekių tiekimas (paslaugų teikimas) nėra PVM objektas. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinamas principas, jog mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti ne tai, kad prekių ankstesnė apyvarta nėra patvirtinta buhalterinės apskaitos dokumentais, ir ne tai, kad prekė yra neteisėtai patekusi į rinką, bet tai, jog nebuvo realaus prekių ar paslaugų teikimo kaip PVM objekto, kitaip tariant, parduodant prekes ar teikiant paslaugas, nebuvo sukurta pridėtinė vertė ir kartu nėra teisės į PVM atskaitą atsiradimo prielaidos.

47.       Remdamasis PVMĮ 12 straipsnio 1 ir 7 dalių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, jeigu jos (prekės) iki gabenimo ar gabenimo pradžios etape yra šalies teritorijoje. Teismas sutiko su VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. (21.222) FR0682-216 argumentu, kad PVM objektą apibrėžiančius kriterijus turi pagrįsti mokesčių mokėtojo pateikti dokumentai, todėl būtent jis privalo pateikti objektyvius, abejonių nekeliančius dokumentus, kurie pagrįstų jo deklaruotas aplinkybes apie tai, kad tiekimas vyksta (prasideda) Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas sprendė, kad Komisija 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendime Nr. S-152(7-125/2018) konstatavo, kad minėtų aplinkybių nepagrindus, negalima pripažinti, jog tiekimas atitinka PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintinas sąlygas; Komisija minėtame sprendime pagrįstai nustatė, kad minėtų aplinkybių konstatavimas yra susijęs su objektyviais požymiais, kadangi PVM objektą apibrėžia tiek PVM direktyvoje, tiek PVMĮ nustatyti objektyvūs kriterijai, todėl, jeigu konkrečiu atveju nustatytos aplinkybės ir dokumentai (jų turinys) nepagrindžia konkrečios valstybės teritorijoje įvykusio tiekimo aplinkybių, toks tiekimas negali būti laikomas PVM objektu nepriklausomai nuo to, ar mokesčių mokėtojas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotus kriterijus gali būti pripažintas sąžiningu ar ne, ar jo kontrahentas piktnaudžiavo, sukčiavo, o mokesčių mokėtojas dalyvavo šiuose veiksmuose (minėtas Komisijos sprendimas šalių nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo).

48.       Teismas pažymėjo, kad Bendrovė nepagrįstai VMI veiksmus sumažinant atskaitytas pirkimo PVM sumas sieja su būtinybe įrodyti sukčiavimo ar dalyvavimo sukčiavime aplinkybes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos PVM atskaitos ribojimo taisyklės yra taikomos esant VMI nustatytam ir įrodytam piktnaudžiavimui, sukčiavimui ar dalyvavimui sukčiavime, siekiant apriboti PVM atskaitą, esant PVM objektui, t. y. Lietuvos Respublikoje įvykusiam PVM apmokestinamam tiekimui, todėl tais atvejais, kai nustatytos aplinkybės ir dokumentai (jų turinys) nepagrindžia konkrečios valstybės teritorijoje įvykusio tiekimo aplinkybių, toks tiekimas negali būti laikomas PVM objektu nepriklausomai nuo to, ar mokesčių mokėtojas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo) suformuotus kriterijus gali būti pripažintas sąžiningu ar ne, ar jo kontrahentas piktnaudžiavo, sukčiavo, o mokesčių mokėtojas dalyvavo šiuose veiksmuose. Nenustačius PVM objektą apibūdinančių konkrečioje valstybėje narėje požymių, t. y. neįvykus tiekimui konkrečios valstybės teritorijoje, mokesčių mokėtojas negali pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo.

49.       Teismas sutiko su Komisijos 2019 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. S-171 (7-134/2019) padaryta išvada, kad UAB „Agerona“ buvo grūdų tiekimo sandorių dalyvė, kuri deklaravo Lietuvoje vykusius PVM apmokestinamuosius tiekimus (rapsų įsigijimą ir pardavimą), taip pat yra profesionalus verslo subjektas (veikiantis nuo 2005 m.), prisiimantis veiklos riziką, todėl, nepaisant to, kokio subjekto surašytais dokumentais jis remiasi, grįsdamas aplinkybes dėl PVM apmokestinamųjų tiekimų Lietuvoje, būtent jis yra atsakingas dėl to, jog dokumentai, kuriais grindžiami PVM apmokestinamieji tiekimai Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtų pakankami šioms aplinkybėms pagrįsti. Teismo nuomone, aplinkybė, kad sutartyse yra aptarti papildomi dokumentai, reikalingi įsitikinti rapsų kilme ir galbūt ją pagrindžiantys, ir kad, nepaisant to, UAB „RKJ Grupė“ pareiškėjui jų nepateikė, o pats jis jų pateikti neprašė, remdamasis išimtinėmis bendro pobūdžio sutarčių nuostatomis, kaip ir tai, jog prekių pakrovimo vieta grindžiama tiktai nuoroda į (duomenys neskelbtini) miestą, sudaro pagrindą pripažinti, jog Bendrovė neįvykdė visų atsakingumo ir rūpestingumo reikalavimų. Minėtas UAB „Agerona“ elgesys lėmė tai, jog ji neteisingai deklaravo vykusius tiekimus kaip PVM apmokestinamuosius tiekimus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM. Teismas pažymėjo, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nesidomėjimas kontrahento veikla, su prekių teikimu susijusiomis aplinkybėmis, negalėjimas nieko konkretaus paaiškinti apie savo kontrahentus bei jų pradinį pasiūlymą įsigyti prekes ir panašiai, vertinamas kaip neatitinkantis rūpestingo bei apdairaus verslo subjektų kriterijų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad VMI tinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikė teisės normas.

50.       Teismas pažymėjo, kad VMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog rapsų pakrovimo vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje ((duomenys neskelbtini)) yra pareiškėjo grįsta tiktai įrašu tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) apie tai, kad rapsai buvo pakrauti (duomenys neskelbtini). Nei pareiškėjas, nei UAB „RKJ Grupė“ be minėtų tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (CMR) VMI nepateikė jokių kitų duomenų (dokumentų), pagrindžiančių, kur užauginti rapsai buvo pakrauti (duomenys neskelbtini), taip pat nepateikė dokumentų (nuomos sutarčių, sąskaitų ir kita), kurie patvirtintų, kad būtent (duomenys neskelbtini) minėti rapsai buvo sandėliuojami ir iš ten buvo pakrauti į UAB „RKJ Grupė“ pasamdytų vežėjų automobilius.

51.       Teismas sutiko su Komisijos 2019 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. S-171 (7-134/2019) padaryta išvada, kad pareiškėjo pozicija, jog Latvijos vežėjai patvirtino teiktų pervežimo paslaugų realumą (t. y. kad jie vežė rapsus iš Lietuvos), yra nepagrįsta, nes grindžiama vežėjų atstovų abstrakčiais patvirtinimais apie tai, jog rapsai buvo pakrauti (duomenys neskelbtini), neatsižvelgiant į pateiktų paaiškinimų turinį, jo nevertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir duomenimis. Teismas pažymėjo, kad nė vienas iš Latvijos vežėjų atstovų negalėjo nurodyti konkrečios rapsų pakrovimo vietos ir jos pagrįsti objektyviais duomenimis. Latvijos vežėjai duodami paaiškinimus apie iš Lietuvos į Latviją gabentus rapsus, apsiribojo tiktai miesto, iš kur neva buvo vežami rapsai, pavadinimu, teigdami, jog dėl rapsų pakrovimo buvo tiesiogiai tartasi su automobilių vairuotojais. Nors dalies Latvijos vežėjų atstovai (pvz., A. B. – Z/S „VEIDES2“, SIA „Mazjukši JL“ – J. L.) Latvijos mokesčių administratoriui patvirtino pervežimo paslaugų teikimą, tačiau šių asmenų patvirtinimus paneigia tariamai paslaugas teikusių vairuotojų paaiškinimai apie tokio pobūdžio paslaugų neteikimą (Z/S „VEIDES2“ atveju, pvz., R. M., A. L., A. E., kurie pagal Bendrovės pateiktus tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius gabeno rapsus iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) uosto terminalą, nurodė, jog jie buvo įdarbinti įmonėje vilkikų vairuotojais, jų darbas buvo susijęs su grūdų gabenimu Latvijos teritorijoje. Be to, A. L. nurodė, kad jie negabeno grūdų iš (duomenys neskelbtini), tačiau keletą kartų atliko darbus, susijusius su grūdų gabenimu už Latvijos sienos (apie 5–10 km nuo (duomenys neskelbtini)), ar tai, jog nėra jokių susitarimų dėl paslaugų teikimo, apskaitos dokumentų (sąskaitų, paslaugų atlikimo aktų), pagrindžiančių paslaugų teikimą ar apmokėjimą už paslaugas (SIA „Mazjukši JL“, SIA „KORN“ atveju, pvz., J. L. paaiškino, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. jis gabeno rapsus iš Lietuvos, (duomenys neskelbtini) (tikslaus adreso neprisimena) į WT Terminals, (duomenys neskelbtini). Rapsus (duomenys neskelbtini) išdavė darbuotojas, kurio vardo nepaklausė ir kuris buvo tik vieną kartą matytas (duomenys neskelbtini), buvo sutarta žodžiu, kad rapsai bus atvežti jam (nežinomam asmeniui). Iš viso buvo pakrauti septyni kroviniai, šeši kroviniai buvo pristatyti į (duomenys neskelbtini). Tada tas nežinomas asmuo jau buvo nepasiekiamas telefonu, už darbą nebuvo sumokėta, jokių dokumentų nebuvo įforminta, visi šeši kroviniai buvo pervežti į WT Terminals UAB „Agerona“ vardu). Teismo nuomone, kritiškai turi būti vertinama įmonių atstovų pozicija, kad apskaitos dokumentai nebuvo išrašyti ir paslaugos neapmokėtos dėl to, jog asmenys, kurie tarėsi dėl grūdų pervežimo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ar dėl grūdų perkrovimo iš sugedusios transporto priemonės, buvo nebepasiekiami telefonu (pvz., SIA „KORN“ vairuotojo ir valdybos nario G. P. paaiškinimas, SIA „Mazjukši JL“ J. L. paaiškinimas). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad SIA „Mazjukši JL“ įforminti septyni tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (visais atvejais nurodant, kad prekės buvo pakrautos (duomenys neskelbtini) ir gabentos į (duomenys neskelbtini)), SIA „KORN“ – vienas tarptautinis krivinių transportavimo važtaraštis (SIA „KORN“ atstovų teigimu, prekių perkrovimas vyko Latvijoje, nors dokumentu įformintas grūdų gabenimas iš Lietuvos). Visuose tarptautiniuose krovinių gabenimo važtaraščiuose yra nurodyti užsakovų (rapsų siuntėjų) duomenys, todėl teismas sutiko su Komisijos vertinimu, kad negalėjimas su tariamu užsakovo atstovu susisiekti telefonu nėra pagrindas neįforminti paslaugų teikimo dokumentų ir reikalauti už jas apmokėti, jeigu paslaugos buvo realiai suteiktos ir jas teikdami vežėjai patyrė sąnaudas. Vežėjų atstovų teiktos informacijos patikimumą paneigia ne tik aptartos aplinkybės, bet ir jų neišsamumas bei prieštaringumas. Pavyzdžiui, nors nurodoma, kad Z/S „VEIDES2“ vežimo paslaugos buvo teiktos 2016 m. liepos–rugsėjo mėnesiais, tačiau A. B., teikdama paaiškinimus 2017 m. kovo mėnesį (praėjus maždaug pusei metų nuo paslaugų teikimo), tikslių paslaugų datų, tikslių adresų neprisiminė, nurodydama tik tai, kad viena pakrovimo vietų – (duomenys neskelbtini), nepateikė GPRS sekimo sistemos duomenų (nors, pasak atstovės, visos transporto priemonės šią sistemą turėjo), tachografo lapų ir tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių, nes jie įmonėje esą nėra išsaugoti. Nors A. B. teigė, kad S. B. (UAB „Gausta“ vadovas) teikė užsakymus telefonu ar asmeniškai jai įmonės registracijos adresu, tačiau ji tikslių duomenų apie užsakymus nepateikė; be to, nors ir nurodė, jog S. B. asmeniškai kontaktuodavo su Z/S „VEIDES2“ vairuotojais dėl iškrovimo ir pakrovimo adresų, tačiau apklausti Z/S „VEIDES2“ vairuotojai R. M. ir A. L., taip pat A. E. paaiškino, jog nors jie ir buvo įdarbinti vairuotojais, tačiau grūdus gabeno Latvijos teritorijoje, išskyrus keletą atvejų, kai buvo dirbta iki 10 km nuo Latvijos–Lietuvos sienos (šalia (duomenys neskelbtini) – A. L.). Teismas akcentavo, jog Z/S „VEIDES2“ nebuvo išduota licencija vykdyti krovinių gabenimo paslaugas, o nurodyti automobiliai, taip pat viena puspriekabė priklausė Z/S „MEŽOTNES STACIJA“. Nors buvo teigta, jog automobiliai buvo nuomojami, tačiau Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje nurodyta, kad Z/S „MEŽOTNES STACIJA“ nepateikė patvirtinančių dokumentų dėl sandorių su Z/S „VEIDES2“ nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d., nurodė, kad jų nebuvo. Nors Z/S „MEŽOTNES STACIJA“ atstovas paaiškino, kad susitarimas dėl sunkvežimių nuomos buvo iki rugpjūčio 1 d., tačiau neprisiminė, nuo kada Z/S „VEIDES2“ pradėjo naudoti automobilius, sąskaitos už nuomos paslaugas 2016 m. liepos mėnesį nerastos. Tuo būdu, nors buvo teigta, kad tam tikru laikotarpiu Z/S „VEIDES2“ nuomojo automobilius be vairuotojų paslaugoms teikti, į juos (duomenys neskelbtini) buvo pakrauti ir į Latviją gabenti grūdai, tačiau informaciją Latvijos mokesčių administratoriui pateikę Z/S „VEIDES2“ vairuotojai (dalis vairuotojų neatsakė į mokesčių administratoriaus užklausas) nurodytų paslaugų teikimą paneigė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Latvijos mokesčių administratorius, įvertinęs pateiktos informacijos prieštaringumą ir atsižvelgdamas į tai, jog pagal Z/S „VEIDES2“ dokumentus neįmanoma tiksliai nustatyti, kaip priemonės buvo naudojamos įmonės veikloje, pats nurodė, kad, jo vertinimu, „negalima būti tikriems, kad Z/S „VEIDES2“ faktiškai suteikė gabenimo paslaugas, nes galbūt buvo tiktai parengti gabenimo paslaugų dokumentai“. Teismo nuomone, tai, jog, kaip teigia pareiškėjas, nebuvo apklausti visi Z/S „VEIDES2“ vairuotojai (užsienio mokesčių administratorius išsiuntė prašymus penkiems vairuotojams, ne visi informaciją pateikė), nepaneigia VMI surinktos informacijos patikimumo ir patikrinimo akte padarytų išvadų teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad Latvijos vilkikų vairuotojų ir vežėjų atstovų paaiškinimai nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė tam tikroms aplinkybėms pagrįsti, nes konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, kaip kad daro pareiškėjas, teigdamas, jog jo turimi dokumentai (grūdų pirkimo–pardavimo sutartys, PVM sąskaitos faktūros ir tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR) įrodo, jog rapsai buvo gabenami būtent iš Lietuvos. Teismas nurodė, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, o santykinės tiesos nustatymo procese, vertinant jau surinktus įrodymus, svarbu nustatyti įrodymų sąsajumą, tikrumą, leistinumą bei pakankamumą. Teismas pažymėjo, kad ginčo situacijoje VMI ir Komisijos pagrįstos išvados dėl tariamo paslaugų teikimo įforminimo buvo padarytos ne tik remiantis Latvijos įmonės vairuotojų paaiškinimais, bet ir transporto priemonių naudojimo veikloje aplinkybėmis, nenustačius patikimų duomenų apie realią paslaugų teikimo – grūdų (rapsų) pakrovimo vietą, papildomai įvertinant ir NAS duomenis bei kitą informaciją.

