Administracinė byla Nr. eI-1429-244/2018

                                                                              Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00089-2018-1

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.1; 55.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant atsakovės atstovui T. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), kuriame prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 1SS-2182-(7.5.); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 4 875 000 eurų turtinę žalą ir 100 000 eurų neturinę žalą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad atsakovė NŽT atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymą, nes ne tik nesuteikė prašomos informacijos, bet suteikė melagingą informaciją, siekdama nuslėpti jos tėvo M. M. žemės užgrobimą. NŽT neteisėtus veiksmus įrodo NŽT pareigūnės pasirašytas 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštas „Dėl prašymo nagrinėjimo“, taip pat NŽT 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštas, kuriame patvirtinta melaginga informacija ir nurodyta, kad į pareiškėjos pareiškimus ateityje neatsakinės. NŽT melagingai nurodė, kad prašoma informacija jau buvo suteikta 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2014 m. birželio 20 d. raštuose. Pareiškėjai niekada nebuvo suteikta informacija, nei kada jos tėvo M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe, nei kokiais aktais ši žemė Registrų centre buvo įregistruota kaip valstybės nuosavybė, nei kam M. M. žeme valstybės pareigūnai leido naudotis, negrąžindami teisėtiems žemės savininkams. Valstybės pareigūnai visą laiką tvirtina, kad, remiantis Vyriausybės nutarimais, M. M. žemė teko Lietuvos veterinarijos akademijai (toliau – ir LVA). NŽT neteisingai nurodė, kad M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d. naudojosi LVA. Tvirtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais (1991 m. gruodžio 9 d.; 1992 m. vasario 27 d.; 1999 m. gegužės 14 d. ir 2001 m. kovo 8 d.) M. M. žemė priskirta naudotis LVA. Nė vienu Vyriausybės nutarimu M. M. žemė nebuvo priskirta naudotis LVA, tai įrodo Vyriausybės nutarimų tekstai. Pirmuoju Vyriausybės nutarimu, priimtu 1991 m. gruodžio 9 d., išvardytos žemės ūkio įmonės ir organizacijos, taip pat ir LVA, kurios negali būti privatizuojamos. Kai kurioms tų neprivatizuotinų įmonių ir organizacijų, taip pat ir LVA, Vyriausybė šiuo nutarimu nustatė skiriamos žemės dydį, kuri taip pat negali būti privatizuojama, o skiriama tik naudotis. Tai reiškia, kad Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai LVA galėjo paskirti naudotis tik valstybinę žemę, kuri ir toliau liks valstybės nuosavybe, nes LVA negalės jai paskirtos žemės privatizuoti. Kadangi Vyriausybės nutarimas, nustatantis, jog LVA skirtinas 1 000 ha dydžio žemės plotas, buvo priimtas 1991 m. gruodžio 9 d., todėl remiantis šiuo nutarimu nuo 1991 m. spalio 1 d. LVA naudotis M. M. žeme negalėjo.

Pareiškėja teigia, kad tik 2003 m. gegužės 16 d., remiantis 2001 m. kovo 8 d. Vyriausybės nutarimu, Kauno apskrities viršininko įsakymu buvo patvirtintas LVA skiriamos naudotis valstybinės žemės planas, į kurį neteisėtai buvo įtraukta M. M. žemė, ir planas kaip valstybinė žemė įregistruotas Registrų centre. Taip 2003 m. M. M. žemė kaip bevardė tapo valstybės nuosavybe. Registrų centras išduoda pažymas, kad M. M. jokios žemės neturėjo ir neturi. M. M. žemės nuosavybė yra nuslėpta. 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracija apsvarstė 1991 m. spalio 28 d. paduotą prašymą grąžinti žemę ir nors jau M. M. žemę kaip valstybinę 2003 m. buvo paskyrusi naudotis LVA, administraciniu 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 nusprendė atkurti pareiškėjos broliui J. V. M. nuosavybės teises į jam tenkančią tėvo 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Sprendimas yra niekinis, nes broliui žemė negrąžinta, jis jokių nuosavybės teisių į tėvo žemę neįgijo, sprendimą atsisakyta įvykdyti, Registrų centras atsisakė jį įregistruoti, nurodydamas, kad šiuo administraciniu sprendimu broliui nuosavybės teisės į žemę neatkurtos. NŽT suteikė melagingą informaciją, kad LVA Vyriausybės nutarimais jai paskirta žeme naudojasi nuo 1991 m. spalio 1 d., siekdama nuslėpti, kad M. M. žemė užgrobta – žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta. Žemė apgaule paversta valstybine.

Pareiškėja nurodo, kad informacijos, kokiais valdymo institucijos aktais ir kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė buvo suteikta naudotis tiems, kas ja naudojosi nuo 1991 m. spalio 1 d., NŽT iš viso nepateikė. LVA naudotis M. M. žeme nuo to laiko negalėjo, nes tik 2003 m. LVA tenkančios naudotis valstybinės žemės planas, į kurį neteisėtai buvo įtraukta M. M. žemė, buvo patvirtintas ir įregistruotas Registrų centre. Atsakovė NŽT įvykdė neteisėtus veiksmus, nes 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštais suteikė melagingą informaciją, pažeisdama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymą. Dėl NŽT neteisėtų veiksmų žalą privalo atlyginti valstybė (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Turtinė žala atsirado dėl to, kad atsakovė NŽT slepia informaciją apie M. M. žemę. Jeigu NŽT suteiktų teisingą informaciją, būtų akivaizdu, kad M. M. žemė užgrobta ir žemė būtų grąžinta, nes užgrobtas turtas negali būti negrąžintas. Turtinės žalos dydį nurodo kaip negrąžintos 15 ha šalia Kauno gražioje vietoje esančios žemės vertę – 4 500 000 eurų, taip pat 375 000 eurų žalą, patirtą negalint naudotis žeme 25 metus (1992–2017), skaičiuojant po 1 000 eurų už hektarą per metus. Iš viso turtinės žalos dydis – 4 875 000 eurų. Neturtinę žalą, remdamasi CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, pareiškėja įvertino 100 000 eurų, kadangi dėl NŽT užgrobtos žemės patyrė nuolatinių išgyvenimų, susirgo depresija, ypač kentėjo matydama motinos ir brolio išgyvenimus dėl užgrobtos žemės.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas tik nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nagrinėjamu atveju nėra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip pirmosios būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėja skunde teigia, kad nebuvo teisėto pagrindo išpirkti jos tėvo M. M. žemę, priimant neteisėtą Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 52/11965 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei)“, kuriuo pareiškėjos broliui J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, atlyginant pinigais. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004).

Atsakovė teigia, kad pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į šio buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Šią aplinkybę patvirtina ir LVAT 2012 m. liepos 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 bei 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013 konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėja nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklausantį žemės sklypą ir ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę. Taigi, teismai, ne kartą nagrinėję analogiškus pareiškėjos skundus dėl žalos atlyginimo, konstatavo, kad ji neturi materialinio teisinio reikalavimo atlyginti žalą, kadangi nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą – pareiškėja nagrinėjamo ginčo atveju nėra tas subjektas, kurio teisės ir teisėti interesai yra galimai pažeisti. Atsižvelgiant į vykusius teisminius ginčus tarp atsakovės ir pareiškėjos matyti, kad pareiškėja teikia skundą teismui dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl kurio teismai jau yra pasisakę, taip piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir 1.127 straipsnio 1 dalį, reikalavimams atlyginti žalą yra nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja žalos atsiradimą kildina dėl to, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei)“ nuspręsta atkurti jos broliui J. V. M. nuosavybės teises į žemę, atlyginant pinigais.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėja apie nurodomą teisių pažeidimą, iš kurio kildina žalą, sužinojo dar 2006 metais, todėl nuo šio momento skaičiuotinas nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, tiek pati pareiškėja (nors šios bylos atveju ji nėra tinkamas subjektas ABTĮ prasme), tiek pareiškėjos brolis J. V. M., kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra praleidę teisės aktuose nustatytą 3 metų senaties terminą žalai atlyginti ir nėra pagrindo jį atnaujinti, todėl skundo reikalavimai negali būti tenkinami ir remiantis šiuo pagrindu. Pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, skundo padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Taigi įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (tiesiogiai) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų (LVAT 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-339-525/2017), ir tai reiškia, jog pareiškėja apskritai nebeturi teisės ginčyti iki 2007 metų priimtų administracinių sprendimų.

Nors pareiškėjos reikalavimas šioje byloje beveik nesiskiria nuo kitose bylose pareikštų reikalavimų (skiriasi tik skundžiamas atsakovės raštas ir reikalaujamas žalos dydis), tačiau faktinės ginčo dalyko aplinkybės (dėl nuosavybės teisių atkūrimo) iš esmės sutampa ir jos negali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant anksčiau įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytą vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes taip būtų pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturinę žalą.

Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.)

Byloje nustatyta, kad NŽT gavo pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 1 d. prašymą „Dėl informacijos suteikimo“ informuoti, kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d; kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams; kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams.

Skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 1SS-2065-(7.5.) Nacionalinė žemės tarnyba informavo, kad pareiškėjai į klausimus, kas, kada ir kokiu pagrindu tapo jos tėvo M. M. iki nacionalizacijos turėtos žemės savininkas, kada ir kokiu teisės pagrindu ir kokiam savininkui nuosavybės teisės į šią žemę įregistruotos valstybės įmonėje Registrų centre, yra išsamiai atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. lSS-(7.5.)-1812 „Dėl pareiškimo išnagrinėjimo“ ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. lSS-(7.5.)-1572 „Dėl skundo nagrinėjimo“. Nacionalinė žemės tarnyba atkreipė dėmesį, kad M. M. 15 ha žemės, pagal dabartinį teritorijos administracinį suskirstymą esančios (duomenys neskelbtini), savininku buvo iki visuotinės žemės nacionalizacijos, t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. Pažymėjo, kad tik priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuris galiojo nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 8 d., buvo pradėtas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas. Taip pat paminėjo, kad šis procesas nuo 1997 m. liepos 9 d. tęsiamas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas.

Tarnyba skundžiamame rašte nurodė, kad pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. lSS-(7.5.)-1812 ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 buvo informuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ Lietuvos veterinarijos akademijos (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas 815 ha žemės plotas. Taigi, laikytina, kad, atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, Lietuvos veterinarijos akademijai (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) pirmiau nurodytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais priskirtas ir pareiškėjos prašyme nurodytuoju laikotarpiu (nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d.) šios įstaigos mokymo procesui naudojamas buvusio žemės savininko M. M. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje esantis žemės plotas.

2017 m. rugpjūčio 21 d. NŽT gavo pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 18 d. pakartotinį prašymą „Dėl informacijos suteikimo“ informuoti, kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d.; kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams; kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams, taip pat pareiškėja prašo M. M. žemę nedelsiant grąžinti.

NŽT skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 1SS-2182-(7.5.) informavo pareiškėją, kad jai į klausimus „kas, kada ir kokiu pagrindu tapo  M. M. iki nacionalizacijos turėtos žemės savininku ir kada ir kokiu teisės pagrindu ir kokiam savininkui nuosavybės teisės į šią žemę įregistruotos valstybės įmonėje Registrų centre“ yra išsamiai atsakyta Nacionalinė žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1 SS-(7.5.)-l812 „Dėl pareiškimo išnagrinėjimo“ ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. lSS-(7.5.)-1572 „Dėl skundo nagrinėjimo“, o į pareiškėjos klausimą „kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d iki 2006 m. spalio 26 d.; kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams; kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams“ yra atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. lSS-2065-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“. NŽT pažymėjo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę pareiškėjai išsamiai atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. lSS-(7.5.)-3097 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. lSS-1948-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“.

NŽT skundžiamame rašte nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodyta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Kadangi pakartotiniame prašyme pareiškėja nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių nuginčyti bei pakeisti administracinės procedūros sprendimą – Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. lSS-2065-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, vadovaudamiesi minėta Viešojo administravimo įstatymo nuostata, pakartotinio prašymo dalį, kuria pareiškėja prašo atsakyti į klausimą, „kas naudojosi M. M. žeme nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 26 d.; kokiais valdymo institucijos aktais M. M. žeme buvo leista naudotis nurodytiems naudotojams; kokiais įstatymais remiantis M. M. žemė suteikta naudotis nurodytiems naudotojams“ NŽT paliko nenagrinėtą.

NŽT 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. 1SS-2182-(7.5.) taip pat informavo, kad, nagrinėjant Nacionalinėje žemės tarnyboje pakartotinio prašymo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę, nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. birželio 17 d. raštą (sprendimą) Nr. 1SS-1948-(7.5). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-722-142/2017 skundą atmetė kaip nepagrįstą, šį sprendimą 2017 m. kovo 8 d. pareiškėja apskundė apeliacine tvarka.

Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir apie tai pranešama asmeniui. NŽT informavo, kad, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi, pakartotinio prašymo dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę nagrinėjimo procedūra yra nutraukta, nes teisme šiuo klausimu yra nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-722-142/2017.

Pareiškėja prašo teismo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 1SS-2065-(7.5) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 1SS-2182-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ – pripažinti juos melagingais, neteisėtais ir pažeidžiančiais Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymą.

Iš skundžiamų raštų turinio matyti, kad pareiškėjos prašomuose panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos raštuose nėra melagingos, neteisėtos ar teisės aktus pažeidžiančios informacijos, kadangi juose iš esmės  pakartojama tai, kas konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, arba pareiškėjai buvo pažymėta, kad ji kreipiasi su prašymais, skundais dėl tų pačių dalykų, dėl kurių Nacionalinė žemės tarnyba jai jau atsakė ankstesniuose raštuose.

LVAT, aiškindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Tarnyba skundžiamuose raštuose informavo pareiškėją, kad jai į klausimus, kas, kada ir kokiu pagrindu tapo jos tėvo M. M. iki nacionalizacijos turėtos žemės savininku, kada ir kokiu teisės pagrindu ir kokiam savininkui nuosavybės teisės į šią žemę įregistruotos valstybės įmonėje Registrų centre, yra išsamiai atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. lSS-(7.5.)-1812 „Dėl pareiškimo išnagrinėjimo“ ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 „Dėl skundo nagrinėjimo“, ir pateikė kitą informaciją. Taigi šiuo atveju akivaizdu, kad skundžiami raštai yra informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentai (pateikti atsakymai į pareiškėjos pareiškimus, todėl nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (2014 m.  vasario 5 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-41/2014).

Remiantis išdėstytais motyvais, bylos dalis dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktas).

Dėl reikalavimo priteisti turtinę ir neturinę žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Reikalavimas atlyginti žalą, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

Pareiškėja teigia, kad patyrė žalą dėl to, jog NŽT įvykdė neteisėtus veiksmus, nes 2017 m. rugpjūčio 8 ir 25 d. raštais suteikė melagingą informaciją, pažeisdama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymą. Pareiškėja taip pat teigia, kad atsakovė slepia informaciją apie M. M. žemę. Jeigu NŽT suteiktų teisingą informaciją, būtų akivaizdu, kad M. M. žemė užgrobta, ir žemė būtų grąžinta, nes užgrobtas turtas negali būti negrąžintas.

Byloje nustatyta, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į M. M. (tėvo) iki visuotinio žemės nacionalizavimo (1940 m. liepos 22 d.) valdytą žemę, pagal dabartinį teritorijos administracinį suskirstymą esančią (duomenys neskelbtini), tuometei Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 28 d. pateikė J. V. M., t. y. pareiškėjos brolis. Jame nurodė, kad „pageidauja individualiai ūkininkauti 15 ha žemės plote nuo 1996 m.“ Savo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo grąžinti žemę natūra J. V. M. iki teisės aktais nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nepakeitė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu  Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ Lietuvos veterinarijos akademijai (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas 815 ha žemės plotas. Į šį žemės plotą patenka visas buvusio žemės savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės plotas. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą, tokia žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jei šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenustatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad M. M. žemė neteisėtai buvo skirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai, nors turėjo būti grąžinta M. M.. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime konstatavo, kad „nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose buvo (ir šiuo metu yra) nuostata, pagal kurią žemė, suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms, yra valstybės išperkama“. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad Lietuvos veterinarijos akademijai (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas 815 ha žemės plotas, į kurį patenka ir buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos 15 ha valdytos žemės plotas. Minėtos aplinkybės ne kartą pareiškėjai buvo paaiškintos Nacionalinės žemės tarnybos raštais, atsakant į jos prašymus ir skundus.

Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei)“ pareiškėjos broliui J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, atlyginant pinigais. Taigi, pretendentui J. V. M. yra atkurtos nuosavybės teisės į visą jam priklausančią buvusio savininko M. M. valdytą žemę, t. y. 15 ha, atlyginant pinigais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2325-142/09 pagal pareiškėjo J. V. M. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime nurodė, kad „Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui eigą, daroma išvada, kad joks teisės aktas nebuvo pažeistas, nes nei vienas tų aktų, kurie apsprendė nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui kompensuojant pinigais, nebuvo panaikintas ar nuginčytas, kaip neteisėtas, įstatymuose numatytais terminais. Nuosavybės teisių atkūrimo aktas nenuginčytas ir galioja, jame nurodyta žemės vertė pinigais, tai yra vienas iš kompensavimo būdų. Pareiškėjas taip pat nenuginčijo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų (įsakymų), kuriais pripažinta, kad pareiškėjo tėvui priklausiusi nuosavybės teise žemė patenka į LVA skirtą žemės sklypą. <...> Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra jokio valstybės valdžios institucijos neteisėto akto per visą nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procesą, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo“ ir šiuo sprendimu J. V. M. skundą atmetė. LVAT 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad pareiškėjos broliui atkuriant nuosavybės teises jokie teisės aktai nebuvo pažeisti ir jokių neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų nėra.

Pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į šio buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Šią aplinkybę patvirtina ir LVAT 2012 m. liepos 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėja nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklausantį žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, J. V. M. yra vienintelis pretendentas į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos pagal dabartinį teritorijos administracinį suskirstymą esančią Sausinės k., Užliedžių sen., Kauno r. sav., 15 ha valdytą žemę.

Pareiškėjos teiginys, kad valstybė neteisėtai valdo ir disponuoja M. M. žeme, yra nepagrįstas, o Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei)“, kuriuo J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. M. iki žemės nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais, priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų bei yra galiojantis, t. y. nenuginčytas teismine tvarka.

LVAT 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą. Administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 nustatyta, kad J. V. M. Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendime Nr. 52/11965 nurodyta kompensacija neišmokėta dėl jo paties veiksmų (nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nebuvo pateikti asmeninės sąskaitos duomenys).

Pareiškėja skunde teigia, kad valstybės įmonė Registrų centras išduoda pažymas, kad M. M. jokios žemės neturėjo ir neturi, taip nuslėpdama M. M. žemės nuosavybę.

LVAT 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei)“ yra atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir nustatytas atlyginimas pinigais už tą žemę ir nėra pripažinta teisė pareiškėjams į nekilnojamąjį daiktą, todėl, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1 straipsnį, sprendimas negali būti registruojamas nekilnojamo turto registre.

Pareiškėja prašo priteisti atlyginti 4 875 000 Eur dydžio turtinę žalą dėl to, kad jos broliui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 15 ha žemės sklypą, o ne dėl to, kad Nacionalinė žemės tarnyba būtų netinkamai apskaičiavusi atlyginimą už valstybės išperkamą žemę.

LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013 pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą nėra pagrįstas, kadangi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti piniginių atlyginimų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pagrindai taikomi piliečiams, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą, todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę. Tad nenustačius, kad pareiškėja buvo pretendentė, kuriai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą natūra, nėra pagrindo teigti, kad ji patyrė 4 875 000 Eur dydžio ar kitokią turtinę žalą. Taigi, kadangi nagrinėjamoje situacijoje nėra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir dėl to, pareiškėjos teigimu, patirtos jos žalos, darytina išvada, kad nėra ir trečiosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Vadinasi, šiuo atveju nėra sąlygų, dėl kurių valstybės institucijoms kiltų pareiga atlyginti pareiškėjos prašomą žalą.

Pareiškėja prašo priteisti atlyginti 100 000 Eur neturtinę žalą, kadangi dėl valstybės valdžios institucijos melo patyrė nuolatinių išgyvenimų, susirgo depresija.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga įrodyti, jog patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama priteisti neturtinę žalą, nurodo tik tai, kad patiria rūpesčių dėl susidariusius situacijos.

Pažymėtina, kad LVAT dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016).

Pažymėtina, kad reikalavimas atlyginti žalą (ir turtinę, ir neturtinę) gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Kadangi žalos atlyginimo atveju, visų pirma, būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą, o šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 1SS-2065-(7.5.) ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto Nr. 1SS-2182-(7.5.) panaikinimo.

Kitą pareiškėjos A. O. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                   Mefodija Povilaitienė

              Donatas Vansevičius

              Liudmila Zaborovska