Byla Nr. 1S-133-366/2019

Procesinio sprendimo kategorija: 2.8.12;  2.12.4

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. liepos 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

dalyvaujant asmens, kuriam taikoma priverčiamoji priemonė gynėjui Arvydui Peneliui ir motinai V. V.

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - D. V. gynėjo Arvydo Penelio skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-06-25 nutarties, kuria tenkintas Viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pratęsimo,

n u s t a t ė:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartimi D. V., padariusiam įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-06-04 nutartimi stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis keistas į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis ir tęsiamas iki šiol.

2019-06-06 Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose buvo gautas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo prašoma D. V. stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis pratęsti. 

Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-06-25 nutartimi tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir D. V. stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęstas.

Skundu D. V. gynėjas prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pakeisti stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nurodo, jog teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir tai nulėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą. Skunde pažymima, kad D. V. buvimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje savo esme yra bereikšmis, nes jis serga nepagydoma liga. Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados (toliau Išvada) rekomendacija D. V. gydymą tęsti sustiprinto stebėjimo sąlygomis yra nesuprantama, kadangi D. V. nustatyta įgimta silpnaprotystė. Pažymi, jog D. V. konstatuojamas protinis atsilikimas yra sutrikimas, o ne liga ir jo išgydyti neįmanoma, todėl iš Išvados neaišku, koks ir kokio pobūdžio gydymas D. V. reikalingas, kokio pobūdžio gydymas bus tęsiamas ir kokio rezultato siekiama bei tikimasi sulaukti. Skunde pažymima, kad nutartyje minimas psichomotorinis susijaudinimas, sutrikusi dizartriška kalba, impulsyvumas, labilios emocijos, dažni pykčio afektai, asmenybės infantilumas, primityvumas, itin menki adaptaciniai gebėjimai, nekritiškumas savo elgesiui, nebendradarbiavimas gydymo procese yra sąlygoti nepagydomos ligos. Kadangi D. V. liga nepagydoma, tai bet koks jo stebėjimas, o ypač stebėjimas ir tariamas jo gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis - laikytinas beprasmišku žmogaus kankinimu. Dėl savo protinės negalios D. V. nei dabar, nei kada nors ateityje nėra ir nebus kritiškas savo elgesiui ir jokie vaistai bei gydymas to negali pakeisti ir nepakeis, nes to neleidžia ir niekada neleis jo turimas neįgalumas. Pagal medicininę literatūrą imbecilai geriau jaučiasi ir ugdosi būdami namuose su artimaisiais. Šiuo atveju iš D. V. bendravimo su mama ir broliais akivaizdžiai matyti, kad tinkamą pagalbą gali suteikti tik artimieji, su kuriais jį sieja glaudūs emociniai ryšiai. 

Gynėjas mano, kad teismo išvada dėl D. V. pavojingumo visuomenei taip pat yra nepagrįsta. Teigia, kad šiuo atveju psichiatrinėje laikomas neįgalus asmuo ir tai prieštarauja Neįgaliųjų teisių konvencijai, kitiems tarptautiniams aktams ir įstatymui. Byloje nėra duomenų, kad D. V. elgesys būtų pavojingas jo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, juo labiau, kad jo impulsyvumas yra prigimtinis. Tai reiškia, kad jo laikymas psichiatrinėje ligoninėje yra valstybės taikoma bausmė už padarytą veiką.

Gynėjas ir asmens, kuriam taikoma priverčiamoji priemonė motina prašė skundą patenkinti.

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismas pagrįstai D. V. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis taikymą, tenkinti skundą nėra pagrindo.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Įstatyme numatyti du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs D. V. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai pratęsė šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis. D. V. nuo 2012 m. lapkričio 16 d. stebimas stacionare ir gydytojų psichiatrų komisija 2019-05-31 Dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. 275 nurodė, kad stebėjimo laikotarpyje D. V. psichinė būsena nebuvo stabili. Dėl agresijos, impulsyvaus ir destruktyvaus elgesio, savęs žalojimo jam aštuonis kartus taikytos fizinio suvaržymo priemonės, aktyvaus stebėjimo režimas. Išlieka dažni pykčio afektai, pereinantys į agresiją, nukreiptą į žmones, daiktus, supančią aplinką, impulsyvus, neprognozuojamas elgesys. Nuotaika nepastovi, asmenybė infantili, nebrandi, egocentriška, reikalauja tenkinti visus norus, nepaisant nustatytų ribų, visiškai nekritiškas savo poelgiui. Nagrinėjamu atveju Komisija padarė išvadą, jog D. V. negali būti švelninamos gydymo sąlygos ir rekomenduojama tęsti gydymą stacionare sustiprinto stebėjimo sąlygomis. 

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs komisijos išvadą, sprendė, kad D. V. psichikos būsena nestabili ir nepagerėjusi. Tokiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Apie D. V. išlikusį pavojingumą sprendžiama iš jo elgesio gydymo įstaigoje, kurioje jis, prižiūrimas medikų ir reguliariai vartodamas skirtus vaistus, būna impulsyvus ir agresyvus tiek savo, tiek kitų žmonių bei supančios aplinkos atžvilgiu. Įvertinus tai, atmestinas skundo argumentas, kad D. V. gali būti gydomas ambulatorinėmis sąlygomis ir kad tinkamą pagalbą gali suteikti tik artimieji, su kuriais jį sieja glaudūs emociniai ryšiai. Kaip žinia, artimieji neturėjo jokios įtakos D. V. praeityje, kai jis, paveiktas ligos, padarė labai sunkų nusikaltimą. Negalima artimiesiems patikėti priežiūrą ligonio, kurio psichikos būsena nėra pagerėjusi ir kurio elgesiui sutramdyti gydymo įstaigoje taikomos fizinio suvaržymo priemonės. D. V. liga pasireiškia neprognozuojamais agresijos priepuoliais, dėl ko jam buvo nustatytas gydymo režimas griežtai struktūrizuotoje aplinkoje - sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Nesant galimybės užtikrinti tinkamą D. V. elgesio kontrolę ir gydymo tęstinumą ambulatorinėmis sąlygomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tęsė gydymą stacionare.   

Skunde nurodoma, kad D. V. serga nepagydoma liga, todėl bet koks jo stebėjimas, o ypač stebėjimas ir tariamas jo gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis - laikytinas beprasmišku žmogaus kankinimu. Su šiuo argumentu sutikti taip pat negalima. Įstatymas nereikalauja asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, visiško pasveikimo – tam kad būtų keičiamas gydymo režimas - vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pakanka sveikatos pagerėjimo ir, aišku, pavojingumo sumažėjimo. Deja, visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę D. V. psichikos būklę šios nutarties priėmimo momentu neleidžia daryti išvados nei apie jo socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima tęsti gydymą ir švelnesnėmis sąlygomis ir toks gydymas būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus aplinkiniams.

Įvertinus minėtas aplinkybes, keisti ar naikinti skundo argumentais apylinkės teismo nutartį, nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

n u t a r i a: 

atmesti D. V. gynėjo advokato Arvydo Penelio skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-06-25 nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                     Sigitas Bagdonavičius