Civilinė byla Nr. 2-1028/2014

Proceso Nr. 2-55-3-01813-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.;118.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties, kuria procesas pagal ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutrauktas, civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams R. V. S., R. S., K. P. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. S. ir R. V. S. pardavė K. P. butą su automobilio stovėjimo vieta, esantį (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra ir grąžinti R. S. ir R. V. S. nuosavybėn turtą, o iš atsakovų R. S. ir R. V. S. priteisti atsakovui jo sumokėtus 1 300 000 Lt; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Patikslinusi ieškinį, ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. S. ir R. V. S. pardavė K. P. butą su automobilio stovėjimo vieta, esantį (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra ir grąžinti R. S. ir R. V. S. nuosavybėn turtą; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškusi pirminį ieškinį, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui K. P. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat kitą nekilnojamąjį/kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas 533 797 Lt sumai.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemonės – areštavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovui K. P., uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, taip pat jį kitaip suvaržyti.

Ieškovė 2013 m. liepos 17 d. pateikė teismui prašymą dėl įrašo viešame registre uždrausti antstoliui parduoti iš varžytynių ar kitaip perleisti K. P. priklausantį ginčo butą, sustabdyti šio turto realizavimą bei areštuoti pinigines lėšas priklausančias atsakovui K. P. 533 797 Lt sumai, nes pagal ieškinį atsakovai R. V. S. ir R. S. tiek yra skolingi ieškovei.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartimi ši pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinta ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas perduotas spręsti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas iš dalies, sustabdytas areštuoto K. P. nuosavybės teise priklausančio turto realizavimas, vykdomas antstolio D. Blizniko. Prašymas taikyti įrašą viešajame registre uždrausti antstoliui parduoti iš varžytynių ar kitaip perleisti K. P. priklausantį ginčo butą su automobilio stovėjimo vieta, atmestas. Ši teismo nutartis buvo skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2014 m. vasario 20 d. nutartimi apelianto AB „Šiaulių banko“ atskirąjį skundą patenkino ir panaikino teismo taikytą laikinąją apsaugos priemonę – areštuoto turto realizavimą. 

Ieškovė 2014 m. kovo 12 d. pateikė prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre uždrausti antstoliui parduoti iš varžytynių ar kitaip perleisti K. P. priklausantį turtą; sustabdyti areštuoto ginčo turto realizavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi procesą pagal ieškovės pareikštą prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones nutraukė. Teismas pažymėjo, kad byloje jau buvo išnagrinėtas tapatus ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – įrašo viešajame registre uždrausti antstoliui parduoti iš varžytynių ar kitaip perleisti K. P. priklausantį ginčo butą su automobilio stovėjimo aikštele bei minėto ginčo buto su automobilio stovėjimo aikštele realizavimo sustabdymo. Dėl šio prašymo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas jau yra pasisakęs, ieškovė prašyme iš esmės reiškia nesutikimą su teismo nutartimis, tačiau naujų aplinkybių, dėl kurių yra pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė, jos prašymas grindžiamas tapačiomis aplinkybėmis, kurias teismai yra išanalizavę. Ieškovės ieškinio reikalavimų patikslinimas, kuriuo ji sumažino reikalavimus dėl restitucijos tarp ginčo šalių taikymo šiuo atveju nėra reikšminga ir nesudaro pagrindo naujai svarstyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Dėl nurodytų priežasčių, teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 3 punktu, procesą pagal ieškovės prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutraukė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė CPK 293 straipsnio 3 punktą, kadangi ieškovės prašymas yra grindžiamas pagrindais, t. y. reikalingumu įvertinti ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir tai, ar yra grėsmė, kad ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas, taip pat išnagrinėti reikšmingas aplinkybes dėl ieškovės reikalavimų dydžio bei ginčijamo sandorio objektu esančio turto vertės, o tai, kad naujai nurodyti pagrindai teismų nebuvo vertinti ir nebuvo nagrinėti, yra nustatęs Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartimi.

2. Prašymas yra grindžiamas ir kitu nauju pagrindu, t. y. naujai paaiškėjusiomis nenagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis – prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir teismų jau nustatytomis prejudicinę galią turinčiomis faktinėmis aplinkybėmis.

3. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir antstoliui vykdant išieškojimą pardavus ginčo turtą iš varžytynių iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nebeliktų restitucijos objekto, o patenkinus AB Šiaulių banko reikalavimus, likę pinigai būtų išmokėti K. P., kuris ieškovei nėra skolingas, todėl teismo sprendimas taptų nebeįvykdomas.

Trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškovės pateiktas prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių yra prašymas dėl tų pačių, jau vienąkart atsisakytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, reiškiamas antrą kartą. Teismai dėl šios konkrečios pakartotinai prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės jau yra pasisakę. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartis dėl tokios pačios laikinosios apsaugos priemonės taikymo jau įsiteisėjusi, jokios naujos aplinkybės byloje neįvyko ir nepaaiškėjo, todėl antrąkart šis klausimas teisme nenagrinėtinas.

2. Ieškinio pagrįstumo klausimas priešingai, nei teigiama atskirajame skunde, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nėra nagrinėjamas. Be to, jokių naujų ieškinio pagrįstumą įrodančių aplinkybių byloje nėra paaiškėję. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali pakeisti hipotekos institutą sudarančių materialiųjų teisės normų įgyvendinimo tvarkos, t. y., bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo tos aplinkybės, ar ieškinys bus patenkintas, ar atmestas, bus tęsiamas hipoteka apsunkinto ginčo buto pardavinėjimas per antstolių kontorą.

Atsakovas K. P. prašo atskirąjį skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė pakartotiniame prašyme naujų aplinkybių nepateikė, bet pateikė tapatų, kaip ir ankstesnis, prašymą taikyti tas pačias laikinąsias apsaugos priemones, kuris jau buvo išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, todėl pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą teismas pagrįstai ir teisingai nutraukė procesą.

2. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad teismas nenagrinėjo aplinkybių dėl ieškovės reikalavimų dydžio bei ginčijamo sandorio objektu esančio turto vertės. Šios aplinkybės buvo civilinėje byloje teismams nagrinėjant ankstesnį ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teismai šias aplinkybes nagrinėjo ir į jas atsižvelgė.

3. Ieškovė klaidina teismą teiginiais, kad sandorio sudarymo metu K. P. žinojo apie R. S. bei R. V. S. skolas ieškovei ir buvo jų advokatas, nors byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad tokie teiginiai yra melagingi.

4. Ieškovė klaidina teismą teiginiais, kad tokiais atvejais parduoto turto restitucija taikoma visais atvejais, kadangi norint pritaikyti restituciją iš pradžių ieškovė privalo įrodyti reikšmingų aplinkybių visumą, o restitucija nėra taikoma automatiškai. Ieškovė iškraipo byloje esančių įrodymų esmę ir prasmę.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria nutrauktas procesas pagal ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Apeliantė, kvestionuodama CPK 293 straipsnio 3 punkto taikymo pagrįstumą, teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo šios proceso teisės normos taikymui ir proceso nutraukimui.

Procesą pagal ieškovės pateiktą prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones teismas nutraukė konstatavęs, kad tapatus ieškovės prašymas jau buvo išnagrinėtas. Ieškovė 2014 m. kovo 12 d. prašymu (109-112 b. l.) prašė taikyti įrašą viešame registre uždraudžiant antstoliui parduoti iš varžytynių ar kitaip perleisti K. P. priklausantį butą su automobilio stovėjimo aikštele ir sustabdyti areštuoto turto realizavimą. Analogiškas ieškovės prašymas (26-27 b. l.) buvo išspręstas tiek Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties dalimi, kuria atmestas prašymas dėl įrašo viešame registre, draudžiančio antstoliui parduoti iš varžytynių ar kitaip perleisti K. P. priklausantį ginčo turtą (šios nutarties dalies ieškovė neskundė), tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartimi, kuria Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties dalis, kuria taikytas areštuoto ir trečiojo asmens naudai hipoteka suvaržyto K. P. priklausančio buto realizavimo sustabdymas, panaikinta ir šis ieškovės prašymas atmestas.

Nors skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi spręstas ieškovės prašymas pavadintas „dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo“, tačiau jame nėra formuluojamas koks nors kitas prašymas ar nurodomos kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sąlygojančios aplinkybės nei tos, dėl kurių jau buvo pasisakyta įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais. Ieškovės ieškinio reikalavimo dydis, ginčijamo sandorio turto vertė, buvo įvertinta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartyje, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad šios aplinkybės nebuvo tirtos. Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartyje pažymėjo, kad preliminariai įvertinus ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, bei į bylą pateiktus įrodymus, kilo pagrįstų abejonių dėl ieškovės pareikštų reikalavimų patenkinimo (palankaus sprendimo priėmimo). Būtent dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį, kuria sustabdytas areštuoto K. P. nuosavybės teise priklausančio turto realizavimas. Ieškovės naujai pateiktame prašyme nėra nurodytos aplinkybės, papildomai įrodančios ieškinio pagrįstumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinė byla iš esmės yra išnagrinėta ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškovės ieškinys atmestas.

Apeliantė neteisi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakartotinį nagrinėjamą lėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2014, kuria panaikintas Vilniaus apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. išteisinamasis nuosprendis R. V. S. ir R. S. ir paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. apkaltinamasis nuosprendis su pakeitimais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės ieškinyje buvo nurodytos aplinkybės dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo, todėl šios aplinkybės buvo žinomos ir nesąlygoja pakartotinio analogiškų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 str., 144 str. 3 d., 245 str. 3 d.). Tačiau pakartotinis kreipimasis negali būti suprantamas kaip analogiško ankstesniam prašymo teismui pateikimas, jame nenurodant papildomų aplinkybių, sąlygojančių tokio prašymo naują svarstymą. Šalys privalo savo procesinėmis teisėmis vadovautis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiaudamos. Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Nors CPK 293 straipsnis konkrečiai nereglamentuoja situacijos, kai pateikiamas analogiškas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, tačiau CPK 3 straipsnio 6 dalis suteikia teismui teisę vadovautis įstatymo analogija, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį. Teismas, nustatęs, kad šalis piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, pateikdama analogišką išnagrinėtam prašymą, neprivalo tokio prašymo nagrinėti iš naujo, o užkirsdamas kelią tokiam šalies elgesiui, gali, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 6 dalimi, atitinkamai taikyti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą – tokį prašymą atsisakyti priimti, arba 293 straipsnio 3 punktą – nutraukdamas procesą dėl pateikto prašymo. Ieškovės 2014 m. kovo 12 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas priėmė rezoliucija, todėl nustatęs, kad prašymas neturėjo būti priimtas, pagrįstai taikė CPK 293 straipsnio 3 punktą ir procesą dėl pateikto prašymo nutraukė.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo konkrečiu atveju apeliacijoje nėra sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl nepasisakoma dėl ieškovės argumentų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų buvimu. 

Įvertindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti ieškovės pareikšto prašymo tapatumą ir nutraukti procesą dėl prašymo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                     Danutė Gasiūnienė