Administracinė byla Nr. A-63-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00005-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 27.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant L. A. ir K. S., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Anykštos redakcija“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Anykštos redakcija“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo (protokolo Nr. 23) dalį, kuria pripažinta, kad 2014 m. spalio 16 d. laikraščio „Anykšta“ publikacijoje „Kurtizanių spindesys ir skurdas. Kriminalas“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 16 straipsnis („Pateikdamas informaciją žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą“) ir 36 straipsnis („Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas be žmogaus sutikimo negali skelbti žinių apie privatų to žmogaus gyvenimą, nebent tos žinios yra susijusios su viešuoju asmeniu ir svarbios visuomenei arba yra fiksuojama nusikalstama veika“).

Paaiškino, kad Komisijos sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, nors Komisijos sprendimai teismų praktikoje laikomi individualiais administraciniais aktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1216/2012, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1467/2012). Be to, jie turi būti motyvuoti ir dėl to, kad Komisijos veikla apėmė ir pažeidimų prevenciją, žurnalistų etikos ugdymą (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 46 str. 4 d. 1 p.). Taip pat Komisijos sprendime nenurodyta ir pareiškėjo padaryto pažeidimo sudėtis, neaišku, kokius pažeidimus galimai jis padarė.

Pažymėjo, jog iš esamų formuluočių darė išvadą, kad trečiojo suinteresuoto asmens L. A. laiške buvo nurodyta K. S. gyvenamoji vieta, o tai laikoma pažeidimu, nors pareiškėjui tai nėra visiškai aišku. Teigė, kad Etikos kodekso 16 ir 36 straipsniuose nustatyti skirtingi reikalavimai žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams, taigi negali būti vienas pažeidimas kvalifikuojamas pagal du skirtingus Etikos kodekso reikalavimus. Bet kuriuo atveju nepažeidė trečiojo suinteresuoto asmens K. S. teisės į privataus gyvenimo apsaugą, kadangi deklaruotos gyvenamosios vietos adresas nepriskirtinas privataus gyvenimo duomenims. Rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalimi. Nurodė, kad K. S. gyvenamosios vietos adresas yra viešai prieinamas per paieškos sistemą „Google“. Be to, asmens gyvenamosios vietos adresas turi būti deklaruojamas ir prieinamas gyventojų registre. Rėmėsi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 1 dalimi.

Nurodė, kad K. S. pareigos UAB „Staniūnų lentpjūvė“ ir / ar Anykščių rajono medžiotojų klube „Medeina“ yra viešai skelbiamos atitinkamuose registruose ir prieinamos per paieškos sistemą „Google“.

Paaiškino, kad Komisija pernelyg susiaurino informacijos apie privatų gyvenimą paskelbimo ribas. Remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, teigė, kad informacijos apie privatų asmens gyvenimą nepaskelbė.

Pabrėžė, kad nesuprantama ir sprendimo dalis apie nuomonės paskelbimą, nes neaišku, kokia neetiška nuomonė buvo paskelbta.

Paaiškino, kad kyla abejonių, ar už sprendimą balsavo Komisijos nariai, kiek jų balsavo, ar Komisija apskritai priėmė tokį sprendimą. Komisija dirba pagal 2012 m. kovo 5 d. patvirtintą reglamentą, kuriame pasakyta, kad posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė Komisijos narių, o sprendimai priimami paprasta posėdyje ir balsavime dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Tačiau iš skundžiamo sprendimo šių duomenų nustatyti neįmanoma. Be to, Komisijos sprendimas, kurį pasirašė pirmininkas L. S., nesutampa su sprendimo tekstu, kuris buvo paskelbtas interneto tinklalapyje www.lzek.lt.

Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir atsakovas, Asociacija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 53–55) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutiko, kad yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisių perėmėja, todėl manė, kad yra netinkamas atsakovas byloje. Nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymas, kurį pakeitus buvo įsteigta Asociacija, nenustatė tokio teisių perėmimo. Atsiliepime pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iš Asociacijos tokios išlaidos negali būti priteisiamos dėl pirmiau nurodytų priežasčių. Be to, Komisija buvo finansuojama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (Fondas) lėšomis, šis Fondas padengdavo ir bylinėjimosi išlaidas. Prašė įtraukti Fondą kaip trečiąjį suinteresuotą asmenį, nes patenkinus skundą, šiam Fondui tektų pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 40–41) su skundu nesutiko.

Paaiškino, kad buvo davęs sutikimus skelbti savo gyvenamosios vietos adresą, tačiau visais atvejais su šeima aptardavo, ar toks sutikimas šeimai nesudarys nepatogumų, ar adresas bus skelbiamas priimtina forma. Nurodė, kad nei UAB „Anykštos redakcija“, nei straipsnio autorius L. A. į jį nesikreipė, neprašė leidimo skelbti informaciją apie privatų gyvenimą, todėl manė, kad buvo pažeista jo teisė į privataus gyvenimo apsaugą. Paaiškino, kad adreso paskelbimas sukėlė jam ir šeimai nesaugumo jausmą, nes publikacija buvo kritiška, dėl to iš kaimynų sulaukė pašaipių replikų. Manė, kad Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog buvo pažeistas Etikos kodekso 16 straipsnis. Nurodė, kad straipsnio turinys niekaip nebuvo susijęs su jo elgesiu namuose, todėl nebuvo jokio pagrindo skelbti jo namų adresą. Paaiškino, kad skunde nurodomas Komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas niekaip nesusijęs su 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Paaiškino, kad laikraštyje „Anykšta“ buvo skelbiamos dvi publikacijos apie medžiotojų klubo „Medeina“, kuriam vadovauja K. S., veiklą. Paaiškino, kad antrojoje publikacijoje, dėl kurios vyksta ginčas, jis tiesiog norėjo aiškiai identifikuoti asmenį, apie kurį rašė, todėl nurodė K. S. gyvenamosios vietos adresą. Publikacija buvo atsakoma į K. S. nepagrįstą skundą Komisijai dėl ankstesnės publikacijos tame pačiame laikraštyje. Nurodė, kad K. S. laikytinas viešuoju asmeniu. Manė, kad Komisijos sprendimu ribojama spaudos laisvė, todėl jis naikintinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 100-106) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad sprendime Komisija nurodo, jog posėdyje svarstė K. S. skundą dėl 2014 m. spalio 16 d. laikraščio „Anykšta“ publikacijos „Kurtizanių spindesys ir skurdas. Kriminalas“. K. S. skundėsi dėl to, kad publikacijoje be jo ir jo šeimos narių sutikimo paskelbtas gyvenamosios vietos adresas. Taigi Komisija padarė išvadą, jog akivaizdu, kad buvo pažeistos profesinės etikos kodekso normos, nes negalima skelbti duomenų apie privatų žmogaus gyvenimą, jeigu nėra fiksuojama nusikalstama veika, be to, medžiotojų būrelio vadovas, net jeigu jis ir vadinamas prezidentu, nėra viešasis asmuo. Nurodyta, kad redakcija atsako už visas spausdinamas publikacijas, nuomones taip pat. Nagrinėjamu atveju gyvenamosios vietos nurodymas tik tenkina smalsumą, nebuvo jokio reikalo tokius duomenis nurodyti, publikacijos tema su gyvenamąja vieta nesusijusi. Po nurodytų paaiškinimų pateikiamas Komisijos sprendimas: 2014 m. spalio 16 d. laikraščio „Anykšta“ publikacijoje „Kurtizanių spindesys ir skurdas. Kriminalas“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnis („Pateikdamas informaciją žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo  informacijos, kuri tik tenkina smalsumą“) ir 36 straipsnis („Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas be žmogaus sutikimo negali skelbti žinių apie privatų to žmogaus gyvenimą, nebent tos žinios yra susijusios su viešuoju asmeniu ir svarbios visuomenei arba yra fiksuojama nusikalstama veika“). Toliau nurodyta apie privalomą sprendimo paskelbimą ir apskundimo tvarką (b. l. 70). Kadangi šis sprendimas buvo oficialiai siunčiamas suinteresuotiems asmenims, jo tekstas ir laikomas autentišku.

