Pranešėja
V.N. Griškevičienė Civilinė byla
Nr. 2A-215-123/2011
Teisėjas
E. Pauliukienė Procesinio
sprendimo kategorija
121.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. balandžio 14 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Virginijos
Nijolės Griškevičienės, kolegijos teisėjų Broniaus Valiaus, Almanto Padvelskio,
sekretoriaujant Karolinai Pažemickienei, viešame teismo posėdyje apeliacine
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Klaipėdos miesto
savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje
Nr. 2-821-122/2010 pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybei, A. S. tretieji asmenys J. Š., notarė V. M. dėl įvykdytos neteisėtos privatizacijos panaikinimo ir
atsakovo A. S. iškeldinimo,
n u s t a t ė:
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos miesto
savivaldybės Tarybos 2008-06-05 sprendimą Nr. T2-179, pripažinti 2009-06-23
privatizavimo sutartį Nr. VM9-2674 ir priėmimo – perdavimo aktą Nr. VM9-2675
neteisėtais, iškeldinti atsakovą A. S. iš gyvenamosios
patalpos dalies, esančios (duomenys neskelbtini).
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-07-15
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal
Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko
ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtinoji buto privatizavimo
(pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Nesant
tokio susitarimo, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti
sudaroma. A. S. ir jo sutuoktinės susitarimas, kurio vardu
bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku, sudarytas 2007 m. rugsėjo 26 d. Tuo metu Butų privatizavimo įstatymas jau negaliojo. Reikiamo susitarimo
nepateikimas įstatymo galiojimo terminu objektyviai reiškia buto nuomininko ir
jo šeimos narių nesusitarimą, kartu ir sąlygų, kurioms esant buvo galimas buto
pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, nebuvimą, o nesant nuomininko ir jo
šeimos narių susitarimo, kaip vienos iš būtinųjų pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymo sąlygų, neatsiranda ir subjektinės teisės privatizuoti butą. Nuo 1994
metų vasario 21 d., kai A. S. Valstybinės komisijos buvo
leista privatizuoti jo nuomojamas (35,12 kv.m) gyvenamąsias patalpas bei 2000
metais papildžius Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, atsakovas
A. S. jokių prašymų Savivaldybei nepateikė. Socialinio
būsto nuomininko prašymas Ryšių su visuomene skyriui buvo pateiktas tik
2006-12-20, o notarinis susitarimas su sutuoktine pasirašytas tik 2007-09-26
bei Turto ir privatizavimo skyriui paduotas 2007-10-02. Aptartų įrodymų
pagrindu, teismas konstatavo, kad atsakovas A. S. nenuosekliai
ir ne įstatymo suteikta teise reiškė norą įsigyti nuosavybėn valstybinio ar
visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas, todėl praleido Lietuvos
Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytus terminus, t.y. pareikšti
norą įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis. Įstatymui nustojus galioti, galima
realizuoti (įgyvendinti) tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu,
įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Byloje esantys duomenys
nepagrindžia teiginių dėl teisės pažeidimų. Atsakovų pateikti priešpriešiniai
įrodymai ir faktinės aplinkybės labiau leidžia manyti, jog minėto buto
privatizavimo procedūra iš vis nebuvo pradėta, todėl ir neužbaigta ne dėl
Savivaldybės ar kitų institucijų priklausančių aplinkybių. Tokias faktines
aplinkybes patvirtina ir pats atsakovas A. S., teigdamas,
kad pradžioje nesutarė su seserimi, o vėliau – nedirbo, neturėjo pinigų ir
nebuvo kam padėti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A.
S. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu tokia galimybe
nepasinaudojo, t.y. neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą, o neįgyta
teisė negali būti ginama nei pagal 1964 m., nei pagal 2000 m. Civilinius kodeksus. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad turto privatizavimo
sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir
negalioja
Apeliantė Klaipėdos
miesto savivaldybė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Prašo
jį panaikinti ir priimti naują sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys buvo
tenkintas. Apeliantė nurodo, kad atsakovas A. S. BPĮ
galiojimo metu įgijo teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), kadangi Valstybinė komisija
1994-02-21 potvarkiu Nr. 35 leido privatizuoti atsakovo nuomojamas gyvenamąsias
patalpas. Atsižvelgiant į tai taryba 2008-06-05 priėmė sprendimą Nr. T2-179,
kuriuo atsakovui A. S. buvo leista privatizuoti 16/100
dalį gyvenamųjų patalpų esančių (duomenys
neskelbtini). Taip
pat atsakovė nurodo, jog teismas tik konstatavo, kad tarp jos ir atsakovo sudarytas
sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau nenurodo,
kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštarauja šalių
sudarytas sandoris. Taip pat Klaipėdos miesto savivaldybė nurodo, kad teisiškai
nereikšmingi pirmosios instancijos argumentai, kuriuose teigiama, kad su
atsakovo negalėjo būti sudarytas sandoris, nes jis buvo skolingas ir jog jis
siekė sudaryti sandorį lengvatinėmis sąlygomis dėl ko, kad butą vėliau galėtų
parduoti už didesnę kainą. Pasak apeliantės, BPĮ nenumatyta, kad butas gali
būti privatizuotas lengvatinėmis sąlygomis tik šeimos poreikiams tenkinti ir, jog
jį privatizuojant nebūtų įsiskolinimų už komunalines paslaugas.
Ieškovė E. Š. ir trečiasis asmuo J. Š. nesutiko
su atsakovės argumentais ir nurodė, kad atsakovo A. S. nuomojamo
buto dalis niekada nebuvo padalinta teismine tvarka. Taip pat byloje nėra
sprendimo, kurio pagrindu būtų padalintas butas. Pagal BPĮ 5 str. dėl buto
dalies (35,12 kv. m.) privatizavimo turėjo būti susitarimas, kurio vardu bus
sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir šis susitarimas turėjo būti
patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamosios buto dalies pirkimo –
pardavimo sutartis nesudaroma, todėl atsakovas A. S. neįgijo
įstatymo galiojimo laikotarpiu subjektinės teisės privatizuoti nuomojamas
patalpas.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo
nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarka, taip pat
jų įsigijimo nuosavybėn sąlygos. Pagal Butų
privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis
įstatymas nustatė valstybinio ir
visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m.
gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn jų nuomojamas gyvenamąsias
patalpas. 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu
Butų
privatizavimo įstatymo 1 straipsnis buvo
papildytas nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje asmenims,
ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms
privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga,
kad tokie prašymai bus pateikiami
Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, turėjusiai teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997 m. gruodžio 31
d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir
visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punkte buvo nustatyta, kad
pilietis, pageidavęs pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu
kreiptis į miesto ar rajono valdybos sudarytą tarnybą arba komisiją. Pagal
Taisyklių 18 punktą prie pareiškimo turėjo būti pridėtas susitarimas pirkti
butą, t. y. turėjo būti pridėtas nuomininko ir jo šeimos narių susitarimas
pirkti nuomojamą butą. Gyvenamosios patalpos nuomininkas ir jo šeimos nariai
turėjo susitarti dėl buto pirkimo: kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo
sutartis ir kas taps buto savininku (Butų
privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Butų
privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, nuomininkui ir jo
šeimos nariams nesutarus pirkti gyvenamojo namo ar buto, pirkimo–pardavimo
sutartis nesudaroma. Kaip matyti iš privatizavimo procesą reglamentuojančių
teisės aktų vien tik komisijos leidimo privatizuoti butą neužteko, asmuo
norintis pirkti butą nuomojamas patalpas turėjo ne tik raštu kreiptis į
komisiją, bet ir pateikti susitarimą su šeimos nariais, kurio vardu bus
įformintas pirkimo pardavimo sandoris. Kaip konstatavo pirmosios instancijos
teismas pats atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog dėl buto privatizavimo
nesutarė su seserimi, o vėliau – nedirbo, neturėjo pinigų ir nebuvo kam padėti
privatizuoti butą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra teismo
sprendimo, kurio pagrindu būtų padalintas butas tarp atsakovo A.
S. ir jo sesers. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant
teismo sprendimo, kurio pagrindu būtų išspręstas ginčas tarp atsakovo ir jo
sesers dėl buto privatizavimo, todėl norint privatizuoti butą toks sutikimas
buvo būtinas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis
išvadomis, kad tokia sąlyga buvo būtinoji buto privatizavimo
(pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Be to,
pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas A. S. neįgijo teisės privatizuoti nuomojamą butą ši jo teisė
nustojus galioti įstatymui, negali būti realizuota, nes galima įgyvendinti tik
tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri
buvo pažeista. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja,
kad turto privatizavimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms,
todėl yra niekinis ir negalioja. Teisėjų kolegijos nuomone nepagrįstas
apelaintės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo
nuostatoms prieštarauja šalių sudarytas sandoris. Teisėjų kolegija pažymi, jog
šiuo atveju privatizavimo procedūrą reglamentuojančios normos yra imperatyvaus
pobūdžio, todėl teismui konstatavus bent vieną iš šios procedūros nuostatų
pažeidimą yra pagrindas pripažinti, jog atsakovų sudaryta buto pirkimo-
pardavimo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo
nuostatoms. Kolegija konstatuoja, jog reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių
pasekmių taikymo gali pareikšti kiekvienas suinteresuotas asmuo. Be to, niekinio
sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex
officio (CK 1.78 str. 5d.).
Nepaisant to, kad BPĮ
nenumatyta, kad butas gali būti privatizuotas lengvatinėmis sąlygomis tik
šeimos poreikiams tenkinti ir kad jį privatizuojant nebūtų įsiskolinimų už
komunalines paslaugas, tačiau Klaipėdos apylinkės teismas, atsižvelgdamas į
byloje esančių įrodymų viseta, teisingai konstatavo, jog nuomos sutarties nenutraukimas su A.
S., sistemingai ir piktybiškai pažeidinėjančiu nuomos sutarties sąlygas,
patvirtina, jog atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė netinkamai administravo
socialinį būstą, sudarė prielaidas neefektyviam socialinio būsto naudojimui bei
jo privatizavimui. Taip
pat pažymėtina, kad pats atsakovas A. S. neskųsdamas
pirmosios instancijos teismo sprendimo sutiko, kad privatizacija, kurios pagrindu
pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo
nuostatoms.
Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas iki galo ir visapusiškai išaiškino faktines bylos
aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, įrodinėjimo bei
įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–180 str., 185 str.,
nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti
apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais argumentais nėra pagrindo (CPK 326
straipsnis 1 dalis 1 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė
Virginija Nijolė Griškevičienė
Kolegijos teisėjai
Almantas Padvelskis
Bronius
Valius