Civilinė byla Nr. 2A-1897-260/2013,

proceso Nr. 2-05-3-015835-2012-7,

procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

35.5; 42.4; 42.8; 42.9; 43.2; 44.2;

121.14; 121.21;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 28d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013m. birželio 4d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3905-151/2013 pagal ieškovės A. M. M. ieškinį atsakovei N. M. K. dėl avanso grąžinimo ir atsakovės priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu(b.l. 3-4, t. I) prašė priteisti iš atsakovės 16 000 Lt skolą, 5 procentų dydžiometines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškinyje nurodė, kad ketindama pirkti nekilnojamąjį turtą – pastatus ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), už 210 000 Lt, su atsakove 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2011 m. gruodžio 3 d. sudarė preliminarias pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias atsakovei avansu sumokėjo 16 000 Lt.Atsakovė turtą pardavė kitiems asmenims, o 16 000 Lt avanso negrąžino.

Atsakovė priešieškiniu (b. l. 166-172, t. I) prašė priteisti iš ieškovės 16 000 Lt nuostolių ir įskaityti į šią sumą pagal 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2011 m. gruodžio 3 d. sudarytas preliminarias pirkimo–pardavimo sutartis ieškovės jai sumokėtas sumas.Nurodė, kad ieškovė yra atsakinga už sutarčių pažeidimą. Atsakovė kvietė ieškovę pasirašyti pagrindinę sutartį bei sumokėti likusią 194000 Lt sumą, tačiau ieškovė to nepadarė, į šį pranešimą nustatytu laiku niekaip nereagavo, dėl to atsakovė turėjo pagrindą manyti, kad ieškovė faktiškai atsisakė pirkti gyvenamąjį namą su sklypu. Dėl ieškovės atsisakymo sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė patyrė nuostolių: 892 Lt už dokumentų tvarkymą (500 Lt už turto vertinimą, už paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą ir su tuo susijusius notaro veiksmus, pažymų užsakymą, VĮ Registrų centras darbus - 307,50 Lt, už nuosavybės teisės įregistravimą – 84,50 Lt),10 000 Lt parduoto turto kainų skirtumas bei 5 126,41 Lt už per laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. gruodžio 1 d. sumokėtus komunalinius ir kitus mokesčius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013m. birželio 4d. sprendimu (b. l. 105-111, t. II) ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės ieškovei 16 000 Lt sumokėto avanso, 2266,24 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 16 000 Lt sumą nuo ieškinio priėmimo dienos (2012m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, valstybei – 14,56 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad šalys sudarė dvi preliminarias pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias ieškovė įsipareigojo iki 2012m. gegužės 1 d. nupirkti namų valdą, esančią adresu (duomenys neskelbtini)M. Šalys tokį terminą numatė tik dėl to, kad ieškovė turėjo nekilnojamo turto, kurį pardavus norėjo įsigyti atsakovės parduodamą namų valdą. Šių aplinkybių šalys neginčijo. Pasibaigus sutarties terminui,ieškovė savo turto nepardavė ir atsakovės turto nenupirko. Iš šalių ieškinio bei priešieškinio, šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų teismas nustatė, kad šalys žodžiu susitarė pratęsti terminą iki rudens, t.y. iki šildymo sezono pradžios, nenumatant tikslaus termino.Ieškovė visą laiką atsakovei teigė, jog jos namą pirks. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas V., kuris siūlė atsakovei vasarą nupjauti žolę ir vieną kartą tai padarė, prašė leisti pasistatyti automobilį, leisti susikrauti baldus, atsivežti kuro, 2012m. rugsėjo 3 d. ieškovė siūlė papildomai sumokėti pinigų, tačiau atsakovė nesutiko. Nepriklausomai nuo to, kad atsakovė atmetė ieškovės prašymus, tai rodo ieškovės realius ketinimus pirkti ginčo valdą. Atsakovė 2012m. spalio 2 d. kreipėsi į notarą ir išsiuntė ieškovei pranešimą apie tai, kad ši 2012m. spalio 11 d. 9 val. turi atvykti sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį, nors ieškovė informavo, jog turi savo turto pirkėjus ir tikrai parduos turtą. Neįsitikinusi, kad pranešimas ieškovei įteiktas, atsakovė sprendė, jog ieškovė pažeidė sutarties sąlygas. Pranešimas ieškovei buvo įteiktas tik 2012m. spalio 23 d. 2012m. lapkričio 6 d. ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą, kuris atsakovei buvo įteiktas 2012m. lapkričio 8 d., kad gali pirkti ginčo namą. Nepriklausomai nuo šios informacijos, atsakovė 2012m. lapkričio 12 d. namą pardavė kitiems pirkėjams.Atsižvelgdamas į šias nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovė pažeidė sutarties sąlygas ir neįvykdė savo įsipareigojimų iki pratęsto sutarties termino – sąlyginio termino nuo šildymo sezono pradžios. Sutarties terminą teismas laikė sąlyginai buvus pažeistą apie dvi savaites. Pažeidimo trukmę teismas nustatė pagal ieškovės 2012m. lapkričio 6 d. raštą.Nesilaikydama susitarimo atsakovė 2012 m. rugsėjo 29 d. internetiniame puslapyje patalpino skelbimą apie ginčo nekilnojamojo turto pardavimą. Apie tai ieškovės neinformavo.

Priešieškiniu atsakovė prašė priteisti nuostolius: 10 000 Lt  pigiau parduoto turto kainų skirtumą, 982 Lt už paveldėjimo dokumentų tvarkymą ir 4873,59 Lt už komunalinius patarnavimus, iš viso 16018,41 Lt. Teismas atsakovės argumentus dėl 10000 Lt nuostoliųatmetė, nes ieškovė visada reiškė norą pirkti ginčo namą, be to, atsakovė gavo iš ieškovės raštą dėl turto pirkimo, tačiau atsakovė turtą pardavė kitiems asmenims. Tokiu būdu teismas nustatė, kad ne tik ieškovė kalta dėl sutarties terminų nevykdymo, bet ir atsakovė netinkamai vykdė sutarties sąlygas, nes tuo atveju, jei būtų tinkamai bendradarbiavusi su ieškove, nuostolių dėl kainų skirtumo nebūtų patyrusi. Reikalavimą dėl patirtų nuostolių , susijusių su paveldėto turto įforminimu,teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą, kadangi nepriklausomai nuo pirkėjo asmenybės, norėdama parduoti turtą, atsakovė bet kokiu atveju būtų turėjusi susitvarkyti nekilnojamo turto dokumentus. Be to, atsakovė turto įteisinimo savo vardu dokumentus tvarkė 2011 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, t.y. ieškovei neišreiškus ketinimo pirkti ginčo nekilnojamą turtą.Teismas sprendė, kad žodinio susitarimo tarp šalių dėl komunalinių patarnavimųmokėjimo nebuvo, nes pati atsakovė nurodė, jog bijojo ateinančio šildymo sezono dėl didelių mokesčių. Jei žodinis susitarimas buvo, atsakovė turėjo teisę reikalauti, kad ieškovė sumokėtų mokesčius, tačiau tokių duomenų teismui pateikta nebuvo.

Įvertinęs nurodytą teismas konstatavo, kad atsakovė, pirma pažeidusi sutarties sąlygas, neturi pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė beišlaidų aptartoms paslaugomskaip nuostolius nurodė ir išlaidas už telefono paslaugas, elektros tiekimo paslaugas ir vandens tiekimo paslaugas, kurių negyvenamame name neturėtų būti. Už patarnavimus turėtų sumokėti suteiktomis paslaugomis naudojęsi asmenys. Teismas vertino, kad byloje pateikta preliminari sutartis buvo sudaryta 2011m. lapkričio 22 d., todėl neaišku, kodėl atsakovė reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo kildina nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012m. gruodžio 1 d. Reikalauti nuostolių atsakovė galėtų tik nuo preliminarios sutarties2011m. lapkričio 22 d. ir iki 2012m. spalio 11 d. arba bent jau iki nekilnojamo turto pardavimo 2012m. lapkričio 12 d. Teismas nenustatė ieškovės neteisėtų veiksmų, atsakovei atsiradę nuostoliai niekaip nėra susiję su ieškove, t. y. nenustatyta ieškovės kaltė.Atsakovė patirtų nuostolių neįrodė, be to, pirma pažeidė preliminarias sutartis. Taip pat nenustatyta, kad ieškovė nepagrįstai vengė sudaryti sutartį, todėl priešieškinis atmestas kaip nepagrįstas.

Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi (b. l. 120, t. II) ištaisė rašymo apsirikimą Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendime motyvuojamąją dalį išdėstant: … (kaip teigia pati atsakovė) A. M. su liudytoju …, ... buvo atvykę ieškovės dukra A. M. ir liudytojas...

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu (b.l. 123-134, t.II) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti bei priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą ji grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas visiškai nevertino tarp šalių buvusių ikisutartinių santykių ir nepagrįstai konstatavo, jog nėra aišku, kodėl atsakovė savo reikalavimus kildina nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012m. spalio 11 d. Apeliantė prieštaravimuose ir priešieškinyje nurodė, kad preliminarios sutartys atsirado kaip šalių ikisutartinių santykių rezultatas, kuomet apeliantės namą pirmą kartą ieškovės atstovė A. M. apžiūrėjo 2011m. rugpjūčio 6 d. Teismas neįvertino aplinkybės, kad egzistavus tokius santykius pripažino ir ieškovė. Ši data artima datai, kuomet ieškovė pradėjo kito gyvenamojo būsto realias paieškas. Teismas be pagrindo neįvertino, jog tik patikėjusi ieškovės ketinimų rimtumuapeliantė atliko veiksmus, reikalingus nuosavybės teisių perleidimui, t. y. kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, užsakė turto vertinimą, nuosavybę įregistravo VĮ Registrų centre, nors šį turtą buvo paveldėjusi dar 2010m. liepos 5 d. Už šiuos veiksmus apeliantė patyrė iš viso 896 Lt išlaidų.
2. Iki sutarčių pasirašymo susiklosčiusius šalių santykius teismas turėjo vertinti kaip ikisutartinius, atitinkančius CK 6.162 – 6.163 straipsnių nuostatas. Būtent šie santykiai lėmė ginčo preliminarių sutarčių pasirašymą. Kadangi ieškovė atsakovės turto nepirko, ji privalo atlyginti 892 Lt nuostolių. Ieškovė apeliantei neatskleidė informacijos, kad turėdama net 12 nuosavybės teise jai priklausančių objektų, protingu terminu nesiims jokių veiksmų, kad šį turtą perduotų, įkeistų ir pan. ir taip gautų lėšų apeliantėsparduodamai valdai įgyti.
3. Teismas nevertino ginčo preliminarių sutarčių sudarymo, vykdymo bei galiojimo aplinkybių, netinkamai taikė CK 6.165 straipsnio normą. Teismas neįvertino fakto, kad apeliantės asmeninės nuosavybės teisė nekilnojamojo turto registre įregistruota dar 2011m. rugsėjo 14 d., todėl nebeliko realių kliūčių šio turto parduoti ieškovei. Teismas neturėjo pagrindo abejoti apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, kad sutvarkiusi turto dokumentus ji laukė ieškovės, kuri neatvyko. Teismas neįvertino, kad ginčo preliminariomis sutartimis šalys susitarė dėl parduodamo turto ir kainos, avansinių įmokų dydžio bei likusios nesumokėtos kainos dalies sumokėjimo termino, t. y. sutartys atitinka CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminarios sutarties sampratą. Tos pačios kainos ir datos nurodymas dviejose skirtingose sutartyse rodo tarp šalių buvus suderintą valią. Šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginius, kad 2012m. gegužės 1 d. data buvo nustatyta atsitiktinai, o tikroji pardavimo data siejama su ieškovės buto pardavimu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė iki 2012 m. gegužės 1 d. pinigų nesumokėjo ir apeliantei nuosavybės teise priklausančio namo nenupirko, tačiaube jokio pagrindo sprendė, kad šalys pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą pratęsė iki rudens, kadangi tokia išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir CK normoms. Teismas be jokio pagrindo taikė CK 6.204 straipsnio 3 dalies normą.Teismas turėjo konstatuoti, kad šalių sudarytos preliminarios sutartys yra pasibaigusios, todėl po 2012 m. gegužės 1 d. egzistavusius šalių santykius turėjo vertinti kaip ikisutartinius santykius.
4. Teismas tinkamai neįvertino, kad apeliantė dar prieš 2012m. lapkričio 12 d. sandorio sudarymą, 2012m. spalio 2 d. pareiškimu per notarą kreipėsi į ieškovę reikalaudama sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, nors apeliantė tokios pareigos ir neturėjo. Teisiškai neturi reikšmės, jog ieškovė šį pareiškimą atsiėmė tik 2012m. spalio 23 d., kadangi pranešimas siųstas jos gyvenamosios vietos adresu. Ieškovė nei kitą dieną, nei vėliau po dienos, kada turėjo būti sudarytas sandoris, pas apeliantę neatvyko ir nepatvirtino savo ketinimų. Net gavusi 2012m. spalio 2 d. pranešimą ieškovė atsiliepė tik 2012m. lapkričio 6 d. raštu. Jokiais įrodymais pareiškimo teiginys, kad „šiuo metu turiu galimybę vykdyti susitarimą dėl Jūsų namo pirkimo“, pagrįstas nebuvo, todėl teismas nepagrįstai jį laikė reikšmingu. Teismas taip pat neįvertino, kad realiai turtą pardavinėti ieškovė ėmėsi tik kilus šiam ginčui. Be to, už parduotą nekilnojamąjį turtą ieškovė gavo 142 500 Lt ir nepateikė į bylą duomenų, iš kur ketino gauti likusią 51 500 Lt sumą.
5. Teismas nepagrįstai kaip ketinimą pirkti apeliantės valdą vertino ieškovės 2012m. rugsėjo 3 d. pageidavimą įsikraustyti į valdą, nes apeliantė visada siekė parduoti turtą, o ne leisti juo naudotis už mokestį. Ieškovė neturėjo lėšų turtui įsigyti ir nesistengė jų gauti, nes savo parduodamo turto kainas sumažino tik po vienerių metų nuo pardavinėjimo pradžios. Be to, turėdama net 12 nekilnojamojo turto objektų ji pardavinėjo tik garažą ir butą. Ieškovės elgesio nepateisina ir jos nurodyti argumentai dėl pablogėjusios situacijos nekilnojamojo turto rinkoje, kadangi 2011 metais situacija nebuvo bloga. Tokiu būdu teismas turėjo taikyti CK 6.163 straipsnio 2 dalies ir 6.256 straipsnio 2 dalies normas.
6. Teismas nepagrįstai apeliantės veiksmus 2012 m. rugsėjo 29 d. patalpinant interneto tinklalapyje skelbimą apie parduodamą turtą įvertino kaip pažeidžiančius sutarties sąlygas.
7. Apeliantė patyrė nuostolius dėl neatsakingo ieškovės elgesio nepagrįstai vengiant ir atsisakant pirkti turtą. Patirti nuostoliai yra realūs ir pagrįsti, juos patvirtina pirkimo–pardavimo sutartis, turto vertinimo dokumentai, paslaugų tiekėjo sąskaitos ir pažymos, kvitai bei kiti įrodymai. Nuostolių dydžio ieškovė neginčijo. Be to, ieškovei neperkant turto apeliantė buvo priversta jį parduoti už mažesnę kainą. Teismas turėjo taikyti CK 6.258 straipsnio 5 dalį, suteikiančią nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies atlygtini nuostolius remiantis kainų skirtumo principu. Teismas taip pat neįvertino, kad apeliantė patyrė nuostolius dėl turto išlaikymo nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012m. gruodžio 1 d.: 3 690,95 Lt už šildymą AB „Kauno energija“, 642,68 Lt už elektrą AB LESTO, 239,66 Lt UAB „Kauno vandenys“, UAB „Kauno švara“ 138,88 Lt ir 414,24 Lt abonentinio mokesčio AB TEO.
8. Teismas tinkamai neįvertino liudytojo K. K. parodymų, kuris dalyvavo pasirašant pirmą preliminarią sutartį ir patvirtino, kad būtent ieškovė prisiėmė įsipareigojimą išlaikyti apeliantės namą. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojų A. M., D. V. ir G. P. parodymai ir paaiškinimai yra prieštaringi.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 142-147, t.II) prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad 2011m. rugpjūčio 6 d. nei ieškovė, nei jos artimieji pas apeliantę nesilankė. Atsižvelgiant į tai, kad pirmoji avansinė įmoka buvo atlikta 2011m. lapkričio 22 d., labiau tikėtina, kad pirmoji susitikimo data buvo rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje. Mažai tikėtina, kad negavusi iš nepažįstamų asmenų jokio avanso, apeliantė būtų laukusi net 4 mėnesius. Be to, lapkričio viduryje apeliantė buvo sudariusi sutartį su agentūra, dėl ko negalėjo tikėtis parduoti turtą ieškovei. Veiksmus, susijusius su paveldėto turto dokumentų susitvarkymu apeliantė privalėjo atlikti, nes kitaip nebūtų galėjusi paveldėtu turtu disponuoti ir tai niekaip negali būti susiję su ieškovės ketinimais. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad paveldėjo turtą 2010m. liepos 5 d., kadangi jos motina mirė 2010m. liepos 7 d., o paveldėjimo teisės liudijimas gali būti išduotas tik po 3 mėnesių nuo palikėjo mirties. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad apeliantė iki 2011m. rugpjūčio 6 d. tvarkė paveldėto turto dokumentus, kad galėtų jį parduoti. Nepagrįstas skundo argumentas, kad ji turto nebūtų pardavinėjusi dar 4 metus, kadangi pati apeliantė patvirtino, kad šis turtas jai buvo našta. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pirmo susitikimo datą apeliantė išgalvojo siekdama savanaudiškų tikslų – nenorėdama grąžinti avanso ir įrodinėdama nuostolius. Iš karto po 2011m. gruodžio 3 d. preliminarios sutarties pasirašymo apeliantė skubiai pardavinėjo savo turtą. Tai patvirtina internetinėje svetainėje patalpinti skelbimai su apeliantės dukros telefono numeriu. Faktas, kad ieškovė turi turto, dar nereiškia, kad jis yra didelės vertės ir su apeliante privalo tartis dėl jo pardavimo. Ieškovė ir jos giminaičiai iš karto sąžiningai apeliantę informavo, kad negalės pirkti jos nekilnojamojo turto, kol neparduos savojo. Savo parduodamo turto kainos ieškovė ženkliai nemažino, kadangi tokiu atveju jai nebūtų užtekę lėšų nusipirkti apeliantės valdai. Sutartys su ieškovės turto potencialiais pirkėjais buvo sudarytos tuomet, kai vienas pirkėjas gavo iš banko kreditą, o su kitu – kai buvo atliktas remontas, kurį jis prašė atlikti. Parodymus dėl sandorių sudarymo jie pateikė notarui, kadangi negalėjo dalyvauti visuose posėdžiuose dėl užimtumo. Nepaisant to, ieškovė turėjo santaupų, todėl turėjo galimybę įsigyti apeliantės turtą. Jei apeliantė turto neketino parduoti dar keturis metus, nepagrįstai reikalaujama priteisti 892 Lt ir 5 126,41 Lt nuostolių. Šios išlaidos bet kuriuo atveju būtų patirtos. Gauti mažesnę pinigų sumą apeliantė pasirinko pati, nes atsisakė turtą parduoti ieškovei. Atkreipė dėmesį, kad už apeliacinį skundą apeliantė sumokėjo ne 66 procentus Rekomendacijose numatytos maksimalios sumos, o didžiausią leistiną sumą, t .y. 2 000 Lt.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas ir ieškovei priteista iš apeliantės 16 000 Lt sumokėto avanso, bylinėjimosi išlaidos ir procesinės palūkanos, o priešieškinis atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir apeliantė2011 m. lapkričio 22 d. sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 5, t. I), pagal kurią susitarė dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo už 210 000 Lt sumą. Pagal minėtą susitarimą ieškovė sumokėjo apeliantei2 000 Lt rankpinigių (taip nurodyta sutartyje), o likusią pagal šalių susitarimą mokėtiną sumą už nekilnojamąjį turtą įsipareigojo sumokėti iki 2012 m. gegužės 1 d. Taip pat nustatyta, kad šalys 2011 m. gruodžio 3 d. sudarė dar vieną preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 7, t. I), pagal kurią susitarė dėl prieš tai nurodyto nekilnojamojo turto pardavimo už tą pačią 210 000 Lt sumą, likusią mokėti sumą sumokant iki 2012 m. gegužės 1 d. Minėtoje sutartyje nurodyta, kad ieškovė sumokėjo apeliantei papildomai 14 000 Lt, dėl ko likusi sumokėti ieškovei suma už ketinamą įsigyti turtą yra 194 000 Lt. Ginčo dėl nurodytų preliminarių pirkimo-pardavimo sutarčių nagrinėjamoje byloje nekilo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių santykius vertino nurodytų sutarčių pagrindu siejusių teisinių santykių aspektu. 2012 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (b.l. 88-98, t. I) apeliantė turtą, dėl kurio pirkimo-pardavimo buvo susitariusi su ieškove, pardavė tretiesiems asmenims, prieš tai 2012 m. spalio 2 d. pareiškimu (b.l. 84, t. I) informavusi ieškovę apie galimybę sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį notarų biure 2012 m. spalio 11 d. 9.00 val. Minėtame pareiškime nurodytu laiku ieškovė į notarų biurą neatvyko, pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties šalys nesudarė, todėl apeliantė sprendė ieškovę atsisakius sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. 2012 m. lapkričio 6 d. pareiškimu (b.l. 8, t. I) ieškovė informavo apeliantę apie galimybę ir toliau vykdyti šalių susitarimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, o apeliantei nepageidaujant sudaryti pagrindinės sutarties, paprašė grąžinti kaip avansą sumokėtus 16 000 Lt.

Nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo nurodyta, ginčas kilęs dėl šalis siejusių teisinių santykių pobūdžio bei dėl iš ikisutartinių santykių kilusios civilinės atsakomybės taikymo. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino, jog šalis ikisutartiniai santykiai siejo iki preliminarių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, o taip pat pasibaigus preliminariose sutartyse nurodytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, t. y. po 2012 m. gegužės 1 d. teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į preliminarios sutarties esmę, t. y. jog preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai, spręstina, kad bendrąja prasme visi iki pagrindinės sutarties sudarymo šalis siejantys santykiai gali būti laikomi ikisutartiniais santykiais, todėl laikytina, kad tiek iki preliminarios sutarties sudarymo, tiek ir po jos sudarymo šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai.

Esant ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties sudarymo, kadangi jų derybose prisiimti įsipareigojimai kitai šaliai nesuteikia reikalavimo teisės, tačiau kartu jas sieja įstatyme įtvirtinta tarpusavio pareiga elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai. Šaliai, pažeidusiai pareigą elgtis sąžiningai esant ikisutartiniams santykiams, atsiranda prievolė atlyginti padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 1, 3 dalys). Tam, kad sudaryti sutartį atsisakiusiai šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuoti CK 6.163 straipsnio 3 dalyje išvardyti pagrindai, t. y. kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai. Laikoma, kad derybos pradedamos arba deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Taigi, pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams civiliniams santykiams yra sąžiningumo principo pažeidimas. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat turi būti nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). CK6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius, o pagal CK6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties per joje nustatytą terminą, o jei nenustatytas – per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK6.165 straipsnio 3 dalis), atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai, šalys buvo sudarę preliminarias sutartis dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo, ieškovė apeliantei buvo sumokėjusi avansą už parduodamo turto kainos dalį. Šalims nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovė pareiškė reikalavimą dėl apeliantei sumokėto avanso grąžinimo, o apeliantė priešieškiniu prašė priteisti dėl pagrindinės sutarties nesudarymo jos patirtus nuostolius. Apeliantė reikalavimą dėl nuostolių priteisimo grindžia tiek ieškovės nesąžiningu elgesiu ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose, tiek ir nepagrįstu vengimu bei atsisakymu sudaryti pagrindinę sutartį. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę įrodyti nuostolių faktą, jų dydį, ieškovės neteisėtus veiksmus (nesąžiningą elgesį, nepagrįstą vengimą ar atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį) bei priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir nuostolių yra asmens, prašančio priteisti nuostolius, pareiga (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė ieškovės neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp ieškovės veiksmų ir atsiradusių nuostolių, dėl ko sprendė, kad apeliantės nurodyti nuostoliai niekaip nesusiję su ieškove. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai neįvertino, kad šalis ikisutartiniai teisiniai santykiai siejo dar iki preliminarių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 6 d., kada ieškovės atstovė A. M. apžiūrėjo apeliantės namą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir neatsižvelgė į tai, kad preliminarių sutarčių sudarymas buvo iki tol šalis siejusių ikisutartinių teisinių santykių rezultatas. Apeliantės teigimu, jei ne ieškovė, kuri pageidavo sudaryti jos paveldėto turto pirkimo-pardavimo sutartį, ji nebūtų atlikusi jokių su palikimo priėmimu susijusių veiksmų, šio turto įforminimo savo vardu, taip pat jo įvertinimo, dėl ko ieškovei atsisakius sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, ji turi atlyginti apeliantės dėl šių veiksmų turėtas išlaidas. Pažymėtina, kad apeliantė ne tik kad nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šalių ikisutartiniai teisiniai santykiai prasidėjo laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 6 d., o ieškovės atstovei ir liudytojui tai neigiant, negalima laikyti, kad šalių ikisutartiniai santykiai prasidėjo būtent 2011 m. rugpjūčio 6 d. Nurodytą aplinkybę, kad apeliantė veiksmų dėl turto įforminimo savo vardu ėmėsi tik dėl ieškovės siekio įsigyti nekilnojamąjį turtą paneigia byloje esantis liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 39, t. I), patvirtinantis, jog apeliantė priėmė palikimą po O. K. mirties, kuris išduotas dar 2011 m. rugpjūčio 5 d., t. y. iki apeliantės nurodytos dienos, pasak apeliantės, buvusios šalių ikisutartinių teisinių santykių pradžia. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad šalių ikisutartinių teisinių santykių pradžios momentą pagrindžia ir ieškovės nekilnojamojo turto pardavimo skelbimai, patalpinti internete atitinkamai 2011 m. liepos 23 d. ir 2011 m. rugpjūčio 5 d., kadangi nors nurodyti duomenys patvirtina ieškovės ketinimą parduoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, tačiau nereiškia, kad būtent šiuo laikotarpiu ieškovė sužinojo ir ar apžiūrėjo apeliantei nuosavybės teise priklausantį turtą, dėl kurio pardavimo šalys preliminarią sutartį sudarė tik 2011 m. lapkričio 22 d.

Apeliantėsvertinimu, teismas nepagrįstai pripažino, kad šalys pratęsė preliminariose sutartyse nustatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą neapibrėžtam terminui, t. y. iki šildymo sezono pradžios. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties šalių sudarytos preliminarios sutartys yra pasibaigusios, todėl po 2012 m. gegužės 1 d. egzistavusius šalių santykius turėjo vertinti kaip ikisutartinius santykius. Remiantis CK 6.165 straipsnio 5 dalimi tais atvejais, kai šalys per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, prievolė sudaryti sutartį pasibaigia. Sutiktina su apeliantės argumentu, jog preliminari sutartis turi būti rašytinė, o nagrinėjamu atveju šalių sudarytos preliminarios sutartys ir buvo sudarytos rašytine forma, tačiau sprendžiant klausimą dėl to, ar šalys buvo susitarę dėl preliminariose sutartyse nustatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimo būtina atsižvelgti ir į šalių veiksmus po 2012 m. gegužės 1 d. Pažymėtina, kad, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, šalių tarpusavio bendradarbiavimas nenutrūko ir po minėtos datos, ieškovė ir jos atstovai konkrečiais savo veiksmais aktyviai rodė pageidavimą įsigyti apeliantei nuosavybės teise priklausantį turtą, o ir pačios apeliantės veiksmai bei elgesys patvirtina egzistavus tarp šalių tokį susitarimą. 2012 m. spalio 11 d. liudijime (b.l. 85, t. I), kuriame konstatuotas ieškovės neatvykimas į notarų biurą pagrindinei sutarčiai sudaryti, nurodyta, kad notarei apeliantė pavedė persiųsti ieškovei pareiškimą, kuriame nurodyta atvykti į notarų biurą pirkimo-pardavimo sandoriui pagal šalių 2011 m. lapkričio 22 d. bei 2011 m. gruodžio 3 d. pasirašytas preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis dėl pastatų bei žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo, sudaryti. Nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė buvus šalių susitarimą pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą laikotarpiui iki šildymo sezono pradžios.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės veiksmuose negalima nustatyti jos nesąžiningumo ir nepagrįsto vengimo bei atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs šalis siejusius teisinius santykius, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus pagristai sprendė, kad nei ieškovės nesąžiningų veiksmų esant ikisutartiniams teisiniams santykiams, nei jos nepagrįsto atsisakymo ar vengimo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovės bei jos atstovų elgesys rodė, kad ieškovė pageidauja įsigyti ginčo turtą. Tiek ieškovės noras apsigyventi ginčo name, tiek siūlymas rašytine tvarka pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą, tiek ieškovės atstovų prašymas į ginčo namą atvežti tam tikrus asmeninius daiktus ar pasirūpinti medžiagomis namui apšildyti, siūlymas sumokėti papildomą sumą pagal šalių sudarytą sutartį, ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimas vertintinas kaip veiksmai, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai išreikė ieškovės valią įsigyti apeliantei nuosavybės teise priklausantį turtą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog ieškovė pradėjo derybas dėl nekilnojamojo turto pirkimo neturėdama pakankamai nuosavų lėšų ir trūkstamas ketino gauti pardavusi jai nuosavybės teise priklausantį turtą, nereiškia, kad ji derybas pradėjo lengvabūdiškai ir neapdairiai. Nesutikina, kad ieškovės elgesys parduodant tik dalį jai nuosavybės teise priklausančio turto siekiant sukaupti visą reikiamą pagal sutartį mokėtiną sumą ar įrodymų, jog ieškovė turi visą reikiamą sumą, nebuvimas, taip pat neinformavimas apeliantės apie turimo turto kiekį, leidžia spręsti apie ieškovės nesąžiningumą ir ketinimų sudaryti sutartį nepagrįstumą. Pažymėtina, kad nors ieškovė turėjo ir daugiau jai nuosavybės teise priklausančio turto, tačiau tai nesudaro pagrindo manyti, kad ketindama įsigyti gyvenamąjį namą ji turėjo visą turtą parduoti. Be to, kaip nurodė ieškovės atstovė, jos įvertino, kuris turtas gali būti parduotas už didesnę kainą, todėl tą turtą ir pardavinėjo. Taip pat konkrečių įrodymų apie turimą piniginių lėšų sumą, pakankamą sutarčiai įvykdyti nebuvimas neleidžia spręsti, jog ieškovė reikiamos pinigų sumos neturėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, o kartu ir pati ieškovė pripažino, kad jai iki preliminarioje sutartyje nustatyto termino – 2011 m. gegužės 1 d. nepavyko parduoti nuosavybės teise priklausančio turto, dėl ko ji negalėjo sudaryti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau pagrindinė sutarties nesudarymas nebuvo sąlygotas ieškovės nesąžiningų veiksmų. Pripažintina, jog nagrinėjamu atveju ieškovė pagrindinės sutarties negalėjo sudaryti dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kadangi ji iki nustatyto termino nepardavė jai priklausančio turto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantei buvo žinoma, jog ieškovė jos turtą ketina įsigyti tik pardavusi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, o apeliantės elgesys sutinkant pratęsti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti pagrįstai ieškovei leido manyti, kad apeliantė sutinka su sutarties sudarymu laukiant iki ieškovė parduos savo turtą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos veiksmus patalpinant skelbimą internete vertino kaip pažeidžiančius sutarties sąlygas. Pažymėtina, kad patys apeliantės veiksmai ieškant kito galimo pirkėjo kaip po tokie nelaikytini nesąžiningais ar pažeidžiančiais šalių sudarytos preliminarios sutarties sąlygas, tačiau šių veiksmų teisinis kvalifikavimas kaip nesąžiningų ir pažeidžiančių sutarties sąlygas reikšmingas tampa tuomet, kai apeliantė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ne su ieškove, o su trečiaisiais asmenimis. Būtent nurodyti veiksmai, apie juos neinformuojant ieškovės, sudarę pagrindą ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims, ieškovės atžvilgiu laikytini nesąžiningais, sąlygojusiais nepagrįstą apeliantės atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė, nesulaukusi termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos, ėmėsi veiksmų parduoti ginčo turtą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino aplinkybę, kad ieškovė apeliantės pareiškimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo gavo jau po nustatyto termino pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, dėl ko nustatytu terminu pas notarą atvykti negalėjo, todėl neįsitikinusi, ar pranešimas ieškovei buvo įteiktas, konstatavo, kad ieškovė pažeidė sutarties sąlygas. Ieškovė 2011 m. lapkričio 6 d. pareiškimu dar siūlė apeliantei sudaryti sutartį, tokiu būdu išreikšdama savo valią dėl sutarties sudarymo, tačiau, nepaisant to, sutartį sudarė su kitais asmenimis. Nurodytas argumentas, jog ieškovė nepagrįstai ilgai delsė informuoti apeliantę apie savo veiksmus gavus pranešimą, nelaikytinas pagrįstu, kadangi apeliantė pranešimą dėl pageidavimo sudaryti sutartį gavo dar iki sutarties su trečiaisiais asmenimis sudarymo, dėl ko turėjo galimybę sutartį sudaryti su ieškove.

Teisėjų kolegija, pagrįstu ir teisėtu laikydama pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti, kad ir apeliantė pažeidė sutartines nuostatas, nebuvo sąžininga ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose, nepagrįstai ėmėsi veiksmų ginčo turtą parduoti kitiems asmenims, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl patirtų nuostolių ir jų dydžio, dėl ieškovės pareigos juos atlyginti nebuvimo, dėl su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų išsamiai nepasisako. Apeliantei neįrodžius ieškovės veiksmų neteisėtumo jai elgiantis nesąžiningai ar be pagrindo atsisakant sudaryti sutartį, aplinkybės, susijusios su galimai patirtais nuostoliais ar jų dydžiu nėra reikšmingi priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi apeliantė neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šalių elgesį ir veiksmus ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovei nekilo pareigos atlyginti apeliantės nuostolius dėl sutarties nesudarymo, jeigu ji tokių ir patyrė.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui teisėjų kolegija nepasisako.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovės A. M. M. atstovė 2013 m. spalio 2 d. teismui pateikė prašymą priteisti iš apeliantės ieškovės turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Teismui pateiktas 2013 m. liepos 26 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad ieškovės atstovė advokatei sumokėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 1 000 Lt. Ši suma, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, priteistina ieškovei iš atsakovės (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013m. birželio 4d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš N. M. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                      Raimondas Buzelis

Nerijus Meilutis

Arūnas Rudzinskas