52.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kokiu maršrutu rapsai buvo gabenami iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), todėl Bendrovės skundo teiginiai, jog NAS daugeliu atveju vilkikų su gabenamais rapsais neužfiksavo, nes galbūt minėti vilkikai rapsus vežė ne per pasienio postus, kur yra įrengtos stebėjimo kameros, o kitu, artimesniu maršrutu, buvo vertinami kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, pagrįsta niekuo neįrodyta prielaida, o ne kaip įrodymas, paneigiantis vieną iš VMI motyvų dėl realaus rapsų negabenimo iš Lietuvos į Latviją. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienu atveju UAB „Agerona“ teigė, kad rapsai buvo gabenami keliu, kuriame nėra įrengta NAS sistema ir kad toks vilkikų važiavimas paneigia VMI motyvus apie tai, jog rapsai iš (duomenys neskelbtini) nebuvo gabenami į (duomenys neskelbtini), o, kita vertus, teigė, kad rapsų vežimas keliais, kuriuose yra įrengta NAS, ir jos vilkikų fiksavimas įrodo, kad rapsai iš Lietuvos buvo vežami į Latviją, ir kad tai yra vienareikšmis įrodymas teiktų paslaugų realumui pagrįsti. Teismo nuomone, Komisija pagrįstai 2019 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. S-171(7-134/2019) konstatavo, kad iš patikrinimo akto priede Nr. 3 esančios informacijos matyti, jog keturi atvejais per Kalvių pasienio punktą yra fiksuotas Z/S „VEIDES2“ transporto priemonių įvažiavimas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimas iš jos: 2016 m. rugpjūčio 13 d. įvažiuota 9.52 val., išvažiuota – 11.25 val., 2018 m. rugpjūčio 15 d. (pirmą kartą) įvažiuota 7.37 val., išvažiuota 9.29 val., 2018 m. rugpjūčio 15 d. (antrą kartą) įvažiuota 12.51 val., išvažiuota – 14.46 val. (abiem atvejais tas pats vairuotojas), 2016 m. rugpjūčio 16 d. įvažiuota 7.22 val., išvažiuota – 8.53 val., kitais dviem atvejais: 2016 m. liepos 27 d. įvažiavimas nefiksuotas, tačiau fiksuotas 7.49 val. išvažiavimas per Saločių pasienio punktą, 2016 m. rugpjūčio 19 d. 14.22 val. vairuotojas A. L. atvyko per Kalvių pasienio punktą, duomenų apie išvykimą nėra pateikta, – ir atsižvelgdama į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra taikomi turinio viršenybės prieš formą, teisingumo ir protingumo principai (MAĮ 10 str., 8 str. 3 d.), Komisija pagrįstai pritarė VMI vertinimui, jog aptartais įvažiavimo ir išvažiavimo iš Lietuvos teritorijos atvejais vežėjų transporto priemonių buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikas (kurio trukmės Bendrovė neginčija), įvertinant atstumą nuo pasienio posto iki nurodomos pasikrovimo vietos ir atgal, taip pat laiką, būtiną prekėms pakrauti, nustatytą leistiną greitį, objektyviai nėra pakankamas minėtiems veiksmams atlikti. Kitu atveju, pavyzdžiui, 2016 m. rugpjūčio 19 d. 14.22 val. A. L. įvažiavimą VMI siejo su šio asmens Latvijos mokesčių administratoriui pateiktu paaiškinimu, kad jis kelis kartus darbo reikalais važiavo už Latvijos sienos maždaug 5–10 km nuo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog paslaugų nesuteikimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu VMI nustato, jog tuo metu vežėjas teikė kitas paslaugas, konkrečiai identifikuojant – kokias, ar nustato, kokiu greičiu važiavo transporto priemonė. Kadangi šiame ginče yra sprendžiamas klausimas, ar UAB „Agerona“ pateikti dokumentai ir juose esanti informacija yra pakankama prekių tiekimui Lietuvoje pagrįsti, VMI nustačius, jog minėtais atvejais tarptautiniais krovinių transportavimo važtaraščiais grindžiamos paslaugos pagal objektyvius kriterijus negalėjo būti vykdomos, ji ir neprivalėjo papildomai nustatinėti, kokie veiksmai iš tikrųjų tuo metu vyko. Teismas sprendė, kad VMI tinkamai įvertino NAS duomenis kaip papildomą įrodinėjimo priemonę, pagrindžiančią, jog per pasienio punktus, kuriuose yra NAS kameros, tariamas vežimo paslaugas teikusios transporto priemonės nevyko (išskyrus VMI sprendime aptartus šešis atvejus).

53.       Teismas pažymėjo, kad Bendrovės pateiktuose tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose yra nurodyta rapsų pakrovimo vieta: (duomenys neskelbtini), Lietuva, jokie kiti rapsų pakrovimo vietą identifikuojantys duomenys nėra pateikti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas VMI pakartotinio patikrinimo metu nepateikė jokios papildomos informacijos apie tai, kokioje tiksliai vietoje rapsai buvo pakrauti, teigdamas, kad jis neorganizavo rapsų gabenimo, todėl nėra atsakingas už tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose įrašytus duomenis. Teismas iš ginčo medžiagoje surinktos informacijos nustatė, kad VMI atlikus kontrolės veiksmus dėl UAB „Gausta“ (deklaruota UAB „RKJ Grupė“ rapso tiekėja), paaiškėjo, jog jos nurodomoje rapsų pakrovimo vietoje pakrauti rapsų nebuvo galima. UAB „Gausta“ vadovas S. B. 2017 m. kovo 3 d. paaiškinime nurodė, kad prekės (rapsai) buvo pakraunamos pardavėjo (UAB „MAYBE Parfum World LT“) sandėlyje, adresu: (duomenys neskelbtini), tuo pačiu adresu buvo pakraunamos ir iš UAB „Golinta“ pirktos prekės. Prekių gabenimui UAB „Gausta“ užsakė transporto paslaugas. UAB „Gausta“ įsigytos prekės iš pardavėjų sandėlio (adresu: (duomenys neskelbtini)) buvo gabenamos pirkėjams jų nurodytu adresu Latvijoje. UAB „MAYBE Parfum World LT“ mokesčių administratoriui pateikė 2016 m. rugpjūčio 1 d. komercinę nuomos sutartį, sudarytą tarp jos ir UAB „VIA LOGICA Group“, dėl administracinių patalpų – sandėlio (65 kv. m ploto), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuomos, kuri galiojo nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.. Nustatyta, jog UAB „Gausta“ nurodytu adresu nėra jokių statinių ar pastatų, o šiuo adresu esantis žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Bigso“. UAB „VIA LOGICA Group“ vadovas mokesčių administratorių informavo, kad jokių sandorių su UAB „MAYBE Parfum World LT“ nebuvo sudaryta. VĮ Registrų centro duomenimis, adresu: (duomenys neskelbtini), yra registruotas žemės sklypas (4,08 ha ploto, naudojimo paskirtis – kita), kuris nuo 2016 m. birželio 16 d. pagal 2016 m. birželio 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas UAB „Bigso“. Šiame žemės sklype jokie statiniai nėra įregistruoti. Bylos duomenimis, UAB „Bigso“ nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. niekam nebuvo išnuomojusi ar perdavusi teisės naudotis minėtu žemės sklypu. Operatyvaus patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad UAB „Bigso“ tikrintu laikotarpiu būtų turėjusi sandorių su UAB „VIA LOGICA Group“, UAB „Gausta“, UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“. VMI atstovams nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad šiame sklype nėra jokių statinių. Įvertinęs šias faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo į bylą pateikti tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai, kuriuose nurodyta rapsų pakrovimo vieta ((duomenys neskelbtini)), negali būti pripažinti tinkamu (objektyviu) įrodymu, patvirtinančiu rapsų pakrovimo ir gabenimo Lietuvoje pradžią. Teismo nuomone, minėtų aplinkybių nepaneigia ir į bylą pateiktos trečiojo suinteresuotojo asmens nuotraukos, iš kurių matyti UAB „Ventos grūdai“ sandėliai yra adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi vien tik pateiktos nuotraukos, patvirtinančios sandėlių buvimą, nesant kitų objektyvių įrodymų (nuomos sutarčių, sąskaitų ir kt.) nepatvirtina, kad rapsai buvo saugojami ir pakraunami būtent iš UAB „Ventos grūdai“ sandėlių, tuo labiau, kad ir UAB „Gausta“ vadovas S. B. 2017 m. kovo 3 d. paaiškinime nurodė kitą rapsų pakrovimo vietą – pardavėjo (UAB „MAYBE Parfum World LT“) sandėlys, adresu: (duomenys neskelbtini), o UAB „MAYBE Parfum World LT“ mokesčių administratoriui pateikė 2016 m. rugpjūčio 1 d. komercinę nuomos sutartį, sudarytą tarp jos ir UAB „VIA LOGICA Group“, dėl administracinių patalpų – sandėlio (65 kv. m ploto), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuomos, kuri galiojo nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.

54.       Teismas akcentavo, kad pagal VMI pakartotinio patikrinimo metu surinktą informaciją papildomai buvo nustatyta, jog ginčo Latvijos vežėjų transporto priemonių bendras svoris (bruto) svyravo nuo 36,58 iki 51,74 tonos (patikrinimo akto 1 priedas), todėl pagal Tvarkos aprašą, transporto priemonių, kurių bendroji masė didesnė nei 41 tona, bet mažesnė kaip 48 tonos bei kurios atitinka nustatytas sąlygas, savininkai ar valdytojai turėjo prievolę kreiptis į Lietuvos transporto administraciją ir gauti leidimus, kurie suteikia teisę važiuoti didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis valstybinės reikšmės keliais ar jų tąsomis. Lietuvos Respublikos saugos administracija nurodė, kad užklausime nurodytoms transporto priemonėms leidimai važiuoti valstybinės reikšmės keliais nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išduoti, tokių leidimų nebuvo išdavę ir Šiaulių, Skuodo, Akmenės, Mažeikių, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio ir Zarasų rajonų savivaldybės važiuoti vietinės reikšmės keliais. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, jog dalis vežėjų (taip pat Z/S „MEŽOTNES STACIJA“, iš kurios galbūt transporto priemones nuomojosi Z/S „VEIDES2“), turėjo licencijas pervežimo paslaugoms teikti, Komisijos pagrįstai buvo įvertintos kaip papildomas įrodymas apie realų grūdų pervežimo paslaugų nesuteikimą. Nors pareiškėjas kritiškai vertina šias išvadas, nes, jo teigimu, net ir neįsigijus leidimų, pagal NAS duomenis yra fiksuotas tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytų transporto priemonių įvažiavimas ir (ar) išvažiavimas) šešiais atvejais. Teismo nuomone, Bendrovės nurodytos aplinkybės nepagrindžia realaus paslaugų teikimo, kadangi pareiga gauti leidimą važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis siejama su transporto priemonės bendrąja mase, todėl transporto priemonei, kurios svoris nesiekia nustatyto dydžio (nes galbūt ji nėra pakrauta), pareigos gauti leidimo nebuvo.

55.       Apibendrinęs aptartas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pateikti su prekių gabenimu susiję dokumentai ir surinkta informacija nepagrindžia aplinkybių, jog prekės buvo pakrautos ir išgabentos iš Lietuvos.

56.       Teismo nuomone, UAB „Agerona“ įrodinėtinų aplinkybių apie rapsų gabenimą iš Lietuvos Respublikos nepagrindžia ir jos skunde nurodomi į bylą pateikti bei su ja tiesiogiai susiję dokumentai ir jų turinys: PVM sąskaitos faktūros, jose skaičiuotas 21 procento PVM ir grūdų pirkimo–pardavimo sutartys. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pakartotinio patikrinimo metu VMI nepateikė papildomos informacijos ar dokumentų, pagrindžiančių rapsų kilmę ar kitas aplinkybes, sutiko su atsakovu, jog Bendrovės nurodomų dokumentų turinys nėra pakankamas jos nurodytoms aplinkybėms (apie rapsų kilmę) pagrįsti. UAB „Agerona“ išvadas apie rapsų kilmę darė tik remdamasi minėtuose dokumentuose esančia bendro pobūdžio informacija apie įsigyjamiems rapsams keliamus reikalavimus, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jai pardavėjo UAB „RKJ Grupė“ buvo pateikti konkretūs tų reikalavimų laikymąsi atitinkantys dokumentai, kaip nustatė grūdų pirkimo–pardavimo sutarties 1.4.1, 1.4.2, 1.5 papunkčiai, pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš UAB „RKJ Grupė“ reikalavo minėtus dokumentus pateikti, todėl sutartyje esantys įrašai apie produkcijai keliamus reikalavimus ar tai, jog kontrahentas (UAB „RKJ Grupė“) yra registruotas atitinkamame registre, nesant pirminių tai pagrindžiančių dokumentų, nesudaro pagrindo šių įrašų buvimą laikyti pakankamu įrodymu grūdų (rapsų) lietuviškai kilmei pagrįsti. Bendrovė nurodytų aplinkybių dėl rapsų kilmės ar aplinkybių, kad rapsai užauginti ūkyje, registruotame Žemės ūkio ir kaimo verslo registre ar kitame sutartyje nurodytame registre, nepagrindė jokia jos ar pardavėjo UAB „RKJ Grupė“ pateikta papildoma informacija. Priešingai, VMI UAB „RKJ Grupė“ patikrinimo metu nustatė, kad ši įmonė prie sutarčių, parduodama rapsus UAB „Agerona“, pateikė užpildytas ISCC EU savarankiškas deklaracijas, nors nei UAB „RKJ Grupė“, nei jos deklaruojama grūdų tiekėja UAB „Gausta“ 2016 m. nebuvo sertifikuotos ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi Europos Sąjungoje, tačiau nepateikė rapsų kilmę ir kokybę pagrindžiančių dokumentų, augintojų registracijos dokumentų, taip pat įmonės registracijos ar ūkininko pažymėjimo nuorašų, einamųjų metų pasėlių deklaracijos nuorašų ar kitų sutartyje nustatytų dokumentų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti dokumentai nepagrindžia aplinkybių, jog rapsai buvo užauginti Lietuvoje, jų gabenimas prasidėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas sutiko su Komisijos sprendime padaryta išvada, kad VMI, nustačiusi, jog Bendrovė nepagrindė aplinkybių, kad ji įsigijo lietuviškos kilmės rapsus, kurių gabenimas, pasak pareiškėjo, prasidėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi pareigos papildomai nustatinėti tikrąją šių rapsų kilmę.

57.       Teismas nustatė, kad pirminėje sandorių grandinėje UAB „ALOSA“, UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Agroinvesticija“ UAB „Golinta“ PVM nebuvo sumokėtas. UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir patikrinimui dokumentų neteikusi UAB „Golinta“ deklaravo prekių įsigijimus iš veiklos nevykdančių, mokesčių nemokančių ir dokumentų neteikiančių įmonių UAB „ALOSA“ ir UAB „Agroinvesticija“, o pagal šių įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ įformino prekių pardavimus UAB „Gausta“, kuri deklaravo šių prekių pardavimus UAB „RKJ Grupė“ ir kitoms įmonėms, o UAB „RKJ Grupė“ deklaravo prekių pardavimus UAB „Agerona“, kuri įformino prekių tiekimus Latvijos įmonei SIA „Agerona“, taikydama 0 procento tarifą, todėl susidarė jai iš biudžeto grąžintinas PVM. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju valstybės biudžetas nepagrįstai nepraturtėjo, įrodymų, jog pareiškėjas buvo dvigubai apmokestintas, bylos medžiagoje taip pat nėra, o jo skundo argumentai dėl UAB „Gausta“ PVM sumokėjimo apskritai nepatvirtina rapsų buvimo Lietuvoje fakto.

58.       Teismas nurodė, kad Komisija ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo UAB „Agerona“ skundą, teisingai taikė ginčą reguliuojančius teisės aktus, todėl priėmė teisėtą sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų pagal jo skunde išdėstytus argumentus.

59.       Atmetus Bendrovės skundo reikalavimus, jos prašymas iš atsakovo priteisti patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas taip pat nebuvo patenkintas.

 

III.

 

60.        Pareiškėjas UAB „Agerona“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Bendrovės pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo jam iš atsakovo priteisti visas patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas.

61.       Bendrovės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, be motyvų, jis neatitinka teisės aktuose teismo sprendimui nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai, kuri yra grindžiama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais; be to, teismo sprendimas buvo priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus bylą, nenustačius visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrus bei klaidingai pritaikius galiojančius teisės aktus.

62.       Savo poziciją dėl ginčo esmės pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

63.       UAB „Agerona“ pažymi, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra tik pažodžiui atkartojami Komisijos priimto sprendimo argumentai, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog skundžiamas sprendimas yra be motyvų ir dėl to turėtų būti panaikintas. Bendrovė nurodo, kad visa teismo sprendimo motyvuojamoji dalis nuo 16 puslapio paskutinės pastraipos iki 23 puslapio yra tik pažodinis Komisijos 2019 m. sprendimo atkartojimas, dalyje teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pavyzdžiui, 16–17 puslapiai, yra pažodžiui atkartojami VMI atsiliepimo į skundą teiginiai, todėl galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės nevertino ir nenagrinėjo jo skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindo), o tik pažodžiui perrašė Komisijos sprendimo motyvus dėl įrodymų vertinimo ir byloje taikytinų teisės normų taikymo bei aiškinimo. UAB „Agerona“ įsitikinimu, tokia situacija apskritai verčia daryti išvadą, jog nagrinėjant šią administracinę bylą, nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o priimtas sprendimas neatitinka to paties įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. UAB „Agerona“ įsitikinimu, net jeigu išnagrinėjęs administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas padaro išvadą, jog Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl ko, teismo nuomone, jis turėtų būti paliktas galioti, teismas tokį savo priimamą sprendimą turi motyvuoti bylos nagrinėjimo eigoje savo padarytomis išvadomis bei argumentais, o ne vien ištisai pažodžiui perrašant Komisijos priimto sprendimo argumentus. Bendrovė yra įsitikinusi, kad faktas, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra grindžiamais vien tik pažodžiui atkartojant Komisijos sprendime nurodytus argumentus, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neatliko ginčo dalykui reikšmingų įrodymų reikiamos analizės, nepadarė atitinkamų savarankiškų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, o priimtas sprendimas yra netinkamai motyvuotas (iš esmės – be motyvų), tai sudaro savarankišką pagrindą aukštesnės instancijos teismui tokį sprendimą panaikinti kaip neteisėtą dėl padarytų procesinės teisės normų pažeidimų, galėjusių nulemti neteisingą bylos išsprendimą.

64.       Pareiškėjo nuomone, teismas tinkamai neįsigilino į mokestinio ginčo esmę, o tai galėjo nulemti neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. UAB „Agerona“ tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, tiek ir šią administracinę bylą nagrinėjant teismo posėdyje ypatingai akcentavo faktą, jog mokestiniai pažeidimai, kuriuos, anot mokesčių administratoriaus, neva padarė Bendrovė, neturi absoliučiai jokios ekonominės logikos, o tai neabejotinai patvirtina, jog pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų tikrai negalėjo atlikti ir neatliko, todėl nėra jokio teisėto pagrindo riboti įmonės teisę į PVM atskaitą. Be to, teismas galbūt apskritai neteisingai suprato viso mokestinio ginčo esmę: šiuo atveju nėra ginčo dėl to, jog pirkėjas UAB „Agerona“ būtų siekęs kokios nors mokestinės ar kitokios naudos (pvz., nemokėti mokėtino PVM); priešingai, mokesčių administratorius pripažįsta, jog UAB „Agerona“ sumokėjo visą pardavėjo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM, tačiau jis, atlikęs mokestinį patikrinimą, įrodinėja, jog to daryti Bendrovė neturėjo, t. y. sandorio dalis dėl 2 008,94 tonos rapsų yra ne PVM objektas, todėl pirkėja UAB „Agerona“ pardavėjui neturėjo mokėti 154 962 Eur PVM sumos (dėl ko šioje dalyje, anot mokesčių administratoriaus, negali būti tenkinamas UAB „Agerona“ pateiktas prašymas dėl 154 962 Eur PVM permokos grąžinimo). Bendrovė sukonkretina, kad ginčas tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus yra kilęs dėl to, ar šiuo atveju gali būti apribota UAB „Agerona“ teisė į 154 962 Eur PVM atskaitą, atsiradusią pagal pardavėjo UAB „RKJ Grupė“ 2016 liepos–rugsėjo mėnesiai išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 2 008,941 tonos rapsų tiekimą, kai nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog Bendrovė piktnaudžiavo, sukčiavo arba žinojo apie tai, jog sandoris galbūt vyksta ne tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo atvaizduotos jai pateiktuose oficialiuose dokumentuose t. y. ar VMI sprendimu pagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.

65.       Bendrovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis taisyklėmis, sudarančiomis pagrindą apriboti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą (VMI nenustatė ir neįrodinėjo būtinųjų sąlygų, leidžiančių riboti UAB „Agerona“ teisę į PVM atskaitą). Pareiškėjas prašo išsiaiškinti, ar VMI, siekdama paneigti mokesčių mokėtojo (pirkėjo) teisę į PVM atskaitą, turi įrodinėti antrosios sąlygos egzistavimą, t. y. jog pirkėjas sukčiavo arba piktnaudžiavo arba žinojo apie tai, jog ūkinė operacija vyksta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta apskaitos dokumentuose, ar tokiu atveju VMI pakanka nustatyti tik pirmąją sąlyga, t. y., jog ūkinė operacija nevyko taip, kaip yra atvaizduota apskaitos dokumentuose, dėl ko PVM atskaitos ribojimas galimas nepriklausomai nuo pirkėjo sąžiningumo bei antrosios sąlygos egzistavimo. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant, ar šiuo atveju gali būti ribojama UAB „Agerona“ teisė į PVM atskaitą, yra itin svarbi ir dar viena aplinkybė, t. y. faktas, jog UAB „RKJ Grupė“ į Lietuvos biudžetą sumokėjo pardavimo PVM, susijusį su aptariamais rapsais.

66.       Bendrovės nuomone, VMI surinkti prieštaringi ir nevienareikšmiai duomenys nesudaro pagrindo objektyviai ir neginčijamai paneigti oficialiuosiuose dokumentuose deklaruotų aplinkybių, jog visus ginčo rapsus pardavėja UAB „RKJ Grupė“ (jos pasitelkti vežėjai) pirkėjai UAB „Agerona“ į Latviją atgabeno būtent iš Lietuvos.

67.       Pareiškėjas pažymi, kad pardavėja UAB „RKJ Grupė“ pirmosios instancijos teisme vykusio posėdžio metu į bylą pateikė nuotraukas, kuriose yra užfiksuota vieta su visa reikiama infrastruktūra, kurioje, pardavėjos (ir krovinio siuntėjos) UAB „RKJ Grupė“ teigimu, 2016 m. buvo gabenimui pakrauti ginčo rapsai. Ši vieta yra visiškai šalia VMI tikrintos vietos toje pačioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, kurioje, kaip buvo nustatyta, nėra jokių pastatų, todėl negalėjo būti gabenimui į (duomenys neskelbtini) kraunami rapsai. Dėl šios priežasties yra labai tikėtina, jog galėjo įsivelti paprasčiausia klaida, nustatinėjant, kurioje iš tiesų vietoje Lietuvoje gabenimui buvo pakrauti rapsai.

68.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Agerona“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

69.       Atsakovas pažymi, kad Bendrovė nesutikimą su teismo sprendimu iš esmės grindžia tais pačiais argumentais bei motyvais, kuriais ginčijo VMI ir Komisijos sprendimus, minėti argumentai taip pat buvo išsamiai aptarti tiek Komisijos, tiek teismo posėdyje. Savo poziciją dėl ginčo atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikt skundą.

70.       VMI atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat yra nagrinėjamas sandorių grandinės dalyvės UAB „RKJ Grupė“ mokestinis ginčas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

71.       Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl to, kad mokesčių administratorius paneigė teisę atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo.

72.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1521-2014, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017).

73.       Aiškinant 0 procento PVM aktų nuostatas, svarbi yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija. 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-409/04, šis teismas išaiškino, kad: „1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“, turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje <...>“.

74.       Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos pakankamai aiškiai matyti, kad prekės tiekimo Bendrijos viduje atleidimas nuo mokesčio pagal Šeštosios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmą pastraipą taikomas, tik jei teisė disponuoti preke kaip savininkui buvo perduota įgijėjui, jei tiekėjas įrodė, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir jei po šio išsiuntimo ar gabenimo ši prekė fiziškai paliko tiekimo valstybės narės teritoriją (žr., pvz., Teisingumo Teismo sprendimo Teleos ir kt. 42 p., 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Twoh International, C‑184/05, Rink. p. I‑7897, 23 p. ir 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo X, C‑84/09, Rink. p. I‑0000, 27 p.).

75.       Tikrinamoje administracinėje byloje buvo įrodinėjama tik faktinė aplinkybė – PVM objekto nebuvimas. Pirmosios instancijos teismas patvirtino mokesčių administratoriaus poziciją, tačiau pareiškėjas (apeliantas) klausia/apeliuoja, ar šiuo atveju VMI pakako nustatyti tik pirmąją sąlygą, t. y., jog ūkinė operacija nevyko taip, kaip yra atvaizduota apskaitos dokumentuose, dėl ko PVM atskaitos ribojimas galimas nepriklausomai nuo pirkėjo sąžiningumo bei antrosios sąlygos egzistavimo (žr. nutarties 64–65 p.).

76.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, šiuo atveju, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, PVM paneigimas, nustačius, jog nebuvo PVM objekto, kurį iš Lietuvos Respublikos turėjo išgabenti pareiškėjas (nepriklausomai nuo to, kad tai buvo pavesta padaryti kitam asmeniui), buvo visiškai pakankamas.

77.       Byloje nekyla ginčo dėl to, kad tariamas prekių tiekimas įvyko Lietuvos Respublikoje, t. y. kaip nurodo pats pareiškėjas (apeliantas), jis su pardavėju UAB „RKJ Grupė“ (trečiasis suinteresuotas asmuo) sudarė sandorius dėl rapsų įsigijimo (žr. nutarties 2 p.). Nors Bendrovė ir nebuvo atsakinga už rapsų pristatymą į (duomenys neskelbtini) uostą, tačiau UAB „Agerona“, siekdama lengvatinio PVM, privalėjo pagrįsti prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos aplinkybę, kaip vieną iš sąlygų, suponuojančių 0 procento PVM tarifo taikymą.

78.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, prekių neišgabenimo iš Lietuvos aplinkybė mokesčių administratoriaus buvo įrodyta. Mokesčių mokėtojas tik daro prielaidas, kad galbūt prekės buvo vežtos kitais maršrutais, kad neatsižvelgta į paaiškinimus, tačiau tai labiau samprotavimai bei prielaidos, kurie neleidžia suabejoti mokesčių administratoriaus surinktais detaliais faktiniais duomenimis, kurių atkartojimas šioje nutarties dalyje nebėra tikslingas.

79.       Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aktualiu ginčo fakto klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs: „Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad šioje byloje pirmosios instancijos atliko selektyvų įrodymų vertinimą. Pabrėžtina, kad mokesčių administratoriai, vykdydami MGK 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą
Nr. S-148(7-129/2018), surinko papildomus įrodymus, be kita ko, iš Latvijos mokesčių administratoriaus, apklausiant ne tik ZS „VEIDES 2“, bet ir kitų vežėjų (SIA „Ozilini JO“, SIA „MAZJUKŠI JL“, SIA „KORN“) vairuotojus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas palaikė mokesčių administratorių, o ne pareiškėjo poziciją, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas atliko selektyvų įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija svarbiais faktais, įrodančiais PVM sukčiavimo sandorių grandinę, laiko aplinkybes, įvertintas pirmosios instancijos teismo, be kita ko, kad: prekės pristatytos iš nenustatytų Latvijos Respublikos teritorijos vietų į (duomenys neskelbtini) esantį terminalą; transportavimą organizavo įmonė tarpininkė (UAB „Gausta“), kurios vienintelis akcininkas ir vienintelis darbuotojas – Latvijos Respublikos pilietis; atsiskaitymai visose grandyse vyko bankiniais pavedimais; tarpininkų nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), kur turėjo būti pakrauti rapsai, sandėliai neegzistuoja; CMR važtaraščiuose įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai (pakrovimo vieta, siuntėjas); dalis Latvijos vežėjų vairuotojų paneigė važiavimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą; vežėjai nesikreipė dėl leidimų važiuoti valstybiniais ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis ar jų junginiais; rapsų, kurių įsigijimas įformintas iš UAB „Gausta“, kilmės neįmanoma nustatyti; bylos medžiaga patvirtina, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos rapsus nugabenus į terminalą (duomenys neskelbtini), pagal priimtą svorį, sandorių grandinėje atgaline seka, tai buvo daroma, kad sutaptų parduodamų rapsų svoris. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kokia informacija remiantis nustatyta aplinkybė, kad ginčo prekės į (duomenys neskelbtini) esantį terminalą buvo atgabentos ne iš Lietuvos, o iš Latvijos, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, jog rapsai nebuvo atvežti į pareiškėjo teritoriją, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad buvo padaryta klaida nurodant sandėlio adresą, nėra pagrįsti, nes duomenų visetas, be kita ko, papildomai surinktas po MGK 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. S-148(7-129/2018) (Latvijos mokesčių administratoriaus duomenys, vairuotojų paaiškinimai), patvirtina mokesčių administratorių bei pirmosios instancijos padarytas išvadas apie PVM sukčiavimo sandorių grandinę“.

80.       „Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog įsigydamas grūdus iš kitų tiekėjų – Lietuvos Respublikoje registruotų ūkininkų ūkių pagal grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, pareiškėjas pateikė patikimumą ir kokybę pagrindžiančius dokumentus, tačiau iš UAB „Gausta“ jų nereikalavo, neišsaugojo rapsų kokybės ir kilmės pagrindimo dokumentų, o sudarydamas sutartis su UAB „Gausta“, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad yra sertifikuotas ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi Europos Sąjungoje, nors 2016 metais tokio sertifikato neturėjo. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro jokio teisinio pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad paminėtos aplinkybės patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą, t. y. žinojimą (turėjimą žinoti), jog, įsigydamas 2 008,94 t rapsų iš UAB „Gausta“, jis dalyvauja sukčiavime PVM srityje. Nei pareiškėjas, nei UAB „Gausta“ ar kitos sandorių grandinėje dalyvavusios bendrovės patalpų ar sandėlių (duomenys neskelbtini) neturėjo, todėl būtent šiuose sandoriuose gabenimą UAB „Agerona“ patvirtindamas CMR dokumentuose su nurodyta faktiškai neturima ir neegzistuojančia išsiuntimo vieta, pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavime“ (2021 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-1270-815/2021 pagal pareiškėjo UAB „RKJ Grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „RKJ Grupė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo).

81.       Turima administracinės bylos medžiaga, nuostatos išdėstytos šios nutarties 79–80 punktuose, neleidžia suabejoti dėl išvados, kurią padarė mokesčių administratorius, patvirtino pirmosios instancijos teismas – tiekimas Lietuvos Respublikos teritorijoje neįvyko ir prekės (rapsai) nebuvo išgabentos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str., taip pat žr. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

82.       Vadovaujantis nuoseklia Teisingumo Teismo praktika, prekių tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas tik kai teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įsigyjančiam asmeniui, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Twoh International, C-184/05, EU:C:2007:550 23 p., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Euro Tyre Holding, C-430/09, EU:C:2010:786 29 p.). Be to, taikant aptariamą PVM direktyvos nuostatą, pirkėjas turi būti „apmokestinamasis asmuo <...>, veikiantis kaip toks“ kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje VSTR, C?587/10, EU:C:2012:592 40 p.).

83.       Asmuo, kuris prašo leisti pasinaudoti teise į neapmokestinimą PVM, t. y. prekių tiekėjas, turi pateikti įrodymų, kad tenkinamos PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Enteco Baltic, C-108/17, EU:C:2018:473 67 p.). Šie asmenys taip pat privalo įrodyti, kad yra tenkinamos ir tos sąlygos, kurias nustato pačios valstybės narės, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą bei užkirsti kelią bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R.,
C-285/09, EU:C:2008:164 46 p.).

84.       Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui <...> 0 [proc.] PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas <...> apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms <...> nustatytas“ (PVMĮ 56 str. 4 d.).

85.       Dėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra be motyvų (žr. nutarties 63 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog yra pasikartojančių elementų, kurie buvo perkelti iš mokesčių administratoriaus teismui teiktų dokumentų į pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir tai nėra teisiškai toleruotina. Tačiau administracinės bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šios bylos konkrečias aplinkybes, turint omenyje padarytas išvadas, būtų itin formalus ir iracionalus bei nesuderinamas su operatyvaus bylos išnagrinėjimo siekiu.

86.       Priėmus pareiškėjo atžvilgiu nepalankų sprendimą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius

 

 

Ramūnas Gadliauskas

 

 

Arūnas Sutkevičius