Į bylą pateiktas visas 2014 m. gruodžio 1 d. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos protokolas Nr. 23 (b. l. 64–67), kuriame nurodyti posėdyje dalyvavę asmenys ir darbotvarkė. Dalyvavę posėdyje asmenys yra pasirašę sąraše (b. l. 68), jų buvo 13-a. 4-uoju darbotvarkės klausimu svarstytas K. S. skundas dėl publikacijos laikraštyje „Anykšta“. Šio protokolo duomenys patvirtina, kad K. S. buvo pateikęs skundą, kad minėtoje publikacijoje nurodytas jo gyvenamosios vietos adresas ir taip publikacijos autorius pažeidė K. S. teisę į privačios informacijos apsaugą. Posėdyje pagarsinamas ir UAB „Anykštos redakcija“ direktorės-vyriausiosios redaktorės G. Š. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad K. S. yra viešasis asmuo, todėl buvo galima viešinti jo adresą, kad, nagrinėjant K. S. ankstesnį skundą dėl ankstesnės publikacijos, nei jis, nei Komisija nenurodė jokių pageidavimų dėl adreso. Toliau protokole dėstoma Komisijos nuomonė, kuri atitinka sprendimo motyvuojamosios dalies tekstą. Papildomai nurodytas vieno Komisijos nario pastebėjimas, kad publikacijoje nėra reiškiama nuomonė, o pateikiamos žinios. Nurodyti balsavimo rezultatai: dėl Etikos kodekso 16 straipsnio pažeidimo „už“ balsavo 7, „prieš“ – 4, susilaikė 2, dėl Etikos kodekso 36 straipsnio pažeidimo „už“ buvo 10, „prieš“ – 0, susilaikė 3. Pagal dalyvių sąrašą ir balsavimo rezultatus padaryta išvada, kad posėdyje dalyvavo 13 Komisijos narių.

Teismas, remdamasis tuo bei 2014 m. gruodžio 1 d. galiojusios redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 dalimis, teismas nematė pagrindo manyti, kad posėdyje dalyvavo mažiau nei pusė Komisijos narių. Balsavimo rezultatai, kurie nurodyti pirmiau, patvirtina, kad už abiejų Etikos kodekso straipsnių pažeidimus balsavo daugiau kaip pusė dalyvavusių Komisijos narių, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai.

Dėl pažeidimo esmės. Iš sprendimo teksto yra aišku, kad buvo svarstytas K. S. skundas dėl jo gyvenamosios vietos adreso paskelbimo laikraštyje „Anykšta“ be jo ir jo šeimos narių sutikimo. K. S. teismui nenurodė, kad dar kokia nors jo skundo dalis buvo neišnagrinėta ar išnagrinėta netinkamai. Išdėstant Komisijos nuomonę taip pat aišku, kad profesinės etikos kodekso normų pažeidimas konstatuotas būtent dėl duomenų paskelbimo apie privatų asmens gyvenimą, kai tam nėra įstatymuose nustatytų būtinų sąlygų, kurios sprendime taip pat išvardijamos. Sprendime konstatuojama, kad K. S. nėra viešasis asmuo. Šis konstatavimas atitinka teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimus. Iš nagrinėtos publikacijos, kuri sprendime aiškiai nurodyta, padaryta išvada, kad K. S. joje aprašomas iš dalies dėl to, kad pateikė ankstesnį skundą Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai dėl laikraštyje „Anykšta“ 2014 m. gegužės 27 d. paskelbtos publikacijos, be to, Komisijos nagrinėtoje publikacijoje pasakyta, kad K. S. yra medžiotojų klubo „Medeina“ prezidentas, UAB „Staniūnų lentpjūvė“ vadovas, kartu nurodytas visas jo gyvenamosios vietos adresas. K. S. Komisijai neskundė to, kad publikacijoje nurodyta jo darbo vieta ir vadovavimas medžiotojų klubui „Medeina“, todėl pareiškėjui nėra pagrindo manyti, kad ir šie duomenys sudarė informaciją apie K. S. privatų gyvenimą. Medžiotojų klubo vadovas pagal VIĮ 2 straipsnio 73 dalyje nurodytą sąvokos paaiškinimą nėra viešasis asmuo. Pagal medžioklę reglamentuojančius teisės aktus, medžiotojų klubas tėra medžiotojų visuomeninės organizacijos, vienijančios klubus ir būrelius, sudėtinė dalis (Medžioklės įstatymo 2 str. 19 d., 5 str. 6 d.). Ir tik Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai, medžiotojų visuomeninei organizacijai įstatymas suteikia tokias teises kaip daryti žymas medžiotojų bilietuose, teikti siūlymus dėl teisės medžioti suteikimo ar panaikinimo ir pan., todėl medžiotojų klubo (būrelio) vadovas dėl einamų pareigų nedalyvauja nuolat valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jis tik atlieka tam tikras funkcijas organizuojant medžiokles, kurios apibrėžtos medžioklės taisyklėse. Taigi pareiškėjo atstovės Komisijai pateiktame paaiškinime, kuris buvo svarstomas posėdyje, nepagrįstai nurodoma, kad K. S. yra viešasis asmuo. Kita vertus, teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad ir apie viešuosius asmenis skelbiamoje publikacijoje informacijos apie privatų asmens gyvenimą pateikimas turi būti pagrįstas, tokia informacija turi būti būtina atitinkamai publikacijai.

Dėl gyvenamosios vietos adreso priskirtinumo privataus gyvenimo duomenims, teismas rėmėsi VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje nustatyta (paaiškinant sąvoką) privataus gyvenimo sąvoka, pagal kurią fizinio asmens gyvenamoji patalpa, kitos privačios patalpos yra privataus gyvenimo sudėtinė dalis, o patalpos ir privati nuosavybė visuomenėje gali būti identifikuojamos iš esmės tik pagal adresą. Tai reiškia, kad K. S. adresą skelbti buvo galima tik esant jo konkrečiai išreikštam sutikimui, kad šie duomenys būtų skelbiami būtent toje publikacijoje. Faktas, kad K. S. pats yra viešai paskelbęs savo adresą, nereiškia, kad taip jis davė sutikimą skelbti savo adresą bet kokio kitokio turinio publikacijose bet kokiuose leidiniuose, laikraščiuose. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas taip pat nesudaro teisėtų prielaidų bet kam bet kokiu tikslu gauti tą adresą ir jį viešai skelbti. Šio įstatymo 9 straipsnyje nustatyti subjektai, turintys teisę gauti informaciją, o sistemiškai aiškinant šį įstatymą, daroma išvada, kad duomenų apie gyvenamosios vietos deklaravimą naudojimas reglamentuojamas siekiant juos apsaugoti, šis įstatymas nenustato tokių duomenų viešo skelbimo, duomenų valdytojas įpareigojamas juos valdyti ir naudoti teisėtai.

Pareiškėjas neneigia, kad, prieš paskelbiant ginčo publikaciją, K. S. sutikimo skelbti jo adresą nebuvo prašyta ir jis nebuvo gautas. Paaiškinime, kurį Komisijai pateikė pareiškėjo vadovė, esanti nuoroda, kad prieš tai vyko kito K. S. skundo Komisijai nagrinėjimas, vyko susirašinėjimas, o K. S. nenurodė, kad prieštarauja adreso paskelbimui, taip pat nekeičia nustatytų aplinkybių reikšmės ir teisinio įvertinimo. K. S. negalėjo numatyti, kad kitoje publikacijoje bus paskelbtas ir jo adresas, todėl negalėjo iš anksto pareikšti savo prieštaravimų, nurodydamas, ką ateityje galima ir ko negalima skelbti laikraštyje „Anykšta“ apie jo privatų gyvenimą.

Dėl pareiškėjo nurodomų teiginių, esančių skundžiamame sprendime, apie nuomonę teismas pažymėjo, jog šie sprendimo teiginiai nesudarė pažeidimų sudėties, jais tiesiog įvertinama bendra publikacijos esmė, kad publikacijos autorius joje išsakė savo nuomonę, tačiau daroma išvada, kad ir skelbiama tokia publikacija turi būti etiška, t. y. negali būti pažeidžiamos Etikos kodekso nuostatos, kurios neleidžia skelbti duomenų apie privatų asmens gyvenimą. Taip sprendime paneigiamas vieno iš Komisijos narių išsakytas teiginys, kad visa publikacija nelaikytina nuomonės paskelbimu.

Įvertinęs ginčo publikaciją, jos turinį, skundžiamo sprendimo turinį, teismas pažymėjo, jog akivaizdu, kad K. S. gyvenamosios vietos adreso paskelbimas nebuvo būtinas toje publikacijoje. Publikacijos autorius teisme paaiškino, kad jis tik perteikė savo pamąstymus, kaip jis nustatė asmenį, kuris pateikė skundą Komisijai. Tačiau tam, kad būtų galimybė identifikuoti, apie kokį asmenį rašoma publikacijoje (ir jis nebūtų supainiotas su kokiu nors kitu bendravardžiui ir / ar bendrapavardžiu), visai nereikėjo nurodyti jo gyvenamosios vietos adreso, nes ir taip publikacijoje buvo nurodyta, kad jis yra medžiotojų klubo „Medeina“ prezidentas, kokiai bendrovei vadovavo, kad pateikė skundą Komisijai ir dėl kokios publikacijos, t. y. duomenų asmeniui identifikuoti visiškai užteko. Kaip minėta medžiotojų klubo prezidentas nėra viešasis asmuo. K. S. gyvenamosios vietos adresas, paskelbtas ginčo publikacijoje, nebuvo svarbus visuomenei ir nebuvo susijęs su nusikalstamos veikos fiksavimu, nes, kaip minėta, rajono visuomenė asmenį galėjo identifikuoti pagal jo visuomenines pareigas ir darbo vietą, antra, nėra pagrindo daryti išvadą, kad publikacija fiksuojama nusikalstama veika.

Teismas, remdamasis VIĮ 46 straipsnio 1 dalimi (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2015 m. sausio 1 d.), pažymėjo, kad Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. spalio 24 d. nutartyje pažymėjo, jog savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami; šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus. Nors minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimas, susijęs su Komisijos teisiniu statusu bei jos priimamais sprendimais, aktualus ir šioje byloje. Taigi Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012). Tai patvirtinta ir vėlesnėje teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1078/2014). Todėl nevertinta skundžiamo sprendimo atitiktis reikalavimams, keliamiems individualiam teisės aktui, kurie nustatyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje.

Teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo paaiškinimus, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Sprendime nurodyti nagrinėti faktiniai duomenys, kadangi jame nurodyta nagrinėta publikacija laikraštyje „Anykšta“, kuri yra prieinama tiek skundą pateikusiam K. S., tiek pareiškėjui. Iš pareiškėjo direktorės paaiškinimo Komisijai, kiek jis aprašytas išplėstiniame protokolo Nr. 23 tekste (b. l. 64–67), akivaizdu, kad pareiškėjo vadovei buvo aišku, jog K. S. skundėsi, kad paskelbtas jo gyvenamosios vietos adresas. Skundžiamas sprendimas taip pat pagrįstas ir teisės aktų nuostatomis, nes į Komisijos funkcijas įėjo profesinės etikos pažeidimų nagrinėjimas (VIĮ 46 str. 4 d.), Komisija savo veikloje, be kitų teisės aktų, turėjo vadovautis ir Etikos kodeksu (VIĮ 46 str. 6 d.). Teisės aktuose nebuvo reikalavimo, kad visi Komisijos nariai pasirašytų sprendimą, todėl pirmininko parašas tinkamai patvirtina, kad toks sprendimas buvo priimtas. Šį faktą patvirtina ir Asociacijos pateiktas išplėstinis posėdžio protokolas. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Etikos kodekso 16 ir 36 straipsniuose keliami skirtingi reikalavimai žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams. Priešingai, nurodyti Etikos kodekso straipsniai taikomi ir žurnalistams, ir viešosios informacijos rengėjams vienodomis sąlygomis, pareiškėjas yra viešosios informacijos rengėjas, todėl pagrįstai konstatuota, kad pažeidimą padarė būtent viešosios informacijos rengėjas, kuris neužtikrino, kad publikacijoje nebūtų skelbiami duomenys apie privatų asmens gyvenimą.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Anykštos redakcija“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 110-115), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas – 28 Eur žyminį mokestį pirmosios instancijos teisme, 14 Eur žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas dėl Etikos kodekso 16 straipsnio ir 36 straipsnio kumuliacijos (ne)galimumo iš esmės nepasisakė, apsiribodamas konstatavimu, kad K. S. gyvenamosios vietos adreso paskelbimas nebuvo būtinas toje publikacijoje. Tačiau Etikos kodekso 16 straipsnyje pasisakoma dėl žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų pareigos atskirti informaciją, kurios paskelbimą pateisina visuomenės (viešasis) interesas, nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą. Tačiau Etikos kodekso 36 straipsnis skirtas fizinių asmenų privataus gyvenimo apsaugai. Taigi iš 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo nėra jokios galimybės suprasti, ar pareiškėjas pažeidė Etikos kodeksą tuo, kad tenkino smalsumą, ar tuo, kad pažeidė trečiojo suinteresuoto asmens K. S. teisę į privataus gyvenimo apsaugą, ar dar kaip nors kitaip pažeidė.
2. Bet kuriuo atveju apeliantas nepažeidė trečiojo suinteresuoto asmens K. S. teisės į privataus gyvenimo apsaugą. VIĮ 14 straipsnio 1 dalis turi būti vertinama sistemiškai, ne atsietai nuo kitų šio įstatymo normų. VIĮ 14 straipsnyje nėra nurodyta, kas yra privatus gyvenimas. Privataus gyvenimo apibrėžimas pateikiamas VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje, tačiau tokių duomenų pareiškėjas nepaskelbė, kadangi įstatymų leidėjas asmens gyvenamosios vietos adreso expressis verbis nepriskiria prie asmens privataus gyvenimo duomenų. VIĮ 2 straipsnio 45 dalis privačiam gyvenimui, kiek tai susiję su asmens gyvenamąją vieta, priskiria gyvenamąją aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai. Tokių duomenų pareiškėjas nepaskelbė. Netgi tuo atveju, jeigu asmens gyvenamosios vietos adresas būtų priskirtas prie asmens privataus gyvenimo duomenų, pareiškėjas nepažeidė VIĮ 14 straipsnio nenurodytos dalies. Duomenys apie asmens gyvenamąją vietą santykinai nėra visiškai privatūs, kaip yra, pavyzdžiui, duomenys apie asmens šeimos santykius, sveikatos būklę, privatų susirašinėjimą ir pan. Tačiau šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens K. S. gyvenamosios vietos adresas neturi net santykinio privatumo statuso, kadangi šie duomenys buvo ir yra skelbiami viešai. Neteisėtu informacijos apie privatų gyvenimą paskleidimu laikytinas viešai nepaskelbtų privataus gyvenimo faktų paskelbimas, o ne viešai ir dar keliuose šaltiniuose skelbiamų duomenų pakartojimas. Kadangi privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami, tai reiškia, kad jau anksčiau viešai paskelbtų privataus gyvenimo faktų paskelbimas nesudaro delikto sudėties, t. y. nepažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio, VIĮ 14 straipsnio bei kitų teisę į privatų gyvenimą ginančių teisės normų. Šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens K. S. gyvenamosios vietos adresas buvo ir iki šiol yra viešai prieinamas neapibrėžtam subjektų ratui (paieškos sistemoje Google). Šios bylos kontekste pažymėtina, kad asmens gyvenamosios vietos adresas interneto puslapyje Gyventojų paieška – 118 skelbiamas tik asmens sutikimu. Tai reiškia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. sutiko, kad ne tik jo vardas, pavardė, asmeninio telefono numeris, bet ir jo gyvenamosios vietos adresas būtų viešai skelbiamas interneto erdvėje neapibrėžtam subjektų ratui, todėl savo gyvenamosios vietos adreso jis nelaiko privataus gyvenimo dalimi. Priešingas traktavimas, t. y. kad asmens sutikimu internete neapibrėžtam subjektų ratui paskelbus jo gyvenamosios vietos adresą, vis tiek reikėtų gauti asmens sutikimą šį adresą paskelbti, pavyzdžiui, laikraštyje, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei ratio naturalis kriterijaus.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 881 patvirtinto „Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo“ 4 punkte nustatyta, kad asmuo apie pastebėtą informaciją, kurią, jo manymu, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą draudžiama skelbti, platinti ar skleisti, gali informuoti paslaugos teikėją kuris saugo minėtą informaciją pateikdamas teikėjui pranešimą asmeniui atvykus pas paslaugos teikėją, paštu, faksu ar elektroninėmis priemonėmis. Prie tokios informacijos priskiriama ir informacija apie asmens privatų gyvenimą (CK 2.23 str., VIĮ 2 str. 45 d.; 14 str. 2 d.). Šiuo atveju duomenų, kad trečiojo suinteresuoto asmens K. S. gyvenamosios vietos adresas buvo paskelbtas be šio asmens sutikimo, taip pat kad K. S. būtų kreipęsis į interneto svetainių valdytojus dėl šių duomenų pašalinimo iš viešosios interneto erdvės, o šie butų atsisakę tai padaryti, nėra. Tokių duomenų egzistavimo fakto nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
4. Asmens gyvenamosios vietos adresas turi būti deklaruojamas ir prieinamas gyventojų registre (Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo Nr. VIII-840 (su galiojančiais pakeitimais ir papildymais) 2 str. 7 p., 4 str. 1 d. 1 p., 6 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjas viešai nepaskelbtų privataus gyvenimo faktų apie trečiojo suinteresuoto asmens K. S. privatų gyvenimą nepaskelbė, nes buvo skelbiami tik jau anksčiau viešai paskelbti duomenys, atsakovo išvada dėl Etikos kodekso 16 ir 36 straipsnių pažeidimo yra nepagrįsta, 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas turėjo būti panaikintas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas pareiškėjo skundą tenkinti.
5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė tai, kad dėl 2014 m, spalio 16 d. trečiojo suinteresuoto asmens L. A. laiško „Kurtizanių spindesys ir skurdas. Kriminalas“ pareiškėjas buvo nubaustas du kartus ir neišvengiamai bus nubaustas trečiąjį kartą dešimttūkstantine ekonomine sankcija. Atsakovas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 ir 36 straipsnius. Žurnalistų etikos inspektorius 2015 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. SPR-7 pripažino, kad pareiškėjas pažeidė VIĮ 14 straipsnyje nenurodytą dalį. Taigi pareiškėjas už tą pačią publikaciją dviejų skirtingų institucijų buvo nubaustas du kartus. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1190 „Dėl valstybės teikiamos dalinės finansinės paramos kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams pagal Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui pateiktas paraiškas bendrijų konkursų nuostatų patvirtinimo“ (su galiojančiais pakeitimais ir papildymais) patvirtintų nuostatų 11.1 punkte nustatyta, kad fondas nesvarsto projektų tų pareiškėjų, kurie per paskutinius kalendorinius metus teismo, žurnalistų etikos inspektoriaus, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos <...> buvo pripažinti pažeidę VIĮ <...> arba Etikos kodekso normas. Tai reiškia, kad pareiškėjas net neturės teisės dalyvauti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skelbiamuose konkursuose kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams rengti. Vietinei žiniasklaidai, ypač nepriklausomai žiniasklaidai, nesusijusiai su savivaldybę valdančiomis politinėmis-finansinėmis struktūromis, šios lėšos yra itin reikšmingos. Be to, negavus valstybės paramos, dėl to nukentėtų ne tik pati visuomenės informavimo priemonė, bet būtų pažeidžiamas viešasis interesas gauti kultūrinę ir šviečiamąją informaciją. Kultūriniai ir šviečiamieji straipsniai bei tokio pobūdžio informacija negeneruoja reklamos lėšų, todėl be valstybės paramos nepriklausomoje vietinėje žiniasklaidoje vyrautų skelbimai, gyvenimo būdo straipsniai ir kriminalinė kronika, nes, pavyzdžiui, pareiškėjui ribojamas net informacijos apie Anykščių rajono savivaldybės veiklą teikimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Atsakovo sprendimas, ginčijamas šioje byloje, patvirtina, kad pareiškėjas pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 ir 36 straipsnius. Sprendime nurodytas kiekvieno iš pažeidimų kvalifikavimas atskirai bei nurodytos veikos, kurių pagrindu buvo konstatuoti pažeidimai. Sprendime yra nurodytos akto priėmimo aplinkybės bei kur galima rasti šias akto priėmimo priežastis, t. y. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. spalio 16 d. posėdžio protokolas. Sprendimas yra aiškus ir pakankami motyvuotas, yra nurodytas akto priėmimo teisinis pagrindas, todėl procesiniu atžvilgiu yra teisėtas.

Materialiosios teisės taikymo požiūriu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pažeidimas kvalifikuotas teisingai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 36 straipsnį žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas be žmogaus sutikimo negali skelbti žinių apie privatų to žmogaus gyvenimą, nebent tos žinios yra susijusios su viešuoju asmeniu ir svarbios visuomenei arba yra fiksuojama nusikalstama veika. Nesant privataus asmens, K. S., sutikimo, jo gyvenamosios vietos adresas galėjo būti skelbiamas tik turint pagrįstą tikslą, atitinkantį visuomenės informavimo įstatymo nuostatas bei „visuomenės teisės žinoti“ principą. Pareiškėjas šio ginčo apimtyje neįrodė K. S. gyvenamosios vietos adreso paskelbimo pagrįstumo, kuris pateisintų teisėtą publikacijos tikslą, todėl atsakovas turėjo pagrindą pripažinti, kad buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnis, pagal kurį, pateikdamas informaciją, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešasis) interesas, atskirti nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad gyvenamosios vietos adresas yra privataus gyvenimo duomenys, remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalimi nustatyta privataus gyvenimo sąvoka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildo, kad šios normos aiškinimui yra reikšminga ir Asmens duomenų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, pagal kurią esminis rodiklis, pagal kurį asmens duomenims priskirtini bet kurie duomenys, yra tai, jog remiantis šiais duomenimis tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti nustatyta asmens tapatybė. Remiantis publikacijos turiniu, yra galimybė pagal gyvenamosios vietos adresą identifikuoti asmenį ir jo privatų gyvenimą, todėl šiems duomenims taikoma apsauga ir be atitinkamo teisinio pagrindo jie negali būti viešinami. Tam neturi įtakos tai, kad minėto asmens adresas viešoje erdvėje yra prieinamas kitiems asmenims, nes kiekvienu konkrečiu atveju tik pats asmuo gali nuspręsti, kada ir kokioje apimtyje gali būti viešinamas jo gyvenamosios vietos adresas, išskyrus atvejus, numatytus Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2115-525/2016 išaiškino, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra pateiktas baigtinis duomenų, kurie laikytini privataus pobūdžio informacija šio įstatymo prasme, sąrašas, tad privačia informacija gali būti pripažinta ir tokia informacija, kuri VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje expressis verbis neįvardyta. Tiek VIĮ, tiek kituose įstatymuose pateikta privačios informacijos sąvoka yra pakankamai aptakiai apibrėžta, vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienu individualiu atveju būtina vertinti, ar tam tikra informacija, atsižvelgiant į jos turinį, laikytina privačia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1460/2012). Nagrinėjamu atveju minėtoje normoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad privatus gyvenimas apima asmens gyvenamąją aplinką, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos. Ši informacija dažniausiai ir tiksliausiai išreiškiama per duomenis apie šios gyvenamosios aplinkos buvimo vietą, t. y. adresą. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad duomenys apie asmens adresą laikytini privačia informacija.

Ten pat teisėjų kolegija akcentavo, kad VIĮ įtvirtinta privačios informacijos sąvoka nėra siejama su tuo, kur ir kiek kartų ji buvo paskelbta anksčiau, ar tokią informaciją galima lengvai rasti internete ar kituose šaltiniuose, t. y. asmens sprendimas tam tikromis aplinkybėmis ir turint tikslą paskelbti (duoti sutikimą paskelbti) savo duomenis nepanaikina šių duomenų apsaugos ir nepašalina viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigos privačią informaciją skelbti tik asmeniui konkrečiu atveju davus sutikimą (išskyrus teisės aktuose numatytas išimtis). Iš VIĮ 2 straipsnio 45 dalies formuluotės akivaizdu, jog duomenų pripažinimas privačia informacija išimtinai siejamas su šių duomenų turiniu, o ne kitomis aplinkybėmis.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovas pagrįstai pripažino, kad pagrindo skelbti privataus asmens K. S. gyvenamosios vietos adreso laikraščio „Anykšta“ publikacijoje „Kurtizanių spindesys ir skurdas. Kriminalas“ nebuvo.

Šio ginčo apimtyje teismas neturi pagrindo vertinti atsakovo sprendimo sukeltų pasekmių bei paskesnių poveikio priemonių taikymo pagrįstumo pareiškėjui, kadangi pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas tik patikrina, ar skundžiamas aktas šioje byloje yra teisėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas