Civilinė byla Nr. e2A-441-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01657-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 2.1.5.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.18

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės,  Gintaro Pečiulio ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audito paslauga“ ir atsakovės D. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-400-910/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audito paslauga“ ieškinį atsakovei D. U. dėl žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Audito paslauga“ (toliau – ir Bendrovė) 2018 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės D. U. (toliau – ir atsakovė) 194 832,42 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Bendrovė paaiškino, kad pagal 1997 m. birželio 2 d. sudarytą darbo sutartį atsakovė dirbo Bendrovėje buhaltere, o vienintelio Bendrovės akcininko 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu atsakovė nuo 2012 m. balandžio 5 d. buvo paskirta Bendrovės direktore. Visuotinio akcininkų susirinkimo 2018 m. liepos 12 d. nutarimu atsakovė atšaukta iš Bendrovės vadovės pareigų akcininkams praradus pasitikėjimą ja, nes atsakovė, spręsdama esminius Bendrovės valdymo ir lėšų naudojimo klausimus, nešaukė akcininkų susirinkimų, ilgą laiką neskirstė akcininkams dividendų. Atšaukus atsakovę iš pareigų naujasis Bendrovės vadovas 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl visų dokumentų perdavimo, tačiau atsakovė iki 2019 m. sausio 23 d. neperdavė Bendrovės dokumentų, vengė tai padaryti be jokių pateisinamų priežasčių, nors įpareigojimas perduoti visus Bendrovės dokumentus jai buvo nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi. 2019 m. sausio 23 d. įvyko Bendrovės dokumentų perdavimas, tačiau atsakovė atsisakė perduoti kai kuriuos dokumentus ir įmonės turtą. Be to, Bendrovė nustatė ir kitų atsakovės neteisėtų veiksmų: aplaidų, nelojalų Bendrovės valdymą, veikimą priešingai įmonės interesams, asmeninių poreikių tenkinimą Bendrovės lėšomis, pasisavinimą Bendrovės lėšų.

3.       Bendrovė nurodė, kad atsakovės vadovavimo laikotarpiu Bendrovės lėšomis buvo įsigyta su įmonės veikla niekaip nesusijusio ir nereikalingo turto: televizorius Samsung už 893 Eur, skalbimo mašina Indesit už 215,41 Eur, televizorius Samsung už 191,25 Eur, televizorius Star už 122,55 Eur, alkotesteris už 314,60 Eur. Šie daiktai neperduoti naujajam Bendrovės vadovui, akivaizdu, kad juos įsigydama atsakovė padarė įmonei žalos, kurios suma, apskaičiuota pagal nurodytų daiktų įsigijimo kainą, yra 1 513,32 Eur.

4.       Bendrovė taip pat nurodė, kad 2019 m. sausio 23 d. vykusio Bendrovės dokumentų perdavimo metu atsakovė atsisakė perduoti Bendrovės kasoje esančias lėšas (69 635,95 Eur). Atsakovė nurodė, jog pinigų neatiduos, ir tai yra užfiksuota antstolio A. N. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Atsakovė, pasisavindama Bendrovės kasoje buvusių lėšų sumą, padarė Bendrovei 69 635,95 Eur dydžio žalą.

5.       Pasak Bendrovės, atsakovei nepagrįstai vengiant perduoti naujajam vadovui Bendrovės dokumentus, Bendrovė negalėjo laiku ir tinkamai atsiskaityti su darbuotojais (neturėdama dokumentų, negalėjo nustatyti, kiek darbuotojams išmokėta darbo užmokesčio, išeitinių išmokų dydžio, nepanaudotų atostogų dienų), dėl to Darbo ginčų komisija, į kurią kreipėsi darbuotojai, iš Bendrovės priteisė netesybas: vienos darbuotojos naudai – 836,58 Eur, kitos – 1 049,84 Eur, iš viso – 1 886,42 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė negalėjo laiku ir tinkamai atsiskaityti su atleistomis darbuotojomis dėl atsakovės neperduotų naujajam vadovui dokumentų, ši suma yra atsakovės neteisėtais veiksmais Bendrovei sukelta žala, kurią atsakovė privalo atlyginti.

6.       Bendrovė taip pat nurodė, kad vadovavimo Bendrovei laikotarpiu atsakovė veikė ne įmonės interesais, sudarinėjo Bendrovei nenaudingus sandorius. Atsakovė, veikdama kaip Bendrovės vadovė, sudarė patalpų, kurios priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise, nuomos sutartį. Kiekvieną mėnesį atsakovė pervesdavo sau vis skirtingo ir niekuo nepagrįsto dydžio sumas, pavedimų paskirtyje nurodydama „už nuomą“. Pavyzdžiui, vien už 2018 m. šešis mėnesius atsakovė sau už nuomą pervedė 18 067,44 Eur, tai reiškia, kad paprastų, nedidelių (53,69 kv. m), nesančių prestižinėje vietoje nesuremontuotų patalpų vieno mėnesio nuomos kaina buvo 3 011,24 Eur. Tuo tarpu panašioje vietoje, panašios būklės administracinių patalpų vieno mėnesio rinkos nuomos kaina 2018 m. buvo ne daugiau kaip 700 Eur, o naujų, suremontuotų patalpų šiame rajone didžiausia vieno mėnesio nuomos kaina – 800 Eur. Bendrovė, remdamasi www.aruodas.lt statistika apie nuomos pokyčius nuo 2012 iki 2018 m., nustatė, kad 2012 m. administracinių patalpų Naujamiestyje vidutinė nuomos kaina buvo 7,29 Eur už 1 kv. m, taigi 53,69 kv. m patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos 2012 m. vieno mėnesio kaina būtų apie 391,40 Eur. Tokiu pat būdu ieškovė nustatė ir 2013–2018 metų ginčo patalpų nuomos rinkos kainas. Taip susidarė nuomos mokesčio permoka: už 2012 m. tris mėnesius – 3 807,93 Eur, už 2013 m. – 8 632,81 Eur, už 2014 m. – 17 880,10 Eur, už 2015 m. – 19 609,55 Eur, už 2016 m. – 4 054,77 Eur, už 2017 m. – 13 460,47 Eur, už 2018 m. šešis mėn. – 13 867,44 Eur. Dėl atsakovės, pažeidžiant Bendrovės interesus, mokėto nuomos mokesčio Bendrovei padaryta iš viso 81 313,07 Eur žalos, kurią privalo atsakovė atlyginti.

7.       Bendrovė pažymėjo, kad atsakovė naujajam vadovui perdavė 2016 m. gruodžio 29 d. sudarytą su savimi patalpų nuomos sutartį, kurioje nustatytas 2 500 Eur dydžio nuomos mokestis kas mėnesį. Nepaisant to, kad panašioje vietoje ir panašios kvadratūros administracinių patalpų nuoma pagal pateiktus į bylą įrodymus nesiekia net 1 000 Eur, abejotina, ar tokia sutartis apskritai buvo sudaryta: ji neįregistruota viešajame registre, be to, iš Bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos išrašų matyti, jog atsakovė niekada nemokėjo sau už patalpų nuomą vienos konkrečios sumos, mokėjimai niekada nebuvo 2 500 Eur dydžio, buvo mokamos arba didesnės, arba mažesnės sumos. Be to, nurodytai nuomos sutarčiai sudaryti nebuvo gauta Bendrovės akcininkų pritarimo, sutartyje nustatytas rinkos kainų neatitinkantis nuomos mokestis – ne tik nenaudingas, bet nuostolingas Bendrovei. Ieškinyje teigiama, kad atsakovės nesąžiningumą pagrindžia ir tai, jog ji sudarinėjo daug ginčytinų sandorių, kurie visi buhalteriniais dokumentais suforminti kaip nuomos mokesčio mokėjimas atsakovei, tačiau dėl to, kad atsakovė neperdavė naujajam vadovui finansinės apskaitos programos, nėra galimybės patikrinti įtartinų operacijų, t. y. ar tam tikros lėšos buvo įskaitytos už nuomą įtartinų sandorių sudarymo dieną, ar taip atsakovė susitvarkė jau po Bendrovės kreipimosi į teismą.

8.       Ieškinyje teigiama, kad, peržiūrėjus Bendrovės sąskaitų SEB ir Luminor bankuose išrašus, nustatyta, jog atsakovė, būdama Bendrovės vadovė ir vienintelė turėdama prieigą prie šių sąskaitų, be aiškių priežasčių išgrynindavo pinigus (dažniausiai ten, kur atsakovė turi sodybą), Bendrovės lėšomis atsiskaitinėdavo maisto, alkoholinių gėrimų, drabužių parduotuvėse, oro uoste, taip pat pervesdavo sau lėšas, mokėjimo paskirtyje nurodydama „avansas“, nors tą mėnesį jau būdavo išsimokėjusi visą atlyginimą, nuolat persivesdavo sau skirtingo dydžio sumas, mokėjimo paskirtyje nurodydama „avansinė apyskaita“, nepateikdama jokių pagrindžiančių dokumentų, kam buvo panaudoti Bendrovės pinigai. Be to, iš Bendrovės lėšų atsakovė dengė savo asmeninę paskolą. Gavusi atsakovės perduotus dokumentus, Bendrovė nustatė, kad visus įtartinus sandorius atsakovė yra įforminusi kaip Bendrovės jai mokėtiną mokestį už patalpų nuomą.

9.       Atsakovė, gavusi Bendrovės akcininkės 2018 m. birželio 8 d. raštą dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo, dėjo pastangas iššvaistyti dar likusį Bendrovės kilnojamąjį turtą. Atsakovė, atstovaudama Bendrovei, 2018 m. liepos 3 d. pardavė Bendrovei nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę Opel Insignia Sport tourer, 2009 m. gamybos, už 1 000 Eur, nors analogiško automobilio rinkos vertė – 5 300 Eur ir daugiau. Atsakovė, pardavusi nuolat prižiūrėtą ir techniškai tvarkingą automobilį už 1 000 Eur kainą, iššvaistė Bendrovės turtą, padarydama mažiausiai 4 000 Eur žalos, kurią taip pat privalo atlyginti.

10.       Ieškinyje nurodyta, kad iš Bendrovės didžiosios knygos nustatyta, jog 2012 m. balandžio 20 d. iš Bendrovės kasos išimta 30 132,69 Lt (8 727,03 Eur), tačiau ši suma, priešingai nei tvirtina atsakovė, niekada nebuvo perduota buvusiam įmonės akcininkui, kuris 2012 m. balandžio 21 d. mirė. Atsakovė be pagrindo paėmė iš Bendrovės kasos nurodytą pinigų sumą ir ją pasisavino, padarydama Bendrovei 8 727,03 žalą, kurią privalo atlyginti.

11.       Iš Bendrovės kasos knygos taip pat nustatyta, kad iš kasos buvo išgrynintos tokios sumos: 2012 m. gruodžio 1 d. – 3 000 Lt (868,86 Eur), 2012 m. gruodžio 2 d. – 2 650 Lt (767,49 Eur), 2012 m. gruodžio 17 d. – 2 820 Lt (816,73 Eur), 2013 m. sausio 16 d. – 90 018,09 Lt (26 071,04 Eur). Kasos išlaidų orderiuose nurodyta, kad šios sumos išmokamos iš Bigbank banko gautai paskolai grąžinti. Bendrovė iš tiesų skolinosi lėšų iš šio banko, tačiau paskolą grąžino ne Bendrovė, bet buvusio akcininko sutuoktinė. Atsakovė, žinodama, kad paskola bankui buvo grąžinta kito asmens, pasisavino iš Bendrovės kasos grąžintinos paskolos dydžio sumą – 27 756,63 Eur, dėl to privalo atlyginti Bendrovei lėšų pasisavinimu padarytą žalą.

12.       Ieškinyje taip pat nurodyta, kad atsakovė, būdama Bendrovės vadovė ir turėdama pareigą veikti išimtinai Bendrovės interesais, nepainioti savo ir Bendrovės interesų, nekonkuruoti su Bendrove, pasinaudojo jai lengvai prieinama Bendrovės komercinę paslaptį sudarančia informacija (klientų sąrašu, paslaugų įkainiais) ir 2017 m. rugpjūčio mėn. įsteigė ta pačia veikla užsiimančią konkuruojančią įmonę iš esmės tapačiu pavadinimu – UAB „Audito paslauga LT“ – bei tapo šios įmonės vadove. Atsakovė, dar būdama Bendrovės vadovė, nutraukė visas Bendrovės sutartis ir tokias pačias sutartis sudarė savo naujos įmonės vardu.

13.       Pasak Bendrovės, yra visos būtinos sąlygos atsakovei taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti iš jos Bendrovei 194 832,42 Eur žalai atlyginti.

14.       Atsakovė D. U. atsiliepime prašė ieškovės ieškinį atmesti, reikalavimus dėl 86 413,95 Eur žalos atlyginimo prašė atmesti kaip nepagrįstus ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, kitą ieškinio reikalavimų dalį – kaip nepagrįstą.

15.       Atsakovė nurodė, kad Bendrovės dokumentus perdavė 2019 m. sausio 23 d., o 2019 m. vasario 26 d. teismo posėdyje patvirtino, jog perduos ir likusius dokumentus. Dėl Bendrovės įstatų 9.6 punktui prieštaraujančių sandorių atsiliepime atsakovė pažymėjo, kad akcininkų susirinkimo pritarimas reikalingas tuo atveju, jeigu 1/20 įstatinio kapitalo vertę viršijantis turtas yra perleidžiamas, išnuomojamas, įkeičiamas, taip pat jeigu laiduojama ar garantuojama už analogiško dydžio prievoles. 2013 m. sausio 30 d. Lizingo sutartimi įsigyto automobilio sandoriui nereikėjo visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo. 2015 m. birželio 19 d. Kredito limito kortelės sutartis taip pat nepatenka į Bendrovės įstatų 9.6 punkto 16 dalies reguliavimo sritį. Be to, 2018 m. gegužės 25 d. visuotinis akcininkų susirinkimas pritarė šios sutarties pratęsimui. Dėl konkuruojančios įmonės įsteigimo atsiliepime atsakovė nurodė, kad Bendrovė neįvardijo nė vieno neva pervilioto kliento, nepateikė perviliojimą pagrindžiančių įrodymų.

16.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 81 313,07 Eur žalos dėl permokėto patalpų nuomos mokesčio atsakovė paaiškino, kad Bendrovė neginčija, jog naudojosi ginčo patalpomis Bendrovės veiklai vykdyti, tarp bylos šalių buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, patalpų būklė tenkino Bendrovę, atsakovei dėl to nebuvo reiškiama pretenzijų. Be to, byloje nėra pareikšto reikalavimo Patalpų nuomos sutartį pripažinti negaliojančia, tuo tarpu juridinio asmens tikslams prieštaraujantis sandoris yra ne niekinis, o nuginčijamas, ieškovas privalo įrodyti jo negaliojimo aplinkybes. Esant galiojančiai Patalpų nuomos sutarčiai, jos pagrindu sumokėtos lėšos (ar jų dalis) negali būti kvalifikuojamos kaip nuostoliai.

17.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 4 000 Eur žalos atlyginimo už parduotą Bendrovės automobilį atsakovė nurodė, kad, sprendžiant dėl automobilio rinkos kainos, turi būti lyginami ne tik tokių pačių metų ir tokių pačių techninių duomenų automobiliai, bet ir įvertinama jų būklė bei nusidėvėjimas (rida). Atsakovės teigimu, iš Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad ginčo automobilio rida buvo 330 000 km, kuri 2009 m. gamybos automobiliui vertintina kaip itin didelė. Tuo tarpu ieškovės pateiktuose skelbimuose rinkoje apie 5 000 Eur kainuoja Opel Insignia automobiliai, kurių rida yra 197 000 – 211 000 km, t. y. 1,5 karto mažesnė nei ginčo automobilio. Be to, ieškovė nereiškia reikalavimo 2018 m. liepos 3 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį.

18.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti žalos atlyginimą dėl Bendrovės kasos lėšų neperdavimo atsakovė nurodė, kad net jei būtų įrodytas pinigų gavimo iš kasos faktas, tai savaime nereikštų žalos padarymo. Žalai įrodyti turi būti leistinais įrodymais pagrįstas lėšų Bendrovės kasoje trūkumas, tačiau nagrinėjamu atveju tokių įrodymų nėra. Atleidus atsakovę iš pareigų, Bendrovėje turėjo būti atlikta inventorizacija (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 5.2, 9.2 punktai), tačiau to nebuvo padaryta. Be to, jeigu atsakovė būtų gavusi Bendrovės lėšas ir jų panaudojimo nepateisinusi, ši suma finansinės atskaitomybės dokumentuose (balanse) būtų nurodyta, kaip „atskaitingo asmens skola“ arba apskaityta prie kitų gautinų sumų, tačiau nei kitų gautinų sumų (ne pirkėjų skolų) ar reikalavimo teisių į atskaitingus asmenis (tarp jų – ir atsakovę) Bendrovė neturėjo nei pagal VĮ Registrų centrui pateiktą 2016 m. balansą, nei pagal 2017 m. balansą, kurį tvirtinti buvo atsisakyta 2018 m. liepos 12 d. visuotiniame akcininkų susirinkime. Taigi ieškovė neįrodė, jog atsakovė pasisavino Bendrovės lėšas.

19.       Dėl 1 886,42 Eur žalos, grindžiamos darbuotojams sumokėtomis netesybomis, atsakovei laiku neperdavus Bendrovės dokumentų naujajam vadovui, atsiliepime atsakovė paaiškino, kad iš Darbo ginčų komisijos sprendimų matyti, jog darbuotojų darbo santykiai nutrūko 2018 m. liepos 31 d., o iš Bendrovės vadovės pareigų atsakovė atšaukta dar 2018 m. liepos 12 d. Po atsakovės atleidimo naujasis Bendrovės vadovas turėjo prieigą tiek prie Bendrovės sąskaitų, tiek prie VSDFV (toliau – Sodra) paskyros, ir iš šių duomenų galėjo spręsti apie darbuotojų reikalavimų, pareikštų Darbo ginčų komisijoje, pagrįstumą. Dėl to, atsakovės nuomone, reikalavimas dėl nurodytos žalos atlyginimo visiškai nepagrįstas.

20.       Net tuo atveju, jeigu būtų įrodytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, tai ieškinio reikalavimų dalis turėtų būti atmesta dėl praleisto 3 metų ieškinio senaties termino (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Nuomos mokesčio „permoką“ ieškovė prašo priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2018 m. liepos 1 d. patikslintas ieškinys pareikštas 2019 m. vasario 26 d. Vadinasi, ieškinio reikalavimas dėl žalos už 2012–2015 metus, kurio suma – 49 930,29 Eur, pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Reikalavimas dėl 36 483,66 Eur priteisimo kildinamas iš laikotarpio nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. sausio 16 d., taigi taip pat pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Reikalavimui dėl 86 413,95 Eur (49 930,29 Eur + 36 483,66 Eur) žalos atlyginimo atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) ir šią ieškinio dalį atmesti. Bendrovės akcininkė negalėjo nežinoti, kokias pinigines operacijas atlieka atsakovė, kiek pinigų išleidžiama nuomai ir pan. Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai nuo 2004 m. kasmet teikiami VĮ Registrų centrui. Akcininkės, turinčios 51 proc. Bendrovės akcijų, dalyvavimą, tvarkant Bendrovės finansinius reikalus, patvirtina ir 2018 m. gegužės 25 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, kuriuo buvo nuspręsta pritarti 2015 m. birželio 19 d. Kredito limito kortelės sutarties pratęsimui. Apie ieškinyje nurodomą lėšų pasisavinimą, jeigu toks teismo būtų nustatytas, akcininkė galėjo sužinoti be specialaus tyrimo, audito ir pan., tiesiog iš Bendrovės banko sąskaitų išrašų, su kuriais ji turėjo teisę susipažinti Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka. Atsakovės teigimu, akivaizdu, kad jeigu Bendrovės teisės buvo pažeistos sandoriais, piniginėmis operacijomis ar pan., apie pažeidimą galėjo būti sužinota nedelsiant po pažeidimo, o ne po atsakovės atleidimo iš pareigų 2018 m. liepos 12 d. Šios aplinkybės, pasak atsakovės, įrodo pagrindą taikyti reikalavimui dėl 86 413,95 Eur žalos atlyginimo ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

21.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 99 324,89 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 064,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

22.       Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2012 m. balandžio 5 d. buvo paskirta Bendrovės direktore, jai taip pat buvo perleista 49 proc. Bendrovės akcijų. 2018 m. liepos 12 d. atsakovė atšaukta iš Bendrovės vadovės pareigų kaip praradusi akcininkų pasitikėjimą. Bendrovės naujasis vadovas 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl visų Bendrovės dokumentų perdavimo, tačiau dokumentai nebuvo perduoti. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi įpareigojo atsakovę pateikti teismui Bendrovės veiklos dokumentus, įskaitant, bet neapsiribojant – Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, visus Bendrovės steigimo, akcininkų susirinkimų dokumentus, visus finansinės atskaitomybės dokumentus nuo 2012 m., Bendrovės sutartis, klientų sąrašą ir kitus Bendrovės dokumentus. Bendrovės dokumentų perdavimas įvyko 2019 m. sausio 23 d., tačiau, ieškovės teigimu, tam tikra dokumentų dalis liko neperduota.

23.       Ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 513,32 Eur žalos atlyginimo ieškovė grindžia tuo, kad pagal Bendrovės dokumentus buvo įsigyti daiktai, kurie visiškai nesusiję su Bendrovės veikla, be to, atšaukus atsakovę iš vadovės pareigų, ji šių daiktų neperdavė. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie galėtų pateisinti tokį Bendrovės lėšų naudojimą. Teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma teikia pagrindą daryti išvadą, kad Bendrovės lėšas, nurodytiems daiktams, aiškiai nesusijusiems su tiesiogine Bendrovės veikla, įsigyti atsakovė naudojo visiškai savo nuožiūra, pažeisdama pareigą elgtis sąžiningai Bendrovės, kurios vadovė ji yra, atžvilgiu, racionaliai naudoti Bendrovės lėšas, nepainioti juridinio asmens turto su savo. Akivaizdu, kad atsakovė, būdama Bendrovės vadovė, turėjo suprasti, jog Bendrovės lėšų naudojimas tokio pobūdžio daiktams įsigyti, nesant tam lokaliniais teisės aktais nustatytos tokių išlaidų pagrindo ir tvarkos, be kita ko, už Bendrovės lėšas įsigyjant daiktą ir sau asmeniškai, yra neteisėtas, taigi teismas sprendė, kad atsakovė veikė tyčia. Išdėstytų motyvų pagrindu ieškinio reikalavimą dėl 1 513,32 Eur žalos atlyginimo teismas pripažino pagrįstu ir tenkintinu.

24.       Ieškinio reikalavimas priteisti 69 635,95 Eur žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad atsakovė, 2018 m. liepos 12 d. atšaukta iš Bendrovės vadovės pareigų, neperdavė Bendrovės kasoje turėjusių būti lėšų. Teismas pažymėjo, kad 2019 m. sausio 29 d. antstolio A. N. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad atsakovė, perduodama ieškovei kasos dokumentus, perdavė dokumentą, jog kasoje yra 69 635,95 Eur, tačiau nurodė, kad neperduos lėšų, nes jų nėra; priežasčių nenurodė. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdyje, atsakovė pripažino, jog šią sumą paėmė po truputį savo reikmėms, nes jai buvo mokamas mažas atlyginimas. Teismas konstatavo, kad atsakovės paaiškinimai suponuoja išvadą, jog atsakovė Bendrovės lėšas naudojo kaip asmenines, taip pažeisdama CK 2.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu, nenaudoti jo asmeninei naudai, taip veikė, suvokdama savo veiksmų neteisėtumą ir daromą žalą Bendrovei, t. y. tyčia. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 69 635,95 Eur žalos atlyginimo. 

25.       Ieškinio reikalavimas priteisti 1 886,42 Eur Bendrovės nuostoliams atlyginti grindžiamas tuo, kad, 2018 m. liepos 12 d. atšaukus atsakovę iš vadovės pareigų, tačiau šiai neperdavus Bendrovės dokumentų, nebuvo galimybės Bendrovės darbuotojams apskaičiuoti ir laiku sumokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, šie kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri iš Bendrovės priteisė netesybas už pavėluotą atsiskaitymą. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad dviejų ieškinyje įvardytų Bendrovės darbuotojų atleidimo iš darbo metu Bendrovė neturėjo buhalterinės apskaitos, kitų dokumentų, kurių pagrindu būtų galėjusi nustatyti, kiek atleidžiamiems darbuotojams priklauso kompensacijos už nepanaudotas atostogas, tai buvo kliūtis įvykdyti darbo teisės normų įtvirtintą reikalavimą visiškai atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Dėl to priešingai, nei teigia atsakovės atstovas, tarp atsakovės pažeistos pareigos perduoti Bendrovei visus dokumentus ir darbuotojams priteistų netesybų už pavėluotą atsiskaitymą yra priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Atsakovė turėjo suvokti, kad dėl pareigos perduoti Bendrovės dokumentus nevykdymo gali kilti neigiamų padarinių, įrodymų, paneigiančių jos kaltę dėl dokumentų neperdavimo kilusios žalos nepateikė. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas sprendė, kad yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos priteisti iš atsakovės 1 886,42 Eur nuostoliams, patirtiems sumokėjus Bendrovės darbuotojoms netesybas už pavėluotą atsiskaitymą dėl to, jog, atsakovei neperduodant Bendrovės dokumentų, nebuvo galimybės tokias išmokas apskaičiuoti ir sumokėti laiku, atlyginti.

26.       Ieškinio reikalavimas priteisti 81 313,07 Eur žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad atsakovė, būdama patalpų savininkė, nuomojo jas Bendrovės buveinei už pačios vienašališkai nustatytą nuomos mokestį, kurio dydis gerokai viršija analogiško pobūdžio patalpų nuomos rinkos kainą. Teismo proceso metu atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad jos gautos už patalpų nuomą sumos atitiko panašių patalpų nuomos rinkos kainą.

27.       Teismas vertino, kad ieškovės pasirinktas ginčo patalpų nuomos mokesčio vidutinės rinkos kainos skaičiavimas yra tinkamas, įrodinėjant reikalavimą priteisti iš atsakovės žalos, grindžiamos nepagrįstai didelio patalpų nuomos mokesčio mokėjimu, atlyginimą. Tačiau teismas nesutinka su ieškovės pozicija, kad patalpų nuomos mokestis turėtų būti skaičiuojamas ne pagal bendrą patalpų plotą – 82,88 kv. m, bet pagal naudingą plotą – 53,69 kv. m. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovės veiklai faktiškai buvo naudojamas tik 53,69 kv. m naudingasis Patalpų plotas, nesinaudojant visomis 82,88 kv. m patalpomis. Ieškovė nepagrindė savo pozicijos, kad administracinės paskirties patalpų nuomos bendroji taisyklė yra ta, jog nuomos mokestis skaičiuojamas tik už nuomojamų patalpų naudingą plotą, o ne tų patalpų bendrą plotą. Dėl to teismas, vertindamas, koks būtų ginčo Patalpų nuomos rinkos kainą atitinkantis mokesčio dydis, ieškovės pateiktus duomenis perskaičiavo pagal ginčo Patalpų bendrą plotą: 2012 m. vieno mėnesio pagrįsta nuomos kaina – 617 Eur, 2013 m. – 695 Eur, 2014 m. – 695 Eur, 2015 m. – 849 Eur, 2016 m. – 926 Eur, 2017 m. – 1003 Eur, 2018 m. – 1081 Eur. Pagal ieškovės pasirinktą žalos, grindžiamos Patalpų nuomos mokesčio permoka, apskaičiavimo principą, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių Bendrovės interesus, už Patalpų nuomą permokėta: 2012 m. – 3156,93 Eur, 2013 m. – 5 692,81 Eur, 2014 m. – 14 940,10 Eur, 2015 m. – 16 021,55 Eur, 2016 m. – 142,77 Eur, 2017 m. – 9224,47 Eur, 2018 m. – 11 581,44 Eur, iš viso – 60 760,07 Eur.

28.       Išdėstytų motyvų pagrindu teismas darė išvadą, kad atsakovė, nuo 2012 m. nuomodama Bendrovės veiklai jai nuosavybės teise priklausančias patalpas už savo pačios nustatytą nuomos mokestį, viršijantį panašių patalpų nuomos rinkos kainą, pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas veikti sąžiningai ir protingai Bendrovės, kurios vadovė ji buvo, atžvilgiu, be teisėto pagrindo suteikė prioritetą asmeniniam interesui gauti kuo daugiau pajamų iš asmeninės nuosavybės teise turimų patalpų nuomos, pažeisdama Bendrovės, kurios vadovė buvo, teisėtą interesą už įmonės veiklai naudojamas patalpas mokėti tokio pobūdžio patalpų nuomos rinkos kainas atitinkantį nuomos mokestį. Akivaizdu, kad atsakovė turėjo suprasti, jog jos vienašališkai nustatyto, rinkos kainas viršijančio patalpų nuomos mokesčio mokėjimas, be kita ko, neįvykdžius CK 2.87 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos imperatyvios pareigos nedelsiant pranešti apie patalpų nuomos sandorį ir jo kainą Bendrovės dalyviams, pažeidžia Bendrovės interesus, sukelia žalą, taigi atsakovė veikė tyčia. Teismas konstatavo, kad nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, priteisiant ieškovei 60 760,07 Eur žalai, patirtai dėl permokėto patalpų nuomos mokesčio, atlyginti.

29.       Ieškinio reikalavimas priteisti 4 000 Eur žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad atsakovė, veikdama kaip Bendrovės vadovė, 2018 m. liepos 3 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė Bendrovei priklausiusį automobilį Opel Insignia, 2009 metų gamybos, už 1 000 Eur, nors tokio automobilio rinkos kaina buvo ne mažesnė kaip 5 300 Eur.

30.       Ieškovė pateikė į bylą du skelbimus apie parduodamų 2009 m. gamybos automobilių Opel Insignia kainą (5 700 Eur ir 5 350 Eur), tačiau teismas sprendė, kad šie skelbimai nėra pakankami įrodymai žalos, grindžiamos automobilio pardavimu už per mažą kainą, faktui bei dydžiui įrodyti. Iš pateiktų skelbimų negalima daryti išvados, kad šių automobilių ir ginčo automobilio techninė būklė dėl nusidėvėjimo eksploatuojant – panaši, skelbimuose nurodyta, kad automobiliai – be defektų, neįvardyta rida; tuo tarpu, bylos duomenimis, ginčo automobilis buvo apgadintas keletą kartų, jo rida – net 330 000 km. Atsakovė pateikė į bylą skelbimus, kuriuose 2009 metų gamybos Opel Insignia automobilių kaina – 4 850 ir 5 200 Eur, rida atitinkamai – 197 584 km ir 211 000 km, t. y. apie 1,5 karto mažesnė nei ginčo automobilio, nurodyta, jog automobiliai – be defektų, techniškai tvarkingi.

31.       Teismas vertino, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog ginčo automobilis buvo parduotas už aiškiai mažesnę nei jo rinkos vertė kainą ir dėl to Bendrovei padaryta žala, be to, 4 000 Eur dydžio. Išdėstytų motyvų pagrindu ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 4 000 Eur žalos, grindžiamos automobilio pardavimu už per mažą kainą, atlyginimo teismas atmetė kaip neįrodytą.

32.       Ieškinio reikalavimas priteisti 8 727,03 Eur dydžio žalos atlyginimą grindžiamas tuo, kad atsakovė iš Bendrovės kasos 2012 m. balandžio 20 d. paėmė 30 132,69 Lt (8 727,03 Eur), nurodydama, jog šios lėšos perduotos buvusiam Bendrovės akcininkui, tačiau teismas nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie šios sumos perdavimą tuometiniam akcininkui, kuris lėšų paėmimo iš Bendrovės kasos dieną buvo be sąmonės, o kitą dieną mirė. Duodama paaiškinimus teismo posėdyje atsakovė nurodė, kad ši Bendrovės lėšų suma buvo atiduota be jokių dokumentų į rankas buvusio vadovo ir akcininko šeimai, taip pat be dokumentų duota pinigų laidotuvėms. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, būdama atsakinga už Bendrovės turto apskaitos ir buhalterinės apskaitos organizavimą, Bendrovės lėšomis disponuodama be dokumentų, tinkamai neįformindama finansinių operacijų, vykdomų Bendrovės lėšomis, taip prisiėmė riziką, jog, kilus ginčui dėl Bendrovės finansinių išteklių panaudojimo, ji negalės pagrįsti išlaidų teisėtumo bei pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju, be atsakovės paaiškinimų apie ginčo lėšų panaudojimą, nėra jokių kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti iš Bendrovės kasos 2012 m. balandžio 20 d. išimtos 8 727,03 Eur sumos perdavimą buvusiam akcininkui, jo šeimai. Teismas sprendė, kad atsakovės, kuri turi tiesioginį interesą dėl bylos baigties, paaiškinimai šiuo atveju nėra pakankami įrodymai ginčo lėšų sumos panaudojimo teisėtumui pagrįsti. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas darė išvadą, kad nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę už 8 727,03 Eur Bendrovės lėšų, paimtų iš įmonės kasos 2012 m. balandžio 20 d., nepagrįstą panaudojimą.

33.       Ieškinio reikalavimas priteisti 27 756,63 Eur žalai atlyginti grindžiamas tuo, kad nurodytą lėšų sumą atsakovė išėmė iš Bendrovės kasos, nurodydama, jog lėšos reikalingos iš banko gautai paskolai grąžinti, tačiau ši paskola buvo grąžinta buvusio Bendrovės akcininko sutuoktinės, o ne Bendrovės lėšomis. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad, išrašius nurodytos kasos išlaidos orderius, Bendrovė atsiskaitė su buvusio akcininko sutuoktine, grąžinusia Bendrovės paskolą. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovei, nepagrindusiai Bendrovės kasos lėšų, dėl kurių išrašyti kasos išlaidų orderiai bendrai 27 756,63 Eur sumai, panaudojimo, yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, priteisiant Bendrovei nurodyto dydžio žalos atlyginimą.

34.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę už Bendrovei padarytą žalą, kurios įrodyta ir pagrįsta suma teismas pripažino 170 279,42 Eur sumą (1 513,32 Eur + 69 635,95 Eur + 1 886,42 Eur + 60 760,07 Eur + 8 727,03 Eur + 27 756,63 Eur).

35.       Atsakovė, gindamasi nuo ieškinio, prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas pripažino pagrįstais atsakovės argumentus, kad šioje byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), ieškinio reikalavimai (jų dalis) gali būti atmesti, nepaisant to, kad yra nustatytos visos būtinos atsakovės civilinės atsakomybės už ieškinyje nurodytą žalą Bendrovei, nes ieškinio senaties termino praleidimas, jeigu teismas nenustato svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ieškinio senaties termino pradžią sieja ne tik su momentu, kada asmuo realiai sužinojo apie jo teisių pažeidimą, bet ir vertinimu, kada rūpestingas bei apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovei, kaip Bendrovės vadovei, nešaukiant eilinių visuotinių akcininkų susirinkimų, Bendrovės akcininkė, turinti 51 proc. akcijų, turėjo visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę, tačiau šia pasinaudojo tik 2018 m. liepos 12 d.

36.       Teismas vertino, kad apie 8 727,03 Eur žalą, grindžiamą atsakovės iš Bendrovės kasos 2012 m. balandžio 20 d. paimtomis lėšomis, 27 756,63 Eur žalą, grindžiamą pagal 2012 m. gruodžio 1 d., 2012 m. gruodžio 2 d., 2012 m. gruodžio 17 d., 2013 m. sausio 16 d. kasos išlaidų orderius paimtomis Bendrovės lėšomis, taip pat apie nuo 2012 m. spalio mėnesio atsakovei permokamą patalpų nuomos mokestį, Bendrovė galėjo ir turėjo sužinoti iki 2014 m. gegužės 1 d., jeigu būtų reikalaujama, kad atsakovė vykdytų pareigą kasmet šaukti eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo kiekvienų finansinių metų pabaigos. Ieškovės atstovų įvardytas absoliutus pasitikėjimas atsakove, teismo vertinimu, negali būti pripažintas svarbia priežastimi, pateisinančia daugiau kaip keturiais metais praleistą ieškinio senaties terminą.

37.       Teismas, įvertinęs šioje konkrečioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, sprendė, kad tiek dėl pradiniame, tiek dėl patikslintame ieškinyje suformuluotų reikalavimų ieškinio senaties terminą eigą nutraukė būtent pradinio ieškinio, gauto teisme 2018 m. rugsėjo 7 d., pareiškimas (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Dėl to, atsakovei pareiškus prašymą taikyti ieškinio senatį, ji gali būti taikoma ieškinio reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio iki 2015 m. rugsėjo 7 d.

38.       Už laikotarpį nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. ieškovei priteistina žala, kildinama iš permokėto nuomos mokesčio, sudaro 34 470,87 Eur (už 2012 m. 3 mėn. – 3156,93 Eur, už 2013 m. – 5 692,81 Eur, už 2014 m. – 14 940,10 Eur, už 2015 m. 8 mėn. – 10 681,03 Eur). Taigi teismas sprendė, kad ieškovė, 2018 m. rugsėjo 7 d. pareiškusi atsakovei ieškinį dėl Bendrovei padarytos žalos atlyginimo, reikalavimui dėl 70 954,53 Eur žalos atlyginimo (8 727,03 Eur + 27 756,63 Eur + 34 470,87 Eur) praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovei pareiškus prašymą taikyti ieškinio senatį, nenustačius svarbių ieškinio senaties termino, kuris nagrinėjamu atveju praleistas daug, praleidimo priežasčių, ieškinio reikalavimai dėl 70 954,53 Eur žalos atlyginimo atmestini CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.

39.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, iš atsakovės ieškovės naudai teismas priteisė 99 324,89 Eur (170 279,42 Eur – 70 954,53 Eur) žalos, padarytos Bendrovei, kurios vadovė ji buvo, atlyginimo, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2018 m. rugsėjo 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 4 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

40.       Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartyje dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo nurodyta, jog už įpareigojimo pateikti reikalaujamus rašytinius įrodymus nevykdymą be svarbių priežasčių gali būti skirta bauda iki 300 Eur. Teismas pripažino, kad atsakovė nenurodė svarbių priežasčių, kurios pateisintų delsimą vykdyti teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartyje nustatytą įpareigojimą dėl Bendrovės dokumentų perdavimo, įpareigojimas įvykdytas po pakartotinio teismo nurodymo, todėl teismas vertino, kad yra pagrindas skirti atsakovei CPK 199 straipsnio 6 dalyje nurodytą maksimalaus dydžio baudą – 300 Eur.

41.       Teismas konstatavo, kad šiuo sprendimu patenkinta 51 proc. ieškinio reikalavimų, atitinkamai atmesta – 49 proc. Tokiomis dalimis šalims teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidos. Patenkinus ieškinį iš dalies, į valstybės biudžetą iš ieškovės priteisė 1 193,64 Eur atidėto mokėti žyminio mokesčio, iš atsakovės – 1 242,36 Eur. Ieškovė pateikė įrodymus, kad šio teismo proceso metu patyrė 3 810 Eur advokato pagalbos išlaidų, taip pat 237,52 Eur išlaidų už antstolio paslaugas, konstatuojant faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į patenkintą ieškinio reikalavimų dalį, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1 943,10 Eur (3 810 Eur x 51 proc.) advokato pagalbos išlaidoms atlyginti. Ieškovei taip pat priteistina 121,13 Eur (237,52 Eur x 51 proc.) išlaidų už antstolio paslaugas, konstatuojant faktines aplinkybes. Atsakovės prašymu teismo posėdyje buvo apklausta kaip liudytoja Bendrovės akcininkė, kuri gyvena ir dirba užsienyje. Liudytoja pateikė prašymą priteisti jai kelionės į teismo posėdį ir atgal į gyvenamąją bei darbo vietą Jungtinėje Karalystėje išlaidas, iš viso – 346,86 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šios liudytojos kvietimą į teismo posėdį lėmė atsakovės iniciatyva, ir teismui nekilo abejonių dėl liudytojos pateiktų kelionės į teismo posėdį išlaidų pagrįstumo, teismas šias išlaidas priteisė iš atsakovės visa apimtimi į liudytojos nurodytą banko sąskaitą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

42.       Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dalį dėl ieškinio senaties taikymo ir priimti naują sprendimą, netaikyti ieškinio senaties arba ieškinio senaties terminą atnaujinti dėl svarbių priežasčių ir iš atsakovės ieškovei priteisti 70 954,53 Eur žalos atlyginimą. Bendrovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

42.1.                      Teismas neteisėtai ir nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Bendrovė neturėjo objektyvių galimybių ginti savo pažeistas teises, nes asmuo, kuriam buvo daroma žala iš esmės sutapo su žalą darančiu asmeniu (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais ieškinio senaties taikymas neatitiktų teisingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-356/2013). Bendrovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik nuo naujojo vadovo paskyrimo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Bendrovės akcininkė I. S. apie pinigų išėmimo operacijas galėjo žinoti dar iki 2014 m. Atsakovė buhalterinėje sistemoje šias operacijas kaip išmokas Bigbank bankui ir E. S. sukūrė tik 2018 metais, jas koreguodama 2019 metais. Teismas be jokio pagrindo sprendė, kad Bendrovės akcininkė I. S. apie atsakovės daromą žalą turėjo žinoti iš esmės iš karto po atsakovės paskyrimo eiti Bendrovės vadovės pareigas. Bendrovė veikė pelningai, o iš jos finansinės atskaitomybės dokumentų nebuvo galima daryti išvados, kad atsakovė veikė prieš Bendrovės interesus.

42.2.                      CK 2.82 straipsnio 3 dalis numato įmonės vadovui, o ne akcininkui pareigą šaukti akcininkų susirinkimus. Bendrovę ir atsakovę siejo pasitikėjimo santykiai, todėl Bendrovės akcininkė I. S. preziumavo, kad atsakovė jokiu būdu nedarys Bendrovei žalos. Bendrovė ir jos akcininkas nėra tapatus asmuo, todėl akcininkės žinojimas (net jei toks būtų teismo nustatytas) negali būti sutapatinamas su Bendrovės, kuri pateikė ieškinį, žinojimu. CK 2.50 straipsnio 2 dalis aiškiai atriboja juridinį asmenį nuo jo dalyvio. Ieškinio senaties terminas galėjo būti taikomas tik Bendrovei, o ne Bendrovės akcininkams.

42.3.                      Teismas savo iniciatyva turėjo patikrinti, ar nėra priežasčių praleistą terminą (jei teismas nustato termino praleidimą) atnaujinti. Bendrovė veiklą vykdė per atsakovę, todėl dėl objektyvių priežasčių negalėjo ginti savo teisių teisme anksčiau, nei 2018 m. vasarą. Tokiais atvejais ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

43.       Atsakovė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą skundžiamoje dalyje pakeisti ir ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

43.1.                      Teismas nepagrįstai nepritaikė ieškinio senaties termino reikalavimui dėl 1 513,32 Eur žalos priteisimo. Visi daiktai už nurodytą sumą buvo įsigyti nuo 2012 m. iki 2016 m. vasario 23 d., o patikslintas ieškinys pareikštas tik 2019 m. vasario 26 d., todėl šiam reikalavimui taip pat turėjo būti taikyta ieškinio senatis. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad daiktai buvo nesusiję su Bendrovės tiesiogine veikla. Už minėtas lėšas įsigyti daiktai buvo būtini Bendrovės reprezentacinėms reikmėms. Būtent šiuo tikslu daiktai buvo įsigyti ir panaudoti.

43.2.                      Atleidus atsakovę iš Bendrovės direktorės pareigų, privalėjo būti atlikta inventorizacija, tačiau tai nebuvo padaryta. Pinigų trūkumo kasoje faktas yra grindžiamas būtent inventorizacijos aktu. Jo byloje nėra, todėl teismas nepagrįstai priteisė 69 635,95 Eur žalos dėl neperduotų kasos pinigų.

43.3.                      Netesybas darbuotojams naujasis Bendrovės vadovas sumokėjo tik dėl savo kaltės, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės 1 886,42 Eur. Naujasis vadovas turėjo prieigą tiek prie Bendrovės banko sąskaitų, tiek prie Sodros paskyros, iš ko galėjo spręsti apie darbuotojų reiškiamų reikalavimų pagrįstumą.

43.4.                      Patalpų nuomos sutartis, iš kurios Bendrovė kildina savo reikalavimą priteisti 26 289,20 Eur nuostolių, buvo sudaryta dar iki atsakovės paskyrimo Bendrovės vadove, todėl tai paneigia teismo sprendimo išvadas, kad atsakovė sutartį sudarė pati su savimi. Bendrovė ne vienerius metus naudojosi atsakovės išnuomotomis patalpomis ir nereiškė jokių pretenzijų, o patalpų nuomos mokesčio dydis yra šalių susitarimo reikalas ir sutarties laisvės principo išraiška. Patalpų nuomos sutartis teismo tvarka nėra pripažinta negaliojančia, todėl jos pagrindu sumokėtos lėšos negali būti kvalifikuojamos kaip nuostoliai.

44.       Ieškovė atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys tenkintas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

44.1.                      Atsakovė už 1 513,32 Eur įsigijo alkotesterį, skalbimo mašiną ir tris televizorius. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie pagrįstų šių išlaidų būtinumą. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas apie šių daiktų įsigijimą Bendrovės reprezentacinėms reikmėms yra deklaratyvus, todėl atmestinas. Atsakovė Bendrovei jos turtą ir dokumentus perdavė tik 2019 m. sausio 23 d. (dalis dokumentų neperduoti iki šiol), todėl Bendrovės naujasis vadovas neturėjo objektyvios galimybės Bendrovei padarytą žalą nustatyti anksčiau. Ieškinio senatis negali būti skaičiuojama nuo minėtų daiktų įsigijimo.

44.2.                      Nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais dėl privalomo inventorizacijos akto kaip vienintelio galimo įrodymo dėl žalos, susijusios su neperduotais kasoje buvusiais pinigais. Teismas pagrįstai vertino visus įrodymus (antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, pačios atsakovės paaiškinimus teismo posėdyje, kitus įrodymus).

44.3.                      Atsakovė apeliaciniame skunde ignoruoja faktą, kad po jos atšaukimo iš vadovės pareigų, būtent ji vengė perduoti Bendrovei dokumentus ir tik 2019 m. sausio 23 d. perdavė dalį dokumentų. Akivaizdu, kad dviejų darbuotojų atleidimo iš darbo metu Bendrovė neturėjo buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų, kurių pagrindu būtų galėjusi nustatyti, kiek atleidžiamiems darbuotojams priklauso kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Nei banko sąskaitose, nei Sodros duomenų bazėje nekaupiami duomenys apie konkretaus darbuotojo neišnaudotų atostogų dienų skaičių.

44.4.                      Atsakovė, būdama patalpų savininke, sudarė patalpų nuomos sutartį, kuria Bendrovei išnuomojo patalpas, nustatydama rinkos kainos neatitinkantį nuomos mokestį. Bendrovė pateikė teismui įrodymus, kad nuomos kaina neatitinka rinkos kainos, o atsakovė jokių duomenų, pagrindžiančių sau išsimokėtą patalpų nuomos mokestį nepateikė. Sprendžiant atsakovės, kaip buvusios Bendrovės vadovės, civilinės atsakomybės klausimą, nėra būtina nuginčyti sandorį, sudarytą vadovui pažeidžiant įmonės interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

45.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

46.       Ginčas byloje kilo dėl UAB „Audito paslauga“ buvusios vadovės D. U. pareigos atlyginti Bendrovei 194 832,42 Eur žalą, padarytą jos vadovavimo Bendrovei laikotarpiu (nuo 2012 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. liepos 12 d.).

Dėl ieškinio senaties taikymo

47.       Bendrovė prašė priteisti iš atsakovės 8 727,03 Eur, kuriuos, pasak Bendrovės, atsakovė 2012 m. balandžio 20 d. paėmė iš Bendrovės kasos, taip pat prašė priteisti 27 746,63 Eur, kuriuos, pasak Bendrovės, atsakovė 2012 m. gruodžio – 2013 m. sausio mėnesiais paėmė iš Bendrovės kasos bei dar 69 635,95 Eur, kurie turėjo būti Bendrovės kasoje, atsakovės atleidimo iš Bendrovės direktorės pareigų dieną (2018 m. liepos 12 d.). Bendrovė taip pat prašė priteisti 81 313,07 Eur, pasak Bendrovės, atsakovės nepagrįstai gautą už patalpų nuomą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. Be šių sumų, Bendrovė taip pat prašė priteisti 1 886,42 Eur nuostolių, patirtų sumokėjus atleistoms Bendrovės darbuotojoms už pavėluotą atsiskaitymą (dėl atsakovės neperduotų Bendrovės dokumentų, atsakovę atleidus iš direktorės pareigų) bei 1 513,32 Eur už Bendrovės 2014 m. gruodžio 18 d., 2015 m. kovo 6 d., 2015 m. rugsėjo 7 d. ir 2016 m. vasario 23 d.  pirktus daiktus, nesusijusius su Bendrovės veikla. Galiausiai, Bendrovė prašė priteisti 4 000 Eur Bendrovės nuostolių, patirtų dėl 2018 m. liepos 3 d. parduoto Bendrovės automobilio mažesne, nei rinkos kaina. Pastarasis reikalavimas pirmosios instancijos teismo buvo atmestas. Bendrovė šios teismo sprendimo dalies apeliaciniame skunde neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

48.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad tiek dėl pradiniame, tiek dėl patikslintame ieškinyje suformuluotų reikalavimų ieškinio senaties terminą eigą nutraukė pradinio ieškinio, gauto teisme 2018 m. rugsėjo 7 d., pareiškimas (CK1.130 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė pareiškė prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, kad senatis gali būti taikoma ieškinio reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo atsakovės vadovavimo pradžios (2012 m. balandžio 5 d.) iki 2015 m. rugsėjo 7 d.

49.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už laikotarpį nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. ieškovei padaryta žala, kildinama iš permokėto nuomos mokesčio, sudaro 34 470,87 Eur (už 2012 m. 3 mėn. – 3 156,93 Eur, už 2013 m. – 5 692,81 Eur, už 2014 m. – 14 940,10 Eur, už 2015 m. 8 mėn. – 10 681,03 Eur). Teismas sprendė, kad ieškovė, 2018 m. rugsėjo 7 d. pareiškusi atsakovei ieškinį dėl Bendrovei padarytos žalos atlyginimo, reikalavimo dalyje dėl nuomos mokesčio nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. praleido ieškinio senaties terminą, taip pat teismas sprendė, kad Bendrovė praleido terminą dėl reikalavimų atlyginti 8 727,03 Eur, t. y. dėl 2012 m. balandžio 20 d. iš Bendrovės kasos paimtų pinigų bei 27 756,63 Eur, t. y. dėl 2012 m. gruodžio 1, 2, 17 d. ir 2013 m. sausio 16 d. iš Bendrovės kasos paimtų pinigų, žalą. Teismas, nenustatęs svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, ieškinio reikalavimus dėl 70 954,53 Eur (34 470,87 Eur + 8 727,03 Eur ir 27 756,63 Eur) žalos atlyginimo atmetė CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.

50.       Bendrovė apeliaciniame skunde nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu, o atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepritaikė ieškinio senaties termino reikalavimui dėl 1 513,32 Eur žalos priteisimo. Atsakovė nurodė, kad už šią sumą daiktai buvo įsigyti nuo 2012 m. iki 2016 m. vasario 23 d., o patikslintas ieškinys pareikštas tik 2019 m. vasario 26 d., todėl šiam reikalavimui, pasak atsakovės, taip pat turėjo būti taikyta ieškinio senatis.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

51.       Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė teigia, kad bendrovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik nuo naujojo vadovo paskyrimo, todėl tik nuo šios datos bendrai prasidėjo ieškinio senaties termino eiga.

52.       Nagrinėjamu atveju vertintina, nuo kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Aiškindamas šias nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 35 punktas).

53.       Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019).

54.       Bendrovė teigia, kad sužinojo apie savo teisių pažeidimą tik atšaukus atsakovę iš pareigų ir paskyrus naują vadovą. Taigi, byloje nesant aplinkybių, kurios leistų spręsti apie ankstesnį ieškovės sužinojimą apie jos teisių apžeidimą, vertintina, ar ieškovės įrodinėjamas sužinojimo momentas atitinka laiką, kada rūpestingas ir apdairus asmuo, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista.  

55.       Ieškovė yra juridinis asmuo, savarankiškai įgyvendinantis savo teises ir pareigas. Pagal bendrą taisyklę, juridinio asmens sužinojimas apie tam tikras aplinkybes įvyksta tada, kai apie šias aplinkybes sužino valdymo organų nariai ar atsakingi darbuotojai. Tačiau tam tikrais atvejais ir juridinio asmens dalyvių žinojimas apie aplinkybes gali būti prilygintas juridinio asmens žinojimui, ypač tada, kai juridinio asmens dalyviai turi išimtinę kompetenciją teisiškai reikšmingų juridinio asmens veiksmų atlikimui dėl turimo akcijų skaičiaus bei gali įgyvendinti juridinio asmens teises sužinotų aplinkybių atžvilgiu. 

56.       Nagrinėjamu atveju reikšminga, kad Bendrovėje buvo tik du akcininkai. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Bendrovės akcininkė I. S. turėjo daugiau kaip pusę Bendrovės akcijų, taigi ji galėjo gauti visą informaciją apie Bendrovę bei priimti esminius sprendimus Bendrovėje ir, be kita ko, vienasmeniškai atšaukti vadovą.

57.       Pagal byloje esančių Bendrovės įstatų 9.1 ir 9.6 punktus, išimtinei Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai priskirtas metinės finansinės atskaitomybės tvirtinimas (1 t., b. l. 341). Pagal Bendrovės įstatų 9.15 punktą, visuotinis akcininkų susirinkimas galėjo būti šaukiamas akcininkų, turinčių daugiau kaip 1/2 visų balsų, sprendimu, taigi akcininkė I. S. turėjo teisę sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą ir pareigą tvirtinti Bendrovės finansines atskaitomybes. Iš Juridinių asmenų registre viešai skelbiamų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu Bendrovė Registrų centrui kasmet teikė finansines atskaitomybes bei aiškinamuosius raštus. Registrų centrui nebuvo pateikta tik 2017 m. finansinė atskaitomybė, tačiau iš 2018 m. liepos 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad daugiau nei pusę Bendrovės akcijų turinčios akcininkės I. S. įgaliotas asmuo L. S. (dabartinis Bendrovės vadovas) balsavo prieš finansinių ataskaitų rinkinio už 2017 m. patvirtinimą (1 t., b. l. 365).

