Civilinė byla Nr. e2-822-450/2021
Civilinė byla Nr. e2-915-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00197-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.11; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.2.8.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis ir civilinė byla nutraukta, ir trečiojo asmens A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutarties, kuria atmestas trečiojo asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės Žemės namai ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „He – Ma“, uždarajai akcinei bendrovei „Indema“, S. J., Ž. J., A. Z. ir D. Z. dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo galiojančia, sandorių panaikinimo, turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe ir išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaras M. K., Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarė V. P., kooperatinė bendrovė Kredito unija „Magnus“, M. O., A. N., kooperatinė bendrovė Klaipėdos kredito unija.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) Žemės namai (bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi) 2020 m. vasario 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: pripažinti ieškovės ir atsakovės UAB „He – Ma“ 2018 m. gruodžio 4 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį galiojančia; pripažinti ieškinyje nurodomą turtą bendrąja daline ieškovės ir atsakovės UAB „He – Ma“ nuosavybe; pripažinti negaliojančiomis atsakovės UAB „He – Ma“ ir atsakovės UAB „Indema“ 2019 m. lapkričio 28 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. gruodžio 17 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalis dėl dalies žemės sklypo perleidimo; pripažinti negaliojančia atsakovės UAB „He – Ma“ ir atsakovų S. J., Ž. J., D. Z. bei A. Z. 2020 m. vasario 13 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl dalies žemės sklypo perleidimo; išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo.
2. Vilniaus apygardos teisme gauta šalių 2021 m. gegužės 19 d. sudaryta taikos sutartis bei prašymas ją patvirtinti rašytinio proceso tvarka, civilinę bylą nutraukti, panaikinti civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leisti vykdyti skubiai. Šalys nurodė, kad taikos sutarties patvirtinimo teisinės pasekmės žinomos.
3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis byloje savarankiškų reikalavimų, A. N. 2021 m. gegužės 27 d. pateikė atskirąjį skundą prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį ir atsisakyti tvirtinti taikos sutartį, taip pat prašė iki bus išspręstas klausimas dėl skundžiamos nutarties arba, atnaujinus bylos nagrinėjimą, iki bus priimtas sprendimas byloje, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti apribojant disponavimo teises į nekilnojamąjį turtą: 30/61 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovams Ž. J. ir S. J.; 30/61 dalį dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovams Ž. J. ir S. J.; 31/61 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią D. Z. ir A. Z.; 31/61 dalį dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovams D. Z. ir A. Z.; patalpą / butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti atsakovams D. Z. ir A. Z.; žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovei UAB „Indema“; dvibutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovei UAB „Indema“; patalpą / butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovei UAB „Indema“; patalpą / butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovei UAB „Indema“; bet kokį kitą nekilnojamojo turto objektą, kuris yra ar bus suformuotas adresais (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo tuo, kad leidus nutarties dalį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, vykdyti skubiai, sudarytos sąlygos turtą perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, iš kurių turto nebūtų galima išreikalauti. Taikos sutartis yra žalinga ieškovei ir jos kreditorių interesams, ji nėra pasirašyta visų asmenų, todėl laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti panaikintos skubos tvarka. Nurodė, kad laikinųju? apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir prielaidos yra išsamiai aptartos ieškovės patikslinto ieškinio 49–62 punktuose, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė buvo patvirtinta šioje byloje jas taikiusių teismų nutartimis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi patvirtino ieškovės BUAB Žemės namai ir atsakovų UAB „He – Ma“, UAB „Indema“, S. J., Ž. J., A. Z. ir D. Z. sudarytą taikos sutartį joje nurodytomis sąlygomis; panaikino laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-684-236/2020 ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2590-852/2020; nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leido vykdyti skubiai; priteisė iš ieškovės BUAB Žemės namai valstybės naudai 764,75 Eur žyminį mokestį.
5. Teismas, įvertinęs pateiktos tvirtinti taikos sutarties nuostatas, konstatavo, kad taikos sutartis neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių nei įstatymo saugomų interesų. Nustatęs, kad šalims taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo teisinės pasekmės yra žinomos, teismas taikos sutartį patvirtino, o civilinę bylą nutraukė.
6. Teismas nurodė, jog šalys taikos sutartimi susitarė, kad jų patirtos bylinėjimosi išlaidos tenka jas patyrusiai bylos šaliai ir nei viena šalis kitai bylinėjimosi išlaidų neatlygina. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovei teismo nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas, įvertinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 87 straipsnio 2 dalį, ieškovei turėtų būti grąžinta 75 procentai mokėtino žyminio mokesčio, teismas iš ieškovės valstybės naudai priteisė 25 procentus nesumokėto žyminio mokesčio – 764,75 Eur (3 059 Eur X 25 proc. / 100).
7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 9 d. nutartimi atmetė trečiojo asmens A. N. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones; priteisė iš trečiojo asmens A. N. 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovės UAB „He – Ma“ naudai.
8. Teismas nurodė, kad byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos šalių prašymu teismui 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį; nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leista vykdyti skubiai. Nutartis nėra įsiteisėjusi, nes trečiasis asmuo A. N. pateikė atskirąjį skundą. Teismas nurodė, kad byloje pareikštu ieškiniu, be kita ko, buvo reikalaujama pripažinti ieškovei nuosavybės teises į konkretų nekilnojamąjį turtą, kuris buvo areštuotas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, tačiau taikos sutartimi ieškovė atsisakė visų ieškinio reikalavimų, o atsakovai įsipareigojo sumokėti ieškovei nustatytą pinigų sumą. Atsižvelgęs į tai, kad byla užbaigta šalims sudarius taikos sutartį minėtomis sąlygomis, teismas sprendė šioje proceso stadijoje nėra sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi pripažino būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo turto atžvilgiu būtent dėl pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdžio, taikos sutartimi ieškovė ne tik atsisakė visų ieškinio reikalavimų, susijusių su konkrečiu nekilnojamuoju turtu, bet ir prašė panaikinti šiam turtui pritaikytus apribojimus bei nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leisti vykdyti skubiai.
10. Teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, kyla pagrįstų abejonių tiek dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo, t. y. tikimybės, kad gali būti tenkinami ieškinyje suformuluoti reikalavimai tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikintų skundžiamą nutartį dėl bylos nutraukimo patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, tiek dėl realios grėsmės, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, egzistavimo. Šalių išreikšta valia užbaigti bylą taikos sutartimi joje nurodytomis sąlygomis rodo, kad aplinkybės, kurios buvo reikšmingos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šiuo metu yra iš esmės pasikeitusios, todėl trečiojo asmens A. N. argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti pakartotinai taikomos remiantis tais pačiais ieškovės patikslinto ieškinio 49–62 punktuose išdėstytais pagrindais – nepagrįsti.
11. Konstatavęs, kad trečiasis asmuo A. N. neįrodė, jog šioje proceso stadijoje egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismas jo prašymą atmetė.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Trečiasis asmuo A. N. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti tvirtinti 2021 m. gegužės 19 d. taikos sutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Esant būtinybei ginti viešąjį interesą ir užtikrinti ne tik bankrutuojančios ieškovės, tačiau ir jos kreditorių interesus, teismas turėjo realiai vertinti ir užtikrinti, kad taikos sutartis nepažeistų nei viešojo intereso, nei trečiųjų asmenų interesų. Nutartį, dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių, leidus vykdyti skubiai, nesąžiningi atsakovai turi galimybę perleisti ginčo turtą.
12.2. Taikos sutartis prieštarauja bendrovės ir jos kreditorių interesams. Ieškovės reikalavimas priteisti ginčo turtą buvo apie 242 846 Eur vertės, o taikos sutartimi sutarta, kad ieškovei bus sumokama tik 55 000 Eur suma. Taikos sutarties sudarymas ir tokio susitarimo sąlygos nebuvo derintos nei su trečiuoju asmeniu, nei su kitais bendrovės kreditoriais.
12.3. Atsakovų spaudimas nemokumo administratorei bankroto procese lėmė administratorės interesų konfliktą ir bendrovės kreditoriams nenaudingos taikos sutarties sudarymą.
12.4. Taikos sutarties sąlygos ir jos sudarymo faktas nebuvo derintas su bendrovės kreditoriais, nors toks klausimas privalėjo būti sprendžiamas kreditorių susirinkime.
12.5. Taikos sutartis nėra pasirašyta ieškovės atstovo – nemokumo administratorės.
12.6. Skundžiama nutartimi nebuvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas trečiojo asmens atžvilgiu. Taikos sutarties trečiasis asmuo nesudarė; sutarties šalių uždarumo principas neleidžia ieškovei ir atsakovams susitarti dėl trečiojo asmens teisės į bylinėjimosi išlaidas panaikinimo. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bet koks atsisakymas atlyginti trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas paneigtų trečiojo asmens teisę į efektyvią teisminę gynybą.
13. Atsakovai UAB „He – Ma“, A. Z. ir D. Z. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl yra teisėta ir galiojanti.
13.2. Nemokumo administratorė kartu su ginčo šalimis sudarydama taikos sutartį ir taip nutraukdama bylos nagrinėjimą, vadovavosi įstatyme numatytais nemokumo procedūros principais. Taikos sutartimi buvo užtikrinti įstatymu saugomi gėriai ir kreditorių lūkesčiai – gauti kiek įmanoma didesnį kreditorių finansinių reikalavimų padengimą per trumpiausią laiką. Taikos sutartimi sutarta 55 000 Eur dydžio suma laikytina reikšminga bankroto procese. Apeliantas neįvertina, jog tolesnis civilinio ginčo nagrinėjimas teisme pareikalautų didelių bylinėjimosi išlaidų, žmogiškųjų išteklių ir itin daug laiko; be to ieškinio reikalavimas nereiškia palankaus teismo sprendimo.
13.3. Nemokumo administratorė, atstovaudama BUAB Žemės namai, turėjo teisę su kitomis ginčo šalimis sudaryti taikos sutartį pagal Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 66 straipsnio 1 dalies 10 punktą.
13.4. Trečiasis asmuo A. N. nelaikytinas ginčo šalimi, todėl savo interesus turi ginti savarankiškai. CPK 47 straipsnio 2 dalyje numatytas imperatyvas, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų neturi teisės sudaryti taikos sutarties. Trečiojo asmens procesinis elgesys (skundo pateikimas) laikytinas veikimu prieš ieškovo interesus ir yra draudžiamas įstatymo (CPK 47 straipsnio 4 dalis).
13.5. Trečiasis asmuo turi procesinę teisę kreiptis į sprendimą priėmusį teismą ir prašyti byloje priimti papildomą sprendimą ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus.
14. Atsakovė UAB „Indema“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, konkrečiomis nutartimis, kurios netaikytinos šiam ginčui, kadangi nurodytose bylose teisės aiškinimas pateiktas kitais klausimais.
14.2. Atsakovai priėmė sprendimą sudaryti taikos sutartį ir sumokėti 55 000 Eur ne dėl to, kad iš dalies sutinka su ieškinio reikalavimu, o dėl to, jog apskritai ginčas būtų užbaigtas, kadangi ieškovei iškėlus bankroto bylą, jokios atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos nebus atlygintos. Atsakovams pagal taikos sutartį sumokėjus ieškovei 55 000 Eur, bus visiškai padengtos administravimo išlaidos, atsiskaityta su pirmos eilės kreditoriais ir liks lėšų atsiskaityti su antros eilės kreditoriais.
14.3. Atsakovai kartu su kitais kreditoriais iniciavo administratoriaus atstatydinimą ne dėl pareikšto ieškinio reikalavimų, bet dėl nemokumo administratorės nevykdomų JANĮ įtvirtintų pareigų, susijusių su bendrovės veiklos tikrinimu, sandorių ginčijimu ir pan. Apeliantas, susipažinęs su nemokumo administratorės veikla ir supratęs, jog nemokumo administratorė nustatė neteisėtus jo kaip buvusio vadovo veiksmus ir ketina inicijuoti naujus procesus prieš apeliantą, siekia jos atstatydinimo.
14.4. Taikos sutartį sudaro šalys, t. y. ieškovas ir atsakovas, kurie siekia išspręsti tarp jų iškilusį ginčą, todėl ieškovei (atstovaujamai nemokumo administratorės) patikrinus BUAB Žemės namai veiklą ir nustačius A. N. neteisėtus veiksmus, sudaryta taikos sutartis atitinka tiek ieškovės, tiek jos kreditorių interesus, o tretieji asmenys (apeliantas A. N.) šio proceso įtakoti negali.
14.5. Apeliantas yra įstojęs į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje, todėl jis neturi teisės veikti prieš šalies, kurios pusėje yra, interesus ir ginčyti taikos sutartį.
14.6. Apeliantas klaidina teismą, jog taikos sutartis nebuvo pasirašyta nemokumo administratorės. Jei nemokumo administratorė nebūtų sudariusi (pasirašiusi) taikos sutarties, atsakovams ją pateikus teismui tvirtinti, ji pati ginčytų nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis.
14.7. Remiantis CPK 94 straipsnio 2 dalimi teismas neturėjo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui, kadangi to taikos sutartyje nenumatė ieškovė ir atsakovai. Apeliantas turi teisę remiantis CPK 277 straipsniu prašyti teismo priimti papildomą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliantas įstojo į bylą savo iniciatyva, todėl jam bylinėjimosi išlaidos neturi būti priteistos, nes jis patirtos paties iniciatyva. Šalims pakako, kad A. N., kaip buvęs BUAB Žemės namai direktorius, teiktų paaiškinimus kaip liudytojas. Apeliantą byloje atstovavo tas pats advokatas, kuris rengė ieškinį, dubliką ir kitus procesinius dokumentus ieškovės vardu, todėl nesąžiningas apelianto elgesys neturėtų būti toleruotinas ir bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti jam priteisiamos.
15. Ieškovė BUAB Žemės namai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Taikos sutarties sąlygos ilgą laiką buvo derinamos su ieškovės kreditoriais; bylos šalys, su kuriomis buvo sudaryta taikos sutartis, taip pat yra ieškovės kreditoriai. Nors taikos sutartimi gaunama pajamų suma yra 55 000 Eur, tačiau taikaus ginčo išsprendimas tarpusavio nuolaidų būdu ir yra taikos sutarties instituto esmė. Sudaryta taikos sutartis nebuvo pateikta kreditorių susirinkimui, JANĮ tiesiogiai nėra įtvirtinama nuostata, kuria vadovaujantis taikos sutarties sudarymo klausimas privalo būti sprendžiamas kreditorių susirinkime; kreditorių pritarimas taikos sutarčiai civilinėje byloje sudaryti nėra būtinas, yra rekomendacinio pobūdžio.
15.2. Bylinėjimosi procesas reikalauja nemažai išlaidų, tęsiant teisminį ginčą nėra garantijos, jog šis ginčas būtų laimėtas, o priimtas sprendimas atitiktų ieškovės interesus.
15.3. Kadangi apeliantas byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo, ieškovė bei atsakovai neprivalėjo jo įtraukti į taikos sutartį. Nėra pagrindo vertinti, jog apelianto, kaip trečiojo asmens, teisės sudaryta taikos sutartimi buvo pažeistos. Apeliantas yra tik vienas iš ieškovės kreditorių, kuris nesutinka su taikos sutartimi bei jos sąlygomis.
15.4. Sudaryta taikos sutartis atitiko šalių valią, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei viešajam interesui, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui.
15.5. Ieškovė yra išreiškusi valią sudaryti taikos sutartį, ją pasirašiusi skaitmeniniu elektroniniu parašu, todėl taikos sutartis yra galiojanti.
15.6. Sudarant taikos sutartį, nei viena iš šalių nelaikoma pralaimėjusia ar laimėjusia, todėl patvirtinus taikos sutartį, nėra vertinama, kad teismo procesinis sprendimas buvo priimtas kurios nors iš šalių naudai, o bylinėjimosi išlaidos paskirstomos CPK 94 straipsnyje numatyta tvarka. Apeliantas, pateikdamas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, turi galimybę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, su prašymu išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
16. Trečiasis asmuo A. N. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti; priimti naują nutartį, kuria būtų tenkinamas 2021 m. gegužės 27 d. atskirajame skunde išdėstytas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Teismui tvirtinant taikos sutartį neegzistavo jokios išimtinės sąlygos panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-684-236/2020 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leisti nutartį vykdyti skubiai. Teismas neįvertino fakto, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė ir taikymo sąlygos jau buvo nustatytos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kurioje išaiškinta, jog egzistuoja būtinybė išlaikyti status quo padėtį iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės, nes aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu dalis ginčo turto buvo perleista pirkimo–pardavimo sandoriais patvirtina galimą turto perleidimo grėsmę.
16.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neegzistuoja ieškinio tenkinimo galimybė, netyręs ir nevertinęs tikėtino skundo pagrįstumo, tai lėmė klaidingo sprendimo priėmimą. Šalims sudarius taikos sutartį, kurią teismas patvirtino, ir trečiajam asmeniui šią nutartį apskundus, pati ginčo esmė niekaip nepasikeitė. Teismas nepagrįstai nevertino, kad 2021 m. gegužės 20 d. nutarties panaikinimas reikštų, jog taikos sutartis yra neteisėta.
16.3. Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jeigu ginčas būtų grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, teismas ignoravo aplinkybę, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi jau buvo konstatavęs realią grėsmę palankaus sprendimo įvykdymui. Pati taikos sutartis tiesiogiai nustato, kad su bendrove bus atsiskaitoma tik tada, kai ginčo objektu esantis turtas bus parduotas; tai patvirtina faktą, jog grėsmė, dėl negalėjimo įgyvendinti teismo sprendimą, tenkinus apelianto atskirąjį skundą, kuriuo skundžiama 2021 m. gegužės 20 d. nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo, dar padidėjo.
16.4. Teismas ignoravo apelianto pateiktus detalius argumentus dėl nesąžiningų taikos sutarties patvirtinimo aplinkybių, kad atsakovai per bankroto procesą privertė ieškovę atsisakyti visų turtinių reikalavimų jų atžvilgiu, o mainais nemokumo administratorė susitarė su šiais atsakovais dėl pageidaujamo jai asmeniškai mokamo administravimo išlaidų dydžio.
17. Atsakovė UAB „Indema“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliantas yra byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje, jokių savarankiškų reikalavimų byloje nėra pareiškęs (nebuvo pareiškęs ir jau nebegali reikšti, kadangi byla nutraukta), todėl jis neturi teisės prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat neturi teisės skųsti nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
17.2. Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas ir leidimas vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo skubiai yra taikos sutarties sudėtinė dalis, dėl kurios susitarė tiek ieškovas, tiek atsakovai.
17.3. Apelianto teiginiai ir argumentai, neva taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ar viešam interesui nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovei yra iškelta bankroto byla nėra ir negali reikšti, jog sudaryta taikos sutartis pažeidžia viešą interesą. Taip pat nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, kadangi bankroto procedūras reglamentuojantys teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos administratoriui taikos sutarties sąlygas tvirtinti kreditorių susirinkime, gauti jų pritarimą.
17.4. Byla pagal ieškovės ieškinį yra nutraukta, šalys sudarė taikos sutartį, pagal kurią ieškovė atsisakė visų ieškinio reikalavimų atsakovų atžvilgiu, atsakovai įsipareigojo sumokėti ieškovei 55 000 Eur sumą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas turi būti siejamas su būsimojo teismo sprendimo (taikos sutarties) įvykdymo ar neįvykdymo grėsme, o ne su pradiniu ieškovės ieškiniu, kurio ieškovė atsisakė. Nustačius, jog taikos sutartimi ieškovė atsisakė visų reikalavimų, t. y. nėra ginčo dėl nekilnojamojo turto ir nėra reikalavimo jo priteisti natūra, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
17.5. Apeliantas nei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde jokių argumentų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą nenurodė.
17.6. Bankroto procedūros, duomenys apie nemokumo administratorių ir ši civilinė byla nėra tiesiogiai susijusi ir neturi teisinės reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymui.
18. Atsakovai UAB „He – Ma“, A. Z. ir D. Z. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartį; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Byla baigta ginčo šalims sudarius taikos sutartį, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų tenkinti trečiojo asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
18.2. Faktinės aplinkybės, susijusios su Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. priimtais procesiniais sprendimais (ši sprendimo dalis nebuvo skundžiama), negali būti šio atskirojo skundo dalyku. Remiantis CPK 152 straipsnio 2 dalimi teismas turėjo teisę leisti skubiai vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, todėl trečiojo asmens atskirasis skundas atmestinas.
18.3. Kadangi baigėsi civilinė byla, baigėsi ir poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Faktinė bylos padėtis iš esmės pasikeitė nuo pirminės, kuomet buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-684-236/2020.
18.4. Byloje nebėra materialinių reikalavimų, kurių užtikrinimui būtų reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ginčo šalys išreiškė savo valią ir sudarė taikos sutartį, kuria ieškovė atsisakė visų reikalavimų atsakovams ir byla buvo baigta. Taigi, nėra būtinosios sąlygos – ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Taip pat nėra ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui; taikos sutartis laikytina priverstinai vykdytinu dokumentu.
18.5. Trečiasis asmuo byloje nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų, kuriems apsaugoti būtų taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės.
19. Ieškovė BUAB Žemės namai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ieškovės iniciatyva, tačiau šiai dienai faktinė situacija pasikeitusi. Nėra pagrindo trečiojo asmens prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo objektui.
19.2. Bylos nagrinėjimo metu šalys sudarė taikos sutartį, taigi tarpusavio nuolaidų būdu siekia išspręsti kilusį ginčą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų perteklinis.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir civilinė byla nutraukta, bei nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas.
Dėl naujų įrodymų
21. Trečiasis asmuo A. N. kartus su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties pateikė: 1) 2021 m. balandžio 19 d. pareiškimo dėl nemokumo administratorės atstatydinimo kopiją; 2) 2021 m. birželio 2 d. kreditorių susirinkimo dokumentų kopijas; 3) Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus dėl žemės sklypo ir patalpų, esančių (duomenys neskelbtini).
22. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. rugsėjo 23 d. gauti trečiojo asmens A. N. rašytiniai paaiškinimai, kuriuos prašoma priimti į bylą.
23. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties atsakovė UAB „Indema“ pateikė: 1) bankroto byloje pateiktą pareiškimą dėl nemokumo administratorės atstatydinimo; 2) kreditorių susitarimą dėl taikaus ginčo sprendimo bankroto byloje; 3) nemokumo administratorės 2021 m. gegužės 31 d. pateiktą atsakaitą apie UAB Žemės namai ir jos vadovo A. N. veiklą; 4) nemokumo administratorės elektroninį laišką dėl siunčiamos taikos sutarties, taikos sutartį pasirašytą tik nemokumo administratorės.
24. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties ieškovė pateikė nemokumo administratorės pasirašytą taikos sutartį.
25. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Nors naujai pateikiamais įrodymais byloje dalyvaujantys asmenys grindžia atskirojo skundo ir atitinkamai atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus, tačiau neformuluoja prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo. Kita vertus, su bankroto byloje pateiktais įrodymais teismas turi galimybę esant poreikiui susipažinti LITEKO sistemoje, taip pat ir su registrų duomenų bazėse esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį dėl naujų įrodymų priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismui byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti.
26. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu ji realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. rugsėjo 23 d. gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai dėl atsiliepimų į atskirąjį skundą, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimus, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso įstatymas nenumato (CPK 318 straipsnis). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas iš esmės siekia išplėsti atskirojo skundo argumentus ir juos papildyti naujomis aplinkybėmis, atsikertant į atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus. Atsižvelgiant į tai, apelianto pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.
Dėl taikos sutarties
27. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, viena iš civilinio proceso šalių – ieškovo ir atsakovo – teisių yra teisė užbaigti bylą taikos sutartimi. Remiantis CPK 140 straipsnio 3 dalimi, šalys gali baigti bylą taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje. CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus.
28. Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Šalių procesinė teisė užbaigti bylą taikos sutartimi yra dispozityvumo principo civiliniame procese išraiška ir ji gali būti įgyvendinama bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Taigi civilinės bylos užbaigimas taikos sutartimi atitinka civilinio proceso tikslus, dispozityvumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus (CPK 2, 7, 13 straipsniai) ir yra teismo skatintina pozityvi siekiamybė. Nagrinėjant bylą teisme pirmiausia turi būti siekiama sutaikyti šalis, o teismo sprendimas dėl ginčo esmės priimamas tada, kai susitaikymo galimybės nėra. Šalims sudarius taikos sutartį ir išreiškus valią ginčą baigti taikiai, teisme turi būti sudarytos visos sąlygos įstatyme nustatyta tvarka tokiai šalių valiai įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-403/2020).
30. Kita vertus, dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Ši teisės norma reiškia civilinių santykių dalyvių elgesio dispozityviškumo ribojimą tiek materialiniuose, tiek procesiniuose teisiniuose santykiuose ir atitinkamą teismo pareigą užtikrinti, kad jo priimamais procesiniais sprendimais, kuriais patvirtinama proceso dalyvių valia, nebūtų įtvirtintas neteisėtumas. Taigi šalių pasiektos taikos sutarties sąlygas bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti jų atitikties imperatyviame įstatyme įtvirtintam reglamentavimui ir viešajam interesui požiūriu. Vertinant, ar yra viešasis interesas tuo atveju, kai šalys bylą baigia taikos sutartimi, atsižvelgtina į tai, jog CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti. Teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi aiškinti, ar taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Pažeidžiant kitų asmenų teises, pažeidžiama ir nustatyta teisės tvarka. Nustatytos teisės tvarkos pažeidimai valstybėje netoleruojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 59 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
31. Trečiasis asmuo A. N. teigia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tvirtinti ieškovės BUAB Žemės namai ir atsakovų UAB „He – Ma“, UAB „Indema“, S. J., Ž. J., A. Z. ir D. Z. taikos sutartį dėl to, kad taikos sutartis prieštarauja tiek bankrutuojančios bendrovės (ieškovės), tiek ir jos kreditorių interesams, taikos sutarties sąlygos nebuvo derintos su trečiuoju asmeniu, nei kitais kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir skundžiama nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas, taip pat ir apelianto argumentus, nenustatė, kad šalių sudaryta ir pirmosios instancijos teismo patvirtinta taikos sutartimi būtų pažeistos ieškovės kreditorių ar trečiojo asmens teisės, viešasis interesas.
32. Minėta, kad nagrinėjant civilinę bylą (kurioje patvirtinta taikos sutartis), ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Apeliantas iš esmės teisus, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad nemokumo administratorė civiliniame ginče sudarydama taikos sutartį netinkamai atstovavo įmonei ir / ar jos kreditoriams.
33. Bankroto procese kiekvienas teisės subjektas (kreditoriai, kreditorių susirinkimas, administratorius, teismas) turi veikti jam įstatymo suteiktų įgaliojimų ribose ir neturi teisės spręsti kito subjekto kompetencijai priskirtų klausimų. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant sprendimus kreditorių susirinkime (JANĮ 43, 44, 51 straipsniai). Tačiau kreditorių autonomijos principas nereiškia, kad kreditorių susirinkimo sprendimai turi neribotą ir nenuginčijamą galią.
34. Bendrovei iškėlus bankroto bylą, teismo paskirtas nemokumo administratorius yra bendrovės atstovas, veikiantis įmonės vardu. JANĮ 59 straipsnyje išvardytos nemokumo administratoriaus pareigos įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą. JANĮ 66 straipsnio 1 dalis reglamentuoja nemokumo administratoriaus funkcijas, atliekamas nemokumo procese, be kitų atliekamų funkcijų, administratorius (arba jo įgaliotas asmuo) atstovauja juridiniam asmeniui teisme (šio straipsnio 1 dalies 10 punktas; CPK 54-56 straipsniai). Kiti asmenys pagal įstatymą neturi įgaliojimų vesti civilinę bylą teisme bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais, nebent nemokumo administratorius, įgyvendindamas juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas, būtų sudaręs su kitais asmenimis atstovavimo sutartis. Taigi, bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei, kaip dalyvaujančiam civilinėje byloje asmeniui, civiliniame procese atstovauja pagal įstatymą (teismo nutartimi) paskirtas nemokumo administratorius arba pagal pavedimo sutartį kitas jo įgaliotas asmuo. Atitinkamai bankroto (nemokumo) administratorius teismo procese pagal CPK 41 straipsnį tampa civilinio proceso šalimi, t. y. įgyja teisę įmonės vardu ir interesais spręsti dėl CPK 42 straipsnio 1 dalyje išvardytų teisių įgyvendinimo, kaip vienos iš jų – taikos sutarties sudarymo įmonės vardu ir interesais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-684/2018).
35. Kreditoriai, kreditorių susirinkimas (komitetas) pagal įstatymą neturi įgaliojimų vesti civilinę bylą teisme bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais. Todėl kreditorių susirinkimas ar komitetas, įgyvendinantis kreditorių teises (ĮBĮ 21, 23 straipsniai) (JANĮ 43, 44 straipsniai), negali priimti teismo paskirtam bankroto administratoriui privalomų valdingų sprendimų, kurie ribotų administratoriui įstatymu priskirtų įgaliojimų vykdymą, taip pat teismine tvarka ginant įmonės bei pačių kreditorių teises bei teisėtus interesus, t. y. jie negali įpareigoti bendrovės bankroto administratorių atsisakyti ieškinio, skundo ar sudaryti taikos sutartį kitose nagrinėjamose civilinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1691-781/2019). Naujesnėse, nei apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje 2-332/2012, nutartyse Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad kreditorių susirinkimų nutarimai, kuriais kreditorių susirinkimas sprendžia dėl civilinių bylų užbaigimo, įgyvendinant bankrutuojančios įmonės procesinę teisę sudaryti taikos sutartis, įmonės bankroto administratoriui yra rekomendacinio pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1379/2012, 2013 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-354/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1365/2013). Nei kreditorių susirinkimo nutarimo dėl civilinių bylų, kuriose dalyvaujantis byloje asmuo yra bankrutuojanti įmonė, procesinės baigties galiojimas, nei tokio nutarimo panaikinimas neturi teisinės reikšmės administratoriaus, veikiant šios įmonės vardu, turimų materialiųjų bei procesinių teisių apimčiai ir jų įgyvendinimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1365/2013; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-823/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-553/2019, 2021 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-241/2021).
36. Esant nurodytam reglamentavimui, jį aiškinančiai praktikai nėra teisinio pagrindo apelianto argumentams, jog taikos sutarties sudarymo civilinėse bylose, kuriose dalyvauja bankrutuojanti įmonė, klausimas privalo būti sprendžiamas kreditorių susirinkime, bei, kad kreditorių susirinkime nesvarstytos taikos sutarties teikimas tvirtinti teismui savaime pažeidžia įmonės ir jos kreditorių interesus.
37. Apeliantas taip pat nurodo, kad taikos sutarties sąlygos neatitinka ieškovės ir jos kreditorių interesų, nes ieškovės reikalavimas priteisti ginčo turtą buvo apie 242 846 Eur vertės, o taikos sutartimi sutarta, kad ieškovei bus sumokama tik 55 000 Eur suma; atsakovų spaudimas nemokumo administratorei bankroto procese lėmė administratorės interesų konfliktą ir bendrovės kreditoriams nenaudingos taikos sutarties sudarymą. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su apeliantu, atsižvelgdamas į taikos sutarties esmę (šalys ginčą išsprendžia tarpusavio nuolaidų būdu) pažymi, kad viena vertus, šie skundo argumentai paremti tik apelianto prielaida ir tikimybe, jog teismas būtų tenkinęs visą nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad byloje pareikštais reikalavimais ieškovė neprašė piniginių lėšų priteisimo, ginčas buvo keliamas siekiant pripažinti jungtinės veiklos sutartį galiojančia, atsakovų sudarytas sutartis iš dalies negaliojančiomis, išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo; pats apeliantas nurodo, jog pareikštų reikalavimų įvertinimas 242 846 Eur suma – apytikslis. Apelianto subjektyvus nemokumo administratorės veiksmų bankroto procese vertinimas nelemia taikos sutarties sąlygų neatitikimo įmonės ir jos kreditorių interesams. LITEKO sistemos duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi BUAB Žemės namai bankroto byloje priimtas BUAB Žemės namai kreditorių A. Z., K. Z., I. P., S. J., L. G., UAB „Glassbee“ ir UAB „Indema“ prašymo atstatydinti nemokumo administratorę atsisakymas ir šių kreditorių prašymas paliktas nenagrinėtas; kreditorių A. N., UAB „Duqra“, UAB „Balt Soldas“, UAB „Doka Lietuva“, MB „Sprik“, T. B., H. K. ir E. K. prašymo atstatydinti nemokumo administratorę nagrinėjimas nutrauktas. Nutartis įsiteisėjusi.
38. Nepritardamas apelianto argumentams, dėl poreikio taikos sutarties sąlygas derinti su trečiuoju asmeniu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisinį statusą byloje, jų procesines teises ir pareigas bei įtraukimo į bylą procesines taisykles nustato atitinkamai CPK 37 ir 47 straipsniai. Pagrindinis veiksnys, apibrėžiantis byloje dalyvaujantį asmenį, yra jo teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, materialiosioms teisėms ir pareigoms tarp bylos šalių nagrinėjama civilinė byla tiesioginės įtakos neturi. Tai, kad bylos baigtis turės tik netiesioginę įtaką trečiojo asmens teisinei padėčiai, lemia, jog trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų CPK nesuteikia teisės disponuoti ginčo dalyku. CPK 47 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Taigi aptartas įstatyminis reglamentavimas nelemia poreikio šalims jų sudaromos taikos sutarties sąlygas derinti su byloje dalyvaujančiais trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.
39. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko apelianto argumentus dėl netinkamo taikos sutarties pasirašymo. Teismui elektroninėmis ryšių priemonėmis pateikta Taikos sutartis pasirašyta tiek ieškovės atstovo – nemokumo administratoriaus, tiek visų atsakovų. Vėliau teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, savo valią dėl taikos sutarties sudarymo patvirtino.
40. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, aptartą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pateikta taikos sutartis neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių nei įstatymo saugomų interesų ir ją patvirtino sutartyje nurodytomis sąlygomis.
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo procesas išsiskiria tuo ypatumu, kad teismas turi pareigą savo iniciatyva, t. y. net be atskiro šalies prašymo ar pareiškimo, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias atitinkamos bylos procese (su tam tikromis išimtimis (žr. CPK 98 straipsnį)) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Taigi, teismas privalo savo iniciatyva paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, pagal bylos išsprendimo rezultatą. Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį apeliantas, kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų turi teisę į byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nutartimi tvirtindamas taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukdamas pirmosios instancijos teismas nurodė tik apie taikos sutartimi aptartą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp bylos šalių (kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos tenka kiekvienai bylos šaliai), tačiau nesprendė dėl kitų byloje dalyvaujančių ir teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turinčių asmenų tokių išlaidų atlyginimo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas turi teisę kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo (CPK 277 straipsnis).
42. CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuo žyminio mokesčio atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus (8 punktas). Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 83 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, bylos nagrinėjimo eigoje ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškelta bankroto byla, taigi pasikeitęs ieškovės teisinis statusas lemia, kad ieškovė žyminio mokesčio už reiškiamus reikalavimus mokėti neturi. Todėl tvirtindamas taikos sutartį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės valstybei nesumokėto (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartimi atidėto) žyminio mokesčio dalį, todėl ši Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties dalis panaikintina.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
43. Skundžiama 2021 m. birželio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas netenkino trečiojo asmens A. N. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodęs, kad taikos sutarties tarp ieškovės ir atsakovų sudarymas lemia sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms neegzistavimą, o trečiasis asmuo neįrodė, jog šioje stadijoje yra sąlygos jas taikyti.
44. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kasacinio teismo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės yra priemonių kompleksas, teismo taikomų po vieną ar kelias dėl atsakovui (skolininkui) priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti teismo procesinio sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą ir kartu išvengti teismo procesinio sprendimo įvykdymo pasunkinimo arba neįmanomumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2014). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir pagrindinė funkcija – tai siekis užtikrinti, kad teismo priimtas ieškovui galbūt palankus sprendimas būtų realiai įvykdytas ir jo vykdymas nebūtų apsunkintas. Laikinosios apsaugos priemonės, kurių pritaikymas dažniausiai suponuoja tam tikro masto atsakovo teisių suvaržymus, paprastai negali būti taikomos siekiant kitokių, su ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu nesusijusių tikslų, pavyzdžiui, siekiant paskatinti atsakovą pripažinti ieškovo reiškiamus reikalavimus, palengvinti ieškovui įrodinėjimo pareigą, užtikrinti kitoje byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą ar pan.
45. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos, siekiant užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą. Šiuo atveju ieškovės nagrinėjamoje byloje atsakovams pareikšti reikalavimai šalių buvo išspręsti pasirašyta ir teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi. Minėtos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas revizuotas šia nutartimi. Jokio savarankiško reikalavimo trečiasis asmuo byloje nėra pareiškęs. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nesant byloje pareikšto reikalavimo, nėra pagrindo ne tik spręsti dėl jo prima facie pagrįstumo, bet ir konstatuoti galimos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl atskirojo skundo argumentų, kuriais įrodinėjamas sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimas, nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas tik nurodo, kad teismų nutartys, kuriomis išsprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios. Laikinąsias apsaugos priemones, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip aplinkybėms pasikeitus, bet kada gali panaikinti bylą nagrinėjantis teismas. Todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas neįvertino fakto, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė ir taikymo sąlygos jau buvo nustatytos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
46. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi tvirtindamas šalių pasirašytą taikos sutartį tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai sprendė, jog pateikta taikos sutartis neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių nei įstatymo saugomų interesų, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas, neatsižvelgęs į ieškovės statuso pasikeitimą – bylos nagrinėjimo metu ieškovei iškelta bankroto byla, nepagrįstai iš ieškovės priteisė atidėtą žyminio mokesčio dalį, tai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį patikslinti, panaikinant nutarties dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo valstybei.
47. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog netenkindamas trečiojo asmens prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą 2021 m. birželio 9 d. nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
48. Trečiojo asmens atskiruosius skundus atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė bei atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
49. Atsakovai UAB „Indema“, A. Z. ir D. Z., pateikę atsiliepimus į atskiruosius skundus, prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė UAB „Indema“ pateikė įrodymus apie 538,45 Eur išlaidas patirtas už atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl 2021 m. gegužės 20 d. nutarties parengimą (2021 m. birželio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2021 m. birželio 16 d. mokėjimo pavedimą) bei apie 726 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones panaikinimo (2021 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2021 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo pavedimą). Atsakovai A. Z. ir D. Z. pateikė įrodymus apie A. Z. patirtas 1 000 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (2021 m. birželio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą bei tos pačios dienos kasos pajamų orderį) ir 434,23 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (2021 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą bei tos pačios dienos kasos pajamų orderį).
50. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau ir – Rekomendacijos) 7 punktą ir 8.16 papunktį maksimali atlygintina išlaidų advokatui už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą 2021 m. birželio mėn. suma sudaro 609,68 Eur (1 524,2 Eur × 0,4), 2021 m. liepos–rugsėjo mėn. – 606,96 Eur (1 517,4 Eur × 0,4).
51. Taigi, tiek atsakovo A. Z., tiek atsakovės UAB „Indema“ patirtos išlaidos už vieno iš atsiliepimų į atskirąjį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, už kitą – viršija. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, aplinkybę, kad byloje nagrinėjami klausimai (dėl taikos sutarties tvirtinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nėra sudėtingi ir nereikalauja specialių žinių bei ypatingų advokato darbo laiko sąnaudų, sprendžia esant pagrindui sumažinti atsakovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimų į atskiruosius skundus priteisimą iki 400 Eur. Todėl atsakovui A. Z. bendra iš apelianto priteistinų išlaidų už atsiliepimų į atskiruosius skundus parengimą suma sudaro 800 Eur ir atsakovei UAB „Indema“ bendra iš apelianto priteistinų išlaidų už atsiliepimų į atskiruosius skundus parengimą suma sudaro 800 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą; panaikinti nutarties dalį, kuria iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės Žemės namai valstybės naudai priteista 764,75 Eur žyminis mokestis.
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Indema“ (juridinio asmens kodas 302617512) iš trečiojo asmens A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Asta Radzevičienė