Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-134-511/2023                                                                Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55066-2016-4

  Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1;

1.2.18.10; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.2

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio, Rimos Ažubalytės, Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio, Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, 

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,

nuteistųjų J. N. ir A. N. gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

išteisintojo V. V. gynėjai advokatei Dovilei Užkurėnei,

civilinės ieškovės Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui Aidui Vaidinauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. N. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžiu J. N. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė ir jos vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. 

A. N. pripažinta kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. A. N. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 

V. V. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, kaip nusikalstamos veikos rezultatas iš J. N. ir A. N. konfiskuota 161 242 Eur, po 80 621 Eur iš kiekvieno. Civilinės ieškovės Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civiliniai ieškiniai tenkinti ir jos naudai iš J. N. priteista 53 702 Eur, o iš V. V. – 152 Eur turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 14 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. V. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis – V. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys V. V. paliktas nenagrinėtas. Pakeistos J. N. ir A. N. padarytos BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, pripažįstant įrodyta, kad jie bendrininkaudami pasisavino 131 642 Eur UAB „B“ lėšų. Pakeista iš nuteistųjų J. N. ir A. N. konfiskuotina pinigų suma, sumažinant jos dydį iki 98 832 Eur ir nustatant konfiskuotiną sumą po 49 416 Eur iš kiekvieno. J. N. pagal taikos sutartį ir susitarimą su UAB „I“ UAB „B“ sumokėti 50 000 Eur įskaityti į konfiskuotiną sumą ir jam taikytas konfiskavimas panaikintas. Iš J. N., nuteisto pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, veikos kvalifikavimo pašalintos nuorodos į BK 24 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį. Kita nuosprendžio dalis nepakeista. Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros V. V. priteista 5464 Eur už patirtas išlaidas advokato paslaugoms. Nuteistosios A. N. apeliacinis skundas atmestas.

 

        Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistųjų J. N. ir A. N. gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti; išteisintojo V. V. gynėjos, prašiusios prokuroro kasacinį skundą atmesti; civilinės ieškovės Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovo, prašiusio nuteistojo J. N. gynėjo kasacinį skundą atmesti, ir prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo J. N. gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

        

n u s t a t ė :

        

I. Bylos esmė 

 

1.       J. N. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas asmeninės naudos ir veikdamas UAB „B“ naudai ir interesais, turėdamas tikslą nuslėpti tikrąjį UAB „B“ turtą (pajamas, išlaidas, pelną), pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 4 dalies ir 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto reikalavimus, organizavo ir vykdė apgaulingą bendrovės teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to negalima iš dalies nustatyti jos veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

1.1.                      J. N. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d., būdamas UAB „B“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindinis akcininkas ir generalinis direktorius, pagal savo parengtą planą susitaręs su A. N., Bendrovėje atsakinga už alaus gamybą, naudojant Bendrovės įrangą, jos patalpose ir medžiagomis pagamino neužpajamuotą produkciją – alų, jį perdavus į sandėlį, A. K. ir G. K. užpajamuodavo ir paruošdavo produkciją išvežti, o pagal A. N. nurodymą ir pateiktus duomenis apskaitininkės R. M., V. A., J. V., L. T., R. Ž. išrašydavo PVM sąskaitas faktūras. Po to, pagal šias PVM sąskaitas faktūras realizavus alų pirkėjams, A. N., R. M., V. A., J. V., L. T., R. Ž., A. K. ir G. K. vykdant J. N. nurodymus, sunaikinus šias PVM sąskaitas faktūras, J. N. ir A. N. nurodymu apskaitininkės sunaikintų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, nurodydamos tas pačias šių sąskaitų serijas ir numerius, atspausdindavo naujas PVM sąskaitas faktūras, kuriose pagal A. N. pateiktą informaciją nurodydavo visai kitus duomenis – ženkliai mažesnį produkcijos kiekį, nei buvo realiai parduotas, kitą produkcijos pirkėją ir kartais kitą sąskaitos faktūros išrašymo datą – bei pateikdavo įtraukti į Bendrovės buhalterinę apskaitą.

1.2.                      A. N., surašiusi PVM sąskaitas faktūras dėl UAB „R“ parduodamo neužpajamuoto alaus, po alaus pristatymo bendrovei UAB „R“ jas, nepateikusi į Bendrovės buhalterinę apskaitą, sunaikino. Po to A. K. ir G. K., vykdydami J. N. ir A. N. nurodymus, sunaikino sandėlio kompiuteryje esančiose programose vidinius pajamavimo važtaraščius dėl tikro pagaminto alaus kiekio užpajamavimo ir surašė naujus, suklastotus, vidinius pajamavimo važtaraščius, juose nurodydami duomenis pagal Bendrovės apskaitininkių suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytas mažesnis parduotos produkcijos kiekis, nei realiai parduotas, taip išlygindami Bendrovės buhalterinėje apskaitoje pagaminto ir realizuoto alaus kiekį. Bendrovės vardu pardavus neužpajamuoto alaus už 195 135 Eur (su PVM), už jį gautų pinigų J. N. neįnešė į Bendrovės kasą, dėl to buvo iškraipytas Bendrovės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis ir struktūra ir negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2010–2016 metais.

2.       Be to, J. N. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas išvengti turtinės prievolės Bendrovės naudai – mokesčių sumokėjimo valstybei, žinodamas, kad jo nurodymu yra sunaikintos PVM sąskaitos faktūros dėl realaus produkcijos kiekio pardavimo, o į Bendrovės apskaitą yra įtrauktos sąskaitos faktūros su jose nurodytu ženkliai mažesniu produkcijos kiekiu, nurodė Bendrovės vyr. buhalterėms, tvarkančioms bendrovės buhalterinę apskaitą, jų pagrindu užpildyti valstybės įgaliotoms institucijoms teikiamas PVM, akcizo ir pelno deklaracijas, o šios, nesuvokdamos J. N. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, pažeisdamos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pateikė neteisingas pelno mokesčio deklaracijas valstybės įgaliotoms institucijoms, ir taip Bendrovės naudai buvo išvengta 11 782 Eur pelno mokesčio sumokėjimo. Be to, jos, pažeisdamos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus, surašė mokestinio laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, kuriose nurodė neteisingus duomenis apie UAB „B“ pardavimo PVM, ir jas pateikė Panevėžio apskrities vyriausiajai mokesčių inspekcijai (toliau – VMI). Neįtraukus į Bendrovės PVM deklaracijas 161 242 Eur apmokestinamųjų pajamų, Bendrovės naudai išvengta 33 894 Eur PVM sumokėjimo. Taip pat Bendrovės vyr. buhalterės, pažeisdamos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 punkto ir 11 straipsnio reikalavimus, surašė mokestinio laikotarpio akcizų deklaracijas (forma FRO630), kuriose nurodė neteisingus duomenis apie UAB „B“ pardavimus ir mokėtiną akcizą, bei pateikė jas Panevėžio apskrities VMI. Neįtraukus į Bendrovės akcizų deklaracijas 43 143 Eur apmokestinamųjų pajamų, Bendrovės naudai išvengta 43 143 Eur akcizų mokesčių sumokėjimo. Iš viso laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Bendrovės naudai išvengta 88 819 Eur mokesčių sumokėjimo.

3.       J. N. ir A. N. nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. pasisavino jiems patikėtą didelės vertės svetimą UAB „B“ turtą – 161 242 Eur. J. N. nurodymu A. N., naudodama Bendrovės įrangą, jos patalpose ir iš jos medžiagų pagamino neužpajamuotą produkciją – alų, jį realizavus J. N. surastiems produkcijos pirkėjams, sunaikintos ir į Bendrovės apskaitą neįtrauktos PVM sąskaitos faktūros dėl šio alaus pardavimo, o už realizuotą produkciją iš pirkėjų gauti pinigai neįnešti į Bendrovės kasą.

4.       V. V. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „Bo“ direktorius, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tyčia, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto reikalavimus, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą: įsigijęs alų iš UAB „B“, pagal PVM sąskaitas faktūras įsigyto alaus neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir neapskaitė jo pardavimo už 5235,3 Eur; bendrovei gavus pajamas už parduotą apskaitoje neapskaitytą alų, jis jų neapskaitė kasos aparatu, nesurašė ir buhalterinėje apskaitoje neapskaitė kasos pajamų orderių ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų grynųjų pinigų gavimą, gautų grynųjų pinigų neapskaitė įmonės kasoje ir neįtraukė į 2011 m. gruodžio mėn., 2012 m. vasario–kovo mėn. pinigines apyskaitas; bendrovės tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. ūkinio įvykio dienomis neužregistravo apskaitos dokumentuose ir registruose ūkinių operacijų apie įsigytą alų už 15 063,63 Lt (4362,73 Eur) iš UAB „B“ ir faktiškai gautų 18 076,45 Lt (5235,30 Eur) už parduotą alų; grynaisiais gavęs 18 076,45 Lt (5235,30 Eur) pajamų, neišrašė kasos pajamų orderių ir gautų pinigų neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „Bo“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2011–2012 metais.

5.       A. N. buvo kaltinama pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tuo, kad šios nutarties 1.1, 1.2 punktuose nurodytomis aplinkybėmis organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „B“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, veikdama bendrininkų grupe su J. N.

 

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

 

6.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų J. N., A. N. ir V. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo:

6.1.                      Pirmosios instancijos teismas J. N. nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo su nuorodomis į BK 24 straipsnio 3 dalį (vykdytojas) ir BK 24 straipsnio 4 dalį (organizatorius). Byloje nustatyta, kad J. N. organizavo ne nusikalstamos veikos padarymą veikdamas su bendrininkais, o organizavo darbuotojų darbą taip, kad įgyvendintų savo nusikalstamą planą, apie kurį darbuotojai nežinojo arba nors nujautė, tačiau tik vykdė įmonės direktoriaus nurodymus. Šiuo atveju J. N. negali būti nusikalstamos veikos organizatorius, nes veika nebuvo daroma veikiant bendrininkų grupe. Taip pat kvalifikuojant asmenų padarytas nusikalstamas veikas BK 24 straipsnio 3 dalis (vykdytojas) atskirai nėra nurodoma.

6.2.                      Pasitvirtino J. N. parodymai, kad jis, norėdamas užtikrinti sėkmingą išpilstymo įrangos įsigijimą iš įmonės „A“, sumokėjo jai grynaisiais 29 600 Eur. Šie pinigai galėjo būti gauti iš prekybos neapskaityta UAB „B“ produkcija, bet buvo panaudoti jos interesais, todėl J. N. ir A. N. inkriminuota pasisavinta bendrovės lėšų suma mažintina 29 600 Eur, konstatuojant, kad J. N., bendrininkaudamas su A. N., pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „B“ turtą – 131 642 Eur.

6.3.                      Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas visą civilinį ieškinį ir nuspręsdamas išieškoti iš nuteistojo J. N. nuo pasisavintos sumos priskaičiuotus pelno ir akcizų mokesčius, nepagrįstai konfiskavo visą pasisavintą sumą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas (uždraustos veikos rezultatas) konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam. Todėl konfiskuotinos pinigų sumos dydis mažintinas dalimi, kurią sudaro VMI tenkintame civiliniame ieškinyje priteisti pelno ir akcizų mokesčių dydžiai.

6.4.                      Civilinė ieškovė UAB „I“ atsisakė civilinio ieškinio, nes 2020 m. spalio 30 d. tarp jos ir J. N. sudaryta taikos sutartis. 2021 m. rugpjūčio 30 d. sudarytas susitarimas dėl 50 000 Eur bendrovei padarytos žalos atlyginimo. Sutartą sumą J. N. dalimis sumokėjo, todėl darytina išvada, kad dalį neteisėtai užvaldyto turto nuteistasis bendrovei grąžino ir atitinkamai 50 000 Eur turi būti mažinama iš J. N. konfiskuotina pinigų suma. J. N. pagal susitarimą sumokėjus 50 000 Eur žalos atlyginimo ir įskaičius šią sumą į J. N. konfiskuotinos sumos dydį, laikytina, kad nuteistasis grąžino visas pasisavintas bendrovės lėšas ir jam turto konfiskavimas netaikytinas.

6.5.                      Nuteisdamas V. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika, formaliai vertino nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymius, dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nesukonkretino, kaip V. V. veiksmai, apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą dėl keturių PVM sąskaitų faktūrų netinkamo apskaitymo ir atitinkamų ūkinių operacijų neįtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą, sukėlė padarinius – negalėjimą iš dalies nustatyti UAB ,,Bo“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2011–2012 metais, koks priežastinis ryšys tarp V. V. veiksmų ir jo veiksmais sukeltų padarinių. Byloje nustatyti bendrovės trūkumai netrukdo įvertinti jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, todėl V. V. veiksmuose nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių – padarinių.

 

III. Kasacinių skundų argumentai

 

7.       Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Eidukevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio dalis dėl J. N., bendrininkaujant su A. N., pasisavinto svetimo turto vertės sumažinimo 29 600 Eur suma, dėl iš J. N. ir A. N. konfiskuotinos pinigų sumos sumažinimo 29 000 Eur suma, dėl V. V. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, dėl Panevėžio apskrities VMI civilinio ieškinio V. V. palikimo nenagrinėto ir dėl šių dalių palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl 5464 Eur priteisimo V. V. iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros už patirtas išlaidas advokato paslaugoms. Kasatorius skunde nurodo:

7.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir neteisingai įvertino kai kurias bylos aplinkybes, t. y. padarė esminius BPK pažeidimus – teismo išvados padarytos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta esminių klaidų dėl jų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, nuosprendyje nurodytų įrodymų vertinimas yra pagrįstas ne išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o selektyviu įrodymų pasirinkimu.

7.2.                      Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pasitvirtino J. N. parodymai, jog jis, norėdamas užtikrinti sėkmingą išpilstymo įrangos įsigijimą iš įmonės „A“, sumokėjo jai grynaisiais 29 600 Eur ir šia suma buvo sumažinta sudarytoje sutartyje aptarta įrangos kaina (taigi buvo veikiama UAB „B“ interesais ir naudai). Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus, pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės ir J. N. parodymus tinkamai įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. J. N., žinodamas visus rekvizitus ir duomenis, reikalingus apskaitos dokumentui surašyti, nenurodė jokių teisiškai reikšmingų kliūčių, dėl ko jis negalėjo surašyti dokumento, patvirtinančio 29 600 Eur grynųjų pinigų perdavimą. Nebuvo būtina iš anksto pasiruošti ir atsispausdinti kasos išlaidų orderį, jį buvo galima surašyti grynųjų pinigų perdavimo metu ir po to perduoti įtraukti į buhalterinę apskaitą. Pažymėtina, kad 2022 m. sausio 17 d. teismo posėdyje J. N. pripažino, jog „netesybos (29 600 Eur) buvo įformintos ir nebuvo sumokėta. Tų 29 600 eurų nebuvo, jų apskaitoje niekur nėra.“ Kadangi UAB „B“ nėra skolinga įmonei „A“, nesant jokių objektyvių įrodymų apie 29 600 Eur grynųjų pinigų sumokėjimą šiai bendrovei, kaip ir nurodyta specialisto išvadoje, laikytina, kad 29 600 Eur yra išskaičiuota netesybų suma dėl įmonės „A“ laiku nepateiktų ir neatiduotų eksploatuoti įrenginių.

7.3.                      Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prokuroras prašė teismo pasiteirauti Vokietijos įmonės „A“ dėl 29 600 Eur sumokėjimo aplinkybių ir apklausti šios įmonės generalinį direktorių, ar jis šią pinigų sumą gavo grynaisiais pinigais ir kaip juos apskaitė bei panaudojo. Teismas atmetė prokuroro prašymą, nurodydamas, kad prokuroras turi teisę pats rinkti duomenis ir pateikti juos teismui svarstyti, tačiau tokių veiksmų prokuroras vienašališkai negalėjo atlikti, nes kai įrodymai yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir reikia atlikti atitinkamus BPK nustatytus veiksmus, būtina išduoti Europos tyrimo orderį. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 59 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu Europos tyrimo orderį išduoda bylą nagrinėjantis teismas.

7.4.                      Išteisindamas V. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, šie pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė negali kilti už veiką, kurios pavojingumas neatitinka net administracinio nusižengimo pavojingumo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ne dėl nesumokėtų mokesčių dydžio, o dėl šio straipsnio dispozicijoje nustatytų ir kilusių padarinių – pažeidimų, dėl kurių negalima iš dalies nustatyti UAB „Bo“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2011–2012 metais. Vienintelis kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės, būtent ir yra tai, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos pasekmės, nurodytos BK 222 ir 223 straipsnių dispozicijose, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šios BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo taisyklės apeliacinės instancijos teismas nepaisė, todėl netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą. Tokios baudžiamosios atsakomybės už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atribojimo nuo administracinės atsakomybės praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2013).

7.5.                      Tai, kad ne nesumokėtų mokesčių suma, o tik straipsnio dispozicijoje nurodytų pasekmių – negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros – kilimas yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti, konstatuota ir pačiose naujausiose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99-495/2022, 2K-59-788/2022, 2K-181-788/2021, 2K-144-788-2017. Tai, kad tik pasekmių kilimas atriboja baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės, konstatuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ 32 punkte, tiek ir kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143/2009, 2K-134/2013, 2K-324/2014, 2K-109- 942/2019. Tuo tarpu kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-498/2011, 2K-356-696/2017, 2K-224-976/2019, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėtos situacijos bei faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

7.6.                      Analizuojant vien tik UAB „Bo“ buhalterinės apskaitos dokumentus nebuvo jokių galimybių nustatyti bendrovės 2011–2012 metų veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nes, be apskaitos dokumentų įsigijęs alų ir jį realizavęs už grynuosius pinigus, o gautų grynųjų pinigų sumų neįnešęs į kasą bei neišrašęs jokių apskaitos dokumentų, V. V. šiuos faktus tyčia nuslėpė ir UAB „Bo“ buhalterinėje apskaitoje apie juos nebuvo jokių užuominų. Todėl nepagrįstas ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas bei padarytos išvados, kad buhalterinės apskaitos pažeidimai ir bendrovėje nuslėpti faktai dėl neapskaityto alaus įsigijimo bei realizacijos netrukdo iš dalies nustatyti UAB „Bo“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Byloje ištirti įrodymai dėl tuo pačiu tiriamuoju laikotarpiu bendrovėje „Bo“ nuolat randamų perteklinių, neapskaitytų pakankamai didelių sumų grynųjų pinigų, taip pat ir šioje byloje nustatyti faktai dėl neapskaityto UAB „B“ alaus įgijimo bei realizacijos vienareikšmiškai patvirtina, kad UAB „Bo“ nuolat ir sistemingai buvo prekiaujama nepajamuotomis ir buhalterinėje apskaitoje neapskaitytomis prekėmis. Siekiant šiuos faktus nuslėpti ir buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita bei kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos pasekmės. Šios aplinkybės patvirtina ne atsitiktinius, pavienius atvejus, o verslišką ir sisteminį veikimą, siekiant apgaulingos apskaitos organizavimo bei tvarkymo, nuslepiant neapskaitytos produkcijos įgijimus ir realizaciją, taip pat ir gaunamas pajamas, ir tai įrodo tokios veikos pavojingumą bei būtinumą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino bei padarė teisingas išvadas, pagrįstas įrodymų visetu, pripažindamas V. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

7.7.                      Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. V., nepagrįstai priteisė jam atstovavimo (gynybos) išlaidas, patirtas iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo, kuriuo buvo pripažinta, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, paskelbimo. Konstitucinio Teismo sprendimai taikomi nuo jų paskelbimo dienos. Kartu pažymėtina, kad ir nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančioje BPK 106 straipsnio 3 dalies redakcijoje nėra nustatyta tokių išlaidų, patirtų iki Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo, atlyginimo tvarka. Todėl reikalavimai dėl tokių išlaidų, patirtų iki 2021 m. kovo 19 d. (Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo), apmokėjimo pagal šiuo metu nustatytą tvarką yra nepagrįsti ir turi būti netenkinti. V. V. priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas mažintinas, pagrįstomis laikant tik išlaidas, patirtas po 2021 m. kovo 19 d., iš viso pagrįstomis priteistinomis patirtomis išlaidomis advokato paslaugoms laikytina 2080 Eur suma. Be to, apeliacinės instancijos teismas V. V. patirtų išlaidų advokato paslaugoms atlyginimą priteisė iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, tačiau tokių išlaidų atlyginimas turi būti priteisiamas iš valstybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022, nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-80-594/2022).

8.       Kasaciniu skundu nuteistojo J. N. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

8.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 11 straipsnio 1 dalies reikalavimą ir priteisė neproporcingai didelę žalą valstybei – UAB „B“ pardavimo PVM iš J. N. buvo priteistas antrą kartą po to, kai įsiteisėjusiu sprendimu kitoje byloje jau buvo priteistas pirkimo PVM iš UAB „R“ ir subsidiariai R. Š. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuri buvo atskirta nuo UAB „B“ bylos, iš UAB „R“ ir subsidiarai iš R. Š. priteista 28 713 Eur nesumokėto PVM už neapskaitytos produkcijos iš UAB „B“ įsigijimą. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, 2021 m. spalio 14 d. nuosprendžiu patikslino priteistos žalos dydį ir iš UAB „R“ ir subsidiariai iš R. Š. valstybės naudai priteisė 27 781 Eur PVM nuo iš UAB „B“ įsigyto neapskaityto alaus pardavimo. Šis teismo nuosprendis įsiteisėjo nuo jo priėmimo ir buvo pateiktas J. N. baudžiamąją bylą nagrinėjusiam apeliacinės instancijos teismui. Taigi tiek iš J. N., tiek iš UAB „R“ bei subsidiariai R. Š. už tą pačią produkciją (UAB „B“ produkciją, kuri realizuota be apskaitos dokumentų) du kartus priteista sumokėti PVM, kuris turi būti mokamas vieną kartą. PVM esmė – vartojimo mokestis, kuris sumokamas vieną kartą galutinio vartotojo, o gamybos ir prekybos grandinėje esantys tarpininkai sumokėtą PVM įtraukia į atskaitą. Taigi šiuo atveju dėl neapskaitytos produkcijos pardavimo PVM jau buvo priteistas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad prekiaujant neapskaityta produkcija ir nepildant jokių dokumentų pirkimo PVM įtraukimas į atskaitą nėra įmanomas, todėl ir iš J. N. priteisto PVM dydis negali būti sumažintas UAB „R“ sumokėto PVM dalimi.

8.2.                      Proceso pažeidimą iliustruoja baudžiamosios bylos apimties atkūrimo iki ikiteisminių tyrimų atskyrimo simuliacija. 2019 m. kovo 12 d. prokuroras atskyrė ikiteisminį tyrimą, atliekamą dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos ir UAB „R“ bei R. Š. veikų. Iki tol VMI civilinis ieškinys jau buvo pareikštas, Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialisto išvada dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos pateikta, ieškinio pagrindas apėmė ir UAB „B“ ir UAB „R“ sandorius dėl neapskaitytos produkcijos, įskaitant ir 2010–2013 metus. Jei ikiteisminis tyrimas nebūtų atskirtas, tokio pat dydžio civilinis ieškinys būtų išspręstas vieną kartą (personaliai, solidariai ar subsidariai), nes PVM mokamas vieną kartą. Ikiteisminio tyrimo atskyrimas dėl tų pačių sandorių lėmė bylų nagrinėjimą skirtinguose teismuose ir dvigubą PVM priteisimą už neapskaitytos UAB „B“ produkcijos pardavimą UAB „R“ 2010–2013 metais.

8.3.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė subsidiariosios atsakomybės klausimą, todėl iš esmės pažeidė BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo sprendžiama analogiška situacija, kai juridinis asmuo neįvykdė mokestinės prievolės dėl to, kad įmonės vadovas netinkamai atliko pareigas, kai žala atsirado padarius du nusikaltimus finansų sistemai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323-489/2016). Šioje nutartyje buvo išaiškinti nuteisto asmens (juridinio asmens valdymo organo) atsakomybės dėl neįvykdytos juridinio asmens mokestinės prievolės pagrindai ir konstatuota, kad bendrovės vadovo atsakomybė tretiesiems asmenims yra subsidiaraus pobūdžio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 5 dalis). VMI civilinis ieškinys J. N. pareikštas dėl valstybės biudžetui nesumokėtų mokesčių, tačiau jų mokėtojas yra ne J. N., o UAB „B“, šiuo metu veikianti bei moki bendrovė, todėl civilinis ieškinys turėjo būti nukeiptas į UAB „B“ ir tik po to subsidiariai į J. N. ir kitą baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį. Pažymėtina ir tai, kad netinkamą įstatymo taikymą iliustruoja minėti Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nuosprendžiai, kuriuose atsakomybės už žalą valstybės biudžetui klausimas buvo išspręstas būtent subsidiariai – iš UAB „R“ ir subsidiariai iš R. Š. valstybės naudai priteistas 27 878 Eur turtinės žalos atlyginimas.

8.4.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. 2019 m. gegužės 20 d. valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl alaus, parduoto J. K. įmonei, nesurinkus pakankamai tai įrodančių duomenų, tačiau J. N. nuteistas dėl neapskaityto alaus pardavimo J. K. įmonei. Analogiškai ikiteisminis tyrimas nutrauktas R. V. ir R. B. dėl alaus pardavimo UAB „Br“, tačiau kaltinimas J. N. išliko, teismas jį perrašė ir pripažino J. N. kaltu dėl neapskaityto alaus pardavimo UAB „Br“. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai B. Z. (buv. UAB „Ž“), R. V., V. V. (UAB „Br“), S. P. (parduotuvė „P“), J. K., J. Ke., L. L. paneigė, kad pirko iš UAB „B“ neapskaitytos produkcijos. Maža to, visi šie asmenys parodė, kad nesulaukė jokių pretenzijų iš teisėsaugos institucijų ar VMI, nebuvo apskaičiuoti jokie papildomi mokesčiai, tad akivaizdu, kad ši kaltinimo dalis nepasitvirtino, priešingai – buvo paneigta.

8.5.                      Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje neįvertino aplinkybės, susijusios su pirmiau nurodytų liudytojų parodymais, kuriais paneigtas neapskaitytos produkcijos pirkimo faktas iš UAB „B“. Šiems liudytojams ikiteisminiai tyrimai dėl neapskaitytos produkcijos buvo nutraukti nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos buvimą. Tuo tarpu dėl J. N. buvo pasiremta R. G. ir A. K. parodymais, pateiktais teisiamojo posėdžio metu, taip pat rankraštiniais įrašais, kurių pagrindu, kaip teigė FNTT specialistė, buvo rengiama specialisto išvada. Tačiau rėmimasis prieštaringa specialisto išvada, neturinčia jokio sąsajumo su teisiamojo posėdžio metu pateiktais liudytojų parodymais (specialisto išvada atlikta iki šių liudytojų apklausos teisme), dėl kurių ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos finansinės apskaitos tvarkymo buvo nutrauktas, savaime lemia abejotiną išvadą dėl J. N. kaltės, o baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018).

8.6.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai dėl ekspertizės akto ar eksperto ar specialisto išvados vertinimo. Šiuo atveju specialistė, apklausiama apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad teisme apklaustų liudytojų parodymai jai nebuvo žinomi ir jie galėtų turėti įtakos priklausomai nuo to, kokios faktinės aplinkybės būtų nustatytos. Taip pat specialistė parodė, kad jai nebuvo žinoma apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą atskiriems alaus pirkėjams reabilituojančiu pagrindu. Ne tik konfliktiniai J. N. ir R. G. bei A. K. santykiai, bet ir teisiamojo posėdžio metu liudytojų teiktų parodymų faktinis prieštaravimas specialisto išvadai teismui nesudarė pagrindo abejoti šia išvada, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokia specialisto išvada nesivadovaujama visiškai arba iš dalies. Nors pirkėjai, kuriems UAB „B“ tariamai pardavė produkciją, teisiamojo posėdžio metu paneigė neapskaitytos produkcijos pirkimo faktą, teismas šios aplinkybės neįvertino ir nepagrįstai pripažino, kad pateikta specialisto išvada pagrindžia tarpusavio ryšį su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino specialisto išvados patikimumo ir leistinumo ir nenustatė, ar tokia specialisto išvada atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Be kita ko, teismas neįvertino specialisto išvados turinio, kuris akivaizdžiai nėra susijęs su teisiamojo posėdžio metu liudytojų teiktais parodymais ir ikiteisminio tyrimo metu padarytais sprendimais, todėl buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalių pažeidimai.

8.7.                      Byloje tinkamai nenustatyta, ar J. N. tyčia iš tiesų buvo nukreipta daryti nusikaltimus nuosavybei – pasisavinti UAB „B“ priklausantį turtą. Be to, byloje nenustatytas būtinas BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymis – žalos padarymas. Tai, kad kaltinime nurodytos lėšos buvo naudojamos UAB „B“ veikloje, patvirtina J. N. ir kitų bendrovės darbuotojų L. B., V. K., D. R., R. Ž., P. K., M. S. parodymai, tačiau teismas jais nepagrįstai nesivadovavo, nepagrindė, kieno parodymais rėmėsi, darydamas išvadas dėl J. N. kaltės. Taip vertindamas liudytojų parodymus arba jų net iš viso nevertindamas, nelygindamas ir negretindamas su kitais byloje surinktais įrodymais, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neteisėtai įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajam, jo kaltę dėl svetimo turto pasisavinimo grindė vien tik prielaidomis ir abejonėmis, kurios turėjo būti vertinamos išimtinai nuteistojo naudai.

8.8.                      Apeliaciniu skundu nuteistojo J. N. gynėjas, be kita ko, prašė pakeisti laikino nuosavybės teisės apribojimo apimtį iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo paliekant laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jam nuosavybės teise priklausančius 134 396,5 Eur, šias lėšas areštuojant jo banko sąskaitoje, pateikė duomenis apie tai, kokios vertės turtas buvo apribotas pirmosios instancijos teismo sprendimu, kiek kartų jis neproporcingas sprendimams dėl ieškinio priteisimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios apeliacinio skundo dalies nenagrinėjo ir dėl minėto prašymo nepasisakė, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

 

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

9.       Nuteistojo J. N. gynėjo advokato G. Danėliaus ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. Eidukevičiaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

 

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

 

10.       Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021, 2K-169-303/2023 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

11.       Iš prokuroro kasacinio skundo matyti, kad dalis jo argumentų skirta apeliacinės instancijos teismo atliktam nuteistojo J. N. parodymų vertinimui ginčyti, nesutinkant su teismo išvada, kad bylos nagrinėjimo teisme metu pasitvirtino nuteistojo nurodyta faktinė aplinkybė dėl 29 000 Eur perdavimo Vokietijos įmonei „A“ išpilstymo įrangos įsigijimui užtikrinti. Nuteistojo J. N. gynėjo kasaciniame skunde taip pat ginčijamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas. Pateikdamas savą UAB „B“ darbuotojų, kaltinime nurodytų neapskaitytos UAB „B“ produkcijos įsigijusių įmonių bei bendrovių atstovų parodymų ir FNTT specialisto išvados vertinimą, gynėjas teigia, kad byloje buvo paneigtas dalies neapskaitytos produkcijos pardavimo faktas, o J. N. kaip pasisavintos inkriminuotos lėšos buvo panaudotos UAB „B“ veikloje. Tokie argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų įvertinimo ir jo pagrindu – kitokių išvadų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Šie ir kiti su teisės taikymo aspektais nesusiję argumentai nagrinėtini tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

 

Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų

 

12.       Tiek prokuroro, tiek nuteistojo J. N. gynėjo kasaciniuose skunduose nurodomi apeliacinės instancijos teismo padaryti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai. Šios taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

13.       Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasatorių teiginiai apie padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus prieštarauja teismo sprendimo turiniui.

14.       Apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą ir, vertindamas jo metu gautus įrodymus kartu su pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė ir analizavo tiek J. N., A. N. ir V. V. teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus bei išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, be kita ko, aptarė ir J. N. gynėjo kasaciniame skunde pakartojamas gynybos versijas (kad visos iš prekybos neapskaityta UAB „B“ produkcija gautos lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, taip pat kad tokia prekyba vyko žymiai mažesne apimtimi, nei nurodoma kaltinime) ir motyvuotai pasisakė dėl jų pagrįstumo.

15.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu pasitvirtino nuteistojo J. N. teiginys, jog šis, norėdamas užtikrinti UAB „B“ sėkmingą išpilstymo įrangos įsigijimą iš Vokietijos įmonės „A“, sumokėjo jai grynaisiais 29 600 Eur, todėl nuteistasis šių lėšų nepasisavino, o panaudojo jas bendrovės interesais. Kasaciniu skundu prokuroras ginčija tokią teismo išvadą, teigdamas, kad ji padaryta nepašalinus įrodymų tarpusavio prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismas privalėjo tenkinti prokuroro prašymą apklausti įmonės „A“ direktorių apie J. N. nurodomas 29 600 Eur sumokėjimo aplinkybes, tačiau su tokiais kasatoriaus argumentais nėra pagrindo sutikti.

16.       2022 m. sausio 17 d. vykusiame teismo posėdyje, išklausęs posėdžio dalyvių nuomones, apeliacinės instancijos teismas apsvarstė prokuroro prašymą apklausti Vokietijos įmonės „A“ direktorių E. R. apie J. N. nurodomas 29 600 Eur sumokėjimo aplinkybes ir atsisakė jį tenkinti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad tokį sprendimą lėmė teismo įsitikinimas, jog tarp J. N. parodymų ir kitų bylos duomenų, susijusių su pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, šalintinų prieštaravimų nėra, šis sprendimas yra pakankamai aiškiai motyvuotas. Tai, kad teismas nenustatė pagrindo prokuroro prašymu rinkti papildomus duomenis ir juos tirti, nereiškia, kad byla išnagrinėta neišsamiai. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo išvados dėl byloje įrodytomis pripažintų 29 600 Eur sumokėjimo įmonei „A“ aplinkybių yra pagrįstos ir tinkamai argumentuotos skundžiamo nuosprendžio 33 punkte. Teismas konstatavo, kad J. N. parodymus apie šias aplinkybes patvirtina gynybos pateikti dokumentai dėl išpilstymo įrangos įsigijimo iš įmonės „A“, liudytojo UAB „B“ darbuotojo L. B. parodymai, be to, nuteistojo parodymai neprieštarauja ir specialistės N. Leonavičienės paaiškinimams teisme. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, kurioms nustatyti, kaip mano prokuroras, byloje surinktų įrodymų nepakako. 

17.       Nesutikdamas su žemesnės instancijos teismų išvada, kad prekyba neapskaityta UAB „B“ produkcija vyko su visomis kaltinime nurodytomis įmonėmis ir bendrovėmis, nuteistojo J. N. gynėjas išvardija, kaip jis mano, tokią išvadą paneigiančius atskirus bylos įrodymus (B. Z., R. V., V. V., S. P., J. K., J. Ke., L. L. parodymus), tačiau BPK nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Būtent remdamiesi byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais bylos duomenimis, teismai padarė išvadą, kad prekyba neapskaityta UAB „B“ produkcija vyko visa kaltinime nurodyta apimtimi. 

18.       Dėl analogiškų J. N. gynėjo apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė nuosprendžio 21–23 punktuose. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad gynėjo išvardytų liudytojų parodymai apie tai, jog neapskaityta produkcija jiems nebuvo tiekiama, nepaneigia FNTT specialisto išvadoje įmonių dokumentų analizės pagrindu nustatytų priešingų aplinkybių ir išvadą pateikusios specialistės paaiškinimų. Be to, nors daliai kaltinime nurodytų įmonių ir bendrovių teisėsaugos institucijos ar VMI iš tiesų nepateikė jokių pretenzijų dėl įsigyto neapskaityto alaus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. IĮ, E. B. IĮ, A. V. IĮ, UAB „N“ atsakingiems asmenims prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagal laidavimą atleidus juos nuo baudžiamosios atsakomybės, taigi šiais atvejais buvo nustatyti neapskaitytos produkcijos UAB „B“ pardavimo faktai, asmenys prisipažino įsigiję neapskaityto alaus, kuriuo po to patys prekiavo, o finansinių operacijų neįtraukė į įmonių buhalterinę apskaitą. Dėl dalies kitų juridinių asmenų – UAB „Ž“, J. Ke. IĮ, UAB „P“, L. L. valgyklos, S. S. IĮ, IĮ „G“, UAB „Ri“, UAB „Pa“, UAB „Vy“ – atstovų ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ne dėl to, kad nebuvo nustatyti neapskaitytos produkcijos tiekimo atvejai šiems juridiniams asmenims, o dėl nedidelio jų įsigyto neapskaityto alaus kiekio ir mažų sumų, nuo kurių skaičiuojami nesumokėti mokesčiai. Šių asmenų pavieniai veiksmai byloje įvertinti kaip nepasiekę tokio pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę ir būtų pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau kiekvienas net ir pavienis neapskaitytos produkcijos pardavimo atvejis turėjo reikšmingą įtaką vertinant J. N. neteisėtos veikos pavojingumą.

19.       Remdamasis pirmiau nurodytais liudytojų parodymais, kad jiems nebuvo tiekiama neapskaityta UAB „B“ produkcija, ir ikiteisminio tyrimo metu dėl jų priimtais sprendimais, nuteistojo J. N. gynėjas kasaciniame skunde taip pat ginčija FNTT specialisto išvados patikimumą. Gynėjo teigimu, specialisto išvada buvo pateikta iki liudytojų apklausos teisme, į jų parodymus išvadoje neatsižvelgta, todėl ji neturi sąsajų su byloje nagrinėjamais įvykiais ir teismas negalėjo ja vadovautis, grįsdamas J. N. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Specialisto išvados nepatikimumą kasatorius sieja ir su tuo, kad ją surašant vadovautasi buvusių UAB „B“ darbuotojų R. G. ir A. K., su kuriais J. N. santykiai buvo konfliktiški, parodymais, A. K. rankraštiniais įrašais. Su šiais kasacinio skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

20.       Specialisto tyrimas skiriamas atvejais, kai reikalingos specialios žinios tam tikroje srityje, pavyzdžiui, gamtos, techninių, ekonominių bei kitų mokslų srityse. Atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą. Tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, dalies aplinkybių negalima pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais, o vadovaujantis protingumo, logikos ir pagrįstumo principais tai būtina, specialistas tyrimui gali pasitelkti ir tokius duomenis kaip neoficialios buhalterijos užrašai, jų kopijos ir pan. Tačiau specialistas negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Todėl specialisto išvada, kuriai pateikti panaudojami tokie duomenys, iš esmės vertintina kaip sąlyginė. Tokiu atveju specialisto išvada apie pirmiau minėtas aplinkybes ir jų pasekmes įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuomet, jei šių aplinkybių buvimas patvirtinamas bylos teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-511/2020).

21.       Nagrinėjamoje byloje 2018 m. balandžio 30 d. specialisto išvada pateikta pagal FNTT specialistei N. Leonavičienei suformuluotą užduotį, pagal savo kompetenciją atlikusi UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. tyrimą, specialistė apklausta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Šiam tyrimui atlikti specialistei buvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Dėl specialistei pateiktų duomenų, o kartu ir jos išvados patikimumo apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė nuosprendžio 20.1–20.6 punktuose. Teismas pažymėjo, kad specialistė vertino VMI surinktą ir pateiktą medžiagą – dokumentus, gautus atlikus kratas įvairių UAB „B“ darbuotojų kabinetuose (taip pat ir direktoriaus), sąskaitas faktūras, kratos metu paimtas iš A. K., taip pat sąskaitas faktūras, savanoriškai pateiktas R. G., – ir lygino su UAB „B“ oficialiais buhalteriniais apskaitos dokumentais. Gautus rezultatus specialistė palygino su kratos metu rastuose ir paimtuose A. K. pildytuose sąsiuviniuose padarytais rankraštiniais įrašais, taip pat rėmėsi liudytojų parodymais. Šio išsamaus tyrimo metu nustatyta, kad A. K. užrašuose pažymėti UAB „B“ neapskaitytos produkcijos atkrovimai ir išvežimai įmonėms atitiko fiktyviose sąskaitose (sąskaitose faktūrose, kurios pagal neteisėtą neapskaityto alaus pardavimo schemą turėjo būti naudojamos tik produkcijos pervežimo metu, o po to sunaikinamos, o jų vietoje surašomos naujos koreguotos sąskaitos faktūros) nurodytus produkcijos dydžius. Įvertinęs specialistės pasirinktus tyrimo metodus, jo eigą ir rezultatus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. K. rankraštiniai įrašai nebuvo vienintelis informacijos šaltinis, rengiant specialisto išvadą, o buvo naudojami tikrinant UAB „B“ buhalterinių dokumentų ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktų sąskaitų faktūrų atitiktį. Byloje nenustatyti jokie šių įrašų netikslumai ar kiti trūkumai, kurie lemtų negalėjimą jais remtis, priimant specialisto išvadą, ir kartu šiais duomenimis, kaip įrodymu, grįsti J. N. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

22.       Priešingai nei nurodoma nuteistojo J. N. gynėjo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistė N. Leonavičienė paneigė bet kokią po jos išvados pateikimo šioje byloje duotų liudytojų parodymų galimą įtaką specialisto tyrimo rezultatams, nes specialisto išvada paremta specialistei pateiktais rašytiniais dokumentais. Vėlesni deklaratyvūs teisme apklaustų liudytojų teiginiai, kad jiems nebuvo tiekiama neapskaityta UAB „B“ produkcija, prieštaraujantys kitų byloje surinktų įrodymų visumai, nesukėlė apeliacinės instancijos teismui abejonių specialisto išvados patikimumu ir sąsajumu su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, ši išvada, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatomis, pagrįstai pripažinta įrodymu.

23.       Kasaciniame skunde nuteistojo J. N. gynėjas taip pat teigia, kad, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas neišsprendė jo apeliaciniame skunde pateikto prašymo pakeisti laikino nuosavybės teisės apribojimo apimtį. Kaip matyti iš kasatoriaus apeliacinio skundo turinio, toks prašymas teismui iš tiesų buvo pateiktas ir nebuvo išspręstas, tačiau šis pažeidimas nepripažintinas esminiu. Atkreiptinas dėmesys, kad nei pirmajame, nei vėlesniuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nuteistojo gynėjas kartu su kitais prašymais nepakartojo pirmiau nurodyto apeliaciniame skunde nurodyto prašymo. 

 

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo J. N.

 

24.       Nuteistojo J. N. gynėjo kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad šioje byloje buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis, nes nenustatyta J. N. tyčia pasisavinti UAB „B“ priklausantį turtą ir bendrovei padaryta žala.

25.       Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta griežtesnė baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, už didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar juridinio asmens vadovas, neteisėtai disponuodamas juridinio asmens turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą).

26.       Nagrinėjant turto pasisavinimo bylas esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas jam patikėtu (esančiu jo žinioje) juridinio asmens turtu ar jį paimdamas: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti juridinio asmens interesais. Jeigu juridinio asmens vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti juridinio asmens poreikiams tenkinti, jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą juridinio asmens vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to juridiniam asmeniui buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-489/2022).

27.       Šioje byloje nustatyta, kad J. N. nurodymu A. N., naudodama UAB „B“ įrangą, jos patalpose ir iš jos medžiagų pagamino neužpajamuotą produkciją – alų, jį realizavus J. N. surastiems produkcijos pirkėjams, sunaikintos ir į bendrovės apskaitą neįtrauktos PVM sąskaitos faktūros dėl šio alaus pardavimo, o už realizuotą produkciją iš pirkėjų gauti pinigai neįnešti į bendrovės kasą. Pripažindami, kad šie J. N. ir A. N. veiksmai atitiko BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį, teismai tinkamai laikėsi pirmiau nurodytų teismų praktikos reikalavimų dėl kaltininko tyčios nustatymo. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka tikrindamas J. N. ir A. N. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas pakoregavo galutinę pasisavintų UAB „B“ lėšų sumą – sumažino ją iki 131 642 Eur. Pagal pirmiau nurodytas byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

28.       J. N. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad iš prekyba neapskaityta UAB „B“ produkcija gautos lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, yra analogiški jo apeliacinio skundo argumentams, į juos apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė nuosprendžio 30–34 punktuose. Šių argumentų kontekste pažymėtina, kad vien kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, jog įmonės turtas buvo pasisavintas. Tvirtinimas apie pinigų panaudojimą įmonės reikmėms turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tai nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžia nekaltumo prezumpciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78-2012, 2K-150-628/2018, 2K-271-719/2019).‏‏‎

29.       Detaliai nekartodama visų apeliacinės instancijos teismo argumentų, juo labiau kad dauguma jų susiję su fakto klausimais, kuriuos galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas, išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja tik esmines jų pagrindu padarytas išvadas: 1) byloje nėra jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad J. N. panaudojo iš prekybos neapskaityta UAB „B“ produkcija gautus pinigus bendrovės darbuotojų išvykoms, kalėdiniams vakarėliams ar skatinamiesiems priedams; 2) byloje taip pat nėra jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad bendrovės teritorijoje vyko reikšmingos apimties asfaltavimo darbai ir jiems buvo panaudoti iš prekybos neapskaityta UAB „B“ produkcija gauti pinigai; 3) UAB „B“ galėjo būti atliekami įrangos remonto darbai ir už juos atsiskaityta grynaisiais pinigais, tačiau jokių tokių darbų apimtį ir kainą pagrindžiančių dokumentų J. N. nepateikė; 4) pasitvirtino J. N. parodymai, kad jis, siekdamas užtikrinti sėkmingą išpilstymo įrangos įsigijimą iš įmonės „A“, sumokėjo šiai įmonei grynaisiais 29 600 Eur ir šie pinigai galėjo būti gauti iš prekybos neapskaityta UAB „B“ produkcija; 5) nei J. N., nei jo gynėjas nenurodė jokių kitų atvejų, kai iš neapskaitytos produkcijos pardavimo gautos lėšos būtų panaudotos UAB „B“ reikmėms. Priešingai nei nurodoma J. N. gynėjo kasaciniame skunde, nuteistajam nepalankiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas neperkėlė įrodinėjimo naštos nuteistajam, jos nėra grindžiamos vien tik prielaidomis ir abejonėmis, o padarytos tinkamai įvertinus byloje surinktų duomenų visumą.

 

Dėl VMI civilinio ieškinio J. N. išsprendimo

 

30.       Šioje byloje patenkinus civilinės ieškovės Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį iš J. N. priteista 53 702 Eur valstybės biudžetui padarytai žalai atlyginti. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad šią žalą sudaro dėl į UAB „B“ buhalterinę apskaitą įtrauktų suklastotų dokumentų, kuriuose nurodyta realiai mažesnė bendrovės prekybos apimtis, ir jų pagrindu VMI pateiktų neteisingų deklaracijų nesumokėti pelno, pridėtinės vertės ir akcizo mokesčiai. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo J. N. gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai išsprendė J. N. atsakomybės dėl neįvykdytos UAB „B“ mokestinės prievolės klausimą.

31.       Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir (ar) neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnis). Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, jo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį.

32.       BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 113 straipsnyje suformuluota taisyklė, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas ir taikant civilinio proceso normas, kai baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, jeigu šios normos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016). 

33.       Išplėstinė teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta J. N. gynėjo argumentus, kad UAB „B“ pardavimo PVM iš J. N. buvo priteistas antrą kartą po to, kai įsiteisėjusiu sprendimu kitoje byloje jau buvo priteistas PVM iš UAB „R“ ir subsidiariai R. Š. Pažymėtina, kad aplinkybė dėl PVM priteisimo iš R. Š. ir UAB „R“ kitoje byloje nėra svarbi nagrinėjant žalos, padarytos nesumokėjus mokesčių valstybei, priteisimo klausimą šioje byloje. Nagrinėjamu atveju UAB „B“ prekių tiekimas įmonei UAB „R“ ir UAB „R“ prekių pardavimas tretiesiems asmenims yra dvi atskiros apmokestinamųjų sandorių grupės. Nors sandorių grandinę sudarė tos pačios prekės, kiekviename prekių pardavimo etape mokėtinas PVM vertinamas atskirai. Todėl tai, kad iš UAB „R“ priteistas PVM už neapskaitytų iš UAB „B“ pirktų prekių pardavimą tretiesiems asmenims, niekaip nepaneigia UAB „B“ prievolės sumokėti PVM už tų prekių tiekimus įmonei UAB „R“. Pažymėtina ir tai, kad šiuo aspektu UAB „B“ negali remtis teise į PVM atskaitą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką PVM srityje. Joje pasisakoma, kad bendra PVM sistema, kuri apima ir atskaitos mechanizmą, siekiama, kad mokėtino PVM sukeliama finansinė našta tektų galutiniam prekių ir (ar) paslaugų vartotojui, t. y. PVM sistemoje taikomu mokesčių neutralumo principu būtent siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos (žr. Teisingumo Teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimo byloje Malburg, C‑204/13, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tačiau Teisingumo Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad nacionaliniai teismai ir institucijos turi neleisti pasinaudoti teise į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šia teise naudojamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (Teisingumo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje HA.EN, C-227/21, Teisingumo Teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Kuršu zeme, C‑273/1, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34.       Kita vertus šioje byloje aktualus nuteisto asmens (juridinio asmens vadovo) atsakomybės dėl neįvykdytos juridinio asmens mokestinės prievolės klausimas, keliamas gynėjo kasaciniame skunde. Teismų praktikoje, aiškinant šį klausimą nuosekliai pasisakoma, kad bendrovės vadovo atsakomybė tretiesiems asmenims yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-202-303/2020). Vertinant neįvykdytą mokestinę prievolę civilinės atsakomybės aspektu – kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiarioji ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

35.       Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-389/2014, 3K-7-328-248/2015, e3K-7-115-915/2017) juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas bei jo dalyvis juridinio asmens kreditoriui tiesiogiai atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, t. y. kai: 1) juridinis asmuo (darbdavys), privalantis už darbuotoją atlyginti žalą, iki žalos atlyginimo išnyksta; 2) žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; 3) vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys.

36.       Pagal kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 pateiktą išaiškinimą, juridinio asmens vadovas ar kitas darbuotojas gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Visais minėtais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens. Šioje nutartyje išaiškinta ir tai, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba yra labai menkos galimybės išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens. Tokiu atveju tam, kad baudžiamojoje byloje būtų patenkintas žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Viena iš būtinųjų subsidiariosios atsakomybės sąlygų – juridinio asmens faktinis nemokumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-1073/2019).

37.       Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai į šiuos kasacinės instancijos teismo išaiškinimus neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino pačios UAB „B“ mokestinės prievolės atlyginimo galimybių. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas tik lakoniškai pasisakė nuosprendžio 39 punkte nurodydamas, kad J. N. neveikė UAB „B“ naudai ir šis juridinis asmuo nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn, todėl žalos atlyginimas už fizinio asmens (įmonės vadovo) padarytas nusikalstamas veikas negali būti perkeltas bendrovei, kuri dėl tokių jo veiksmų pati patyrė žalos. Tačiau šiuo atveju teismas netinkamai atskyrė juridinio asmens civilinės atsakomybės už jam tenkančias neįvykdytas mokestines prievoles ir juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Kaip pirmiau išdėstyta, žalos, padarytos valstybei dėl nesumokėtų mokesčių, subjektas yra mokesčių mokėtojas, kuriam pagal įstatymą tenka prievolė mokėti valstybei atitinkamus mokesčius, šiuo atveju – įmonė, o įmonės vadovo atsakomybė, esant visumai pirmiau išdėstytų sąlygų, gali būti tik subsidiarioji. Aplinkybė, kad J. N. veiksmais buvo padaryta žala įmonei, šiuo požiūriu nėra reikšminga.

38.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad keisti suformuotą pirmiau aptartą teismų praktiką dėl įmonės vadovo atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles nėra pakankamo pagrindo.

39.       Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos dalis dėl VMI J. N. pareikšto civilinio ieškinio išspręsta pažeidus BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies ir 115 straipsnio 1 dalies nuostatas ir šie BPK pažeidimai pripažįstami esminiais, nes suvaržė kaltinamojo J. N. teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl VMI J. N. pareikšto civilinio ieškinio naikintina ir perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

40.       Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, be kita ko, būtina išspręsti klausimą dėl tinkamo civilinio atsakovo nustatymo. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai pagal įstatymą nusikalstama veika padarytą žalą turi atlyginti ne kaltinamasis ar ne tik jis, teismas tai privalo išaiškinti civiliniam ieškovui. Civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo statusui įgyti nepakanka vien tik asmens, kuriam nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos, valios – tam reikia ir teismo procesinio sprendimo (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Taigi net ir tuo atveju, kai civilinis ieškovas neišreiškia savo valios dėl pagal įstatymą materialiai už kaltinamojo veiksmus atsakingo asmens įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo, tokį sprendimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, privalo priimti teismas. Tinkamo atsakovo įtraukimo į bylą klausimas gali būti sprendžiamas ir apeliacinio bylos nagrinėjimo stadijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-656/2007, 2K-141/2009, 2K-217-699/2015). Tokiu atveju dėl civilinio ieškinio atliekamas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). 

 

Dėl V. V. išteisinimo

 

41.       Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad, išteisindamas V. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes vienintelis kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės, būtent ir yra tai, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos pasekmės, nurodytos BK 222 straipsnio dispozicijoje, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros; nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad buhalterinės apskaitos pažeidimai ir nuslėpti faktai dėl neapskaityto alaus įsigijimo ir realizacijos netrukdo iš dalies nustatyti UAB „Bo“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi teismų suformuota praktika šios kategorijos bylose.

42.       BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-26-788/2017). Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.).

43.       Tačiau kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017, 2K-226-976/2020). 

44.       Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-356-696/2017, 2K-224-976/2019). 

45.       Šioje byloje nustatyta, kad V. V., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, UAB „Bo“ 2011–2012 m. buhalterinėje apskaitoje keturiais atvejais neapskaitė alaus įsigijimo iš UAB „B“ už 15 063,63 Lt (su PVM), tai sudaro 5235,30 Eur, taip pat pardavimo už 18 276,45 Lt, dėl to 524 Lt (152 Eur) suma buvo sumažintas mokėtinas į valstybės biudžetą PVM. 

46.       Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. V. pagal jam pareikštą kaltinimą, argumentavo, kad įvertinus tai, jog žinoma įvykusių ūkinių operacijų piniginė išraiška, tiksliai nustatytas neužregistruotų ūkinių operacijų skaičius, o pagal įmonės veiklos mastą, prekybos apimtis ir apyvartos dydį (dešimt parduotuvių) nustatyti trūkumai netrukdo įvertinti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tokie jo veiksmai nesukėlė įstatyme apibrėžtų padarinių ir nesudaro pagrindo kilti V. V. baudžiamajai atsakomybei. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad, įvertinus pirmiau paminėtas aplinkybes, nors konstatuotų buhalterinės apskaitos vedimo tvarkos pažeidimų nebuvo galima nustatyti analizuojant UAB „Bo“ buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau pagal neužregistruotų ūkinių operacijų apimtis, įmonės veiklos mastą, prekybos apimtis ir apyvartos dydį tai nesuteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros BK 222 straipsnio aiškinimo prasme. Todėl apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. 

47.       Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs ir dėl veikų, nustatytų BK 222 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 205 straipsnyje, atribojimo. Pagal ANK 205 straipsnio 5 ir 6 dalis administracinė atsakomybė kyla už tokį apgaulingos apskaitos tvarkymą, kuriuo siekiama arba nuslepiama nuo dešimties iki penkiasdešimties bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių mokesčių (ANK 205 straipsnio 5 dalis) arba daugiau kaip penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių mokesčių (ANK 205 straipsnio 6 dalis), kurie už tikrinamąjį laikotarpį turėjo būti sumokėti pagal įstatymus. Baudžiamoji atsakomybė, kuriai konstatuoti reikia nustatyti vertinamojo pobūdžio pasekmes (negalėjimą nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo arba įsipareigojimų dydžio ar struktūros), negali kilti už mažiau pavojingą veiką nei administracinis nusižengimas, kurį konstatuojant būtina nustatyti atitinkamas nuslėptų mokesčių sumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-976/2021). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. V., pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad dėl įmonėje nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumų mokėtini mokesčiai pagal specialisto išvadą siekia vos 3 MGL, todėl sutiktina, kad, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, veika nesiekia pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. 

48.       Nors prokuroras, pateikdamas nuorodas į kasacinės instancijos teismo praktiką, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuo jos nukrypo, su tuo nesutiktina. Prokuroro nurodomose kasacinėse nutartyse pasisakyta dėl BK 222 straipsnio taikymo, tačiau tose bylose nustatytos faktinės bylos aplinkybės aiškiai skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių. Antai pagal byloje Nr. 2K-99-495/2022 nustatytas aplinkybes turto pasisavinimo tikslu į buhalterinę apskaitą buvo įtraukta keliasdešimt suklastotų kasos išlaidų orderių, byloje Nr. 2K-59-788/2022 neįtraukta į apskaitą keliasdešimt sąskaitų faktūrų, tokiu būdu neapskaitant 59 208 375,12 Eur ir 13 671,71 Eur sumų, byloje Nr. 2K-144-788/2017 apgaulingai vesta 419 080,16 Eur vertės turto apskaita. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos, o ją keisti pakankamo pagrindo nenustatyta. 

 

Dėl išteisintojo V. V. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo 

 

49.       BPK 106 straipsnyje nustatytas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį baudžiamajame procese atlyginamos asmens turėtos išlaidos advokato paslaugoms. Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarime pripažino, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Siekiant įgyvendinti minėtą nutarimą, nuo 2022 m. gegužės 1 d. BPK 106 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

50.       Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. V., nepagrįstai priteisė jam išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, patirtų iki Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo paskelbimo, atlyginimą, nes Konstitucinio Teismo sprendimai taikomi tik nuo jų paskelbimo dienos. Prokuroro nuomone, V. V. priteistas išlaidų atlyginimas mažintinas, atlygintinomis laikant tik išlaidas, patirtas po 2021 m. kovo 19 d., t. y. 2080 Eur. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

51.       BPK 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso tvarką nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis V. V. priimtas ir jo gynėjos prašymas dėl visų išteisintojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo išspręstas 2022 m. rugsėjo 15 d., jau galiojant BPK 106 straipsnio 3 dalies redakcijai (2022 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. XIV-1011 redakcija, įsigaliojusi 2022 m. gegužės 1 d.), nustatančiai išteisintajam teisę į būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priešingai nei kasaciniame skunde teigia prokuroras, šios teisės įgijimo momentas nesietinas su Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo konstatuota teisinio reguliavimo spraga, paskelbimo diena (2021 m. kovo 19 d.), tokią teisę išteisintajam V. V. nustatė proceso metu galiojęs BPK. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priteisė išteisintajam V. V. išlaidų advokato paslaugoms atlyginimą iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Vis dėlto BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tokios išlaidos priteisiamos atlyginti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Galiojantys teisės aktai nenurodo galimybės šių išlaidų atlyginimą priteisti tiesiogiai iš konkrečios valstybės institucijos. Jos atlyginamos Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 429 „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 666 straipsnio 2 dalies 5 įgyvendinimo“ nustatyta tvarka, pateikiant atitinkamai minėtame teisės akte nurodytai institucijai nustatytos tvarkos prašymus ir kitus dokumentus. Todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei teismų praktika (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-654/2022), tokios išlaidos priteisiamos atlyginti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka, o ši skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis atitinkamai keistina.

 

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

        

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinės ieškovės Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio, pareikšto nuteistajam J. N., išsprendimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl V. V. priteistų 5464 Eur už patirtas išlaidas advokato paslaugoms iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nurodant, kad ši suma priteisiama atlyginti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                                Artūras Ridikas

 

 

                                                                        Albinas Antanaitis         

 

 

Rima Ažubalytė

 

 

                                                                         Artūras Pažarskis

                                                        

                                                                        

                                                                        Alvydas Pikelis

 

 

Daiva Pranytė-Zalieckienė

 

 

                                                                         Eligijus Gladutis