Civilinė byla Nr. 2A-289-553/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08341-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.10; 116.1; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „GARBETA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-20 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-14680-820/2013 pagal ieškovo UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas ieškinį atsakovui UAB „GARBETA“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 65 884,50 Lt atlyginimą už suteiktas paslaugas, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovui parduodant nekilnojamąjį turtą, pagal 2011-12-27 sutartį dėl atstovavimo parduodant turtą Nr. AM-20111227 (toliau – Sutartis) ieškovas jam suteikė tarpininkavimo paslaugas. Ieškovas 2012 metų sausio mėnesį surado klientą ir jam aprodė atsakovo parduodamas patalpas. Atsakovas su klientu sutarties nepasirašė. Atsakovas tam pačiam ieškovo surastam pirkėjui 2012-12-04 perleido patalpas, tačiau nesumokėjo ieškovui komisinio mokesčio, kaip buvo sutarta Sutarties 4 punkte. Turtą atsakovas pardavė už 1 815 000 Lt, todėl ieškovui tenkantis atlygis – 54 450 Lt plius PVM, iš viso 65 884,50 Lt (b. l. 2-5).

Atsakovas UAB „GARBETA“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog į ieškovo parduodamo turto kainą buvo įskaičiuotas ir komisinis mokestis. Be informavimo apie susidomėjimą, daugiau jokių veiksmų ieškovas neatliko. Nuo turto aprodymo iki sandorio sudarymo praėjo beveik metai laiko ir ieškovas neatliko jokių veiksmų, t. y. pirkėjo nesurado. Turtas buvo parduotas pigiau nei Sutartyje nurodyta kaina, todėl laikytina, jog ieškovas nekokybiškai atliko paslaugas. Sutartis buvo sudaryta pagal standartines ieškovo paruoštas sąlygas. Buvo derinama tik turto kaina, bet ieškovas nenurodė kitos esminės sąlygos – Sutarties galiojimo termino. Be to, ieškovo nuostolių atlyginimas numatytas tik Sutarties 2.2.7. punkte, t. y. 500 Lt plius PVM ir tik tuomet, jei ieškovas šias išlaidas patyrė. Turtą atsakovas pardavinėjo pats ir per kitas agentūras. Pirkėją surado kita agentūra, todėl atsakovas neprivalo mokėti ieškovui už paslaugas, kurių negavo (b. l. 58-61).

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-20 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš atsakovo 54 450 Lt atlyginimo už suteiktas paslaugas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013-03-13) iki teismo sprendimo įvykdymo, 1 640,91 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 3 962,75 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad ginčo šalys sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartį – Sutartį, pagal kurios 7 ir 7.2 punktus šalys sutarė, jog atsakovas sumokės ieškovui komisinius ir tuo atveju, jeigu ieškovo surastas potencialus turto pirkėjas po to, kai ieškovas jam pristatė turtą ir informavo atsakovą apie tokio potencialaus pirkėjo suradimą, tiesiogiai kreipėsi į atsakovą dėl turto pirkimo ir atsakovas su ieškovo nurodytu potencialiu pirkėju sudaro turto pardavimo sutartį. Ieškovas surado potencialų turto pirkėją UAB „Kestauto“, jam aprodė atsakovo patalpas ir apie potencialų pirkėją informavo atsakovą, t. y. ieškovas įvykdė visas Sutarties 7 ir 7.2 punktuose nustatytas pareigas, todėl minėtų Sutarties ir 2.2.5 punktų pagrindu atsakovui kilo prievolė sumokėti ieškovui Sutarties 4 punkte nurodyto dydžio komisinius mokesčius. Atsakovas turėjo teisę nutraukti Sutartį, pranešęs apie tai ieškovui prieš 30 dienų, tačiau to nepadarė. Sutarties 2.2.5 punktu šalys buvo sutarę, jog atsakovas turi teisę pardavinėti turtą pats, todėl atsakovas turėjo teisę parduoti turtą bet kuriam pirkėjui, įskaitant ir ieškovo surastą potencialų pirkėją, tačiau, skirtingai nei parduodant turtą savo surastam pirkėjui, parduodant turtą ieškovo surastam potencialiam pirkėjui, atsakovas turėjo pareigą sumokėti komisinius mokesčius ieškovui (Sutarties 7 ir 7.2 p.). Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog Sutartyje nebuvo nurodytas paslaugų teikimo terminas, bei argumentą, jog paslaugas ieškovas atliko nekokybiškai, nes turto už Sutartyje sutartą kainą nepardavė ir turtas buvo parduotas už mažesnę kainą. Teismas vertino, kad atsakovas pats derėjosi su pirkėju ir pats sutarė su pirkėju dėl kainos, į derybas neįtraukdamas ieškovo, todėl ieškovas nėra ir negali būti atsakingas už atsakovo asmeninį sprendimą (sumažinti kainą). Sutartimi ieškovas nebuvo įsipareigojęs surasti ir parduoti turtą už Sutartyje nurodytą kainą, nes Sutartimi ieškovas buvo įsipareigojęs „ieškoti Klientui (...) pirkėjo“. Taip pat teismas sprendė, kad šalys buvo sutarę, jog turto kaina yra sutarta be PVM, todėl komisinių kaina yra 3 procentai nuo turto pardavimo kainos be PVM, plius PVM (b. l. 138-141).

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) UAB „GARBETA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei ginčo šalių išdėstytų argumentų, taip pat netinkamai įvertino reikšmingas bylos faktines aplinkybes, ko pasėkoje buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas teismo sprendimas. Atsakovo pareiga sumokėti ieškovui Sutartyje numatytą ir teismo prašomą priteisti atlyginimą galėjo atsirasti tik tuomet, jeigu atsakovui priklausančios patalpos būtų parduotos ieškovo surastam pirkėjui dėl ieškovo aktyvių pastangų už Sutartyje nustatytą kainą. Tačiau patalpos buvo parduotos ne dėl ieškovo, kaip verslininko profesionalo nekilnojamojo turto pardavimo srityje, patirties ir pagalbos, o dėl paties atsakovo aktyvių veiksmų, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo atlyginimo pagal Sutartį. Teismas nenustatė, nors privalėjo tai padaryti, kad patalpos UAB „Kestauto“ buvo parduotos būtent dėl ieškovo patirties ir pagalbos. Tai ir negalėjo būti padaryta, nes 2013-04-30 teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas UAB „Kestauto“ direktorius K. I. teigė priešingai, tačiau šių parodymų teismas visiškai nevertino. Ieškovo atsakovui išsiųstas elektroninis laiškas apie tariamai potencialų atsakovo patalpų pirkėją UAB „Kestauto“ yra klaidinantis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „Kestauto“ dėl atsakovo patalpų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo į atsakovą kreipėsi praėjus daugiau nei pusmečiui nuo 2012-01-06 atsitiktinai įvykusios patalpų apžiūros. Atsakovas vykdė pats visas derybas dėl patalpų pardavimo UAB „Kestauto“. Ieškovas nesidomėjo, kaip vyksta patalpų pardavimo procesas jo tariamam potencialiam pirkėjui UAB „Kestauto“. Ieškovas tik atsitiktinai aprodė patalpas UAB „Kestauto“ ir ieškovas UAB „Kestauto“ šiomis patalpomis nesudomino ir nenulėmė jų įsigijimo iš atsakovo. Tik vėliau savarankiška atsakovo iniciatyva šios patalpos buvo parduotos UAB „Kestauto“. Ieškovas nepasiekė Sutarties tikslo – parduoti atsakovo patalpas už 1 790 000 Lt plius PVM kainą, pasinaudojant savo patirtimi ir kvalifikacija, todėl neturi teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti atlyginimą už paslaugas, kurių realiai nesuteikė. Sutartimi ieškovas prisiėmė eilę įsipareigojimų, tačiau nei vieno įsipareigojimo tinkamai neįvykdė. Vykdė vieną, bet ir tą netinkamai – vesdamas UAB „Kestauto“ atstovą aprodyti kitas patalpas, atvedė apžiūrėti ir atsakovo patalpą, nors šios jo nedomino, pastarasis jų įsigijimo net nesvarstė. Sutartyje atlyginimas numatytas už visų paslaugų tinkamą suteikimą, o kadangi ieškovas jų nesuteikė arba nekokybiškai suteikė tik kelias iš prisiimtųjų, teismas atitinkamai turėjo koreguoti ir ieškovui priklausančio atlyginimo dydį. Ieškovas iš atsakovo galėjo reikalauti nebent 500 Lt plius PVM atlyginimo, kaip tai numatyta Sutarties 2.2.7 punkte (b. l. 142-148).

Ieškovas UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas Sutartyje numatytas pareigas, suteikiančias teisę gauti komisinius už suteiktas paslaugas, įvykdė tinkamai, todėl apeliantui kilo pareiga atsiskaityti. UAB „Kestauto“ direktorius teismo posėdžio metu patvirtinto, kad ieškovo atstovas dėl ginčo patalpų jam dar skambino rugpjūčio mėnesį, o 2012-08-24 tarp apelianto ir UAB „Kestauto“ buvo sudaryta preliminari šių patalpų pirkimo-pardavimo sutartis. Šiuo atveju apeliantas elgėsi nesąžiningai ir tinkamai nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – neinformavo ieškovo apie su UAB „Kestauto“ sudaromą sandorį. Apelianto direktorius R. J. pats dalyvavo pirmoje turto apžiūroje su UAB „Kestauto“ atstovu, todėl jam turėjo būti žinoma, kad norėdamas šiam potencialiam pirkėjui parduoti turtą, jis turėtų sumažinti kainą, tačiau tokio nurodymo ieškovui neperdavė ir dėl turto pardavimo už mažesnę kainą su potencialiu pirkėju susitarė tiesiogiai. To daryti Sutartis nedraudė, tačiau apeliantui išliko pareiga atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas nėra ir negali būti atsakingas už apelianto asmeninį sprendimą sumažinti kainą. Šalys nesitarė, kad ieškovas apeliantui teiks skirtingas paslaugas. Pirkėją UAB „Kestauto“ surado ieškovas ir apeliantas iš esmės to neginčija, o akcentuoja vien tai, jog ieškovas jam suteikė per mažai paslaugų, kad galėtų tikėtis Sutartyje numatyto dydžio komisinių. Sutartyje šalys nenumatė galimybės pakeisti paslaugų kainos, kuri visais Sutartyje nustatytais atvejais, kada apeliantas privalės už ieškovo suteiktą paslaugą (turto pirkėjo suradimą) mokėti komisinius, yra vienoda – 3 proc. nuo turto pardavimo kainos plius PVM (Sutarties 4 punktas). Šalys Sutartyje taip pat nenumatė, kad paslaugos gali būti suteikiamos dalimis, už jas apmokant kokia nors kitokia tvarka nei numatytoji (b. l. 153-160).

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo atlyginimą (komisinius) už suteiktą tarpininkavimo, parduodant atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, paslaugą yra iš esmės pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui (apeliantui) kyla pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal ginčo šalių sudarytos Sutarties 7.2 punktą, kuriame nustatyta, jog atsakovas sumokės ieškovui komisinius ir tuo atveju, jeigu ieškovo surastas potencialus turto pirkėjas po to, kai ieškovas jam pristatė turtą ir informavo atsakovą apie tokio potencialaus pirkėjo suradimą, tiesiogiai kreipėsi į atsakovą dėl turto pirkimo ir atsakovas su ieškovo nurodytu potencialiu pirkėju sudaro turto pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, iš esmės tenkino ieškinio reikalavimą dėl atlyginimą už suteiktas paslaugas priteisimo. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei ginčo šalių išdėstytų argumentų, taip pat netinkamai įvertino reikšmingas bylos faktines aplinkybes, ko pasėkoje buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas teismo sprendimas. Teisėjų kolegija nesutinka su minėtu apelianto argumentu ir pažymi, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos įrodymų ir faktinių aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar neatskleista bylos esmė.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad tarpininkavimo „<...> sutarties sudarymo tikslas – nekilnojamojo turto pardavimas. Ieškovas, sudarydamas šią sutartį, siekė per atsakovą parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o atsakovas – už atitinkamą atlyginimą suteikti ieškovui paslaugą – surasti pirkėją, kuris nupirktų ieškovo nekilnojamąjį turtą. Taigi atsakovo suteiktos paslaugos tikslas – faktinis ieškovo nekilnojamojo turto pardavimas. Traktuojant šalių sutartį priešingai, t. y. kad paslaugų sutartis buvo sudaryta tam, kad būtų surastas pirkėjas ir sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, bet ne tam, kad realiai būtų parduotas turtas, šios paslaugų sutarties sudarymas prarastų savo tikslinę paskirtį ir neatspindėtų ieškovo suinteresuotumo sudaryti šią sutartį – pasinaudojant atsakovo paslaugomis realiai parduoti nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp ieškovo (nekilnojamojo turto agentūros) ir apelianto (juridinio asmens, siekiančio parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą (komercines patalpas)) 2011-12-27 buvo sudaryta sutartis dėl atstovavimo parduodant turtą (t. y. Sutartis) (b. l. 9-11). 2012-01-06 UAB „Kestauto“ ieškovo pagalba apžiūrėjo apelianto norimas parduoti komercines patalpas. 2012-08-24 apeliantas ir UAB „Kestauto“ sudarė preliminarią minėtų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, o 2012-12-04 ir pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 74-90). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad komercines patalpas UAB „Kestauto“ jis pardavė ne dėl ieškovo, kaip verslininko ir nekilnojamojo turto pardavimo srities profesionalo, patirties ir pagalbos, o dėl paties apelianto aktyvių veiksmų, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti iš apelianto atlyginimo pagal Sutartį. Iš apeliacinio skundo matyti, kad aplinkybę, jog UAB „Kestauto“ susidomėjo ir nusprendė įsigyti iš apelianto jo parduodamas komercines patalpas, nepasinaudodamas ieškovo pagalba ir paslaugomis, galėtų patvirtinti tik 2013-04-30 teismo posėdžio metu apklausto UAB „Kestauto“ direktoriaus ir paties apelianto duoti paaiškinimai. Tačiau šie paaiškinimai nėra nuoseklūs ir todėl vertinami apelianto nenaudai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad be 2012-01-06 atsitiktinės (kaip teigia apeliantas) ginčo turto apžiūros ieškovas iš esmės daugiau nesuteikė apeliantui jokių paslaugų, kurios padėtų greičiau parduoti šį turtą, tačiau 2013-04-30 teismo posėdžio metu apelianto atstovas (direktorius R. J.) nurodė, kad „<...> nenorėjome nutraukti sutarties su ieškovu, nes jie vedė klientus, aprodė mūsų turimas patalpas“ (b. l. 122). Be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kad apeliantas per visą laiką nuo Sutarties sudarymo (2011-12-27) iki pagrindinės komercinių patalpų pirkimo-pardavimo sutarties su UAB „Kestauto“ sudarymo (2012-12-04) būtų pareiškęs nors vieną pretenziją ieškovui dėl netinkamo ieškovo Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas nesidomėjo, kaip vyksta patalpų pardavimo procesas jo tariamam potencialiam pirkėjui UAB „Kestauto“. Taip pat teisingu negali būti pripažįstamas apelianto argumentas, kad ieškovas tik atsitiktinai aprodė patalpas UAB „Kestauto“ ir ieškovas UAB „Kestauto“ šiomis patalpomis nesudomino ir nenulėmė jų įsigijimo iš atsakovo; tik vėliau savarankiška atsakovo iniciatyva šios patalpos buvo parduotos UAB „Kestauto“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2013-04-30 teismo posėdžio metu apelianto atstovas (direktorius R. J.) teigė, jog „UAB „Kestauto“ direktorius mums nebuvo pristatytas kaip potencialus klientas, man nepristatė nieko. Rugsėjo mėnesį aš jį pamačiau pirmą kartą“. Tačiau to paties posėdžio metu liudytoju apklaustas UAB „Kestauto“ direktorius patvirtino, kad „Atsimenu R. J.. Jis dalyvavo, kai A. M., sausio mėnesį, man aprodė patalpas, jis yra UAB „GARBETA“ savininkas“ (b. l. 124). Nors apeliantas teigia, kad ieškovo apeliantui 2012-01-26 išsiųstas elektroninis laiškas apie tariamai potencialų apelianto patalpų pirkėją UAB „Kestauto“ yra klaidinantis, tačiau šiame ieškovo laiške yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad „<...> mūsų klientas UAB „Kestauto“ yra susidomėjęs Jūsų 804,67 kv. m patalpomis Savanorių pr. 124A, Vilniuje ir norėtų sužinoti keletą klausimų <...>“ (b. l. 13). Be kita ko, UAB „Kestauto“ direktorius nurodė, kad „A. M. man skambino porą kart, domėjosi tomis patalpomis, finansavimu. Tai buvo rugpjūčio mėnuo“ (b. l. 118). Pažymėtina, kad tą patį rugpjūčio mėnesį, tiksliau 2012-08-24, apeliantas ir UAB „Kestauto“ sudarė preliminarią ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Visa tai, kas anksčiau nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog apelianto norimo parduoti turto pirkėją, su kuriuo ir buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, surado ieškovas, o ne apeliantas dėl savo savarankiškai atliktų aktyvių pirkėjo paieškos veiksmų, kurių jis neįrodė (CPK 178, 185 straipsniai).

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nepasiekė Sutarties tikslo – parduoti apelianto patalpas už 1 790 000 Lt plius PVM kainą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pats apeliantas, vėliau savarankiškai (be ieškovo žinios) sudarinėdamas minėtų patalpų pirkimo-pardavimo Sutartį su UAB „Kestauto“, t. y. ieškovo surastu pirkėju, dėl vien apeliantui žinomų priežasčių (teismui jos nebuvo išaiškintos) nusprendė šią kainą sumažinti ir turtą pardavė už 1 500 000 Lt +PVM (b. l. 82). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas (apeliantas) pats derėjosi su pirkėju ir pats sutarė su pirkėju dėl kainos, į derybas neįtraukdamas ieškovo, todėl ieškovas nėra ir negali būti atsakingas už atsakovo asmeninį sprendimą (sumažinti kainą). Sutartimi ieškovas nebuvo įsipareigojęs surasti ir parduoti turtą už Sutartyje nurodytą kainą, nes Sutartimi ieškovas buvo įsipareigojęs „ieškoti Klientui (...) pirkėjo“ (Sutarties 1.1 punktas). Ginčijamu teismo sprendimu ieškovui iš apelianto buvo priteista 54 450 Lt už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Minėta suma pripažintina pakankamai didele, todėl tikėtina, kad pardavėjas UAB „GARBETA“ (apeliantas), sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovo surastu pirkėju UAB „Kestauto“, sąmoningai neįvykdė Sutarties 5 punkte įtvirtintos pareigos informuoti ieškovą apie minėtos sutarties sudarymą, tokiu būdu siekdamas tarpininkavimo mokesčio (komisinių) sąskaita sumažinti pirkėjui UAB „Kestauto“, kuriam tarp ginčo šalių sudarytoje Sutartyje nurodyta turto pardavimo/pirkimo kaina buvo per didelė, parduodamo turto kainą. Visa tai patvirtina nesąžiningą apelianto (verslininko) siekį išvengti laisva valia Sutartimi (7 ir 7.2 punktai) prisiimto įsipareigojimo (t. y. sumokėti ieškovui komisinius ir tuo atveju, jeigu ieškovo surastas potencialus turto pirkėjas po to, kai ieškovas jam pristatė turtą ir informavo apeliantą apie tokio potencialaus pirkėjo suradimą, tiesiogiai kreipėsi į apeliantą dėl turto pirkimo ir apeliantas su ieškovo nurodytu potencialiu pirkėju sudarė turto pardavimo sutartį) vykdymo.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Sutartimi ieškovas prisiėmė eilę įsipareigojimų, tačiau nei vieno įsipareigojimo tinkamai neįvykdė; Sutartyje atlyginimas numatytas už visų paslaugų tinkamą suteikimą, o kadangi ieškovas jų nesuteikė arba nekokybiškai suteikė tik kelias iš prisiimtųjų, pirmosios instancijos teismas atitinkamai turėjo koreguoti ir ieškovui priklausančio atlyginimo dydį. Kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, Sutartyje šalys nenumatė galimybės pakeisti paslaugų kainos, kuri visais Sutartyje nustatytais atvejais, kada apeliantas privalės už ieškovo suteiktą paslaugą (turto pirkėjo suradimą) mokėti komisinius, yra vienoda – 3 proc. nuo turto pardavimo kainos plius PVM (Sutarties 4 punktas), be to, šalys Sutartyje taip pat nenumatė, kad paslaugos gali būti suteikiamos dalimis, už jas apmokant kokia nors kitokia tvarka nei numatytoji.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, apelianto prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas. Ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 1 215,65 Lt (b. l. 164-166). Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 98 straipsnio 2 dalimi, toks ieškovo prašymas tenkintinas, nes patirtos išlaidos yra protingos, adekvačios, jos neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (8.11. p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-20 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas (į. k. 111645042) iš atsakovo UAB „GARBETA“ (į. k. 125482915) 1 215,65 Lt (vieną tūkstantį du šimtus penkiolika litų, 65 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė                                                                      Aldona Tilindienė

Kolegijos teisėjai                                                                           Henrichas Jaglinskis

Liuda Uckienė