Administracinė byla Nr. I-718-789/2016
Proceso Nr. 3-61-3-04548-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.18; 3.21
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. P., S. M. ir S. S. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimų panaikinimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjai V. P., S. M. ir S. S. 2013 m. spalio mėn. pateikė teismui skundus dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Teismas 2014-09-11 nutartimi administracines bylas pagal minėtų pareiškėjų skundus sujungė į vieną administracinę bylą ir nutarė atsakovėmis laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra), ir Generalinę prokuratūrą (b. l. 42–43). Pareiškėja V. P. teismo prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-13 sprendimą Nr. 17.2-16595 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 6 014,41 Lt (b. l. 31–34). Pareiškėja S. M. teismo prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareikštam reikalavimui (jeigu jis yra praleistas), priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-10-31 (388,47 Lt) ir nuo 2012-08-01 iki 2013-09-30 (352,40 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (iš viso – 740,87 Lt) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 79–82). Pareiškėjas S. S. teismo prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-18 sprendimą Nr. 17.2-17054 ir priteisti iš Generalinės prokuratūros laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 436,56 Lt (b. l. 113–116).
Paaiškino, kad ginčijamu laikotarpiu dirbo prokuratūroje. Jų teisė gauti teisingą atlyginimą buvo pažeista, todėl Generalinė prokuratūra privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę nuo 2009-08-01. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas).
Atsakovė Generalinė prokuratūra, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, 2013-10-22 (b. l. 13–15), 2013-10-25 (b. l. 53–55), 2013-10-28 (b. l. 99–101), 2014-01-02 (b. l. 122) 2014-02-03 (b. l. 87) ir 2014-02-12 (b. l. 39) atsiliepimuose nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais, t. y. Valstybės tarnybos įstatymu, dėl kurio pakeitimų ginčijamu laikotarpiu susidarė pareiškėjų prašoma priteisti nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis. Nurodė, kad, jeigu pareiškėjų skundas būtų tenkinamas, turėtų būti taikoma Darbo kodekso 301 str. nuostata, jog su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis per vienus metus.
Dalis bylos nutrauktina. Skundas atmestinas.
Dėl S. M. skundo atsisakymo.
2016-01-22 teisme gautas pareiškėjos S. M. 2016-01-21 pareiškimas dėl skundo atsisakymo (b. l. 169), kuriame pareiškėja nurodė, kad ji atsisako savo skundo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, pareiškėja turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (52 str.). Pareiškėjai atsisakius skundo (prašymo), teismas nutraukia bylą (101 str. 1 d. 3 p.). Bylą nutraukus, pakartotinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimas (102 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja pasinaudojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. jai suteikta teise ir atsisakė skundo. Priežasčių, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 2 d. ir neleidžiančių teismui priimti šį atsisakymą, nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str., teismui pateiktas prašymas patvirtinti skundo atsisakymą tenkintinas, o administracinės bylos dalis dėl pareiškėjos S. M. skundo reikalavimų, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 3 p., nutrauktina.
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu negali būti tenkinami. Netenkinus pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, atmetami kaip išvestiniai ir reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013-09-13 sprendimą Nr. 17.2-16595 ir 2013-09-18 sprendimą Nr. 17.2-17054, kuriais Generalinė prokuratūra atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 3 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nutraukti.
Pareiškėjų V. P. ir S. S. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė