Civilinė byla Nr. 2A-359-236/2017

Teisminio proceso numeris nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų B. M. D. ir L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Danske Bank A/S, veikiančios per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams B. M. D., L. D., G. D. ir M. T. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Danske Bank A/S kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: pripažinti negaliojančia žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-10-13 dovanojimo sutartį Nr. JŠ-15295 (Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2008-10-21) ir taikyti restituciją, įpareigojant šio sandorio šalis grąžinti viena kitai visą, kas buvo gauta pagal šį sandorį; pripažinti negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-10-13 dovanojimo sutartį Nr. JŠ-15294 (Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2008-10-17) ir taikyti restituciją, įpareigojant šio sandorio šalis grąžinti viena kitai visą, kas buvo gauta pagal šį sandorį; pripažinti negaliojančia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-10-13 dovanojimo sutartį Nr. JŠ-15300 (Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2008-10-20) ir taikyti restituciją, įpareigojant šio sandorio šalis grąžinti viena kitai visą, kas buvo gauta pagal šį sandorį.
2. Nurodė, kad Danske Bank A/S, veikianti per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (tuo metu – AB SAMPO bankas), ir trečiasis asmuo BUAB „Adema“ 2006-03-09 sudarė kredito sutartį Nr. FA-K200603-0253 (toliau – Kredito sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo suteikti trečiajam asmeniui iki 2 146 800 Eur kreditą, o trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti paskolintas lėšas, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus. 2006-03-09 Laidavimo sutartimi Nr. FA-K200603-0253/3 (toliau – Laidavimo sutartis) atsakovai L. D. ir B. M. D. įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovei, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal Kredito sutartį Nr. K200603-0253.
3. Ieškovė ir trečiasis asmuo taip pat sudarė ir kitas kredito sutartis (2006-11-06 kredito sutartį Nr. K200611-1775, 2007-07-10 kredito sutartį Nr. K200707-0779). Pagal visas tris sutartis trečiasis asmuo BUAB „Adema“ ieškovui Danske Bank A/S 2008-10-27 buvo skolingas 18 013 040, 76 Lt. Sutartys nutrauktos nuo 2008-10-17. 2008-10-02 ieškovė atsakovams L. D. ir B. M. D., kaip laiduotojams, išsiuntė reikalavimus įvykdyti Laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir padengti pagal kredito sutartis susidariusius įsiskolinimus. Analogiškas reikalavimas buvo išsiųstas ir trečiajam asmeniui BUAB „Adema“. Atsakovai L. D. ir B. M. D., gavę ieškovės pranešimą dėl skolos padengimo išsiėmė pažymas sandoriams dėl jiems nuosavybės teise priklausančio turto ir sudarė dalies jiems priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Šiuos sandorius ieškovė ieškinyje ginčijo CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu (actio Pauliana). Nurodė, kad iš atsakovų L. D. ir B. M. D., kaip trečiojo asmens laiduotojų, reikalauja 8 501 893,35 Lt. Iš viešo registro duomenų matyti, kad ginčijamais sandoriais neperleisto laiduotojams priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra tik 153 284 Lt, todėl jo nepakanka prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti. Atsakovų sudaryti sandoriai pažeidė ieškovės teises, jie jų sudaryti neprivalėjo ir neturėjo teises. Laidavimo sutartimi atsakovai L. D. ir B. M. D. buvo įsipareigoję, be išankstinio ieškovo raštiško sutikimo, neparduoti, neperleisti, neįkeisti tretiesiems asmenims ir nesuvaržyti kita forma priklausančio materialaus ir nematerialaus turto (Laidavimo sutarties 6.1 punktas). Šį įsipareigojimą atsakovai pažeidė iš esmės (CK 6.200 straipsnis), nes ieškovė sutikimo perleisti turtą nedavė. Atsakovai net tik žinojo, bet ir sąmoningai bei nesąžiningai siekė apriboti ieškovės galimybes išsiieškoti skolas pagal Laidavimo sutartį. Atsakovų nesąžiningumas preziumuojams, kadangi dovanojimo sandoriai buvo sudaryti tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų. Ši prezumpcija nepaneigta. Pažadas dovanoti turtą neįpareigoja sudaryti dovanojimo sutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016-03-17 sprendimu ieškinį tenkino visiškai – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-10-13, dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. JŠ-15295 (Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2008-10-21), taikė restituciją ir įpareigojo G. D. grąžinti L. D. žemės sklypus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-10-13 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. JŠ-15294 (Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2008-10-17), taikė restituciją ir įpareigojo G. D. grąžinti L. D. ir B. M. D. butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-10-13 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. JŠ-15300 (Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2008-10-20), taikė restituciją ir įpareigojo M. T. grąžinti L. D. ir B. M. D. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad atsakovai L. D. ir B. M. D. jau po ieškovės išsiųstų reikalavimų įvykdyti Laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir padengti pagal kredito sutartis susidariusius įsiskolinimus, 2008-10-13 sudarė ginčijamus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Žemės sklypų dovanojimo sutartimi L. D. neatlygintinai padovanojo savo sūnui G. D. 10,2000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 10,6800 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7,4500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dovanojimo sutartimi L. D. ir B. M. D. neatlygintinai padovanojo M. T. 2,56 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), buto dovanojimo sutartimi L. D. ir B. M. D. padovanojo sūnui G. D. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Gyventojų registro duomenimis G. D. yra B. M. D. sūnus, o M. T. – anūkas.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012-12-14 nutartimi pagal 2006-03-09 Laidavimo sutartis Nr. FA-K200603-0253/1, Nr. FA-K200603-0253/2 ir Nr. FA-K200603-0253/3 už 2006-03-09 Kredito sutartį Nr. K200603-0253 iš atsakovų B. Š., I. J., L. D. ir B. M. D. solidariai ieškovei Danske bank A/S priteista 8 501 893,35 Lt ir nuo šios sumos paskaičiuotos 9 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008-10-30 iki 2009-05-21, ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2009-05-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. L. D. ir B. M. D. priešieškinių nurodytoje byloje teismas netenkino. Sprendimas įsiteisėjęs. Kitoje civilinėje byloje L. D. ir B. M. D. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti Danske Bank A/S, veikiantį per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, per 30 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti 2006-03-09 Kredito sutarties Nr. K200603-0253 4.3 punkte nustatytą įpareigojimą: raštu atsisakyti L. D. ir B. M. D. laidavimų pagal 2006-03-09 Laidavimo sutartį Nr. K200603-0253/3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-18 sprendimu ieškinys buvo atmestas. Teismas sprendė, jog šios aplinkybės patvirtina ieškovės neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovus L. D. ir B. M. D., atsakovų nurodytas argumentas dėl laidavimo pasibaigimo teismo sprendimu pripažintas nepagrįstu.
7. Teismas sprendė, kad ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės, teises, kadangi iš atsakovų L. D. ir B. M. D., kaip iš solidarių skolininkų, priteista itin didelė suma – 8 501 893,35 Lt, o kito turto, iš kurio galėtų padengti įsiskolinimą, atsakovai neturi. Ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties vienerių metų termino.
8. Pasisakydamas dėl privalomumo sudaryti ginčijamus sandorius teismas nurodė, jog atsakovo L. D. paramos už žemės ūkio naudmenas gavimo siejimas su sandorio privalomumu yra visiškai nepagrįstas. Geros agrarinės būklės reikalavimus L. D. galėjo užtikrinti ir neperleisdamas nuosavybės teisių į žemės sklypus. Be to, nors atsakovas paramos gavimo aplinkybe grindžia visų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo privalomumą, bet iš jo pateiktos paraiškos paramai gauti matyti, kad tam jis deklaravo tik 7,10 ha, kai visų trijų žemės sklypų bendras plotas yra 28,33 ha. Atsakovas nenurodė sankcijos, kuri jam galėjo būti taikoma, paskaičiavimo ir argumentų dėl tokios sankcijos neišvengiamumo. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas teigė, jog žemės sklypus (duomenys neskelbtini) pardavė dėl sveikatos būklės, tačiau nurodė, jog vėliau pradėjo ūkininkauti Vilniaus rajone, jokių duomenų apie sveikatą bei ūkininkavimo pobūdį nepateikė. Teismo vertinimu, pažadas motinai padovanoti žemės sklypus sūnui turi moralinio, o ne teisinio įsipareigojimo elementų, todėl teisinių pasekmių negali sukelti ir negali būti priešpastatomas kreditoriaus interesams. Buto bei žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojimas grindžiamas tik anksčiau duotais pažadais, kurie jokių teisinių pareigų sukurti negalėjo. Tuo remiantis teismas padarė išvadą, kad atsakovai L. D. ir B. M. D. ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo.
9. Atsakovai nepaneigė aplinkybės, jog gavo Danske Bank A/S 2008-10-02 raštą Nr. 875413, kuriuo reikalaujama ne vėliau kaip iki 2008-10-17 sumokėti bankui pagal Laidavimo sutartį priklausančias mokėti sumas, taip pat neneigė, jog aptariamomis sutartimis perleistas turtas sudaro esminę jų turimo turto dalį.
10. Teismas kritiškai vertino atsakovų argumentus, jog jų sąžiningumą įrodo po Laidavimo sutarties sudarymo įgyti du žemės sklypai, kadangi vieną iš jų jie padovanojo anūkui, o kitu jiems uždrausta disponuoti teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ir kitam atsakovų L. D. ir B. M. D. turtui, todėl ne viso turto perleidimas nepripažintas aplinkybe, rodančia atsakovų sąžiningumą.
11. Pasisakydamas dėl apdovanotųjų asmenų sąžiningumo teismas sprendė, jog abu jie laikomi artimais L. D. ir B. M. D. giminaičiais ir jų nesąžiningumas perleidžiant turtą yra preziumuojamas pagal įstatymą. Nors atsakovai G. D. ir M. T. teismo posėdžio metu aiškino, jog apie reikalingumą perleisti turtą, kad jis nebūtų  perduotas kreditoriui, nežinojo, tačiau nustatyta tai, kad visi ginčijami sandoriai buvo sudaryti tą pačią dieną, netrukus po to, kai ieškovė 2008-10-02 raštu informavo atsakovus apie pareigą vykdyti įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį, jokio reikalo kaip tik tuo metu sudaryti dovanojimo sutartis nebuvo, ir teismo vertinimu, nurodyta prezumpcija nebuvo paneigta.
12. Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas ieškovės ieškinį tenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovai B. M. D. ir L. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-03-17 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo egzistuojant ginčijamų sandorių šalių (atsakovų) nesąžiningumą. Teismas rėmėsi CK įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, visiškai neįvertindamas realiai susiklosčiusios situacijos bei aplinkybės, jog byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad dovanotojai arba apdovanotieji buvo nesąžiningi. Apeliantų sąžiningumą patvirtina aplinkybės, jog jau po Laidavimo sutarties sudarymo jie įsigijo dar du nekilnojamojo turto objektus, visą turtą puoselėjo bei prižiūrėjo. Be to, buvo padovanotas ne visas atsakovų turtas.
2. Atsakovai privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius. Padovanoti žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), sūnui G. D. atsakovas L. D. įsipareigojo dar 2005 m., o tokį įsipareigojimą įvykdė būtent 2008-10-13, atsižvelgęs į prastą savo sveikatos būklę, savo motinos norą bei įsipareigojimą ūkininkauti pagal gautą paramą. Padovanoti sūnui butą atsakovai taip pat buvo pažadėję dar 2005 m., kadangi jis su visa savo šeima šiame bute gyveno kartu su atsakovais. Atsižvelgę į šiuos įsipareigojimus atsakovai taip pat nusprendė lygiai taip pat apdovanoti ir savo anūką, dukters sūnų M. T..
14. Ieškovė Danske Bank A/S atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Atsakovai neturėjo jokios pareigos sudaryti ginčijamas sutartis, kadangi neegzistavo joks teismo sprendimas, įstatyminė pareiga ar kitokia neišvengiama prievolė, įpareigojanti tai padaryti. Pažadas padovanoti turtą nėra įpareigojantis ir negali būti priverstinai vykdomas. Apeliantas neįrodė, jog kitu būdu negalėjo vykdyti įsipareigojimų  pagal paramos gavimo sutartį.
2. Atsakovai neturėjo teisės sudaryti ginčijamų sutarčių, kadangi Laidavimo sutartimi buvo įsipareigoję be išankstinio ieškovės raštiško sutikimo neparduoti, neperleisti, neįkeisti tretiesiems asmenims ir kita forma nesuvaržyti jiems priklausančio materialaus ir nematerialaus turto.
3. Aplinkybė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti jau po ieškovės raginimo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus patvirtinta atsakovų L. D. ir B. M. D. nesąžiningumą. Tai, kad buvo padovanotas ne visas atsakovų turtas nepagrindžia jų sąžiningumo, kadangi kitu turtu jie negalėjo disponuoti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Turto įsigijimas laikotarpyje tarp Laidavimo sutarties sudarymo ir raginimo gavimo taip pat nerodo jų sąžiningumo.
4. Atsakovų G. D. ir M. T. nesąžiningumas yra preziumuojamas, todėl būtent atsakovai turėjo įrodyti, jog jie buvo sąžiningi, tačiau šios savo pareigos neatliko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovų apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl BUAB „Adema“ procesinio statuso

16. Trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, byloje dalyvavo BUAB „Adema“. Vilniaus apygardos teismo 2016-11-04 sprendimu įmonė pripažinta pabaigusia,  ji likviduota dėl bankroto ir nuo 2016-12-12 yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Kadangi byloje nėra duomenų apie pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmimą, šis juridinis asmuo nebelaikomas byloje dalyvaujančiu asmeniu (CPK 47 straipsnis, 48 straipsnis).

Faktinės aplinkybės

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad Danske Bank A/S, veikianti per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (tuo metu – AB SAMPO bankas), ir trečiasis asmuo BUAB „Adema“ 2006-03-09 sudarė Kredito sutartį Nr. FA-K200603-0253, kuria ieškovė įsipareigojo suteikti trečiajam asmeniui iki 2 146 800 Eur kreditą, o trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti paskolintas lėšas, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus (t. 1, b. l. 8-11). 2006-03-09 Laidavimo sutartimi Nr. FA-K200603-0253/3 atsakovai L. D. ir B. M. D. įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovei, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal Kredito sutartį Nr. K200603-0253 (t. 1, b. l. 15-17). Ieškovė ir trečiasis asmuo taip pat sudarė ir kitas kredito sutartis (2006-11-06 kredito sutartį Nr. K200611-1775, 2007-07-10 kredito sutartį Nr. K200707-0779). Pagal visas tris sutartis trečiasis asmuo BUAB „Adema“ ieškovui Danske Bank A/S 2008-10-27 buvo skolingas 18 013 040, 76 Lt, o konkrečiai pagal aptariamą Kredito sutartį – 8 501 893,35 Lt. Sutartys nutrauktos nuo 2008-10-17.
18. 2008-10-02 ieškovė atsakovams L. D. ir B. M. D., kaip laiduotojams, išsiuntė reikalavimus įvykdyti Laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir padengti pagal Kredito sutartį susidariusius įsiskolinimus (t. 1, b. l. 34-35). Analogiškas reikalavimas buvo išsiųstas ir trečiajam asmeniui UAB „Adema“ (t. 1, b. l. 36). Atsakovai L. D. ir B. M. D., gavę ieškovo pranešimą dėl skolos padengimo išsiėmė pažymas sandoriams dėl jiems nuosavybės teise priklausančio turto ir 2008-10-13 sudarė ginčijamus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius: žemės sklypų dovanojimo sutartimi L. D. neatlygintinai padovanojo savo sūnui G. D. 10,2000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 10,6800 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7,4500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 164-168); žemės sklypo dovanojimo sutartimi L. D. ir B. M. D. neatlygintinai padovanojo M. T. 2,56 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 169-174); buto dovanojimo sutartimi L. D. ir B. M. D. padovanojo sūnui G. D. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 175-178).
19. Ieškovė ginčijo minėtus dovanojimo sandorius CK 6.66 straipsnyje numatytu actio Pauliana ieškinio pagrindu. Skundžiamu sprendimu teismas ieškinį patenkino – ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento bei taikė restituciją, įpareigodamas apdovanotuosius grąžinti nekilnojamąjį turtą dovanotojų nuosavybėn. Atsakovai L. D. ir M. B. D. pateikė apeliacinį skundą.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu

20. Pagal CK 6.66 str. 1 d. kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Taigi, actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
22. Nagrinėdamas aptariamą bylą pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinąsias ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu taikymo sąlygas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas tik dviejų sąlygų – sandorio neprivalomumo bei šalių nesąžiningumo aspektais. Kitų actio Pauliana taikymo sąlygų buvimas nekvestionuojamas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, dėl jų išsamiau nepasisako, pripažindama, kad kitos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos pirmosios instancijos teismo buvo nustatytos bei įvertintos tinkamai. 
23. Sprendžiant dėl privalomumo sudaryti ginčijamus dovanojimo sandorius pažymėtina, kad privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros kitos aplinkybės. Jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).
24. Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jie neprivalėjo sudaryti ginčijamų dovanojimo sandorių. Nurodo, jog padovanoti žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), sūnui G. D. atsakovas L. D. pažadėjo dar 2005 m., o tokį įsipareigojimą įvykdė būtent 2008-10-13, atsižvelgęs į prastą savo sveikatos būklę, savo motinos norą bei įsipareigojimą ūkininkauti pagal gautą paramą. Padovanoti sūnui butą atsakovai taip pat buvo pažadėję dar 2005 m., kadangi jis su visa savo šeima šiame bute gyveno kartu su atsakovais. Atsižvelgę į šiuos įsipareigojimus atsakovai taip pat nusprendė apdovanoti ir savo anūką, dukters sūnų M. T..
25. Šios aplinkybės rodo, jog pareigą sudaryti ginčijamus sandorius atsakovai grindžia iš esmės savo pažadais (pažadu sūnui padovanoti žemės sklypus bei butą) ir nenorėjimu blogesnėje padėtyje palikti neapdovanoto anūko. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi šias aplinkybes pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju moraliniai įsipareigojimai negali būti iškeliami aukščiau už teisinius įsipareigojimus, jie negali pabloginti kreditoriaus interesų. Be to, tokie atsakovų moraliniai įsipareigojimai nėra įrodyti, kadangi juos paneigia atsakovų sudaryta Laidavimo sutartis. Šiuo atveju jokia įstatyminė, teismo sprendimo ar sutarties pagrindu kylanti pareiga sudaryti ginčijamus sandorius neegzistavo, todėl pripažinti, jog atsakovai turėjo pareigą juos sudaryti nėra jokio pagrindo.
26. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, jog gavęs paramą už žemės ūkio naudmenas atsakovas L. D. įsipareigojo vykdyti dovanotuose sklypuose žemės ūkio veiklą, tačiau to nebegalėjo daryti dėl savo sveikatos būklės. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pateikdami šiuos argumentus atsakovai nei nurodė sankcijas už tokios veiklos nevykdymą nei įrodė atsakovo sunkią sveikatos būklę. Atsakovo sveikatos būklės pablogėjimu abejoti verčia ir ta aplinkybė, jog padovanojęs sūnui žemės sklypus (duomenys neskelbtini) jis pats ūkininkavimo nenutraukė, o tiesiog perkėlė savo ūkio veiklą į kitą vietą, neva arčiau gyvenamosios vietovės (Vilniaus miesto).
27. Atsižvelgiant į išdėstytą darytina išvada, kad apeliantai teismo sprendime padarytos išvados dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamas sutartis nepaneigė, todėl nėra pagrindo šią sąlygą laikyti neįrodyta.
28. Vertinant sandorio šalių nesąžiningumą – dar vieną actio Pauliana ieškinio taikymui būtiną nustatyti sąlygą, pažymėtina, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, pagal kurią kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumas, tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijų. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo reikalavimus (rūpestingas ir atidus elgesys), o subjektyvusis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).
29. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises, tuo tarpu neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neturėjo pareigos nagrinėti atsakovų G. D. ir M. T. nesąžiningumo, kadangi jis neturi reikšmės sprendžiant dėl neatlygintinų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau vien ši priežastis nėra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti.
30. Taigi, sprendžiant dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, teismas turi nustatyti, ar skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Pažymėtina, kad sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, o nustatant ginčijamo sandorio šalių (nagrinėjamu atveju – tik atsakovų L. D. ir B. M. D.) sąžiningumą jo turinys priklauso nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokiomis aplinkybėmis asmenys veikia. Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad skolininkai ginčijamomis dovanojimo sutartimis turtą perleido savo artimiems giminaičiams – sūnui bei anūkui (ši aplinkybė išsamiai aptarta skundžiamame teismo sprendime, todėl apeliacinis teismas jos pakartotinai neaptaria). Tokiu atveju galioja skolininkų nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 1 punktas), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti jam priklausantį turtą, kad, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2013).
31. Nagrinėjamu atveju atsakovai L. D. ir M. B. D. savo apeliaciniame skunde nors ir nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nesąžiningumo prezumpcija ir nenagrinėjo konkrečių faktinių aplinkybių, iš esmės jokių aplinkybių, rodančių savo sąžiningumą, nepateikė. Kaip teisingai sprendime pasisakė pirmosios instancijos teismas, viena ta aplinkybė, jog po Laidavimo sutarties sudarymo atsakovai įsigijo nekilnojamojo turto, nereiškia, jog jie nebuvo suinteresuoti išvengti atsakomybės pagal šią sutartį. Skolininkai sudarė ginčijamus sandorius iš kart po to, kai buvo ieškovės informuoti apie tai, kad trečiasis asmuo savo pareigos pagal Kredito sutartį nevykdo ir dėl to jiems kyla atsakomybė pagal pasirašytą Laidavimo sutartį. Aplinkybę, kad tokiu būdu jie ženkliai sumažina savo mokumą, taip sutrukdydami ieškovei gauti jai priklausančias pinigų sumas, atsakovai aiškiai suprato arba privalėjo suprasti. Vieną iš minėtų, jau po Laidavimo sutarties sudarymo įsigytų žemės sklypų atsakovai vienu iš ginčijamų santorių kaip tik ir perleido savo anūkui M. T., o kitas turtas, tikėtina, nebuvo perleistas ne dėl jų sąžiningumo, bet dėl turtui pritaikyto arešto.
32. Pažymėtina, jog skolininkai tiek apie iš Laidavimo sutarties kylančią atsakomybę, tiek apie įsipareigojimą be išankstinio ieškovės raštiško sutikimo neparduoti, neperleisti ir neįkeisti tretiesiems asmenims ir nesuvaržyti kita forma jiems priklausančio materialaus ir nematerialaus turto (Laidavimo sutarties 6.1 punktas) žinojo ir ginčijamais sandoriais jį pažeidė iš esmės.
33. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje L. D. ir B. M. D. nesąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamus dovanojimo sandorius su savo sūnumi ir anūku, nepaneigta.
34. Apibendrinant pažymėtina, jog atsakovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su privalėjimu sudaryti ginčijamą sandorį bei sandorio šalių sąžiningumu, atmestini, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl visų actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų egzistavimo, laikytinos teisingomis ir pagrįstomis.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais actio Pauliana ieškinio pagrindu, bei padarė priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 str. 1 d.).
37. Atmetus atsakovų L. D. ir B. M. D. apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
38. Ieškovė Danske Bank A/S įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                               Romualda Janovičienė

Kazys Kailiūnas

Nijolė Piškinaitė