Administracinė byla Nr. A-648-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01879-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 3 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 765 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. balandžio
   27 d. (50 dienų) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Kamerose neužtikrintas 3,6 kv. m plotas (atskaičius baldus ir sanitarinį mazgą), trūko kėdžių prie stalo (kildavo konfliktai, tekdavo valgyti užšalusį maistą), gultai dviaukščiai, be kopėtėlių (nepatogumai, nuolatinė rizika susižaloti), tualetas neatskirtas. Asmeninių drabužių skalbimo paslaugos buvo apmokamos, tokiu būdu diskriminuojant socialiai pažeidžiamus asmenis. Dėl prasto maisto pareiškėjas susirgo (duomenys neskelbtini), nuolat jautė pilvo skausmus. Jis patyrė psichologinę įtampą, diskomfortą ir kt. Atlygintinos žalos dydį pareiškėjas apskaičiavo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, kuris nustato minimalų neteisėto kalinimo dydį už vieną dieną, t. y. 2 MGL.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. vasario
   19 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų buvo kamerose, įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Visose kamerose gultai buvo vienodi, be kopėtėlių. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K laikomų asmenų patalynė ir asmeniniai drabužiai skalbiami vieną kartą nemokamai. Viršutiniai drabužiai, pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašą, skalbiami tik apmokėjus už skalbimo paslaugą. Jeigu nuteistasis ar suimtasis neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai galėjo raštu kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Lukiškių TI-K suimtiesiems teikimas maistas atitiko fiziologines normas. Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus protokolą, nedirbančių vyrų pietų daviniai atitiko energetinę normą. Patiekalų kokybė kiekvieną dieną tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris pildė Pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnalą, leidimą išduoti pagamintą maistą išduodavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Atsakovas taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 1,98 Eur išlaidų, patirtų teikiant teismui dokumentinę medžiagą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose neįtvirtintas reikalavimas skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą. Nustatyta, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. balandžio 26 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 47 dienas, iš kurių
   13 dienų jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas.
7. Dėl baldų kamerose (vietų prie stalo trūkumo, lovų) atsakovas teigė, kad visose kamerose buvo stalai, taburetės (suoliukai), lentynos maisto produktams, higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl nedidelio kamerų ploto nebuvo galimybės įrengti papildomus baldus. Teismo vertinimu, būtinųjų baldų trūkumas negalėjo būti pateisinamas mažu kameros plotu. Jeigu ploto vienam asmeniui reikalavimas būtų užtikrintas, problemų dėl būtinųjų baldų trūkumo nekiltų, o jose laikomiems asmenims užtektų kietojo inventoriaus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu teko gyventi ir perpildytose kamerose, tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti tam tikro inventoriaus. Tačiau Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nenumato, kokio tipo (vieno ar dviejų aukštų) lovos turi būti įrengtos, taip pat neįpareigoja įrengti laiptukų (kopėtėlių) į antrą gulto aukštą. Be to, byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu naudojosi antru gulto aukštu ir tai dėl jo amžiaus, sveikatos būklės, fizinių ar kitų individualių savybių kėlė didesnius nepatogumus.
8. Dėl privatumo naudojantis tualetu bei persirenginėjant atsakovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 m; tualeto zonos atskyrimas (izoliavimas nuo kameros ploto) neleistų užtikrinti nuolatinės laisvės atėmimo vietose (tardymo izoliatoriuose) laikomų asmenų elgesio kontrolės. Teismas nesutiko su šiais argumentais. Teismo vertinimu, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis) nebūtų matomas tiek kameroje esantiems asmenims, tiek pareigūnams, o tardymo izoliatoriuje ar kitoje laisvės atėmimo vietų įstaigoje laikomų asmenų elgesio kontrolė gali ir turi būti vykdoma su asmens minimaliu privatumu suderinamais būdais. Dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Tačiau teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su persirengimo kabinų kamerose įrengimu, nenustatė.
   Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas buvo laikomas tik su vyrais. Atsižvelgiant į tai, pažeidimas dėl persirengimo kabinų neįrengimo nekonstatuotas.
9. Dėl skalbimo paslaugų, diskriminacijos atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis
   Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-10 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu, suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, galėjo naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Suimtiesiems (nuteistiesiems), neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų, sudaryta galimybė raštu kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio vadą dėl galimybės skalbti nemokamai. Patalynė, apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę ir tą pačią dieną grąžinami sausi. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio vadui dėl nemokamo viršutinių drabužių skalbimo, o ši paslauga jam nebuvo suteikta. Atsižvelgiant į tai, jo argumentai dėl diskriminacijos teikiant skalbimo paslaugas atmesti.
10. Dėl teikiamo maisto kokybės atsakovas nurodė, kad pareiškėjui paskirtas nedirbančio vyro maitinimo racionas. Pagal Nacionalinio maisto ir veterinarijos tarnybos Rizikos vertinimo instituto ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos tyrimus, nedirbančių vyrų paros ir pietų daviniai atitiko energetinę vertę. Atsakovas teigė, jog kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybę. Pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė galbūt prasta maisto kokybė, koks maistas ir kada buvo nekokybiškas. Jis skundais (prašymais) dėl maisto kokybės į Lukiškių TI-K administraciją, dėl virškinimo sistemos organų skausmų į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui diagnozuota dar iki atvykimo į Lukiškių TI-K. Taigi, jo argumentai dėl prastos maisto kokybės nepagrįsti.
11. Pareiškėjas tvirtino, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos ir kitos asmens orumo nežeminančios sąlygos, tačiau šių aplinkybių plačiau nedetalizavo. Todėl teismas dėl kitų aplinkybių nepasisakė.
12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 47 dienas, iš jų 13 dienų jam nebuvo užtikrintinas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus gyvenamasis plotas, būnant perpildytose kamerose galbūt trūko tam tikro inventoriaus, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir kt. bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Vertindamas jo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas akcentavo, jog netinkamos suėmimo sąlygos negali būti prilyginamoms neteisėtam asmens suėmimui, todėl pareiškėjo nurodyta neturtinės žalos apskaičiavimo metodika ir pagrindai vertinti kritiškai. Padaryta išvada, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų mastui priteistina suma buvo 100 Eur.
13. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (1,98 Eur), kadangi Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, o ne pareiškėjo prašymą.

III.

14. Pareiškėjas S. K. apeliaciniu skundu (b. l. 77-84) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.
15. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamu sprendimu yra pažeista jo teisė į kompetentingą teismą, o priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra pasityčiojimas, kas suponuoja teisės į teisingą teismą pažeidimą. Teismas klaidingai apskaičiavo jam tekusį kamerų plotą, nepagrįstai tualeto plotą laikė gyvenamuoju plotu. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Eksploatavimo taisyklių
    14.5 punkto reikalavimus, tvirtina, kad Lukiškių TI-K neabejotinai yra galimybė visiškai izoliuoti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto, tam nereikalingas kameros kapitalinis remontas ar pastato rekonstrukcija. Sanitariniai mazgai kamerose privalėjo būti visiškai izoliuoti, o šio reikalavimo nepaisymas laikytinas neteisėtu neveikimu. Be to, Lukiškių TI-K nėra apgyvendinimui skirtų pastatų, nes jo pastatai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti kaip gyvenamieji. Pareiškėjas visą laiką buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose, kurios pagal savo esmę buvo tualetai (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 55:2001 „Viešieji tualetai“). Taigi, sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą, priešingas aiškinimas pažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)
    3 straipsnio bei kitų teisės aktų reikalavimus. Šiuo aspektu teismas pateikė argumentus ir teismų praktiką, susijusią su šiek tiek panašiais klausimais, tokiu būdu siekdamas sukurti motyvuotumo iliuziją, taigi panaudojo apgaulę. Be to, Lukiškių TI-K kamerose neteisėtai įrengė perteklinius gultus. Jis skunde kėlė klausimą dėl privalomų baldų nebuvimo kamerose, kas yra žmogaus teisių pažeidimas, bet nereikalavo jokių papildomų baldų – perteklinių gultų užimamas plotas trukdė įrengti privalomus baldus. Perteklinių gultų neteisėtai užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į plotą, tenkantį kamerose apgyvendintiems asmenims (to neleidžia principas ex injuria jus non oritur, lot. iš neteisės teisė neatsiranda). Jam tekusio ploto norma nebuvo pažeista tik 13 dienų, kameroje Nr. 405. Teismas šias 13 dienų, kai jam buvo užtikrintas minimalus plotas, akivaizdžiai supainiojo su 37 dienomis, kurias jam tekęs plotas neatitiko reikalavimų.
16. Pareiškėjo nuomone, teismas pripažino, kad kamerose jam buvo suteikti gultai, o ne lovos. Teisės aktuose, be kita ko, Eksploatavimo taisyklėse, numatyta, jog kamerose turi būti įrengtos lovos. Lukiškių TI-K gulėjimui skirtos savadarbės konstrukcijos neatitiko teisės aktų reikalavimų ir pažeidė pareiškėjo teises. Lukiškų TI-K neturi teises gaminti gultus, privalo juos pirkti ir turėti baldų įsigijimo dokumentus, patvirtinančius, jog baldas yra saugus. Verčiant jį miegoti savadarbiuose gultuose, pažeista jo teisė miegoti ant saugaus baldo.
17. Pareiškėjo tvirtinimu, teismas neprincipingai vertino visiems žinomą aplinkybę, kad jis Lukiškių TI-K buvo maitinamas pagal diskriminacinį (nedirbančių vyrų) valgiaraštį. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtinti valgiaraščiai numato 12 skirtingų maitinimo kategorijų, išeinant už įstatyme numatytų ribų ir diskriminuojant kalinamus asmenis pagal lytį (vyras / moteris) bei socialinius požymius (dirbantis / nedirbantis). Be to, atsakovo atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, galėjo veikti tik teisės aktų apibrėžtų įgaliojimų ribose, t. y. neturėjo teisės naudoti demagogiją ir teikti su tikrove prasilenkiančius pasiaiškinimus, neva įstaigos administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Teismas iš esmės pripažino, jog buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, Konvencijos 3 straipsnyje ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinta absoliuti teisė nepatirti nežmoniško, žmogaus orumą žeminančio elgesio. Tai, kad šis faktas nebuvo aiškiai nurodytas teismo sprendime, yra vienas iš apeliacijos pagrindų. Pareiškėjo žala, kilusi dėl 50 dienų trukusių pažeidimų, įvertinta 100 Eur (2 Eur už dieną), nors panašiose bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas priteisia daugiau, pavyzdžiui, 5 000 Eur už 403 dienas (12,40 Eur už dieną).
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 87-90) prašo jį atmesti.
19. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir papildomai nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai, kilę dėl privatumo ir judėjimo laisvės apribojimų, labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika (neveikimas). Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas taip pat nurodo, kad jis, teismo nutartimi įpareigotas pateikti medžiagą dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (0,06 Eur už vieną kopijos lapą), todėl prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
21. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio
    19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
    2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo
    Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų gultų (dviaukščiai, be kopėtėlių), persirengimo kabinų kamerose neįrengimo, diskriminacinio skalbimo paslaugų teikimo, maisto kokybės yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui ne visada buvo užtikrinta minimali ploto norma, tinkamas kamerų aprūpinimas baldais, taip pat neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Kadangi apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia detalius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentus tik dėl kai kurių iš skunde nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo kitas aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria ir dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, gultų ir tiekiamo maisto.
23. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo
    Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Aplinkybė, kad Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios
    2015 m. spalio 31 d.) 21 punkte buvo numatyta sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos / įrengti atskirose patalpose, atsižvelgiant į šių teisės aktų taikymo sritį (veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos / šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais; tai, jog minėtam įrengimui nereikia atlikti patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbų, tėra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, nepagrįsta jokiais faktais), nėra reikšminga. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo
    Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad baldai, įrengti asmenims, kuriuos papildomai patalpinus į kamerą nebebūtų užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, negali būti pripažinti pertekliniais ir neteisėtai įrengtais, jeigu jie aktualiu laikotarpiu buvo naudojami (nors ir su pertraukomis), kadangi, pagal Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, kamerose turi būti lovos kiekvienam suimtajam (žr., pvz., 2016 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016). Iš bylos duomenų matyti, kad kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, atsižvelgiant į jų dydį, dažnai buvo maksimaliai užpildytos, kartais net viršijant teisės aktuose nustatytas normas (kartu su juo buvo laikoma iki 9 asmenų), o laikotarpiai, kai kameroje asmenų reikšmingai sumažėdavo (pvz., nuo 10 iki 4), buvo trumpalaikiai ir dažniausiai truko 1-2 dienas. Kameroje Nr. 405 (plotas: 17,02 kv. m), kurioje pareiškėjas laikytas 2016 m. balandžio 15-27 d., visą šį laiką buvo laikomi 2-3 asmenys, jo teigimu, buvo 4 gultai,
    t. y. 2 dviaukštės lovos. Iš pareiškėjo teiginių ir pateiktų skaičių nėra pagrindo išvadai, jog kurioje nors kameroje buvo visiškai nenaudojamų dviaukščių lovų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl perteklinio ir neteisėto kitų gultų įrengimo atmetami.
25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. balandžio 26 d.) Lukiškių TI-K iš viso praleido 47 dienas, iš kurių
    13 dienų jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsakovo atsiliepimas į skundą, b. l. 8-16), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Lukiškių TI-K kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių neginčijo. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto,
    t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
26. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad teisės aktai nenustato, kokio tipo (vieno ar dviejų aukštų) lovos turi būti įrengtos kamerose, neįpareigoja įrengti laiptukus (kopėtėles) į antrą gulto aukštą, o byloje nėra duomenų apie pareiškėjo individualias savybes, dėl kurių naudojimasis antrame aukšte esančiu gultu jam būtų galėjęs sukelti didesnius nepatogumus. Kaip minėta, teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka ir, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, jog Eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, kad kamerose turi būti, be kita ko, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, inter alia (lot. įskaitant, be kita ko) nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nurodyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova – 1 vnt. vienam asmeniui. Šiame teisės akte taip pat neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas, nenurodyti lovų parametrai, be kita ko, reikalavimas dviaukštėse lovose įrengti kopėtėles. Šie teisės aktai pataisos įstaigų neįpareigoja baldus, be kita ko, lovas įsigyti tik iš kitų subjektų (nedraudžia šių baldų gaminti patiems), turėti jų saugumą patvirtinančius dokumentus. Pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su dviaukščių lovų, kuriomis jam teko naudotis, saugumu (pvz., ar buvo nukritęs lipant į antrame aukšte esantį gultą ar iš jo), bet savo pretenzijas iš esmės siejo su neužtikrinta pakankama asmenine erdve (lovos buvo per arti, asmens vienoje lovoje galva galbūt galėjo liestis su asmens kitoje lovoje kojomis). Šios aplinkybės sietinos su nedideliu gyvenamuoju plotu, tenkančiu kamerose laikomiems asmenims, kuris, kaip nustatyta, ne visą ginčo laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus, ir vertintinos kaip šio konstatuoto pažeidimo dalis.
27. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime priėjo išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl maitinimo yra nepagrįsti. Kaip minėta, teisėjų kolegija su šia išvada sutinka, juolab kad 2015 m. gruodžio 22 d. cheminių tyrimų protokole Nr. Ch9266 (b. l. 35-36) Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyrius nedirbančių vyrų pietų davinio neatitikimų teisės aktų reikalavimams neužfiksavo, o pareiškėjas skunde jokių konkrečių jam tiekto maisto trūkumų neįvardijo. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, nustatant normas dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams, dirbančioms moterims, nedirbančioms moterims ir nepilnamečiams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos paaiškinimais, konstatavo, kad Fiziologinės mitybos normos buvo nustatytos vadovaujantis Respublikinio mitybos centro tardymo izoliatoriuose ir pataisos namuose atliktais tyrimais, valgiaraščiai asmenų grupėms patvirtinti atsižvelgiant į kiekvienos grupės nevienodus fiziologinius poreikius, t. y. valgiaraščiai buvo patvirtinti tik po to, kai kompetentinga įstaiga atliko tyrimus pataisos įstaigose ir nustatė paros energijos poreikį kalinamiems asmenims, o skirtingi valgiaraščiai kalinamų asmenų grupėms buvo suformuoti remiantis objektyviu kriterijumi – nevienodais asmenų fiziologiniais poreikiais. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių jo teiginius, kad nėra objektyvaus poreikio nustatyti skirtingus valgiaraščius dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams, dirbančioms moterims ir nedirbančioms moterims. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, jog organizuojant maitinimą Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo diskriminuojamas.
28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Todėl tai, jog Lukiškių TI-K pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjo minima Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ nustato pagrindinius viešųjų tualetų statybos, rekonstrukcijos, įrengimo ir priežiūros reikalavimus (1 p.), todėl ji nagrinėjamam ginčui nėra aktuali.
29. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 9 paras teko 2,59 kv. m ploto, pusę paros – 1,86 kv. m (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tuo laikotarpiu jis laikytas su 2-3 asmenimis. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, jog kameros, kuriose jis laikytas, nebuvo pakankamai aprūpintos baldais, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų (Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 23 d. pažyma Nr. 24-4608, b. l. 20; išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 21-34) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos (13 dienų), pakankamo kamerų aprūpinimo baldais ir privatumo naudojantis tualetu (47 dienas). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
32. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo jautęsis kankinamas, pažemintas, patyręs nuolatinį stresą ir kitus nepatogumus, pablogėjo jo sveikata (susirgo (duomenys neskelbtini)). Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 23 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas dar pirminės gydytojų apžiūros metu (2016 m. vasario 22 d.) nurodė turėjęs (duomenys neskelbtini), vėliau jis į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė, dėl virškinimo sistemos organų skausmų nesiskundė, jam neskirtas joks gydymas. Šios aplinkybės užfiksuotos ir pareiškėjo sveikatos istorijoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jo nurodyti negalavimai atsirado būtent dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu (2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. balandžio 27 d.), juolab kad reikalavimų tiekiamam maistui pažeidimai nebuvo konstatuoti. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 3 765 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, jo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis – 100 Eur – laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
34. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, jog asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydis yra apskaičiuojamas ne tam tikrą sumą padauginant iš dienų, kurias nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, skaičiaus, o įvertinus kalinimo sąlygų visumą, kumuliatyvų netinkamų sąlygų poveikį asmeniui, jų trukmę ir mastą.
35. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo argumentų dėl prašymo atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kadangi tokio atsiliepime į apeliacinį skundą suformuoto prašymo tenkinimas būtų nesuderinamas su non reformatio in peius principu. Akcentuotina, jog atsakovas, nesutikdamas su tam tikra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo.
36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiamas.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Arūnas Sutkevičius