Civilinė
byla Nr. 3K-3-272/2007
Procesinio
sprendimo kategorija
30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės
Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. S. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės T. Ch. ieškinį atsakovei A. S. dėl naudojimosi
butu tvarkos nustatymo ir įkeldinimo į butą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė T. Ch. prašė: 1) nustatyti naudojimosi tvarką
jai ir atsakovei A. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu
dviejų kambarių butu, esančiu (duomenys neskelbtini), paskiriant
atsakovei naudotis 17,97 kv. m ploto kambarį, buto plane pažymėtą indeksu
7-5, o ieškovei – 12,03 kv. m ploto kambarį, buto plane pažymėtu indeksu
7-3, bei nustatant, kad šalys bendro naudojimosi patalpomis – 8,28 kv. m
ploto virtuve, buto plane pažymėta indeksu 7-4, 7,06 kv. m ploto koridoriumi,
buto plane pažymėtu indeksu 7-1, 0,83 kv. m ploto tualetu, buto plane
pažymėtu indeksu 7-7, 2,55 kv. m ploto vonia, buto plane pažymėta indeksu
7-6, 1,44 kv. m ploto tamsiuoju kambariu, buto plane pažymėtu indeksu 7-2,
– naudojasi bendrai; 2) įkeldinti ieškovę į jai paskirtą naudotis 12,03
kv. m. ploto kambarį, buto plane pažymėtą indeksu 7-3; 3) priteisti
bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2004 metų vasario mėnesį ji pagal
paveldėjimo teisės liudijimą įgijo nuosavybės teisę į 1/4 dalį ginčijamo buto, tačiau
atsakovė jos į butą neįsileidžia.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas
2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino:
nustatė ieškovės ir atsakovės naudojimosi bendrąja daline nuosavybe – butu,
esančiu (duomenys neskelbtini), – tvarką, paskirdamas atsakovei
A. S. naudotis 17,97 kv. m ploto kambarį, buto plane pažymėtą indeksu
7-5, o ieškovei T. Ch. – 12,03 kv. m ploto kambarį, buto plane
pažymėtą indeksu 7-3, taip pat nustatė, kad šalys bendro naudojimosi patalpomis
– virtuve, koridoriumi, tualetu, vonia ir tamsiuoju kambariu – naudojasi
bendrai; įkeldino ieškovę T. Ch. į jai paskirtą naudotis 12,03 kv. m
ploto kambarį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisė ieškovei iš
atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal 2004 m. vasario 12 d.
paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-529 įgijo nuosavybės teisę į 1/4 dalį
buto (su rūsiu), esančio (duomenys neskelbtini). Antstolio
2005 m. kovo 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo
protokole nustatyta, kad atsakovė neleidžia ieškovei naudotis šiai nuosavybės
teise priklausančia 1/4 dalimi ginčijamo buto. Teismas nurodė, kad pagal CK
4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas,
juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu; kai yra nesutarimas,
naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo sprendimu. Teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamas butas yra dviejų kambarių (12,03
kv. m ir 17,97 kv. m ploto), ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/4 dalis
šio buto, vadovaudamasis CK 4.80 straipsnio 2 dalimi, paskyrė ieškovei naudotis
12,03 kv. m, o atsakovei – 17,97 kv. m ploto kambarį, bendro
naudojimosi patalpas paskyrė naudotis bendrai. Teismas taip pat nusprendė, kad,
ieškovei dėl atsakovės veiksmų negalint įgyvendinti savo teisių į dalį
ginčijamo buto, jos prašymas įkeldinti ją į paskirtą naudotis kambarį yra
teisėtas ir pagrįstas.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės A. S. apeliacinį skundą,
2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi skundą atmetė ir Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė neleidžia ieškovei naudotis šiai nuosavybės teise priklausančia
ginčijamo buto dalimi, motyvuodama tuo, jog nesutinka su teismo sprendimu,
kuriuo buvo iš dalies patenkintas jos, A. S., ieškinys dėl testamento
pripažinimo negaliojančiu ir pripažinta ieškovės T. Ch. nuosavybės
teisė į 1/4 dalį buto, tačiau šis sprendimas įsiteisėjo, yra privalomas ir turi
būti vykdomas (CPK 18 straipsnis). Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos
teismas pagrįstai nustatė naudojimosi butu tvarką (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).
Butas yra dviejų kambarių, 12,03 kv. m ir 17,97 kv. m ploto.
Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei nuosavybės teise
priklauso tik 1/4 dalis buto, ir nesant galimybės nustatyti kitos naudojimosi
butu tvarkos, paskyrė ieškovei naudotis mažesnį (12,03 kv. m) kambarį,
t. y. 40 proc. viso 30 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat paskyrė
bendrai naudotis bendro naudojimosi patalpomis: virtuve, koridoriumi, tualetu,
vonia, tamsiu kambariu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokį
teismo sprendimą pripažino pagrįstu ir nurodė, kad atsakovė turi teisę gauti
kompensaciją už tai, kad ieškovei suteikta teisė naudotis didesne nei jai nuosavybės
teise priklauso gyvenamojo ploto bei bendrų patalpų dalimi. Atsakovė A. S.
atsiliepime į ieškinį nurodė, kad norėtų išspręsti piniginės kompensacijos
išmokėjimo klausimą ir sudaryti taikos sutartį, apeliaciniame skunde ji nurodė,
kad byloje neturėjo advokato ir galbūt būtų norėjusi pareikšti priešieškinį. Atsakovei
A. S. ir jos atstovei N. P. prašant, bylos nagrinėjimas pirmosios
instancijos teisme buvo atidėtas penkis kartus, suteikiant joms galimybę
sudaryti taikos sutartį, o šalims nesusitarus – pasirūpinti tinkamu
atstovavimu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas
išnaudojo visas procesines galimybes, siekdamas užtikrinti atsakovei galimybę
pasirūpinti tinkamu atstovavimu ar pareikšti priešieškinį, dėl to pripažino
nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo
sprendimas yra neteisėtas, nes buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Teisėjų
kolegija taip pat atmetė atsakovės argumentą dėl jos nuosavybės teisės
pažeidimo, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas nepakeitė ieškovės
ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių dydžio. Teismo
sprendimas neužkerta kelio atsakovei kitoje byloje pareikšti reikalavimą dėl
kompensacijos priteisimo už ieškovei suteiktą teisę naudotis didesne nei jai
priklauso patalpų dalimi. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad atsakovė
nepagrįstai remiasi CK 4.80 straipsniu, reglamentuojančiu atidalijimą iš
bendrosios nuosavybės, nes toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė A. S. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti
ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Teismas netinkamai
taikė CK 4.75, 4.80, 4.81 straipsnius. Ieškovė turėjo pareikšti reikalavimą dėl
jai priklausančios dalies atidalijimo ir valdymo nustatymo. Tik išnagrinėjęs šį
reikalavimą, teismas galėjo spręsti klausimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.
Reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo turėjo būti atmestas, nes, esant
tokioms aplinkybėms, kai ieškovei priklauso 1/4, o atsakovei – 3/4 dalys dviejų
kambarių buto, nėra galimybės nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe
priklausančiu turtu tvarkos, nes ginčijamame bute nėra gyvenamosios patalpos,
atitinkančios ieškovei priklausančią dalį. Dėl tokių aplinkybių negalimas ir
atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra. Tokiu atveju turėjo būti
reiškiamas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
ieškovei priteisiant kompensaciją.
2. Teismų
nustatyta naudojimosi ginčijamu butu tvarka pažeidžia atsakovės nuosavybės
teises, nes ieškovei, kuriai priklauso 1/4 dalis buto, paskirta naudotis
kambariu, kurio plotas sudaro 40 proc. viso gyvenamojo ploto. CK 4.81
straipsnyje nurodyta, kad buto bendraturčiai turi teisę nustatyti tvarką, pagal
kurią bus naudojamasi atskiromis patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą
bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas pažeidė šią teisės normą, nes
neatsižvelgė į ieškovės ir atsakovės nuosavybės teisės dalis. Teismas pažeidė
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir CK 4.93 straipsnyje
įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.
3. Teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią tuo atveju,
kai asmeniui paskirtas daiktas neatitinka jo dalies bendrosios dalinės
nuosavybės teisėje, spręstinas klausimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės ir piniginės kompensacijos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 16 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-726/2003). Civilinėje byloje
Nr. 3K-3-85/2006 priimtoje 2006 m. vasario 1 d.
nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad, esant
tokioms faktinėms aplinkybėms, kai paskirti atsakovui naudotis jo dalį bendrojoje
nuosavybėje atitinkančią patalpą gyvenamajame name nėra galimybės, nes tokios
atskiros patalpos nėra ir nėra galimybės tokią patalpą įrengti be
neproporcingos žalos namo paskirčiai, teismas turi pagrindą spręsti klausimą
dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant atidalijamam
bendraturčiui piniginę kompensaciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovė T. Ch.
pagal 2004 m. vasario 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-529
įgijo nuosavybės teisę į 1/4 dalį dviejų kambarių buto, esančio (duomenys
neskelbtini). Kitos buto dalies savininkė yra atsakovė A. S.,
neleidžianti ieškovei naudotis šiai priklausančia buto dalimi. Bute yra du
kambariai, kurių plotas 17,97 ir 12,03 kv. m, taip
pat bendro naudojimo patalpos (virtuvė, koridorius, vonia, tualetas ir tamsusis
kambarys).
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Šios civilinės bylos
kasacinio nagrinėjimo dalykas yra teisės normų, reglamentuojančių bendrosios
dalinės nuosavybės įgyvendinimą, aiškinimas ir taikymas. Kasaciniame skunde
keliami klausimai dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise
priklausančiu turtu tvarkos nustatymo bei atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės. Materialinės teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių teisinius
santykius dėl jų nuosavybės teisių įgyvendinimo, taikymas ir aiškinimas yra
teisės klausimas, todėl nagrinėtinas kasacinėje byloje (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
1. Naudojimosi
bendrąja daline nuosavybe priklausančiu turtu tvarką reglamentuoja CK 4.75 ir
4.81 straipsnių normos. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį buto bendraturčiai turi
teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi
atskiromis izoliuotomis to buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą
bendrosios dalinės nuosavybės teise. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad
bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir
disponuojama bendraturčių sutarimu; kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi
ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių
ieškinį.
2. Bendrosios dalinės
nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės
neliečiamumo principu. Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamumas įstatymų
leidėjo yra apibrėžtas ir kaip civilinių santykių teisinio reglamentavimo principas
(CK 1.2 straipsnio 1 dalis), o CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Taigi,
nagrinėjant konkrečių asmenų civilinį ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline
nuosavybe esančiu turtu, aiškinti civilinės teisės normas dėl bendrosios
dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir jas taikyti privalu taip, kad nebūtų
pažeidžiamos šių asmenų konstitucinės teisės į nuosavybę, tačiau būtina atsižvelgti
ir į tai, kad šis principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės
teisės principai, nėra absoliutus ir ginant vieno asmens nuosavybės teises taikytinas
taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų nuosavybės teisės. Be to, nuosavybės
neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės
teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių
subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti
teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos.
3. Šioje
byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų yra nustatytos tokios
aplinkybės: 1) ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/4, atsakovei – 3/4 dalys dviejų
kambarių buto (tai yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje
civilinėje byloje); 2) ieškovė ir atsakovė nėra nustačiusios naudojimosi joms
bendrąja daline nuosavybe priklausančiu butu tvarkos; 3) ieškovės teisė
naudotis jai priklausančia buto dalimi yra pažeista (atsakovė neleidžia
ieškovei patekti į butą). Konstatavus ieškovės teisių pažeidimą, pažeistos
teisės turi būti ginamos. Ieškovė, negalėdama su atsakove susitarti geruoju,
pareiškė ieškinį dėl naudojimosi tvarkos ginčijamu butu nustatymo, paskiriant
jai naudotis mažesnį iš dviejų buto kambarių, o atsakovei – didesnį, ir
įkeldinimo į paskirtą naudotis buto dalį. Atsakovė paaiškino, kad nepripažįsta
teismo sprendimo, kuriuo nustatyta, jog ieškovei priklauso 1/4 dalis buto, ir nesutinka
įsileisti ieškovės į butą jokiomis sąlygomis. Tokia atsakovės pozicija,
reiškianti jos nuosavybės teisės gynimą nepaisant atsakovės nuosavybės teisių,
vertintina kaip nesąžininga. Atsakovės elgesys neatitinka CK 1.137 straipsnio 2
dalyje nustatytų įpareigojimų asmenims, įgyvendinantiems savo teises bei
vykdantiems pareigas, laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir
geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir
teisingumo principų. Tokiomis aplinkybėmis, atsakovei nepateikus alternatyvaus
ginčo išsprendimo varianto priešieškinio forma, pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismai pagrįstai nagrinėjo bylą pagal ieškovės ieškinio
reikalavimus ir sprendė, yra ar nėra pagrindo ieškiniui tenkinti.
4. Minėta,
kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/4 dalis dviejų kambarių buto. Butas
yra dalus, tačiau jo vienas kambarys sudaro 40, o kitas – 60 proc. bendro
gyvenamojo ploto, taigi neatitinka ieškovės nuosavybės teise turimos dalies. Nesant
galimybės nustatyti naudojimosi butu tvarkos, atitinkančios bendraturčių
nuosavybės teisės dalis, vadovaujantis pirmiau minėtais civilinių santykių
teisinio reglamentavimo principais, bendraturčių ginčas spręstinas siekiant
suderinti jų priešingas pozicijas tokiu būdu, kad būtų padaryta kuo mažiau
žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams. Teismai padarė išvadą, kad
naudojimosi ginčijamu butu tvarkos nustatymas pagal ieškovės pasiūlytą planą
esamomis aplinkybėmis yra priimtinausias, nes tokiu atveju yra mažiausiai
nukrypstama nuo bendraturtėms priklausančių nuosavybės teisių dalių. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka bei šioje byloje išaiškina, kad
atsakovės akcentuojamas jos nuosavybės teisių pažeidimas, nustatant teisę ieškovei
naudotis didesne nei šiai priklauso buto dalimi ir atitinkamai atsakovei –
mažesne, proporcingumo ir teisingumo principų požiūriu yra mažesnis, negu būtų visiškai
paneigtos ieškovės nuosavybės teisės, teismui priėmus sprendimą atmesti
reikalavimą dėl naudojimosi vienu buto kambariu ir įkeldinimo į jį. Pažymėtina,
kad atsakovė, teigdama, jog nesutinka įsileisti ieškovės į butą, nesiūlė šiai
jokio kompensacinio mechanizmo.
5.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė CK 4.80 straipsnio normas
dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto. Kasatorės
teigimu, nesant galimybės nustatyti naudojimosi butu tvarką pagal bendraturčių
nuosavybės teisės dalis, teismai turėjo spręsti atidalijimo iš bendrosios
dalinės nuosavybės klausimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad
vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų yra dispozityvumo principas
(CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai turi
teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis,
t. y. civilinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia proceso šalių ieškinyje (priešieškinyje)
išdėstyti reikalavimai ir jų pagrindas. Teismas neturi teisės peržengti
pareikštų reikalavimų ribas, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio
2 dalis). Pagal CPK nuostatas tam tikrų kategorijų bylose dispozityvumo
principo veikimas yra apribotas (teismui suteikta teisė viršyti ieškinio dalyką
ir pagrindą) – tai vadinamosios nedispozityvios bylos, pvz., šeimos (CPK 376
straipsnio 3 dalis), darbo (CPK 417 straipsnis), tačiau ši civilinė byla į nurodytą
bylų sąrašą nepatenka. Šioje civilinėje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo
atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat nebuvo pareikštas ir
atsakovės priešieškinis dėl tokio reikalavimo. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija paaiškina, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pareikštas ieškinys tik dėl
naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu tvarkos nustatymo, teismas
negali savo iniciatyva spręsti klausimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės (nei natūra, nei priteisiant atidalijamam bendraturčiui piniginę
kompensaciją).
6. Kasacinio
skundo teiginys, kad teismas galėjo spręsti klausimą dėl naudojimosi tvarkos
nustatymo tik išnagrinėjęs reikalavimą dėl atidalijimo, pripažintinas
nepagrįstu. Kasatorė netinkamai aiškina atidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo
sąvokas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad šios bylos atveju atidalijimas
iš bendrosios dalinės nuosavybės reikštų bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimą,
t. y. transformavimąsi į kiekvienos iš bendraturčių asmeninę nuosavybę. Nelikus
bendrąja daline nuosavybe priklausančio turto, išnyksta poreikis ir teisinis
pagrindas nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Naudojimosi bendrąja daline
nuosavybe esančiu turtu tvarkos nustatymas, priešingai, skirtas įgyvendinti
bendraturčių teisėms naudotis bendru turtu. Akivaizdu, kad teismas naudojimosi
tvarkos nustatymo klausimą gali nagrinėti tik tada, kai turtas yra bendroji
dalinė nuosavybė, o ne po to, kai priimtas sprendimas dėl atidalijimo iš
bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. jai pasibaigus.
7. Kasatorė,
remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-85/2006, teigia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai nukrypo
nuo kasacinio teismo suformuotos materialinės teisės normų dėl bendrosios
dalinės nuosavybės įgyvendinimo taikymo praktikos. Šis argumentas pripažintinas
nepagrįstu, nes kasatorės nurodytoje civilinėje byloje buvo kitokios faktinės
aplinkybės (namas, priklausantis bendrosios dalinės nuosavybės teise, buvo
nedalus; žemė, kurioje pastatytas bendrąja daline nuosavybe esantis namas,
nuosavybės teise priklausė tik vienam iš namo bendraturčių), be to, toje byloje
buvo pareikštas reikalavimas dėl atidalijimo. Taigi kasatorės nurodytoje
civilinėje byloje kasacinio teismo išdėstyti išaiškinimai nėra reikšmingi šiai civilinei
bylai, todėl teismų nukrypimas nuo kasacinio teismo praktikos nekonstatuotinas.
Remiantis išdėstytais
argumentais, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas kasaciniame
skunde nurodytų teisės normų nuostatų nepažeidė, todėl kasacinis skundas
netenkintinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu
ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Dangutė
Ambrasienė
Sigitas
Gurevičius