Administracinė byla Nr. A-1417-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05123-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 1.2.3, 1.1.2, 7.9, 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. (E. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja E. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015-08-03 sprendimą Nr. SPRE-1884; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-09-22 sprendimą Nr. (1.45)I-6296.

Nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba) direktoriaus sprendime nurodyta, jog pareiškėjai išduotas A1 pažymėjimas Nr. 2255 anuliuojamas ir nustatoma, kad jai darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėja sprendimą apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), kuri skundą atmetė. Pareiškėja tvirtina, kad nuo 2012-10-01 iki 2013-04-01 buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja. Nei Užsienio išmokų tarnyba, nei VSDFV neatsižvelgė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2010-02-18 patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl pareiškėjos darbinės veiklos, kadangi pastarasis dokumentas nėra priimtas dėl jos kaip darbuotojos. 2010-02-18 buvo tikrinama įmonė UAB „Suzan Mars“, o ne jos darbuotojai. Pareiškėja aiškina, jog dirbo, už ją buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikoje, VDI atliktas patikrinimas nesutampa su jos darbo laikotarpiu. Kadangi pareiškėjos darbo sutartis sudaryta su Lietuvoje veikiančia UAB „Suzan Mars“ nėra panaikinta ir galiojanti, pareiškėjai, remiantis lygių galimybių, įgytų teisių išsaugojimo bei socialinio draudimo laikotarpių sumavimo principais bei 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004), taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, neatsižvelgta į Reglamento Nr. 883/2004 nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus, todėl priimti sprendimai neteisingi bei nepagrįsti, todėl naikintini.

Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 38-41) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Turimais Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis pareiškėja nuo 2012-10-01 iki 2013-04-01 buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja, 2013-02-05 išduotas A1 pažymėjimas Nr. 2255 nuo 2012-10-01 iki 2014-10-31. Užsienio išmokų tarnyba, vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 883/2004, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 ir VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo nuostatomis, 2015-05-27 sprendimu anuliavo pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą Nr. 2255 bei nustatė, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą (b. l. 29-32) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad VSDFV duomenimis, iki sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas A1 pažymėjimas Nr. 2255, priėmimo už laikotarpį, kuriam buvo išduotas A1 pažymėjimas dėl LR socialinio draudimo teisės aktų taikymo, pareiškėja valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai rodo, kad pareiškėja, kreipdamasi į Užsienio išmokų tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiama socialiniu draudimu Lietuvoje, o siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. VDI ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Todėl VSDFV nuomone, Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 str. 3 d.. Skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016m. gegužės 17 d. Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Užsienio išmokų tarnybos 2015-08-03 sprendimo, kuriuo anuliuotas pareiškėjai išduotas A1 pažymėjimas ir nustatyta, kad pareiškėjos darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas spręsdamas ginčą rėmėsi ES Reglamentu Nr. 883/2004, 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009).

Teismas nurodė, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 (toliau – Aprašas) 4 p. nustatyta, kad A1 pažymėjimas – tai pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų. Aprašo II skyrius numato atvejus ir sąlygas, kada išduodami A1 pažymėjimai. Šiame skyriuje esantis 15 p. numato, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d.). Pagal Aprašo 27 punktą dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo, norėdamas gauti A1 pažymėjimą, pateikia Užsienio išmokų tarnybai prašymą išduoti pažymą (-as) / pažymėjimą (-us), prideda asmens dokumento kopiją, sudarytų darbo sutarčių patvirtintas kopijas bei savarankiškos veiklos vykdymą dviejose ar daugiau valstybėse narėse įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Aprašo 44.3 p. numatyta, kad Užsienio išmokų tarnyba priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo paaiškėjus, kad nebėra Aprašo II skyriuje nurodytų sąlygų.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2012-10-01 iki 2013-04-01 buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja, 2013-02-05 jai buvo išduotas A1 pažymėjimas Nr. 2255 laikotarpiui nuo 2012-10-01 iki 2014-10-31 (b. l. 59). Valstybinė darbo inspekcija, atlikusi patikrinimą UAB „Suzan Mars“ ir kitose įmonėse, 2010-04-28 raštu Nr. (15)SO-834 (b. l. 42) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrei ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriui paaiškino, kad vertindami, ar Lenkijos Respublikos piliečių vykdoma veikla atitinka darbo sutarties požymius bei atsižvelgdami į tai, kad darbo funkcijos šiuo metu Lietuvos Respublikoje nevykdomos, patvirtinti Lenkijos piliečių darbo teisinių santykių faktinį buvimą nėra galimybės. VDI 2012-06-06 raštas Nr. (01)SD-8527 (b. l. 78) tvirtina, kad VDI Vilniaus skyriaus vedėjo 2010-03-30 pavedimu buvo inicijuotas inspektavimas, tačiau jis nebuvo atliktas, kadangi įmonės registracijos adresu nebuvo rasti jos darbuotojai ar atstovai, o įmonės vadovė paaiškino, kad įmonėje įdarbinti 112 Lenkijos Respublikos piliečių Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo ir nedirba.

Teismas taip pat nustatė, kad Užsienio išmokų tarnyba 2014-01-22 raštu Nr. (7.2)S2-2710 (b. l. 45-46) informavo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, kad dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo į ją kreipiasi Lenkijos Respublikos piliečiai ir gyventojai, kurie yra pasirašę darbo sutartis su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, tarp kurių ir su UAB „Suzan Mars“, ir šių sutarčių galiojimo laikotarpiais vykdo savarankiškas veiklas Lenkijoje. Didžiąją dalį darbuotojų sudaro Lenkijos piliečiai ir jos gyventojai, kurie darbo sutarties galiojimo laikotarpiu verčiasi savarankiška veikla Lenkijoje. Pagal darbo sutartis, pasirašytas su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, šie asmenys priimami eiti vadybininkų, reklamos agentų pareigas (pagrindinės darbo funkcijos – skrajučių ir lankstinukų dalijimas), t. y. darbo sutartyse numatomos funkcijos nereikalauja aukštos kvalifikacijos ar ypatingų įgūdžių. Tarnybos duomenimis, šie asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemoka, neteikia ir mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Lietuvos Respublikos kompetentingos įstaigos 2009 – 2011 metais inicijavo ir atliko panašiu modeliu veikiančių įmonių veiklos patikrinimus, po kurių kelių įmonių veikla Lietuvoje buvo sulėtėjusi, tačiau nuo 2011 metų Užsienio išmokų tarnybai vėl teikiami prašymai dėl taikomų teisės aktų nustatymo ir tai patvirtinančių dokumentų išdavimo. Atsižvelgdama į tai, prašė inicijuoti patikrinimą dėl rašte nurodytų įmonių galimai fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje.

Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-06-30 operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR1042-7773 (b. l . 79-84) tvirtina, jog UAB „Suzan Mars“ teikė reklamos paslaugas nuo 2010-04-04 iki 2012-08-10, tačiau minėtu laikotarpiu su pareiškėja nebuvo sudaryta darbo sutartis. Byloje nėra duomenų apie aktualiu laikotarpiu teiktas paslaugas. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-10-29 raštas Nr. (12.12-30-8.)-46-KD-7110 (b. l. 50-51) tvirtina, jog Užsienio išmokų tarnyba buvo informuota, kad, atlikusi 2014-01-22 rašte Nr. (7.2)S2-2710 nurodytų įmonių operatyviuosius patikrinimus, šių įmonių veikla galimai nėra ekonominės naudos siekimas, o tikslas – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas, kurios yra garantuotos 1971-06-14 Europos Sąjungos Ministrų Tarybos priimtu Tarybos Reglamentu „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje“ Nr. 1408/71, bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažus mokesčius Lenkijos Respublikoje.

Teismas nustatė, kad LR valstybinė darbo inspekcija prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-02-27 raštu Nr. (25)SD-2582 (b. l. 53), informavo Užsienio išmokų tarnybą, kad atliko UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimą ir nustatė, kad šios bendrovės registruotos buveinės adresu surasti nepavyko. Minėtos įmonės savininkai pasikeitė 2014-09-29. Buvęs akcininkas paaiškino, kad buveinės registracijos adresu įmonė veiklos nevykdė. Prieš pasikeičiant savininkams, buvo sudaryta subnuomos sutartis su UAB „Almand“, tačiau šiuo metu ji nutraukta. Susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo minėtoje įmonėje nepavyko. Buveinės adresu įmonės ar jos atstovai nerasti. VĮ „Registrų centras“ nurodytu kontaktiniu telefonu niekas neatsiliepė. Pažymėjo, kad direktorės E. B. K. gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, Krokuvos mieste. Įmonėje socialiai drausta yra tik šios įmonės direktorė. Užsienio išmokų tarnyba 2015-03-16 raštu Nr. (7.16)S2-9109 (b. l. 54), 2015-05-05 raštu Nr. (7.16) S2-15327 (b. l.55) kreipėsi į UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovą dėl duomenų apie įmonės veiklą ir sudarytas darbo sutartis su fiziniais ar juridiniais asmenimis laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2015-04-30. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdyba 2015-09-16 raštu nr. 25/10-1-13-163 (b. l. 57) informavo Užsienio išmokų tarnybą, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d., 203 str. 1 d. dėl UAB „Suzan Mars“ galimai padarytos nusikalstamos veikos, procesinis sprendimas nėra priimtas.

Byloje teismas taip pat nustatė, kad Užsienio išmokų tarnyba gavo 2015-06-09 Lenkijos socialinio draudimo įstaigos skyriaus raštą (b. l. 61), kuriame prašoma patikrinti ir pataisyti A1 formą Nr. 2255 nuo 2012-10-01 iki 2014-10-31 E. D.. Rašte nurodyta, jog pareiškėja vykdė individualią veiklą Lenkijos teritorijoje iki 2013-01-31, todėl 2013-04-01 iki 2014-10-31 Lietuvos teisės aktai jai taikytini ne pagal 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004, bet su sąlyga, kad toliau tebedirbo Lietuvoje, pagal minėto reglamento 11 str. 3a) p., nes nuo 2013-04-01 iki 2014-10-31 pareiškėja neturėjo pagrindo draustumui.

Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015-08-03 sprendimu Nr. SPRE-1884 (b. l. 59, abi lapo pusės) anuliavo pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą Nr. 2255 ir nustatė, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-09-22 sprendimu Nr. (1.45)I-6296, priimtu išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, pareiškėjos skundas dėl Užsienio išmokų tarnybos sprendimo netenkintas (b. l. 33-35).

Teismas pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog sprendžiant dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas. Šią išvadą patvirtina ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis, nurodanti, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Tokia nuostata parodo, kad svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas ir jos apimtis. Pareiškėja nekelia ginčo tuo aspektu, kad atsakovas būtų netinkamai aiškinęs ar taikęs aptartus Reglamentus ir Aprašą, ar kad atsakovui nebūtų suteikta kompetencija (įgaliojimai) panaikinti A1 pažymėjimą ir nustatyti kitos valstybės taikytiną teisę, konstatavus, jog faktiškai asmuo, nežiūrint į formaliai sudarytą darbo sutartį, Lietuvoje nedirbo. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja jį grindžia įrodymų vertinimo aspektu, t. y. nesutinka su atsakovo ir VSDFV išvada, jog ji faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo.

Teismas padarė išvadą, kad aptarti duomenys atsakovui sudarė pakankamą pagrindą spręsti dėl realaus pareiškėjos darbo Lietuvos Respublikoje nebuvimo, kaip sąlygos netaikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų. Nors pareiškėja buvo įdarbina kaip reklamos agentė (b. l. 21-23), tačiau byloje nėra duomenų apie realų paslaugų teikimą Lietuvoje, pvz., duomenų, kieno interesais reklamos paslaugos Lietuvoje buvo teikiamos, kokios prekės ar paslaugos buvo reklamuojamos, kokiomis priemonėmis tai buvo daroma, kas, kada ir kur spausdino reklaminę medžiagą ir pan. Galiausiai, nėra aišku, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių UAB „Suzan Mars“ buvo reikalinga tokioms paslaugoms Lietuvoje įdarbinti pareiškėją, kuri gyvena Krokuvos mieste. Nors pareiškėja tvirtina, kad darbuotojų vežimą į darbą organizavimo ir apmokėjo UAB „Suzan Mars“ direktorė, tačiau apie tai jokių įrodymų nepateikė. 

Teismas nurodė, kad pareiškėja, teigdama, kad ji faktiškai Lietuvoje dirbo, iš esmės remiasi tik darbo sutarčių sudarymo faktu ir tuo, kad dirbtas laikas žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje bei darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštyje (b. l. 85-99), tačiau įrodymų, paneigiančių kompetentingų institucijų konstatuotas aplinkybes ir patvirtinančių realų darbą Lietuvoje, nepateikė.

Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Užsienio išmokų tarnyba surinko pakankamai duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kuriais remdamasi tinkamai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. negali būti taikytina. Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. įtvirtintų sąlygų neatitikimas įgalina Užsienio išmokų tarnybą taikyti Tvarkos aprašo nuostatas, reglamentuojančias išduoto A1 pažymėjimo panaikinimą. Tuo remiantis teismas nusprendė, kad Užsienio išmokų tarnyba pagrįstai nusprendė anuliuoti E. D. išduotą A1 pažymėjimą Nr. 2255 ir nustatyti, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas šališkas, priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjai, kaip silpnesniajai šaliai, todėl yra neatitinkantis suformuluotos administracinių teismų praktikos. Teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, todėl priėmė neteisingą, subjektyviomis prielaidomis pagrįstą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą pateiktų dokumentų turinys ne tik patvirtina, jog šioje byloje įrodinėjimo našta tenka atsakovui, bet taip pat yra prieštaringas bei klaidinantis. Atsakovas ir trečiasis asmuo ginčo sprendimuose bei procesiniuose dokumentuose teigia neva pareiškėjos darbo santykiai Lietuvos Respublikoje buvo fiktyvūs, tačiau atsakovo teismui pateiktame 2015 m. vasario 27 d. VDI rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad remiantis VDI atliktais ir neįvykusiais BUAB „Suzan Mars“ patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių minėtos įmonės fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjos pateikto VDI 2012 m. birželio 6 d. rašto Nr. (01)SD-8527, kuriame nurodyta, jog inspektavimas nebuvo atliktas, nes įmonės registracijos adresu (jos atstovų darbuotojų) nebuvo rasta. Kadangi teismas dėl neįvykusių inicijuotų patikrinimų nepasisakė, dokumentų neįvertino ir nepagrįstai rėmėsi objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis, todėl sprendimas yra šališkas, nepagrįstas, ir neteisėtas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas ir VSDFV ginčijamuose sprendimuose remiasi 2014 m. birželio 30 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR1 042-7773 (toliau – ir operatyvaus patikrinimo medžiaga). Šiuo patikrinimu grindžiami ir kartu su atsiliepimu į skundą pateikti dokumentai, o būtent, Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 29 d. raštas Nr. (12.12-30-8.)-46-KD-7110. Šiuo patikrinimu remiasi ir pirmos instancijos teismas. Tačiau, priešingai nei teigiama sprendime, 2014 m. atliktas operatyvus patikrinimas patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad ji Lietuvoje dirbo. Atkreipia dėmesį į tai, jog nei Tarnyba nei VSDFV operatyvaus patikrinimo medžiagos teismui nepateikė, o teismas nesiėmė iniciatyvos išreikalauti minėtų dokumentų. Operatyvaus patikrinimo medžiaga buvo pateikta kartu su 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškėjos prašymu, tačiau teismas rėmėsi tik joje esančiomis ir atsakovui naudingomis prielaidomis, o ne konkrečiais institucijų sprendimais. Iš operatyvaus patikrinimo medžiagos matyti, jog BUAB „Suzan Mars“ veiklą Lietuvoje vykdė, medžiagoje minimi ir dokumentai patvirtinantys BUAB „Suzan Mars" faktiškai vykdomą veiklą - darbų priėmimo-perdavimo aktai, paslaugų dokumentai bei pačių darbuotojų pateiktos darbo sutartys ir paaiškinimai raštu apie Lietuvoje atliekamo darbo pobūdį, trukmę, darbo užmokesčio dydį bei kitas su darbo santykiais susijusias aplinkybes. Be to, remiantis operatyvaus patikrinimo medžiaga, BUAB „Suzan Mars“ teikė reklamos paslaugas užsakovui A. L. įmonei „WOD-SEK“ bendrai 236 249,33 Lt sumai. Šį darbą atliko Lenkijos piliečiai, kurie UAB „Suzan Mars“ buvo įdarbinti kaip reklamos agentai. Šie BUAB „Suzan Mars“ darbuotojai - Lenkijos piliečiai iš Krokuvos į Vilnių buvo vežami ne po vieną o grupėmis po keliasdešimt žmonių autobusais, kuriuos parūpindavo užsakovas - įmonė „WOD-SEK“. Nei pareiškėja, nei kiti darbuotojai išlaidų transportui neturėjo, nes tai apmokėjo darbdavys. Taip pat iš patikrinimo medžiagos matyti, jog penki bendrovės BUAB „Suzan Mars“ darbuotojai raštu pateikė paaiškinimus, jog visi bendrovės darbuotojai realiai dirbo pagal direktorės nurodymą dalino reklamines skrajutes įvairiose vietose. Tai įrodo faktą jog pareiškėja dirbo Lietuvoje ir paneigia teismo išvadas, neva nėra aišku, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių BUAB „Suzan Mars“ buvo reikalinga, kokią veiklą vykdė, kodėl buvo reikalinga įdarbinti skirtingas kvalifikacijas turinčius asmenys bei taip pat, paneigia teismo nustatytą aplinkybę, neva pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė paaiškinimų, kokiu būdu ji atvykdavo į Lietuvą kur nakvojo. Aplinkybę, jog pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ laikotarpiu dirbo, patvirtina ne tik teismui teiktos darbo sutartys, bet ir 2012 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis bei 2012 m. lapkričio mėn. darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis. Šie duomenys bei aplinkybė, jog už pareiškėją įmokėtos socialinio draudimo įmokos jai nebuvo grąžintos, ne formaliai, o objektyviai bei nešališkai patvirtina pareiškėjos darbo faktą Lietuvoje bei paneigia atsakovo niekuo nepagrįstas prielaidas neva ji Lietuvoje nedirbo, o sudarytos darbo sutartys - apsimestiniai sandoriai. Taigi teismas nesiaiškino ir nenustatė pagrindinių bylai svarbių aplinkybių, rėmėsi tik subjektyvia atsakovo ir trečiojo asmens prielaida dėl įmonės ekonominės logikos, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl informacijos viešojo administravimo subjekto pateikimo, ne kartą yra pasisakęs, jog įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves bet kokiu būdu ribojantį administracinį aktą privalo įrodyti viešojo administravimo subjektas. Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui.

Nagrinėjamu atveju Tarnyba ir VSDFV teigė, kad įmonė BUAB „Suzan Mars“ iki bankroto bylos iškėlimo veikė fiktyviai, jog darbuotojai faktiškai niekuomet nedirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, o įmonė neturi jokių ekonominių tikslų, o šią savo poziciją bei prielaidas atsakovas ir VSDFV grindžia 2010 metais neįvykusiu VDI inspektavimu, 2012 m. VMI mokestiniu tyrimu, 2014 m. birželio 30 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažyma bei neįvykusiu 2015 m. BUAB „Suzan Mars“ patikrinimu. Tačiau BUAB „Suzan Mars“ nėra išregistruota iš juridinių asmenų registro, nėra likviduota, iki bankroto bylos iškėlimo veikė rinkoje. Todėl vadovaujantis bendra sąžiningumo prezumpcija konstatuotina, jog įmonė iki bankroto bylos iškėlimo veikė sąžiningai, o Tarnyba nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šią prezumpciją.

Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog 2013 m. FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai BUAB „Suzan Mars“ fiktyvios veiklos ir ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas bei nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, pirmos instancijos teismas nesant teisinio pagrindo nurodydamas, jog minėta įmonė ir jos darbuotojai dirbo fiktyviai bei šiuo nepagrįstu teiginiu grįsdamas savo sprendimą, peržengė Konstitucinį in dubio pro reo principą. Nei Tarnybos sprendime, nei VSDFV atsakyme nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėja nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis, ji nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu, priešingai, abi institucijos savo sprendimuose nurodo, jog pareiškėja dirbo ir buvo draudžiama valstybinių socialiniu draudimu Lietuvoje.

Pareiškėja akcentuoja, kad Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio, kuriame nustatyta (EB) 883/2004 13 straipsnio įgyvendinimo tvarka, 3 dalyje nustatyta, jog laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal šio straipsnio 2 dalį. Taigi nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti, taikomas dviejų mėnesių terminas, o remiantis Aprašo nuostatomis, Tarnyba nors ir gali panaikinti išduotą A1 pažymėjimą, tačiau neturi teisės pakeisti kitos valstybės narės nustatytos taikytinos socialinio draudimo teisės. Lenkijos kompetentingai įstaigai pareiškėjui laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, Tarnyba nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė, priešingai, su nustatymu sutiko ir išdavė pareiškėjai A1 pažymėjimą, todėl pareiškėja buvo draudžiama Lietuvos Respublikoje teisėtai. Tarnybai nustačius, jog pareiškėjai taikytina Lenkijos socialinio draudimo teisė, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, kadangi tokia teisė Tarnybai nėra suteikta nei Reglamente nei Apraše, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, Tarnybos sprendimo priėmimo teisėtumo nenagrinėjo, todėl priėmė ne tik nepagrįstą, bet ir Konstituciniam teisinės valstybės principui bei viešojo administravimo principams prieštaraujantį sprendimą. Kadangi Tarnyba nepateikė Lenkijos kompetentingai įstaigai savo prieštaravimų, ji ne tik paneigė pareiškėjos teisėtus lūkesčius į socialinę apsaugą valstybėje, kurioje ji dirbo pagal darbo sutartį, bet ir sukūrė teisinio netikrumo būseną, nes nesant pateiktam prieštaravimui šiai dienai Lenkijos kompetentingos įstaigos pareiškėjui nustatytos Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas yra galiojantis, t. y. pareiškėjai taikytina ir Lietuvos, ir Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisingas ir teisėtas, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Paaiškino, kad bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris principas). Šis principas įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte. Tačiau darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui ir šio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis nustato, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises, reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad BUAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, UIT, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, todėl UIT 2015-08-03 sprendimas Nr. SPRE-1884, kuris yra motyvuotas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir priimtas vadovaujantis teisės aktų normomis, iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015m rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. SPRE-1884, kuriuo Tarnyba nusprendė anuliuoti pareiškėjai E. D. išduotą A1 pažymėjimą Nr. 2255 ir nustatė, kad pareiškėjos darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja prašė panaikinti VSDFV, kuriuo išnagrinėtas jos skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėja, kaip matyti iš jos apeliacinio skundo turinio, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2015m rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. SPRE-1884 nusprendė anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą ir nustatyti, kad pareiškėjai darbo sutarties su BUAB „Susan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba, įvertinus Valstybinės darbo inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų BUAB „Suzan Mars“ patikrinimų rezultatus, nustatė, kad pareiškėja faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Pareiškėja Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, sprendimu jį atmetė, papildomai konstatavo, kad BUAB „Suzan Mars“ sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, todėl pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Tarnyba skundžiamame sprendime nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o BUAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl bendrovės veiklos Lietuvoje ir BUAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilniuje surasti nepavyko. Buvęs bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su įmonės vadovais nepavyko, dokumentų, susijusių su įmonės veikla nebuvo pateikta. Taip pat VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir išanalizavusi visus turimus dokumentus nustatė, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o tikslu įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. VSDFV, įvertinusi turimus duomenis, pažymėjo, kad bendrovės sudarytos sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, todėl sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliko jį galioti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog BUAB „Suzan Mars“ įdarbinta pareiškėja faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad neva teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėja tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjos, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą, pagrindė jį pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėja nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad BUAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėja sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. D. (E. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Laimutis Alechnavičius

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Dalia Višinskienė