Administracinė byla Nr. A-2744-756/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02939-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1, 8.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. D., M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Y. D., D. D. ir M. D. skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai Y. D. ir D. D., M. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydami:
1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-881 (00155, 00156), kuriuo atsisakyta pakeisti (duomenys neskelbtini) piliečiams Y. D. ir D. D. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje;
2) panaikinti Migracijos departamento 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-906 (00170), kuriuo atsisakyta išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje;
3) įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti (duomenys neskelbtini) piliečiams Y. D., D. D. ir (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja Y. D., kartu atstovaudama ir savo nepilnametį sūnų D. D., skunde (I t., b. l. 1–8) nurodė, kad Migracijos departamentui 2016 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kartu su prašymu pateikė galiojančio kelionės dokumento kopiją bei dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pagrindą. Kitą dieną Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nepilnamečio sūnaus (duomenys neskelbtini) piliečio D. D., gim. (duomenys neskelbtini), vardu. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena ir užsiima teisėta veikla nuo 2013 metų. Turi gyvenamąją vietą, sūnus nuo penktos klasės lanko mokyklą Lietuvoje, yra perkeltas į aukštesnę klasę. Pirmą kartą leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje jai buvo išduotas 2013 m. liepos 5 d. Įmonė, kurioje ji dirba, vykdo visus įsipareigojimus, o jos prašymo motyvai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Pareiškėjos manymu, aplinkybė, jog ji du kartus buvo bausta administracine tvarka, nerodo jos piktybiškumo, netinkamo elgesio ar pavojingo elgesio visuomenėje. Ji administracinių teisės pažeidimų sistemingai nedarė, paskirtas baudas sumokėjo, o dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi. Migracijos departamentas, 2015 m. liepos mėnesį priimdamas sprendimą pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, žinojo apie jai paskirtą administracinę nuobaudą už nustatyto greičio viršijimą ir šio jos elgesio nevertino kaip grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėja skunde pripažino, kad jai yra pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, tačiau mano, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog ji yra kalta padariusi nusikalstamą veiką. Apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu nepriimtas, jos kaltė neįrodyta, o Migracijos departamento išvada, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei yra visiškai nepagrįsta. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis išskirtinai tik Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) pateikta išvada, o pats atsakovas jokio savarankiško tyrimo neatliko. Pareiškėja skunde rėmėsi Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijomis REC (2000)15, apibrėžiančiomis ilgalaikio imigranto statusą, kad leidimą gyventi ilgalaikiam imigrantui galima panaikinti tik išskirtiniais atvejais, tame tarpe kai jis nuteisiamas už sunkius nusikaltimus arba jo gyvenimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, ikiteisminio tyrimo byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. lapkričio 23 d. nutarimu jai paskirtos dvi kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja mano, kad šiuo metu jos judėjimo laisvė yra apribota. Išvykti iš Lietuvos Respublikos ji negali, o leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat neturi. Tokiu būdu yra ribojama jos teisė į darbą, sveikatos apsaugą ir kitas socialines garantijas. Tokia situacija jai trukdo tinkamai rūpintis nepilnamečiu sūnumi. Gyvendama Lietuvos Respublikoje nuo 2013 metų, ji turi glaudžius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, o pasekmės, nepakeitus leidimo laikinai gyventi, jai ir jos šeimai būtų itin sunkios ir skaudžios, o tuo pačiu ir neproporcingos siekiamam tikslui bei nebūtinos demokratinėje visuomenėje. Pareiškėja pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvena jos sutuoktinis bei jos nepilnamečio sūnaus tėvas M. D.. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo išnagrinėtas M. D. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl esant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytiems pagrindams, atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jos nepilnamečiui sūnui D. D.. Be to, Migracijos departamento 2016 m. liepos 5 d. sprendimas, priimtas jos atžvilgiu, taip pat yra neįsiteisėjęs, todėl ir šią aplinkybę atsakovas privalėjo įvertinti, spręsdamas leidimo laikinai gyventi pakeitimo klausimą jo nepilnamečiui sūnui D. D.. Pareiškėja skunde taip pat rėmėsi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 28 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pabrėždama, jog jos nepilnametis sūnus, neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bus atskirtas nuo šeimos, praras draugus, bendraamžius, kas neigiamai paveiks jo socialinius įgūdžius ir jų formavimąsi. Migracijos departamentas šių aplinkybių visumos neįvertino ir todėl nepagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jai ir jos nepilnamečiui sūnui D. D..
Pareiškėjas M. D. skunde (I t., b. l. 154–160) nurodė, kad Migracijos departamentui 2016 m. kovo 8 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad į Lietuvos Respubliką atvyksta ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti Lietuvos Respublikoje įregistruoto užsienio juridinio asmens vadovu, kuris iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje užsienio valstybės įmonėje ir jo dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai reikia Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės veiklai. Nesulaukęs atsakymo, 2016 m. gegužės 9 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Pareiškėjo teigimu, pateikdamas Migracijos departamentui du prašymus, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis nesiekė, o tokia situacija susiklostė dėl nesusipratimo. Migracijos departamentui pateikė visus duomenis ir dokumentus, patvirtinančius įmonių realią veiklą, duomenis apie įsipareigojimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui vykdymą, apdraustuosius asmenis. Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje dirba ne vienerius metus, užsiima teisėta veikla, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena kartu su savo šeima, nepilnamečiu sūnumi D. D.. Su Lietuva turi tvirtus ekonominius, socialinius ryšius, kartu su šeima yra integravęsis į visuomenę. Mano, jog nėra jokio teisėto pagrindo atsisakyti jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl nelegalios migracijos grėsmės. Pareiškėjas skunde pripažino, kad du kartus buvo baustas administracine tvarka. Paskirtąsias baudas sumokėjo. Be to, jam yra pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, tačiau mano, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu nepriimtas, jo kaltė neįrodyta, o Migracijos departamento išvada, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei yra visiškai nepagrįsta. Pareiškėjas, skunde atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis išskirtinai tik Policijos departamento išvada, o pats atsakovas jokio savarankiško tyrimo neatliko. Ikiteisminio tyrimo byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2015 m. spalio 23 d. nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė dokumentų paėmimas, o 2015 m. lapkričio 23 d. nutarimu – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Atsižvelgiant į tai, šiuo metu jo judėjimo laisvė yra apribota. Išvykti iš Lietuvos Respublikos negali, o leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat neturi. Tokiu būdu yra ribojama jo teisė į darbą, sveikatos apsaugą ir kitas socialines garantijas. Tokia situacija jam trukdo tinkamai rūpintis šeima ir nepilnamečiu sūnumi.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundais nesutiko.
Atsiliepime į pareiškėjų Y. D., atstovaujančios ir D. D., skundą (I t., b. l. 26–33) nurodė, kad Y. D. tuo pagrindu, kad ji yra UAB „Palmyra Baltic group“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsienietės kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, direktorė, 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus apskrities Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėja 2016 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi savo nepilnamečiui sūnui – (duomenys neskelbtini) piliečiui D. D., šeimos susijungimo ir šeimos susijungimo, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio tėvai, turintys leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrindu. Patikrinęs Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, 2016 m. balandžio 18 d. išsiuntė paklausimą Policijos departamentui dėl pareiškėjos galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2016 m. gegužės 4 d. pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pilietės Y. D. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijimą sprendimą, vertino ne tik Policijos departamento pateiktą išvadą, bet ir leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą bei kitas aplinkybes. Sprendimas atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėja įtariama sunkaus nusikaltimo padarymu, Migracijos departamentas abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu neturėjo pagrindo. Tai, jog pareiškėjos atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, administracinio akto priėmimui jokios reikšmės neturėjo. Ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui ir ši grėsmė yra reali, akivaizdi ir pakankamai rimta, t. y. susijusi ne tik su administraciniais teisės pažeidimais, bet ir su sunkiu nusikaltimu, darančiu itin didelę žalą kitų asmenų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams.
Atsakovo tvirtinimu, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos REC(2000)15 pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos. Šios rekomendacijos nėra privalomas valstybės narėms teisės aktas, o pagal Įstatymo ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/1090EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) nuostatas ilgalaikiu gyventoju yra laikomas užsienietis, kuris ne mažiau kaip penkerius metus teisėtai ir nuolat gyveno valstybės narės teritorijoje, tuo tarpu pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno tik trejus metus. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punktu, atsiliepime nesutiko ir su pareiškėjos teiginiais, jog ją su Lietuva sieja ilgalaikiai ir tvirti socialiniai ir ekonominiai ryšiai. Be to, atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 124 straipsnio 3 dalimi užsienietis, kuriam yra paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, negali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ar įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Ginčijamu sprendimu pareiškėja nėra įpareigojama išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl jos skundo teiginiai, jog įsiteisėjus skundžiamam sprendimui, ji bus priversta pažeisti jai paskirtos karomosios priemonės reikalavimus, yra nepagrįsti.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas D. D. 2016 m. kovo 10 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi 2 eilutėje nurodė, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyksta šeimos susijungimo tikslu, t. y. atvyksta pas motiną Y. D.. Atsisakius išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjo D. D. motinai, nėra pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir sūnui šeimos susijungimo pagrindu. D. D. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjos Y. D. teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga, dėl kurios pareiškėjas Lietuvos Respublikoje net ir esant aiškiam atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindui.
Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo M. D. skundu. Atsiliepime (II t., b. l. 1–8) nurodė, kad 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir su prašymu susijusius dokumentus. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą, deklaravo, kad ketina dirbti Tovarystvo z obmezhenoiu vidpovidalnisttiu „Ugaret Kompani Grup“ filiale, įsteigtame Lietuvos Respublikoje, kaip filialo direktorius. Taip pat nurodė, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką pastaruosius vienerius metus dirbo šioje įmonėje ir jo dalykinių žinių ar aukštos kvalifikacijos būtinai reikia filialo veiklai. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 9 d. pateikė papildomus dokumentus ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos UAB „Palmyra Baltic Group” pagrindu. Patikrinęs Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registrą ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, atsakovas išsiuntė paklausimą Policijos departamentui dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamentas pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) piliečio M. D. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas priimdamas ginčijimą sprendimą, vertino ne tik Policijos departamento pateiktą išvadą, bet ir leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą bei kitas aplinkybes. Atsakovas atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu neturėjo pagrindo. Tai, jog pareiškėjo atžvilgiu nėra nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, administracinio akto priėmimui jokios reikšmės neturėjo. Ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis, kurių visuma patvirtina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui ir ši grėsmė yra reali, akivaizdi ir pakankamai rimta, t. y. susijusi ne tik su administraciniais teisės pažeidimais, bet ir su sunkiu nusikaltimu, darančiu itin didelę žalą kitų asmenų nuosavybei, turtinėms teisėms ir interesams. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas nėra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl įsiteisėjus skundžiamam sprendimui, jis nebus priverstas pažeisti jam paskirtos karomosios priemonės reikalavimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo nuo 2013 m. balandžio 17 d. (leidimai buvo išduoti teisėtos veiklos pagrindu). Pareiškėjo sūnui D. D. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjo šeimos narių teisė gyventi Lietuvos Respublikoje nėra savarankiška ir priklauso nuo asmens, pas kurį asmuo atvyksta, nagrinėjamu atveju nuo pareiškėjo sutuoktinės Y. D., teisinio statuso. Be to, M. D. pateikti duomenys apie jo darbą įmonėse ir deklaruotą atvykimo į Lietuvos Respubliką ir gyvenimo šioje šalyje tikslą, yra prieštaringi. Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, jis pastaruosius trejus metus dirbo 2 skirtingose įmonėse ir skirtingose valstybėse, t. y. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvoje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu (III t., b. l. 60–67) pareiškėjų Y. D., D. D. ir M. D. skundus atmetė.
Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl atsisakymo pakeisti užsieniečiams leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dėl atsisakymo užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad asmuo, pretenduojantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi atitikti tokio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, turi įrodyti esant leidimo laikinai gyventi suteikimo pagrindus, nustatytus šio Įstatymo 40 straipsnyje ir jo atžvilgiu neturi būti nustatomos Įstatymo 35 straipsnyje išvardintos aplinkybės, tame tarpe turi būti įsitikinta, jog asmuo nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Leidimų laikinai Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329, (toliau – ir Aprašas) 58 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar nėra Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Taigi, grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai buvimo įvertinimas yra būtina leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūros dalis. Net ir tuo atveju, kai asmuo atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, tačiau yra nustatomos aplinkybės, kurioms esant paneigiama kuri nors leidimo laikinai gyventi sąlyga, numatyta Įstatymo 26 straipsnyje ar nustatoma Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinta aplinkybė, leidimas laikinai gyventi negali būti išduotas.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Migracijos departamentas 2016 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-881 (00155, 00156), kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti (duomenys neskelbtini) pilietei Y. D., leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo pačiu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti pakeisti (duomenys neskelbtini) piliečiui D. D., gim. (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atsisakydamas pareiškėjai Y. D. pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. tuo pagrindu, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo, išvada, kad pareiškėjos gyvenimas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, motyvuojama tuo, jog pareiškėja praeityje buvo bausta administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 3 dalį ir 1245 straipsnį. Taip pat Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ir Policijos departamento pateikta informacija, išdėstyta 2016 m. gegužės 3 d. rašte Nr. 5-S-3925.
Policijos departamentas 2016 m. gegužės 3 d. rašte Nr. 5-S-3925 nurodė, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. spalio 23 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį. Pareiškėja Y. D. įtariama dėl sukčiavimo, t. y. tuo, kad ji apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 23 d. nutarimu jai paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Policijos departamento rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjai 2015 m. sausio 29 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jai paskirta bauda pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, o 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškėja nubausta ir pagal ATPK 1245 straipsnį. Policijos departamentas, vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 12.4 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja Y. D. įtariama padariusi sunkų nusikaltimą, pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pilietė Y. D. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Teismas abejoti pateikta Policijos departamento išvada neturi pagrindo. Pareiškėja neneigia Policijos departamento rašte nurodytų faktinių aplinkybių. Tai, kad pareiškėjos atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 9 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė teisėtos veiklos pagrindu. Prašyme įvardino bendrovę, kurioje užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla t. y. UAB „Palmyra Baltic Group“. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistės 2016 m. rugsėjo 20 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-44388, UAB „Palmyra Baltic Group“ registruota gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Iškabos ant gyvenamojo namo nebuvo. Pareiškėjos Y. D. teigimu, nurodytu adresu yra UAB „Palmyra Baltic Group“ ofisas. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad UAB „Palmyra Baltic Group“ nuo 2016 m. balandžio 5 d. dirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai: I. L., A. S. ir D. D. K..
Liudytojas A. S. teismo posėdyje parodė, kad UAB „Palmyra Baltic Group“ niekada nedirbo, darbo užmokesčio negavo, pareiškėjos prašymo pasirašyti tuščius kasos išlaidų orderius nevykdė. Analogiškas aplinkybes A. S. nurodė ir 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime. Šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikti UAB „Palmyra Baltic Group“ kasos išlaidų orderiai, išrašyti 2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. Liudytojų I. L. ir D. D. K. parodymai apie jų darbinę veiklą UAB „Palmyra Baltic Group“ neįtikinami, ir apart pateiktų darbo sutarčių nėra patvirtinti kitais objektyviais rašytiniais įrodymais, buhalterinės apskaitos dokumentais.
Pareiškėja įtariama sunkaus nusikaltimo padarymu. Per vienerius metus ji buvo patraukta administracinėn atsakomybėn du kartus. Pareiškėja kreipdamasi į Migracijos departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir Migracijos departamentui teikdama duomenis nebuvo sąžininga, vykdydama veiklą UAB „Palmyra Baltic Group“ valstybės institucijoms teikė neteisingą informaciją, o vėliau siekdama pateisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą net bandė įtakoti asmenis ne tik duoti jai palankius paaiškinimus, bet ir pasirašyti tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos dokumentus.
Visų šių nustatytų aplinkybių visuma, teismui leidžia daryti besąlygišką išvadą, kad pareiškėja nesilaiko Lietuvos Respublikos įstatymų, nelinkusi jų laikytis ir ateityje, negerbia bendrų gyvenimo taisyklių, todėl jos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Taigi, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Kaip jau buvo nurodyta, Migracijos departamentas 2016 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-881 (00155, 00156) atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir (duomenys neskelbtini) piliečiui pareiškėjos Y. D. nepilnamečiui sūnui D. D., nes jis neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Kaip matyti iš 2016 m. gegužės 10 d. prašymo, pareiškėja Y. D. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi savo nepilnamečiui sūnui – (duomenys neskelbtini) piliečiui D. D., šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų, kuris turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismui konstatavus, jog Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepilnamečio motinai Y. D., Migracijos departamento 2016 m. liepos 5 d. išvada, jog pareiškėjos sūnus (duomenys neskelbtini) pilietis D. D. neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra pagrįsta.
Bylos dokumentais taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-906 (00170), kuriuo atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D., leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš šio Migracijos departamento sprendimo, atsakovas priimdamas sprendimą vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 12 punktu, t. y. tuo pagrindu, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento 2016 m. liepos 8 d. sprendimo, išvada, kad pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, motyvuojama tuo, jog pareiškėjas praeityje buvo baustas administracine tvarka pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį ir 123 straipsnio 5 dalį. Taip pat Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ir Policijos departamento pateikta informacija, išdėstyta 2016 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 5-S-3182.
Policijos departamentas 2016 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 5-S-3182 nurodė, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. gegužės 21 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas M. D. įtariamas dėl sukčiavimo, t. y. tuo, kad jis apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. spalio 23 d. nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė dokumentų paėmimas, o 2015 m. lapkričio 23 d. nutarimu – kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Policijos departamento rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjui 2014 m. birželio 25 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jam paskirta bauda pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, o 2015 m. birželio 3 d. pareiškėjas nubausta ir pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį. Policijos departamentas, vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo 12.4 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas M. D. įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pilietis M. D. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija. Tai, kad pareiškėjas praeityje administracine tvarka buvo baustas du kartus patvirtina ir Išrašas apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus. Pareiškėjas įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu. Per vienerius metus pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn du kartus. Visų šių nustatytų aplinkybių visuma teismui leidžia daryti besąlygišką išvadą, kad pareiškėjas nesilaiko Lietuvos Respublikos įstatymų, nelinkęs jų laikytis ir ateityje, negerbia bendrų gyvenimo taisyklių, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Taigi, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).
Bylos duomenys rodo, jog pareiškėjas M. D. turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2016 m. balandžio 17 d., išduotą tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Palmira Baltic Group“ akcininkas ir vadovas. Kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. pateikė 2016 m. vasario 15 d. išduotą ribotos atsakomybės bendrovės „Ugaret company group“ pažymą apie tai, kad nuo 2012 m. balandžio 25 d. pareiškėjas dirba įmonėje prekybos skyriaus viršininko pareigose. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas vienu metu dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) ir vykdė teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2016 m. gegužės 9 d. pateikė kitą prašymą, t. y. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Palmyra Baltic Group“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, dalyvis ir šios įmonės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pareiškėjo pateiktų Migracijos departamentui dokumentų visuma patvirtina, kad pareiškėjas kreipdamasis į Migracijos departamentą su prašymu tiek dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tiek dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teikė prieštaringus duomenis. Būdamas UAB „Palmyra Baltic Group“ akcininku sudarė galimybes savo sutuoktinei valstybės institucijoms teikti neteisingą informaciją bei įtakoti trečiuosius asmenis tikslu pateisinti gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Taigi Migracijos departamento išvada, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad dėl M. D. gyvenimo Lietuvos Respublikoje gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, yra pagrįsta.
Nustačius egzistuojant aplinkybes, nurodytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Migracijos departamento atsisakymas pakeisti ir išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikytina teisėta ir proporcinga pareiškėjų teisių apribojimo priemone. Nustačius, kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, šiuo atveju prioritetas pagrįstai teikiamas visuomenės, o ne pareiškėjų šeimos interesams. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjai negali rūpintis savo nepilnamečiu sūnumi, o atsakovo priimti administraciniai sprendimai pažeidžia nepilnamečio užsieniečio teises ir teisėtus interesus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2013 metų, todėl pareiškėjai negali būti laikomi Lietuvos Respublikos ilgalaikiais gyventojais. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos REC(2000)15, nurodytos pareiškėjų skunduose, nagrinėjamojoje byloje netaikomos.
Ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjų prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjams taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijami Migracijos departamento 2016 m. liepos 5 ir 8 d. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos panaikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjų skundai atmestini kaip nepagrįsti.
III.
Pareiškėjai Y. D. ir M. D. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 69–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
Apeliantai mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nepagrįstas, priimtas neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas bylą, išimtinai vadovavosi atsakovo pateiktais argumentais, dėl ko leidimai laikinai gyventi nebuvo pakeisti bei išduoti. Pagrindinis argumentas, kuriuo rėmėsi tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, tai Policijos departamento 2016 m. gegužės 3 d. raštas Nr. 5-S-3925 bei 2016 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 5-S-3182, kuriais nurodoma, kad Y. D. ir M. D. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tačiau vien aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma pakeisti ar atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimai nepakeisti laikino leidimo bei neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti grindžiami vien tik spėjimais ir įtarimais, bet turi būti paremti objektyviais duomenimis bei faktinėmis aplinkybėmis. Priešingu atveju pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas M. D. atžvilgiu pradėtas dar 2015 m. gegužės 21 d., Y. D. atžvilgiu – 2015 m. spalio 23 d., todėl akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje yra vilkinamas. Apelianto atžvilgiu jis vyksta jau ilgiau nei pusantrų metų, o apeliantės – ilgiau nei metus. Per tiek laiko nebuvo pateikti kaltinimai, kas akivaizdžiai suponuoja išvadą, kad apskritai toks tyrimas gali būti nutrauktas ir net neperduotas teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas, ar Y. D. bei M. D. kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir saugumui, privalėjo ne tik atsižvelgti vien į formalių įtarimų pareiškimo faktą, bet įvertinti ir apeliantų asmenį charakterizuojančius duomenis, tai, ar jie turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir teisėtas pajamas, į šeimynines aplinkybes, į tai, kokie ryšiai juos saisto su Lietuva. Y. D. gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2013 metų, užsiima teisėta veikla – yra įmonės UAB „Palmyra Baltic group“ direktorė. M. D. taip pat dirba UAB „Palmyra Baltic group“. Apeliantai yra susituokę, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kartu augina nepilnametį vaiką – D. D.. Akivaizdu, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad Y. D. bei M. D. turi glaudžius socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva. Apeliantų sūnus nuo penktos klasės lanko mokyklą Lietuvoje, yra puikiai adaptavęsis naujame kolektyve, turi draugų. Gyvenamosios vietos keitimas neigiamai paveiktų jo psichologiją, nepakeitus laikino leidimo gyventi Lietuvoje, nebūtų sudarytos tinkamos sąlygas vaikui sveikai vystytis, užtikrinta teisė gauti išsimokslinimą bei nebūtų garantuotas jo socialinis saugumas. Be to, apeliantai yra paradoksalioje situacijoje: dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų jiems draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos, paimti dokumentai, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (III t., b. l. 92–97) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundus. Papildomai nurodo, kad, Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Be to, atsakovas pažymėjo, kad, nors pareiškėjams anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, tačiau ginčijami sprendimai buvo priimti įvertinus naujas faktines aplinkybes – t. y. tai, kad pareiškėjams pareikšti įtarimai sunkaus nusikaltimo padarymu. Migracijos departamentas, įvertinęs duomenų visumą (pažeidimų padarymo faktą, pažeidimų pobūdį, mastą, užsieniečių elgesį po pažeidimų padarymo ir kitas aplinkybes), padarė išvadą dėl pareiškėjų grėsmės viešajai tvarkai.
Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Nei Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose, nei teismas sprendime nenagrinėjo pareiškėjų kaltumo arba nekaltumo dėl jiems inkriminuojamų veikų padarymo klausimo ir savo sprendimuose nekonstatavo, kad pareiškėjai yra kalti dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Priimti sprendimai nėra baudžiamosios atsakomybės taikymo aktai. Migracijos departamento priimti sprendimai – tai individualūs administraciniai aktai, priimti vykdant Įstatymo reikalavimus, vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintomis procedūromis bei prašymų nagrinėjimo metu turimais duomenimis. Pareiškėjų keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustatė tam įgaliotos valstybės institucijos (Policijos departamentas ir Migracijos departamentas), o teismas įvertino šių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2006 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006 nurodė, kad „Užsieniečių teisinės padėties įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai“. Taigi, LVAT praktika patvirtina, kad sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi gali būti priimtas nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio užsieniečių atžvilgiu (taip pat žr. LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-2720/2014 ir kt.).
Pažymėtina, kad pareiškėjui M. D. ginčijamas sprendimas priimtas ne tik grėsmės viešajai tvarkai pagrindu, bet ir nustačius, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Teismas sprendime detaliai, argumentuotai, nurodydamas faktines aplinkybes, pateikdamas jų vertinimą, motyvavo, kodėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 metų vienu metu buvo įdarbintas įmonėje Lietuvos Respublikoje (UAB „Palmyra Baltic Group“) ir įmonėje (duomenys neskelbtini) (Tovarystvo z obmezhenoiu vidpovidalnistiu „Ugaret Kompani Grup“). Nors savaime ši aplinkybė nepatvirtina nelegalios migracijos grėsmės, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikdamas ankstesnius prašymus (2012 m. spalio 5 d., 2014 m. vasario 25 d. ir 2015 m. vasario 6 d.) deklaravo, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje, o pagrindinis jo atvykimo tikslas – teisėta veikla, darbas Lietuvos Respublikoje UAB „Palmyra Baltic Group“ (leidimai gyventi buvo išduoti veiklos UAB „Palmyra Baltic Group“ pagrindu), pateiktoje 2012 m. spalio 3 d. UAB Palmyra Baltic Group“ ir pareiškėjo darbo sutartyje pareiškėjui nustatyta 8 valandų trukmės darbo diena, 5 dienos per savaitę. Tačiau 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Tovarystvo z obmezhenoiu vidpovidalnistiu „Ugaret Kompani Grup“ filiale kaip jo direktorius. Tam, kad užsienietis dėl leidimo gyventi galėtų kreiptis darbo užsienio įmonės filiale pagrindu, jis privalo pateikti dokumentus, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos užsienietis ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje užsienio valstybės įmonėje. Pareiškėjas pateikė 2016 m. vasario 15 d. pažymą, kad nuo 2012 m. balandžio 25 d. dirba ribotos atsakomybės bendrovėje „Ugaret Company Group“ prekybos skyriaus viršininku. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kad vienu metu (pagal pateiktus dokumentus – pastaruosius 3 metus) dirbo 2 skirtingose įmonėse skirtingose valstybėse (Lietuvoje ir (duomenys neskelbtini)). 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjas deklaravo, kad Lietuvos Respublikoje ketina dirbti kaip (duomenys neskelbtini) įmonės „Ugaret Company Group“ filialo direktorius ir jo dalykinių žinių ar aukštos profesinės kvalifikacijos būtinai filialo veiklai, o 2016 m. gegužės 9 d. (t. y. po 2 mėnesių) deklaravo, kad ketina dirbti UAB „Palmyra Baltic Group“ generaliniu direktoriumi. Taigi buvo pateikti dokumentai apie pareiškėjo darbą įmonėse ir deklaruotą tikslą Lietuvos Respublikoje, prieštaraujantys vieni kitiems. Vienas iš UAB „Palmyra Baltic Group“ įdarbintų asmenų A. S. paaiškinime raštu, taip pat žodžiu teismo posėdžio metu patvirtino, kad šioje įmonėje niekada nedirbo, darbo užmokesčio negavo, o pareiškėja bandė jį įtakoti duoti jai palankius paaiškinimus, pasirašyti tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos dokumentus (t. y. nurodyti, kad A. S. dirbo UAB „Palmyra Baltic Group“). Pareiškėjai, teikdami prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad A. S. dirbo UAB „Palmyra Baltic Group“ (pateikė darbo sutartį). Vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei įmonėje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Palmyra Baltic Group“ ir pareiškėjai šio reikalavimo neatitiko, pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės darbuotojus, neatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo. Kaip teismas teisingai nurodė sprendime, pareiškėjas sudarė galimybes savo sutuoktinei valstybės institucijoms teikti neteisingą informaciją bei įtakoti trečiuosius asmenis tikslu pateisinti gyvenimą Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nes vyksta ikiteisminis tyrimas. Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 136 straipsnyje nustatyta, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti – tai rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo. Taigi, vadovaujantis Įstatymo 124 straipsnio 3 dalimi, sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo negali būti priimtas, jeigu jam paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Migracijos departamento vertinimu, esamas teisinis reglamentavimas, kai užsieniečiui, dėl kurio pateikta išvada, kad jo gyvenimas gali grėsti Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir dėl kurio veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, neišduodamas dokumentas, įteisinantis užsieniečio buvimą Lietuvos Respublikoje, bet tuo pačiu užsienietis nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą proporcingumo principą, netrukdo vykdyti teisingumo, ir kartu neleidžia užsieniečiui, kurio gyvenimas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, legalizuotis Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje. Pareiškėjams išdavus leidimą laikinai gyventi, būtų pažeista imperatyvi Įstatymo nuostata, kad atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, kurio gyvenimas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Pareiškėjų atžvilgiu nėra priimta sprendimų dėl įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo, t. y. baudžiamojo proceso ir ikiteisminio tyrimo tikslai nėra ir nebuvo pažeidžiami. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartyje (adm. byloje Nr. eA-3784-662/2016) taip pat konstatavo, kad „Vadovaujantis minėta Įstatymo 124 straipsnio 3 dalies nuostata, dėl pareiškėjui taikomų kardomųjų priemonių, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, negali būti priimtas sprendimas, įpareigojantis pareiškėją palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nėra įpareigojamas palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl ir pareiškėjo pareigai tinkamai laikytis kardomųjų priemonių sąlygų minėtas sprendimas neturi jokios įtakos“. Minėtoje byloje paliktas galioti Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad užsienietis (įtariamasis baudžiamojoje byloje), kuriam buvo taikomos kardomosios priemonės, kelia grėsmę viešajai tvarkai.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad jų sūnus lanko mokyklą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vertino pareiškėjų ryšius su Lietuvos Respublika (tarp jų – ir šeiminius ryšius). Pareiškėjo sūnui (duomenys neskelbtini) piliečiui D. D. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 224) 15 straipsnis patvirtina, kad pareiškėjo šeimos narių teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra nesavarankiška ir priklauso nuo asmens, pas kurį atvyksta, t. y. pareiškėjo (pareiškėjos), teisinio statuso. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas nepažeidžia pareiškėjo D. D. teisės mokytis (pažymėtina, kad prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas ne mokymosi, bet šeimos susijungimo pagrindu), vienos iš svarbiausių jo teisių – nebūti atskirtam nuo tėvų. Migracijos departamentui taip pat nėra žinoma apie priverstinio pobūdžio sprendimus, kuriais būtų pažeistos kitos jo teisės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra ginčijami du administraciniai sprendimai: 1) Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-881 (00155, 00156) ,,Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams Y. D. bei D. D.“; 2) Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-906 (00170) ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D.“.
Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-881 (00155, 00156) priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 14 punktais, t. y. pripažinus, kad (duomenys neskelbtini) pilietės Y. D. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o jos nepilnametis sūnus (duomenys neskelbtini) neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-906 (00170) priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. dėl to, kad pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) piliečio M. D. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė teisėtus ir pagrįstus 2016 m. liepos 5 d. bei 2016 m. liepos 8 d. sprendimus, atitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.
Leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytas sąlygas, o atsisakymo tai padaryti (išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje) pagrindai numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, tame tarpe – ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pagrindinis argumentas, kuriuo rėmėsi atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, tai Policijos departamento 2016 m. gegužės 3 d. raštas Nr. 5-S-3925 ir 2016 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 5-S-3182, kuriuose nurodoma, kad Y. D. ir M. D. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjai mano, jog vien ta aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.
Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, Migracijos departamentas sprendimus atsisakyti pakeisti/išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tiek Y. D., tiek ir M. D. grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015 ir kt.).
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Migracijos departamento sprendimai, kuriuos ginčija pareiškėjai, buvo priimti įvertinus Policijos departamento informaciją, išdėstytą atitinkamai 2016 m. gegužės 3 d. rašte Nr. 5-S-3925 ir 2016 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 5-S-3182. Pirmajame (2016 m. gegužės 3 d.) rašte Policijos departamentas nurodė, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. spalio 23 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį. Pareiškėja Y. D. įtariama dėl sukčiavimo, t. y. tuo, kad ji apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 23 d. nutarimu jai paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjai Y. D. 2015 m. sausio 29 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jai paskirta bauda pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, o 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškėja nubausta ir pagal ATPK 1245 straipsnį. Policijos departamentas, vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 12.4 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja Y. D. įtariama padariusi sunkų nusikaltimą, pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pilietė Y. D. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Antrajame (2016 m. balandžio 7 d.) rašte Policijos departamentas nurodė, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. gegužės 21 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas M. D. įtariamas dėl sukčiavimo, t. y. tuo, kad jis apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. spalio 23 d. nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė dokumentų paėmimas, o 2015 m. lapkričio 23 d. nutarimu – kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Policijos departamento rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjui 2014 m. birželio 25 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jam paskirta bauda pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, o 2015 m. birželio 3 d. pareiškėjas nubaustas ir pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį. Policijos departamentas, vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo 12.4 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas M. D. įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pilietis M. D. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Įvertinęs šių aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai Y. D. ir M. D. nesilaiko Lietuvos Respublikos įstatymų, nelinkę jų laikytis ir ateityje, negerbia bendrų gyvenimo taisyklių, todėl jų gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti išduoti šiems pareiškėjams leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritaria.
Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010). Nagrinėjamoje byloje tokiais pat faktais ir duomenimis turi būti nustatyta ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei galimybė.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtintų Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) nustato duomenų apie užsienietį tikrinimo, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei parengimo tvarką bei informacijos vertinimo kriterijus (1 p.). Aprašo 12 punkte nustatyta, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: 12.1. jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 12.2. jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; 12.3. jam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas arba per pastaruosius penkerius metus taikytas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai; 12.4. jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 12.5. jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje; 12.6. asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo; 12.7. yra kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri sudaro pagrindą manyti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
Teisėjų kolegijos nuomone, išvados teikimas tik formaliai taikant Duomenų apie užsienietį tikrinimo apraše numatytus informacijos vertinimo kriterijus, t. y. nevertinant ir neatskleidžiant tokio pobūdžio informacijos turinio (pvz., koks konkrečiai ir kada nusikaltimas padarytas, kokie įrodymai tai patvirtina, ar yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir ar jis yra įsiteisėjęs, ir pan.) Migracijos departamentui galimam sprendimui atsisakyti užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nėra visiškai tinkamas. Nagrinėjamu atveju tiek Policijos departamentas, teikdamas informaciją atsakovui, tiek ir Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą tik perrašė Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalies dispoziciją, tačiau nesiaiškino dėl kokios konkrečiai ir kada padarytos nusikalstamos veikos yra pareikšti įtarimai pareiškėjams, kokioje stadijoje yra baudžiamoji byla ir pan., ir visiškai nemotyvavo kodėl minėta aplinkybė – įtarimų sunkių nusikaltimų padarymu pareiškimas – suponuoja išvadą, kad užsieniečiai Y. D. ir M. D. kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
Aplinkybė, jog užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą.
Migracijos departamento sprendimuose, kuriuos ginčija pareiškėjai, taip pat nurodytos ir šios aplinkybės: 1) pareiškėjai Y. D. 2015 m. sausio 29 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 124 straipsnio (,,Nustatyto greičio viršijimas“) 3 dalį, o 2015 m. rugsėjo 24 d. ji nubausta pagal ATPK 1245 straipsnį (,,Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas“) (2016 m. liepos 5 d. sprendimas); 2) pareiškėjui M. D. 2014 m. birželio 25 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 124 straipsnio (,,Nustatyto greičio viršijimas“) 3 dalį, nes vairuodamas automobilį mieste viršijo greitį 28 km/val.; 2015 m. birželio 6 d. nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio (,,Transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas) 5 dalį, nes vairavo transporto priemonę neapsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tokie pareiškėjų pažeidimai, nustatyti kelių eismo tvarkos srityje, nors ir yra pagrindas neigiamai vertinti jų asmenybes bei polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, tačiau patys savaime nevertintini kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme bei nėra proporcingi sprendimui atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrindė savo išvados, kad pareiškėjai nelinkę ir ateityje laikytis įstatymų.
Minėta, kad pareiškėjui M. D. Migracijos departamentas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi taip pat ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 12 punktu. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsisakymą atsakovas sprendime motyvavo tuo, kad užsienietis prašymo nagrinėjimo laikotarpiu pateikė naują prašymą nagrinėti jo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, taip siekdamas piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad 2016 m. kovo 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad į Lietuvą atvyksta ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti Lietuvos Respublikoje įregistruoto užsienio juridinio asmens vadovu. Nesulaukęs atsakymo, 2016 m. gegužės 9 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pateikdamas atsakovui du prašymus, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis nesiekė, o tokia situacija susiklostė dėl nesusipratimo. Šie pareiškėjo argumentai byloje iš esmės nėra paneigti.
Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu sprendime konstatavo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. pateikė 2016 m. vasario 15 d. išduotą ribotos atsakomybės bendrovės ,,Ugaret company group“ pažymą apie tai, kad nuo 2012 m. balandžio 25 d. pareiškėjas dirba įmonėje prekybos skyriaus viršininko pareigose. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas vienu metu dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) ir vykdė teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Tačiau 2016 m. gegužės 9 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra UAB ,,Palmyra Baltic Group“ dalyvis ir šios įmonės akcininkas. Migracijos departamentui pateiktų dokumentų visuma, pirmosios instancijos teismo nuomone, patvirtina, kad pareiškėjas teikė prieštaringus duomenis, sudarė galimybes savo sutuoktinei valstybės institucijoms teikti neteisingą informaciją bei įtakoti trečiuosius asmenis tikslu pateisinti gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas nebuvo priėmęs sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui dėl to, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, <...> arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė byloje nagrinėjamo ginčo ribas.
Pirmosios instancijos teismo papildomai nustatytos aplinkybės, susijusios su UAB ,,Palmyra Baltic Group“ apklausus teisme liudytoją A. S., nagrinėjamam ginčui esminės reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai Y. D. ir M. D. augina nepilnametį vaiką – D. D., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Nepilnametis pareiškėjas (duomenys neskelbtini) mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje nuo penktos klasės pagal pagrindinio ugdymo programą. Gimnazijos direktorė atsakovui 2016 m. liepos 13 d. yra pateikusi pažymą Nr. SD-146, kad 2016 m. birželio 1 d. mokytojų tarybos posėdžio sprendimu D. D. perkeltas į 8 klasę. Šios aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad nepilnametis yra adaptavęsis mokyklos kolektyve, turi pakankamai glaudžius socialinius ryšius Lietuvoje, todėl Migracijos departamentui šiuo konkrečiu atveju atsisakius pakeisti leidimą jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, būtų pažeistas D. D. socialinis saugumas, sprendžiant galimybę nepilnamečiui toliau lankyti gimnaziją.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be to, yra nurodęs, kad situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas užsieniečiui neturėtų būti išduodamas, tai ir turėtų būti padaryta, o vėliau, paaiškėjus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų buvimui, toks leidimas galėtų būti panaikintas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015).
Dėl išdėstytų aplinkybių Migracijos departamento sprendimai naikintini, klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pareiškėjams yra perduodamas iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui.
Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, apeliacinis skundas yra tenkinamas, skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų Y. D., D. D. ir M. D. skundai tenkinami (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p., 143 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjų Y. D. ir M. D. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjų Y. D., D. D. ir M. D. skundus tenkinti. Panaikinti Migracijos departamento 2016 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-881 (00155, 00156) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams Y. D. bei D. D.“; panaikinti Migracijos departamento 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-906(00170) ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir išdavimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė