Civilinė byla Nr. 3K-3-139/2010

         Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 11.9.13; 15.3.2;

15.4; 15.5; 114.11

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. kovo 30 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TELE-3“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje aktualūs teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis), DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų ir CPK teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš UAB „TELE-3“ Žinių skyriaus direktorės pareigų neteisėtu ir grąžinti ją į darbą; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad atsakovo 2009 m. sausio 20 d. įsakymu jai paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nurodytą Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte, už tai, kad ji 2009 m. sausio 7 d., neturėdama tam įgaliojimų, TV3 vardu pasirašė raštus „Dėl žurnalistų darbo Seime apribojimų“ Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Seimo Pirmininkui bei valdybos nariams. Atsakovas tai įvertino kaip savavaliavimą. Ieškovės teigimu, nurodytuose raštuose ji pasirašė ne TV3 vardu, o kaip pilietė ir žurnalistė, priešingu atveju ji prie savo pavardės būtų nurodžiusi pareigas, kaip tai padarė kiti žurnalistai, pasirašę raštuose. Anot ieškovės, šiuose raštuose įrašą „TV3“ padarė A. Ž. Ieškovė nurodė, kad, pasirašydama aptariamus raštus, ji norėjo reikšti savo nepritarimą Seimo valdybos sprendimams, išreikšti kritiką žurnalistų darbo apribojimams Seime. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, jokie lokaliniai teisės aktai negali uždrausti darbuotojui reikšti savo asmeninę nuomonę ir įsitikinimus, išskyrus tam tikrų pareigybių atveju. Be to, vadovaujantis Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 26 straipsniu, gindamiesi nuo neteisėto persekiojimo, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai turi būti solidarūs, todėl, anot ieškovės, ji netgi privalėjo pasirašyti raštus. Ieškovė pažymėjo, kad ji nebuvo supažindinta su jokiais lokaliniais teisės aktais, kuriuose jai būtų draudžiama ar ribojama teisė tam tikrais klausimais reikšti savo asmeninę nuomonę; veiksmai, už kuriuos atsakovas skyrė drausminę nuobaudą, negali būti drausminės atsakomybės pagrindas, nes ieškovės veiksmuose nėra kaltės.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: atsakovo 2009 m. sausio 20 d. įsakymu ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – panaikino, darbo sutarties nutraukimą DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu pripažino neteisėtu; priteisė ieškovei iš atsakovo 26 358,06 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 356,19 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; pripažino, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu; priteisė ieškovei iš atsakovo 37 400 Lt išeitinės išmokos; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, valdybos nariams ir Lietuvos Respublikos Prezidentui per šių institucijų kanceliarijas buvo pateikti 2009 m. sausio 7 d. raštai „Dėl žurnalistų darbo ribojimo Seime“, kuriuos pasirašė visuomenės informavimo priemonių vyriausieji redaktoriai, žinių tarnybų vadovai, tarp jų ir ieškovė, prašydami panaikinti raštuose nurodytus akreditavimo taisyklių Seime pakeitimus, kaip apkraunančius žiniasklaidos priemonių redakcijas papildoma veikla, trukdančia atlikti žurnalistines funkcijas. Ieškovei atsakovo 2009 m. sausio 20 d. įsakymu paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – už tai, kad ji nurodytus raštus pasirašė TV3 vardu, neturėdama įgaliojimų (DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nors atsakovo įsakyme nedetalizuota, dėl kurių konkrečiai veiksmų ieškovė atleista, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nurodė, jog ieškovė atleidžiama iš darbo už raštų pasirašymą neturint įgaliojimų, teismas darė išvadą, kad drausminė nuobauda skirta dėl savavaliavimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo įsakyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiais teisės aktais nustatytos tvarkos ir apibrėžtos kompetencijos ieškovė akivaizdžiai nepaisė, nesilaikė, pasirašydama pirmiau nurodytus raštus.

Dėl atsakovo nurodymų nevykdymo

Nurodęs, kad aplinkybės, jog ieškovei buvo duotas nurodymas nesiimti jokių aktyvių veiksmų dėl Seimo valdybos nutarimų, kuriais pakeista žurnalistų akreditavimo tvarka Seime, nepatvirtino nei ieškovė, nei atsakovo generalinė direktorė, teismas sprendė, kad atsakovo vadovė davė nurodymą nesikišti į Seimo ir televizijos konfliktą, kilusį dėl Žinių skyriaus žurnalisto A. Z. akreditacijos panaikinimo Seime, o ne dėl akreditacijos tvarkos pakeitimo. Teismo vertinimu, negalima teigti, kad ieškovė, pasirašydama raštus, nevykdė atsakovo administracijos tiesioginių ir nedviprasmiškų nurodymų ir taip pažeidė DK 228 straipsnį, Vidaus darbo tvarkos taisyklių 7.1.2, 7.1.5 papunkčius, Žinių skyriaus direktoriaus(ės) pareiginės instrukcijos 1.2 papunktį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo nenurodė, jog drausminė nuobauda skiriama ir už darbdavio nurodymų nevykdymą.

Dėl Akcinių bendrovių įstatymo, bendrovės įstatų nesilaikymo

Teismas konstatavo, kad darbo teisės požiūriu CK, ABĮ, bendrovės įstatai taikomi nustatant darbdavių teisnumą ir veiksnumą, darbdavių darbo teisių ir pareigų įgijimo tvarką (DK 13, 14, 16 straipsniai), tačiau jie nereglamentuoja darbo tvarkos. Dėl to atsakovas vien šiuo požiūriu nepagrįstai kaltina ieškovę pažeidus ABĮ, bendrovės įstatus, t. y. teisės aktus, kurie nereglamentuoja darbo tvarkos ir tiesiogiai darbuotojo darbo pareigų. Raštai, dėl kurių pasirašymo ieškovė atleista iš darbo, nėra nei sandoriai, nei kitokie teisinę reikšmę turintys teisiniai dokumentai, sukūrę, pakeitę ar panaikinę civilinius teisinius santykius, todėl atsakovas nepagrįstai nurodo ieškovės ABĮ, bendrovės įstatų nesilaikymą.

Dėl atsakovo ieškovei suteiktų įgaliojimų jai einant Žinių skyriaus direktorės pareigas

Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 3.4 papunktis įtvirtina skyriaus direktoriaus teisę atstovauti su bendrovės generalinės direktorės įgaliojimais institucijose bei santykiuose su kitais subjektais. Iš pareiginės instrukcijos 2.13, 4.6 papunkčių matyti, kad ieškovė neprivalėjo su tiesioginiu vadovu ar atstovu spaudai, skirtingai nei jos pavaldiniai, derinti bendravimo su žiniasklaida, o turėjo tiesiog laikytis nustatytų bendravimo su žiniasklaida taisyklių. Be to, pagal Vidaus darbo tvarkos taisyklių 6.9 papunktį Žinių skyriaus direktorius nurodomas kaip darbdavio įgaliotas asmuo ir priskiriamas prie įmonės administracijos; Vidaus darbo tvarkos taisyklių 6.15 papunktyje įtvirtinta administracijos pareiga gerinti darbo sąlygas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Žinių skyriaus direktorei pagal darbo pobūdį, lokalinius teisės aktus, susiklosčiusią praktiką buvo suteikti įgaliojimai televizijos programos TV3 vardu rinkti informaciją, ją Žinių skyriaus rengiamose laidose pateikti, atlikti jos vertinimą (ar organizuoti šiuos veiksmus), bendrauti su žiniasklaida, santykiuose su pavaldiniais atlikti darbdavio įgalioto asmens funkcijas, vykdyti pareigas, priskirtas įmonės administracijai. Taigi šiems veiksmams atskiras generalinės direktorės įgaliojimas nebuvo reikalingas. Dėl to teismas darė išvadą, kad Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 3.4 papunktyje įtvirtintas draudimas neatstovauti institucijose bei santykiuose su kitais subjektais be bendrovės gen. direktorės įgaliojimų nereiškė reikalavimo visais atvejais santykiuose su kitais asmenimis turėti atskirus generalinės direktorės išduotus įgaliojimus.

Dėl įgaliojimų neturėjimo ieškovei pasirašant raštus

Teismas sprendė, kad raštus „Dėl žurnalistų darbo ribojimo Seime“ pasirašė ne piliečiai, išreikšdami savo kaip piliečių poziciją, bet visuomenės informavimo priemonių atitinkamų padalinių (internetinių žinių svetainių, spaudos redakcijų, radijo, televizijos žinių padalinių ar pan.) vadovai. Iš ieškovės, liudytojos A. Ž. paaiškinimų, susirašinėjimo el. paštu matyti, kad UAB „Delfi“ organizavo žiniasklaidos priemonių redakcijų kreipimąsi dėl akreditavimo tvarkos Seime pakeitimų, el. paštu ir telefonu kreipėsi į žiniasklaidos priemonių redakcijų (televizijų žinių tarnybų) vadovus. Teismas darė išvadą, kad ieškovė pasirašė raštus televizijos programos TV3 padalinio – Žinių skyriaus – vardu. Atkreipęs dėmesį į tai, kad Seimo valdybos 2008 m. gruodžio mėn. atlikti akreditavimo tvarkos pakeitimai tiesiogiai turėjo įtakos ieškovės kaip Žinių skyriaus vadovės darbui, kad Vidaus darbo tvarkos taisyklių 6.9 papunktyje Žinių skyriaus direktorius nurodomas kaip darbdavio įgaliotas asmuo ir priskiriamas prie įmonės administracijos, kad Vidaus darbo tvarkos taisyklių 6.15 papunktyje įtvirtinta administracijos pareiga gerinti darbuotojų darbo sąlygas, teismas sprendė, kad ieškovė, pasirašydama aptariamus raštus, sąžiningai gynė savo kaip žurnalistės ir Žinių skyriuje dirbančių jai pavaldžių žurnalistų teisę (gauti informaciją iš valstybės institucijų), veikė kaip darbdavio įgaliotas asmuo, siekdama užtikrinti, kad nebūtų bloginamos darbo sąlygos Žinių skyriuje dirbantiems darbuotojams. Kadangi ieškovei, kaip Žinių skyriaus direktorei, pagal darbo pobūdį, lokalinius teisės aktus ir susiklosčiusią praktiką buvo suteikti pakankamai platūs įgaliojimai veikti televizijos programos TV3 vardu, tai, teismo vertinimu, ieškovė turėjo įgaliojimus savo vadovaujamo padalinio vardu pasirašyti raštus „Dėl žurnalistų darbo apribojimų Seime“. Teismas pažymėjo, kad iš aptariamų raštų, susirašinėjimo el. paštu su kreipimųsi organizatoriais turinio ieškovė galėjo pagrįstai ir sąžiningai manyti, kad taip teisėtomis ir etiškomis priemonėmis įgyvendinamas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 26 straipsnyje įtvirtintas žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų solidarumas. Teismo vertinimu, atsakovo pozicija, kad ieškovė, prieš pasirašydama aptariamus raštus, turėjo gauti atskirą generalinės direktorės įgaliojimą tokiam veiksmui, neatitinka protingumo principo (DK 35 straipsnis). Pagal Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 4.6.4 papunktį skyriaus direktorius atsakingas už bendravimo su žiniasklaida taisyklių laikymąsi, viena iš kurių – nereikšti nuomonės apie firmos vadovybę arba firmos vykdomą politiką, tačiau, teismo vertinimu, raštai adresuoti Lietuvos valstybės pareigūnams ir tokių raštų pasirašymui netaikytinos bendravimo su žiniasklaida taisyklės, be to, raštais išreikšta nuomonė dėl akreditavimo tvarkos pakeitimų Seime, o ne nuomonė apie atsakovo vadovybę ar atsakovo vykdomą politiką.

Dėl ieškovei skirtos drausminės nuobaudos nepagrįstumo

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė, Žinių skyriaus vardu pasirašydama aptariamus raštus, akivaizdžiai nepaisė darbo pareigas reglamentuojančių teisės aktų ir (arba) savo kompetencijos, kad ieškovės veiksmuose yra šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo požymių. Teismas nurodė, kad ieškovės veiksmai nesukėlė atsakovui neigiamų padarinių, iš esmės nepažeidė atsakovo interesų. Ieškovės veiksmus kvalifikuodamas kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir skirdamas pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, atsakovas nevertino aplinkybių, reikšmingų parenkant drausminę nuobaudą, t. y. ieškovės darbo laiko atsakovo įmonėje, ankstesnio darbo, veiksmų padarymo aplinkybių, padarinių ir kt. (DK 238 straipsnis), todėl paskirta drausminė nuobauda negali būti laikoma adekvačia.

Dėl ieškovės pažeistų teisių gynimo būdo

Teismas nustatė, kad atsakovas 2009 m. sausio 21 d. įsakymu pertvarkė įmonės vidaus struktūrą, be kita ko, panaikindamas Žinių skyriaus direktoriaus pareigybę, Žinių skyrių prijungdamas prie Programų skyriaus. Nėra duomenų, kad padaryti pakeitimai nėra realūs ar yra fiktyvūs. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovo vadovybės yra susidariusi konfliktinė situacija, dėl to ieškovei bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; be to, ieškovė veda laidą kitoje televizijos programoje, jos teigimu, susitarimas su šia visuomenės informavimo priemone yra žodinis, tuo tarpu pagal Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 1.6 papunktį Žinių skyriaus direktorius negali dirbti kito darbo (panašaus darbo) kitoje įmonėje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovė į pirmesnį darbą negali būti grąžinama; tai neatitiktų nei ieškovės, nei atsakovo interesų. Teismas sprendė, kad šiuo atveju taikytinas ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas, įtvirtintas DK 297 straipsnio 4 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą iš dalies pakeitė: ieškovę grąžino į darbą ir priteisė jai vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną po 356,19 Lt nuo teismo sprendimo priėmimo – 2009 m. gegužės 8 d. – iki sprendimo įvykdymo dienos; pašalino iš sprendimo rezoliucinės dalies nuostatą, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu ir kad ieškovei priteisiama 37 400 Lt išeitinės išmokos; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad:

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

Iš esmės sutikdama su atitinkamais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kolegija pažymėjo, kad žiniasklaidos priemonių atstovų pasirašyti raštai galbūt turėjo įtakos tam, kad neteisėtas ir nepagrįstas Seimo valdybos sprendimas būtų pakeistas ir iš dalies panaikintas, todėl žurnalistų, aktyviai išreiškusių savo nuomonę dėl neteisėto nutarimo panaikinimo, veiksmai vertintini kaip teigiami. Atsakovas nenurodė, kad ieškovės pasirašymas šiuose raštuose būtų padaręs neigiamą įtaką bendrovės veiklai, jos įvaizdžiui ar dalykinei reputacijai. Kolegija darė išvadą, kad ieškovė, pasirašydama savo vardą ir pavardę raštuose ties įrašu „TV 3“, neatstovavo UAB „TELE-3“, nepasirašė raštuose kaip darbdavio įgaliotas asmuo ir taip neišreiškė UAB „TELE-3“ vadovybės nuomonės dėl Seimo valdybos 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo. Tai, kad po ieškovės pavarde nebuvo nurodytos jos pareigos, leidžia daryti išvadą, kad, pasirašydama šį raštą, ji išreiškė tik savo kaip TV 3 dirbančios žurnalistės nuomonę dėl priimto Seimo valdybos sprendimo. Konstatavusi, kad atsakovas laikėsi pozicijos iš viso nereikšti nuomonės dėl Seimo valdybos 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo, kolegija pažymėjo, kad ši pozicija nebuvo aiškiai suformuluota pavaldžiai darbuotojai – ieškovei, todėl ji, pasirašydama peticijas, galėjo nesuvokti, jog šiuos jos veiksmus bendrovės vadovė įvertins kaip priešingus firmos vykdomai politikai. Nebuvimas tyčios ieškovės veiksmuose parodyti nelojalumą bendrovės vykdomai politikai negali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas, savavaliavimas.

Dėl grąžinimo į pareigas

Tai, kad ieškovė būtų grąžinta dirbti Žinių skyriaus direktore, privers atsakovą atlikti pakeitimus tik viename skyriuje, t. y. Programų skyriuje, o ne visoje bendrovėje. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad darbuotojo pareigybė panaikinta, nėra priežastis atmesti ieškovo prašymą grąžinti jį į darbą; atsakovo padaryti pertvarkymai bendrovės struktūroje nepakankami tam, kad būtų kliūtis grąžinti ieškovę į darbą. 2009 m. sausio 21 d. įsakymu panaikinus Žinių skyriaus direktoriaus pareigybę, jos vadovaujamas skyrius išliko, tik buvo prijungtas prie kito, todėl po tokio pertvarkymo turi būti darbuotojas, kuris vadovauja prijungtajam skyriui, arba šalia kitų pareigų jam pavedamas šis darbas. Kolegija konstatavo, kad net tuo atveju, jei dėl atleisto darbuotojo grąžinimo į darbą nukentės darbdavio turtiniai interesai, nekentės darbuotojai, kuriems buvo pavesta atlikti atleistojo darbo funkcijas, atsiras įtampa darbo kolektyve, nukentės įmonės vadovo reputacija, šios aplinkybės negali būti priežastis negrąžinti neteisėtai atleistojo į darbą, jei jis turi interesą būti sugrąžintas. Nagrinėjamoje byloje ieškovės atstovė paaiškino, kad ieškovė dirba pagal autorinę sutartį kitoje televizijoje, tačiau tokio pobūdžio darbas jai nesuteikia socialinių garantijų, kurias ji turėtų dirbdama pagal darbo sutartį anksčiau dirbtą darbą. Ieškovės panašaus pobūdžio darbas kitoje televizijoje neleidžia vertinti ieškovės veiksmų kaip nelojalumo atsakovui, nes ji dirba būdama ne atsakovo darbuotoja, o galbūt verčiama būtinybės turėti pragyvenimo šaltinį iki bus išnagrinėtas teisminis ginčas. Pripažinusi, kad darbdavys, po darbuotojo atleidimo panaikinęs atleisto darbuotojo pareigybę, turi įrodyti, jog tai buvo būtina, kad nekiltų abejonių, jog atleisto darbuotojo pareigybė buvo panaikinta tik dėl to, kad būtų apsunkintas jo grąžinimas į darbą, kolegija nurodė, kad atsakovas byloje nepateikė įrodymų, ar sumažėjo įmonės veiklos kaštai, panaikinus Žinių skyriaus direktoriaus pareigybę ir Žinių skyrių prijungus prie Programų skyriaus. Iš įsakymo turinio galima daryti išvadą, kad pertvarkymai vykdomi dėl to, kad ekonominė situacija rinkoje neigiamai paveikė bendrovės veiklą, tačiau šiuo atveju atsakovas turėjo pateikti byloje įrodymus apie pablogėjusią įmonės ekonominę padėtį, nulėmusią pertvarkymų būtinybę būtent kitą dieną po ieškovės atleidimo iš darbo. Nesant pagrindo daryti išvadai, kad ieškovė siekia grįžti į darbą ir nevykdyti darbdavio nurodymų, pripažintina, kad nenustatyta priežasčių, dėl kurių ieškovė negalėtų būti grąžinta į darbą. Sprendžiant, ar ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, būtent ieškovė turėtų nurodyti aplinkybes, dėl kurių, jos nuomone, jai gali būti sudarytos tokios sąlygos; jų nenurodžius, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė negali būti grąžinta į darbą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

1.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ (toliau – Senato nutarimas Nr. 45) 9.4 papunktyje savavaliavimas apibrėžiamas kaip akivaizdus teisės aktų nustatytos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas. Atsižvelgiant į tai, kad galiojančiuose įstatymuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nėra savavaliavimo sąvokos išaiškinimo, kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino savavaliavimo sąvoką ir ji turi būti išaiškinta nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka.

1.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes konstatavo, kad ieškovė, UAB „TELE-3“ Žinių skyriaus vardu pasirašydama raštus „Dėl žurnalistų darbo ribojimo Seime“, neatliko jokių neteisėtų kaltų veiksmų. Padarydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas ignoravo UAB „TELE-3“ Vidaus darbo tvarkos taisyklių 3.4 papunktį, pagal kurį UAB „TELE-3“ Žinių skyriaus direktorius(ė) atstovauti UAB „TELE-3“ institucijose bei santykiuose su kitais subjektais gali tik turėdamas UAB „TELE-3“ generalinės direktorės išduotus įgaliojimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės veiksmus vertinti kaip savavaliavimą nėra pagrindo, tačiau, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, nurodė, jog ieškovė, pasirašydama nurodytus raštus, išreiškė savo asmeninę, o ne UAB „TELE-3“ nuomonę, todėl nepažeidė Vidaus darbo tvarkos taisyklių 3.4 papunkčio reikalavimų.

1.3. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Senato nutarimo Nr. 45 1 punkto, pagal kurį darbo teisės normos, reglamentuojančios drausminės atsakomybės taikymą ir darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, turi būti aiškinamos sistemiškai ir taikomos atsižvelgiant į tai, kad jų tikslas – teisingai suderinti reikšmingus darbo santykių subjektų interesus, garantuoti tiek darbuotojo teisių apsaugą, tiek ir pakankamą darbdavio teisių apsaugą, nes, priimdami sprendimą ir nutartį, neatsižvelgė į darbdavio teisių apsaugą, dėl ko pažeidė teisingo reikšmingų darbo santykių subjektų interesų suderinimo principą. Atkreipęs dėmesį į Senato nutarimo Nr. 45 3 punktą, kasatorius teigia, kad jis įrodė, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nurodytą DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. savavaliavo; tačiau dėl tos priežasties, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai išaiškino ir pritaikė DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, buvo priimtas nepagrįstas bei neteisėtas sprendimas ir nutartis. Senato nutarimu Nr. 45 patvirtintoje Lietuvos teismų praktikos apžvalgoje konstatuota, kad pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: 1) faktas, kad darbuotojas yra šiurkščiai pažeidęs darbo pareigas; 2) darbdavio iniciatyva nutraukti darbo sutartį. Kasatorius pažymi, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta esant drausminės atsakomybės pagrindui, įtvirtintam DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Ieškovės neteisėti veiksmai buvo kalti, nes ji žinojo, kad neturi teisės kasatoriaus vardu pasirašyti raštų Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimui ir valdybai neturėdama tam įgaliojimų ar bent jau kasatoriaus vadovybės leidimo, tačiau, nepaisydama to, aktyviai veikė ir pasirašė šiuos raštus, t. y. veikė nesąžiningai.

2. Dėl proceso teisės normų (CPK 176-185 straipsniai) pažeidimo.

2.1. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius neįrodė, jog ieškovė savavaliavo. Bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktas, kad ieškovė pasirašė raštus „Dėl žurnalistų darbo apribojimų Seime“, tačiau teismai netinkamai, nors ir skirtingai, vertino šių raštų pasirašymo reikšmę.

2.1.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė raštus pasirašė televizijos programos TV3 padalinio – Žinių skyriaus – vardu. Teismas, netinkamai įvertinęs visus pateiktus įrodymus, nepagrįstai plečiamai išaiškino TV3 Žinių skyriaus vadovo įgaliojimus, konstatuodamas, kad ieškovė turėjo įgaliojimus savo vadovaujamo padalinio vardu pasirašyti raštus Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui bei Seimo nariams. Kasatorius nesutinka su tokiu plečiamuoju darbuotojų įgaliojimų aiškinimu, nes toks teismų praktikos formavimas suponuotų išvadą, kad kiekvienos Lietuvoje veikiančios įmonės padalinys yra atskiras ūkinis vienetas, turintis teisę veikti nepriklausomai. Toks aiškinimas ir teisinis vertinimas prieštarauja tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, tiek teisės principams, tiek suformuotai juridinių asmenų teisės doktrinai. Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimas ir Seimo nariai yra vienos iš pagrindinių valdžių Lietuvoje, todėl bet kurio įmonės padalinio darbuotojas, ketinantis įmonės vardu kreiptis į šias aukščiausias institucijas, privalo gauti įmonės vadovo įgaliojimus tokiems veiksmams atlikti ir priešingi teismų išaiškinimai bei vertinimai prieštarauja ne tik pirmiau nurodytiems teisės institutams, bet ir sudaro nepagrįstą teisinį pagrindą darbuotojų savavaliavimui.

2.1.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad valstybės pareigūnai, gavę žurnalistų peticiją, neturėjo pagrindo išvadai, kad peticijoje buvo išreikšta UAB „TELE-3“ vadovybės nuomonė dėl Seimo valdybos 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu padarytų pakeitimų. Anot kasatoriaus, taip teismas netinkamai vertino visus byloje pateiktus įrodymus. Bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti tą faktą, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, valdybos nariams adresuotus raštus pasirašė visuomenės informavimo priemonių redakcijų vadovai, o ne žurnalistai kaip eiliniai piliečiai, turintys teisę be jokių papildomų įgaliojimų kreiptis savo vardu į aukščiausius valstybės valdžios organus. Iš šių raštų turinio ir formuluočių („Lietuvos žiniasklaidos priemonių redakcijos teikia savo nuomonę“, „apkrauna žiniasklaidos priemonių redakcijas“, „visos Lietuvos žiniasklaidos priemonės“ ir kt.), taip pat pasirašiusių raštus asmenų pareigybių matyti, kad raštus pasirašė ne piliečiai, išreikšdami savo kaip piliečių poziciją, bet visuomenės informavimo priemonių ar jų atitinkamų padalinių vadovai. Iš liudytojos A. Ž. paaiškinimų, susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad UAB „Delfi“ organizavo ne pavienių piliečių, o žiniasklaidos priemonių kreipimąsi dėl akreditavimo tvarkos Seime pakeitimų. UAB „Delfi“ el. paštu ir telefonu kreipėsi į žiniasklaidos priemonių redakcijų, žinių tarnybų vadovus. Liudytoja A. Ž. nurodė, kad kreipimasis buvo susijęs su kasatoriaus Žinių skyriumi. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį visapusiškai neištyręs bylos aplinkybių ir išsamiai neįvertinęs visų byloje pateiktų įrodymų, todėl pažeidė CPK 176, 185 straipsnių normas.

2.2. Atsižvelgiant į aptariamų raštų turinį ir institucijas, kurioms jie buvo teikiami, darytina išvada, kad pasirašę asmenys išreiškė oficialią (t. y. suderintą su vadovybe) konkrečios žiniasklaidos priemonės (atitinkamai ir paties juridinio asmens, kontroliuojančio šią žiniasklaidos priemonę) nuomonę, poziciją. Liudytoja A. Ž. nurodė, kad kreipėsi į ieškovę dėl aptariamų raštų pasirašymo ir nurodė pasirašyti vardą, pavardę ir pareigas, jei kanalas, kuriame ji dirba, sutinka su kreipimusi. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad tai buvo ne eilinių piliečių, bet žiniasklaidos priemonių kreipimasis. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad bet kokia ieškovės, kaip kasatoriaus darbuotojos, viešai pareikšta pozicija visuomenės ir (arba) žiniasklaidos priemonių yra traktuojama kaip kasatoriaus oficiali pozicija konkrečiu klausimu. Faktą, kad būtent taip ir įvyko, patvirtina kasatoriaus vadovės L. B. paaiškinimai, jog 2009 m. sausio 8 d. per BTV vakaro žinias buvo parodytas reportažas apie tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Seimo vadovybei buvo pateiktos „visų žiniasklaidos priemonių“ pasirašytos peticijos.

2.3. Televizijos programos žinių tarnyba yra visuomenės informavimo priemonės struktūrinis padalinys; visuomenės informavimo priemonė (televizijos programa TV3) yra valdoma juridinio asmens UAB „TELE-3“. Visi UAB „TELE-3“ darbuotojai turi paklusti įmonėje nustatytai vidaus darbo tvarkai ir drausmei (DK 228 straipsnis), todėl santykiuose su valstybės institucijomis bendrovės struktūrinis padalinys negali veikti savarankiškai ir neatsižvelgti į visos bendrovės vykdomą politiką ar bendrovės vadovės duodamus tiesioginius nurodymus. Taigi, prieš pasirašydama raštus, ieškovė privalėjo gauti savo tiesioginės vadovės įgaliojimą ar bent jau pritarimą tokiems veiksmams, tačiau ieškovė dėl tokio įgaliojimo ar sutikimo gavimo į kasatoriaus vadovę net nesikreipė. Be to, ieškovei buvo duotas nurodymas (ieškovė to neneigia) nesiimti jokių aktyvių veiksmų dėl incidento su kasatoriaus reporteriu, juolab dėl šio incidento padarinių. Dėl to ieškovės pasirašymas aptariamų raštų, atsižvelgiant į šių raštų turinį ir juos pasirašiusius asmenis, institucijas, kurioms šie raštai buvo teikiami, pažeidžia kasatoriaus Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 3.4, 4.6.4 papunkčius, DK 228 straipsnį, Vidaus darbo tvarkos taisyklių 1.2, 7.1.2, 7.1.5 papunkčius.

2.4. Kasatorius atkreipia dėmesį į šias faktines aplinkybes, kurių bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino:

1) Seimo kanclerio 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikinta kasatoriaus žurnalisto A. Z. akreditacija Seime. 2008 m. gruodžio 10 d. žurnalistui A. Z. teikiant pasiaiškinimą Seimo vadovybei dėl pažeidimo, Seimo Pirmininko kabinete tarp A. Z. ir Seimo Pirmininko kilo žodinis konfliktas, kuris buvo nufilmuotas slapta kamera, ir apie tai buvo parengtas reportažas. Pasitarus kasatoriaus generalinei direktorei, Programų direktoriui ir žurnalistui A. Z. (ieškovė tą dieną buvo išvykusi iš Vilniaus), buvo priimtas sprendimas nerodyti šio reportažo, nes tai būtų nekorektiška. Kadangi TV3 buvo konfliktuojanti šalis, tai reportažas galėjo būti interpretuojamas kaip tendencingas, šališkas, be to, būtų dar labiau užaštrinęs konfliktą su Seimo vadovybe. Apie sprendimą nerodyti reportažo 2008 m. gruodžio 10 d. ieškovei pranešė UAB „TELE-3“ vadovė; pokalbio metu ieškovei buvo nurodyta nesiimti jokių aktyvių veiksmų dėl incidento, nes viską bus bandoma spręsti teisiškai; ieškovei buvo pasakyta, kad šiuo klausimu neturi būti jokių viešų pareiškimų ar interpretacijų. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė neneigė, kad tokio turinio pokalbis tarp jos ir bendrovės vadovės buvo. Kasatorius pabrėžia, kad šis nurodymas traktuotinas kaip bendras nurodymas ieškovei, kaip TV3 Žinių skyriaus vadovei, nesiimti jokių veiksmų tiek dėl įvykusio konflikto, tiek dėl jo padarinių. Tiesioginiais konflikto padariniais šiuo atveju laikytini Seimo vadovybės inicijuoti žurnalistų akreditavimo tvarkos Seime pakeitimai. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad žurnalistų akreditavimo Seimo kanceliarijoje tvarkos pakeitimų priėmimo laikas, ypač šių pakeitimų turinys, yra tiesioginis pirmiau nurodyto konflikto rezultatas;

2) vien tas faktas, kad kasatoriaus vadovė, suderinusi su Programų direktoriumi, neleido ieškovei rodyti reportažo dėl reporterio A. Z. incidento su Seimo Pirmininku, rodo, kad ieškovės, kaip Žinių skyriaus vadovės, įgaliojimai nebuvo tokie platūs, kokius sprendė esant pirmosios instancijos teismas. Kasatorius pažymi, kad incidentas ir jo padariniai nebuvo eilinis įvykis, apie tai buvo nedelsiant informuota kasatoriaus vadovybė bei akcininkas, buvo intensyviai svarstoma, kaip kasatoriui elgtis toliau, kokių teisinių priemonių imtis susidariusiai padėčiai išspręsti. Ieškovės veiksmai atitiktų protingumo principą ir būtų adekvatūs, jeigu po kilusio incidento ir po to įvykusių žurnalistų akreditavimo Seime tvarkos pakeitimų ieškovė būtų suderinusi aptariamų raštų pasirašymo klausimą su kasatoriaus vadovybe, tačiau ieškovė to nepadarė, akivaizdžiai nepaisydama kasatoriaus pozicijos ir nurodymų.

Kasatoriaus nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad ieškovė nepaisė teisės aktų nustatytos pareigų vykdymo tvarkos, šiurkščiai pažeidė jos pareigas reglamentuojančių kasatoriaus vidinių norminių aktų, su kuriais ji buvo tinkamai supažindinta, reikalavimus. Fakto, kad UAB „TELE-3“ vardu turėjo teisę veikti tik šios bendrovės vadovė, ieškovė negalėjo nežinoti, juolab kad bendrovėje dirba nuo 1995 m. Be to, Žinių skyriaus direktoriaus pareiginių instrukcijų 3.4 papunktyje nurodyta, kad Žinių skyriaus direktorius atstovauti UAB „TELE-3“ institucijose bei santykiuose su kitais subjektais gali tik turėdamas generalinės direktorės išduotus įgaliojimus. Vidaus darbo tvarkos taisyklėse akcentuota, kad darbo drausmės laikymasis yra pagrindinė kolektyvo nario elgesio taisyklė (1.2 papunktis), o darbuotojai privalo laikytis darbo drausmės, tiksliai ir laiku vykdyti administracijos potvarkius (7.1.2 papunktis), vykdyti administracijos ir jos įgaliotų asmenų nurodymus (7.1.5 papunktis). Papildomai, pagal Žinių skyriaus direktoriaus(ės) pareiginių instrukcijų 1.2 papunktį ieškovė buvo tiesiogiai pavaldi bendrovės generalinei direktorei ir turėjo vykdyti jos tiesioginius nurodymus. Anot kasatoriaus, pirmiau nurodyti faktai, patvirtinti byloje esančiais įrodymais, patvirtina ieškovės savavaliavimą. Ieškovės savavaldžiavimas reiškėsi ne tik veikimu įmonės vardu neturint tam būtinų įgaliojimų, bet ir ieškovės tiesioginės vadovės teisėtų nurodymų nevykdymu.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamo taikė ir aiškino DK 297 straipsnio 3, 4 dalis, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias darbo bylų nagrinėjimą (CPK185 straipsnis, 414 straipsnio 1 dalis, 418 straipsnis).

3.1. Spręsdami dėl darbuotojo sugrąžinimo į pirmesnį darbą, teismai turi vadovautis tuo, kad darbuotojas turi būti grąžinamas į tą darbą, kurį jis dirbo iki atleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pareiškimą dėl teismo sprendimo neįvykdymo, bylos Nr. 3K-7-525/2002). Pirmesnis darbas suprantamas kaip darbuotojo iki atleidimo dirbtas darbas, t. y. tomis pat būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis (DK 95 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovė grąžinta į UAB „TELE-3“ Žinių skyriaus direktorės pareigas, kurios yra panaikintos. Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuodamas pagrindus, grąžinti neteisėtai atleistą darbuotoją į pirmesnį darbą ar ne, teismas nesaistomas darbuotojo nurodyto ieškinio dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje .byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007). Teismas, nustatęs, kad nėra pagrindo tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, tai savo iniciatyva gali keisti ieškinio dalyką (DK 297 straipsnio 4 dalis). Teismas reikšmingas šios normos taikymui aplinkybes nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors šalis jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007). Kasatoriaus teigimu, jis byloje pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad dėl organizacinių ir objektyvių ekonominių priežasčių ieškovė negali būti grąžinta į darbą (DK 297 straipsnio 4 dalis), nes tokia ieškovės pareigybė kasatoriaus įmonėje yra panaikinta įgyvendinant įmonės vidaus struktūrinius pertvarkymus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino šiuos įrodymus, nes sprendė, kad kasatorius neįrodė būtinybės naikinti atleisto darbuotojo pareigybės po jo atleidimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „TELE-3“ generalinės direktorės 2009 m. sausio 21 d. įsakymu panaikinta ne tik ieškovės pareigybė, tačiau ir kitos pareigybės (etatų mažinimas), be to, buvo pakeistas ne tik Žinių skyriaus pavaldumas, prijungiant jį prie Programų skyriaus, bet ir Anonsų gamybos skyriaus pavaldumas; iš viso nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 9 d. iš bendrovės buvo atleisti 22 darbuotojai ir į jų vietas naujų darbuotojų nepriimta. Būtinybė naikinti ieškovės ir kitas pareigybes egzistavo dėl kasatoriaus vykdytos kaštų mažinimo politikos. Ieškovės grąžinimas į darbą reikštų papildomas nepagrįstas išlaidas, sukeltų darbdaviui būtinybę pakartotinai pertvarkyti darbo organizavimą įmonėje, tai sukeltų nestabilumą darbdavio santykiuose su ieškove ir kitais darbuotojais. Į ieškovės vietą po jos atleidimo nebuvo nei ieškotas, nei priimtas joks kitas darbuotojas, tai taip pat įrodo ieškovės pareigybės panaikinimo būtinumą ir realumą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai (siaurinamai) aiškino struktūrinių pertvarkymų sąvoką, nurodydamas, kad kasatoriaus padaryti pertvarkymai yra nepakankami, kad būtų kliūtis grąžinti ieškovę į darbą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje byloje civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007, konstatuota, kad sprendimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys turi teisę priimti savarankiškai ir savo rizika. Teismas neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie realūs, ar nėra fiktyvūs. Kasatoriaus nuomone, nurodytoje byloje pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas dėl DK 129 straipsnio 2 dalies taikymo taikytinas aiškinant ir DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą negalimumą grąžinti darbuotoją į ankstesnį darbą dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad kasatoriaus įmonėje kitam darbuotojui (Programų skyriaus direktoriui) perdavus vadovavimą prijungtam Žinių skyriui, ieškovės darbo funkcijoms ar daliai jų atlikti užteko mažesnio darbuotojų skaičiaus; tai pagrindė būtinumą naikinti ieškovės pareigybę, nes jos darbo funkcijos įmonei buvo perteklinės.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorius byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių struktūrinių pertvarkymų būtinumą. Pirma, teismas neturi įgaliojimų vertinti struktūrinių pertvarkymų būtinumo (tikslingumo ir pagrįstumo), nes tik pati įmonė turi kompetenciją spręsti, kokie pertvarkymai ir dėl kokių priežasčių turi būti atlikti. Antra, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui. Darbo teisės bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus pateiktus įrodymus laikė pakankamais. Nei ieškovė, nei apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nekėlė tokių klausimų ir taip detaliai nekvestionavo pirmiau nurodytų aplinkybių, kurios išdėstytos apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Nesiaiškindamas šių aplinkybių teismo posėdžio metu ir (arba) nesiūlydamas kasatoriui pateikti papildomų įrodymų dėl šių aplinkybių, teismas negalėjo daryti išvados, kad kasatorius nepateikė jų pakankamai. Nežinodamas, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje vertins šias konkrečias aplinkybes, kai jos nebuvo tirtos teisminio nagrinėjimo metu, kasatorius negalėjo tinkamai pasirengti savo interesų gynybai, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 176-185 straipsniai), nes darė išvadas dėl aplinkybių, kurios nebuvo tirtos teismo posėdžio metu.

3.4. Teismai, taikydami vieną iš alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, nurodytų DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse, privalo ne apsiriboti formaliu šių materialiosios teisės normų taikymu, o turi atsižvelgti į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Turi būti siekiama, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas, nesuabsoliutinant nė vienos iš šalių interesų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino ieškovės interesus, nes skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad net tuo atveju, jeigu nukentės kiti darbuotojai, kuriems buvo pavesta atlikti atleistojo funkcijas, atsiras įtampa kolektyve, nukentės įmonės vadovo reputacija, darbdavio turtiniai interesai, tai negali būti priežastis negrąžinti atleisto darbuotojo į darbą, jeigu jis turi interesą būti sugrąžintas. Anot kasatoriaus, vieno darbuotojo interesų priešpastatymas darbuotojų kolektyvo interesams, taip pateisinant tokius neigiamus padarinius kaip įtampos sudarymą kolektyve, žalą darbdavio turtiniams interesams, negali būti vertinamas kaip atitinkantis socialinio teisingumo kriterijų.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad ieškovės reikalavimas būti grąžintai į darbą kasatoriaus įmonėje nedera su ieškovės neigiama pozicija dėl kasatoriaus vadovybės veiksmų, kurią ji viešai išreiškė jau kitą dieną po atleidimo (2009 m. sausio 21 d.) Lietuvos televizijos laidos „Teisė žinoti“ metu. Kasatoriaus teigimu, jam, kaip nacionaliniam transliuotojui, yra itin svarbus bendrovės formuojamas įvaizdis visuomenėje, todėl bendrovės darbuotojų elgesys, prieštaraujantis bei neigiamai vertinantis ne tik darbdavio vadovybės veiksmus, bet ir vykdomą politiką, gali sukelti ir sukelia nepageidaujamų padarinių bendrovei. Ieškovės pareiginėse instrukcijose (4.6.4 papunktis) nurodyta, kad, bendraujant su žiniasklaida, darbuotoja negali reikšti nuomonės apie firmos vykdomą politiką. Ieškovė turėjo susilaikyti nuo viešo kasatoriaus vadovybės veiksmų menkinimo bei reputacijos žeminimo viso savo tariamai pažeistų teisių gynimo metu, nes prašė būti grąžinama į ankstesnį darbą. Viešas negatyvaus pobūdžio žinių apie savo buvusį darbdavį paskleidimas pažeidžia DK 35 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, įgyvendindami savo teises, darbuotojai turi laikytis įstatymų gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Anot kasatoriaus, ieškovės gražinimas į darbą iš esmės pažeistų darbdavio interesus, nes visuomenėje susidarytų nuomonė, kad darbuotojai gali ginti savo teises ir neleistinais būdais, įžeidžiančiais darbdavį. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas objektyvaus ir visapusiško įrodymų vertinimo taisyklę.

3.6. Ieškovė reikalavo būti sugrąžinta į ankstesnį darbą, tačiau kasatorius yra įsitikinęs, kad, tikroji ieškovės valia yra ne grįžti į darbą, o gauti piniginę kompensaciją iš kasatoriaus, tai patvirtina prie kasacinio skundo pridedamas dokumentas, kuris atsirado jau po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Dokumentas susijęs su vykusiomis šalių derybomis dėl galimo darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Kasatoriaus teigimu, pateiktas dokumentas akivaizdžiai paneigia ieškovės deklaruojamą norą būti sugrąžintai į buvusias Žinių skyriaus direktorės pareigas.

3.7. Sprendžiant klausimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą, neobjektyviai ir nevisapusiškai apeliacinės instancijos teismo buvo vertinta aplinkybė, kad ieškovė teisminio nagrinėjimo metu dirbo panašaus pobūdžio darbą kitose televizijose autorinių sutarčių pagrindu. Pirma, ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad buvo sudariusi autorines sutartis su kitomis televizijomis. Teismas rėmėsi tik žodiniais ieškovės ir jos atstovės paaiškinimais. Darydamas išvadą, kad tokia sutartis ieškovei nesuteikia socialinių garantijų, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kieno iniciatyva (ieškovės ar konkuruojančios bendrovės) su ieškove buvo sudaryta būtent autorinė, o ne darbo sutartis. Antra, pagal Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 1.6 papunktį Žinių skyriaus direktorius negali dirbti kito darbo, panašaus darbo kitoje įmonėje. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes, padarė neteisingą išvadą, kad panašaus pobūdžio darbas kitoje televizijoje neleidžia vertinti ieškovės veiksmų kaip nelojalumo atsakovui. Suprantama, kad ieškovė turi teisę turėti pragyvenimo šaltinį ir įstatymai nedraudžia ieškovei dirbti kitose įmonėse, kol vyksta teisminis ginčas su ankstesniu darbdaviu; tačiau ieškovei buvo gerai žinoma, kad transliuotojai, pas kuriuos ieškovė dirbo teisminio nagrinėjimo metu, yra kasatoriaus konkurentai, užsiimantys tapačia veikla, ieškovė ten dirbdama iš esmės užsiėmė tapačia veikla. Dėl to ieškovės darbas konkuruojančiuose su kasatoriumi televizijos kanaluose turėjo būti įvertintas kaip akivaizdus nelojalumas, prieštaraujantis kasatoriaus interesams ir teikiantis pagrindą negrąžinti ieškovės į pirmesnį darbą dėl „kitų panašių priežasčių“, nes DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių sąrašas nėra baigtinis. Tokio darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą pažeistų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotą taisyklę – nė vienos iš šalių interesai negali būti suabsoliutinami. Pažeidus šią taisyklę, pažeidžiami visuotinai pripažinti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, susijusias su negalimumu grąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Faktą, kad tiek prieš ieškovės atleidimą iš darbo, tiek po jo tarp šalių susiklostė itin konfliktiški santykiai, ieškovė yra pripažinusi ir neneigė teismo posėdžių metu. Esant įtemptiems ir konfliktiškiems santykiams tarp darbo sutarties šalių, nesudaromas tinkamas pagrindas normaliam ir našiam darbui bei siekiamiems rezultatams. Dėl to tarp šalių susidariusi itin nepalanki konfliktinė situacija iš tikrųjų nėra hiperbolizuota, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių konkrečių aplinkybių tinkamai neįvertino ir suabsoliutino ieškovės interesus. Kasatoriaus nuomone, neturi būti vertinama aplinkybė, kurią vertino apeliacinės instancijos teismas, t. y. kad neįrodyta, jog ieškovė siekia grįžti į darbą ir nevykdyti darbdavio nurodymų. Nepalankių dirbti sąlygų sudarymas vertintinas ne per darbuotojo, bet per darbdavio galimų veiksmų prizmę. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl grąžinimo į darbą, ir neturėjo nurodyti aplinkybių, dėl kurių, jos nuomone, jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nes tai prieštarautų jos reikalavimui būti grąžintai į darbą. Atsižvelgdamas į tai, kad darbdavio ir darbuotojo santykiai turi būti grindžiami abipusiu pasitikėjimu bei tarpusavio bendradarbiavimu, kurį ne visada įmanoma sureguliuoti lokaliais teisės aktais, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad yra reali, paremta objektyviais duomenimis galimybė, jog ieškovei bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ieškovės nuomone, bylą nagrinėję teismai tinkamai išnagrinėjo visas su ginčo santykiu susijusias faktines bylos aplinkybes, teisingai įvertino visus įrodymus ir tinkamai taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 297 straipsnio 3, 4 dalis ir proceso teisės normas. Kasatorius nenurodo nė vieno argumento, patvirtinančio, kad bylą nagrinėję teismai iš tikrųjų netinkamai aiškino savavaliavimo sąvoką ir taip iš esmės pažeidė CK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Ieškovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savavaliavimo sąvoką aiškino taip pat, kaip ji išaiškinta Senato nutarime Nr. 45. Nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepateikta savavaliavimo sąvokos aiškinimo, tačiau iš nutarties turinio matyti, kad ši sąvoka aiškinta ir taikyta taip pat, kaip ją aiškino ir taikė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

1.1. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pasirašydama raštus „Dėl žurnalistų darbo apribojimų Seime“ ieškovė neatstovavo kasatoriaus, todėl Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 3.4 papunkčio nuostatų nepažeidė. Be to, ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas, ar šiuos raštus ieškovė pasirašė savo, savo vadovaujamo skyriaus ar kasatoriaus vardu, yra fakto klausimas, todėl kasaciniame teisme pakartotinai nenagrinėtinas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

1.2. Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais apeliuojama į Senato nutarimą Nr. 45, ieškovė pažymi, kad, vadovaujantis CPK 4 straipsniu, teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus; kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas yra metodinė medžiaga, kuri nepatvirtina ir negali patvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo, nes teismai, aiškindami ir taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimus, esančius kasacine tvarka priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; kt.). Dėl to aptariami kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės. Net jeigu šie kasatoriaus argumentai būtų vertinami, tai bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į Senato nutarime Nr. 45 pateiktus išaiškinimus ir jais rėmėsi.

1.3. Kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad, pasirašydama raštus „Dėl žurnalistų darbo apribojimų Seime“, ieškovė neva atstovavo kasatoriui neturėdama tam įgaliojimų, kad ji nevykdė tiesioginių bendrovės generalinės direktorės nurodymų, todėl pažeidė Vidaus darbo tvarkos taisyklių 1.2, 7.1.2, 7.1.5 papunkčius, ieškovės manymu, keliami fakto klausimai, todėl jie kasacine tvarka pakartotinai nenagrinėtini. Dėl liudytojos A. Ž. parodymų ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio protokole neužfiksuota, jog ši liudytoja būtų nurodžiusi ieškovei pasirašyti „jei kanalas, kuriame ji dirba, sutinka su kreipimusi“. Iš raštų „Dėl žurnalistų darbo apribojimų Seime“ inicijavimo ir pasirašymo aplinkybių galima daryti išvadą, kad šių raštų iniciatoriai laikė, jog atitinkamų visuomenės informavimo priemonių padalinių, skyrių, kuriems reikšmingi žurnalistų akreditavimo Seime tvarkos pakeitimai, vadovai yra kompetentingi pasirašyti šiuos raštus. Taigi kasatoriaus teiginiai, kad ieškovei buvo nurodyta pasirašyti „jei kanalas, kuriame ji dirba, sutinka su kreipimusi“, neatitinka tikrovės ir yra tik nepagrįsta liudytojos A. Ž. parodymų interpretacija.

1.4. Ieškovė pažymi, kad bendrovės generalinė direktorė su Programų direktoriumi nederino klausimo dėl reportažo apie reporterio A. Z. incidentą su Seimo Pirmininku rodymo. Be to, tai, kad generalinė direktorė neleido ieškovei rodyti šio reportažo, neleidžia daryti išvados dėl ieškovės įgaliojimų apimties. Be abejonės, generalinė direktorė tiesioginiu nurodymu gali susiaurinti iš esmės bet kokius ieškovės įgaliojimus, tačiau, kol tokių tiesioginių nurodymų nėra, ieškovės įgaliojimai yra gana platūs. Kadangi tiesioginių nurodymų, susijusių su raštų „Dėl žurnalistų darbo apribojimų Seime“ pasirašymu, ieškovė iš generalinės direktorės nebuvo gavusi, tai šių raštų pasirašymas priklausė ieškovės kompetencijai.

1.5. Dėl Vidaus darbo tvarkos taisyklių 1.2, 7.1.2, 7.1.5 papunkčių pažeidimo.

1.5.1. Bendrovės generalinė direktorė ieškovei buvo davusi tik bendro pobūdžio nurodymą nesikišti į konfliktą dėl žurnalisto A. Z. akreditacijos panaikinimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovei buvo duotas nurodymas nesiimti jokių aktyvių veiksmų ne tik dėl Seimo vadovybės konflikto su nurodytu žurnalistu, bet ir dėl šio konflikto padarinių, todėl kasacinio skundo teiginiai, jog toks nurodymas buvo, neatitinka tikrovės. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nebuvo duomenų apie tai, kad Seimo valdybos nutarimai, kuriais buvo pakeista žurnalistų akreditavimo Seime tvarka, buvo nulemti būtent bendrovės žurnalisto, kuriam panaikinta akreditacija, netinkamo elgesio; tokios aplinkybės kasatorius neįrodė (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu vien tai, kad nurodyti Seimo valdybos nutarimai buvo pakeisti netrukus po kilusio Seimo vadovybės konflikto su žurnalistu A. Z., nereiškia, jog Seimo valdybos nutarimų pakeitimas buvo tiesioginis nurodyto konflikto rezultatas.

1.5.2. Kasatoriaus įsakyme dėl drausminės nuobaudos paskyrimo nenurodyta, kad nuobauda skiriama už tai, jog ieškovė esą nevykdė tiesioginės vadovės – generalinės direktorės – nurodymų ir taip pažeidė DK 228 straipsnio, Vidaus darbo tvarkos taisyklių 1.2, 7.1.2, 7.1.5 papunkčių, Žinių skyriaus direktoriaus pareiginių instrukcijų 1.2 papunkčio nuostatas. Atsižvelgiant į šiame kasatoriaus įsakyme nurodytą faktinį ir teisinį drausminės nuobaudos skyrimo pagrindą ir į tai, kad šis pagrindas procesiniuose dokumentuose negali būti išplečiamas, konstatuotina, jog kasatorius apskritai neturi teisės atleidimo iš darbo pagrįstumo grįsti aplinkybe dėl tiesioginės vadovės – generalinės direktorės – nurodymų nevykdymo.

1.5.3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad reikalavimas iš ieškovės, jog, pasirašydama raštus „Dėl žurnalistų darbo apribojimų Seime“, ji gautų atskirą generalinės direktorės įgaliojimą, neatitiktų protingumo principo. Be to, atsižvelgiant į Vidaus darbo tvarkos taisyklių 6.15 papunktyje įtvirtintą ieškovės kompetenciją ir padarinius, kuriuos sukėlė žurnalistų akreditavimo Seime tvarkos pakeitimai, būtų neprotinga, jog norėdama tinkamai atlikti savo pareigas ir veikti neviršijant savo kompetencijos, ieškovė turėtų gauti atskirus įgaliojimus.

2. Dėl netinkamo DK 297 straipsnio 3, 4 dalies taikymo ir aiškinimo bei CPK 185 straipsnio 414 straipsnio 1 dalies, 418 straipsnio normų pažeidimo.

2.1. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų teisių gynimo būdą taiko tik tuo atveju, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl šioje teisės normoje nurodytų priežasčių, tuo tarpu tokių priežasčių nenustačius – taiko DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Taigi DK 297 straipsnio 4 dalies taikymas yra subsidiarus: ši dalis taikoma tik tada, kai darbuotojas nepageidauja būti grąžinamas į darbą arba tai padaryti nėra objektyvios galimybės.

2.2. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pareiškimą dėl teismo sprendimo neįvykdymo, bylos Nr. 3K-7-525/2002, išdėstytais išaiškinimais, ieškovė teigia, kad po jos atleidimo iš darbo bendrovėje padaryti įmonės vidaus struktūros pertvarkymai neriboja ieškovės teisės būti grąžinta į darbą. Kasatoriaus cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007, nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl kasacinis skundas negali būti grindžiamas nurodytoje nutartyje išdėstytais išaiškinimais, nes teismai turi vadovautis teismų praktika ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. F. A. K., bylos Nr. 3K-3-9/2006; kt.). Be to, svarbu ne tai, ar buvo būtinybė kasatoriui atlikti struktūrinius įmonės pertvarkymus, bet tai, ar šie pertvarkymai realūs, ar jie nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik sukliudyti darbuotojui grįžti į darbą. Anot ieškovės, byloje neginčijamos aplinkybės, kad kasatorius realiai atliko įmonės vidaus struktūros pertvarkymus ir kad šie pertvarkymai yra būtini; ginčytinas tik klausimas, ar po atliktų pertvarkymų realiai išliko ieškovės pareigybė. Sprendžiant šį klausimą, atsižvelgtina į tai, kas apibrėžia šių pareigybių egzistavimą, t. y. darbo funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, kasatoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu panaikinus Žinių skyriaus direktoriaus pareigybę, skyrius išliko, tik buvo prijungtas prie kito skyriaus. Taigi Žinių skyrių prijungus prie kito skyriaus, ieškovės darbo funkcijos realiai išliko, tik jos pavestos kitam darbuotojui.

2.3. Atkreipusi dėmesį į CPK 178 straipsnio ir 414 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškovė teigia, kad darbo bylose teismas turi teisę, bet ne pareigą rinkti įrodymus savo iniciatyva, todėl neprivalėjo pasiūlyti kasatoriui pateikti papildomų įrodymų, juolab kad jų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas, o pats kasatorius buvo atstovaujamas kvalifikuoto advokato. Išvadas dėl aplinkybių, susijusių su įmonės vidaus struktūros pertvarkymų ir ieškovės pareigybės panaikinimo realumo, apeliacinės instancijos teismas padarė išsamiai išanalizavęs visas bylos aplinkybes ir įvertinęs visus įrodymus, todėl atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad teismas darė išvadas dėl aplinkybių, kurios nebuvo tirtos teismo posėdžio metu, taip pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 176-185 straipsniai).

2.4. Kasatoriaus argumentai, kad ieškovės reikalavimas būti grąžintai į darbą nedera su ieškovės neigiama pozicija dėl bendrovės vadovybės veiksmų, kurią (poziciją) ieškovė viešai išreiškė jau kitą dieną po atleidimo iš darbo, ir kad tai esą pažeidžia Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 4.6.4 papunkčio bei DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškovės manymu, yra nepagrįsti, nes: pirma, šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą; antra, nurodytos nuostatos taikomos darbuotojams, tuo tarpu, atleidus ieškovę iš darbo, ji nebebuvo bendrovės darbuotoja; trečia, apie bendrovės vadovybės veiksmus ieškovė nepasakė nieko tokio, kas galėtų būti traktuojama kaip kliūtis grąžinti ją į darbą.

2.5. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ieškovės atsakomasis pasiūlymas, kasatoriaus gautas po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, neva paneigia ieškovės deklaruojamą norą būti sugrąžintai į darbą. Anot ieškovės, kasatoriaus inicijuotose derybose ji nurodė, kad pagrindinis jos siekis buvo ir bus būti grąžinta į darbą. Kadangi kasatorius su tuo nenorėjo sutikti, tai jis siūlė ieškovei piniginę kompensaciją, kuri ieškovei nebuvo priimtina, todėl, įvertindama, kokias pareigas ir socialines garantijas prarastų, taip pat atsižvelgdama į pasaulinės ekonominės krizės nulemtą situaciją darbo rinkoje, ieškovė pateikė kasatoriui savo pasiūlymą, tačiau šalims susitarti taip ir nepavyko. Taigi toks ieškovės pasiūlymas negali paneigti ieškovės noro būti sugrąžinta į darbą, nebent priešingai – parodo tik tai, kaip iš tikrųjų ieškovė vertino savo darbo vietą ir kokiomis sąlygomis ji būtų sutikusi jos atsisakyti.

2.6. Ieškovės teigimu, jos darbas kitose televizijose realiai nebuvo kliūtis grąžinti ją į darbą, nes, priėmus įsakymą dėl grąžinimo į darbą, ieškovė nedelsdama atsisakė bet kokių pareigų kitose televizijose, kad nebūtų pažeidžiamas Žinių skyriaus direktoriaus pareiginių instrukcijų 1.6 papunktis. Be to, nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo ieškovė nebuvo kasatoriaus bendrovės darbuotoja, todėl jai nebuvo taikomas (lojalumo aspektu) Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 1.6 papunktis. Kita vertus, negali būti tikimasi, kad neteisėtai iš darbo atleistas darbuotojas, pageidaujantis grįžti į darbą, lauktų teismo sprendimo ir tuo laikotarpiu nesiieškotų kito darbo.

2.7. Dėl nepalankių darbo sąlygų, grąžinus ieškovę į pirmesnį darbą.

2.7.1. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu matyti tendencija nehiperbolizuoti konfliktiškų darbuotojo ir darbdavio santykių galimybės ir su tuo susijusių nepalankių darbo sąlygų sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Nurodytose nutartyse pripažinta, kad konfliktiškų darbuotojo ir darbdavio santykių galimybė nėra pakankamas pagrindas atsisakyti grąžinti darbuotoją į darbą. Nors kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008, tačiau būtent šioje byloje (nutartyje) nurodyta, kad šalių konfliktas neturi būti hiperbolizuojamas; nurodytoje byloje kasacinis teismas grąžino ieškovę į darbą.

2.7.2. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad, neteisėtai atleidus darbuotoją iš darbo ir nagrinėjant bylas teisme, tarp šalių visais atvejais neišvengiamai kyla konfliktas, kuris gali išlikti net pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, todėl šalių konflikto nedera sureikšminti. Kitoks šalių konflikto vertinimas reikštų, kad darbuotojas praktiškai niekada negali būti grąžinamas į darbą. Toks požiūris neatitiktų teisinio reguliavimo tikslų ir nebūtų suderinamas su teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Ieškovė pažymi, kad šalių santykiai nėra tiek konfliktiški, kad nebūtų galima grąžinti ieškovės į darbą. Be to, ar darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, turėtų nuspręsti darbuotojas, kaip ir tai, ar grąžintas į darbą jis galės prisitaikyti, ar galės normaliai vykdyti savo funkcijas, įsilieti į kolektyvą.

3. Ieškovė teismo sprendimo įvykdymo aspektu prašo įvertinti ir tą aplinkybę, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus kasacinį skundą ir sustabdžius apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą, bendrovės generalinės direktorės 2010 m. sausio 14 d. įsakymu ieškovė vėl atleista iš Žinių skyriaus direktorės pareigų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kaip darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindo, ir DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinio sampratos

 

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Šiurkštų darbo pareigų pažeidimą reglamentuoja DK 235 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas šiurkščių pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kurie reikšmingi sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Ch. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. C. v. Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; kt.). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojų pareigas taip pat gali reglamentuoti kitos DK normos, kiti įstatymai ir norminiai bei lokaliniai teisės aktai, profesinės etikos kodeksai, taisyklės ar pan. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

Šioje byloje aktuali DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinio samprata. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad savavaliavimo, kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, požymiai DK nėra atskleisti. Taip pat nurodė, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškintinas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, tai galėtų būti, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu (DK 10 straipsnis) ir konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinį. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė kitokio nei pirmosios instancijos teismo aiškinimo. Kasaciniame skunde teigdamas, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kasatorius nepateikia tokį savo teiginį patvirtinančių teisinių argumentų. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiu kasacinio skundo teiginiu. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 pateiktų išaiškinimų nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes nurodytas Senato nutarimas yra metodinė medžiaga, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktiką formuoja kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei drausminės atsakomybės pagrindo konstatavimo

 

Šioje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, valdybos nariams ir Lietuvos Respublikos Prezidentui per šių institucijų kanceliarijas buvo pateikti 2009 m. sausio 7 d. raštai „Dėl žurnalistų darbo ribojimo Seime“, kuriuos pasirašė visuomenės informavimo priemonių vyriausieji redaktoriai, žinių tarnybų vadovai, tarp jų ir ieškovė, prašydami panaikinti raštuose nurodytus akreditavimo taisyklių Seime pakeitimus, kaip apkraunančius žiniasklaidos priemonių redakcijas papildoma veikla, trukdančia atlikti žurnalistines funkcijas. Kasatoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymu ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – už tai, kad ji nurodytus raštus pasirašė TV3 vardu, neturėdama įgaliojimų. Kasatorius ieškovės veiksmus vertino kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – savavaliavimą.

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai išvadą, jog jis neįrodė ieškovės savavaliavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, padarė pažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176-185 straipsniai), netinkamai taikydami DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kuriais teigiama, kad taip kasatorius kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog kai įsakyme darbo drausmės pažeidimas, už kurį taikyta drausminė nuobauda, nenurodytas arba nurodytas nekonkrečiai, darbdavys (atsakovas) pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turi teisę nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą ir jį patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (CPK 226 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis, 415 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“, bylos Nr. 3K-3-314/2005). Taigi šioje byloje kasatorius pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turėjo teisę nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, už kurį ieškovei skirta ginčijama drausminė nuobauda, ir jį patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė pasirašė 2009 m. sausio 7 d. raštus „Dėl žurnalistų darbo ribojimo Seime“, vienas iš kurių adresuotas Respublikos Prezidentui, o kitas – Seimo Pirmininkui, Seimo valdybos nariams. Šiai bylai išspręsti yra reikšminga aplinkybė, ar ieškovė nurodytus raštus pasirašė atsakovo struktūrinio padalinio – Žinių skyriaus, kurio direktore dirbo, – vardu, ar asmeniškai savo vardu, nes ieškovės teisė į atitinkamą saviraišką nėra kvestionuojama, tokios teisės nekvestionuoja ir kasatorius. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad bylą nagrinėję teismai šią aplinkybę nustatė skirtingai: pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nurodytus raštus ieškovė pasirašė struktūrinio padalinio – Žinių skyriaus – vardu, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad aptariamus raštus ieškovė pasirašė savo vardu, t. y. kaip žurnalistė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytu teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo precedentais, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad nurodytus raštus ieškovė pasirašė struktūrinio padalinio – Žinių skyriaus – vardu. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina bylos duomenys apie kontaktus dėl šių raštų dar iki jų pasirašymo, aptariamų raštų turinys. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, paduodama apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neginčijo. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, jog aptariamus raštus ieškovė pasirašė savo vardu, nustatė netinkamai taikydamas proceso teisės normas (CPK 185 straipsnis). Nagrinėdama šią bylą teisėjų kolegija remiasi pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Netinkamai nustatęs šią faktinę aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas padarė ir kitą byloje surinktų įrodymų neatitinkančią išvadą, jog valstybės pareigūnai, gavę nurodytus raštus, neturėjo pagrindo manyti, jog juose buvo išreikšta kasatoriaus nuomonė.

Bylą nagrinėję teismai, analizuodami ir vertindami, ar ieškovė, pasirašydama raštus, nevykdė kasatoriaus vadovės nurodymų, neatkreipė dėmesio į tai, kad, kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, kasatoriaus generalinė direktorė apie iniciatyvą dėl aptariamų raštų parengimo, jų pasirašymo ir pateikimo atitinkamiems subjektams nebuvo informuota, apie tai sužinojo jau įvykus faktui. Akivaizdu, kad to nežinodama, kasatoriaus generalinė direktorė neturėjo pagrindo duoti ieškovei, kaip Žinių skyriaus direktorei, nurodymų dėl kasatoriaus pozicijos ir strategijos aptariamų raštų aspektu. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad kasatoriaus generalinė direktorė buvo išsakiusi ieškovei poziciją, be kita ko, kad „į žurnalistų sąjungos konfliktą nesileisime“. Tokia kasatoriaus pozicija nevertintina kaip neteisėta, taigi kasatorius, pagal įstatymus disponuodamas savo teisėmis, tarp jų – ir teise į saviraišką, turėjo teisę pasirinkti tokią poziciją (kaip matyti iš bylos duomenų, analogišką tokiai kasatoriaus pozicijai užėmė ir kai kurios kitos žiniasklaidos priemonės), tuo tarpu ieškovė, kaip struktūrinio padalinio vadovė, turėjo veikti taip, kad ši kasatoriaus pozicija būtų įgyvendinta, o, kilus neaiškumui dėl jos įgyvendinimo arba atsiradus naujoms aplinkybėms, ieškovė, atsižvelgdama į egzistuojančius pavaldumo santykius bei laikydamasi protingumo ir sąžiningumo principų, privalėjo savo veiksmus suderinti su kasatoriaus generaline direktore, tačiau to nepadarė, nors pagal ieškovės, kaip Žinių skyriaus direktorės, statusą, darbo įgūdžius jai taikytini padidinti asmeninio bei profesinio kompetentingumo ir etikos reikalavimai.

Santykiuose su valstybės institucijomis tokiais, kaip nagrinėjamoje byloje, klausimais, susijusiais su atitinkamos pozicijos valstybės institucijų kompetencijos klausimais demonstravimu, bendrovės struktūrinis padalinys negali veikti savarankiškai ir neatsižvelgti į bendrovės užimamą poziciją. Tokių įgaliojimų UAB „TELE-3“ Žinių skyriaus direktoriaus pareiginėje instrukcijoje nenumatyta, jų suteikimo bylos duomenys nepatvirtina. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis bei vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai išaiškino Žinių skyriaus direktoriaus įgaliojimų apimtį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė turėjo įgaliojimus savo vadovaujamo padalinio vardu pasirašyti 2009 m. sausio 7 d. raštus „Dėl žurnalistų darbo ribojimo Seime“. Tokių įgaliojimų, veiksmų nesuderinus su kasatoriaus vadovybe, ieškovei nesuteikia ir kasatoriaus Vidaus darbo tvarkos taisyklių 6.15 punktas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir kuriame nustatyta administracijos pareiga gerinti darbuotojų darbo sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė žinojo ir suprato, jog nurodytus raštus pasirašinėja žiniasklaidos priemonių atitinkamų skyrių vadovai, vyriausieji redaktoriai, išreikšdami atitinkamos žiniasklaidos priemonės oficialią poziciją, nes su tekstu buvo susipažinusi, jos parašas nurodytuose raštuose buvo ne pirmasis ir ji, prieš pasirašydama, negalėjo nepastebėti, kas ir kieno vardu jau yra pasirašęs prieš ją. Ieškovės nurodyta, bet neįrodyta aplinkybė, kad aptariamus raštus ji pasirašė ne kaip kasatoriaus struktūrinio padalinio vadovė to padalinio vardu, o kaip eilinė pilietė ir žurnalistė, šią aplinkybę vertinant greta kitų byloje surinktų duomenų ir nustatytų aplinkybių, teikia pagrindą išvadai, jog ieškovė suprato, kad kaip kasatoriaus Žinių skyriaus direktorė ji neturi teisės pasirašyti tų raštų.

Darytina išvada, kad ieškovė, kaip kasatoriaus Žinių skyriaus direktorė, pasirašydama 2009 m. sausio 7 d. raštus „Dėl žurnalistų darbo ribojimo Seime“, nevykdė teisėtų darbdavio nurodymų, pažeidė DK 228 straipsnį, Žinių skyriaus direktoriaus pareiginės instrukcijos 3.4 papunktį, Vidaus darbo tvarkos taisyklių 1.2, 7.1.2, 7.1.5 papunkčius. Ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – savavaliavimą, nurodytą DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai išvadą, jog ieškovė nepažeidė darbo drausmės, padarė pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai taikydami DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

 

Dėl drausminės nuobaudos parinkimo

 

DK 238 straipsnis, reglamentuojantis drausminės nuobaudos parinkimą, nustato, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo ankščiau. Ši teisės norma turi būti taikoma parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (šiurkštų darbo pareigų nevykdymą). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl, nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas, be kitų aplinkybių, patikrina ir DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-13/2005). Parinkdamas drausminę nuobaudą, darbdavys gali (atitinkamais atvejais – turi) atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, reikšmingas jos parinkimui, taip pat turi vadovautis DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pagal DK 242 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto nusižengimo sunkumą.

Šioje byloje, vertinant ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, atsižvelgtina į tai, kad nors ir ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, tačiau byloje nenustatyta, kad padarytas darbo drausmės pažeidimas sukėlė kasatoriui neigiamų padarinių. Jį (pažeidimą) vertinti kaip sunkų būtų neteisinga. Bylos duomenys apie pažeidimo padarymo aplinkybes bei ieškovės ankstesnį darbą pas kasatorių, neteikia pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju drausminės atsakomybės tikslus atitinka griežčiausios drausminės nuobaudos ieškovei skyrimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, sprendžia, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – nėra adekvati ieškovės padarytam darbo drausmės pažeidimui, ji (drausminė nuobauda) yra per griežta, todėl pagal DK 242 straipsnio 2 dalį tai teikia pagrindą panaikinti ginčijamą drausminę nuobaudą ir ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu – kaip atleidimą be teisėto pagrindo (DK 297 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo bei taikymo

 

DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; kt.), yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, konstatuota: kadangi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta galimybė taikyti vieną iš alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, tai teismai, parinkdami vieną iš jų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti bei siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007, konstatuota, kad DK 287 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyti alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų interesams ginti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismas, pripažinęs ieškovo (darbuotojo) atleidimą iš darbo neteisėtu, DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą taiko, jeigu nustato, jog ieškovas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl šioje teisės normoje nurodytų priežasčių, tuo tarpu tokių priežasčių nenustačius – taiko DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą; DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Nuspręsdamas, kad, neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinus į darbą, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas turi nustatyti, kad dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne atsiras, o jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010).

Šios bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbovietėje atlikti struktūriniai pertvarkymai gali būti kvalifikuojami kaip DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta šios teisės normos taikymo sąlyga – organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą. Teismas, spręsdamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos – darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių – egzistavimo ar neegzistavimo, neturi įgaliojimų vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo (sprendimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys, išskyrus teisės aktų nurodytus atvejus, turi teisę priimti savarankiškai ir savo rizika), o yra įgaliotas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo negalimumą grąžinti į pirmesnį darbą.

Šią bylą nagrinėję teismai ieškovės pažeistas darbo teises gynė taikydami skirtingus pažeistų teisių gynimo būdus. Pirmosios instancijos teismas taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytą darbuotojo teisių gynimo būdą, nes nustatė, kad ieškovė negali būti grąžinta į pirmesnį darbą dėl darbovietėje atliktų struktūrinių pertvarkymų (kasatorius 2009 m. sausio 21 d. įsakymu pertvarkė įmonės vidaus struktūrą, be kita ko, panaikindamas Žinių skyriaus direktoriaus pareigybę, Žinių skyrių prijungdamas prie Programų skyriaus; nėra duomenų, kad padaryti pakeitimai nėra realūs ar yra fiktyvūs bei dėl to, kad ieškovei bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (tarp ieškovės ir atsakovo vadovybės yra susidariusi konfliktinė situacija). Apeliacinės instancijos teismas taikė DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytą darbuotojo teisių gynimo būdą, nes sprendė, kad: kasatoriaus padaryti bendrovės struktūros pertvarkymai nepakankami tam, kad būtų pagrindu negrąžinti ieškovę į darbą; kasatorius neįrodė atliktų struktūrinių pertvarkymų būtinumo; nenustatyta priežasčių, dėl kurių ieškovė negalėtų būti grąžinta į darbą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinį, bylos duomenis bei kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog po ieškovės atleidimo iš darbo pas kasatorių yra atlikti struktūriniai pertvarkymai, tinkamai juos (pertvarkymus) įvertino ir pagrįstai sprendė, kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos taikant ne DK 297 straipsnio 3 dalyje, o šio straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą. Byloje nustatyta, kad kasatoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu, be kita ko, nuo 2009 m. sausio 22 d.: panaikintos vietinių laidų gamybos prodiuserio, Žinių skyriaus direktoriaus, specialiųjų projektų vadovo pareigybės; Žinių skyrius prijungtas prie Programų skyriaus; pakeistas Anonsų gamybos skyriaus pavaldumas (T. 1, b. l. 68). Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ginčui išspręsti reikšmingi kasatoriaus atlikti struktūriniai pertvarkymai – Žinių skyriaus direktoriaus pareigybės panaikinimas ir šio skyriaus prijungimas prie Programų skyriaus – atlikti nekompetentingo organo sprendimu, nėra realūs ar yra fiktyvūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus atlikti struktūriniai pertvarkymai nagrinėjamos bylos kontekste gali būti kvalifikuojami kaip DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta šios teisės normos taikymo sąlyga – organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad kasatoriaus atlikti bendrovės struktūros pertvarkymai nepakankami tam, kad būtų pagrindas, taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, negrąžinti ieškovės į darbą, netinkamai vertino kasatoriaus atliktus pertvarkymus, taip pat nepagrįstai kaip precedentine šiai bylai aptariamu klausimu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. V. v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-3-333/2006, nes bylos, kurioje buvo priimta nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, ir šios bylos aplinkybės, reikšmingos DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, nėra analogiškos arba iš esmės panašios. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas, kad Žinių skyrių prijungus prie kito (Programų) skyriaus vis dėlto Žinių skyrius išliko, yra nelogiškas. Šioje nutartyje nagrinėjamos bylos kontekste jau yra pasisakyta dėl teismo įgaliojimų, jam nustatinėjant DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos – darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių – egzistavimą ar neegzistavimą, todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nesant tam teisinio pagrindo nurodė, jog kasatorius byloje privalėjo įrodyti atliktų struktūrinių pertvarkymų būtinumą, pablogėjusią įmonės ekonominę padėtį, veiklos kaštų sumažėjimą ir pan. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingų ir neturinčių įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui nenagrinėja kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas netaikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyto darbuotojo teisių gynimo būdo, padarė CPK 14 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio, 414 straipsnio 1 dalies, 418 straipsnio pažeidimų.

Šioje nutartyje jau minėta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą DK 297 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką teismas, nuspręsdamas, jog, neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinus į darbą, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, turi nustatyti, kad dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne atsiras, o jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo arba apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinį ir nustatytas aplinkybes, bylos duomenis apie ieškovės ir kasatoriaus vadovybės tarpusavio santykius ir konfliktą (jo priežastis, pobūdį, turinį, apraiškas, aštrumą ir kt.), abiem ginčo šalims taikytinus aukštus moralės ir etikos standartus bei į kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad bylos duomenys neteikia pakankamo pagrindo išvadai, jog šios bylos atveju jau realiai egzistuoja DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta priežastis – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (CPK 185 straipsnis). Darytina išvada, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesant tam pagrindo nustatė, jog šios bylos atveju egzistuoja DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta šios teisės normos taikymo sąlyga – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, jog tokios sąlygos egzistavimo byloje nenustatyta.

Pasisakydama dėl kasacinio skundo argumento, kad ieškovės darbas konkuruojančiuose su kasatoriumi televizijos kanaluose turėjo būti įvertintas kaip akivaizdus nelojalumas, prieštaraujantis kasatoriaus interesams ir teikiantis pagrindą negrąžinti ieškovės į pirmesnį darbą dėl „kitų panašių priežasčių“, nes DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių sąrašas nėra baigtinis, teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių sąrašas nėra baigtinis, tačiau sprendžia, kad ieškovės darbas konkuruojančiuose su kasatoriumi televizijos kanaluose nevertintinas kaip į ekonomines, technologines ar organizacines panaši priežastis, dėl kurios ieškovė negalėtų būti grąžinta į pirmesnį darbą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės panašaus pobūdžio darbas kitoje televizijoje nevertintinas kaip ieškovės nelojalumas kasatoriui.

Kasatorius kasaciniame skunde bei ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą netinkamai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pareiškimą dėl teismo sprendimo neįvykdymo, bylos Nr. 3K-7-525/2002, išdėstytais išaiškinimais, nes nurodytoje nutartyje yra pasisakyta dėl Darbo sutarties įstatymo normų aiškinimo ir taikymo, tuo tarpu sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą Darbo sutarties įstatymo normos, atsižvelgiant į įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, netaikytinos. Teismo precedentų (atitinkamų teisės nuostatų turinio bei jų taikymo sampratos) taikymas neatsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą yra negalimas.

Atsižvelgiant į DK 297 straipsnio 4 dalies hipotezę bei šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką kasaciniame teisme, pripažintinas klaidingu ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, jog teismui sprendžiant, ar darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, būtent darbuotojas turėtų nuspręsti, ar grąžintas į darbą jis galės prisitaikyti, ar galės normaliai vykdyti savo funkcijas, įsilieti į kolektyvą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog ieškovė į pirmesnį darbą negali būti grąžinta dėl organizacinių priežasčių – kasatoriaus struktūrinių pertvarkymų, todėl neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistos ieškovės teisės turi būti apginamos taikant DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytą darbuotojo teisių gynimo būdą.

 

Remiantis išdėstytais argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria yra pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, tik pakeistina dalis jo motyvų.

 

Paliekama galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos ir kuria ieškovei iš kasatoriaus priteista po 356,19 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, įsiteisės nuo šios kasacinio teismo nutarties priėmimo dienos. Taigi yra teisinis ir faktinis pagrindas apskaičiuoti ieškovei priteistiną vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką tvirta pinigų suma (DK 297 straipsnio 4 dalis, CPK 279 straipsnio 1, 3 dalys). Byloje yra duomenų, kad, vykdant šioje byloje priimtą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kasatoriaus 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymu ieškovė buvo grąžinta į pirmesnį darbą (T. 2, b. l. 137), o 2010 m. sausio 14 d. įsakymu kasatorius panaikino nurodytą 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymą, nurodė nuo 2010 m. sausio 14 d. nutraukti darbo užmokesčio skaičiavimą ir mokėjimą ieškovei (ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą priedas). Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteista vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma – 26 358,06 Lt – yra apskaičiuota už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 21 d. iki gegužės 7 d. imtinai. Po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ieškovės priverstinė pravaikšta dar tęsėsi 7 kalendorinius mėnesius ir 53 darbo dienas (į priverstinės pravaikštos laiką neįskaičiuojamas laikotarpis nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2010 m. sausio 13 d. imtinai, kurio metu šalių darbo santykiai buvo atkurti ir egzistavo), už šį laiką ieškovei pagal DK 297 straipsnio 4 dalį turi būti priteista 71 238,07 Lt vidutinio darbo užmokesčio. Taigi ieškovei už visą priverstinės pravaikštos laiką priteistina vidutinio darbo užmokesčio suma yra 97 596,13 Lt. Vadovaujantis koncentracijos ir ekonomiškumo principais ši suma ieškovei yra priteistina, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista iš atsakovo 26 358,06 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 356,19 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniam teismui pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose šalys yra suformulavę prašymus priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė, prašydama priteisti kasaciniame teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos yra patvirtintos byloje pateiktais dokumentais, iš kurių matyti, kad jis turėjo 2041 Lt išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti ir 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (T. 2, b. l. 162, 181, 182). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo rezultatą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose bei kasaciniame teisme, sprendžia, kad pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nėra pagrindo (CPK 93 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu vertinant bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, darytina išvada, kad kasacinio teismo sprendimas viena ketvirtąja dalimi yra priimtas kasatoriaus naudai. Šios proporcijos laikantis, kasatoriui iš ieškovės priteistina 510,25 Lt žyminiam mokesčiui turėtų išlaidų atlyginimas. Kasatoriaus prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, mažintinos iki 2000 Lt ir, laikantis nurodytos proporcijos, kasatoriui iš ieškovės priteistina 500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimas. Remiantis išdėstytais argumentais, kasatoriui iš ieškovės iš viso priteistina 1010,25 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Kasaciniame teisme patirta 25,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinį skundą tenkinant iš dalies, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš abiejų šalių, laikantis pirmiau nurodytos proporcijos, t. y. iš ieškovės priteistina 6,31 Lt, o iš kasatoriaus – 18,94 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo dalis, panaikinti. Likusią Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4  d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei J. B. priteista iš atsakovo UAB „TELE-3“ 26 358,06 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 356,19 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, pakeisti. Priteisti ieškovei J. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „TELE-3“ (j. a. k. 121393020) 97 596,13 Lt (devyniasdešimt septynis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt šešis litus trylika centų) vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką. Likusią Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. B. (duomenys neskelbtini) 1010,25 Lt (vieną tūkstantį dešimt litų dvidešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „TELE-3“ (j. a. k. 121393020) naudai ir 6,31 Lt (šešis litus trisdešimt vieną centą) valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovo UAB „TELE-3“ (j. a. k. 121393020) 18,94 Lt (aštuoniolika litų devyniasdešimt keturis centus) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Gražina Davidonienė

 

 

Zigmas Levickis

 

 

Antanas Simniškis