Administracinė byla Nr. A-2329-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03274-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2015 m. sausio 9 d. buvo periodiškai laikomas Šiaulių TI, pažeidžiant kalinimo sąlygas. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 13, 7, 39, 100, 41, 25, 55, 94, 57, 65, kuriose kalėjo 4–8 asmenys. Minėtose kamerose buvo drėgna, šalta, ploto vienam asmeniui tekdavo mažiau nei nustatyta minimali norma. Atskaičius plotą, kurį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, kamerose vietos vienam asmeniui likdavo dar mažiau. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui laisvės atėmimo vietoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Dėl suteikiamo per mažo ploto vienam asmeniui pareiškėjui visą laiką teko sėdėti arba gulėti. Kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas – tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Kadangi Šiaulių TI laikomiems asmenims nebuvo suteikiamos tinkamos kalinimo sąlygos, tarp kalinamų asmenų kildavo konfliktinės situacijos, kurios, pirmiausia, buvo susijusios su per mažu kameros plotu, tenkančiu vienam asmeniui. Atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai, asmuo buvo verčiamas nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjo nuomone, taip buvo tyčiojamasi iš žmogaus, žeminamas jo orumas. Teigė, kad jam sudarytomis netinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista Lietuvos Respublikos 21 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjas tvirtino, kad, Šiaulių TI nesudarius tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė didžiulę neturtinę žalą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2013 m. rugpjūčio 5 d. ir kalinimo įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015 m. sausio 13 d. Pareiškėjas Šiaulių TI per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 458 dienas. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 13, 7, 39, 100, 41, 64, 53, 62, 57, 94, 55, 10, 65, 25, kuriose buvo laikomi 1–8 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, pareiškėjui periodiškai teko nuo 2,27 kv. m iki 19,80 kv. m gyvenamojo ploto. Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laiku kameroje Nr. 55 buvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Minėto patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 55 santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, kadangi buvo atidarytas kameros langas, temperatūra nebuvo vertinama, pelėsis nerastas. Kameros Nr. 55 sienos nudažytos, sanitarinis mazgas atitvertas nuo bendros kameros erdvės. Kameroje Nr. 100 natūralus apšvietimas ir ventiliacija nevertinti, nes šie įrengimai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Tualetai kamerose buvo įrengti, laikantis teisės normų reikalavimų. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo kratų atlikimo patalpose yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Šiaulių TI pažymėjo, kad kratos metu asmuo, išsirengęs iki apatinių rūbų, būna tik 1–2 minutes, t. y. kol asmuo nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia, todėl tokiomis aplinkybėmis žmogus negali patirti neigiamų išgyvenimų. Paaiškino, kad Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina į tardymo izoliatorių pirmą kartą atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją su jokiais skundais dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis kalinimo laikotarpiu nesikreipė. Šiaulių TI pažymėjo, kad niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų kalinimo įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Šiaulių TI laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti patirtą neturtinę žalą, siejama su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Be to, teismai dažnai konstatuoja, kad teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija neturtinę žalą patyrusiam asmeniui.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. sausio 13 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 446 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,43 kv. m iki 19,99 kv. m kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 288 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Teismas, vertindamas pareiškėjui padarytos žalos dydi, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir tyčia jam sudarė ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, byloje nebuvo įrodyta, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Įvertinęs, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymėdamas, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik pusmečiui nuo jo teisių pažeidimų, bei tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, nors ir buvo pakankamai ilgas, tačiau nebuvo nepertraukiamas, todėl dalyje šio laikotarpio pareiškėjui galimai teko tinkamas kameros plotas, teismas priteisė atlyginimą neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl prašo tenkinti jo skundą ir priteisti 100 000 Lt (28 962,20 Eur) patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia Šiaulių TI kalėjęs netinkamomis sąlygomis kamerose Nr. 65, 94, 62, 64, 100, 39, 7. Patikina, kad kalinimo Šiaulių TI metu pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl suprastėjusio regėjimo. Skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų praėjus beveik pusmečiui padavė dėl to, kad dažnai būdavo etapuojamas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą. Taip pat pažymi, kad, gyvendamas Šiaulių TI, dažnai kreipdavosi dėl netinkamų laikymo sąlygų į kalinimo įstaigos administraciją, tačiau pareigūnai jį tik išklausydavo, o skundų neregistruodavo.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, pagrįstų nusiskundimų, kurie būtų pagrindas neturtinės žalos padarymo pareiškėjui faktui konstatuoti, kadangi vien tik statistiniai duomenys apie asmenų skaičių pareiškėjo kalinimo kamerose neįrodo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų. Nurodo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas tik turtinės naudos iš valstybės. Šiaulių TI laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstą neturtinės žalos dydį pareiškėjui, tokiu būdu įgyvendindamas visiško žalos atlyginimo principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas jam padarytą žalą grindžia suteiktomis netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, dėl kurių jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, draudžiantys kankinantį elgesį su žmonėmis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui laisvės atėmimo vietose, nustatė (galioja ir šiuo metu) Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas V-124). Įsakymo V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių TI. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo Šiaulių TI kalinimo laiką, jo gyvenamųjų kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju kiekį (b. l. 28, 36), pažymi, kad pareiškėjui 3,6 kv. m kalinimo plotas nebuvo užtikrintas 6 paras, o 289 paras pareiškėjui tenkantis plotas svyravo, todėl pareiškėjas minėtu laiku buvo kalinamas ir tinkamomis, ir netinkamomis tenkančio ploto vienam asmeniui sąlygomis. Kadangi iš minėtų duomenų nėra aišku, kada pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kada jų neatitiko, aptariama informacija vertinama pareiškėjo naudai, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas iš 459,5 parų, praleistų Šiaulių TI, 295 paras gyveno vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos vienam asmeniui (164,5 paras pareiškėjui tenkantis kalinimo plotos buvo didesnis nei 3,6 kv. m minimali ploto norma).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje nustatyti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai bei sveikatos priežiūros organizavimas (Higienos normos HN 76:2010 1 punktas). Pabrėžtina, kad aptariamo teisės akto reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 punktas).

Šiaulių visuomenės sveikatos centras Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 13 d. atliko kamerų Nr. 10, 55 patikrinimus, kurių išvadas išdėstė 2014 m. lapkričio 24 d. Nr. EP-523 patikrinimo akte (b. l. 43–47). Išmatuota oro temperatūra kamerose Nr. 10, 55 buvo nuo 16,3 iki 17,4 laipsnių šilumos, tačiau šie matavimo rezultatai specialistų nevertinti, kadangi matavimo metu kamerose buvo atidaryti langai. Kamerose Nr. 10 ir 55 santykinė oro drėgmė siekė nuo 43 iki 51,4 procento – tokie drėgmės rodikliai atitinka Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 10 nustatyta 278 lx, o kameroje Nr. 55 – 244 lx. Šie apšvietos rodikliai atitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punktą. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte Nr. EP-126 (b. l. 48–53) užfiksuota kameroje Nr. 7 išmatuota oro temperatūra siekė 18,7 laipsnių šilumos, o santykinė drėgmė – 40,5 procento, todėl Higienos normos HN 76:2010 26 punkto nuostatos nebuvo pažeistos. Kameroje Nr. 7 patikrinimo metu išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 212 lx – tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punktą. 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte Nr. EP-126 pažymėta, kad kamerų Nr. 13 ir 100 natūralaus apšvietimo koeficientas, centralizuotas vėdinimas, oro judėjimo greitis, ventiliacija kubiniais metrais per valandą nevertinti, kadangi šie įrengimai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Aptariamame akte nurodyta, kad priėmimo-paskirstymo patalpoje kilimėlių, kratos indų dezinfekavimas atliekamas. Šiaulių TI taip pat yra kratų atlikimo ir švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos. Kabinos yra tvarkingos, išvalytos.

Duomenų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI kitose kamerose byloje nėra pateikta, tačiau atsižvelgus į tai, kad tikrintose jo kalinimo kamerose laikymo sąlygos atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų reikalavimus (t. y. oro temperatūros, drėgmės bei kamerų apšvietos rodiklius), Šiaulių TI 2015 m. sausio 22 d. pažymoje Nr. 62/08-79 „Apie A. N. laikymo sąlygas“ (b. l. 37–38) patvirtinta, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ reikalavimais, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad kamerose buvo šalta, drėgna, kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, o 2014 m. rūgėjo 13 d. įsigaliojo minėto teisės akto nauja redakcija, dėl kurios neteko galios 2005 m. liepos 4 d. priimta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija. Galiojančios nuo 2014 m. rugsėjo 13 d. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 150 punkte nustatyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų, tokia krata gali būti skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 152 punktas). Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 153.1–153.6 punktuose numatyti atvejai, kada yra privaloma atlikti asmens kratą – vienas iš tokių atvejų yra suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 153.1 punktas). Toks reglamentavimas buvo nustatytas ir iki 2014 m. rugsėjo 13 d. galiojusioje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje. Todėl pareigūnų reikalavimas, kad pareiškėjas kratos metu, atvykus į Šiaulių TI bei iš jo išvykstant, išsirengtų nuogai išdėstytų normų kontekste buvo pagrįstas.

Higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktuose ir Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Šiaulių TI administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015 ), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. 2013 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-224 (b. l. 54–61) nurodyta, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys Šiaulių TI apgyvendinami atskirose režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose, vadovaujantis užpildytais prašymais, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą. Pats pareiškėjas jokių skundų dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis laivės atėmimo vietos administracijai per savo buvimo Šiaulių TI laiką nebuvo pateikęs (b. l. 39). Be to, pareiškėjas nenurodo, kad yra nerūkantis, o tik išdėsto abstraktaus pobūdžio argumentus, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentas, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateikti byloje duomenys apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 77–98) nepatvirtina, jog laikymo sąlygos Šiaulių TI pakenkė jo sveikatai. Todėl pareiškėjo argumentai, kad mažas apšvietimas pakenkė jo akims ar padaryta kokia nors kita žala pareiškėjo sveikatai dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, laikomi nepagrįstais.

2015 m. sausio 27 d. pažymoje „Dėl A. N.“ Nr. 61/04-158 (b. l. 39) nurodyta, kad „Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriaus žurnale“ užregistruoti keli pareiškėjo skundai dėl netinkamų laikymo sąlygų ir jo sveikatos būklės Šiaulių TI. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo laikyti pagrįstomis pareiškėjo nurodomas aplinkybes apie tai, kad jis dažnai kreipdavosi dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją, tačiau pareigūnai jį tik išklausydavo, o skundų neregistruodavo.

Pareiškėjo teigimu, jo kalinimo sąlygos pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01).

Konstatuota, kad pareiškėjas 295 paras gyveno vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pastarojo pažeidimo gana ilga trukmė sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl to pareiškėjo kalinimas 295 paras per mažo ploto sąlygomis yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Šiaulių TI pažeidė Įsakymo V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, dėl to Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir tai, kad nebuvo nustatyti kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai (išskyrus minimalaus ploto vienam asmeniui neatitikimą teisės aktų reikalavimams), dėl kurių jis būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, taip pat pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekilo sunkesnių padarinių, pvz., sveikatos sutrikimų, bei, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu pinigų sumos dydžiu pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė