Civilinė byla Nr. 3K-3-51/2010

 Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. vasario 9 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams A. S., L. R., A. Ž., dalyvaujant tretiesiems asmenims SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (VšĮ ,,Vilniaus butai“ teisių perėmėjas), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyriui, dėl nuomos teisinių santykių nutraukimo ir iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė: 1) nutraukti 2002 m. vasario 13 d. sudarytą Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovui A. S. buvo išnuomotos gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini); 2) iškeldinti atsakovus A. S., L. R., G. R. ir A. Ž. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovė nurodė, kad atsakovas A. S. subnuomojo A. Ž. iš savivaldybės išsinuomotą butą (duomenys neskelbtini), kuris yra socialinis būstas, neturėdamas nuomotojo rašytinio sutikimo, be to, neteisėtai šiuo butu leido naudotis L. R. ir jos dukteriai G. R. Tokios aplinkybės nustatytos 2007 m. spalio 23 d. atlikto patikrinimo metu.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 209 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (ieškovei). 2002 m. vasario 7 d. ieškovės sprendimo ir 2002 m. vasario 13 d. nuomos sutarties pagrindu butas išnuomotas atsakovui A. S. Nuomininkui suteikta teisė sutinkant visiems gyvenantiems patalpoje pilnamečiams šeimos nariams nustatyta tvarka apgyvendinti savo sutuoktinį, vaikus (sutarties 3 punktas). Nuo 2002 metų vasaros bute gyvena atsakovo A. S. duktė L. R., taip pat 2006 m. birželio 21 d. gimusi jos duktė G. R., nurodytu adresu yra deklaruotos jų gyvenamosios vietos. Atsakovui A. S. nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis iki 2010 m. gruodžio 2 d. Atsakovui A. Ž. nuosavybės teise nuo 2007 m. lapkričio 30 d. priklauso 1/2 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. spalio 1 d. šiame bute deklaruota jo gyvenamoji vieta. Teismas taip pat nustatė, kad buto patikrinimo akte, kurio surašymo data nenurodyta, ir 2007 m. spalio 23 d. surašytame įspėjime nurodyta, kad bute gyvena A. Ž., jis įspėtas išsikelti iš buto ir grąžinti raktus. Patikrinimo akte nurodytas aplinkybes šalys aiškina skirtingai. Teismas konstatavo, kad buto subnuomos ir jo naudojimo ne pagal paskirtį faktas neįrodytas. Aplinkybės, kad atsakovas A. S. subnuomojo butą atsakovui A. Ž., teismas nenustatė, taip pat nėra pagrindo pripažinti atsakovių L. R. ir G. R. gyvenimą bute neteisėtu, nes L. R. prižiūri savo tėvą A. S., kuriam reikalinga kito asmens pagalba. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu 2007 m. spalio 23 d. (patikrinimo akto surašymo data nenurodyta) nustatyta, jog bute gyvena A. Ž., tačiau vėliau buto patikrinimai neatlikti ir faktinės aplinkybės nenustatinėtos. Buto nuomininkas A. S. nebuvo supažindintas su pasirašytais dokumentais, jis nebuvo patikrinimo metu apklaustas dėl akte nurodytų aplinkybių, nors, visų atsakovų teigimu, jis tuo metu buvo namuose. Teismas nurodė, kad nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo pripažinti, jog atsakovas A. S. pažeidė gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sąlygas ir šie pažeidimai yra esminiai (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Nesant įstatymo nustatytų pagrindų (CK 6.217, 6.497, 6.610, 6.611, 6.612 straipsniai) sutarčiai nutraukti ir atsakovams iškeldinti, ieškinys negali būti patenkintas.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrosiomis CK nuostatomis dėl esminio sutarties pažeidimo kaip pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį ir atsižvelgdama į tai, kad CK 6.595 straipsnyje, kuriame įtvirtintas reikalavimas turėti rašytinį nuomotojo sutikimą subnuomai, nenustatyta galimybės vienašališkai nutraukti sutartį kaip šio reikalavimo nesilaikymo padarinio, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje vien rašytinio sutikimo nebuvimas negalėtų būti pripažįstamas esminiu sutarties pažeidimu bei sukelti nuomininkui tokius neigiamus padarinius kaip teisės naudotis išnuomota gyvenamąją patalpą praradimas. Be to, aplinkybė, kad atsakovas A. S. gyvenamąja patalpa nesinaudoja, o subnuomoja ją atsakovui A. Ž., byloje neįrodyta. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiga įrodyti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes tenka ieškovei. Jos pateiktas Buto patikrinimo aktas nepriskirtinas prie oficialiųjų rašytinių dokumentų CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme ir yra nepakankamas įrodymas tokiam teisiškai reikšmingam faktui, kad tarp atsakovo A. S. ir atsakovo A. Ž. buvo susiklostę subnuomos teisiniai santykiai, konstatuoti. Buto patikrinimo aktą surašė trečiojo asmens, tuometės VšĮ „Vilniaus butai“, nepriskirtinos prie valstybės ar savivaldybės institucijų ir neturinčios viešojo administravimo įgaliojimų, vadybininkai, be to, dokumentas neatitinka oficialiojo rašytinio įrodymo požymių formos prasme: jame nėra nustatytų įstaigos atributų, neaiškūs pasirašiusių vadybininkų įgalinimai, jų parašai nepatvirtinti įstaigos antspaudu. Teisėjų kolegija nurodė, kad šis dokumentas gali būti vertinamas tik kaip paprastas rašytinis įrodymas. Kilus dėl jo turinio suinteresuotų asmenų ginčui – gyvena ar negyvena atsakovas A. S. nuomojamame bute, ar jis bei atsakovė L. R. komisijos lankymosi jame metu buvo namuose, ar atsakovo A. Ž. buvimas bute patikrinimo metu reiškia jo nuolatinį gyvenimą jame panaudos arba subnuomos pagrindais ar laikiną buvimą, – bylai reikšmingos aplinkybės turėjo būti pagrįstos kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

 

Kasaciniu skundu ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad vien rašytinio sutikimo nebuvimas (CK 6.611 straipsnis) negalėtų būti pripažįstamas esminiu sutarties pažeidimu ir lemti teisės naudotis išnuomota gyvenamąja patalpa praradimą, nepagrįstas, neatitinka socialinio būsto paskirties bei tikslo. Teismas nesivadovavo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais esminio sutarties pažeidimo vertinimo kriterijais ir netaikė jų sistemiškai kartu su Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatomis. Ginčijamos gyvenamosios patalpos atsakovui A. S. buvo suteiktos išimtinai jam gyventi. Nuomos sutartyje nustatyta, kad nuomininkui draudžiama šias gyvenamąsias patalpas be nuomotojo rašytinio sutikimo subnuomoti kitiems asmenims. Atsižvelgiant į gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sąvoką (CK 6.576 straipsnis), darytina išvada, kad teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa yra tikslinio pobūdžio. Be to, aiškinant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnio 7 punktą, darytina išvada, kad socialinio būsto paskirtis yra vienintelė – jis yra išnuomojamas gyventi. Taigi tais atvejais, kai nuomininkas ir jo šeimos nariai išsinuomotame bute negyvena ir perleidžia jį naudotis pašaliniams asmenims, toks buto perleidimas pripažintinas jo naudojimu ne pagal paskirtį. Išsinuomoto buto naudojimas kitiems tikslams, o ne savo ar šeimos narių apgyvendinimui, reiškia CK 6.611 straipsnio pažeidimą, ir tai yra savarankiškas pagrindas reikalauti nutraukti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus. Be to, gyvenamųjų patalpų naudojimas ne pagal paskirtį yra esminis socialinio būsto nuomos sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino kasatorės argumento, kad, atsižvelgiant į socialinio būsto paskirtį ir naudojimo tvarką, nuomininkams nenaudojant jiems išnuomotų gyvenamųjų patalpų išimtinai savo šeimos gyvenimui, o suteikiant jas tretiesiems asmenims, kasatorė, turėdama įstatyminę pareigą efektyviai tvarkyti socialinio būsto fondą, iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal 2002 m. vasario 13 d. socialinio būsto nuomos sutarties sąlygas (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

2. Teismai, neatsižvelgę į VšĮ „Vilniaus butai“ paskirtį ir Vilniaus miesto savivaldybės vykdomą viešojo administravimo funkciją, nepagrįstai 2007 m. spalio 23 d. buto patikrinimo akto nelaikė oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktą socialinių paslaugų ir kitos socialinės paramos teikimas yra priskirtoji (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija. Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2005 m. liepos 4 d. nutartyje konstatavo, kad vykdydama tokią veiklą savivaldybė veikia kaip viešojo administravimo subjektas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. I-1004 „Dėl viešosios įstaigos „Vilniaus butai“ steigimo“, šios įstaigos tikslas, apibrėžtas įstatų 6 punkte – tenkinti viešuosius interesus, vykdant socialinio būsto administravimo ir priežiūros funkcijas. Tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, įgaliojo VšĮ „Vilniaus butai“ vykdyti socialinio būsto administravimo ir priežiūros funkciją ir šios funkcijos vykdymą perdavė tuo tikslu įsteigtam subjektui. Taigi teismams nebuvo pagrindo nesiremti šios įstaigos darbuotojų surašytu dokumentu kaip turinčiu didesnę įrodomąją galią, motyvuojant kompetencijos trūkumu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad buto patikrinimo aktas neatitinka oficialiojo rašytinio įrodymo požymių formos prasme. 2007 m. spalio 23 d. buto patikrinimo aktas surašytas pagal standartinę patvirtintą formą, nurodant, kad patikrinimą atlieka VšĮ „Vilniaus butai“ darbuotojai, taip pat nurodant, kokiu tikslu atliekamas patikrinimas, dokumentas pasirašytas jį surašiusių asmenų, su jo turiniu supažindintas atsakovas A. Ž. Teismai, abejodami dokumento tikrumu, nesivadovavo CPK 203 straipsniu, kuriame nustatyta teismo teisė ir pareiga pareikalauti dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų, taip pat palyginti jį su kitais to asmens išduotais ar sudarytais dokumentais.

3. Teismai sprendimus iš esmės grindė tik atsakovų paaiškinimais, prielaidomis bei samprotavimais, visiškai neįvertinę kasatorės pateiktų rašytinių įrodymų. Teismai nevertino aplinkybių, kad 2007 m. spalio 23 d. buto patikrinimo akto, 2007 m. spalio 23 d. įspėjimo, įteikto atsakovui A. Ž., šis neginčijo, pasirašė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, jog dėl šių dokumentų paneigimo būtų kreipęsis į VšĮ „Vilniaus butai“ ar Vilniaus miesto savivaldybę, taip pat nesiaiškino aplinkybių, kodėl nedelsiant po šių dokumentų surašymo atsakovai nepateikė jokių prieštaravimų, o jų turinį pradėjo neigti tik iškėlus bylą teisme. Taip teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje suformuluotas ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotas įrodymų vertinimo taisykles. Be to, apeliacinės instancijos teismas, 2007 m. spalio 23 d. akto nepripažinęs oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir konstatavęs, kad nebuvo nustatytos visos svarbios šiai civilinei bylai aplinkybės, turėjo išaiškinti pirmosios instancijos teismui, jog šioje byloje reikia apklausti buto patikrinimo aktą surašiusius asmenis, siekiant išsiaiškinti visas svarbias bylai aplinkybes, ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes neatskleista bylos esmė ir nenustatytos bylai reikšmingos aplinkybės.

 

Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kurio pavadinimą atrankos kolegija patikslino ir įvardijo pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo. Šiuo pareiškimu pritariama kasacinio skundo argumentams ir prašoma kasacinį skundą tenkinti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl iškeldinimo iš socialinio būsto

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, būstu laikoma faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būstą neliečiamybės gerbimą apribojimo forma. Bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008).

Mūsų šalyje socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal sąlygas, kurias nustato Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais; tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnis). Dėl to suprantama, kad ir socialinio būsto suteikimo atvejais savivaldybei per jai pavaldžių įmonių ir įstaigų darbuotojus išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jei nuomininkas gyvenamąją patalpą naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 straipsnis). Akivaizdu, kad suteikiamo socialinio būsto paskirtis yra apgyvendinti tokiame būste teisę į tokio būsto suteikimą turintį asmenį ir jo šeimos narius. Asmens, kuriam suteiktas socialinis būstas, veiksmai, kada jis be savininko sutikimo socialinį būstą subnuomotų trečiajam asmeniui, akivaizdžiai reikštų nuomos sutarties pažeidimą, nes pagal įstatymą gyvenamosios patalpos nuomininkas teisę subnuomoti įgytų tik turėdamas nuomotojo rašytinį sutikimą (CK 6.595 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, socialinio būsto suteikimo atveju situacija, kada asmuo, kuriam suteiktas socialinis būstas, šiuo būstu pats nesinaudoja, bet subnuomoja trečiajam asmeniui, reikštų, jog socialinis būstas galbūt buvo suteiktas asmeniui, kuris neatitinka tokiam keliamų reikalavimų, t. y. neturėjimo kito būsto, mažų pajamų turėjimo ir kt. Taigi, tai galėtų reikšti, kad suteikiant socialinį būstą buvo padaryta klaida ir būstas suteiktas į tokio būsto suteikimą teisės neturinčiam asmeniui. Tuo tarpu, jei būstas suteiktas pagrįstai ir asmuo būstu naudojasi, tačiau dar jį ir subnuomoja, neturėdamas tam nuomotojo rašytinio sutikimo, klausimas, ar toks nuomininkas jam išnuomotą butą laikytinas naudojančiu butą ne pagal paskirtį (tai suteikia nuomotojui teisę nuomos sutartį reikalauti nutraukti), priklausytų nuo konkrečių aplinkybių konteksto, tai lemtų, ar šis sutarties pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu ar ne (CK 6.217, 6.610, 6.611 straipsniai). Nagrinėjamos bylos atveju tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad atsakovas A. S., kuriam ir buvo suteiktas socialinis būstas, šiuo nesinaudotų. Kasacinis teismas apskųstus sprendimą ir nutartį tikrina teisės taikymo aspektu, vadovaudamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pažymi, kad kasatoriaus pateikiamas galimas gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas ir nuomininko iškeldinimas modeliuojamas esant situacijai, kada nuomininkas pats socialiniu būstu nesinaudoja, bet jį subnuomoja trečiajam asmeniui, t. y pateiktas kitokių negu nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Kasacinis teismas pripažįsta, kad klausimai, susiję su socialinio būsto naudojimu, pagal savo svarbą ir aktualumą gali būti priskirtini viešojo intereso sričiai. Tačiau tai neeliminuoja ieškovo pareigos įrodyti ieškinyje nurodytą ieškinio pagrindą (CPK 178 straipsnis). Savo ruožtu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas A. S. yra neįgalus, jam nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Taigi šio asmens individualios savybės taip pat sukelia situaciją, kad šio atsakovo teisių užtikrinimas priskirtinas viešojo intereso sričiai. Situacijos išskirtinumas yra tas, kad be būtinumo ieškovui patikimai įrodyti ieškinio pagrindą, dėl galimų padarinių tektų atsakyti į klausimą, ar prašomos taikyti atsakovo atžvilgiu priemonės konkrečiu atveju atitiktų proporcingumo principo reikalavimams. Tačiau šie klausimai yra hipotetinio pobūdžio ir jų kasacinis teismas detaliau neanalizuoja, nes, minėta, teismai konstatavo, jog ieškovo nurodytas ieškinio pagrindas nebuvo įrodytas.

 

Dėl VšĮ ,,Vilniaus butai“ surašyto buto patikrinimo akto atitikties oficialiajam rašytiniam įrodymui

 

Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai yra priemonės, padedančios įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms tapti aiškioms ir žinomomis. Pagal įstatyme pateiktą įrodymų civilinėje byloje sąvoką įrodymais laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įstatyme pateiktas įrodinėjimo priemonių, kuriomis ir yra nustatomi bylai reikšmingi duomenys, sąrašas. Viena iš tokių priemonių yra rašytiniai įrodymai. Rašytiniais įrodymais įstatymas pripažįsta dokumentus, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiagą, kitokius raštus, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį skirstomi į oficialiuosius ir privačius. Įstatymo požiūriu oficialieji įrodymai yra tokie įrodymai, kuriems pagal įstatymą iš anksto suteikiama didesnė įrodomoji galia, t. y. jie laikomi prima facie įrodymais. Šios rūšies įrodymai yra laisvo įrodymų vertinimo principo išimtis. Proceso ekonomiškumo ir operatyvumo sumetimais, atsižvelgiant į tai, kad tam tikruose rašytiniuose įrodymuose pateikiama informacija yra gerokai objektyvesnė ir patikimesnė, įstatymo nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgalintų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi, prima facie įrodymais laikomi įrodymai, kurie visų pirma yra išduoti įstatyme išvardytų subjektų. Nagrinėjamu atveju, kasatoriaus nuomone, VšĮ ,,Vilniaus butai“ surašytas buto patikrinimo aktas turėtų būti priskiriamas prie oficialiųjų įrodymų, nes savivaldybė, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, įgaliojo viešąją įmonę, savivaldybei įstatymo priskirtą vykdyti socialinio būsto administravimo ir priežiūros funkciją, t. y. šios funkcijos vykdymą perdavė atskiram tuo tikslu įsteigtam subjektui. Kasacinės instancijos teismas šiuo klausimu pažymi, kad kasatoriaus nurodomas buto patikrinimo aktas nėra (kaip įstatymo nustatyta) išduotas atitinkamos institucijos ar įgaliotų asmenų. Šiuo aktu yra tiktai fiksuojama informacija apie šalių sudarytos gyvenamosios patalpos – socialinio būsto – nuomos sutarties vykdymo klausimus. Taigi savivaldybės veikla, tikrinant atitinkamų socialinio būsto suteikimo sutarčių vykdymą, gali būti traktuojama tik kaip informacijos apie sutarties vykdymą rinkimas bei fiksavimas, o, kilus ginčui, tokie patikrinimo aktai vertintini tik kaip rašytiniai, bet ne oficialieji prima facie įrodymai. Šiuose patikrinimo aktuose yra fiksuojamos savivaldybės, kaip konkrečios sutarties šalies, įgaliotų darbuotojų subjektyviai vertinamos aplinkybės, susijusios su šalių sutartinių santykių vykdymu, ir, esant ginčui teisme, nėra įstatyminio pagrindo jas vertinti kaip įrodymus, turinčius kitų įrodymų atžvilgiu padidintą įrodomąją galią.

Kasatorius ieškinį grindė iš esmės vieninteliu ginčo buto patikrinimo aktu. Tuo tarpu atsakovams ieškinio nepripažįstant ir pateikus duomenis apie atsakovo A. Ž. nuosavybės teisės į buto dalį įsigijimą ir joje savo gyvenamosios vietos deklaravimą, ieškovo pateiktų įrodymų akivaizdžiai nepakanka, kad atsakovo A. S. ir jo šeimos narių teisė naudotis būstu pasibaigtų šio praradimu, t. y. radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma. Kita vertus, ginčijamo socialinio būsto sutarties santykiams esant tęstiniams, ieškovui išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, kad sutartis ateityje būtų tinkamai vykdoma, o nustačius jos vykdymo pažeidimų, imtis priemonių jiems pašalinti, tarp jų ir esant pagrindui siekti teismine tvarka šią sutartį nutraukti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, todėl skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nėra teisinio pagrindo naikinti.

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 77,10 Lt (2010 m. vasario 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasatorius (jis yra ir ieškovas) pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes pareikštu ieškiniu siekė apginti tiek viešąjį, tiek savivaldybės interesus. Net ir ieškinio atmetimo atveju ieškovas atleistinas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Sigitas Gurevičius                                                                                                                                                 

Česlovas Jokūbauskas

 

                                                                                                            Juozas Šerkšnas