Administracinė byla Nr. A-1939-629/2018

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. J. (teisių perėmėja A. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje nuosavybės teise turėtą turtą – žemės sklypus (duomenys neskelbtini)  Šalčininkų r., pateikti.

1.1.       Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelis I. J., gimęs (duomenys neskelbtini) metais, miręs (duomenys neskelbtini) metais, iš P. B. dabartiniame (duomenys neskelbtini), Šalčininkų rajone, (duomenys neskelbtini)., pirko 4 ha ir 6 ha ploto žemės sklypus ir valdė iki nacionalizacijos. Taip pat pažymėjo, kad senelio I. J. gimimo ir mirties faktus liudijančių dokumentų neišliko. 

1.2.        Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas J. J. gimė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini), t. y., anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę ir šią teisę įgijo 1992 m. sausio 31 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. sausio 14 d. įstatymas Nr. 1-2200 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ (toliau – Atstatymo įstatymo pakeitimo įstatymas). Pareiškėjas laikytinas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises ir gali šią teisę įgyvendinti, nes Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kur skiltyje iš kurio savininko, kaip ir kada buvo įgyta žemė nurodyta „palikimas iš tėvų“. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, prašymą reikėjo pateikti ir Šalčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Šalčininkų žemėtvarkos skyriui, ko nepadarė, nes analogišką prašymą buvo pateikęs Varėnos rajono atsakingoms institucijoms.

1.3.        Taip pat nurodė, kad prašymo per Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą Šalčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Šalčininkų žemėtvarkos skyriui nepateikė dėl to, kad 1999 m. pareiškėjas patyrė stiprią galvos traumą, kuomet jį gulintį, nepajėgiantį pajudėti atrado M. Č.. Dėl patirtos traumos apie 3 metus jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių. Po traumos 2002 m. pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini) metai, dėl savo garbaus amžiaus ir mažo raštingumo, jis nesugebėjo įsisavinti visos informacijos teikiamos visuomenės informavimo priemonėse, bei nesuprato įstatymų reikšmės ir teisinės galios.

2.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius (toliau – ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1.       Nurodė, kad pareiškėjas būtų laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises ir galėtų įgyvendinti šią teisę, jei Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) bei pilietybę ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Patikrinus Šalčininkų skyriaus archyve esančius duomenis, buvo nustatyta, kad dėl nuosavybės teisių į I. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Šalčininkų rajone valdytą žemę atkūrimo į agrarinės reformos tarnybą ar Šalčininkų skyrių nei pareiškėjas, nei kiti asmenys nesikreipė.

2.2.       Pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai. Pareiškėjo nurodoma priežastis, jog jis 1999-2002 metais gydėsi sunkią galvos traumą, nėra pateisinama, be to, pareiškėjas nepateikė pareiškėjo sveikatos būklę patvirtinančių įrodymų, iš kurių galima būtų pagrįstai spręsti apie patirtos traumos sunkumą ir jos sukeltas pasekmes, kurios nulemtų pareiškėjui objektyvias, nuo jo valios nepriklausančias kliūtis įstatymo nustatytais terminais dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kita vertus, jei 1999-2002 metais pareiškėjas išties sunkiai sirgo, tai jam nebuvo atimta galimybė laikotarpiu 1992-1999 metais kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o aplinkybės, susijusios su pareiškėjo senyvu amžiumi, bei mažu raštingumu pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką nėra laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi. Kaip matyti iš įgaliojimo, pridėto prie pareiškimo, pareiškėjas galėjo ir turėjo galimybę įgyvendinti savo teises per atstovus.

2.3.        Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas prašymas buvo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito savininko – M. J. – iki nacionalizacijos valdytą žemę. Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymas pateiktas iki 2005-2006 metų, tai yra gerokai anksčiau negu pareiškėjui tapo žinoma apie senelio valdytą žemę. Teismo posėdžio metu civilinėje byloje Nr. 2-227-419/2015 pareiškėjo atstovas A. J. patvirtino, kad nuosavybės teisės į tenkančią buvusio savininko valdytos žemės dalį visa apimtimi atkurtos. Taigi, visų pirma, pareiškėjui buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą, antra, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas prašymas neturi nieko bendro su I. J. iki nacionalizacijos valdyta žeme.

3.       Trečiasis suinteresuotas asmuo J. Š. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad sutinka su termino atnaujinimu prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo senelio I. J. nekilnojamąjį turtą pateikti, nurodė, kad dėl sveikatos būklės ir senyvo amžiaus negali atvykti į teismo posėdį, prašė teismą išnagrinėti bylą savo nuožiūra.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

5.       Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį V. J. senelio I. J. nekilnojamąjį turtą pateikti, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio ir 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų gramatiniu ir sisteminiu aiškinimu. Konstatavo, kad Atkūrimo įstatyme nėra nurodytas priežasčių, kurios gali būti laikomos svarbiomis praleidus prašymo dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminą, sąrašas. Taip pat nurodė, kad Atkūrimo įstatyme nurodyta galimybe atnaujinti terminą gali pasinaudoti tik asmenys (piliečiai), turintys teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, bet nerealizavę jos per Atkūrimo įstatymo nurodytą terminą dėl svarbių priežasčių.

6.       Teismas, nagrinėdamas bylą, nurodė, kad vadovaujantis LVAT praktika nagrinėjant bylas dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių į išlikusį iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą atkūrimo paduoti praleidimo, kuriose yra suformuota teismo poziciją, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti aptariamai asmens subjektinei teisei yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta, taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Kai įgyvendinamos Atkūrimo įstatymo nurodytos sąlygos, jų visuma, tuomet asmuo įgyja teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

7.       Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis teismų praktika, svarbiomis priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LVAT praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A26I-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009), pažymėjo, kad svarbiomis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

8.       Teismas, atsižvelgęs į NŽT nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatyme nustatytas sąlygas ir tvarką, atkūrė nuosavybės teisę į išlikusį pareiškėjo motinos M. J. nekilnojamąjį turtą, padarė išvadą, kad pareiškėjas jau pateikdamas prašymą iki 2001 m. gruodžio 31 d., taip pat dokumentus į M. J. žemę, turėjo žinoti apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises tiek į mamos, tiek į senelio valdytą žemę, tačiau prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdamas savo rizika, savo valia pasirinko tokį elgesio modelį, kad rūpinosi tik nuosavybės teisių atkūrimo į mamos valdytą žemę proceso eiga. Byloje nenustatė duomenų, kad pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjo amžius, nei sveikatos būklė ar išsilavinimo pobūdis. Taip pat pridūrė, kad LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-423/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

9.       Teismas vertino, kad pareiškėjo sveikatos būklė, garbus amžius, teisinis neišprusimas šeiminė padėtis, išsilavinimo bei charakterio savybės neturi teisinės reikšmės byloje nagrinėjamų klausimų sprendimui, todėl padarė išvadą, kad toks V. J. elgesys ir tinkamas nesidomėjimas savo visapusišku teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikoma objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą. Kitų svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, 2001-2014 metais objektyviai trukdžiusių pradėti nuosavybės teisių atkūrimo į senelio valdytą žemę procedūrą, pareiškėjas nenurodė.

10.       Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises dėl I. J. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., todėl jo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

11.       Pareiškėjas V. J. (byloje dalyvaujanti mirusio pareiškėjo teisių perėmėja A. J.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

11.1.        Su teismo dėstoma pozicija sprendime nesutiktina, nes pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę ir šią teisę įgijo 1992 m. sausio 31 d., kuomet įsigaliojęs Atstatymo įstatymo pakeitimo įstatymas nustatė, kad mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Atkūrimo įstatymo (įsigaliojus 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcijai) 10 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodoma, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas) nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai galėjo būti paduodami iki 2003 m. gruodžio 31 dienos (10 straipsnio 4 dalis). Minėtas sąlygas apeliantas atitiko.

11.2.        Teismas daro tik prielaidą, jog tikėtina, kad pareiškėjas NŽT prašymą buvo pateikęs iki 2001 m. gruodžio 31 d., jam buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą Lietuvos Respublikoje. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į aplinkybes, nulėmusias pareiškėjo tokį pavėluotą kreipimąsi. Pareiškėjas, ir po ligos, tiek kiek leido sveikata, stengėsi pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau dėl ligos pobūdžio tai darė epizodiškai. Kad pareiškėjas buvo aktyvus matyti ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų – prašymo grąžinti žemę, 2009 m. rugsėjo 17 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto.

11.3.        Atkreipė dėmesį, kad teismas nevertino vienos iš pagrindinių aplinkybių, jog pareiškėjas pateikė prašymą grąžinti žemę į beveik 24 ha žemės, iš kurios buvo grąžinta tik 14 ha, nepaaiškinant, kodėl nebuvo grąžinta 10 ha, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, yra kitame rajone. Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantas neįgyvendino savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą dėl valstybės tarnautojų nekompetencijos. Dalinai atkūrus nuosavybės teises apeliantui į turėtą protėvių žemę Varėnos r., jam nebuvo paaiškinta kur reikia kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę ir kodėl valstybės tarnautojai apelianto prašymo nepersiuntė dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito rajono specialistams. Tik pareiškėjo atstovui pradėjus domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, išaiškėjo, kad dalis žemės, į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, yra Šalčininkų rajone, nes kaip paaiškėjo, pagal administracinį suskirstymą dalis (duomenys neskelbtini). priklauso Varėnos r., dalis – Šalčininkų r. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti prašymo grąžinti žemę kopija, kur nurodyta, kad pareiškėjas prašymą grąžinti žemę pateikė Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kur skiltyje iš kurio savininko, kaip ir kada buvo įgyta žemė nurodyta „palikimas iš tėvų“. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, prašymą reikėjo pateikti ir Šalčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Šalčininkų žemėtvarkos skyriui, ko nepadarė, nes analogišką prašymą buvo pateikęs Varėnos rajono atsakingoms institucijoms.

11.4.       Teismas nesiaiškino aplinkybių pagal teismo posėdyje dalyvavusio pareiškėjo atstovo (A. J.) pateiktus paaiškinimus, susijusius su kreipimusi (ar nesikreipimu) į Šalčininkų rajono atitinkamas institucijas su prašymu grąžinti žemę, taip pat nevertino pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) kaimas pagal administracinį pasiskirstymą priklauso dviem rajonams (Varėnos ir Šalčininkų), kad dalis dokumentų buvo perduota Šalčininkų rajono atitinkamoms institucijoms, o pareiškėjui kreipiantis į Varėnos rajono žemėtvarkos institucijas, jis galimai nebuvo informuotas apie perduotus dokumentus kito rajono žemėtvarkos institucijoms bei nesprendė, kokią įtaką įstatyme numatytų terminų praleidimui turėjo minėtos aplinkybės.

11.5.       Teismas taip pat neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo byloje pateiktų rašytinių įrodymų, medicinos dokumentų išrašų apie jo traumą ir ligą, sąlygojusius apelianto pavėluotą kreipimąsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

11.6.        Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo aktyvus, nepakankamai domėjosi nuosavybės teisės į išlikusį senelio turtą atkūrimo klausimais. 2011 metais pareiškėjas pateikė pareiškimą teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį pareiškėjo senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., atnaujinimo.

12.       Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

12.1.       Sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog toks pareiškėjo elgesys ir tinkamas nesidomėjimas savo visapusišku teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu kreiptis į teismą termino praleidimą. Kitų svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, 2001-2014 metais objektyviai trukdžiusių pradėti nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio valdytą žemę procedūrą, pareiškėjas nepaaiškino.

12.2.       Pritaria teismo argumentams, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 1999-2002 metais gydėsi sunkią galvos traumą, nėra pateisinama. Net jeigu 1999-2002 metais apeliantas išties sunkiai sirgo, jam nebuvo atimta galimybė šiuo laikotarpiu kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

12.3.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, susijusią su terminų atnaujinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo teisiniais santykiais, tinkamai taikė tokio pobūdžio bylose nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko priėmė teisėtą, pagrįstą, motyvuotą ir teisingą sprendimą.

12.4.         Teismas tinkamai padarė išvadą, kad net jei pareiškėjas ir yra mažai raštingas ir neturi teisinių žinių, tačiau tai laikytina nesvarbia termino praleidimo priežastimi. Sutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių objektyvias kliūtis pareiškėjui iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasinaudoti atstovavimo institutu.

12.5.        Nesutinka su apelianto teiginiu, kad pareiškėjas neįgyvendino savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą dėl valstybės tarnautojų nekompetencijos. Pažymi, kad Varėnos rajono (duomenys neskelbtini)apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito savininko (M. J.) iki nacionalizacijos valdytą žemę ir neturi nieko bendro su I. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Šalčininkų rajone valdyta žeme.

12.6.       Pažymi ir tai, kad pirmą kartą į Šalčininkų rajono apylinkės teismą dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apeliantas kreipėsi suėjus beveik 20 metų nuo teisės kreiptis dėl nuosavybės teisės atkūrimo termino pradžios, tai yra tik 2011 m. birželio mėnesį, tačiau į teismo posėdį be pateisinančios priežasties neatvyko (civilinė byla Nr. 2-966-604/2011). Pakartotinai apeliantas į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2014 m. pabaigoje. Tai įrodo, kad pareiškėjas nebuvo aktyvus, elgėsi nerūpestingai, neatidžiai ir neapdairiai.

13.       Trečiasis suinteresuotas asmuo J. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui atnaujinimo.

15.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėjas terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

16.       Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad teismas neįvertino, jog tinkamam teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo procesui objektyviai sutrukdė aplaidūs žemėtvarkos institucijų tarnautojų veiksmai, patirta trauma ir aktualios informacijos apie teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą nesuvokimas, bei pavėluotas sužinojimas apie pareiškėjo senelio valdytą turtą.

17.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18.       Apeliacinės instancijos teisme 2018 m. lapkričio 28 d. buvo gautas pareiškėjo atstovo pagal įgaliojimą advokato Vaitiekaus Novikevičiaus 2018 m. lapkričio 27 d. pasirašytas prašymas prijungti prie bylos papildomus įrodymus. Vadovaujantis ABTĮ 47 straipsnio 4 ir 6 dalimis, advokatai, atstovaujantys pareiškėją teisme, privalo pateikti teismui advokato ar advokato padėjėjo su pareiškėju (klientu) pasirašytą sutartį ar sutarties išrašą. Bylos duomenimis pareiškėjas V. J. mirė (duomenys neskelbtini), todėl apeliacinės instancijos teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi pagal ABTĮ 54 straipsnio 1 dalį į bylą įtraukė dalyvauti pareiškėjo procesinių teisių perėmėją A. J.. Pažymėtina, jog nurodytas prašymas dėl naujų dokumentų prijungimo prie bylos medžiagos pateiktas atstovo, su kuriuo atstovavimo santykiai yra nutrūkę, o teisių perėmėjos A. J. įgaliojimas (sutartis) advokatui Vaitiekui Novikevičiui ją atstovauti byloje nebuvo pateiktas, todėl pateiktas prašymas nevertintinas.  

19.       Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

20.       Atkūrimo įstatymas aiškiai sieja nurodytų terminų atnaujinimą su asmenų subjektiškumu, terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas siekė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus apie jo giminystės ryšius su seneliu I. J. bei senelio turėtą nuosavybę, todėl spręstinas termino atnaujinimo klausimas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį.

21.       Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

22.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teisės kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių  pažymi, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus. 

23.       LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

24.       Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1149-552/2018). Taigi teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

25.       Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi nustatyti ar įstatymo nustatytas terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, kad laiku imtųsi priemonių pateikti reikalingus dokumentus. Šios išvados nepaneigia pareiškėjo nurodyti argumentai dėl už žemėtvarką atsakingų institucijų tarnautojų netinkamu savo pareigų atlikimu. Pareiškėjo elgesys ir tinkamas nesidomėjimas savo visapusišku teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą. Kitų svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, 2001 – 2014 metais objektyviai trukdžiusių pradėti nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo senelio valdytą žemę procedūrą, pareiškėjas nenurodė, o priežastys, susijusios su pareiškėjo sveikata ar informacijos suvokimu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra teisiškai reikšmingos nustatant objektyvias, nepriklausančias nuo pareiškėjo valios,  priežastis.

27.       Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. (teisių perėmėja A. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                        Milda Vainienė