Civilinė byla Nr. 2A-1987-560/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34651-2013-4

                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                       11.9.10.8.; 12.4.; 15.3.2.; 121.18.; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikai dėl darbo sąlygų darbuotojų saugos ir sveikatos specialistei nesudarymo ir etato skyrimo bei aprūpinimo darbo priemonėmis ir darbo sąlygų sudarymo, drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo bei delspinigių išieškojimo, priverstinės pravaikštos apmokėjimo ir neturtinės žalos atlyginimo bei darbo ginčų komisijos sprendimo, ir pagal atsakovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ieškinį ieškovei V. M. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-09-19 sprendimo Nr.-3541 pakeitimo dalyje dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – pakeitimo į pastabą bei darbo ginčo komisijos neišnagrinėtų skunde pateiktų reikalavimų išsprendimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – darbo ginčų komisija) 2013-09-19 priėmė sprendimą darbo ginčo byloje pagal ieškovės V. M. prašymą atsakovui VŠĮ Naujosios Vilnios poliklinikai dėl drausminių nuobaudų panaikinimo ir darbo užmokesčio išieškojimo, kuriuo nusprendė ieškovei atsakovo direktorės V. P. 2013-07-03 įsakymu Nr. V-118 paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, panaikinti; 2013-07-11 įsakymu Nr. V-128 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, pakeisti į švelnesnę drausminę nuobaudą – pastabą; ieškovės naudai išieškoti iš atsakovo darbo užmokestį už kvalifikacijos kėlimo laiką – 1 116,90 Lt (neatskaičius mokesčių); sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio išieškojimo ieškovės naudai iš atsakovo, neviršijant jos vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (t. y. 672 Lt), vykdyti skubiai.

Ieškovė V. M. kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti darbo ginčų komisijos 2013-09-19 sprendimą ir panaikinti 2013-07-03 bei 2013-07-11 įsakymais paskirtas drausmines nuobaudas – pastabą ir papeikimą, pripažinti negaliojančiu darbo sutarties nutraukimą nuo 2013-07-19 ir priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo 2013-07-20, nukreipiant sprendimą skubiam vykdymui, išmokėti atlyginimą už viršvalandinį mokymąsi radiacinės saugos kursuose, į kuriuos ieškovė buvo išleista atsakovės įsakymu, - 444,9 Lt (neatskaičius mokesčių) ir delspinigius po 0,06 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną (nuo 1 116,9 Lt sumos (atskaičius mokesčius) iki spalio 18 d. ir nuo 444,9 Lt sumos iki faktinio išmokėjimo dienos), panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą 2013-07-16, atlyginti 15 000 Lt dydžio neturtinę žalą už sukeltus dvasinius išgyvenimus, viešą pažeminimą ir reputacijos sumenkinimą, bendradarbių akivaizdoje be pagrindo pareikštus kaltinimus meluojant bei darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto kompetencijos nepripažinimą, paskyrus nepagrįstas drausmines nuobaudas.

Nurodė, kad nuo 2012-12-29 VŠĮ Naujosios Vilnios poliklinikoje pagal darbo sutartį ieškovė pradėjo eiti darbuotojų saugos ir sveikatos specialistės pareigas 0,25 etato darbo krūviu. Pirmomis darbo dienomis ieškovė personalo vadovei S. K. pateikė Darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto pareigybės aprašymo projekto elektroninį variantą, kuris pasirašyti buvo pateiktas tik 2013-02-21. Nurodė, kad darbo vieta ieškovei buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų nuostatas – Diagnostikos laboratorijos patalpose, aprūpinant tik darbo stalu ir kėde, kanceliarinėmis priemonėmis bei direktorės žodiniais pažadais suteikti kitą kompiuterizuotą darbo vietą. Ieškovė neturėdama tinkamos darbo vietos, iš dalies dirbo namuose, naudodama savo darbo priemones. Vykdydama tiesiogines savo pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, raštu pateikė atsakovui 2013-01-31 tarnybinį pranešimą „Dėl 2013-01-11 įsakymo Nr. V-18 „Dalies pareigų ir teisių perdavimo atsakingiems darbuotojams“ atitikimo teisės aktų nuostatoms“ bei 2013-01-31 VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos gaisrinės saugos būklės patikrinimo aktą. Nuo kovo mėn. atsakovas pareikalavo dirbti poliklinikoje antradieniais nuo 10.00 val. iki 14.00 val. ir ketvirtadieniais nuo 10.00 val. iki 16.30 val., bet darbo sąlygų nepagerino, tik pasiūlė ieškovei kreiptis į pavaduotoją ūkio reikalams, kad jis leistų naudotis jo kompiuteriu, ką ieškovė ir padarė, tačiau tokiomis sąlygomis tinkamai atlikti pareigas nebuvo galimybių. Radiacinės saugos centro inspektorė I. T. informavo apie planuojamą 2013-02-21 poliklinikos radiacinės saugos patikrinimą. Šiuo pagrindu atsakovas nusprendė ieškovę paskirti atsakinga už radiacinę saugą. Ieškovė parengė atsakingo už radiacinę saugą asmens pareigybės aprašymą ir el. paštu 2013-02-18 nusiuntė pareigybės aprašymo projektą. 2013-02-21 personalo vadybininkė pateikė ieškovei darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto pareigybės aprašymą, kuriame buvo įtrauktas ir atsakingo asmens už radiacinę saugą aprašymas, tačiau ieškovė, neturėdama galimybės susipažinti su pareigybės aprašymu, bet nenorėdama sudaryti nemalonumų, pasirašė 2012-12-29 darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto pareigybės aprašymą, kurį reikėjo pateikti radiacinės saugos centro inspektorei inspektavimo metu. Nurodė, kad nors pareigų aprašyme nurodyta teisė gauti dokumentus, informaciją, priemones, reikalingas apraše nustatytoms pareigoms vykdyti, bet nei direktorė, nei personalo vadybininkė nepateikė jai Rentgenodiagnostikos skyriaus vadybos kokybės vadovo, nors 2013-04-05 įsakyme Nr. V-69 ir vėlesniuose įsakymuose reikalavo paruošti radiacinės saugos esamos situacijos apžvalgą įstaigoje bei pateikti siūlymus dėl lokalių teisės aktų projektų rengimo, esamų tobulinimo. Dėl to ieškovei nebuvo sudarytos sąlygos užbaigti ir lokalaus teisės akto „Darbuotojų apšvitos ir darbo vietų stebėsenos programos“ projekto rengimą. Balandžio mėn. pradžioje direktorė ieškovę žodžiu informavo apie poliklinikoje dirbančius naujai priimtus darbuotojus ir liepė juos supažindinti su įvadinėmis darbuotojų saugos ir sveikatos bei priešgaisrinės saugos instrukcijomis. Tačiau ieškovė, sekretoriate ir darbo stale neradusi instruktavimų registracijos žurnalų, priėjo išvadą, kad žurnalai pradingo, todėl, siekdama įvykdyti atsakovo paliepimą, parengė naujos formos įvadinių instruktavimų žurnalus. Ieškovė 2013-04-16 tarnybiniu pranešimu „Dėl įvadinių instruktavimų organizavimo“ pasiūlė įforminti naujai priimamų darbuotojų darbo sutartis tik esant žymai ant prašymo priimti į darbą, kad išklausyti įvadiniai darbuotojų saugos ir sveikatos, gaisrinės saugos instruktavimai, tačiau direktorė pareiškė, kad instruktavimų registracijos žurnalai niekur nedingo, bet yra pas ją, bei pareikalavo pateikti užpildytus žurnalus, tačiau sprendimas dėl darbuotojų instruktavimo priimtas nebuvo. Atsakovas 2013-04-05 įsakyme Nr. V-69 „Dėl teisės aktų ir tarnybinio pranešimo parengimo“ nurodė ieškovei iki 2013-04-31 parengti ir pateikti tvirtinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įgyvendinimo įstaigoje planą ir lokalių teisės aktų projektus, gaisrinės saugos priemonių įgyvendinimo planą ir lokalius teisės aktus, radiacinės saugos esamos situacijos apžvalgą bei siūlymus dėl lokalių teisės aktų projektų rengimo. Ieškovė gegužės mėn. pradžioje rengdama pažymą apie darbuotojų saugos ir sveikatos būklę nustatė, kad 2010-01-20 VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos kontingento patvirtinimo pažyma parengta ne pagal tuo metu galiojantį 2009-12-29 įsakymą Nr. V-1072 „Dėl LR SAM 2000-05-31 įsakymo Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ pakeitimo“, todėl informavo apie tai atsakovą ir pasiūlė stabdyti sveikatos tikrinimus iki naujos pažymos parengimo. Atsakovas nusprendė tęsti profilaktinius sveikatos tikrinimus, tačiau sutiko, kad reikia parengti naują pažymą. Nepaisant to, ieškovei nebuvo pateiktas poliklinikos pareigybių sąrašas, todėl ji turėjo savarankiškai rinkti šią informaciją, kurios neturėjo galimybės gauti. Nurodė, kad atsakovas 2013-05-03 įsakymu Nr. P-26 „Dėl dalyvavimo radiacinės saugos mokymuose“ leido ieškovei dalyvauti mokymuose nuo 2013-05-06 iki 2013-05-17 ir pavedė buhalterijai mokymų dienomis mokėti darbo užmokestį, tačiau ieškovei buhalterija sumokėjo pagal darbo grafiką tik už 4 darbo dienas, t. y. 20 val., nors mokymai truko 60 val. Ieškovė 2013-05-14 atvyko į polikliniką, siekdama atsakovui perduoti parengtus dokumentus, bet direktorė atsisakė priimti ieškovę, nurodydama, kad dokumentai būtų siunčiami elektroniniu paštu, ką ieškovė ir padarė. Baigusi mokymus, ieškovė tęsė kontingento pažymos rengimą, tačiau nesant kompiuteryje reikalingų programų, atliktas darbas birželio 6 d. buvo neatstatomai prarastas, dėl to teko darbą atlikti iš naujo. Birželio 27 d. pažyma buvo pateikta atsakovui, tačiau direktorė šią pažymą atmetė ir liepė perdaryti. 2013-07-02 dėl pasikeitusių transporto maršrutų ieškovė į darbą atvyko pavėlavusi apie 10 min. ir negalėdama dirbti koridoriuje prie apkrauto darbo stalo nuėjo pasiimti raktų nuo 316 kab., kuriame, IT darbuotojui leidus, dirbdavo prie kompiuterio. Po to nuėjo pasiimti iš sekretoriato kontingento pažymos. Direktorė pasikvietė ieškovę ir pareiškė, kad ji pavėlavo į darbą daugiau nei pusvalandį ir neparengė kontingento pažymos. Taip pat pareiškė, kad ieškovės pateikti lokalinių teisės aktų projektai jai nepatiko, bet nepaaiškino, kas konkrečiai netiko. Po kurio laiko pareigybių sąrašas ieškovei pagaliau buvo pateiktas, tačiau ieškovė nusprendė informacijos ateityje prašyti tik raštu, kas sukėlė personalo vadybininkės ir direktorės nepasitenkinimą. Nuo tada ieškovę darbovietėje pradėta engti. 2013-07-03 įsakymu Nr. V-118 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ ieškovei skirta drausminė nuobauda – pastaba. 2013-07-04 ieškovei poliklinikos administracijos, buhalterijos ir personalo skyriaus raštu paprašius pateikti asmens sveikatos paso knygeles, prašomus dokumentus pateikė tik buhalterija ir pavaduotoja slaugai, o direktorė, personalo vadovė ir vadybininkė jų nepateikė. 2013-07-09 ieškovei pateiktas 2013-07-09 įsakymas Nr. V-124 „Dėl V. M. darbo“, kuriame buvo nustatytas terminas iki 2013-07-16 pateikti gegužės 14 d. parengtus lokalius teisės aktus bei nuo 2013-08-01 nustatytas darbo laikas dirbti darbo dienomis po dvi valandas, nes ieškovei deleguota pareiga instruktuoti naujai priimamus darbuotojus. Įsakyme nurodyta, kad ieškovei nesutikus dėl darbo grafiko pakeitimo, ji bus atleista iš darbo darbdavio iniciatyva. Taip pat pirmą kartą buvo pateiktas liepos mėn. darbo grafikas, kuriame vietoj 46 darbo val. buvo nustatyta dirbti 56 val. 2013-07-10 įsakymu Nr. V-127 „Dėl V. M. darbo“, direktorė nurodė pateikti paaiškinimą dėl priimtų į darbą darbuotojų neinstruktavimo ir instruktavimų žurnalų nuo 1994 m. nepildymo bei direktorės įsakymu nesuderintų įvadinio instruktavimo žurnalų formų pildymo. Ieškovė pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ieškovei nėra sudarytos sąlygos šiuos darbus atlikti. Suprasdama, kad tokiomis sąlygomis tęsti darbą nėra galimybių, ieškovė 2013-07-10 raštu „Dėl darbo sutarties vykdymo sustabdymo“ informavo atsakovą apie 2012-12-27 darbo sutarties Nr. 2030 vykdymo sustabdymą nuo 2013-07-16. 2013-07-11 įsakymu Nr. V-128 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo V. M.“ ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Taip pat direktorė paėmė iš ieškovės naujos formos pildomus įvadinių darbuotojų saugos ir sveikatos bei gaisrinės saugos žurnalus. Ieškovei buvo pateiktas rugpjūčio mėn. darbo grafikas dirbti kasdien nuo 10 iki 12 val. Ieškovė pateikė 2013-07-12 pareiškimą direktorei apie ketinimą kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl drausminių nuobaudų užginčijimo ir kreipimosi į Valstybinę darbo inspekciją, tuomet personalo vadovė įteikė pataisytą liepos mėn. darbo grafiką. Ieškovė 2013-08-01 pateikė darbo ginčų komisijai skundą. 2013-07-19 gautas laiškas iš VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos, kuriame informuojama, kad 2013-07-15 gautas ir įregistruotas pranešimas apie darbo sutarties vykdymo sustabdymą ir pareikalauta pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo – neatvykimo į darbą 2013-07-16 visą darbo pamainą nuo 10 iki 12 val. 2013-08-08 gautas registruotas laiškas su 2013-07-18 įsakymu Nr. V-134 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo V. M.“ ir 2013-07-18 įsakymu Nr. V-135 „Dėl darbo sutarties nutraukimo ir atsiskaitymo su V. M.“. Nurodė, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 237 str. 1 d. 3 p. 1 p., neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė tuo metu buvo sustabdžiusi darbo sutarties vykdymą. Nurodė, kad darbo ginčų komisija priėmė sprendimą 2013-07-11 įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, pakeisti į švelnesnę drausminę nuobaudą – pastabą, nepaisant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 12 str. 4 p. reikalavimo. Pasak ieškovės, atsakovas nekreipė dėmesio į ieškovės pateiktą informaciją dėl priimamų į darbą darbuotojų savalaikio įvadinio instruktavimo užtikrinimo iki įsidarbinimo, tačiau reikalavo, kad ieškovė nesilaikytų įstatymo nuostatų, bet vykdytų jo reikalavimą ir instruktuotų naujai priimtus, jau kurį laiką dirbančius darbuotojus arba atleistus darbuotojus, bei klastotų įrašus žurnale, nurodant ne faktinio instruktavimo bei parašų įforminimo datą, o priėmimo į darbą datą, kuri labiau atitinka įstatymo nuostatą. Atsakovas, nesudarydamas ieškovei sąlygų laiku instruktuoti darbuotojų, leido dirbti naujiems darbuotojams be instruktavimo, tuo pažeisdamas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 str. 1 d. bei 34 str. 2 p. nuostatas. Pažymėjo, kad ieškovė dėl jos dalykinės reputacijos pažeminimo ir nepagrįstai skirtų drausminių nuobaudų patyrė psichologinį smurtą ir persekiojimą.

Atsakovas VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika pateiktu atsiliepimu su ieškovės reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovės teiginiai, jog 2013-07-02 ji pavėlavo į darbą 10 min. dėl pasikeitusio transporto maršruto, jog ji buvo nepagrįstai apkaltinta melavimu bei tiesioginiu pareigu nevykdymu, yra visiškai nepagrįsti. Nurodė, kad ieškovės pareigos – darbuotojų saugos ir sveikatos specialistė – yra labai svarbios įstaigos tinkamos veiklos vykdymui, kadangi ji privalo užtikrinti įstaigos darbuotojų sveikatos ir saugos kontrolę, todėl ieškovei keliami didesni atidumo, rūpestingumo, sąžiningumo, lojalumo, darbštumo reikalavimai. Nurodė, kad ieškovei paskirtos dvi drausminės nuobaudos – 2013-07-03 pastaba už vėlavimą į darbą ir 2013-07-11 papeikimas už įvadinių instruktažų saugos darbe ir gaisrinės saugos nepravedimą naujai priimtiems darbuotojams, kurias ieškovė prašo panaikinti, tačiau pati ieškinyje patvirtina 2013-07-02 atsakovo nustatytą vėlavimo faktą bei 2013-07-10 savo tiesioginių darbo pareigų nevykdymo faktą. Pažymėjo, kad darbo ginčų komisija konstatavo, jog tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju egzistuoja darbo drausmės pažeidimo elementai. Ieškovė apie patvirtintą darbo grafiką žinojo, tai patvirtina 2013-03-29 VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos personalo ir VMA vadovės tarnybinis pranešimas, ieškovės prašymai perkelti darbo dienas iš vienos į kitą. Be to, ieškovė 2012-12-29 pasirašytinai buvo supažindinta ir su pareigybės aprašymu. Taigi atsakovas daro išvadą, kad ieškovė pažeidė darbovietėje nustatytą darbo laiko tvarką bei neįvykdė savo tiesioginių pareigų. Atsakovo teigimu, sprendžiant klausimą dėl drausminės atsakomybės paskyrimo pagrįstumo, parinktos drausminės nuobaudos proporcingumo ypatingai reikšmingos yra aplinkybės dėl kitų ieškovės darbo drausmės pažeidimų, dėl kurių nebuvo skirtos drausminės nuobaudos – ieškovė ir iki jai paskirtos drausminės nuobaudos neatvyko į darbą 2013-03-19 ir 2013-03-21 (2013-03-26 įsakymas Nr. V-65, 2013-03-28 paaiškinimas, 2013-03-29 darbuotojų paaiškinimas), tačiau atsakovas vis dar tikėjosi, jog darbuotoja ateityje laikysis nustatytos darbo tvarkos. Pasak atsakovo, ieškovė yra asmuo, linkusi nusižengti įstaigoje nustatytai darbo tvarkai, aplaidžiai vykdanti darbo funkcijas. Iš ieškovės liepos mėn. darbo grafiko matyti, kad ji buvo darbe 2013-07-11 ir 2013-07-12 ir liepos 11 d. dirbo nuo 10 val. iki 18.30 val., o 12 d. – nuo 10 val. iki 12 val. Tokiu atveju ji, pasak atsakovo, turėjo galimybę žodžiu ar raštu informuoti atsakovą apie savo ketinimus, tačiau ieškovė, vengdama tiesioginio bendravimo su administracija, to nepadarė, manydama, kad pakanka išsiųsti pranešimą darbdaviui registruotu laišku. Pažymėjo, kad 2013-07-12 pasiūlymą dėl darbo laiko nustatymo derybų organizavimo bei pareiškimą ieškovė pateikė į raštinę bei gavo patvirtinimą, kad dokumentai įteikti administracijai tinkamai, o rašto dėl darbo sutarties vykdymo sustabdymo pateikti atsakovui dėl nežinomų priežasčių tiesiogiai negalėjo. Ieškovės laiškas atsakovui buvo pristatytas 2013-07-15 po 12 val. ir trijų darbo dienų terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos po pranešimo gavimo dienos, t. y. nuo 2013-07-16, todėl ieškovė 2013-07-16–2013-07-18 privalėjo atvykti į darbą. Ieškovės žinioje buvo svarbūs atsakovui dokumentai, ji privalėjo nuolat vykdyti darbo saugos įmonėje kontrolę, todėl toks aplaidus ieškovės požiūris į darbą galėjo labai brangiai kainuoti. Atsakovo teigimu, ieškovės šiurkštus darbo pareigų pažeidimas pasireiškė tuo, kad ji nepasirūpino sužinoti, kada buvo įteiktas jos pranešimas darbdaviui bei darbdavio nuomonę šiuo klausimu. Atsakovo teigimu, ieškovės nebuvimas darbe gali būti kvalifikuotas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, o griežčiausios nuobaudos skyrimas, esant tokioms drausmės pažeidimo padarymo aplinkybėms, atitiktų ne tik drausminės nuobaudos skyrimo tikslus, bet ir teisingumo principą. Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovės reikalavimais priteisti atlyginimą už viršvalandinį mokymąsi radiacinės saugos kursuose. Nurodė, kad 2012-11-27 išėjo į pensiją atsakovo saugos darbe tarnybos specialistė, kuri dirbo pas atsakovą nuo 1995 m. Nuo 2012-12-31 į jos vietą buvo priimta ieškovė tokiu pačiu darbo krūviu bei tomis pačiomis darbo sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė įsidarbindama neturėjo radiacinės saugos pažymėjimo, šalys susitarė, kad ji pati susiras mokymus ir juose dalyvaus savo sąskaita, ką patvirtina ieškovės 2013-05-02 prašymas leisti dalyvauti radiacinės saugos mokymuose ir apmokėti už mokymus 500 Lt, kadangi žodžiu nurodė, jog turinti skolų ir pačiai sumokėti už mokymus nėra galimybės. Atsakovas atsižvelgė į ieškovės prašymą bei 2013-05-03 įsakymu Nr. P-26 „Dėl dalyvavimo radiacinės saugos mokymuose“ išleido ieškovę į mokymus bei įpareigojo buhalteriją mokymo dienomis mokėti darbuotojai darbo užmokestį. Nurodė, kad 2013 m. gegužės mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nėra numatyta, kad ieškovė būtų dirbusi viršvalandinį darbą ar poilsio ir švenčių dienomis, taip pat atsakovo įsakyme Nr. P-26 nėra nurodytas darbdavio sutikimas dėl viršvalandžių, todėl negalima konstatuoti, kad atsakovo sprendimu ieškovei buvo pavesta dirbti viršvalandinį darbą ar poilsio ir švenčių dienomis. Ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovui dėl darbo laiko apskaitos nepažymėtų viršvalandžių, neteikė tarnybinių pranešimų dėl netinkamo darbo užmokesčio apskaičiavimo. Ieškovė dirbo pas atsakovą 0,25 etato krūviu, t. y. 40 darbo val. per mėnesį, 10 darbo val. per savaitę (po 2 val. per darbo dieną), o mokymai truko dvi savaites 60 val., tai reiškia, kad viršvalandžiai sudaro 40 darbo val. 0,25 etato viršvalandiniai darbai negali viršyti l valandos per dvi darbo dienas iš eilės, atitinkamai per metus 30 val. Taigi 40 darbo val. viršvalandžių per 2 savaites, atsakovo teigimu, yra akivaizdus darbo įstatymo normų nesilaikymas. DK 150 str. nustatyti apribojimai viršvalandžiams, o prašyme nurodyta kursų trukmė neviršijo 40 val. per savaitę darbo laiko, todėl atsakovas daro išvadą, kad pateikusi prašymą atsakovui dėl leidimo dalyvauti mokymuose ieškovė pateikė prašymą dėl papildomo darbo (mokymo), o atsakovas sutiko su pateiktu prašymu. Mano, kad ieškovės teiginiai dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįsti, nes atsakovas niekuomet nenaudojo psichologinio spaudimo ieškovės atžvilgiu. Atsakovo išreikšti reikalavimai sąžiningai vykdyti priskirtas tiesiogines darbo funkcijas, nepažeisti darbo drausmės, laikytis įstaigoje nustatyto darbo laiko režimo yra teisėti veiksmai, atitinkantys norminių bei lokalinių teisės aktų reikalavimus. Įstatyme nėra įtvirtinta neturtinės žalos prezumpcija. Kompensacija už neturtinę žalą turėtų būti priteisiama tik tuo atveju, kai yra nustatytas bei įrodytas tokios žalos patyrimo faktas. Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo reiškiančiam asmeniui, tačiau ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodymų apie jai padarytą neturtinę žalą bei jos dydį.

VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika 2013-10-21 pateikė ieškinį, prašydama darbo ginčų komisijos 2013-09-19 sprendimą dalyje dėl drausminės nuobaudos, paskirtos 2013-07-03 įsakymu, panaikinimo, panaikinti ir V. M. prašymo šioje dalyje netenkinti; dėl drausminės nuobaudos, paskirtos 2013-07-11 įsakymu, pakeitimo švelnesne pakeisti ir palikti galioti darbdavio paskirtą nuobaudą; dėl 1 116,90 Lt išieškojimo iš VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos panaikinti ir išieškoti iš darbuotojos 491,65 Lt; priteisti iš V. M. už kursus 483,34 Lt. Nurodė, kad darbo ginčų komisija pažeidė ir procesines, ir materialines darbo teisės normas. 2013-09-19 posėdyje sprendimo rezoliucinė dalis buvo paskelbta žodžiu, rašytinis sprendimas įteiktas nebuvo. Gavus sprendimą matyti, kad paskelbta sprendimo rezoliucinė dalis nesutampa su rašytiniame sprendime išdėstyta rezoliucine dalimi – nebuvo sprendimo dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio (672 Lt) ieškojimo nukreipimo vykdyti skubiai. Po sprendimo paskelbimo, posėdžiui pasibaigus komisija neteisėtai priėmė sprendimą dėl 672 Lt išmokos skubaus vykdymo, kas negalėjo būti vėliau papildomai įrašoma į sprendimą. Be to, tokio reikalavimo nereiškė V. M., todėl VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika daro išvadą, kad dėl to nebuvo priimtas ir negalėjo būti paskelbtas sprendimas. Komisija sprendimą išsiuntė praėjus 11 kalendorinių dienų, kai apskundimo terminas yra vienas mėnuo. Nurodė, kad darbo ginčų komisija nustatė, jog drausminės nuobaudos buvo skirtos nepažeidžiant jų skyrimo tvarkos, tačiau pati nesivadovavo DK 242 str. 2 d., nustatančia, kad komisija turi atsižvelgti į darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį. Komisija, apsiribodama tik darbuotojos nurodyta aplinkybe, kad vėlavo viešasis transportas, paneigė darbdavio teisę, numatytą DK 238 str. Fakto, kad darbdavys prieš skirdamas 2013-07-03 drausminę nuobaudą vertino visas aplinkybės, V. M. darbo drausmės laikymąsi nuo įsidarbinimo pradžios, darbo ginčų komisija nepaneigė. Posėdžiuose buvo pateikti dokumentai, kad darbuotoja dažnai nesilaikė darbo grafiko, nors pripažino, kad jos darbo laiko pradžia visuomet buvo 10.00 val. ir neginčijo, kad yra ne kartą pažeidusi darbo drausmę (2013-02-15 V. M. el. laiškas su tekstu „Žadu atvažiuoti dar ir trečiadienį po pietų“; 2013-03-28 paaiškinimas dėl savavališko neatvykimo 2013-03-21 į darbą, darbuotojų 2013-03-29 raštas). Komisija pripažino faktą nustatytu, kad antroji nuobauda paskirta pagrįstai, tačiau pažeisdama teisės aktus ir nuobaudą sušvelnindama, nepaneigė darbuotojos padaryto darbo drausmės pažeidimo. Argumentai, kad V. M. darbo drausmės pažeidimai nesukėlė sunkių pasekmių, vertintini kritiškai, nes pagal DK 270 str. laiku neinstruktavus darbuotojų ir įvykus nelaimingam atsitikimui V. M. neveikimas galėjo sukelti neigiamas pasekmes. Komisija pažeidė DK 242 str. 2 d. nustatytą komisijos kompetenciją, nes įstatymas nenumato galimybės keisti nuobaudos rūšį, todėl komisija, pripažinusi, kad darbuotoja pažeidė savo darbines pareigas, negalėjo tenkinti jos prašymo ir nuobaudą sušvelninti. Pažymėjo, kad darbo laikas ir laikas, prilyginamas darbo laikui, nėra tapačios sampratos. Be DK 43 str. 1 d. 6 p. komisija nenurodė kito straipsnio, tačiau ir netaikė pagal analogiją DK 220 str., nors savo argumentuose ieškovas raštu ir žodžiu nurodė kursų apmokėjimo teisinį pagrindą. Pažymėjo, kad tarnybine komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją; siuntimas į komandiruotę įforminamas administracijos vadovo (ar jo įgalioto asmens) įsakymu (sprendimu) arba individualios įmonės savininko įsakymu (sprendimu), kuriame turi būti nurodytas komandiruotės tikslas, vieta (vietos), komandiruotės trukmė ir numatomos apmokėti išlaidų rūšys. Todėl darbdavys pagrįstai ir teisėtai vadovavosi DK 220 str., kuris nenumato, kad darbuotojui turi būti mokamas darbo užmokestis už kiekvieną mokymų valandą. Atitinkamai neteisėtai iš poliklinikos nuspręsta išieškoti 1 116,90 Lt ir poliklinika neteisėtai įpareigota skubos tvarka išmokėti vieno darbo užmokesčio dydžio išmoką. Mano, kad komisija iškreipia 2013-01-11 įsakymo Nr. V-18 turinį. Sudarant darbo sutartį su darbuotoja buvo susitarta, kad ji įvykdys ir radiacinę saugą ir turės baigti atitinkamus kursus, todėl ir pareiginėje instrukcijoje yra aptartos jos pareigos. Kadangi V. M. išmokėta 491,65 Lt, todėl iš jos išieškotina minėta suma. Pažymėjo, kad darbuotojos faktiškai dirbtas laikas sudaro nepilnus du mėnesius ir ji V atidirbo 16,66 Lt bei liko skolinga 483,34 Lt, todėl ši suma iš jos išieškotina.

V. M. pateikė atsiliepimą į VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos 2013-10-21 ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad atsakovo nurodyti procesinės teisės pažeidimai, t. y. neatitikimai žodžiu paskelbtam sprendimui dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio (672 Lt) skubaus vykdymo, ginčijami neatsižvelgiant į tai, kad darbo bylos eigoje buvo pilnai išaiškinta darbdavio prievolė atsiskaityti su darbuotoju už jo skirtą laiką mokymuisi darbdavio naudai. Reikalavimas atsiskaityti su V. M. buvo pateiktas jos prašyme darbo ginčų komisijai – išmokėti darbo užmokestį už komandiruotės laikotarpį kvalifikacijos kėlimui. Komisijos sprendimas buvo gautas registruotu laišku, kas atitinka DK 295 str. 2 d. Darbdavys galimai klaidina teismą pateikdamas subjektyvią nuomonę dėl DK 242 str. 2 d., bet neakcentuoja, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą. Teiginys, kad posėdžiuose buvo įrodyta, jog ieškovė dažnai nesilaikė darbo grafiko, neatitinka tikrovės, nes darbdavys kvestionuoja atsakovės dalyvavimą 2013-03-21 Valstybinės darbo inspekcijos organizuotame seminare. Komisija nurodė, kad darbdavys nebuvo nustatęs išvykimo į mokymus tvarkos 2010-05-13 patvirtintose Vidaus darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis sudarydamas darbo sutartį privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį. Nurodė, kad darbuotoja apie dalyvavimą seminare žodžiu informavo direktorės pavaduotoją ir sekretorę, todėl ji nepažeidė vidaus darbo tvarkos taisyklių, nes jose nenustatyta, jog darbuotojas turi raštu prašyti leisti dalyvauti mokymuose. Vėliau sužinojusi apie tokią praktiką poliklinikoje parašė prašymą dėl leidimo dalyvauti kursuose. Pažymėjo, kad darbdavio pateiktas 2013-02-15 el. laiškas patvirtina jos atvykimą į darbą ir faktą, jog ieškovė papildomai dirbo ne pagal darbo grafiką, bet pagal darbdavio poreikį, kad laiku būtų atliktos darbinės užduotys. Pažymėjo, kad el. laiškas buvo rašytas ne 2013-02-15, bet 2013-02-25. Tą savaitę darbuotoja siuntė informaciją apie būsimą Kokybės vadovo taisymą. Po to, kai buvo pareikalauta atvykti į darbą žodžiu nustatytu darbo laiku, ji atvykdavo nustatytu laiku pagal žodinį grafiką, nes pirmas oficialus grafikas jai buvo įteiktas tik liepos 9 d. Darbdavys, aiškindamas, kad darbuotoja laiku neinstruktavo darbuotojų, nuslėpė faktą, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos tai padaryti, nes ji negaudavo informacijos apie įdarbinamus asmenis. Apeliavimas į tai, kad galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas darbe ir darbuotojos neveikimas galėjo sukelti neigiamas pasekmes, neatitinka tikrovės, nes pats darbdavys nevykdė savo įsipareigojimų. Darbuotoja buvo patraukta drausminėn atsakomybėn už teisės aktų nuostatų įgyvendinimą, nes jau kurį laiką dirbančių ar pasibaigus darbo sutarčiai darbuotojų įvadinis instruktavimas prieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms ir netenka prasmės. Darbdavys, teigdamas, kad jis pagrįstai vadovavosi DK 220 str., jog darbuotojams, pasiųstiems į komandiruotę, garantuojama ir per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, tolesniais savo veiksmais ir aiškinimu paneigia DK 220 str. įgyvendinimą. Nesąžiningai aiškinama DK nuostata „per visą komandiruotės laiką“ pakeičiama į naują nuostatą „darbo vietos“, nors Vidaus darbo tvarkos taisyklių 162 p. nustato, kad darbuotojams, pasiustiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Darbdavys, įvedęs „darbo vietos“ sąvoką, akivaizdžiai prieštarauja tiek DK, tiek įstaigos vidaus darbo tvarkos taisyklių ir įsakymo nuostatoms. 2013-05-03 įsakymo Nr. K-26 „Dėl dalyvavimo radiacinės saugos mokymuose“ 2 p. darbdavys pavedė buhalterijai mokymų dienomis darbuotojoms mokėti darbo užmokestį, t. y. teisingai nurodė „mokymų dienomis“. Šio įsakymo nevykdymas tik dar kartą įrodo neadekvatų darbdavio elgesį darbuotojos atžvilgiu. Teiginiai, kad su darbuotoja buvo sutarta, jog ji vykdys ir radiacinę saugą ir turės baigti atitinkamus kursus, neatitinka tikrovės, tai įrodo 2012-12-27 darbo sutartis, kurioje aptarta darbuotojų saugos ir sveikatos specialistės pareigybė ir niekur nėra įrašo apie susitarimą dėl papildomo darbo – atsakingo už radiacinę saugą asmens funkcijų vykdymo. Apie darbuotojos skyrimą atsakinga už radiacinę saugą ieškovė sužinojo iš 2013-01-11 įsakymo Nr. V-18, kuriame net nenumatytas atsakingų už radiacinę saugą asmenų mokymas, o tai paneigia teiginį, kad buvo sutarta, jog darbuotoja vykdys ir radiacinę saugą ir turės baigti atitinkamus kursus. Įsakymo projektas nebuvo derintas su ja, todėl teigia, kad darbdavys vienašališkai nusprendė ir jai beliko tik paklusti. Apie tai, kad tokie asmenys turi būti apmokyti, ieškovė informavo darbdavį savo 2013-01-31 tarnybiniu pranešimu. Pažymėjo, kad DK 95 str. 5 d. nebuvo įtraukta į darbo sutarties sąlygas. Nurodė, kad komunikuoti su įstaigos administracija, kuri neigiamai charakterizuoja darbuotoją, nebuvo galimybių, nes administracija net nebandė išklausyti darbuotojos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-05 sprendimu VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ieškinį tenkino iš dalies – panaikino darbo ginčų komisijos 2013-09-19 sprendimą ir ieškovės V. M. reikalavimus panaikinti VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos direktorės 2013-07-03 įsakymu Nr. V-118 paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, 2013-07-11 įsakymu Nr. V-128 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, bei priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už kvalifikacijos kėlimo laiką – 1 116,90 Lt, atmetė. Kitus VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos reikalavimus ir prašymą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo teismas atmetė, taip pat atmetė ieškovės V. M. ieškinį. Dėl ieškovės reikalavimo panaikinti jai skirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, teismas sutiko su VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos argumentais, kad neatvykdama į darbą dvi dienas ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę ir kad tam nebuvo svarbių priežasčių. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad darbuotoja prašymą dėl darbo sutarties vykdymo sustabdymo išsiųsdama paštu ir apie tai neinformuodama darbdavio pažeidė esminius darbo teisių įgyvendinimo principus, nustatytus DK. Nurodė, kad V. M. niekaip neinformavo darbdavio apie ketinimą sustabdyti darbo sutarties vykdymą, nors po to, kai išsiuntė prašymą paštu, dar dvi dienas atėjo į darbą. Tą aplinkybę teismas vertino kaip piktnaudžiavimą teise ir nesąžiningumą. Tuo labiau, kad DK 1231 str., suteikiantis teisę darbuotojui sustabdyti darbo sutarties vykdymą, reikalauja, kad darbuotojas raštu įspėtų darbdavį apie tokį ketinimą, t. y. realiai informuotų apie darbo sutarties vykdymo sustabdymo priežastis, o ne formaliai išsiųstų prašymą raštu. Teismas vertino, kad šia norma įstatymų leidėjas siekė, jog darbdavys būtų informuojamas apie galimus įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymo atvejus ir galėtų pašalinti tuos pažeidimus. Konstatavo, kad darbo sutarties šalys turi bendradarbiauti ir siekti kompromiso. Iš liudytojų S. K. ir A. L. paaiškinimų teismas nustatė, kad įstaigoje niekada nebuvo atsisakoma priimti kokius nors oficialiai sekretoriatui pateikiamus dokumentus ir kad pati ieškovė ne sykį iki tol yra rašiusi tarnybinius pranešimus ir jie buvo priimti. Taigi, teismo vertinimu, ieškovė sąmoningai sukūrė tokią situaciją, kad galėtų tariamai pateisinti savo neatvykimą į darbą. Be to, teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad darbdavys iš esmės nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį ir kad ieškovės prašyme nurodyti įstatymų nesilaikymo atvejai galėtų būti laikomi pakankamais sustabdyti darbo sutarties vykdymą. Darbuotojos argumentai, kad jai nėra suteikta darbo vieta, darbo stalas ir kompiuteris, teismo vertinimu, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes liudytojai byloje patvirtino, kad V. M. turėjo galimybę bendradarbiaudama su kitais darbuotojais atlikti darbo funkcijas prie kompiuterio, jeigu jai jo reikėjo. Nustatė, kad darbuotojos darbo funkcijos nebuvo susijusios vien tik su pareigų vykdymu prie kompiuterio, kadangi darbuotojų saugos ir sveikatos specialistas pirmiausiai vykdo informacinę – konsultacinę veiklą. Todėl teismas vertino kaip pagrįstus darbdavio argumentus, kad ieškovės reikalavimas skirti jai kompiuterį ir darbo kabinetą, prieštarauja protingumui. Pažymėjo, kad darbo vietos įstatymas nesieja su darbo stalo ar kitos darbo priemonės suteikimu, o tokių duomenų apie tai, kad ieškovė negalėjo įmonėje atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto pareigas, byloje nėra. Pažymėjo, kad ieškovė teisme paaiškino, jog ji naudodavosi laisvais kabinetais, taip pat turėjo galimybę pasinaudoti kitų darbuotojų kompiuteriu, be to, liudytojų paaiškinimais, ieškovės darbo funkcijoms atlikti buvo suteiktas darbo stalas laboratorijoje, kuris tik laikinai buvo iškeltas į koridorių dėl vykdomo remonto. Todėl teismas sprendė, kad ieškovės pretenzijos dėl jai neįtikusios darbo aplinkos yra nepagristos ir nesudaro pagrindo pagal DK 1231 str. sustabdyti darbo sutarties vykdymą. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad darbdavys jai nesumokėjo už viršvalandinį darbą, kai ji buvo mokymuose 2013 m. gegužės 6-17 d., nepatvirtina darbdavio padarytų darbo įstatymų pažeidimo. Teismas nesutiko su ieškovės aiškinimu, kad jos mokymasis turėtų būti prilyginamas darbo laikui ir skaičiuojamas kaip viršvalandinis darbas, nes tokia teisė nėra numatyta jokiame įstatyme. Nustatė, kad ieškovė dalyvavo mokymuose savo iniciatyva, darbdavys ją siuntė mokytis pagal pačios darbuotojos prašymą. Be to, nustatė, kad priėmimo į darbą metu ieškovė jau turėjo būti įgijusi radiacinės saugos specialisto kvalifikaciją ir ji buvo priimta į darbą tik su sąlyga, kad tokią kvalifikaciją įgis savo iniciatyva po įsidarbinimo. Todėl teismas vertino, kad ši situacija labiau atitinka ne DK 143 str. 1 d. 6 p. numatytą, t. y. jog į darbo laiką įskaitoma stažuotė ir kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose, bet DK 210 str. 1 d. numatytą situaciją, t. y. normai, nustatančiai, jog darbuotojui, besimokančiam darbdavio siuntimu, už suteiktas atostogas yra mokamas vidutinis darbo užmokestis. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko su darbo ginčų komisijos pateikiamu DK 143 str. 1 d. 6 p., 146 str. 1 d. ir 150 str. nuostatų aiškinimu ir pritaikymu šiai situacijai. Nurodė, kad kitos ieškovės prašyme dėl darbo sutarties vykdymo sustabdymo nurodytos aplinkybės (kad direktorė jos nepriima konsultacijai, kad nesudaromos sąlygos gauti informaciją, neišklausoma jos nuomonės) yra mažareikšmės ir nesudaro pagrindo sustabdyti darbo sutarties vykdymą. Teismo vertinimu, ieškovės teiginiai, kad iš jos buvo reikalaujama dirbti darbo sutartyje nesulygtą darbą, t. y. vykdyti atsakingo už radiacinę saugą asmens darbo funkcijas, yra neįrodyti. Ieškovės darbo funkcijos yra apibrėžtos pareiginėje instrukcijoje, su kuria ieškovė yra susipažinusi pasirašytinai darbo sutarties sudarymo metu 2012-12-28, ir toje instrukcijoje tokia darbo funkcija yra numatyta. Teismas vertino, kad V. M. neatvyko į darbą 2013-07-16 ir 2013-07-18 be svarbių priežasčių, tokiu būdu šiurkščiai pažeidė darbo drausmę ir dėl to yra jos kaltė. Teismo vertinimu, kita drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo aplinkybes ir nėra per griežta. Pažymėjo, kad ieškovė jau anksčiau yra pažeidusi darbo drausmę, savo tiesiogines darbo funkcijas vykdė aplaidžiai. Taigi, teismas ieškovės reikalavimo panaikinti jai skirtą nuobaudą – atleidimą iš darbo, netenkino, taip pat netenkino ir kitų su tuo susijusių reikalavimų – grąžinti ieškovę į darbą ir įpareigoti darbdavį sudaryti tinkamas darbo sąlygas. Teismas, vertindamas 2013-07-03 darbuotojai skirtos nuobaudos – pastabos, teisėtumą ir pagrįstumą, nurodė, kad ieškovei buvo žinomas jai nustatytas darbo grafikas, tačiau ji jo nesilaikė. Pažymėjo, kad ieškovė dirbo ne visą darbo dieną, todėl jos pavėlavimas į darbą apie 30 min. negali būti laikomas mažareikšmiu darbo drausmės pažeidimu. Taigi teismas sprendė, kad darbo ginčų komisija netinkamai taikė DK 238 str. nuostatas. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad darbuotojai skirta pati švelniausia drausminė nuobauda – pastaba, yra per griežta, todėl reikalavimą panaikinti komisijos sprendimą šioje dalyje tenkino, o ieškovės reikalavimą atmetė. Vertindamas 2013-07-11 skirtos nuobaudos – papeikimo, pagrįstumą teismas nesirėmė ieškovės paaiškinimais, kad ji negalėjo instruktuoti naujai priimtų darbuotojų, nes neturėjo įvadinio instruktavimo žurnalo bei nežinojo, kokie darbuotojai yra priimami, nes juos paneigė liudytoja S. K., kuri teisme paaiškino, kad informacija apie naujai priimtus darbuotojus ieškovei buvo suteikiama paliekant šią informaciją jos langelyje sekretoriate, be to, instruktavimo žurnalai ieškovei buvo perduoti ir ji pati buvo įsipareigojusi pradėti vesti naujus žurnalus pagal naujas formas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ne tik neatžymėjo žurnale apie instruktavimą, bet ir faktiškai nepravedė jokio instruktažo naujai priimtiems darbuotojams, nors tai buvo viena iš pagrindinių ieškovės darbo funkcijų. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovė pati turėjo domėtis tuo, kokie darbuotojai yra priimti ir koks jiems reikalingas instruktažas, todėl konstatavo, kad darbuotoja pažeidė savo tiesiogines darbo pareigas ir už tai jai buvo pagrįstai paskirta drausminė nuobauda. Atkreipė dėmesį, kad nei darbo ginčų komisija, nei teismas neturi teisės vienos nuobaudos pakeisti kita, nes parinkti nuobaudos rūšį yra darbdavio prerogatyva. Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį už kvalifikacijos kėlimo laiką teismas pažymėjo, kad šį studijų laikotarpį prilyginti darbo laikui nėra teisinio pagrindo, todėl darbo ginčų komisijos sprendimą šioje dalyje panaikino ir ieškovės reikalavimą atmetė. Pažymėjo, kad nenustačius, jog darbdavys buvo įsiskolinęs ieškovei, nėra pagrindo skaičiuoti delspinigius už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą. Taip pat teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nes neturtinę žalą ieškovė sieja su jos neteisėtu atleidimu ir nepagrįstai paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, tačiau byloje nenustačius, kad darbdavys, taikydamas ieškovei drausminę atsakomybę, atliko neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo taikyti darbdaviui materialinę atsakomybę. Teismas nurodė, kad nesant tarp šalių susitarimo kompensuoti darbdavio patirtas išlaidas už darbuotojo mokymąsi, darbo sutartį nutraukus dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbių priežasčių, atsakovo prašymas priteisti 491,65 Lt iš ieškovės atmestinas. Pažymėjo, kad darbdavio teiginiai, jog ieškovė turėjo atidirbti visą radiacinės saugos pažymėjimo galiojimo terminą, yra neįrodyti. Taip pat teismas nurodė, kad darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas nėra reglamentuotas, todėl, teismo vertinimu, pagal analogiją turėtų būti taikomas CPK 762 str. 4 d., kuris nustato, kad apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Teismas atkreipė dėmesį, jog teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad skubaus teismo sprendimo įvykdymas neįrodo darbuotojo nesąžiningumo ar sąskaitybos klaidos. Pažymėjo, kad kai pareiškėjas, pasinaudodamas sprendimo įvykdymo atgręžimo institutu, siekia susigrąžinti darbuotojui išmokėtą darbo užmokestį, jis turi įrodyti, kad sprendimu priteisto darbo užmokesčio gavėjas – darbuotojas – veikė sąžiningai, ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Šioje byloje teismas nenustatė, kad ieškovė veikė nesąžiningai, todėl atgręžtinis sprendimo vykdymas netaikomas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė V. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nenagrinėjo darbdavio darbo sąlygų darbuotojams sudarymo, o būtent, kad ieškovei nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos darbui ir tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Teismo nurodytas argumentas, kad ieškovė galėjo naudotis laisvais kabinetais, neatitinka tikrovės, paremtas tik atsakovo darbuotojos liudijimais. Be to, atsakovas neįgyvendino teisės aktų nuostatų, kad į darbą priimti darbuotojai privalo būti instruktuojami saugiai dirbti. Mano, kad 0,25 etato darbo laikas darbuotojų saugos ir sveikatos specialistui yra nepakankamas ir pažeidžia teisės aktų nuostatas. Nurodė, kad atsakovo direktorė su ieškove nebendradarbiavo, neteikė reikalingos darbui informacijos. Mano, kad darbdavys neturėjo teisės reikalauti vykdyti atsakingo asmens už radiacinę saugą pareigas, to neįtvirtinant darbo sutartyje. Dėl to, atsakovui vienašališkai ieškovei priskyrus šias pareigas, nėra reikalo teigti, jog ieškovė turėjo turėti atitinkamą kompetenciją šioje srityje ir į mokymus ji buvo išsiųsta pačios iniciatyva. Susitarimo priimant ieškovę į darbą dėl atitinkamos kompetencijos turėjimo nebuvo, be to, prieš tai įstaigoje dirbusi šios srities specialistė radiacinės saugos pažymėjimą įgijo tik po beveik 5 metų darbo įstaigoje. Ieškovės pateiktas prašymas leisti dalyvauti mokymuose yra tik formalumas, kurį privalo atlikti kiekvienas darbuotojas. Pažymėjo, kad atsakovo direktorė pakoregavo pareigybės aprašymo įteikimo datą, kurį ieškovė priverstinai turėjo pasirašyti. Atsakovo direktorės teiginiai, kad ieškovė ir anksčiau pažeidinėjo darbo tvarką, neatvyko kelis kartus į darbą, yra išgalvoti ir neįrodyti, o 2013-03-29 akte nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, todėl jomis vadovautis teismas neturėjo teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad ir 2013-07-11 ieškovei skirta nuobauda nepagrįsta, nes ieškovei nebuvo teikiama reikalinga informacija, į ieškovei skirtą langelį prašoma informacija nebuvo pateikta, į tai teismas neatsižvelgė. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į faktą, jog ieškovės pranešimai atsakovui paštui įteikti laiku. Be to, teismas neteisingai vertino DK 181 str. ir 210 str. nuostatas, nes ieškovė nesimokė bendrojo lavinimo mokykloje ar aukštesniojoje ir aukštojoje mokyklose ir niekaip negalėjo pretenduoti į mokymosi atostogas. Mano, kad į darbo laiką įskaičiuotas kvalifikacijos kėlimas, todėl atsakovas privalo sumokėti ieškovei darbo užmokestį už visą mokymuose praleistą laiką, o ne tik už laiką, dėl kurio sutarta darbo sutartyje. Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į tai, kad ji atsakovo nuolat buvo žeminama ir šmeižiama, dėl ko patyrė dvasinius išgyvenimus.

Atsakovas VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad teismas pagrįstai įvertino, jog ieškovei buvo sudarytos visos reikalingos sąlygos darbo funkcijoms vykdyti – buvo suteiktas darbo stalas, skirtas langelis, kuriame buvo paliekami ieškovei skirti dokumentai, pagal poreikį ieškovė galėjo naudotis laisvu kompiuteriu. Ieškovė neįrodė, kad jos darbo sąlygos buvo netinkamos. Pažymėjo, kad su darbo sutartimi, kuria nustatytas 0,25 etato darbo laikas, ieškovė sutiko, darbo sutartį pasirašė, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji privalėjo dirbti 1 etatu. Be to, iki ieškovės tose pačiose pareigose dirbusi darbuotoja buvo priimta į įstaigą tomis pačiomis sąlygomis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai neinformavo tiesiogiai darbdavio apie darbo sutarties sustabdymą, nors tokios sąlygos ieškovei buvo sudarytos, o piktnaudžiaudama teise išsiuntė pranešimą paštu. Tokiu būdu buvo pažeisti darbdavio interesai. Ieškovė prieš išvykdama į mokymus sutiko su mokymų laiku, mokymų apmokėjimo klausimo nekėlė ir sutikimo dėl viršvalandinių darbų neišreiškė. Be to, viršvalandiniai darbai yra griežtai reglamentuojami įstatymo ir toks darbo laiko traktavimas iškreipia viršvalandinio darbo reglamentavimo esmę. Darbuotoja nekėlė klausimo ir dėl viršvalandžių žymėjimo žiniaraščiuose. Pažymėjo, kad darbo sutarties vykdymo sustabdymo pagrindu negali būti darbdavio nesumokėjimas už viršvalandinį darbą, kai darbuotoja buvo mokymuose. Mano, kad ieškovei paskirtos nuobaudos yra teisėtos ir pagrįstos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė privalėjo turėti radiacinės saugos specialisto kvalifikaciją, todėl mokymuose ji ne kėlė savo kvalifikaciją, o ją įgijo, mokymus ieškovė susirado pati ir pateikė darbdaviui prašymą į juos išleisti ir už juos apmokėti 500 Lt. Būtent dėl to mokymų laikotarpis negali būti prilyginamas darbo laikui, todėl teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė DK 181 str. ir 210 str. Pažymėjo, kad pareigybės aprašymą pati ieškovė pasirašė 2012-12-29, o tai, kad pareigybės aprašymas buvo siųstas 2013-02-18 el. laišku, nepaneigia, jog jis buvo pasirašytas nurodytu laiku, nes visuomet yra galimi pareigybės aprašymų pakeitimai, tikslinimai. Nurodė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl ieškovės reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Ieškovei nepasisakant dėl delspinigių nuo laiku neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų, mano, kad teismo sprendimas šioje dalyje neginčijamas ir teisėtas. Mano, kad šiuo atveju sprendimo įvykdymo atgręžimas galimas, nes ieškovės darbo pareigų netinkamas atlikimas nėra susijęs su darbuotojo sąžiningumu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176 str., 185 str.) bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) materialines teisės normas. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, o atsakovo ieškinį tenkindamas iš dalies, nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl ieškovei paskirtų 2013-07-03 ir 2013-07-11 nuobaudų ir drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumo ir pagrįstumo

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos 2013-07-03 įsakymu Nr. V-118 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, vadovaujantis atsakovo įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-02-12 įsakymu Nr. 30-399, 29.7 p. ir 2013-07-02 direktoriaus įsakymu Nr. V-115 „Dėl darbo drausmės kontrolės“, darbuotojų saugos ir sveikatos specialistei V. M. paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Drausminė nuobauda ieškovei skirta už tai, kad ji 2013-07-02 10 val. 24 min. nebuvo darbo vietoje. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovei buvo žinomas jai nustatytas darbo grafikas, tačiau ji jo nesilaikė, o dirbant ne visą darbo dieną pavėlavimas į darbą apie 30 min. negali būti laikomas mažareikšmiu darbo drausmės pažeidimu. Be to, teismas nustatė, kad ieškovės požiūris į nustatytą darbo laiko trukmę yra atsainus, ji ir ankščiau yra nesilaikiusi nustatyto darbo laiko režimo. Apeliaciniu skundu ieškovė su šiomis teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, kad šie faktai neatitinka tikrovės. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės teiginiais, nes byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog ieškovė V. M. buvo neatvykusi į darbą 2013-02-14 ir 2013-03-21 (2013-03-29 aktas, t. 1, b. l. 167). Nors ieškovė teigia, kad 2013-03-29 akte nurodytos aplinkybės yra melagingos ir todėl dėl akte nurodytų aplinkybių – neatvykimo į darbą – ieškovei nebuvo taikytos nuobaudos, tačiau 2013-03-29 akto tikrumas nėra paneigtas jokiais ieškovės į bylą pateiktais įrodymais, o tai, jog ieškovei už minėtus pažeidimus nebuvo pritaikytos atitinkamos sankcijos ir darbdavys tikėjosi, jog tokie darbo tvarkos pažeidimai nepasikartos, nepaneigia paties pažeidimo fakto. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti 2013-07-03 jai paskirtą nuobaudą ir šioje dalyje Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-09-19 sprendimą, kuriuo minėta ieškovei paskirta nuobauda panaikinta, panaikino.

Byloje taip pat nustatyta, kad VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos 2013-07-11 įsakymu Nr. V-128 ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, kadangi ieškovė nevykdė tiesioginių savo pareigų ir nesupažindino naujai priimtų darbuotojų su įvadiniais instruktažais. Su šia nuobauda ieškovė nesutinka dėl to, kad, jos teigimu, darbuotojai darbdavys neteikė reikalingos informacijos tiesioginėms funkcijoms atlikti. Tačiau, išnagrinėjus byloje esančią medžiagą, darytina priešinga išvada. Pažymėtina, kad ieškovei teigiant, jog jai nebuvo pateikti darbuotojų instruktavimo žurnalai, byloje nėra duomenų, jog ieškovė siekė įvykdyti jai tiesiogiai priskirtas funkcijas, numatytas darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto pareigybės aprašyme. Byloje nepateikta jokių duomenų, kad faktiškai naujai priimtiems darbuotojams instruktažai buvo pravesti. Nors apeliantė teigia, kad šios pareigos nevykdė atsakovo direktorė, tačiau pažymėtina, kad šios funkcijos buvo priskirtos ieškovei, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos specialistei, dėl to būtent ieškovė turėjo dėti visas pastangas, siekiant įgyvendinti jai pavestas funkcijas. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė netinkamai vykdė ir kitas savo tiesiogines pareigas. Nors ieškovė įrodinėja, kad tinkamai atlikti darbo ji neturėjo galimybės dėl netinkamų darbo sąlygų, ko bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pasak ieškovės, nevertino, tačiau minėti ieškovės teiginiai nėra pagrįsti jokiais faktiniais įrodymais. CPK 178 str. numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Taigi iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, priešingai nei teigia ieškovė, matyti, kad ieškovei buvo suteikta galimybė naudotis laisvais kabinetais, kitų darbuotojų kompiuteriu, ieškovei sekretoriate buvo skirtas langelis, kuriame buvo paliekami jai skirti dokumentai ir kita informacija, reikalinga darbo funkcijoms vykdyti. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie konkrečių darbuotojų ar įstaigos vadovės atsisakymą suteikti konkrečią ieškovės pareigoms įvykdyti būtiną informaciją. Nagrinėjamu atveju atmestinas ir ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad 0,25 etato darbo laikas darbuotojų saugos ir sveikatos specialistui yra nepakankamas atlikti tiesiogines funkcijas, nes darbuotojos priėmimo į darbą metu ieškovė pasirašydama darbo sutartį su tokiu darbo krūviu sutiko. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarpusavio darbuotojų bei darbuotojų su vadovybe bendravimas turi būti pagrįstas bendradarbiavimo, abipusės pagarbos principais, kuriais šiuo atveju turėjo vadovautis ir ieškovė, siekdama įgyvendinti jai priskirtas funkcijas. Taigi, teisėjų kolegija šiuo atveju daro pagrįstą išvadą, jog ir 2013-07-11 atsakovo įsakymu ieškovei drausminė nuobauda – papeikimas, paskirta pagrįstai.

Nustatyta, kad VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos direktorės 2013-07-18 įsakymu Nr. V-134 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo V. M.“, atsižvelgiant į 2013-07-15 gautą darbuotojų saugos ir sveikatos specialistės V. M. 2013-07-10 pranešimą, kad nuo 2013-07-16 dienos ji sustabdo darbo sutarties vykdymą, ir į 2013-07-16 ir 2013-07-18 aktus, patvirtinančius, kad V. M. neatvyko į darbą, ieškovei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Iš bylos duomenų matyti, kad V. M. 2013-07-10  21 val. 13 min. paštui įteikė laišką, adresuotą darbdaviui, su pranešimu apie darbo sutarties sustabdymą. DK 1231 str. 1 d. nustatyta, kad darbuotojas turi teisę laikinai iki trijų mėnesių sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas, jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, numatytų teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje, darbuotojui arba ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka viso priklausančio darbo užmokesčio. Šiuo atveju ieškovė mano, kad neatvykdama į darbą 2013-07-16 ir 2013-07-18 ji darbo drausmės nepažeidė, nes tinkamai informavo darbdavį apie darbo sutarties vykdymo sustabdymą. Tačiau teisėjų kolegija tokį apeliantės elgesį laiko nesąžiningu ir pažeidžiančiu atsakovo kaip darbdavio interesus bei paneigiančiu įstatymo darbdaviui suteiktą galimybę ištaisyti darbuotojų teisių pažeidimus, jei tokie pažeidimai yra nustatomi. Pažymėtina, kad 2013-07-11 nuo 10 iki 18.30 val. bei 2013-07-12 nuo 10 iki 12 val. ieškovė atvyko į darbą, tačiau atsakovo vadovybės apie 2013-07-10 išsiųstą pranešimą neinformavo, apie tai neužsiminė ir iki minėto pranešimo išsiuntimo. Be to, kaip minėta aukščiau, ieškovės nurodytos darbo sutarties vykdymo sustabdymo priežastys, nenustačius, jog ieškovei nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti tiesiogiai jai priskirtas funkcijas, nelaikytinos pagrįstomis ir suponuojančiomis pagrindą pasinaudoti DK 1231 str. 1 d. darbuotojams suteiktomis teisėmis. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovės neatvykimas į darbą 2013-07-16 ir 2013-07-18, tinkamai neinformavus atsakovo apie darbo sutarties vykdymo sustabdymą ir nesant tam svarbių priežasčių, laikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, dėl kurio ieškovei pagrįstai skirta nuobauda – atleidimas iš darbo. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas sprendimas šioje dalyje taip pat laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl darbo užmokesčio už kvalifikacijos kėlimo laiką priteisimo

Byloje nustatyta, kad VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos direktorės 2013-05-03 įsakymu Nr. K-26 „Dėl dalyvavimo radiacinės saugos mokymuose“ ieškovei buvo leista dalyvauti radiacinės saugos mokymuose nuo 2013-05-06 iki 2013-05-17, mokant už mokymosi dienas darbo užmokestį ir apmokant kursų kainą – 500 Lt. Ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 1 116,90 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už kvalifikacijos kėlimo laiką, kurį sudaro 6 val. viršvalandžių, 32 val. darbo poilsio dienomis pagal grafiką ir 22 val. darbo pagal grafiką laikotarpiu nuo 2013-05-06 iki 2013-05-17. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė mokėsi ne keldama kvalifikaciją, bet siekdama įgyti privalomą kvalifikaciją, todėl šį studijų laikotarpį prilyginti darbo laikui ir viršvalandžiams nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad teismas neteisingai vertino DK 181 str. ir 210 str. nuostatas, nes ieškovė nesimokė bendrojo lavinimo mokykloje ar aukštesniojoje ir aukštojoje mokyklose ir niekaip negalėjo pretenduoti į mokymosi atostogas, ir mano, kad į darbo laiką įskaičiuotas kvalifikacijos kėlimas. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nors nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškovės teiginiu, kad kiekvienas darbuojantis, siekiantis dalyvauti mokymuose, privalo pateikti darbdaviui atitinkamą prašymą, tačiau tai šiuo atveju nepagrindžia fakto, jog į mokymus ieškovė buvo išsiųsta jos iniciatyva. Byloje esantys duomenys įrodo, jog ieškovė jau pradėdama dirbti privalėjo turėti atitinkamą kvalifikaciją, kurią įgijo mokymų metu, dėl to mokymų prilyginimas viršvalandiniam darbui ir darbui poilsio dienomis prieštarautų protingumo principui. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad atsakovas vienašališkai ieškovei priskyrė radiacinės saugos specialistės pareigas, tačiau byloje esantys įrodymai pagrindžia priešingą išvadą. Ieškovės darbo funkcijos yra apibrėžtos pareiginėje instrukcijoje, kurioje numatyta ir radiacinės saugos užtikrinimo funkcija. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovo direktorė pakoregavo pareigybės aprašymo įteikimo datą, tačiau byloje šie argumentai nėra įrodyti, priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad pareiginėje instrukcijoje yra ieškovės parašas, įrodantis, jog ieškovė su ja buvo supažindinta 2012-12-29. Apeliantės argumentas, jog darbdavys neturėjo teisės reikalauti ieškovės vykdyti atsakingo asmens už radiacinę saugą pareigas, to neįtvirtinant darbo sutartyje, atmestinas, kadangi, minėta, šios funkcijos buvo numatytos darbuotojos pareiginėje instrukcijoje, su kuria ji buvo supažindinta pasirašytinai darbo sutarties sudarymo metu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė prieš išvykdama į radiacinės saugos mokymus sutiko su mokymų laiku, mokymų apmokėjimo klausimo nekėlė ir sutikimo dėl viršvalandinių darbų neišreiškė, taip pat ir po mokymų nebuvo keliamas klausimas dėl viršvalandžių žymėjimo žiniaraščiuose. Taigi šiuo atveju visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ši situacija labiau atitinka DK 210 str. 1 d. numatytą situaciją, t. y. normai, nustatančiai, jog darbuotojui, besimokančiam darbdavio siuntimu (kvalifikacijos įgijimui), už suteiktas atostogas yra mokamas vidutinis darbo užmokestis. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje taip pat yra pagrįstas ir teisėtas, dėl to apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į tai, kad ji atsakovo nuolat buvo žeminama ir šmeižiama, dėl ko patyrė dvasinius išgyvenimus, kas yra pagrindas jai priteisti neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie ieškovės argumentai byloje nėra įrodyti ir, byloje nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nelaikytini pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti darbdaviui materialinę atsakomybę.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atsakovui VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikai apeliacinės instancijos teisme nereiškiant reikalavimo dėl atgręžtinio sprendimo vykdymo, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

n u t a r i a :             

Ieškovės V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                       Laima Gerasičkinienė

               Jūratė Varanauskaitė

                                   Dainius Rinkevičius