|
Baudžiamoji byla Nr.
|
|
|
Proceso Nr.
Procesinio sprendimo kategorija:
|
1-66-1-00115-2009-2
1.1.4.2; 1.2.3.2.3; 1.2.3.2.6
|

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Aloyzo Kruopio,
teisėjų: Valdimaro Bavėjano,
Jono Algimanto Venckaus,
sekretoriaujant Agatai
Minkel,
dalyvaujant prokurorui
Dariui Čaplikui,
gynėjui advokatui Raimundui
Gargasui,
nuteistajam V.
S. ,
nukentėjusiajai D. S. ,
teismo posėdyje apeliacine
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir
nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus dėl
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 22
straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus laisvės atėmimo
bausme 8 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime
išbūtas laikas nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2009 m. kovo 23 d.
Iš nuteistojo V.
S. Valstybinei ligonių kasai priteista 805 litai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
V. S. nuteistas
už tai, kad 2009 m. sausio 30 d., apie 18 val., Kėdainiuose, Šėtos g. 18, prie
parduotuvės „Samsonas“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, užrakinęs prekybinio
kiosko, kurio viduje buvo ten dirbusi jo sutuoktinė D. S. ,
duris ir išdaužęs kiosko langą bei į vidų įpylęs benzino, padegė kioską,
siekdamas nužudyti sutuoktinę D. S. , sukeliant jai dideles
fizines kančias, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių,
nepriklausiusių nuo jo valios, kadangi D. S. , kuriai dėl
apsinuodijimo smalkėmis buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, atrakinęs kiosko
duris, išgelbėjo jos sūnus V. S. .
Nuteistasis V. S. apeliaciniame
skunde prašo Panevėžio apygardos
teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti dėl jo
išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas nurodo, kad jo kaltės nepatvirtina jokie
byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, o nuosprendis dėl jo yra priimtas
remiantis tikimybėmis, prielaidomis ir išvedžiojimais.
Nuteistasis pripažįsta įvykio metu norėjęs sunaikinti
šeimai priklausantį kioską, tačiau teigia nenorėjęs nužudyti nukentėjusiosios D. S. . Apeliantas teigia ikiteisminio tyrimo metu ir bylą
nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jam inkriminuotos
nusikalstamos veikos nepripažino. V. S. nurodo nežinojęs,
kad tuo metu, kai padegė kioską, jo žmona buvo viduje. Tai patvirtinančių
įrodymų baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas,
padarydamas priešingą šiems teiginiams išvadą, tokio savo sprendimo nemotyvavo.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad
pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepatikėjo teisiamojo posėdžio metu
duotais nukentėjusiosios D. S. parodymais, kurie skiriasi
nuo ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų. Nuteistojo nuomone,
skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinta tai, kad iš karto po įvykio D. S. buvo pikta dėl kiosko, kuriame ji buvo, padegimo, todėl
galėjo duoti neteisingus parodymus. Pirmosios instancijos teisme pastaroji
paaiškino, kodėl iš karto po įvykio jos duoti parodymai yra neteisingi ir
patvirtino, kad reikia vadovautis jos teisme duotais parodymais. Apeliantas
pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad šie, teisme duoti
nukentėjusiosios parodymai, yra melagingi.
Nuteistasis taip pat nesutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad kioske užrakinta D. S. neturėjo
galimybės pabėgti. V. S. teigia, kad šiame kioske buvo
įrengtos iš vidaus pusės užrakinamos durys. Iš laiko pusės ant šių durų užrakto
nebuvo. Nukentėjusioji žinojo apie šį išėjimą iš kiosko ir galėjo juo
pasinaudoti. Apeliantas nurodo, kad kioskas yra išlikęs, todėl šiai aplinkybei
patikrinti pirmosios instancijos teisme buvo pasiūlyta jį apžiūrėti. Apeliantas
mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų įpareigoti ikiteisminio tyrimo
instituciją apžiūrėti išlikusį apdegusį kioską ir nustatyti, ar jame buvo
atsarginis išėjimas, ar jis gali būti užrakinamas iš lauko pusės ir ar yra kitų
kliūčių juo pasinaudoti.
Nukentėjusioji D. S. apeliaciniame
skunde prašo Panevėžio apygardos
teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį panaikinti ir V. S. išteisinti.
Nukentėjusioji nurodo, kad V. S. jos
nužudyti nenorėjo. D. S. teigia, kad iš karto po įvykio ji
buvo labai susinervinusi, todėl tyrėjui pasakė ne visą tiesą. Ji pažymi, kad
pirmosios instancijos teisme jos duoti parodymai yra teisingi.
Nukentėjusioji pažymi, kad 2009 m. sausio mėnesį tarp
jos ir vyro V. S. buvo įtempti santykiai, tačiau ji
netiki, kad pastarasis norėjo ją nužudyti. D. S. nuomone,
nuteistasis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ji yra padegto kiosko viduje. Ji
nurodo mačiusi nuteistąjį, kai ėjo į parduotuvė, jis ją taip pat matė. Tačiau
nukentėjusios teigimu, parduotuvėje ji buvo labai trumpai ir V.
S. nematė, kaip ji grįžo atgal į kioską. Vėliau pastarasis priėjo prie
kiosko ir kažką sakė, tačiau D. S. nurodo jam neatsakiusi.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad kai kioske pasirodė
ugnis, nukentėjusioji sutriko, tačiau nepagalvojo, kad liepsna išplis ir ji
gali sudegti. D. S. nurodo, kad ji turėjo galimybę išeiti
iš kiosko per atsarginį išėjimą, kurio durys buvo užkabintos iš vidaus.
Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad negali ramiai
gyventi, nes dėl jos ikiteisminio tyrimo metu duotų neteisingų parodymų, jos
vyras nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis,
jo gynėjas ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras
prašė šį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismo išvados
padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai
ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos
aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK
20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios
instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie
turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
Ginčydamas savo kaltę, V. S. teigia,
kad jo kaltė pagrįsta tik išvedžiojimais, prielaidomis ir tikimybėmis.
Akcentuoja, kad padegdamas kioską manė, jog kiosko viduje žmonos nėra, todėl jo
tyčia buvo nukreipta tik į turto sunaikinimą, o ne į tyčinį nužudymą. Tą
apeliaciniame skunde teigia ir nukentėjusioji, aiškindama, kad ikiteisminio
tyrimo metu be pagrindo apkaltino V. S. . Šie teiginiai
nėra pagrįsti. Nuosprendyje nurodyti įrodymai, kurie pagrindžia, jog V. S. turėjo tyčią nužudyti, o ne tik sudeginti kioską.
Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas V. S. (nuteistojo sūnus) atsisakė duoti parodymus, o pačios
nukentėjusiosios parodymai labai prieštaringi (b. l. 174, 34-35, t. 1; 38, t.
2). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, ji parodė, kad V.
S. 2009 m. sausio 30 d., apie 18 val. atėjęs prie kiosko, kuriame ji dirbo,
atstūmė langelį. Su savim jis turėjo maišelį. Paklausus ko nori, jis atsakė
„tuoj sužinosi“, dar pasakė, kad ji sudegs gyva, nes jis užrakino lauko duris
iš išorės. Vyras po to pro langelį į kiosko vidų įpylė kažkokio skysčio.
Netrukus ji pamatė ugnį. Bandė išeiti pro lauko duris, bet jos iš tikro buvo
užrakintos ir ji jų neatidarė. Ji atsigulė ant grindų ir pro durų plyšį gaudė
orą, be to, paskambino sūnui V. S. . Šis atbėgo ir bandė
atidaryti duris, tačiau tai jam pavyko padaryti tik po to, kai kažkur nubėgo ir
atsinešė raktą. Sūnus sakė, kad raktą paėmė iš tėvo. Būdama kioske neapdegė,
bet apsinuodijo dūmais (b. l. 34-35, t. 1). Pirmosios instancijos teisme ji
parodė, kad šie parodymai melagingi. Ji teigė, kad apie 18 val. V.
S. stabtelėjo prie kiosko, paklausė ar ji grįš namo ir nuėjo. Ji nubėgo į
parduotuvę. Grįžo labai greitai, iš vidaus užrakino kioską. Matė, kad grįžta V. S. , nenorėdama bendrauti, jam nesirodė. V.
S. pabeldė, šaukė ją, tačiau ji neatsiliepė. Staiga išdužo langas, pasirodė
ugnis. Bandė atidaryti duris, tačiau negalėjo, pasimetė. Kitų durų neatidarė,
nors galėjo. Telefonu iškvietė sūnų ir šis ją išleido, atrakinęs kioską. Teigė,
kad be pagrindo apkaltino vyrą sunkiu nusikaltimu.
Esant tokiai situacijai, kai nukentėjusioji davė iš
esmės priešingus parodymus apie tai, ar V. S. žinojo, kad ji
buvo kiosko padegimo metu, o V. S. parodymus duoti
atsisakė, šie svarbūs bylai faktai nustatomi remiantis kitų, byla
nesuinteresuotų asmenų parodymais ir kitais įrodymais.
Liudytojas Mindaugas Rimkus parodė, kad budėdamas su
kitu policijos pareigūnu – D. B. - pamatė degantį kioską,
o žmonės parodė, į kurią pusę nubėgo padegėjas. Jie pavijo įtariamąjį. Šis
padavė raktą, sakė, kad reikia atrakinti kioską, nes viduje yra žmogus.
Liudytojas Mindaugas Rimkus patvirtino, kad įtariamasis tikrai žinojo, jog kiosko
viduje yra žmogus (b. l. 38-39, t. 2). Liudytojas Dainius Bujanauskas parodė,
kad sulaikytas V. S. sakė, kad buvo konfliktas, ir kad jis
padegė kioską (b. l. 174-175, t. 1). Liudytojas Vidmantas Jonaitis parodė, kad
matė, jog kioską padegė V. S. . Apie tai jis pasakė
policininkams. Kai šie atvežė V. S. atgal prie kiosko,
pastarojo sūnus paėmė iš V. S. raktą ir, atrakinęs kioską,
išvedė iš ten motiną, kuri tuoj nualpo (b. l. 175, t. 1). Liudytojas Darius
Čepas parodė, kad ligoninėje apklausė nukentėjusiąją D. S. .
Ši pasakojo, kad tą dieną jos vyras iš advokato gavo pranešimą apie tai, kad ji
pradėjo skyrybų procesą. Dieną atėjęs prie kiosko, V. S. jai
liepė tą procesą nutraukti, grasino susidoroti, padegti. Apie 18 val. jis vėl
atėjo iki kiosko, klausė jos, ar neapsigalvojo, ir po to pasakęs „aš tave gyvą
palaidosiu tame kioskelyje“ įpylė kioskelio vidun skysčio ir padegė. Iš kiosko
ji negalėjo išeiti, nes durys buvo užrakintos. Telefonu ji iškvietė sūnų, kuris
ją išleido atrakinęs iš lauko duris (b. l. 175, t. 1).
Kolegija atkreipia dėmesį, kad visi paminėti
liudytojai tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajai yra svetimi žmonės, jų
parodymai tarp savęs atitinka sudarydami svarbiausių įvykio aplinkybių visumą
ir netikėti šiais parodymais priežasties nėra. Iš šių parodymų galima padaryti
išvadą, kad V. S. tikrai žinojo, jog kioske, kurį jis
padegė, tuo metu buvo jo žmona –nukentėjusioji D. S. . Jis
negalėjo ir neturėjo pagrindo manyti, kad ji išėjusi iš kiosko, kadangi
betarpiškai prieš pat padegdamas kioską su ja, esančia kiosko viduje,
kalbėjosi. Šią aplinkybę patvirtina ir pačios nukentėjusiosios pareiškimas
policijai, kuriame kategoriškai teigiama, jog jai būnant kiosko viduje, V. S. jai pareiškęs, kad sudegins ją gyvą, užrakino kiosko
duris ir padegė kioską (b. l. 7, t. 1). Taigi, pirmosios instancijos teismas
pagrįstai nustatė, kad V. S. turėjo tyčią ne sudeginti
kioską, tačiau žinodamas, kad kioske yra nukentėjusioji ir padegdamas kioską,
turėjo tyčią itin žiauriai ją nužudyti. Neigdamas kaltę, V. S.
, o ir nukentėjusioji, apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad
nukentėjusioji turėjo galimybę pasišalinti iš padegto kiosko pro kitas duris.
Tokie apeliacinių skundų teiginiai taip pat nėra pagrįsti. Jau aptarti
liudytojų parodymai patvirtina, kad V. S. iš lauko
užrakino kiosko duris. Toks veiksmas visiškai atitinka liudytojo D.
Č. parodymus, taip pat nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotuose
parodymuose nurodytą aplinkybę, kad V. S. pagrasino
sudeginti nukentėjusiąją, ir atvirkščiai – durų užrakinimas būtų visiškai
beprasmis ir nelogiškas veiksmas, jei būtų siekiama jį sudeginti tik kaip turtą
ar žmonos darbo vietą. Taigi, nuteistojo tyčia buvo nukreipta į gyvybės
atėmimą, ir V. S. neturėjo realaus pagrindo tikėtis, kad
nukentėjusioji išvengs mirties, pasišalindama pro kažkokį kitą išėjimą. Jos
buvimas degančiame kioske iki tol, kol atrakinus iš lauko duris ji buvo iš
kiosko išleista patvirtina, kad tokia galimybė buvo mažai tikėtina. Kad
nukentėjusioji nemirė nebepriklausė nuo nuteistojo valios, nes nukentėjusioji
iškvietė pagalbon sūnų, be to, pats V. S. buvo sulaikytas
policijos netoli įvykio vietos su raktais nuo kiosko.
Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad nuteistojo veika
kvalifikuota tinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129
straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus. Už tokį nusikaltimą numatyta laisvės
atėmimo nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. V. S. nubaustas minimalia 8 metų laisvės atėmimo bausme, ir
ji nėra per griežta bei nešvelnintina. Iš ekspertizės akto matyti, kad V. S. dėl ligų, kuriomis serga, laisvės atėmimo atlikimas
būtų apsunkintas, tačiau ligos dar nepasiekusios Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos įsakymu Nr. 969/578 nustatytų ligų, dėl kurių nuteistieji
gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmių atlikimo, stadijų (b. l. 11-24,
t. 2). Todėl ir Lietuvos Respublikos BK 76 straipsnio nuostatos apie atleidimą
nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos nuteistajam netaikytinos.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo V.
S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus
atmesti.
|
Kolegijos pirmininkas
Teisėjai
|
Aloyzas Kruopys
Valdimaras Bavėjanas
Jonas Algimantas Venckus
|