VILNIAUS MIESTO 2 APYLINKĖS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. vasario 17 d.

Vilnius

         Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis, susipažinęs su kreditoriaus J. V. pareiškimu skolininkui L. Č. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

         Kreditorius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriaus tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko 3000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos ir 204,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

         Pareiškimas negali būti priimtas, nes neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „[...] teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga“ (2007 m. spalio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. 26/07); „[...] bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. [...] nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas“ (2007 m. spalio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 26/07; 2006 m. kovo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje 33/03).

         Kreditorius pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, be kitų reikalavimų, yra pareiškęs ir reikalavimą priteisti iš skolininko kreditoriaus patirtas 204,50 Lt bylinėjimosi išlaidas, sumokėtas UAB „Gelvora“ už pareiškimo parengimą. Šį reikalavimą kreditorius argumentuoja CPK 88 str. 1 d. 8 p. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gegužės 2 d. konsultacija Nr. A3-127, kurioje nurodyta, kad: „Kai procesinius dokumentus teismui rengia asmuo, vykdantis teisėtą veiklą (individualią veiklą pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnį; juridinis asmuo, vykdantis įstatuose ar kituose dokumentuose numatytą veiklą (CK 2.47 straipsnis), šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, numatytų CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte“. Tačiau naujausia teismų praktika kreditoriaus nurodytų bylinėjimosi išlaidų neatlygina, nes: „Remiantis teismų praktika, CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytas išlaidas sudaro dokumentų vertimo prieš iškeliant bylą teisme, gaunamų dokumentų, jų nuorašų patvirtinimo, byloje dalyvaujančių asmenų kelionės į teismą, gyvenimo, procesinių dokumentų vertimo į valstybinę kalbą nagrinėjant bylą ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. Atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, rengiant procesinius dokumentus ir teikiant teisines konsultacijas, priskiriamos prie atstovavimo išlaidų, nes UAB „ Logipolijos finansų grupė“ rengdama procesinius dokumentus atstovavo atsakovo interesus, teikė atstovaujamajam teisinę pagalbą gindama jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus. Atstovavimo išlaidos priteisiamos vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurį apmokamos tik išlaidos advokato ar jo padėjėjo pagalbai apmokėti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti šias bylinėjimosi išlaidas“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-443/2008). Kreditoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime suformuota taisyklė, priešingai nei suformuota cituotoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, negali būti laikoma teismams privalomu precedentu, nes teismų praktika formuojama tik teismams sprendžiant bylas, t. y. vykdant teisingumą, o ne teikiant rekomendacijas ar konsultacijas. Cituotoji Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-12 nutartyje suformuota taisyklė taikytina ir šioje byloje, nes faktinės bylų aplinkybės, susijusios su tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų priteisimu, sutampa. Nesiremiant šiuo teismo precedentu, minėta, būtų pažeistas teisingumo principas.

         CPK 435 str. 2 d. 4 p. nustatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką (teismo įsakymą teismas priima nevertindamas jo pagrįstumo (CPK 437 str. 1 d. 4 p.)), aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks, kurio patenkinimas reikštų teisės aktais įtvirtinto reguliavimo pažeidimą, nepagrįstą nesilaikymą vyraujančios teismų praktikos bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą.

         Remiantis aukščiau išdėstyta teismų praktika, kreditoriaus reikalavimas priteisti iš skolininko 204,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų UAB „Gelvora“ už pareiškimo parengimą, laikytinas aiškiai nepagrįstu, nes toks reikalavimas negali būti tenkinamas apskritai, nepaisant to, tokių išlaidų sumokėjimą faktas pagrįstas įrodymais ar ne. Dėl šių priežasčių kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakytina priimti (CPK 435 str. 2 d. 4 p.). 

         Vadovaudamasis CPK 435 str. 2 d. 3 p., 290-292 str., teismas                       

n u t a r ė :

         Atsisakyti priimti kreditoriaus J. V. pareiškimą skolininkui L. Č. dėl skolos priteisimo.

         Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                                                                      Gintaras Seikalis