Administracinė byla Nr. A-727-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01857-2015-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK) 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4).

Pareiškėjas paaiškino, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje bausmę atliko nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. 6 būrio 1 patalpoje, kurioje gyvenamojo ploto norma neatitiko teisės aktais nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 10–13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. buvo apgyvendintas 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,06 kv.m, o joje įrengta 16 miegamųjų vietų. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Atsakovas nurodė, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo D. D. skundą tenkino iš dalies, priteisė D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN 6 būrio 1 patalpoje nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 203 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN 3 sektoriaus socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 63-3692 „Dėl nuteistojo D. D. apgyvendinimo“ patvirtina, jog pareiškėjas Pravieniškių PN 3 valdyboje laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. buvo apgyvendintas 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 15), kurios plotas 35,06 kv.m     (b. l. 16). Jau paminėtoje Pataisos įstaigos 2013 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 117–618 nurodyta, jog 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje yra įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 17), todėl atlikus paskaičiavimą ir padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (t. y. 35,06/16), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,2 kv.m.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,9 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Akivaizdu, kad gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui                       CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Teismas įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad 174 paras pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur suma. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas D. D. apeliaciniu skundu (b. l. 46) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pažymi, kad priteista mažesnė neturtinės žalos suma pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų gaunančių mažas pajamas ir asmenų gaunančių dideles pajamas lygybę. Pareiškėjas nurodo, kad tokia diskriminacija nesuderinama su Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsniu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK apeliaciniu skundu           (b. l. 48) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad vien aplinkybė, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Atsakovo teigimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 55) pateikė analogiškus argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII–1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl pataisos įstaigos administracijos veiksmų, neužtikrinant jam (pareiškėjui) tinkamų kalinimo sąlygų gyvenamojo ploto požiūriu, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 174 paras buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK netinkamai, t. y. vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkantis plotas neatitiko nustatytų teisės aktuose reikalavimų.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstai mažo neturtinės žalos atlyginimo aspektu.

Atsakovas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pataisos įstaigos darbuotojų neteisėti veiksmai konstatuoti nepagrįstai, pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo pakankamas. Net ir konstatavus kokius nors netinkamus administracijos  veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 81 straipsnį teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismų praktikoje skiriami du, tarpusavyje susiję, įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir vadinamas pozityviu įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 – 963/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-862/2010).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo juos privalo įrodyti pareiškėjas, todėl būtent jis turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011).

Tačiau reikia pažymėti, jog paminėtos taisyklės nėra absoliučios. Teismas turi bendradarbiauti su bylos šalimis visuose įrodinėjimo proceso etapuose: atkreipti šalių dėmesį, jei jų pateikiami faktai yra netikslūs ar neišsamūs ir pasiūlyti patikslinti juos; nurodyti, kokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėtų būti įrodinėjamos vienos ar kitos aplinkybės; pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus, jei šalių pateikti įrodymai teismui atrodo nepakankami, ir, reikalui esant, rinkti įrodymus savo iniciatyva. Šias nuostatas lemia ir ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis, pagal kurią teismo sprendimas turi būti teisėtas bei pagrįstas ir teismas privalo įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (2 d.). Tik laikantis šių įstatymo reikalavimų, priimtas teismo sprendimas gali būti vertinamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl teismo sprendimas neturi būti formalus ir juo turi būti siekiama kad ginčas būtų išspręstas teisingai ir pilnai.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad  pareiškėjui, jo bausmės atlikimo  laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d. (174 dienas) Pravieniškių PN-AK  nebuvo užtikrinta teisė į aktuose numatytą minimalų palapos plotą, turintį tekti vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minimalų pareiškėjui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, jį apskaičiavo, patalpos plotą (35.06 m2) dalindamas iš joje įrengtų miegamųjų vietų (16) skaičiaus. Tačiau byloje esanti  atsakovo 2015 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 63-3692 nurodo, kad 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje apgyvendinta 10 nuteistųjų.  Vien iš šios pažymos nėra galimybės nustatyti, ar toks faktinis nuteistųjų skaičius patalpoje buvo visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, ar tik tam tikrais laikotarpiais, ar toks nuteistųjų skaičius buvo pažymos surašymo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių papildomai nesiaiškino, nors jos galėjo turėti esminės įtakos išvadų apie pataisos įstaigos administracijos veiksmų neteisėtumą  turiniui.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, t. y. galima prielaida, kad jei pareiškėjo kalinimo laikotarpiu minėtoje patalpoje buvo laikoma tik 10 nuteistųjų, minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atitiko teisės aktais keliamus reikalavimus, ypač įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti  ir kitose savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat nebuvo pateikęs konkrečių duomenų, kiek nuteistųjų kartu su juo buvo kalinami toje pačioje gyvenamojoje patalpoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teisingam šios bylos išsprendimui būtina rinkti papildomus įrodymus.

Nesurinkus byloje šių duomenų, nepareikalavus iš atsakovo papildomų duomenų apie nuteistųjų asmenų paskirstymą į būrius ir gyvenamąsias patalpas ginčo laikotarpiu bei jų neįvertinus, ginčo esmė nėra pilnai atskleista ir dėl to nėra galimybės ginčą išspręsti teisingai, nes tik nustačius, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo realiai pažeista, gali būti konstatuotas kitas jo pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. neturtinės žalos atlyginimas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kadangi reikia rinkti naujus įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-966-858/2017).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o administracinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra, visų pirma, patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Kadangi administracinė byla turėtų būti nagrinėjama iš naujo, renkami papildomi įrodymai bei surinktų įrodymų visumos pagrindu  vėl sprendžiamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimas, tai ir neturtinės žalos, jei ji bus pripažinta padaryta, atlyginimo dydžio klausimas turės būti apsvarstytas iš naujo. Tai lemia išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas taip pat tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.