Baudžiamoji byla Nr. 2K- 634/ 2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.28.3.
3.1.5.8.
3.1.5.9.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Benedikto Stakausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei J. Zieniūtei,
nuteistajam A. J.,
gynėjui advokatui V. Falkauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį areštu šešiasdešimčiai parų. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalis (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant A. J. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per tris mėnesius atlyginti nukentėjusiajam R. Č. nusikaltimu padarytą žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. Iš A. J. priteista 241 Lt nukentėjusiajam R. Č. turtinei žalai, 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3000 Lt proceso išlaidų.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartis, kuria Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 7 d. nuosprendis pakeistas, aprašomojoje dalyje suformuluotame kaltinime nurodant, kad A. J. savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo A. J. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. J. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 16 d., apie 20.40 val., Šiauliuose, Rūdės g. 27a, prie pramogų centro „Mega“, kartu su dviem nenustatytais asmenimis, bendrais tyčiniais veiksmais, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą (apeliacinės instancijos teismas šį apibūdinimą pakeitė, nurodydamas, kad ne pripažįstamą, o ginčijamą), bet nerealizuotą savo tariamą teisę – savavaldžiavo, panaudodamas fizinę prievartą: manydamas, kad 2004 m. balandžio 16 d. grožio salone „Žavesys“ jo skustuvą pagrobė R. Č., reikalavo iš jo skustuvą grąžinti arba padarytą žalą atlyginti pinigais. R. Č. atsisakius vykdyti šį reikalavimą, tvirtinant, kad skustuvą pagrobė ne jis, nukentėjusiajam kumščiu į nosį buvo suduotas nenustatytas skaičius smūgių. R. Č. pradėjus bėgti, A. J. bei nenustatyti asmenys jį pasivijo prie Vilniaus g. namo Nr. 137, pagriovė ant žemės ir rankomis bei kojomis smūgiavo jam į įvairias kūno vietas. Po to, laikydami nukentėjusiojo rankas ir taip atimdami šiam galimybę priešintis, pagrobė iš jo du pakelius cigarečių „Davidoff“. A. J. bei nenustatyti asmenys, tęsdami savo nusikalstamą veiką, paėmę R. Č. už rankų ir taip atėmę šiam galimybę priešintis, nusivedė jį į pramogų centrą „Mega“ ir šio pastato antrame aukšte iš R. Č. toliau reikalavo grąžinti skustuvą arba atlyginti už jį pinigais ir, grasindami vėl panaudoti fizinį smurtą, iš R. Č. pagrobė 30 Lt.
A. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Savo prašymą, kasatorius motyvuoja tuo, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą, be to, anot kasatoriaus, teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo apeliacinio skundo argumentų, t.y. nevisiškai išnagrinėjo byloje paduotą apeliacinį skundą. Nuteistasis skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių argumentų dėl BPK 1 straipsnio 1 dalies, BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatų nesilaikymo, teisės į gynybą pažeidimo pateikus netinkamai suformuluotą kaltinimą, dėl netinkamos įrodymų analizės bei vertinimo ir tik dalinai pasisakė dėl BK 58 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepateikė pakankamai argumentų dėl bendrininkavimo formos, nes nepasisakė dėl bendrininkų susitarimo konkliudentiniais veiksmais, dėl konkrečių smurtinių veiksmų, kuriuos būtų atlikęs būtent kasatorius. Anot A. J., apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog jis nepasakė nenustatytiems vaikinams nesikišti į tarp jo ir nukentėjusiojo įvykusį konfliktą, t. y. tam įsikišimui neprieštaravo, aiškintina kaip susitarimas bendrais veiksmais vykdyti nusikaltimą, yra abejotina, nes nei baudžiamosios teisės teorijoje, nei teismų praktikoje jam nepavyko rasti duomenų, kad bendrininkų susitarimas įmanomas neveikimu. Taip pat, nuteistojo teigimu, liko nutylėtas argumentas dėl kaltinimo pateikimo „suprantama kalba“. Kasatorius nurodo, kad iš naujo nagrinėjant jo apeliacinį skundą buvo ignoruojamos kasacinės instancijos teismo užuominos į esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, t. y. tuos pažeidimus, kurie susiję su žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių gynyba bei teisės į gynybą užtikrinimu. Šis ignoravimas, kasatoriaus nuomone, pasireiškė tuo, kad teismas nesiėmė spręsti tų argumentų, kurie buvo spręstini pirmiausia – ar jam pateiktas kaltinimas atitinka BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas ir BK 294 straipsnio dispoziciją, t. y. ar jam tinkamai inkriminuota nusikalstama veika, ar kaltinimas atitinka įstatymo nuostatas (BPK 187, 256 straipsniai, BK 294 straipsnis), ar jam inkriminuojami veiksmai sudaro savavaldžiavimo esmę. Neišsprendus šių klausimų, anot kasatoriaus, nėra teisino pagrindo pereiti prie bylos nagrinėjimo esmės – įrodymų tyrimo. Todėl, kasatoriaus nuomone, tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą pradėjo nagrinėti nuo pakartotinio įrodymų tyrimo, sąlygojo nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimą. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti BPK 233 straipsnio 1 dalies, 232 straipsnio 2 punkto nuostatų taikymo, kadangi kaltinimas jam buvo pakeistas pirmosios instancijos teisme ir procesas jau buvo prasidėjęs. Šių nuostatų taikymo problematiką, nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo nagrinėti pirmiausiai, tačiau to nepadarius, buvo atsisakyta tikrinti pačius baudžiamosios atsakomybės pagrindus, kas rodo teismo šališkumą. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.1 punkto nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K–122/2004, teigia, kad kaltinamajame akte jo veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį suformuluota analogiškai, kaip ir kaltinimas teisme pagal BK 294 straipsnį, nors šių straipsnių dispozicijos iš esmės skirtingos, nes numato baudžiamąją atsakomybę už visiškai skirtingas veikas. Nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs nusikalstamos veikos sudėties požymių pagal BK 294 straipsnį, kitų veikos kvalifikavimui reikšmingų faktų, padarė išvadą, kad jis vykdė ginčijamą teisę, nemotyvuojant kuo pasireiškė jo veiksmų neteisėtumas vykdant ginčijamą teisę, kokia konkreti teisė buvo ginčijama, kas buvo kažkokios teisės ginčijimo subjektas. Kasatoriaus nuomone, baudžiamasis procesas jo atžvilgiu laikytinas neteisingu, nes pažeistos ne tik nacionalinės procesinės teisės normos, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste – ir Konvencijos) nuostatos. Nuteistasis nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo bylą Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją (Nr. 25444/94), kurioje buvo nustatyti Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a, b punktų pažeidimai, kai teisiamuosius perduodant teismui jiems buvo inkriminuota veika, kurios požymiai iš esmės skyrėsi nuo tos, už kurią jie buvo nuteisti. Kasatoriaus nuomone, jį kaltinant savavaldžiavimu tiek kaltinime, tiek nuosprendyje būtina nurodyti: kuo pasireiškia „nesilaikymas įstatymų nustatytos tvarkos“; kuo pasireiškia savavališkumas; kokiais konkrečiais veiksmais jis vykdė ginčijamą arba pripažįstamą teisę; kokią konkrečią teisę jis vykdė nukentėjusiojo atžvilgiu; nuo kokių konkrečių jo „vykdymo“ veiksmų nukentėjo R. Č.; kuo pasireiškė „didelė žala“ nukentėjusiajam, jo teisėms ar teisėtiems interesams. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluotą kaltinimą, atsižvelgiant į tai, jog nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama pareikšto kaltinimo formulavimu pagal kaltinamąją išvadą, atliko ne teisminę funkciją, nes kaltinimą gali keisti tiks pats kaltintojas (kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi 2K-122/2004). Be to, anot kasatoriaus, teismui pakeitus kaltinimą, buvo pažeista jo teisė į gynybą. Nuteistasis mano, kad aukščiau minėtiems duomenims nustatyti, aptarti jo veiksmų apimtį, nustatyti nusikaltimo padarymo būdą galima tik vienu atveju – nustačius ir apklausus du jam nepažįstamus asmenis, kurie padarė A. Č. kūno sužalojimus. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis 2K-179/2004, 2K-592/2004 kasatorius teigia, kad svarbių liudytojų, kurių parodymai padarytų lemiamą poveikį teismui, neįtraukimas į bylą gali reikšti Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimą, juolab, kad teismas įpareigotas neapsiriboti vien proceso dalyvių pateikiamais duomenimis. Jis privalo pats iniciatyviai ir aktyviai siekti nustatyti byloje tiesą. Be to, kasatorius skunde teigia, kad visų nusikaltime dalyvavusių asmenų, jų veiksmų pobūdžio ir intensyvumo nustatymas turi ypatingos reikšmės asmeninės atsakomybės principo realizavimui, tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismas bendrininkavimą šioje dalyje aptarė tik vienu aspektu – nustatytus ir nenustatytus asmenis laikė nusikaltimo vykdytojais. Nuteistasis mano, kad nekonkrečiu ir neapibrėžtu nuosprendžiu buvo apsunkinta jo teisė į gynybą, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento visiškai nepasisakė. Kasatorius skunde teigia, kad teismai nesurinko jo kaltės įrodymų, o išvadas grindė tik prielaidomis bei netinkamu teisės normų aiškinimu ir taikymu. Anot kasatoriaus, toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kasatorius skunde teigia manąs, kad kasacinė instancija turėtų priimti galutinį – išteisinamąjį nuosprendį, nes tik tokiu būdu būtų užtikrinta jo teisė į teisingą teismą per trupiausią laiką, kadangi apeliacinė instancija, kasatoriaus nuomone, nesugebės tinkamai išnagrinėti šios bylos dėl ydingai suvokiamos „munduro garbės“ gynimo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus
Kasatorius skunde tvirtina, kad nepaisant to, jog ši byla pagal jo apeliacinį skundą apeliacine tvarka buvo išnagrinėta jau du kartus (pirmąją apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinės instancijos teismas panaikino perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka), dalis esminių jo apeliacinio skundo argumentų vėl liko neišnagrinėta. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai dėmesio skyrė argumentui, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kad kaltinimas jam suformuluotas, nepaisant BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių ir kt. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatoriaus teiginys apie neva neišsamų jo apeliacinio skundo išnagrinėjimą prieštarauja bylos medžiagai. A. J. apeliacinio skundo, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad esminiai nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentai buvo sugrupuoti ir išsamiai aptarti atskirose apeliacinės instancijos teismo nutarties pastraipose. Atskirai buvo aptarti argumentai dėl reikalavimų kaltinamajam aktui (toje pat pastraipoje išanalizuotas ir kaltinimo pakeitimo teisme klausimas), dėl BPK 44 straipsnio 7 dalies taikymo, dėl bendrininkavimą nusikaltimo padaryme reglamentuojančių normų taikymo, dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo A. J. kasacinio skundo teiginys, kad dalis jo apeliacinio skundo esminių argumentų liko neišnagrinėta (taip padarant esminį BPK reikalavimų pažeidimą), yra nepagrįstas.
Dėl kaltinimo formuluotės kaltinamajame akte ir kaltinimo pakeitimo teisme (dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktų)
Kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame A. J. inkriminuojama veika aprašyta nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius. Yra nurodytas ir baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Šie duomenys patvirtina, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje jam keliamus reikalavimus. Todėl priešingas kasatoriaus A. J. teiginys yra nepagrįstas. Ikiteisminio tyrimo metu veika, kurios padarymu buvo įtariamas A. J., buvo kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Su tokiu veikos kvalifikavimu byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau nagrinėjant bylą teisme kaltinimas buvo pakeistas į lengvesnį. Bylos medžiaga patvirtina, kad tai buvo padaryta laikantis BPK 256 straipsnio, kuris reglamentavo kaltinimo pakeitimą teisme, reikalavimų. Prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą turinys patvirtina, kad tame prašyme prokuroras suformulavo kai kurias iš esmės skirtingas nuo kaltinamajame akte išdėstytų faktines aplinkybes ir nurodė kitą teisinį naujai aprašytos nusikalstamos veikos įvertinimą, prašydamas tą veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Kaltinamajame akte nebuvo nurodyta aplinkybių apie savavališką A. J. teisės vykdymą. Tos aplinkybės prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą buvo suformuluotos naujai. Jos ir lėmė prokuroro prašymą kvalifikuoti A. J. nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Iš kaltinimo formuluotės akivaizdu, jog jame kalbama apie A. J. kaip pavogto skustuvo savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Tai civilinė turtinė teisė, kurios gynimą reglamentuoja Civilinis kodeksas, o to gynimo procedūrą (turto vagystės atveju) – Baudžiamojo proceso kodeksas. Šiuo atveju A. J. tą teisę gynė (vykdė) pats, veikdamas kartu su dviem nenustatytais asmenimis. Todėl tas vykdymas buvo savavališkas. Teisė buvo tariama, nes pavogtą daiktą (ar jo vertės atlyginimą pinigais) buvo mėginama išreikalauti ne iš to asmens: ir atlikus atitinkamą tyrimą liko neįrodyta, kad A. J. skustuvą pavogė R. Č.. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog kasatoriaus teiginys, kad jis nežino, už kokios teisės savavališką vykdymą yra nuteistas, yra nepagrįstas. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad naujai suformuluotas kaltinimas buvo įteiktas tiek teismui, tiek proceso dalyviams, kad buvo paklausta kaltinamojo ir jo gynėjo, ar jiems reikalinga pertrauka pasiruošti gynybai pagal naujai pateiktą kaltinimą. Susipažinę su pakeistu kaltinimu kaltinamasis A. J. ir jo gynėjas pareiškė, kad pertrauka pasiruošti gynybai nereikalinga. Todėl nepagrįstas ir kitas nuteistojo A. J. kasacinio skundo teiginys, kad teisme pakeičiant kaltinimą buvo pažeista jo teisė į gynybą, taip pažeidžiant ne tik BPK reikalavimus, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kai kurias nuostatas. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į šias garantijas: a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie pareikšto jam kaltinimo pagrindą ir motyvus; b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Aptarti bylos duomenys patvirtina, kad tiek pirminis, tiek pakeistas kaltinimas A. J. buvo pareikštas lietuvių kalba, kurią jis supranta, laiko pasirengti gynybai nuo pradinio kaltinimo jam buvo suteikta, o papildomo laiko pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo nei jis, nei jo gynėjas nepageidavo. Todėl priešingai, nei savo skunde teigia kasatorius, šiuo atveju nei Konvencijos, nei BPK reikalavimai nebuvo pažeisti.
Dėl bendrininkavimą nusikaltimo padaryme reglamentuojančių normų taikymo, dėl A. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį
Byloje nustatyta, kad reikalauti iš R. Č. skustuvo A. J. pradėjo vienas. Tačiau netrukus į šių dviejų asmenų pokalbį įsiterpė du nenustatyti asmenys, kurie paklausė A. J., kas čia vyksta? A. J. jiems trumpai papasakojo apie tai, kad jis reikalauja iš R. Č. sugrąžinti pavogtą daiktą. Tada reikalauti sugrąžinti tą daiktą pradėjo visi trys, t. y. A. J. ir tie du nenustatyti asmenys. Nustatyta, kad jie visi veikė kartu: R. Č. pradėjus bėgti, jį pasivijo, pargriovė, sudavė jam keletą smūgių, jėga parvedė atgal į pramogų centrą „Mega“ ir kt. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. J. ir du nenustatyti asmenys buvo šio nusikaltimo benravykdytojai. Tokia išvada visiškai atitinka BK 24 straipsnio 3 dalies, kur nurodyta, kad, jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju), nuostatas. Byloje nustatyta, kad kasatorius kartu su dviem nenustatytais asmenimis savavališkai vykdė R. Č. ginčijamą savo tariamą teisę panaudodamas tiek psichinę, tiek fizinę prievartą nukentėjusiajam. Tai visiškai atitinka BK 294 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Iš BK 26 straipsnio turinio seka, kad nusikaltimo vykdytojo veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad kvalifikuodamas kasatoriaus nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (be nuorodos į BK 24 straipsnį) teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, o tai neigiantys nuteistojo kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo A. J. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Vytautas Piesliakas
Valerijus Čiučiulka