Administracinė byla Nr. eA-1827-415/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00517-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pareiškimą atsakovams Ž. J. ir A. J. (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl atlyginimo už žemės sklypą dydžio nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė:
1.1. Patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2017 m. gruodžio 27 d. akto Nr. ŽVP-148-(1.18) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti)“ (toliau – ir Paėmimo aktas) teisėtumą ir leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimtą bendrosios jungtinės atsakovų A. J. ir Ž. J. nuosavybės teise valdomą 1/5 dalį 0,9925 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), valstybės vardu ir pradėti šią Žemės sklypo dalį naudoti visuomenės poreikiams – tai yra valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti.
1.2. Nustatyti už visuomenės poreikiams paimtą bendrosios jungtinės atsakovų A. J. ir Ž. J. nuosavybės teise valdomą 1/5 dalį 0,9925 ha Žemės sklypo 40 060 Eur atlyginimo dydį pagal Turto vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-30 ir Paėmimo aktą.
1.3. Nustatyti Ministerijos atsiskaitymo tvarką ir sąlygas su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) iš lėšų, esančių notaro depozitinėje sąskaitoje (40 060 Eur), pagal Paėmimo aktą ir įpareigoti Inspekciją panaikinti visuomenės poreikiams paimtos atsakovų A. J. ir Ž. J. 1/5 dalies 0,9925 ha dydžio Žemės sklypo areštus (duomenys neskelbtini).
2. Ministerija nurodė, kad 40 060 Eur dydžio atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą atsakovų 0,9925 ha dydžio Žemės sklypo dalį nustatytas pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybės žemės fondo Turto vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-30 (toliau – ir Vertinimo ataskaita) ir nurodytas Paėmimo akte. Pagal Vertinimo ataskaitą atsakovų Žemės sklype (tuo metu buvo vertinama Žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos) nebuvo vykdoma ūkinė veikla, jame nebuvo Nekilnojamojo turto registre įregistruotų ar neįregistruotų statinių ar įrenginių, Žemės sklypas šiuo metu nenaudojamas ne tik komercinei, bet ir žemės ūkio paskirčiai ir yra priskirtas apleistai žemei, Žemės sklypui nustatyti kelių, elektros ir ryšių linijų ir dujotiekių apsaugos zonų apribojimai. Nuo magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda tiesioginio įvažiavimo į visuomenės poreikiams paimamą sklypą jo apžiūros metu nebuvo. Vertinimo ataskaitoje ir joje esančioje turto vertės nustatymo pažymoje nustatyta, kad visuomenės poreikiams paimamo bendraturčių 0,9925 ha dydžio Žemės sklypo rinkos vertė buvo 200 300 Eur, iš jų atsakovams tenkanti 1/5 atlyginimo dalis už 1/5 Žemės sklypo dalį yra 40 060 Eur. Vertinimo ataskaita yra galiojanti, todėl laikytina vieninteliu įrodymu nustatant atlyginimo dydį už visuomenės poreikiams paimamą atsakovų Žemės sklypo dalį. Inspekcija pastabų dėl turto vertės nepateikė. Atsakovai buvo raštu informuoti apie vyksiančią Žemės sklypo apžiūrą, tačiau joje nedalyvavo, nepateikė pastabų ar pasiūlymų dėl turto vertinimo proceso ar sklypo vertės nustatymo. Ministerija pažymėjo, jog įstatymų leidėjas aukščiau iškelia visuomenės interesą, nustatant teisingo atlyginimo dydį kiekvienu atveju būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp visuomenės ir privačių interesų, paimant žemę visuomenės poreikiams tokios žemės, kito nekilnojamojo turto savininkai ir kiti daiktinių teisių turėtojai negali nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita.
3. Atsakovai Ž. J. ir A. J. atsiliepime į pareiškimą nesutiko su Ministerijos nurodytu kompensacijos už Žemės sklypo dalį suma, nurodė, kad ji turi būti padidinta.
4. Atsakovai nurodė, kad Vertinimo ataskaitoje Žemės sklypo vertė yra nustatyta 2015 m. rugpjūčio 18 dieną, t. y. egzistuoja žymus laiko skirtumas tarp Vertinimo ataskaitoje nustatytos Žemės sklypo rinkos vertės ir Žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams realaus momento. Be to, Vertinimo ataskaitoje Žemės sklypo vertė nustatyta remiantis palyginamaisiais sandoriais, kurie įvyko 2013–2014 metais. Žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai užsitęsus iki 2018 m. sausio 3 d., jo vertė, nustatyta pagal 2013–2014 metų sandorius, negali atitikti ir neatitinka realios Žemės sklypo rinkos kainos, buvusios 2018 m. sausio 3 d. Atsakovai taip pat pažymėjo, jog lyginamuoju metodu daikto rinkos vertė turi būti nustatoma atsižvelgiant į paskutinių 36 mėnesių sandorius, įvykusius rinkoje, todėl Vertinimo ataskaitoje nustatyta Žemės sklypo vertė 2015 m. rugpjūčio 18 d. negali atitikti ir neatitinka 2018 m. sausio 3 d. Žemės sklypo rinkos vertės.
5. Atsakovų teigimu, pagrindinis įstatymų leidėjo tikslas yra užtikrinti teisingą atlyginimą už privačia nuosavybės teise priklausantį ir visuomenės poreikiams paimamą turtą. Nustatant nusavinamo žemės sklypo vertę sprendimo jį paimti priėmimo dieną, kartu turi būti nustatytas kainų pokytis, tai sudaro realias prielaidas įgyvendinti teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principą, suteikiant savininkui galimybę įsigyti analogišką nusavintajam žemės sklypą.
6. Atsakovai pirmosios instancijos teismui pateikė ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto vertinimo išvadą Nr. IK-9/2018 (toliau – ir Išvada), kurioje nustatyta ginčo Žemės sklypo dalies rinkos kaina – 64 600 Eur.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškimą prašė jį tenkinti, pažymėjo, jog Ministerijos pareiškime nurodyti argumentai pagrindžia tiek Paėmimo akto teisėtumą, tiek atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydį.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi patvirtino Paėmimo akto teisėtumą ir leido įregistruoti Nekilnojamojo turto registre visuomenės poreikiams paimtą bendrosios jungtinės atsakovų A. J. ir Ž. J. nuosavybės teise valdomą 1/5 dalį 0,9925 ha Žemės sklypo valstybės vardu ir pradėti šią Žemės sklypo dalį naudoti visuomenės poreikiams – tai yra valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti.
9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 20 d. sprendimu Ministerijos pareiškimą patenkino iš dalies – nustatė už visuomenės poreikiams paimtą atsakovų 0,9925 ha bendro ploto 1/5 dalį Žemės sklypo atlyginimo dydį pagal Išvadą, kitą pareiškimo dalį atmetė.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pirmasis Ministerijos pareiškimo reikalavimas jau yra išspręstas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi. Teismas taip pat nurodė, kad trečiasis reikalavimas jau yra įvykdytas, todėl šią pareiškimo dalį atmetė.
11. Pirmosios instancijos teismas į posėdį kvietė ir apklausė Vertinimo ataskaitą parengusį atestuotą turto vertintoją A. T. ir Išvadą rengusią teismo ekspertę turto vertintoją I. K.
12. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnio 4 dalimi, 4.100 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 26 ir 27 punktais, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos). Teisme nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytini institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad jau institucijos sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukelia savininko teisių ribojimo teisines pasekmes, žemės savininkas neturi teisės jos perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat pertvarkyti (padalyti, atidalyti, sujungti, atlikti amalgamaciją) šį žemės sklypą. Todėl tokiu, kaip nagrinėjamo ginčo, atveju teisingo atlyginimo dydis turėtų būti siejamas su realių apribojimų, suvaržymų atsiradimo momentu, institucijos valinio akto priėmimu. Institucijos priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams nėra formalus aktas, jis pratęsia sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukeltų teisinių pasekmių galiojimą laike ir sukelia naujas, be to, konkretus žemės sklypo įvertinimas ir atlyginimo (kompensacijos) pinigais siūlymas yra privalomi jo turinio elementai, kurių atitiktį teisės aktų reikalavimams patikrina ginčą dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar nustatytas atlyginimas teisingas, lygiavertis paimamai nuosavybei. Institucija, priimdama sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams, negali žinoti, kada teismas, jeigu į jį būtų kreiptasi, daliniu sprendimu išspręs ginčą dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, todėl taip pat neturi galimybės siūlomą atlyginimo dydį suderinti su visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo verte tokio teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo momentu.
13. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertė turi būti apskaičiuojama taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintą individualų turto vertinimo būdą, kuris reiškia, kad ji apskaičiuojama atsižvelgiant į visas individualias konkretaus žemės sklypo savybes, be kita ko, naudojimo ypatumus, naudojimo, valdymo ir disponavimo juo apribojimus, kitų asmenų teises į šį turtą (nuoma, įkeitimas, servitutas ir pan.), draudimus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 9 p. (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija), Metodikos 20.2 p.). Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principas reiškia, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio žemės sklypo; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo Žemės sklypo rinkos vertė nustatytina atsižvelgiant į aplinkybę, jog esama jo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį.
14. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas patikimesniu įrodymu pripažino teismo ekspertės atliktą vertinimą ir jos parengtą Išvadą, todėl atmetė Vertinimo ataskaitoje padarytą išvadą, kad ginčo Žemės sklypo dalies rinkos vertė yra 40 060 Eur. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vertinimo ataskaitoje ginčo Žemės sklypo vertė nustatyta Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžioje, t. y. 2015 m. rugpjūčio 18 d. (lyginamieji sklypai vertinant sklypo vertę paimti net 2013 metais), o ne institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2017 m. gruodžio 27 d. Aplinkybė, kad Išvadoje žemės sklypo rinkos vertė nustatyta 2018 m. sausio 3 d., teismo nuomone, nėra pagrindas skirti papildomą ekspertizę, kadangi akto priėmimą (2017 m. gruodžio 27 d.) ir turto įvertinimo datą (2018 m. sausio 3 d.) skiria tik 6 dienos, per tokį trumpą laiką vertinimo suma negalėjo pasikeisti. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad skaičiuojant Žemės sklypo rinkos vertę buvo atsižvelgta į Kauno rajono savivaldybės nekilnojamojo turto rinkos konjunktūrą, kainų lygius bei dinamiką vertinimo metu ir lyginamųjų objektų pirkimo–pardavimo metu. Nustatant vertinamo turto vertę buvo naudojami pataisos koeficientai, kurių nustatymo procesas ir principai išsamiai pateikti Išvadoje. Ekspertė atlikdama vertinimą taikė retrospektyvinio vertinimo būdą, t. y. kai nustatoma praeityje buvusi turto arba verslo vertė, vadovavosi Žemės įstatymo aktualia redakcija (po 2011 m. liepos 1 d., 47 str. 1 d.) bei kitais teisės aktais, išsamiai nurodytais Išvadoje; nustatydama paimamo visuomenės poreikiams Žemės sklypo vertę, ekspertė papildomai taikė lyginamąjį metodą, kurio esmę sudaro vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui.
15. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje Ministerija nepaneigė Išvados nei pagrįstumo aspektu, nei teisėtumo aspektu, į bylą nebuvo pateikta specialiosiomis žiniomis pagrįstų duomenų, paneigiančių eksperto pasirinktą vertinimo metodą ir nustatytą ginčo Žemės sklypo rinkos vertę, nepateikta duomenų, sudarančių pagrindą abejoti eksperto kompetencija. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, vadovavosi ekspertės I. K. išvadoje nurodyta nekilnojamojo turto vidutine rinkos verte – 64 600 Eur.
III.
16. Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Ministerijos pareiškimo antrąjį reikalavimą tenkinti visiškai ir nustatyti už visuomenės poreikiams paimtą atsakovų A. J. ir Ž. J. nuosavybės teise valdomą 1/5 dalį 0,9925 ha Žemės sklypo atlyginimo dydį pagal Vertinimo ataskaitą, t. y. 40 060,00 Eur.
17. Ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014 suformuota praktika, kadangi ši praktika taikytina tik bendrosios kompetencijos teismams ir negali būti laikoma precedentu šioje byloje. Be to, skiriasi minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės bei joms taikytina teisė. Ministerijos teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi bendrosios teisės normos (CK ir Žemės įstatymo) aiškinimu, nes nagrinėjamus ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialusis teisės aktas – Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas (toliau – ir Žemės paėmimo įstatymas).
18. Ministerijos įsitikinimu, paimamo turto vertės nustatymas 2015 m. rugpjūčio 18 d. neprieštarauja nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotai praktikai, nei Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, pagal kurią kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną; tokiu kaip nagrinėjamas ginčas atveju teisingo atlyginimo dydis turėtų būti siejamas su realių apribojimų, suvaržymų atsiradimo momentu, institucijos valinio akto priėmimu. Ministerijos teigimu, formuluotė „paprastai“ reiškia, jog gali būti specifinių nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams atvejų, kurių metu gali būti numatytas kitoks vertės nustatymo momentas, o žemės paėmimas visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės reikšmės projektus neabejotinai yra išskirtinis ir specifinis atvejis, kuriam esant turto vertė gali būti nustatoma ne formalaus nuosavybės praradimo momentu.
19. Ministerija remiasi Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad atsakovų nuosavybės teisės į planuojamą paimti žemę buvo suvaržytos nuo 2015 m. balandžio 2 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 304, todėl reikalavimas kompensacijos dydį nustatyti pagal 2015 m. rugpjūčio 18 d. turto vertinimo metu nustatytą paimamo turto vertę yra siejamas su apribojimų atsiradimo momentu ir yra pagrįstas. Ministerija taip pat atkreipė dėmesį, kad Tarnybos Paėmimo aktas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams papildomų ribojimų savininkui (kurie atsiranda jau įsiteisėjus Vyriausybės nutarimui inicijuoti žemės paėmimo procedūrą) nesukuria. Be to, be savininko pritarimo ar teismo nutarties įsiteisėjimo Tarnybos aktas (su kurio priėmimo momentu pirmosios instancijos teismas siejo turto vertės nustatymo momentą) savininko nuosavybės teisės nepanaikina, o valstybei nesukuria.
20. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu yra paneigiamas Žemės paėmimo įstatyme nustatytas reglamentavimas ir šio įstatymo tikslai, taip pat pažeidžiamas viešasis interesas. Žemės paėmimo įstatyme buvo nustatyta atskira specifinė operatyvi ir efektyvi žemės paėmimo procedūra, taikytina tik ypatingos valstybinės svarbos projektams įgyvendinti. Remiantis pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, visuomenės poreikiams paimamas turtas realiai privalo būti vertinamas du kartus, nors tokios procedūros įstatymas nenumato, o tai reiškia papildomas tiek laiko, tiek pinigines sąnaudas, kurių specialiuoju įstatymu įstatymo leidėjas akivaizdžiai siekė išvengti. Žemės paėmimo įstatyme numatytas labai aiškus paimamo turto vertės nustatymo momentas – rengiant žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą. Taigi vertė nustatoma po Vyriausybės nutarimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įsiteisėjimo, bet dar iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams, kurį priima Tarnyba, priėmimo. Joks kitas turto vertinimas Žemės paėmimo įstatyme nėra numatytas. Žemės paėmimo įstatyme numatytu turto vertinimu, kuris privalomai atliekamas dar rengiant žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, turto vertė paėmimo dieną objektyviai negali būti nustatoma, nes turto vertė negali būti nustatytą į ateitį (vėlesnei datai).
21. Pasak Ministerijos, Išvada, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra prieštaringa ir neobjektyvi, o pareiškėjo pateikta Vertinimo ataskaita atmesta nepagrįstai. Byloje pateikta Nekilnojamojo turto vertinimo išvada Nr. IK-9/2018 nėra ir negalėjo būti laikoma eksperto išvada, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 61 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, kadangi buvo parengta vadovaujantis ne teismo nutartimi, o pagal atsakovų atstovo ir turto vertintojos I. K. pasirašytą dvišalę sutartį bei atsakovų suformuotą užduotį; minėta išvada laikytina ne eksperto, o specialisto išvada (ABTĮ 60 str. 2 d.). Be to, kompetentingai priežiūros institucijai nenustačius Vertinimo ataskaitos trūkumų ir teismui įsiteisėjusiu sprendimu nenustačius, kad Vertinimo ataskaita yra neteisinga, pirmosios instancijos teismas negalėjo jos atmesti kaip neteisingos, ir vadovautis vėliau surašyta ir atsakovų atstovo pateikta Išvada. Ministerija pažymi, jog teismo eksperto kvalifikacija (buvimas įrašytu į teismo ekspertų sąrašą) savaime nereiškia, kad toks asmuo yra kvalifikuotesnis ar turintis daugiau specialiųjų žinių nei kitas analogiškos srities specialistas, neįrašytas į teismo ekspertų sąrašą. Be to, turto vertintojos I. K. parengtoje Išvadoje netiksliai apibūdintas turto vertinimo atvejis – pirmajame Išvados puslapyje nurodyti net du skirtingi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodyti vertinimo atvejai, bet įvardyti atskirai kaip vertinimo atvejis ir tikslas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais (privalomas), ir kitais tikslais (neprivalomas, šalies prašymu atliekamas tyrimas). Turto vertintojos parengtas dokumentas pavadintas „Išvada“ nors pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 ir 22 straipsnius turėjo būti surašyta nustatytos formos turto arba verslo vertinimo ataskaita. Ministerija taip pat atkreipia dėmesį, kad turto vertintojos I. K. parengtoje Išvadoje nurodyta ginčo sklypo atsakovams priklausančios dalies vertė yra daugiau nei 60 proc. didesnė nei nustatyta Vertinimo ataskaitoje, o tokio didelio kainų skirtumo negalėjo lemti vien tik skirtingos turto vertinimo datos, tai galbūt prieštarauja rinkos tendencijoms. Ministerijos teigimu, siekdamas nustatyti objektyvų atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva paskirti teismo ekspertizę, o ne vadovautis šalies (atsakovo), turinčios byloje suinteresuotumą, pateiktu dokumentu.
22. Atsakovai Ž. J. ir A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Atsakovai nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu precedentu, pažymi, kad šis ir kiti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuoti precedentai yra grindžiami Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, CK 4.93 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir juose įtvirtintu bendruoju teisingo atlyginimo už paimamą privačią nuosavybę principu, kurį aiškindamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai rėmėsi tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais, teik EŽTT sprendimais ir išaiškinimais. Pagrindiniai atlyginimo nustatymo principai yra bendri tiek Žemės įstatymui, tiek Žemės paėmimo įstatymui – Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies ir Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios teisingo atlyginimo principo taikymą, yra praktiškai identiškos. Tai yra ne bendroji ir specialioji teisės normos, o dvi lygiagrečiai taikomos specialiosios teisės normos, skirtos reglamentuoti Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų principų taikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra labai aiškiai nurodęs, kad paimamo turto vertė nustatoma ir kompensacija sumokama nuosavybės teisės praradimo momentu.
24. Atsakovai taip pat nurodo, kad Žemės paėmimo įstatymas nenustato jokio įpareigojimo žemės savininkams vadovautis būtent Ministerijos parengtu turto vertinimu ir su juo sutikti nepriklausomai nuo to, kokia yra turto vertinimo data. Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis nustato specialią procedūrą ginčams dėl paimamo turto vertės (kompensacijos dydžio) nagrinėti, kuri neturi jokios įtakos pačiam nuosavybės teisės paėmimo procesui ir galimybei naudotis iš savininko paimtu daiktu. Minėta teisės norma numato ir tokias situacijas, kai atlikus atnaujintą turto vertinimą, gali būti nustatyta, kad paimamo turto rinkos vertė paėmimo momentu yra sumažėjusi, t. y. savininkui tokiu atveju mokama mažesnė kompensacija, nei nustatyta pirminės turto vertinimo procedūros metu, o tai tik patvirtina, kad Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatytos ginčų dėl paimamo turto vertės ir kompensacijos dydžio procedūros inicijavimas ar egzistavimas savaime negali būti vertinamas kaip viešojo intereso pažeidimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas netrukto siekti operatyvumo, priešingai – pateikia papildomus išaiškinimus ir saugiklius, kurie padėtų ateityje išvengti ginčo, t. y. nustato įpareigojimą atsižvelgti į turto vertės pokytį iki faktinio nuosavybės teisės paėmimo momento.
25. Atsakovų teigimu, tiek ekspertizės išvada, tiek specialisto išvada, tiek turto vertinimo ataskaita turi paprasto įrodymo galią, o teismui joks įrodymas nėra iš anksto privalomas ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Išvada teismui buvo pateikta kartu su atsakovų 2018 m. gegužės 29 d. rašytiniais paaiškinimais, kuriuose buvo aiškiai nurodyta, kad šis dokumentas kvalifikuotinas kaip specialisto išvada, ne ekspertizės aktas. Ministerija kategoriškai atsisakė savo iniciatyva teikti prašymą dėl teisminės ekspertizės skyrimo, todėl nesuprantama, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas turėjo prašyti teismo ekspertizės savo iniciatyva.
26. Nagrinėjamu atveju nėra jokio prieštaringumo tarp Ministerijos pateiktos Vertinimo ataskaitos ir I. K. parengtos specialisto Išvados, kadangi ginčo sklypo vertė Vertinimo ataskaitoje ir Išvadoje yra nustatyta skirtingomis datomis – Vertinimo ataskaitoje sklypo dalies vertė skaičiuota 2015 m. rugpjūčio 18 d., remiantis 2013 metų palyginamųjų sandorių duomenimis, o Išvadoje ginčo sklypo vertė buvo nustatinėjama nuosavybės teisės praradimo momentu (2018 m. sausio 3 d.), remiantis 2017 metais įvykusių palyginamųjų sandorių duomenimis, todėl nagrinėjamu atveju nėra ir nebuvo reikalinga jokia trečia nešališka išvada.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Byloje kilo ginčas dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės (įvykio) nustatymo, nuo kurio momento turi būti apskaičiuojama paimamo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą žemės sklypo rinkos vertė.
29. 40 060 Eur dydžio atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą atsakovų 0,9925 ha dydžio Žemės sklypo dalį nustatytas pagal VĮ Valstybės žemės fondo Turto vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-30 ir nurodytas Tarnybos 2017 m. gruodžio 27 d. akte Nr. ŽVP-148-(1.18) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 iki 107 km rekonstruoti)“.
30. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės paėmimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.
31. Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo.“
32. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 2–4 dalių nuostatas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra pradedama, kai Vyriausybė priima atitinkamą nutarimą, kuriuo patvirtina specialųjį planą ir nutaria pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, o sąlygos padaryti žymą Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą atsiranda, kai įsigalioja minėtas Vyriausybės nutarimas ir kai projektą įgyvendinanti institucija apie tai praneša Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Ši žyma panaikinama, kai nuosavybės teisė į žemės sklypą pereina valstybei (Žemės paėmimo įstatymo 7 str. 3 d.).
33. Iš šio reglamentavimo darytina išvada, kad žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymas yra įvykis, kuriuo apibrėžiamos esminės paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo savybės, pagal kurias bus nustatoma paimamo žemės sklypo rinkos vertė. Tačiau iš šios įstatymo normos negalima daryti išvados, kad minėtas įvykis apibrėžia ir žemės sklypo rinkos vertės nustatymo datą.
34. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį paimamo visuomenės poreikiams turto vertė ir šiame straipsnyje nurodyti nuostoliai apskaičiuojami taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualaus turto vertinimo būdą, o turto vertinimo metodas kiekvienu atveju parenkamas atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje. Visuomenės poreikiams paimamo turto vertė įforminama parengiant turto vertinimo ataskaitą.
35. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl žemės sklypų (dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo 94 km iki 107 km rekonstruoti) procedūros pradžios“ patvirtino specialųjį planą ir nutarė pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą dėl ginčo Žemės sklypo. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie ginčo Žemės sklypą matyti, kad žyma apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą nekilnojamojo turto registre padaryta 2017 m. vasario 10 d. (I t., b. l. 63, „žymos“ 8.1). Vertinamo turto apžiūros ir vertės nustatymo data – 2015 m. rugpjūčio 18 d. (I t., b. l. 70).
36. Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Apygardos administracinis teismas, priėmęs nutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, toliau nagrinėja ginčą dėl kitų žemės savininko ir (ar) kito naudotojo atsiliepime nurodytų klausimų, tarp jų ir dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę. Jeigu teismas nustato kitą paimamo žemės sklypo ar kito turto vertę ir jo savininkų ir (ar) naudotojų patirtų išlaidų dydį, negu nurodyta žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte, už paimtą visuomenės poreikiams žemę atsiskaitoma teismo sprendime nurodytomis sąlygomis. Jeigu teismas nustato, kad žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas turi gauti mažesnį atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą žemę negu suma, kurią projektą įgyvendinanti institucija buvo pervedusi į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui pervedama atlyginimo suma yra atitinkamai sumažinama“. To paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Paimant privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę“.
37. Vadovaujantis Nutarties 31 ir 36 punktuose nurodytu teisiniu reglamentavimu, taikant įstatymo nuostatą, pagal kurią pareiškėjas turėjo apskaičiuoti ginčo Žemės sklypo vertę pagal tokias esmines Žemės sklypo savybes, kurios buvo iki 2017 m. vasario 10 d., negalima nepaisyti to paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad, paimant privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę, inter alia (be kita ko), reiškiančios, jog atlyginimas turi būti teisingas ir lygiavertis paimamai nuosavybei.
38. Vertinant Nutarties 37 punkte nurodytus teisinius argumentus šios bylos kontekste, pažymėtinos aktualios Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudencijoje nurodytos teisės aiškinimo nuostatos asmeninės nuosavybės apsaugos klausimais.
38.1. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus). Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).
38.2. EŽTT jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 str.) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr., pvz., 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01, 108 p.; 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, 93 p.). Kompensavimo sąlygos yra reikšmingos vertinant, ar skundžiama priemonė užtikrino reikiamą teisingą pusiausvyrą ir visų pirma – ar neuždėjo pareiškėjams neproporcingos naštos. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Daugeliu teisėto nusavinimo atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais, tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su turto verte (žr., pvz., 2002 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Former King of Greece ir kiti prieš Graikiją, peticijos Nr. 25701/94, 78 p.; mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1999 m. kovo 25 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Papachelas prieš Graikiją, peticijos Nr. 31423/96, 48 p.; 2003 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Efstathiou ir Michailidis & Co. Motel Amerika prieš Graikiją, peticijos Nr. 55794/00, 26 p.). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją, peticijos Nr. 58858/00, 94–95 p.; pirmiau minėto sprendimo Vistiņš ir Perepjolkins, 111 p.). Vis dėlto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais (žr., pvz., 2004 m. birželio 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Broniowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31443/96, 182 p.; pirmiau minėto sprendimo Vistiņš ir Perepjolkins, 112 p.), visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (žr., pvz., pirmiau minėto sprendimo Former King of Greece ir kiti, 89 p.). Teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui pasiekti, gali pateisinti mažesnės negu rinkos vertės kompensavimą (žr., pvz., 1986 m. vasario 21 d. sprendimo byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8793/79, 54 p.); tokiais atvejais kompensacija nebūtinai turi atspindėti visą nusavinamo turto vertę. Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį pateisinamą ne visos paimamo turto vertės kompensavimą (vis dėlto disproporcija negali būti pernelyg didelė) gali nulemti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, turto pobūdis (neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios turto vertės dėl valstybei priklausančių išimtinių pirkimo teisių ir pan.), asmens investicijų, susijusių su paimamu turtu, nebuvimas ir kt. (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje Vistiņš ir Perepjolkins).
38.3. Tai suponuoja, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei ir tik tokio atlyginimo sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su paimamo turto verte, kuri (vertė) paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną.
39. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio nuostatas, pradėjus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (įsigaliojus atitinkamam Vyriausybės nutarimui), asmuo nuosavybės teisių į paimamą žemės sklypą nepraranda, yra tik ribojama jo teisė disponuoti šiuo žemės sklypu (asmuo netenka teisės perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į specialiajame plane nurodytą žemės sklypą, jis taip pat neturi teisės šio žemės sklypo pertvarkyti (atidalyti, padalyti, perdalyti, sujungti)). Nuosavybės teisė į žemės sklypą pasibaigia, kai šis sklypas pereina valstybės nuosavybėn. Pažymėtina, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra tęstinio pobūdžio ir nuo šios procedūros pradžios iki žemės sklypo perėjimo iš asmens nuosavybės valstybės nuosavybėn gali praeiti žymus laiko tarpas, kuris gali daryti įtaką žemės sklypo rinkos vertei tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme.
40. Nagrinėjamu atveju nuo atsakovų Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios iki jo perėjimo valstybei praėjo reikšmingai ilgas laikas. Tai suponavo esminius Žemės sklypo vertės pokyčius didėjimo linkme, todėl visuomenės poreikiams paimamo Žemės sklypo vertės, nustatytos 2015 m. rugpjūčio 18 d., taikymas, kai nuosavybės teisė į žemę pasibaigė Tarnybos direktoriui priėmus 2017 m. gruodžio 27 d. Paėmimo aktą, kuriuo iš atsakovų paimta 1/5 dalis 0,9925 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), neatitinka nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų (teisingo atlyginimo už žemę pinigais pagal rinkos vertę), kildinamo iš Konstitucijos, Konvencijos bei Žemės paėmimo įstatymo (žr. Nutarties 37, 38.3 punktus).
41. Atsižvelgiant į nurodytus teisinius bei faktinius argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai atsakovų Žemės sklypo dalies rinkos vertę nustatė tokią, kokia ji buvo nuosavybės teisės į Žemės sklypo dalį pasibaigimo metu, remdamasis teismui pateikta specialiųjų žinių turinčio asmens sudaryta Išvada.
42. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
43. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis teismui pateikta Išvada ir pateikdamas motyvus, kuriais grindžia savo poziciją dėl ja įrodinėjamų aplinkybių, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pažymėtina, kad šis įrodymas nevertintinas kaip teismo ekspertizės išvada, tačiau yra leistinas, savo turiniu atitinkantis reikalavimus rašytinis įrodymas, kuriame pateikiama specialiųjų žinių turinčio asmens išvada dėl įrodinėjimo dalyko. Kiti byloje surinkti įrodymai nepaneigia šios Išvados patikimumo.
44. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams Žemės įstatymo nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams klausimus (žr. Žemės įstatymo 45 str. 3 d.), tiesiogiai netaikomos, bet teisiniai santykiai, reglamentuojami Žemės paėmimo įstatymo ir atitinkamomis Žemės įstatymo normomis, iš esmės yra panašūs. Gana panašiai yra reglamentuojamos ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros. Tačiau bendra tarp šių teisinių santykių yra tai, kad šių teisinių santykių subjektams taikomos vienodos sąlygos bei reikalavimai nuosavybės apsaugai, paimant žemę iš asmens visuomenės poreikiams. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas Žemės paėmimo įstatymo normas aiškino bei taikė, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, skirta Žemės įstatymo aiškinimui ir taikymui, neturi įtakos priimto sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1201-438/2020, Nr. eA-782-552/2020).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Virginija Volskienė