Civilinė byla Nr. 3K-3-3-415/2015                                                                                                             

  Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19164-2013-6

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 129.23 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens P. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. V. pareiškimą dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą skyrimo; suinteresuoti asmenys – S. J., P. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami proceso teisės normų, reglamentuojančių baudos už teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymą skyrimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-500-723/2010, iš dalies tenkintas suinteresuoto asmens S. J. (toliau – ir išieškotoja) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant suinteresuoto asmens P. J. (toliau – ir skolininkas) vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą, be kita ko, butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant jį parduoti ar kitaip perleisti, registruoti sandorius dėl jo ar kitaip keisti įrašus turto registre; uždraudžiant naudotis šiuo turtu ir jį tvarkyti ir kam nors jį saugoti, išskyrus S. J. ir jos vaikus P. J. ir J. J.; leidžiant S. J. ir vaikams įeiti į namą, pakeisti bet kokius užraktus, kliudančius įeiti į namų valdos teritoriją ir namą, jeigu šis namas nėra išnuomotas ar parduotas.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pakeistos, panaikinant draudimą kitiems asmenims, kartu ir P. J., naudotis nurodytu butu, jį tvarkyti ir saugoti. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi ši nutartis palikta nepakeista.

S. J. 2013 m. balandžio 29 d. kreipėsi į antstolį R. V. dėl priverstinio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties vykdymo, nurodydama, kad P. J. jai trukdo naudotis ginčo butu; 2013 m. balandžio 30 d. antstolis priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti; 2013 m. gegužės 9 d. priėmė patvarkymą, kuriuo P. J. įpareigotas įvykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį. Šis patvarkymas jam įteiktas 2013 m. gegužės 15 d.

Antstolis 2013 m. birželio 3 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą; 2013 m. birželio 4 d., remdamasis CPK 585, 771 straipsniais, kreipėsi į teismą, prašydamas skirti P. J. baudą už kiekvieną Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties nevykdymo dieną S. J. naudai. Pareiškime nurodoma, kad P. J. nevykdo nurodytos teismo nutarties, t. y. nesudaro sąlygų išieškotojai naudotis ginčo butu, neperduoda jo raktų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 11 d. nutartimi antstolio prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad P. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas išaiškinti šio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį, kuria pakeistos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi netenkino jo prašymo, taip pat S. J. prašymo skirti P. J. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kartu nurodė, kad ginčo butu turi teisę naudotis, jį tvarkyti ne tik P. J. , bet ir S. J. bei jų vaikai. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 10 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos teismas tenkino P. J. prašymą, nes išaiškino 2013 m. vasario 5 d. teismo nutartį. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad antstolio patvarkymas įvykdyti teismo nutartį P. J. buvo įteiktas tinkamai, tačiau, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes – kad nenustatyta, jog P. J., kreipdamasis į teismą ir prašydamas išaiškinti teismo nutartį, elgėsi nesąžiningai ar ne pagal paskirtį naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, – prašymo skirti jam baudą netenkino.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs S. J. atskirąjį skundą, 2014 m. vasario 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – paskyrė P. J. 50 Lt baudą už kiekvieną Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties nevykdymo dieną S. J. naudai, baudą skaičiuojant nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos; priteisė S. J. iš S. J. 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą.

Teismas nurodė, kad CPK 585 straipsnyje imperatyviai nustatyta, jog antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (CPK 18 straipsnis). Už antstolio reikalavimų vykdyti sprendimus nevykdymą be svarbių priežasčių neįvykdžiusiam asmeniui teismas gali taikyti CPK nustatytas teisinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616, 771 straipsniai). Teismas nustatė, kad P. J. skundė antstolio 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. gegužės 9 d. patvarkymus, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-26063-101/2013, jo skundą atmetė; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ši nutartis palikta nepakeista. Taigi antstolio patvarkymų teisėtumas buvo patikrintas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų ir nenustatyta, kad patvarkymai neteisėti. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog P. J. skundė antstolio patvarkymus dėl įpareigojimo įvykdyti teismo nutartį, taip pat kreipėsi į teismą dėl vykdytinos nutarties išaiškinimo, nereiškia, kad jis galėjo nevykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties; jo prašymas sustabdyti skundžiamų patvarkymų vykdymą Vilniaus miesto apylinkės teismo        2013 m. gegužės 30 d. nutartimi netenkintas. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, skolininkas nepateikė įrodymų, kad jis tinkamai įvykdė antstolio įpareigojimus netrukdyti išieškotojai ir jos vaikams naudotis ginčo butu, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo skirti P. J. baudą už Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties nevykdymą, nepagrįsta. Teismas, remdamasis CPK 585 straipsnio 2 dalimi, 771 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgdamas į vykdytinos nutarties esmę ir pažeidimo pobūdį (išieškotojai trukdoma naudotis gyvenamąja patalpa), aplinkybę, kad bauda skiriama pirmą kartą, tai pat į tai, kad buvo sprendžiami klausimai dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties išaiškinimo, paskyrė P. J. 50 Lt baudą už kiekvieną nurodytos nutarties nevykdymo dieną išieškotojos naudai, baudą skaičiuojant nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CPK 771 straipsnio 5 dalies pažeidimo. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas jam paskirtos baudos taikymo (skaičiavimo) pradžios momentu nurodydamas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties įsiteisėjimą dieną, pažeidė CPK 771 straipsnio 5 dalies normas. Kasatoriui paskirtos baudos nuo nurodytos dienos skaičiavimas reiškia, kad nuo tada kasatorius trukdė (kliudė) išieškotojai S. J. ir vaikams J. J. bei P. J. naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Kasatoriaus teigimu, faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad kasatorius nekliudė nurodytiems asmenims naudotis butu, o išieškotoja pati ilgą laiką nesiekė įgyvendinti jai suteiktos teisės. Pirma, po Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties priėmimo tarp kasatoriaus ir S. J. nebuvo ginčų dėl naudojimosi nurodytu butu, išieškotoja nereiškė kasatoriui jokių pretenzijų. Tai, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad S. J. į antstolį dėl priverstinio nutarties vykdymo kreipėsi tik 2013 m. balandžio mėn., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo teismo nutarties priėmimo dienos; priverstinio vykdymo veiksmai pradėti 2013 m. gegužės mėn. Antra, S. J. procesiniuose dokumentuose teismui pripažįsta aplinkybę, kad nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2012 m. liepos mėn. ginčo bute gyveno kasatoriaus ir S. J. sūnus P. J. Jam buvo perduoti buto raktai, taigi S. J. turėjo galimybę naudotis ginčo butu, bet juo nesinaudojo dėl nuo jos valios priklausiusių aplinkybių. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kasatoriui paskirtos baudos mokėjimą nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, nepagrįstai išplėtė kasatoriaus atsakomybės ribas. Toks CPK 771 straipsnio 5 dalies taikymas neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, sudaro prielaidas išieškotojui piktnaudžiauti procesinio sprendimo vykdymu, siekiant finansinės naudos.

2. Dėl Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – Teisėkūros pagrindų įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė Teisėkūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. CPK 771 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta galimybė taikyti teisinio poveikio priemones (baudas) už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną, redakcija buvo priimta 2011 m. birželio 21 d. CPK pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1480 ir įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d. Iki tol galiojusioje CPK 771 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta galimybė skirti skolininkui iki 1000 Lt (fiksuoto dydžio) baudą. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju turėtų būti taikomas principas, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Taigi bauda už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną galėtų būti skiriama tik nuo 2011 m. spalio 1 d.  Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas baudos mokėjimą už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties įsiteisėjimo, taikė tuo metu CPK nenustatytą teisinio poveikio priemonę. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolės R. A. patvarkymą, bylos Nr. 3K-3-513/2012, kurioje tęstinio pobūdžio bauda skolininkui paskirta nuo 2011 m. spalio 1 d., nors teismo sprendimas turėjo būti įvykdytas iki 2011 m. rugpjūčio 30 d.

3. Dėl CPK 585 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 585 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta galimybė taikyti teisinio poveikio priemones už antstolio reikalavimų nevykdymą. Antstolio patvarkymas, kuriuo kasatorius įpareigotas įvykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtas 2013 m. gegužės      9 d. (kasatoriui įteiktas 2013 m. gegužės 15 d.). Tai reiškia, kad kasatoriui atsakomybė už antstolio patvarkymo nevykdymą galėjo kilti tik nuo patvarkymuose įvykdyti sprendimą nurodytos datos. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog kasatorius nevykdė teisėtų antstolio patvarkymų, bet paskirdamas baudą nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties įsiteisėjimo, pažeidė CPK 585 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą S. J. prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl CPK 18 straipsnio, CPK 585 straipsnio 2 dalies, 771 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo. S. J. nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino ginčo faktines aplinkybes, šalių išdėstytus argumentus ir motyvuotai dėl jų pasisakė. Pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą yra tol, kol procesinis sprendimas neįvykdytas. Teismas, gavęs antstolio ar išieškotojo prašymą skirti baudą, kiekvienu atveju turi aiškintis šį faktą. Procesinio sprendimo įvykdymo faktą privalo įrodyti skolininkas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolės N. Š. skundą dėl baudos už teismo įpareigojimo nevykdymą skyrimo, bylos Nr. 3K-3-482/2013; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolės R. V. pareiškimą dėl baudos už sprendimo nevykdymą skyrimo, bylos Nr. 3K-3-262/2014). Šiuo atveju kasatorius turėjo pareigą įvykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad jis šią nutartį įvykdė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paskyrė jam baudą, skaičiuojamą nuo nurodytos nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. už antstolio patvarkymų, priimtų dėl neįvykdytos nutarties, nevykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pakeistos ir kasatoriaus pareiga vykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį išnyko. Taigi, išieškotojos nuomone, šiuo atveju nurodyta nutartis buvo nevykdoma ir bauda turi būti skaičiuojama nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2014 m. vasario 20 d. Teismo sprendimo, kuriuo skolininkas įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymas – tęstinio pobūdžio, tai, S. J. nuomone, reiškia, kad skolininkui CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda taikytina už laiką, kurį sprendimas buvo neįvykdytas. Baudos skaičiavimo pradžios momentas siejamas ne su nutartimi skirti baudą, o su nutartimi, kuria skolininkas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, šiuo atveju – su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi. Jeigu bauda būtų skaičiuojama nuo 2014 m. vasario 24 d., tai reikštų, kad kasatoriui nekyla atsakomybė už nurodytos nutarties nevykdymą, o tai nesuderinama su CPK 771 straipsnio 5 dalies esme ir tikslais, būtų pažeisti teisėti S. J. ir J. J. interesai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą antstolis R. V. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis teisėta ir kasatoriui pagrįstai paskirta 50 Lt bauda už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 771 straipsnio 5 dalies taikymo

CPK 771 straipsnyje nustatytos sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo teisinės pasekmės ir antstolio procesiniai veiksmai, kurių jis privalo imtis, kai vykdymo procese nustatomas (įrodomas) tokių sprendimų neįvykdymo faktas. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Tuo atveju, jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimo, kodėl neįvykdytas sprendimas. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai (CPK 771 straipsnio 5 dalies redakcija, priimta 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480, įsigaliojusi nuo      2011 m. spalio 1 d.).

Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusi tos pačios normos redakcija skyrėsi nuo šiuo metu galiojančios tik tuo, kad už tokio sprendimo neįvykdymą buvo nustatyta vienkartinė bauda iki vieno tūkstančio litų dydžio, skiriama išieškotojo naudai.

Aiškinant nagrinėjamos bylos kontekste aktualias CPK 771 straipsnio nuostatas, būtina pažymėti, kad šioje byloje sprendžiamas ne sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priimto išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, vykdymo, o nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuria kasatorius (atsakovas P. J.) įpareigotas netrukdyti ieškovei S. J. bei jos vaikams P. J. ir J. J. naudotis butu (duomenys neskelbtini), pakeisti bet kokius užraktus, kliudančius įeiti į patalpas, vykdymo klausimas. 

Sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priimto išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, vykdymo ir nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo skirtumai suponuoti procesinio teisinio reglamentavimo specifikos. Štai CPK 273 straipsnyje yra nustatyta, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas, teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų.

CPK 147 straipsnyje, skirtame laikinosioms apsaugos priemonėms reglamentuoti, be kita ko aptarti nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinio reikalavimai, vienas jų – nutartyje taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nustatyta jos vykdymo tvarka (CPK 147 straipsnio 5 dalies 11 punktas). Vadovaujantis CPK 151 straipsniu, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai (1 dalis); atskirojo skundo dėl tokios nutarties padavimas nesustabdo nutarties vykdymo (3 dalis); šias nutartis antstoliai vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (6 dalis).

Iš cituojamo teisinio reglamentavimo matyti, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, kai nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas, priešingai nei sprendime, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės, nenustato termino, per kurį tokia nutartis turi būti įvykdyta. O tai, kaip jau minėta, suponuoja tam tikrus tokių nutarčių, nors ir imperatyviai vykdytinų skubiai, vykdymo proceso ypatumus. Šie ypatumai kyla ne tik dėl to, kas expresis verbis įtvirtinta CPK kaip specialiosios normos, pvz., dėl išimčių, kada skolininkui nesiunčiamas raginimas įvykdyti sprendimą netaikant priverstinio vykdymo procedūrų, taikymo skubaus vykdymo bylose, bet ir iš paties taikytos laikinosios apsaugos priemonės pobūdžio – skolininko įpareigojimo atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas. Akivaizdu, kad kai išieškotojas pateikia antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl įpareigojimo skolininkui atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, antstolis privalo nustatyti, ar įpareigojimo skolininkas nėra įvykdęs gera valia, ir tik tuo atveju, jei skolininkas nepateikia antstoliui įpareigojimo įvykdymą patvirtinančių įrodymų, antstoliui kyla pareiga imtis veiksmų, nustatytų CPK 771 straipsnyje. Vadovaujantis CPK 613 straipsniu, vykdymo procese iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu, kurio rezoliucinėje dalyje formuluojamas procesinis sprendimas. Kasacinis teismas visiškai pritaria tokiai laikinųjų apsaugos priemonių dėl įpareigojimo skolininkui atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, vykdymo praktikai, kai išieškotojas pateikia antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl tokio įpareigojimo skolininkui, antstolis priima patvarkymą įvykdyti sprendimą, kuriuo įpareigoja skolininką nedelsiant nuo patvarkymo įteikimo skolininkui gavimo dienos vykdyti įpareigojimą atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas (laikinąją apsaugos priemonę, taikytą teismo nutartimi), o jei įpareigojimas įvykdytas, nedelsiant antstoliui pateikti įvykdymą patvirtinančius įrodymus (informaciją, kurią galima patikrinti, dokumentus, daiktus ir pan.). Jei skolininkas per protingą laiką antstoliui nepateikia įvykdymą patvirtinančių įrodymų, antstoliui atsiranda teisinis pagrindas pripažinti, kad skolininkas įpareigojimo atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, neįvykdė ir atlikti procesinius veiksmus, nustatytus CPK 771 straipsnyje, – surašyti Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir jį perduoti antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui sprendimo neįvykdymo klausimui išspręsti. Teismo posėdyje spręsdamas sprendimo neįvykdymo klausimą teismas turi nustatyti, ar skolininkas tikrai neįvykdė sprendimo, ir tik konstatavęs, kad sprendimas neįvykdytas, teismas gali skirti skolininkui baudą (CPK 771 straipsnio 5 dalis).

Įvertinus tai, kad paprastai nuo Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos yra pagrindas konstatuoti, jog skolininkas neįvykdė pareigos atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas (laikinosios apsaugos priemonę, taikytą teismo nutartimi), yra pagrindas pripažinti, kad teismas teismo posėdyje spręsdamas sprendimo neįvykdymo klausimą ir taip nustatęs, kad skolininkas neįvykdė sprendimo, turi pagrindo skirti skolininkui baudą nuo kitos dienos, einančios po Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos (CPK 73 straipsnio 3 dalis) už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai iki įpareigojimo įvykdymo arba procesinio veiksmo, kuriuo išnyksta teisinis pagrindas vykdyti laikinąją apsaugos priemonę, atlikimo.

Dėl išaiškintų proceso teisės normų taikymo šioje byloje

Šioje byloje nustatyta, kad laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas skolininkui atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, taikyta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi. Išieškotoja vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti pateikė 2013 m. balandžio 29 d. Antstolis kitą dieną (2013 m. balandžio 30 d.) priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. 2013 m. gegužės 9 d. antstolis patvarkymu įvykdyti sprendimą įpareigojo skolininką nedelsiant nuo patvarkymo įteikimo skolininkui gavimo dienos vykdyti įpareigojimą atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas (laikinąja apsaugos priemonę, taikytą teismo nutartimi), o jei įpareigojimas įvykdytas, nedelsiant antstoliui pateikti įvykdymą patvirtinančius dokumentus. Šis patvarkymas skolininkui įteiktas 2013 m. gegužės 15 d. Per pakankamą (protingą) terminą skolininkui neatlikus 2013 m. gegužės 9 d. patvarkyme įvykdyti sprendimą nurodytų veiksmų, antstolis 2013 m. birželio 3 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktu konstatavo, kad skolininkas P. J. teismo sprendimo (nutarties) neįvykdė.

Kasacinis teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad skolininkas tikrai neįvykdė sprendimo, tačiau neteisingai taikė CPK 771 straipsnio 5 dalies nuostatas nustatydamas laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimo skolininkui atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, neįvykdymo, reikšmingo taikant CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą, termino pradžią. Pagrįstai nustatęs, kad skolininkas tikrai neįvykdė sprendimo, teismas turėjo skirti skolininkui 50 Lt baudą nuo kitos dienos, einančios po Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos (CPK 73 straipsnio 3 dalis), t. y. nuo 2013 m. birželio 4 d., už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai iki įpareigojimo įvykdymo arba procesinio veiksmo, kuriuo išnyksta teisinis pagrindas vykdyti laikinąją apsaugos priemonę, atlikimo.

Dėl to kasacinis teismas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį pakeičia ir skiria P. J. 50 Lt baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojos S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai nuo 2013 m. birželio 4 d. iki laikinųjų apsaugos priemonių dėl įpareigojimo įvykdymo arba procesinio veiksmo, kuriuo išnyksta teisinis pagrindas vykdyti laikinąją apsaugos priemonę, atlikimo.

Vadovaujantis Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 ir 20 straipsniais baudos dydžiui eurais nustatyti taikomas perskaičiavimo kursas ir šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta apvalinimo taisyklė.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniam teismui pripažinus, kad dėl sprendimo nevykdymo skolininkui skiriama bauda nuo 2013 m. birželio 4 d., nėra aktualu vertinti kasatoriaus argumentus dėl Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies taikymo.

Kasaciniam teismui išaiškinus CPK 771 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas šios bylos kontekste neaktualūs tampa ir kasatoriaus argumentai dėl CPK 585 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų aiškinimo. Atsižvelgiant į tai, dėl šių dviejų grupių teisinių argumentų kasacinis teismas nutartyje nepasisako.

Dėl kasatoriaus prašymo dėl bylos perdavimo apeliacinės instancijos teismui išaiškinti nutartį prieš išnagrinėjant kasacinį skundą

2014 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo gautas kasatoriaus prašymas perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui, kad būtų išspręstas jo prašymas dėl kasaciniu skundu skundžiamos šio teismo nutarties išaiškinimo, nes toks nutarties išaiškinimas turi esminę reikšmę nagrinėjant kasacinį skundą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį kasatoriaus prašymą atmeta, nes išnagrinėjusi kasacinį skundą pripažino, kad kasaciniu skundu skundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutarties išaiškinimas neturi reikšmės kasacinio teismo nutartyje pateikiamiems šiai bylai reikšmingiems teisės aiškinimams ir galutiniam sprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasatorius prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą, tačiau nepateikė jo patirtas atstovavimo išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimas jam nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas turėjo 6 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, tai iš kasatoriaus priteistinas 3 Eur kasacinio teismo turėtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria suinteresuotam asmeniui P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) paskirta bauda, pakeisti ir paskirti suinteresuotam asmeniui P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 14 (keturiolikos) Eur baudą už kiekvieną Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties nevykdymo dieną suinteresuoto asmens S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai, baudą skaičiuojant nuo 2013 m. birželio 4 d. iki laikinųjų apsaugos priemonių dėl įpareigojimo įvykdymo arba procesinio veiksmo, kuriuo išnyksta teisinis pagrindas laikinosios apsaugos priemonės vykdymui, atlikimo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 (tris) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms, turėtoms kasaciniame teisme, atlyginti. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas