LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Umega“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2020-392/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Umega“ ieškinį atsakovams A. K. ir D. G. (tretysis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Blastera“) dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Umega“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. K. ir D. G. 693 012,52 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 17 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovams A. K. ir D. G. priklausantį nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, o jo nesant – pinigines lėšas bendrai ne didesnei nei 693 012,52 Lt sumai.

Atsakovai D. G. ir A. K. pateikė prašymą, kuriuo prašė panaikinti areštą sąskaitoms, į kurias šiuo metu yra mokama bedarbio pašalpa ir ateityje bus mokamas darbo užmokestis. Nurodė, kad jie negali laisvai disponuoti sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis, kurių reikia svarbiausioms gyvenimo reikmėms tenkinti, dėl ko suvaržomos jų galimybės pragyventi.  Be to, sąskaitos, į kurias pervedamos bedarbio pašalpos, areštuotos neteisėtai (CPK 738 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi atsakovų D. G. ir A. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkino ir pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutarties rezoliucinę dalį, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti atsakovams pašalpas bei darbo užmokestį ne didesne nei 1000 Lt suma kiekvienam per mėnesį. Nurodė, kad atsakovai yra bedarbiai, jie gauna nedarbo draudimo išmokas, kurios yra vienintelės jų gaunamos pajamos, todėl, atsižvelgiant į proceso šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros principą, konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra per didelis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas AB „Umega“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti atsakovų A. K. ir D. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškovui nebuvo pranešta apie atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, dėl ko ieškovas neturėjo galimybių pareikšti savo nuomonės ir realizuoti rungtyniškumo principo.

2. Atsakovai kas mėnesį gauna tik 650 Lt dydžio nedarbo socialinio draudimo išmokas, Vyriausybės nutarimu patvirtinta minimali mėnesinė alga – 800 Lt, o skundžiama nutartimi nustatyta 1000 Lt suma yra per didelė ir neatitinkanti ieškovo interesų.

3. Atsakovai teigia, kad ateityje į sąskaitas bus mokamas darbo užmokestis, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių įsidarbinimo faktą ar realią ir tikrą galimybę atsakovams įsidarbinti artimiausiu metu. Atitinkamai tai, kad atsakovai yra bedarbiai, tik patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą ir būtinumą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai D. G. ir A. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad savo nuomonę dėl atsakovų prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas gali pareikšti ir jas pakeitus. Tuo tarpu net ir sumažinus atsakovams paliktą naudotis sumą iki 800 Lt, teismo sprendimo įvykdymo galimybės iš esmės nepasikeis (ieškinio reikalavimo suma – 693 012,52 Lt), tačiau atsakovų teisės būtų žymiai labiau pažeidžiamos.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atskirasis skundas atmetamas.

Laikinųjų pasaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.), tačiau jos parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), kuris susijęs su šalių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principais, bei reiškia, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali varžyti atsakovo teisių labiau negu objektyviai būtina. Atitinkamai tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovai gauna bedarbio pašalpas, o išieškojimas iš jų nagrinėjamu atveju nėra galimas (CPK 738 str.). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, minėtų lėšų areštas yra netikslingas. Tiesa, pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi pakeisdamas taikytų laikinų apsaugos priemonių taikymo mastą, leido iš areštuotų lėšų išmokėti atsakovams pašalpas bei darbo užmokestį ne didesne nei 1000 Lt suma kiekvienam per mėnesį, o tai, ieškovo nuomone, yra daugiau negu reikia, nes Vyriausybė nutarimu patvirtinta minimali mėnesinė alga yra 800 Lt. Tačiau pažymėtina, kad teismo nustatoma galima mėnesinė išmokų iš areštuotų lėšų suma nėra tiesiogiai siejama su Vyriausybės nustatytu minimalios mėnesinės algos dydžiu, o nustatydamas minėtų išmokų sumą teismas, visų pirma, vadovaujasi bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Iš kitos pusės, atkreiptinas dėmesys, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatyti du išmokų iš areštuotų lėšų kriterijai, t. y. suma (ne daugiau 1000 Lt) ir pajamų šaltinis (pašalpos ir / arba darbo užmokestis), todėl atsakovams gaunant tik bedarbio pašalpas ir negaunant darbo užmokesčio pajamų (41 b. l.), iš areštuotų lėšų galės būti išmokamos tik bedarbio pašalpų pajamos, neviršijant teismo nustatytos ribos. Atitinkamai teigti, kad tokiu būdu neproporcingai pažeidžiamos ieškovo teisės, nėra pagrindo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai nebuvo pranešta apie laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą (CPK 146 str. 1 d.), tačiau procesinės teisė normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovų D. G. ir A. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o teisę būti išklausytam ieškovas realizavo apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1  punktu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai                                                                                 Konstantinas Gurinas

                                                                                               Kazys Kailiūnas

                                                                                               Donatas Šernas