58.       Bendrovės apeliaciniame skunde nurodyta, kad iš Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų nebuvo galima daryti išvados, kad atsakovė veikė prieš Bendrovės interesus. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktą, visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę rinkti ir atšaukti auditorių ar audito įmonę metinių finansinių ataskaitų rinkinio auditui atlikti. Be to, pagal ginčui aktualią Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, akcininkas, turintis ar valdantis 1/2 ir daugiau akcijų, turi teisę susipažinti su visais bendrovės dokumentais.

59.       Įvertinus aplinkybę, kad ne atsakovė turėjo akcijų daugumą finansinių atskaitomybių teikimo laikotarpiu, darytina išvada, kad arba daugumos akcininkė neformaliai pritarė atsakovės teikiamoms atskaitomybėms arba ji Bendrovės veikloje sąmoningai nedalyvavo. Antruoju atveju jos nesidomėjimas neatitiktų rūpestingo bei atidaus daugumos akcininko standarto. Abiem atvejais nėra pagrindo teigti, kad daugumos akcininkė neturėjo sužinoti apie Bendrovei galimai daromą žalą anksčiau, nei pasikeitė Bendrovės vadovas. Bendrovės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Bendrovės akcininkė I. S. preziumavo, jog atsakovė jokiu būdu nedarys Bendrovei žalos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinama kaip objektyviai nekliudžiusi Bendrovei per daugiau kaip pusę akcijų turinčią jos akcininkę sužinoti apie teisių pažeidimą.

60.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pateiktas 2018 m. rugsėjo 7 d. ir esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio iki 2015 m. rugsėjo 7 d.

         Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

61.       CK 1.131 straipsnis numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, o pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-893-553/2020).

62.       Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019).

63.       Atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju vertintina tai, ar pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nusprendė praleisto termino neatnaujinti, t. y., kad nėra svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių.

64.       Bendrovė apeliaciniame skunde nurodė, kad neturėjo objektyvių galimybių ginti savo pažeistas teises, nes asmuo, kuriam buvo daroma žala iš esmės sutapo su žalą darančiu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą, akcininkai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Ši akcininko teisė įtvirtinta ir teismų praktikoje, nurodant, kad teisę pareikšti išvestinį ieškinį turi visi akcininkai, nepriklausomai nuo to, kada jie įgijo akcininko statusą – pažeidimo metu ar po jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-313/2018). 

65.       Kadangi ieškovė neįrodė aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo laiku įgyvendinti savo teisės į ieškinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai praleisto ieškinio senaties termino neatnaujino.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

66.       Vadovui civilinė atsakomybė taikoma tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas – veiksmų neteisėtumą, žalą, priežastinį ryšį tarp jų ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Vadovo veiksmų neteisėtumo sąlygos nustatymas turi savo specifiką. Vadovo sprendimus nuo bendrovės ieškinių saugo verslo sprendimų taisyklė, pagal kurią preziumuojamas vadovo veikimas geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Todėl vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris buvo nenaudingas, nesudaro pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu priimdamas sprendimą dėl sandorio vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos. 

67.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam, jog vadovą nuo civilinės atsakomybės saugotų verslo sprendimo priėmimo taisyklė, teismas turi nustatyti, kad bendrovės vadovo sprendimas buvo teisėtas – priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Fiduciarinės rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimtas sąžiningai (be interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes. Laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). 

68.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja šias neteisėtų veiksmų grupes: nenaudingų bendrovei daiktų pirkimą, patalpų nuomą Bendrovės veiklai vykdyti, viršijusią rinkos kainą, kasos pinigų pasisavinimą bei dėl Bendrovės dokumentų neperdavimo kilusią prievolę išmokėti netesybas darbuotojams. Visos šios galimai neteisėtų veiksmų grupės vertintinos atskirai civilinės atsakomybės sąlygų aspektu. Dėl reikalavimų priteisti 2012 m. balandžio 20 d. iš kasos paimtus 8 727,03 Eur bei dėl reikalavimo priteisti 2012 m. gruodžio 1, 2, 17 d. ir 2013 m. sausio 16 d. iš kasos paimtą pinigų sumą (iš viso 27 756,63 Eur), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai šiems reikalavimams pritaikyto ieškinio senaties termino.

Dėl 26 289,20 Eur sumos, sumokėtos atsakovei už patalpų nuomą

69.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovė, nuomodama Bendrovės veiklai jai nuosavybės teise priklausančias patalpas už savo pačios nustatytą nuomos mokestį, viršijantį panašių patalpų nuomos rinkos kainą, pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas veikti sąžiningai ir protingai Bendrovės, kurios vadovė ji buvo, atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas už 2015 m. rugsėjo–gruodžio mėn. nuomą priteisė iš atsakovės 5 340,52 Eur žalos atlyginimą, už 2016 m. – 142,77 Eur, už 2017 m. – 9 224,47 Eur ir už 2018 m. – 11 581,44 Eur žalos atlyginimą (iš viso 26 289,20 Eur). Atsakovė su tokia teismo išvada nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydama, kad Patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta dar iki atsakovės paskyrimo Bendrovės vadove, o Patalpų nuomos mokesčio dydis yra šalių susitarimo reikalas ir sutarties laisvės principo išraiška.

70.       Byloje yra 2016 m. gruodžio 29 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurią pasirašė atsakovė (Patalpų nuomotoja) ir Bendrovė, atstovaujama atsakovės (Patalpų nuomininkė) (5 t., b. l. 70–73). Taigi, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, pagrįstai nustatė, kad Patalpų nuomos sutartį atsakovė sudarė iš esmės pati su savimi. Už ankstesnius laikotarpius Patalpų nuomos sutartys nėra pateiktos. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad Patalpos nuosavybės teise atsakovei priklausė nuo 2011 m. balandžio 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. (5 t., b. l. 158–160). Iš šio išrašo taip pat matyti, kad 2011 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Patalpas atsakovė nusipirko iš Bendrovės. Taigi, nors byloje nėra Patalpų nuomos sutarties už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. pabaigos, byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Bendrovė šiuo laikotarpiu mokėjo atsakovei Patalpų nuomos mokestį. Iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad atsakovė Bendrovės direktore buvo paskirta 2012 m. balandžio 5 d. ir šias pareigas ėjo iki 2018 m. liepos 12 d. Taigi, visą ginčo laikotarpį (nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. liepos 12 d.) Patalpas atsakovė nuomojo savo vadovaujamai Bendrovei.

71.       Atsakovei būnant Bendrovės vadove ir nuomojantis iš savęs Patalpas, susiklostė situacija, kurios atsakovė privalėjo vengti pagal CK 2.87 straipsnio 3 dalį, nes jos asmeniniai interesai prieštaravo ar galėjo prieštarauti juridinio asmens (Bendrovės) interesams. Byloje nenustatyta, kad atsakovė pranešė kitiems Bendrovės dalyviams (kitai akcininkei) apie tokį interesų konfliktą, taigi, ji pažeidė CK 2.87 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytą lojalumo pareigą. Ieškovei įrodžius lojalumo pareigos pažeidimą, atsakovės sąžiningumas nepreziumuojamas, jos nesaugo verslo sprendimų taisyklė, todėl jai tenka pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas geriausiais Bendrovės interesais. Atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Patalpų nuomos sutarties nenuginčijimu, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais Bendrovės atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą argumentus, kad įrodinėjant vadovo veiksmų neteisėtumą, nėra būtina ginčyti sandorį, iš kurio sudarymo šis neteisėtumas kilo, kadangi sandorio nuginčijimas ir žalos atlyginimas yra du savarankiški Bendrovės teisių gynimo būdai.

72.       Atsižvelgdama į tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas ir priteisė Bendrovei iš atsakovės 26 289,20 Eur sumą, nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. liepos mėn. Bendrovės sumokėtą atsakovei, kaip Patalpų nuomos mokestį. Bendrovės reikalavimo suma pirmosios instancijos teismo, kaip minėta, buvo sumažina 34 470,87 Eur suma dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimams, kylantiems iš laikotarpio nuo 2012 m. iki 2015 m. rugsėjo mėn.

Dėl 69 635,95 Eur sumos, kaip Bendrovei neperduotų kasos pinigų

73.       Pirmosios instancijos teismas priteisė Bendrovei iš atsakovės 69 635,95 Eur sumą, konstatavęs, kad atsakovė neperdavusi nurodyto dydžio kasoje turėjusių būti pinigų, padarė Bendrovei žalą, kurią turi atlyginti. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi 2019 m. sausio 29 d. antstolio A. N. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota informacija, jog atsakovė, perduodama Bendrovei kasos dokumentus, perdavė dokumentą, jog kasoje yra 69 635,95 Eur, tačiau nurodė, kad neperduos lėšų, nes jų nėra, o priežasčių nenurodė. Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi teismo posėdyje atsakovės nurodyta informacija, kad ji šią sumą paėmė po truputį savo reikmėms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad tokie atsakovės paaiškinimai reiškia, jog atsakovė Bendrovės lėšas naudojo kaip asmenines, taip pažeisdama CK 2.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu, nenaudoti jo asmeninei naudai. Atsižvelgiant į informaciją, užfiksuotą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (5 t., b. l. 119), bei pačios atsakovės paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad byloje nėra inventorizacijos akto, kuriuo turi būti grindžiamas pinigų trūkumo kasoje faktas, teisėjų kolegijos atmetami, kaip nagrinėjamoje situacijoje neturintys teisinės reikšmės.

Dėl 122,55 Eur sumos, sumokėtos už televizoriaus įsigijimą

74.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties dėl reikalavimo priteisti 1 513,32 Eur žalos atlyginimą. Šis reikalavimas yra kildinamas iš atsakovės veiksmų, perkant iš Bendrovės lėšų tam tikras prekes, kurios, pasak Bendrovės, nebuvo naudojamos Bendrovės veikloje ir nebuvo niekaip su ja susijusios. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Bendrovė 2014 m. gruodžio 18 d. už 314,60 Lt (91,11 Eur) įsigijo alkotesterį (5 t., b. l. 166), 2015 m. kovo 6 d. už 215,41 Eur įsigijo skalbimo mašiną ir už 191,25 Eur įsigijo televizorių (5 t., b. l. 150–151), 2015 m. rugsėjo 7 d. Bendrovė už 893 Eur įsigijo televizorių (5 t., b. l. 155–157), o 2016 m. vasario 23 d. už 122,55 Eur įsigijo dar vieną televizorių (5 t., b. l. 130) (iš viso įsigyta prekių už 1 513,32 Eur). Pirmosios instancijos teismas šią sumą priteisė Bendrovei iš atsakovės. Atsižvelgdama į tai, kad dalis minėtų prekių buvo įsigyta iki 2015 m. rugsėjo 7 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas šiam reikalavimui taip pat turėjo taikyti ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik 2016 m. vasario 23 d. pirktas televizorius nepatenka į ieškinio senaties taikymo laikotarpį, todėl tik dėl 122,55 Eur sumos pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti, ar yra pagrindas ją priteisti Bendrovei.

75.       Atsakovė teigia, kad televizorius buvo įsigytas Bendrovės reprezentacinėms reikmėms ir panaudotas būtent šiuo tikslu.

76.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtą sumą priteisė iš atsakovės, konstatavęs, kad už ją įsigyta prekė (televizorius) buvo nesusijusi su Bendrovės veikla ir nebuvo perduota Bendrovei po to, kai atsakovė buvo atleista iš Bendrovės vadovės pareigų.

77.       Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl atsakovės veiksmų įsigyjant televizorių, teisėtumo, taikytina verslo sprendimų taisyklė – preziumuojamas atsakovės sąžiningumas ir veikimas Bendrovės interesais. Bendrovei neįrodžius, kad 2016 m. vasario 23 d. pirktas televizorius nebuvo panaudotas kaip Bendrovės reprezentacijai (dovanai), pirmosios instancijos teismas negalėjo šios sumos priteisti iš atsakovės, kaip Bendrovei neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą.

78.       Nagrinėjamu atveju spręstina, kad atsakovė, įgydama ginčo daiktus, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, veikė valdymo organo nario kompetencijos ribose, priėmė verslo sprendimą dėl Bendrovės lėšų panaudojimo Bendrovės interesais, todėl ieškovei neįrodžius, kad atsakovė veikė neteisėtai ar pažeidė lojalumo pareigą  (daiktus įsigijo sau), spręstina, kad nėra civilinės atsakomybės sąlygų atsakovės atsakomybei kilti.

Dėl 1 886,42 Eur sumos, kaip netesybų buvusioms Bendrovės darbuotojoms

79.       Bendrovė šio dydžio žalą kildina iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2018 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo, be kita ko, buvo nuspręsta tenkinti M. V. (2018 m. liepos 31 d. atleistos Bendrovės darbuotojos) prašymą ir išieškoti iš Bendrovės 1 049,84 Eur netesybų (už uždelstą atsiskaitymą) (5 t., b. l. 74–76) bei šios komisijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, kuriuo, be kita ko, buvo nuspręsta tenkinti D. K. (2018 m. liepos 31 d. atleistos Bendrovės darbuotojos) prašymą ir išieškoti iš Bendrovės 836,58 Eur netesybų (už uždelstą atsiskaitymą) (5 t., b. l. 138–140) (iš viso 1 886,42 Eur). Pirmosios instancijos teismas šią sumą priteisė Bendrovei iš atsakovės, konstatavęs, kad šių Bendrovės darbuotojų atleidimo iš darbo metu Bendrovė neturėjo buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų, kurių pagrindu būtų galėjusi nustatyti, kiek atleidžiamiems darbuotojams priklauso kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir tai buvo kliūtis įvykdyti darbo teisės normų įtvirtintą reikalavimą visiškai atsiskaityti su darbuotojais jų atleidimo iš darbo dieną. Atsakovė apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutiko, nurodydama, kad naujasis Bendrovės vadovas turėjo prieigą tiek prie Bendrovės banko sąskaitų, tiek prie Sodros paskyros, iš ko galėjo spręsti apie darbuotojų reiškiamų reikalavimų pagrįstumą.

80.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad tiek M. V., tiek D. K. buvo atleistos iš Bendrovės tuo metu, kai atsakovė nebebuvo Bendrovės vadovė ir pareiga atsiskaityti su šiomis darbuotojomis, jų atleidimo metu, atsakovei nekilo. Tai, kad Bendrovė galimai neturėjo reikiamų dokumentų tam, kad būtų galėjusi apskaičiuoti tikslias šioms darbuotojoms priklausiusias sumas, negali reikšti, kad netesybos buvusioms Bendrovės darbuotojoms yra žala, kurią turi atlyginti atsakovė. Pažymėtina, kad tiek M. V., tiek D. K., kreipdamosi į darbo ginčų komisiją dėl joms priklausančių sumų, kurių Bendrovė neišmokėjo joms jų atleidimo dieną, pateikė skaičiavimus ir prašomas išieškoti iš Bendrovės sumas. Tai, kad Bendrovė nusprendė nesutikti su minėtų darbuotojų reikalavimais, buvo Bendrovės priimtas sprendimas, iš kurio ir kilo žala, o atsakovės galimai neteisėti veiksmai dėl dokumentų neperdavimo nebuvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Be to, pastebėtina, kad byloje nėra duomenų apie šios ginčo sumos (1 886,42 Eur) sumokėjimą, t. y. Bendrovė nepateikė į bylą dokumentų, patvirtinančių, kad ji realiai patyrė išlaidas, kurias prašė priteisti iš atsakovės, kaip Bendrovės patirtą žalą. Atsižvelgdama į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai priteisė šią sumą Bendrovei.

Dėl bylos baigties

81.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai priteisė Bendrovei iš atsakovės 3 399,74 Eur (1 513,32 Eur + 1 886,42 Eur) žalos atlyginimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, šia suma sumažinant teismo priteistą 99 324,89 Eur žalos atlyginimo sumą. Taigi, Bendrovei iš atsakovės priteistina 95 925,15 Eur žalos atlyginimo, nuo šios sumos skaičiuojant ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

82.       Atsižvelgiant į sumažintą iš atsakovės priteistiną sumą, proporcingai mažintinos ir iš atsakovės Bendrovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovės Bendrovei 2 064,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovei priteistinas žalos dydis buvo sumažintas 3 proc., proporcingai sumažintina ir bylinėjimosi išlaidų suma, priteisiant Bendrovei iš atsakovės 2 002,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

83.       Atsakovė apeliaciniame skunde prašė iš Bendrovės priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė pateikė teismui akcinės bendrovės Lietuvos pašto kvito kopiją, iš kurios matyti, kad 2020 m. vasario 7 d. už apeliacinį skundą buvo sumokėta 1 715 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas iš dalies patenkintas (priteistinas žalos dydis sumažintas 3 procentais), atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje atlyginimą, proporcingą patenkintai jos apeliacinio skundo daliai, t. y. atsakovei iš Bendrovės priteistina 51,45 Eur atsakovės patirtų išlaidų žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą apmokėti.

84.       Bendrovė 2020 m. gegužės 26 d. pateikė prašymą iš atsakovės priteisti 3 787,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos už apeliacinio skundo parengimą ir išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės apeliacinis skundas buvo atmestas, Bendrovės išlaidos už apeliacinio skundo parengimą, nepriteistinos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies, proporcingai atmesto apeliacinio skundo daliai, Bendrovei galėtų būti priteistinos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Bendrovė prašyme nurodė, kad už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą Bendrovė patyrė 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau teismui nėra pateikti tai patvirtinantys dokumentai, todėl teisėjų kolegija atmeta šį Bendrovės prašymą kaip nepagrįstą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2, 3 dalimis ir 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą pakeisti, šio sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą išdėstant taip:

„Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Audito paslauga“ (juridinio asmens kodas 123447253) iš atsakovės D. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 95 925,15 Eur (devyniasdešimt penkis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt penkis eurus 15 ct) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 95 925,15 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 002,30 Eur (du tūkstančius du eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų.“.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei D. U. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audito paslauga“ 51,45 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 45 ct) bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.

Teisėjai                                                   Rasa Gudžiūnienė

          Gintaras Pečiulis

          Agnė Tikniūtė