Administracinė byla Nr. A-2342-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05170-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir R. S. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. lapkričio 18 d. spendimą Nr. S-227(7-190/2014), Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. FR0682-366 bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 68-164.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. S-227(7-190/2014) MGK patvirtino 2014 m. rugpjūčio 22 d. VMI sprendimą Nr. 68-164, kuriame pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 30 676 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 9 107,11 Lt GPM delspinigių ir 3 608 Lt GPM baudą. Nesutikdamas su tokiu sprendimu pareiškėjas nurodė, kad MGK teiginys, jog pareiškėjas nurodytų sandorių, kurių metu gavo pinigines lėšas, nepagrindė kokiais nors duomenimis, yra neteisingas. Pabrėžė, kad buvo pateiktos paskolos sutartys su E. S. ir V. P., o tai, kad šie asmenys 2008 m. suteikė pareiškėjui paskolas, patvirtino ir V. P. bei E. S. žmona L. S. Pareiškėjas nurodė, kad pinigai jam buvo perduoti sudarius sutartį, bei atkreipė dėmesį, kad tai nebuvo labai didelės sumos, tačiau mokesčių administratorius nesiaiškino, kur minėti asmenys laikė tokias pinigų sumas, ir vadovavosi vien iš kredito įstaigų gauta informacija apie vykdytas bankines operacijas bei iš trečiųjų asmenų gautais duomenimis apie šių asmenų ir jų šeimos narių gautas pajamas 2005–2008 m. Pareiškėjas taip pat nesutiko su MGK išvada, kad jo pateiktų duomenų nepakanka teigti, jog UAB „S. ir Ko“ 2003 m. pareiškėjui suteikė 251 050 Lt paskolą. Atkreipė dėmesį, kad Panevėžio AVMI aprašomojoje patikrinimo akto dalyje iš esmės pripažino, jog 2003 m. paskolas iš UAB „S. ir Ko“ pareiškėjas gavo, tačiau išvadose jau konstatuota, kad nėra pateikta realių pajamų gavimo įrodymų, o 2003 m. sausio 10 d. skolos suderinimo aktas tėra formalus įrodymas. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. UAB „S. ir Ko“ jis grąžino ne 2003 m. gegužės 20 d. suteiktą 90 000 Lt paskolą, o dar ankščiau suteiktą 251 050 Lt paskolą. Pareiškėjo teigimu tai, kad jo paaiškinimuose, vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje ir 2005 m. UAB „S. ir Ko“ deklaracijoje nurodytos skirtingo dydžio paskolos, yra tik netikslumas, kuris nereiškia, kad tokia paskola pareiškėjui iš viso nebuvo suteikta. Pabrėžė, kad vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje yra nurodyta ta suma, kurią pareiškėjas gavo iš UAB „S. ir Ko“, o paskolos suteikimo faktą patvirtina ir skolų suderinimo aktas, tačiau pastarajame netiksliai nustatyta, jog ne pareiškėjas skolingas UAB „S. ir Ko“, o atvirkščiai. Anot pareiškėjo, jam nesuprantama, kodėl, esant netikslumams dėl suteiktų paskolų dydžio, mokesčių administratorius apie tai neinformavo. Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius daro tik prielaidas, kad pareiškėjas negavo paskolų, o argumentai, kad fiziniai asmenys negalėjo suteikti paskolos, nes tokių piniginių sumų realiai neturėjo, nėra pakankamai pagrįsti. Mokesčių administratorius kategoriškai nepaneigė, kad 2003 ir 2008 m. pareiškėjui buvo suteiktos minėtosios paskolos.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VMI nurodė, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo ir jo sutuoktinės R. S. pajamų-išlaidų analizę bei nustatė, jog pareiškėjo šeimos išlaidos atskirais laikotarpiais viršijo juridinę galią turinčiais šaltiniais pagrįstas pajamas. Pareiškėjo šeimos pajamų ir išlaidų skirtumą Panevėžio AVMI priskyrė neapmokestintoms ir nedeklaruotoms pareiškėjo šeimos pajamoms, apskaičiuodama mokėtiną GPM, šeimos pajamų ir išlaidų skirtumą padalino abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis. VMI pažymėjo, kad pareiškėjas Panevėžio AVMI pateikė UAB „S. ir Ko” vardu surašytą 2003 m. sausio 10 d. aktą dėl skolų suderinimo, kuriame nurodytas skolos likutis – 251 050 Lt, tačiau pareiškėjo šeimos deklaracijoje nurodyta įsiskolinimų suma 2003 m. gruodžio 31 d. yra mažesnė nei tos pačios dienos įsiskolinimas, fiksuotas akte, nors pareiškėjas nurodo, jog šios paskolos grąžinti iki 2014 m. nebuvo pradėjęs. Atkreipė dėmesį, kad pirminio dokumento, iš kurio galėtų būti kildinama pareiškėjo prievolė, pareiškėjas nepateikė, šis dokumentas neaprašytas ir akte dėl skolos suderinimo, todėl konstatuota, kad ne pareiškėjas yra skolingas UAB „S. ir Ko“, bet UAB „S. ir Ko“ yra skolinga pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat pateikė 2003 m. gegužės 30 d. sutartį Nr. P-01/03 su UAB „S. ir Ko“, pagal kurią bendrovė pareiškėjui paskolino 90 000 Lt be palūkanų neterminuotam laikotarpiui. Pareiškėjo pateiktame skolų suderinimo akte nurodyta, kad skola susidarė iki 2002 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjas teigia, jog bendrovė paskolą jam suteikė 2003 m. Taigi, jei pareiškėjas 2003 m. pradžioje iš bendrovės buvo pasiskolinęs 251 050 Lt ir 2003 m. pasiskolino dar 90 000 Lt, pareiškėjo šeimos skola bendrovei 2003 m. pabaigoje turėtų būti 341 050 Lt, o jei pareiškėjas 2003 m. iš bendrovės pasiskolino 90 000 Lt, bet bendrovė pareiškėjui buvo skolinga 251 050 Lt, bendra bendrovės įsiskolinimo pareiškėjui suma būtų 161 050 Lt. Atsakovas pabrėžė, kad UAB „S. ir Ko“ buhalterijos dokumentai už šį laikotarpį nerasti, nors paskolos sutartis turėtų būti saugoma bendrovėje 10 metų nuo jos įvykdymo dienos. Atkreipė dėmesį, kad už bendrovės apskaitos dokumentų tvarkymą ir saugojimą yra atsakingas pats pareiškėjas (bendrovės vadovas). Dėl pareiškėjo pateiktos 2008 m. sausio 25 d. sutarties tarp pareiškėjo ir E. S., kuria E. S. pareiškėjui paskolino 45 000 Lt, VMI paaiškino, kad atlikus E. S. šeimos pajamų ir išlaidų analizę už 2005–2008 m. nustatyta, jog šeimos išlaidos viršijo pajamas 59 590 Lt, taigi E. S. neturėjo galimybės pareiškėjui 2008 m. suteikti 45 000 Lt paskolos. Atlikus V. P. šeimos pajamų ir išlaidų analizę už 2005–2008 m., taip pat nustatyta, kad V. P. išlaidos viršijo pajamas 59 132 Lt, todėl ir V. P. neturėjo galimybės 2008 m. suteikti 44 000 Lt paskolą pareiškėjui. Atsakovas pabrėžė, kad paskolos sutarčių buvimas pats savaime nepatvirtina grynųjų pinigų perdavimo fakto. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, todėl pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas papildomai mokėtinas 30 676 Lt GPM ir su juo susijusios mokestinės nepriemokos sumos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjo teigimu, dalį jo ginčo išlaidoms padengti naudotų pinigų sudaro 45 000 Lt paskola, suteikta pareiškėjo brolio E. S. bei 44 000 Lt paskola, suteikta V. P.. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, paneigiančių minėtų sandorių realumą. Todėl Panevėžio AVMI ir VMI pagrįstai skundžiamuose sprendimuose konstatavo, kad nei E. S., nei V. P. neturėjo galimybės suteikti pareiškėjui jo nurodomų paskolų, taigi pareiškėjo pateiktos paskolų sutartys nepatvirtina grynųjų pinigų perdavimo fakto. Pareiškėjo argumentus, kad E. S. ir V. P. paskolintus pinigus galimai buvo susitaupę iš anksčiau ir laikė ne kredito įstaigose, teismas vertintino kritiškai. Jei E. S. ar V. P. iš tiesų būtų turėję iš anksčiau sutaupytas pinigų sumas, kurias, pasak pareiškėjo, jam paskolino ir iš jų gyveno 2004–2008 m., tokias sumas minėti asmenys būtų turėję deklaruoti pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau didesnių nei 50 000 Lt 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų sumų minėti asmenys nedeklaravo.

Teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei UAB „S. ir Ko“ nepateikė mokesčių administratoriui sutarties dėl 251 050 Lt paskolos suteikimo 2003 m., nors, kaip teisingai pažymėjo VMI, pagal Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 patvirtintus Buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminus paskolos sutartis turėtų būti saugoma bendrovėje 10 m. nuo jos įvykdymo dienos. Nagrinėjamu atveju pagrindiniai dokumentai, kuriais pareiškėjas grindžia minėtos paskolos suteikimą, yra pareiškėjo ir minėtos bendrovės turto deklaracijos bei skolų suderinimo aktas, tačiau, kaip teisingai nurodė VMI, minėti dokumentai nepatvirtina paskolos suteikimo pareiškėjui fakto, kadangi pastaruosiuose užfiksuoti duomenys nesutampa, yra prieštaringi. Todėl, teismo nuomone, paskolų sumų, kiekio ir gavėjo neatitikimai mokesčio administratoriaus surinktuose dokumentuose leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjui suteiktos paskolos realumu, todėl Panevėžio AVMI, VMI ir MGK išvados, kad pareiškėjas nepagrindė realaus pajamų gavimo iš UAB „S. ir Ko“, yra tesėtos ir pagrįstos. Pareiškėjo argumentus, kad esant netikslumams dėl suteiktų paskolų dydžio, mokesčių administratorius turėjo pareiškėją informuoti apie šiuos netikslumus, jog pareiškėjas galėtų juos ištaisyti, teismas vertino kritiškai, kadangi pareiškėjas jau iš Panevėžio AVMI patikrinimo akto sužinojęs apie paskolos iš UAB „S. ir Ko“ nepripažinimą realia, turėjo galimybę tiek vietos mokesčių administratoriui, tiek VMI ir MGK bei teismui pateikti minėtos paskolos gavimą pagrindžiančius papildomus įrodymus, tačiau to nepadarė.

Konstatavęs, kad pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu turėjo pajamų, kurio šaltinio negalėjo tinkamai pagrįsti, šių pajamų nedeklaravo ir nuo jo mokesčių nesumokėjo, teismas pripažino, jog tokios pajamos pagrįstai apmokestintos GPM. Kadangi nagrinėjamas ginčas kilęs ne dėl mokesčių administratoriaus pasirinkto mokesčių apskaičiavimo metodo bei atliktų aritmetinių skaičiavimų, teismas dėl GPM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo detaliau nepasisakė.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad po atliktos E. S. ir V. P. 2005–2008 metų pajamų ir išlaidų analizės, nustačius, jog šių asmenų išlaidos ženkliai viršijo pajamas, mokesčių administratorius šių asmenų atžvilgiu, priešingai nei pareiškėjo atveju, jokių sankcijų netaikė, nesiaiškino, kodėl yra toks didelis skirtumas tarp šių asmenų pajamų ir turėtų išlaidų, bei iš kokių pajamų šie asmenys tuomet gyveno. Pareiškėjo nuomone, atlikta E. S. ir V. P. bei jų šeimos narių pajamų ir išlaidų analizė buvo tik formalus veiksmas, siekiant kaip nors paneigti jo pateiktus akivaizdžius įrodymus, jog paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas jis gavo. Teismas nesiaiškino, kodėl E. S. ir V. P. pareiškėjui paskolintus pinigus, kuriuos buvo sutaupę iki 2004 m., nedeklaravo pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas pažymi, kad jam paskolintos pinigų sumos buvo mažesnės nei buvo privaloma deklaruoti pagal minėtą įstatymą, todėl šių lėšų, kurias laikė ne banko ar kitose kredito įstaigose, nei E. S., nei V. P. nedeklaravo, kadangi to ir neprivalėjo daryti. Minėti asmenys pareiškėjui paskolintas pinigines lėšas realai turėjo, ką patvirtina paskolų sutartys, pati V. P. bei mirusio E. S. turto paveldėtoja – jo sutuoktinė L. S.. Pareiškėjas pažymėjo, kad VMI pateiktoje pareiškėjo vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FRO 0593) deklaruota gauta iš UAB „S. ir KO“ paskola, kurios bendra suma – 249 987 Lt. 2005 m. gegužės 20 d. UAB „S. ir KO“ pateiktoje deklaracijoje (FR07II) deklaruota bendrovės suteikta pareiškėjui 220 362 Lt dydžio paskola. Pareiškėjas yra pateikęs skolų suderinimo aktą bei buhalterinius dokumentus, įrodančius, jog bendrovės suteiktą paskolą jis pripažįsta ir šiuo metu ją gražina. Apie 31 000 Lt paskolos UAB „S. ir KO“ pareiškėjas buvo gražinęs iki skolų suderinimo akto surašymo ir šiuos duomenis tiek jis, tiek bendrovė galėjo patikslinti bet kada mokesčių administratoriui, ar teismui pareikalavus, tačiau to pareiškėjo nebuvo prašoma. Pareiškėjo nuomone, vien tai, kad nurodytos suteiktos paskolos sumos deklaracijose ir pareiškėjo paaiškinime nesutampa, nereiškia, jog tokia paskola pareiškėjui nebuvo suteikta. Pareiškėjas pažymi, kad skolos suderinamumo akte klaidingai nustatyta, kad ne pareiškėjas skolingas UAB „S. ir Ko“, bet ši bendrovė pareiškėjui, tačiau tai yra tik loginė klaida. Dar 2005 m. VMI buvo pateiktos pareiškėjo ir UAB „S. ir Ko“ deklaracijos, kur deklaruotos suteiktos paskolos pareiškėjui. Pažymi, kad 2003 m. pareiškėjui UAB „S. ir Ko“ buvo suteikusi ne mažesnę kaip 220 362 Lt dydžio paskolą. Pareiškėjas pabrėžia, kad mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį patikrinimą, kategoriškai nepaneigė fakto, jog 2003 m. ir 2008 m. pareiškėjui buvo suteiktos minėtos paskolos, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas negali pagrįsti, iš kokių pajamų jo šeima gyveno 2010–2011 m. Pareiškėjo nuomone, jo pateikti duomenys yra pakankami pagrįsti jo pajamas, gautas paskolų forma.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįsta. VMI iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. FR0682-366, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 30 676 Lt GPM ir 9 107 Lt GPM delspinigių bei paskirta 3 068 Lt GPM bauda, mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjo 2010-2011 metais patirtos išlaidos 205 701,98 Lt viršijo jo pajamas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 68-164 (MGK b. l. 9–11) ir Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. lapkričio 18 d. spendimu Nr. S-227(7-190/2014) pareiškėjo skundas dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. FR0682-366 panaikinimo nebuvo patenkintas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą dėl nurodytų mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų panaikinimo, nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, ginčydamas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. FR0682-366, tiek ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka stadijoje, tiek sprendžiant ginčą pirmosios instancijos teisme, savo reikalavimus grindė tuo, kad, jo nuomone, mokesčių administratorius, konstatuodamas, jog jo išlaidos 2010-2011 metais viršijo jo gautas pajamas, nepagrįstai nepripažino lėšomis ginčo išlaidoms padengti paskolų, gautų iš E. S., V. P. ir UAB „S. ir Ko“.

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Pagal šiame MAĮ straipsnyje numatytas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Aiškinant šią procesinės teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).

Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo turimas pajamas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratoriui pateikė 2008 m. sausio 25 d. paskolos sutartį, sudarytą su broliu E. S. dėl 45 000 Lt dydžio paskolos suteikimo pareiškėjui (MGK b. l. 68). Taip pat pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį, sudarytą su V. P. dėl 44 000 Lt dydžio paskolos (MGK b. l. 70). Abejose minėtose sutartyse nurodyta, kad pareiškėjui paskola suteikta neterminuotam laikui.

Pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė kitų faktinių duomenų, išskyrus rašytines paskolos sutartis, tiesiogiai patvirtinančių tai, kad jis realiai iš E. S. ir V. P. gavo minėtose paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas.

Be to, vietos mokesčių administratorius, atlikęs E. S. šeimos pajamų ir išlaidų analizę už 2004–2008 metus, nustatė, kad jo šeimos išlaidos viršijo pajamas 59 590 Lt. Atlikęs analogišką V. P. šeimos pajamų ir išlaidų analizę už 2005–2008 metus, vietos mokesčių administratorius nustatė, kad V. P. šeimos išlaidos viršijo pajamas 59 132 Lt. Nors pareiškėjas, ginčydamas šias išvadas, apeliaciniame skunde nurodė, kad vietos mokesčių administratorius, nustatęs, jog šių asmenų išlaidos ženkliai viršijo jų turėtas pajamas, netaikė jiems jokių sankcijų, nesiaiškino, kodėl yra toks didelis skirtumas tarp šių asmenų pajamų ir išlaidų, iš kokių pajamų šie asmenys gyveno, tačiau kokių nors konkrečių faktinių duomenų, paneigiančių šias vietos mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė. Vietos mokesčių administratorius išvadas dėl E. S. ir V. P. šeimų pajamų ir išlaidų pagrindė surinktais objektyviais duomenimis, todėl nėra pagrindo vien dėl minėtų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų jas pripažinti nepagrįstomis.

L. S. (E. S. žmona) 2014 m. vasario 21 d. paaiškinime patvirtino, kad jos vyras paskolino pareiškėjui pinigų sumą, tačiau nežinojo tikslaus jos dydžio bei ar paskola grąžinta (MGK b. l. 77). V. P. 2014 m. sausio 20 d. paaiškinime nurodė, kad 44 000 Lt beprocentę paskolą pareiškėjui suteikė iš vyro pinigų, patvirtino, kad paskola negrąžinta (MGK b. l. 76).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad vien tik paskolos sutartys bei pareiškėjo, L. S. ir V. P. paaiškinimai apie paskolų suteikimą, nedetalizuojant paskolų sutartyse įtvirtintų prievolių įvykdymo faktinių aplinkybių, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus išvadas dėl E. S. ir V. P. turėtų pajamų ir išlaidų balanso, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas realiai gavo minėtose paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas. Tokiai išvadai esminės reikšmės neturi faktas, kad E. S., L. S., R. P. ir V. P. nėra pateikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos ir nėra pateikę metinių pajamų mokesčių deklaracijų už 2004–2008 metus.

Pareiškėjas, norėdamas pagrįsti savo turimas pajamas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taip pat nurodė, kad UAB „S. ir Ko“ 2003 metais jam suteikė 251 050 Lt paskolą, kurios dalį, t. y. 249 987 Lt, pareiškėjas deklaravo pateiktoje 2005 m. balandžio 28 d. pildytoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (MGK b. l. 40–43). Taip pat 2005 m. gegužės 9 d. pildytoje UAB „S. ir Ko“ deklaracijoje (MGK b. l. 205–207) deklaruota pareiškėjui suteikta 220 362 Lt paskola. Pareiškėjo nuomone, 2003 m. sausio 10 d. skolų suderinamumo aktas (MGK b. l. 78) yra vienas iš dokumentų, patvirtinančių apie tokios paskolos suteikimą.

Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl paskolos gavimo iš UAB „S. ir Ko“. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė realaus pajamų gavimo iš UAB „S. ir Ko“. Taigi, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pajamų gavimo iš UAB „S. ir Ko“ ir pritardama aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir detaliai nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių dėl paskolos gavimo iš UAB „S. ir Ko“, pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiami Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo. Dėl to, apeliacinis yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė