Civilinė byla Nr. e2A-753-945/2023
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04018-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.5.7; 1.3.5.10; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugpjūčio 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Anitos Sereikienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. K., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Toslita“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Toslita“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. K. (toliau – ieškovas, darbuotojas), patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti ieškovui iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Toslita“ (toliau – atsakovė, darbdavys) 983,70 Eur (neto) darbo užmokesčio skirtumą už kabotažinius pervežimus Vokietijoje, 599,87 Eur (neto) darbo užmokesčio skirtumą už kabotažinius pervežimus Danijoje, 8 155,75 Eur dienpinigius, pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2021 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, netesybas dėl pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad 2020 m. liepos 29 d. darbo sutartimi Nr. 140 įsidarbino vilkiko vairuotoju. Ieškovas didžiąją darbo laiko dalį praleido vykdydamas pervežimus vietiniais maršrutais Vokietijoje ir Danijoje. Kadangi ieškovas faktiškai atliko kabotažo operacijas paminėtose valstybėse, jam taikytina 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva Nr. 96/71/EB). Pagal Vokietijos ir Danijos teisės aktus darbuotojui turėjo būti mokamas minėtų valstybių minimalus atlyginimas, o ne darbo sutartyje nurodytas atlyginimas. Byloje yra pateikti 72 vietinio vežimo CMR važtaraščiai: 64 CMR važtaraščiai, patvirtinantys krovinių pervežimą vietiniais maršrutais Vokietijoje – 17 pervežimų 2020 m. ir 47 pervežimai 2021 m.; 8 CMR važtaraščiai, patvirtinantys krovinių pervežimą vietiniais maršrutais Danijoje – 1 pervežimas 2020 m. ir 7 pervežimai 2021 m. Už 64 kabotažo operacijas Vokietijoje ieškovui turėjo būti išmokėtas 4 728 Eur (bruto) darbo užmokestis ((8,50 Eur/val. (minimalus valandinis atlygis Vokietijoje 2020 m.) × 8 val. × 17 darbo dienų) + (9,50 Eur/val. (minimalus valandinis atlygis Vokietijoje 2021 m.) × 8 val. × 47 darbo dienos)). Ieškovui už 64 kabotažo operacijas Vokietijoje buvo išmokėtas 3 180,40 Eur (bruto) darbo užmokestis ((5,94 Eur/val. (valandinis atlygis Lietuvoje 2020 m.) × 8 val. × 17 darbo dienų) + (6,31 Eur/val. (valandinis atlygis Lietuvoje 2021 m.) × 8 val. × 47 darbo dienos)) ir nebuvo išmokėtas 1 547,60 Eur (bruto) (983,70 Eur (neto)) darbo užmokesčio skirtumas. Už 7 kabotažo operacijas 2021 m. Danijoje ieškovui turėjo būti išmokėtas 1 226,40 Eur (bruto) darbo užmokestis (21,90 Eur/val. (minimalus valandinis atlygis Danijoje 2021 m.) × 8 val. × 7 darbo dienos). Ieškovui už 7 kabotažo operacijas Danijoje buvo išmokėtas 353,36 Eur (bruto) darbo užmokestis (6,31 Eur/val. × 8 val. × 7 darbo dienos) ir nebuvo išmokėtas 873,04 Eur (bruto) (599,87 Eur (neto)) darbo užmokesčio skirtumas. Be to, pirminiame darbo sutarties 6 punkte buvo nurodyta, kad už faktiškai prabūtą užsienyje komandiruotės laiką skaičiuojami 50 proc. sumažinti dienpinigiai, tačiau prieš sudarant darbo sutartį šalys žodžiu tarėsi, jog ieškovui bus mokami 70 proc. dienpinigiai bandomuoju laikotarpiu ir 65 Eur dienpinigiai pasibaigus bandomajam laikotarpiui už kiekvieną komandiruotėse praleistą dieną. Dėl to ieškovui pirmą darbo dieną atvykus į atsakovės nurodytą vietą netoli Alytaus ir autobusiuko vairuotojui perdavus ieškovui pasirašyti darbo sutartį, šis, prieš tai telefonu susisiekęs su atsakovės vadovu, abiejuose darbo sutarties egzemplioriuose nubraukė darbo sutarties 6 punkto įrašą dėl 50 proc. sumažintos dienpinigių normos ir toje vietoje nurodė, kad skaičiuojami 30 proc. sumažinti dienpinigiai, o darbo sutarties paskutiniame puslapyje nurodė, jog sutarta mokėti visumoje 65 Eur už kalendorinę dieną būnant komandiruotėse vakarų valstybėse. Taigi, ieškovas, padarydamas įrašus darbo sutartyje, pateikė priešpriešinę ofertą atsakovei, o ši su darbo sutartyje padarytais pakeitimais sutiko, jokių prieštaravimų nereiškė. Per 3 mėnesių bandomąjį laikotarpį (nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 1 d.) ieškovas komandiruotėse Vokietijoje ir Danijoje praleido 61 dieną, todėl jam turėjo būti sumokėta 2 861,60 Eur dienpinigių, pasibaigus bandomajam laikotarpiui (nuo 2020 m. lapkričio 2 d. iki 2021 m. lapkričio 26 d.) ieškovas komandiruotėse praleido 323 dienas, už kurias turėjo gauti 20 995 Eur dienpinigių. Atsakovės ieškovui neišmokėta dienpinigių suma sudaro 8 155,75 Eur (23 856,60 Eur (apskaičiuoti dienpinigiai) – 15 700,85 Eur (sumokėti dienpinigiai)). Ieškovui po ketvirtosios komandiruotės (2021 m. spalio 31 d.) grįžus į Lietuvą, atsakovė informavo, kad iki Naujųjų metų darbų nebus. Ieškovui pareikalavus sumokėti visą jam priklausantį darbo užmokestį ir dienpinigius, atsakovė pareikalavo ieškovą atvykti į atsakovės būstinę Kaune, nors realiai jokių darbų ieškovui nebuvo numatyta, kadangi ieškovas darbinosi tolimųjų reisų vairuotoju užsienio valstybėse (darbo sutarties 6 punktas). Tokiu būdu atsakovė bandė surasti formalią priežastį atleisti ieškovą iš darbo. 2021 m. lapkričio 26 d. įsakymu atsakovė nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį nuo 2021 m. lapkričio 26 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visas darbo dienas nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. lapkričio 26 d.
3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2021 m. lapkričio 22 ir 23 d. ieškovas neatvyko į darbą darbdaviui el. susirašinėjime nurodydamas priežastį – neatsiskaitymą už anksčiau dirbtą laiką. Kadangi atsakovė su ieškovu buvo atsiskaičiusi pagal darbo sutartimi sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas, o darbo apmokėjimas avansu nenustatytas, atsakovė turėjo teisinį pagrindą nurodytų neatvykimo į darbą priežasčių nepripažinti svarbiomis. Ieškovo atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu buvo proporcinga priemonė darbdavio interesų gynimui. Ieškovo reikalavimas priteisti papildomą darbo užmokesčio sumą yra nepagrįstas, nes ieškovas buvo komandiruotas pervežti krovinius ne vienos konkrečios šalies viduje, bet tarptautiniu būdu, t. y. tarp kelių užsienio šalių (Vokietijos, Danijos, Belgijos, Austrijos, Nyderlandų, Liuksemburgo), o kelių dienų praleidimas komandiruotėje toje pačioje šalyje nereiškia, kad yra atliekami vietiniai pervežimai, susiję tik su ta šalimi, kurioje jie vykdomi. Į bylą nėra pateikta faktinių duomenų apie tai, kad ieškovo vykdytos darbo funkcijos buvo susietos tik su kurios nors vienos šalies krovinių pervežimo rinka. Dėl to atsakovė pagrįstai ir teisingai darbo užmokestį ieškovui apskaičiavo ir išmokėjo vadovaudamasi darbo sutartyje sulygtomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovo reikalavimu priteisti papildomą dienpinigių sumą, kadangi atsakovė raštu nepatvirtino ieškovo ranka vienašališkai atliktų darbo sutarties pakeitimų dėl pageidaujamo dienpinigių dydžio. Be to, dienpinigiai ieškovui buvo skaičiuojami ir išmokami remiantis darbo sutarties sąlygomis, tačiau ieškovas jokių pretenzijų dėl dienpinigių dydžio nepareiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2023 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 1 punktą, nurodė, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė iš atsakovės ieškovui 983,70 Eur (neto) darbo užmokesčio skirtumą už kabotažinius pervežimus Vokietijoje, 599,87 Eur (neto) darbo užmokesčio skirtumą už kabotažinius pervežimus Danijoje, 12 720 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atmetė kitą ieškinio dalį, taip pat priteisė iš atsakovės ieškovui 2 053,69 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei – 429 Eur žyminio mokesčio ir 13,44 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą.
5. Teismas sutiko, kad ieškovo atlikti pervežimai objektyviai gali būti pripažįstami paslaugų teikimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Direktyvos Nr. 96/71/EB prasme. Teismas pažymėjo, kad iš esmės vienintelis būdas patikrinti, ar ieškovas iš tiesų buvo komandiruotas teikti paslaugas jo nurodytose šalyse, yra duomenų surinkimas apie Direktyvos Nr. 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalies a punkte minimas darbdavio sudarytas sutartis su užsienio (šiuo atveju –Vokietijos, Danijos) kontrahentais dėl pervežimo paslaugų, o šie duomenys gali būti gauti iš pervežimo sutarčių ir/ar CMR važtaraščių, juos taip pat gali patikslinti ir papildyti darbdavio disponuojami GPS duomenys apie faktinius maršrutus. Teismui įpareigojus atsakovę pateikti visus CMR važtaraščius, susijusius su ieškovo vykdytais pervežimais, atsakovė pateikė didžiąją dalį važtaraščių, paaiškindama, kad likusių važtaraščių neturi ir iš pateiktų 286 važtaraščių tik keletas susiję su vietiniais pervežimais, kai ieškovas tokių važtaraščių teismui pateikė 61. Teismas konstatavo, kad, neturint visų CMR važtaraščių, atsakovės pareiga buvo pateikti kitus įrodymus (pervežimo sutartis, krovinių užsakymus ir kt.), pagrindžiančius ieškovo vykdytus pervežimus, o darbdaviui atsisakant įrodymus teikti, taikytina contra spoliatorem prezumpcija: šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia pripažinti egzistuojant tai šaliai patiems nepalankiausiems faktams, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių visus ieškovo vykdytus pervežimus, dėl ko ieškovas sumažino ieškinio reikalavimą dėl nepriemokos priteisimo, teismas atmetė atsakovės argumentus, jog ieškovas nevykdė kabotažo funkcijų Vokietijoje ir Danijoje. Ieškovui pateikus į bylą nuo 2015 m. sausio 1 d. Vokietijoje galiojantį minimalaus atlyginimo aktą, Danijoje galiojantį potvarkį dėl sąlygų, kuriomis užsienio įmonės gali vykdyti kabotažo operacijas krovininiu transportu, autobusais ar kombinuotuoju kelių transportu, taip pat pagal juos detaliai apskaičiuotą neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą už kabotažinius pervežimus, teismas su juo sutiko, todėl patenkino ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio skirtumo už kabotažinius pervežimus priteisimo.
6. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė kokiu nors būdu akceptavo ieškovo priešpriešinę ofertą dėl dienpinigių dydžio, priešingai, ieškovas, nesulaukęs atsakovės akcepto dėl savo pateiktos ofertos, tą pačią dieną pasirašė darbdavio pasirašytą darbo sutartį ir išvyko į pirmąją komandiruotę, kas reiškia, jog šalių pasirašyta darbo sutartis, surašyta pagal darbdavio nurodytas sąlygas, įsigaliojo 2021 m. rugpjūčio 1 d. Teismas kaip teisiškai nepagrįstą atmetė ieškovo argumentą, kad šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.178 straipsnio 2 dalis, kaip įstatymu numatytas atvejis, reglamentuotas CK 1.64 straipsnio 3 dalyje, nurodydamas, jog nėra ginčo, kad ieškovas, darbo sutartyje atlikdamas pataisymus, pateikė priešpriešinę ofertą, be to, šiais savo pataisymais aiškiai išreiškė nesutikimą su atsakovės ofertoje nurodyta esmine darbo sutarties sąlyga – už faktiškai prabūtą užsienyje komandiruotės laiką skaičiuojamu dienpinigių dydžiu. Ieškovui neįrodžius, kad ginčo sutartis buvo sudaryta pagal priešpriešinės ofertos sąlygas, teismas konstatavo, jog ieškovas, pasirašydamas atsakovės pateiktą pasirašytą darbo sutartį, ją akceptavo, todėl atsakovei nekilo pareiga už faktiškai prabūtą komandiruotės laiką užsienyje mokėti ieškovui didesnius nei 50 proc. sumažintus dienpinigius.
7. Teismas nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai – darbo sutartis, kurios 6 punkte įtvirtinta nuostata, jog „darbuotojo darbas susijęs su sunkiasvorio autotransporto vairavimu, kuriam reikalinga turėti galiojantį užsienyje CE kategorijos pažymėjimą bei nuolatinėmis ilgalaikėmis komandiruotėmis Europos Sąjungos ir kitose aplinkinėse užsienio šalyse“, atsakovės įsakymai dėl ieškovo siuntimo į ilgalaikes komandiruotes užsienyje, ginčijamas atsakovės direktoriaus įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo, kuriame įvardintos ieškovo pareigos – tarptautinių krovinių transporto priemonės vairuotojas, darbo sutarties 2 punkte nurodytas darbo funkcijos pavadinimas – vilkiko vairuotojas su nurodytu kodu, kas pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių reiškia sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto vairuotojas – patvirtina ieškovo argumentus, kad jis buvo įdarbintas krovinių vežimo vairuotoju darbui užsienyje, o atsakovė nepateikė tai paneigiančių įrodymų. Teismas nustatė, kad, anot ieškovo, jis tarpuose tarp komandiruočių niekada nebuvo kviečiamas dirbti į ofisą ar atlikti kitokias užduotis, šių aplinkybių neneigė ir atsakovės atstovai. Teismas pažymėjo, kad, nesant raštu sudaryto darbo grafiko, neaišku, kuriomis konkrečiai dienomis ir valandomis ieškovas, anot atsakovės, privalėjo vykdyti neaišku kokias darbo funkcijas tuo metu, kai nevykdavo į komandiruotes, atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovo argumentus, jog jis neturėjo darbo vietos Lietuvoje. Iš 2021 m. lapkričio 22 d. el. susirašinėjimo teismas pripažino, kad ieškovui buvo žinomas atsakovės kvietimas atvykti į Kauną, tačiau ieškovas nesutiko su atsakovės, kaip darbdavio, pozicija, jog jis turėtų atvykti dirbti, t. y. atlikti darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas, be to, šalių susirašinėjimas patvirtina, kad, nepaisant to, jog ieškovas nuosekliai tvirtina, kad nevyks į ofisą dėl to, jog dėl darbo Lietuvoje jis nesitarė, atsakovė jokiu būdu nepaaiškino, kokiu tikslu ir kokioms darbo funkcijoms atlikti ieškovas yra kviečiamas. Teismas konstatavo, kad pagrindinė ieškovo nesutikimo atvykti į darbdavio ofisą priežastis buvo darbdavio reikalavimas tai padaryti ne tikslu išleisti jį į eilinę komandiruotę kroviniams vežti, kas yra ieškovo darbo funkcija, dėl kurios šalys susitarė sudarydamos darbo sutartį. Iš 2021 m. lapkričio 23 d. el. susirašinėjimo teismas nustatė, kad nėra aišku, kada ieškovas buvo pakviestas atvykti į darbą šią dieną, nes 2021 m. lapkričio 22 d. el. susirašinėjime nėra nurodyta, jog jis privalo atvykti į darbą sekančią ar kitas po to sekančias dienas. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti atvejo, kai darbuotojas, tinkamai pakviestas darbdavio atvykti į darbovietę, būtų į ją neatvykęs be pateisinamos priežasties. Nustatęs, kad ieškovas niekada nebuvo kviečiamas į ofisą aptarti būsimos komandiruotės, visi susitarimai dėl to vykdavo šalims bendraujant telefonu, teismas nusprendė, jog tarp šalių nusistovėjusi darbo santykių organizavimo praktika paneigia atsakovės argumentus dėl buvusio suplanuoto ieškovo išvykimo į Austriją.
8. Teismas pažymėjo, kad 2021 m. lapkričio 22 d. pranešimu darbdavys išreiškė siekį išsiaiškinti, kodėl ieškovas neatvyko į darbą 2021 m. lapkričio 22 d., tačiau iš darbo jį atleido už neatvykimą į darbą laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. lapkričio 26 d., kas reiškia, jog dėl kitų neatvykimo į darbą dienų ieškovo pasiaiškinti nebuvo paprašyta, be to, minėto pranešimo ieškovas realiai negavo, taigi, ieškovas atleistas iš darbo nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos (DK 58 straipsnio 4 dalis). Teismas, konstatavęs, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas nevykdė jam paskirtų darbo sutartyje nustatytų darbo funkcijų, neatvyko į darbą (į darbovietę) be pateisinamos priežasties, būdamas informuotas apie konkrečią atvykimo į darbovietę datą, laiką, atvykimo tikslą, įvardijamas ieškovo padarytas darbo pareigų pažeidimas galėtų būti vertinamas kaip šiurkštus bei sudarytų pagrindą darbo sutarties nutraukimui pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, ieškovo atleidimą iš darbo pripažino nepagrįstu.
9. Ieškovui neprašant grąžinti jo į pirmesnį darbą, to nepageidaujant ir darbdaviui, teismas taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą sankciją. Teismas pažymėjo, kad ieškovo atstovas teismo posėdžio metu atsisakė perskaičiuoti vidutinį ieškovo darbo užmokestį, įvertinant jam priskaičiuotą skirtumą už kabotažo paslaugas užsienyje, motyvuodamas tuo, jog vidutinis darbo užmokestis padidėtų labai nežymiai, ir prašė skaičiuoti jį pagal į bylą pateiktą atsakovės pažymą, atsakovės atstovai neprašė mažinti šios kompensacijos. Teismas, nustatęs, kad ieškovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis (bruto) buvo 1 060 Eur, priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą už vienus metus ir sudarantį 12 720 Eur (neatskaičius mokesčių). Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, kadangi ieškovas neišdirbo dvejų metų. Teismas taip pat netenkino ieškovo reikalavimo priteisti netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi ir kompensacija už uždelsimą atsiskaityti, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstines pravaikštas kartu negali būti priteisti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimo dalį dėl dienpinigių nepriteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisiant ieškovui iš atsakovės pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisti ieškovui iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas netinkamai vertino ieškovo nurodytas aplinkybes dėl darbo sutartyje numatyto dienpinigių dydžio. Ieškovas sutiko dirbti pagal darbo sutartį ir koregavo tik neesminę darbo sutarties sąlygą dėl dienpinigių dydžio. Darbo sutartyje padarydamas pakeitimus dėl dienpinigių dydžio ieškovas nepateikė jokios priešpriešinės ofertos, o tiesiog pakoregavo dienpinigių dydį. Pats susitarimas dėl dienpinigių mokėjimo išliko. Be to, telefoninio pokalbio metu darbdavys pritarė ieškovo pasiūlymui dėl dienpinigių koregavimo darbo sutartyje. Ieškovo sutikimą dirbti pagal pakoreguotą darbo sutartį patvirtina ieškovo veiksmai, kadangi ieškovas tą pačią dieną išvažiavo į Vokietiją pradėti savo darbo kadencijos. Dienpinigiai nėra pripažįstami darbo užmokesčio dalimi ir susitarti dėl dienpinigių darbo sutartyje neprivaloma, todėl susitarimas dėl dienpinigių dydžio nelaikytinas esmine darbo sutarties sąlyga. Šalims skirtingai interpretuojant darbo sutarties sąlygas, vadovaujantis DK 6 straipsnio 2 dalimi, darbo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos darbuotojo naudai.
1.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė pažeidė DK 107 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą, nes ieškovui neįteikė įsakymų dėl siuntimo į komandiruotes. Atsakovė sąmoningai neteikdavo minėtų įsakymų darbuotojui, kadangi juose nurodyta dienpinigių norma (50 proc.) neatitiko šalių susitarimo ir darbdavio vienašališkai pakeistos darbo sutarties sąlygų. Dienpinigiai turi būti skaičiuojami ne pagal darbo sutarties ginčytinus įrašus, bet pagal komandiruočių įsakymuose nurodytas ir su darbuotoju suderintas (darbuotojo parašu patvirtintas) sumas. Jeigu nėra komandiruočių įsakymų su darbuotojo parašais, tuomet darbdavys turi mokėti darbuotojui 100 proc. dienpinigių. Ieškovui taip pat nebuvo teikiami ataskaitų lapai dėl darbo užmokesčio, dienpinigių, kabotažo, viršvalandžių, poilsio ir švenčių dienų apmokėjimo, nors tokia darbdavio pareiga imperatyviai reglamentuota DK 148 straipsnio 1 dalyje.
11. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimo dalis, kuriomis patenkinti ieškinio reikalavimai, priteisti atsakovei iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad ieškovo atsisakymas vykdyti jam pavestas darbo funkcijas (vykti į komandiruotę ir neišvykimas į ją), atsižvelgiant į ieškovo darbo specifiką (darbo funkcijas vykdo tik komandiruotėse į užsienį) ir priežastį, dėl kurios jis atsisakė vykti į komandiruotę ir dėl kurios neišvyko (noras Naujųjų metų šventę švęsti ne darbe), suponuoja išvadą, jog tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (neatvykimas į darbą per visą darbo dieną be svarbių priežasčių).
2.2. Teismas, atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų įvertinęs į bylą pateikto šalių susirašinėjimo SMS žinutėmis turinį, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas į darbą buvo kviečiamas atlikti darbo sutartimi nesulygtas darbo funkcijas. Ši išvada iš esmės prieštarauja teismo konstatuotoms faktinėms aplinkybėms, kad ieškovas, grįžęs iš ketvirtos komandiruotės (kadencijos), po poilsio laikotarpio atsisakė vykdyti darbdavio nurodymą vykti į užsienio komandiruotę, motyvuodamas nenoru dirbti per Naujųjų metų šventę. 2022 m. gruodžio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad buvo kviečiamas vykti į komandiruotę, tačiau atsisakė. Byloje nekilo ginčo, kad atsakovė kreipėsi į ieškovą telefoniniu skambučiu, nurodydama jam vykti į komandiruotę. Atsakovė 2022 m. lapkričio 22 d. SMS žinutėje (5 SMS) aiškiai įvardino, kada ieškovas buvo kviečiamas atvykti į darbą išvykimui į užsienio komandiruotę.
2.3. Teismas nepagrįstai atsakovės direktoriaus parodymus, duotus 2023 m. sausio 25 d. posėdžio metu, vertino kritiškai. Atsakovei teisinių paslaugų sutarties pagrindu atstovavęs atstovas negalėjo atsakyti į visus teismo užduodamus klausimus ir tiksliai nurodyti visas faktines aplinkybes, todėl 2023 m. sausio 25 d. teismo posėdyje dalyvavo atsakovės direktorius, kuriam buvo žinomos aplinkybės apie tai, kad ieškovas 2022 m. lapkričio 22 d. turėjo išvykti į Austriją, prieš tai Lietuvoje į transporto priemonę pasikrovęs krovinį.
2.4. Teismas rėmėsi išimtinai tik ieškovo paaiškinimais, nepasisakydamas dėl jų ir nevertindamas šių parodymų patikimumo aspektu. Ieškovas 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu keletą kartų keitė savo poziciją dėl atsakovės kvietimo vykti į komandiruotę užsienyje, keletą kartų nurodė skirtingas priežastis, dėl ko nevyko į darbą 2021 m. lapkričio 22 d. (dėl galimo kilti konflikto, dėl neatsiskaitymo). Ieškovo parodymai dėl jų nenuoseklumo, prieštaravimo vieni kitiems sudaro pagrindą juos vertinti kritiškai.
2.5. Ieškovas ir jo atstovai laikėsi pozicijos, kad pagrindinė darbo santykių nutraukimo priežastis yra neatsiskaitymas už atliktą darbą. Ieškovo atstovai šią savo poziciją teismo posėdžio metu grindė ir SMS žinutėmis. Šie byloje surinkti įrodymai akivaizdžiai prieštarauja teismo padarytai išvadai dėl darbo santykių nutraukimo aplinkybių, tačiau teismas jų nevertino.
2.6. Tai, kad ieškovas buvo prašomas nurodyti neatvykimo į darbą priežastis, ieškovas suprato, dėl ko yra reikalaujama pasiaiškinti, patvirtina į bylą pateiktas ieškovo ir atsakovės direktoriaus susirašinėjimas SMS žinutėmis. Ieškovas tokiu būdu paaiškino neatvykimo priežastį ir tai leido, ją įvertinus, atsakovei priimti sprendimą dėl darbo santykių nutraukimo. Net darant išvadą, kad tai nebuvo tinkamas DK 58 straipsnio 4 dalies reikalavimų įvykdymas, ši aplinkybė savaime neturėtų nulemti atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui buvo žinomos jo darbo funkcijos, nusistovėjusi darbo organizavimo tvarka, jis buvo tinkamai informuotas apie būtinybę išvykti į komandiruotę, ieškovo neatvykimas be pateisinamos priežasties į darbą – vykimui į komandiruotę, įvertinant jam pavestų darbo funkcijų svarbą atsakovės vykdomoje veikloje, pripažintinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu.
2.7. Teismas nemotyvavo sprendimo priteisti ieškovui maksimalaus dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas ne vėliau kaip nuo 2022 m. gegužės 16 d. įsidarbino kitoje bendrovėje, vykdančioje tarptautinius krovinių gabenimus transporto priemonėmis. Ilgą darbo ginčo nagrinėjimo trukmę sąlygojo ieškovo, kaip proceso šalies, elgsena (ieškovas keitė ir pildė prašymą darbo ginčų komisijai, sudarė atstovavimo sutartis su vis kitu atstovu, prašė atidėti teismo posėdžius, netinkamai vykdė teismo įpareigojimus, tikslino ieškinio reikalavimus). Teismas nevertino šių aplinkybių, todėl priteisė ieškovui neproporcingai didelę kompensacinę išmoką.
2.8. Teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio skirtumo už kabotažinius pervežimus priteisimo, nevertino ir nepasisakė dėl CMR važtaraščių, kuriais ieškovas įrodinėjo šį ieškinio reikalavimą. Teismas nenurodė, kuriais iš atsakovės 2022 m. liepos 5 d. pateiktų į bylą 286 CMR važtaraščių ir kuriais iš ieškovo 2022 m. rugpjūčio 16 d. į bylą pateiktų 61 CMR važtaraščio rėmėsi kaip įrodymais, patvirtinančiais ieškovo reikalavimo pagrįstumą. Ieškovas to taip pat negalėjo nurodyti. Teismas, visiškai tenkindamas ieškovo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio skirtumą už vykdytus kabotažinius pervežimus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais. Be to, teismas priskaičiavo darbo užmokesčio skirtumą ir už 2020 m. ieškovo vykdytą kabotažinį pervežimą Danijoje, nors potvarkis, įpareigojantis užsienio šalių darbdavius, vykdančius vietinius pervežimus Danijoje, mokėti ne mažiau minimalaus darbo užmokesčio, įsigaliojo nuo 2021 m. sausio 1 d. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad tą pačią dieną išrašyti CMR važtaraščiai ir jų pagrindu vykdytas pervežimas negali būti vertinamas kaip kabotažiniai pervežimai, vykdyti skirtingomis dienomis, priskaičiuojant už kiekvieną darbo dieną darbo užmokesčio skirtumą. Dalis iš į bylą patektų 347 CMR važtaraščių yra užsienio kalba, todėl nepripažintini įrodymais. Ieškovas pateikė į bylą CMR važtaraščius, kurių jis neperduodavo atsakovei grįžęs iš komandiruočių, tarp jų yra neatitinkančių Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos keliamų reikalavimų, t. y. juose nėra privalomų rekvizitų.
12. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovui iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
3.1. Ieškovas nevyko į darbą, nes atsakovė realiai nesiūlė ieškovui tolimųjų reisų vairuotojo darbo, o ne todėl, kad ieškovas norėjo Naujuosius metus švęsti namie.
3.2. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pateikė skirtingas versijas dėl to, kokio pobūdžio darbui ieškovas buvo kviečiamas atvykti į ofisą Kaune: bylos nagrinėjimo pradžioje atsakovė argumentavo, kad ieškovas buvo kviečiamas tiesiog aptarti darbo užduočių, baigiantis bylos nagrinėjimui atsakovė sugalvojo, jog ieškovas buvo kviečiamas atvykti pervežti krovinį Lietuvoje, o dar vėliau – esą buvo suplanuotas krovinio pervežimas į Austriją.
3.3. Atsakovė bando nepagrįstai susieti ieškovo ir atsakovės pokalbį telefonu, kuomet ieškovas buvo ką tik grįžęs iš paskutinės komandiruotės (2021 m. spalio 31 d.) su atsakovės reikalavimu atvykti į darbą 2021 m. lapkričio 22–26 d.
3.4. Byloje pateikti įrodymai (SMS susirašinėjimai, darbdavio įsakymai dėl siuntimo į komandiruotes, darbo sutartis, įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovo paaiškinimai posėdžio metu, prieštaringi atsakovės paaiškinimai posėdžių metu) įrodo, kad atsakovė realiai nesiūlė ieškovui tolimųjų reisų vairuotojo darbo.
3.5. Ieškovo priežastys neatvykti į darbą buvo pateisinamos: 1) ieškovas reikalavo sumokėti jam teisėtai priklausantį darbo užmokestį ir dienpinigius; 2) atsakovė nesiūlė jokio konkretaus darbo ir nenurodė, ką ieškovas turėtų daryti atvykęs į ofisą Kaune.
3.6. Civilinės bylos nagrinėjimas užsitęsė išimtinai dėl atsakovės veiksmų (CMR važtaraščių nepateikimo, vėliau tik jų dalies pateikimo, negalėjimo atsakyti į klausimus, dokumentų nepateikimo), todėl nėra teisinio pagrindo mažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Jeigu egzistuotų pagrindas šios kompensacijos mažinimui, tuomet ieškovui turėtų būti priteista DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta kompensacija.
3.7. Byloje esantys CMR važtaraščiai patvirtina, kad ieškovas darbdavio naudai vežiodamas krovinius užsienio valstybėse atliko 72 kabotažo operacijas (21,49 proc. ieškovo atliktų pervežimų buvo vietinio vežimo).
3.8. Teismas priteisė ieškovui darbo užmokesčio skirtumą už 2021 m. Danijoje atliktas 7 kabotažo operacijas, o darbo užmokesčio skirtumas už 2020 m. Danijoje atliktą 1 kabotažinę operaciją ieškovui nebuvo priteistas.
3.9. Iš byloje pateiktų CMR važtaraščių matyti, kad ieškovas pasikraudavo po keletą krovinių per dieną ir šiuos krovinius transportuodavo tiek Vokietijos ar Danijos viduje, t. y. atlikdavo kabotažinius pervežimus, tiek tarp Vokietijos ir Danijos, t. y. atlikdavo tarptautinius pervežimus. Atsakovei nepateikus įrodymų, kiek laiko truko kiekvieno krovinio pervežimas, nėra galimybės kabotažinių pervežimų trukmės apskaičiuoti kitokiu būdu. Be to, į bylą atsakovė pateikė ne visus CMR važtaraščius.
3.10. Ieškovas atsakovei pateikdavo visus CMR važtaraščius, ji niekuomet nėra reiškusi priekaištų ieškovui, kad šis to nepadarė. Šioje byloje atsakovė tyčia neteikė vietinio vežimo CMR važtaraščių, tokiu būdu siekdama įrodyti, esą kabotažinių pervežimų nebuvo.
3.11. Aplinkybė, kad keliuose CMR važtaraščiuose nebuvo nurodytos pervežimo datos ar nebuvo patvirtinimo apie baigtą pervežimo procedūrą, nereiškia, jog šių CMR važtaraščių pagrindu nebuvo atliekami krovinių pervežimai.
13. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
4.1. Ieškovas su atsakove sutarė, kad ieškovui (sudėjus darbo užmokestį, atskaičius mokesčius, ir dienpinigius), bus mokama 65 Eur už kiekvieną kalendorinę dieną, tą nurodė ir atsakovės direktorius, teikdamas paaiškinimus 2023 m. sausio 25 d. posėdžio metu.
4.2. Ieškovas daugiau kaip dvejus metus nesikreipė nei į darbdavį, nei į darbo ginčus nagrinėjančias institucijas dėl jam tariamai neišmokamų dienpinigių. 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad jam ir anksčiau yra kilę ginčų dėl darbo santykių ir jis turi sukaupęs patirties, gindamas savo teises santykiuose su darbdaviais.
4.3. Nepagrįsti ieškovo pateikti skaičiavimai, kuriais remiantis yra prašoma priteisti 8 155,75 Eur dienpinigių.
4.4. Per darbo santykių laikotarpį ieškovui išmokėta 15 700,85 Eur dienpinigių ir 10 806,98 Eur darbo užmokesčio, t. y. didesnę ieškovo iš darbo santykių gaunamų pajamų dalį sudarė dienpinigiai. Taigi, susitarimas dėl gaunamų pajamų iš darbinės veiklos, kurias sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, yra esminė tokio pobūdžio darbo sutarčių sąlyga.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų
14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2020 m. liepos 29 d. darbo sutarties (ieškinio 2 priedas) pagrindu ieškovas dirbo vilkiko vairuotoju. Darbo funkcijoms vykdyti ieškovas buvo komandiruojamas į užsienį (įsakymai dėl komandiruočių – ieškinio 10 priedas, darbdavio parengti duomenys apie komandiruotėse praleistas dienas ir ieškovui skaičiuotus dienpinigius – ieškinio 9 priedas), tarp kurių ieškovui buvo suteikiamos kasmetinės atostogos (duomenys apie kasmetines atostogas – atsakovės 2023 m. sausio 2 d. prašymo 1 priedas). Jokių duomenų apie tai, kad ieškovas bet kuriuo laikotarpiu nuo darbo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo ginčijamu darbdavio 2021 m. lapkričio 26 d. įsakymu (ieškinio 11 priedas) kokias nors darbo funkcijas vykdė Lietuvoje, atsakovė neteikė ir šios aplinkybės neįrodinėjo. Priešingai, atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė aiškiai nurodė, kad darbo funkcijos buvo vykdomos išskirtinai kelionėse į užsienį. Darbo sutartį atsakovė nutraukė konstatavusi darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą 2021 m. lapkričio 22–26 d. Ginčas tarp šalių kilo ne tik dėl šio darbdavio sprendimo teisėtumo, bet ir dėl to, ar su ieškovu buvo tinkamai atsiskaityta. Šalims sutariant, kad darbdavys mokėjo darbuotojui darbo sutartyje nurodyto dydžio darbo užmokestį, ieškovas teismine tvarka reiškia pretenziją dėl to, jog už dalį komandiruočių laiko, kai ieškovas, būdamas Danijoje ir Vokietijoje, vykdė pervežimus minėtų valstybių viduje, jam turėjo būti mokamas ne mažesnis kaip minimalus darbo užmokestis, mokėtinas kiekvienoje iš šių valstybių. Be to, tarp šalių kilo ginčas ir dėl jų susitarimo dėl atsakovės ieškovui mokėtinų dienpinigių dydžio turinio: atsakovė įrodinėja darbo sutarties pagrindu skaičiavusi 50 proc. sumažintus dienpinigius; ieškovas tvirtina, kad susitarimas buvo mokėti 30 proc. sumažintus dienpinigius bandomojo laikotarpio metu, o šiam pasibaigus – 65 Eur už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną.
16. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio priteisimo, o reikalavimą dėl dienpinigių priteisimo atmetė. Kartu teismas išsprendė ir šalutinius reikalavimus: atleidimą iš darbo pripažinęs neteisėtu, ieškovo į darbą negrąžino, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; konstatavęs darbo užmokesčio įsiskolinimą, prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo atmetė. Apeliacinius skundus pateikė tiek atsakovė, tiek ieškovas. Atsakovė nurodė nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ieškovui mokėtino darbo užmokesčio apskaičiavimo ir neišmokėtos dalies priteisimo, taip pat priteistos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio. Nors ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalis, kuriomis atmesti jo reikšti reikalavimai, bei ieškinį patenkinti visa apimtimi, skunde iš esmės išdėstyti tik argumentai, susiję su teismo išvados dėl dienpinigių nepriteisimo (ne)pagrįstumu, nepasisakant dėl sprendimo dalies, kuria atmesti kiti ieškinio reikalavimai (tarp jų ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo), todėl šių sprendimo dalių vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas.
Dėl ieškovui mokėtino darbo užmokesčio dydžio ir jo įsiskolinimo priteisimo
17. Kaip minėta nutarties 15 punkte, tarp šalių nekilo ginčo dėl darbo sutartimi sutarto darbo užmokesčio dydžio, taip pat dėl to, kad darbdavys darbo užmokestį ieškovui skaičiavo ir mokėjo būtent darbo sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovas reikalavimą dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo grindė aplinkybe, kad komandiruojant darbuotoją į užsienį tam tikrais atvejais (kai tolimųjų reisų vairuotojas užsienyje vežimus vykdo krovinį veždamas vienos valstybės ribose) jam taikomos specialios su darbo užmokesčiu susijusios garantijos, t. y. turi būti mokamas ne mažesnis nei toje valstybėje, į kurį darbuotojas komandiruotas, mokamas minimalus darbo užmokestis.
18. Pažymėtina, kad, kaip pripažino atsakovė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai aptarė Direktyvos Nr. 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalies a punktu, 3 straipsnio 1 dalimi kuriamą teisinį reglamentavimą bei, pasitelkdamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendime byloje Nr. C-815/18 suformuotą teisės aiškinimo taisyklę, konstatavo, jog kabotažo operacijas atliekančiam darbuotojui (t. y. tarptautinio krovinių vežimo keliais sektoriuje vairuotojui, vežimus atliekančiam kitos valstybės narės teritorijoje) turi būti taikomos Direktyvoje Nr. 96/71/EB įtvirtintos su darbo užmokesčio dydžiu susijusios garantijos. Tokia išvada apeliaciniu skundu nėra ginčijama, nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindžiant išskirtinai argumentais, susijusiais su faktinių aplinkybių vertinimu.
19. Svarbu akcentuoti ir tai, kad ieškovas į bylą pateikė ir duomenis, susijusius su minimalaus darbo užmokesčio Vokietijoje (ieškinio 16–17 priedai) bei Danijoje (ieškinio 18–19 priedai) dydžiu, kuriais ir buvo vadovaujamasi priimant teismo sprendimą ir kurių atsakovė taip pat nekvestionuoja. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismo išvada aptariamu klausimu padaryta tinkamai neištyrus ir neįvertinus įrodymų, nėra aišku, kokiais CMR važtaraščiais vadovaujantis buvo nuspręsta dėl kabotažo fakto. Šiuos argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, su pradiniu ieškiniu ieškovas pateikė kelis CMR važtaraščių pavyzdžius (ieškinio 8 priedas), o Direktyvos Nr. 96/71/EB nustatyta tvarka didesnį darbo užmokestį siekė prisiteisti už visas komandiruotėse praleistas darbo dienas. Atsakovei, po teismo įpareigojimo, 2022 m. liepos 6 d. pateikus į bylą 286 CMR važtaraščius, ieškovo atstovas, juos išanalizavęs bei nurodęs, kad selektyviai pateikti ne visi važtaraščiai, iš kurių tik maža dalis patvirtina kabotažo faktą, kartu pridėjo 61 CMR važtaraštį (ieškovo 2022 m. rugpjūčio 16 d. prašymo priedas). Teismui aiškinantis aptariamo ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, ieškovas 2022 m. rugpjūčio 29 d. ir 2022 m. lapkričio 7 d. du kartus patikslino ieškinio reikalavimus, aiškiai nurodydamas, kad atsakovė pateikė ne visus duomenis, dėl ko dalis ieškovo vykdytų pervežimų byloje liks neįvertinta, tačiau į bylą yra pateikti 72 CMR važtaraščiai, ieškovo vertinimu, patvirtinantys kabotažo faktą. Šiuos CMR važtaraščius ieškovas aiškiai identifikavo 2022 m. rugpjūčio 29 d. pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo nurodydamas, kad 61 CMR važtaraštį pats ieškovas pateikė 2022 m. rugpjūčio 16 d., o papildomus 11 CMR važtaraščių ieškovas atrinko iš atsakovės 2022 m. liepos 6 d. pateiktų dokumentų (ieškovas tiksliai nurodė kiekvieno iš šių važtaraščių puslapį atsakovės pateiktų dokumentų paketuose). Pirmosios instancijos teismas ne tik sutiko su ieškovu, kad visuose ieškovo nurodytuose dokumentuose užfiksuotas kabotažo faktas, bet ir konstatavo, jog pareiga pateikti detalius įrodymus, kuriuose būtų užfiksuoti visi ieškovo vykdyti vežimai, pagal įstatymą teko atsakovei, šios pareigos atsakovė nevykdė, todėl jai tenka neigiamos pasekmės, susijusios su faktinių aplinkybių konstatavimu civilinėje byloje. Kitaip tariant, buvo konstatuota ne tik tai, kad ieškovas įrodė visų jo nurodytų vežimų vienos valstybės teritorijoje faktą, bet ir tai, jog byloje liko nepaneigta prielaida, kad tokių vežimų buvo daugiau.
21. Keldama abejones dėl ieškovo atliktų darbo užmokesčio įsiskolinimo skaičiavimų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, pagrįstumo atsakovė akcentavo keletą aplinkybių. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad apskaičiuodamas įsiskolinimą už tas dienas, kurias ieškovas dirbo Danijoje, ieškovas nurodė 1 darbo dieną, dirbtą 2020 m., ir 7 darbo dienas, dirbtas 2021 m., nors teisės aktas, kuriuo remiantis skaičiuotas minimalus darbo užmokestis Danijoje (ieškinio 18–19 priedai), įsigaliojo tik 2021 m. Sutikdama su argumentu, kad į 72 CMR važtaraščių sąrašą patenka ir vienas važtaraštis, kuriame užfiksuotas 2020 m. Danijoje vykdytas vežimas, teisėjų kolegija kartu pažymi, jog, kaip matyti iš ieškovo 2022 m. lapkričio 7 d. pareiškimo, kuriuo galutinai suformuluoti ieškinio reikalavimai, turinio, įsiskolinimas buvo apskaičiuotas ne už 8, bet už 7 Danijos teritorijoje vykdytus vežimus, akcentuojant, kad jie visi vykdyti būtent 2021 m. Kitaip tariant, nurodęs, kad buvo ne mažiau nei vienas kabotažo Danijoje 2020 m. faktas, už šį vežimą skaičiuoti papildomą darbo užmokestį ieškovas neprašė, o teismas skundžiamu sprendimu tokio reikalavimo nesprendė.
22. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat akcentuoja, kad dalis važtaraščių nėra tinkamai užpildyti, taip pat nėra aišku, kodėl važtaraščius turėjo pats darbuotojas. Šie argumentai vertintini kaip atsakovės iškeltos prielaidos dėl ieškovo į bylą pateiktų dokumentų autentiškumo bei šiuose dokumentuose užfiksuotų faktinių aplinkybių atitikimo tikrovei. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad pareiga įrodyti darbuotojo vykdytų darbo funkcijų apimtį ir pobūdį teko atsakovei (DK 214 straipsnio 3 dalis). Net jeigu atsakovė ir nėra išsaugojusi visų dokumentų, kuriuose yra užfiksuoti ieškovo vykdyti vežimai, ieškovui pateikus konkrečius CMR važtaraščius, su krovinių siuntėjų ir gavėjų duomenimis, atsakovei, keliančiai abejones dėl pateiktų įrodymų patikimumo, teko pareiga juos nuginčyti, t. y. pateikti į bylą įrodymus, kad dokumente užfiksuotas vežimas neįvyko. Tokių įrodymų atsakovė neteikė, apsiribodama deklaratyviomis abejonėmis, kurios negali būti vertinamos kaip paneigiančios skundžiamame sprendime pateiktos išvados pagrįstumą.
23. Įvertinusi atsakovės argumentus, kad dalis CMR važtaraščių, kuriais vadovavosi ieškovas, neišversti į lietuvių kalbą, todėl nėra tinkami įrodymai byloje, be to, dalyje ieškovo pateiktų CMR važtaraščių nurodytos tos pačios krovinių vežimo 2021 m. Vokietijoje datos (po du krovinius 2021 m. sausio 25 d., 2021 m. kovo 26 d. (šią datą atsakovė, tikėtina, nurodė per klaidą, kadangi apeliaciniame skunde daroma nuoroda į vieną važtaraštį, kuriame nurodoma 2021 m. kovo 26 d., ir kitą, kuriame nurodoma 2021 m. birželio 26 d.), 2021 m. kovo 29 d., 2021 m. balandžio 8 d., 2021 m. birželio 17 d., 2021 m. liepos 28 d., 2021 m. rugpjūčio 17 d. ir 2021 m. spalio 5 d. bei po tris krovinius 2021 m. rugpjūčio 3 d., 2021 m. spalio 20 d. ir 2021 m. spalio 25 d.) (14 sutapimų leistų teigti, kad į bylą surinkti CMR važtaraščiai patvirtina, jog 2021 m. Vokietijoje 47 pervežimai buvo įvykdyti per 33 dienas, kas, vadovaujantis ieškovo atliktais skaičiavimais, lemtų 357,28 Eur ((9,50 Eur (minimalus valandos darbo užmokestis Vokietijoje 2021 m.) – 6,31 Eur (ieškovui taikytas valandos darbo užmokestis 2021 m.)) × 8 val. × 14 d.) per didelės sumos priteisimą), teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių.
24. Kaip minėta nutarties 20 punkte, atsakovė nepateikė teismui visus ieškovo vykdytus vežimus patvirtinančių įrodymų. Kaip nurodyta skundžiamame sprendime, šią aplinkybę patvirtino pati atsakovė, nurodžiusi dalies dokumentų neturinti. Be to, ieškovas pateikė visą eilę CMR važtaraščių, kurių nebuvo tarp tų, kuriuos teismui pateikė atsakovė. Kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, datos sutampa ne tik ieškovo teiktuose vietinių pervežimų važtaraščiuose, bet ir atsakovės teiktuose tarptautinių pervežimų važtaraščiuose, kas neleidžia paneigti ieškovo iškeltos prielaidos, kad net ir tomis dienomis, kai atsakovė įrodinėja ieškovą vykdžius tarptautinį pervežimą, buvo atliekamos ir kabotažo operacijos. Paneigti šios prielaidos nėra galimybės dėl atsakovės netinkamai vykdytos dokumentų apskaitos arba nesąžiningo procesinio elgesio vykdant teismo įpareigojimą, t. y. selektyvaus dokumentų pateikimo.
25. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, darbdaviui, kuris privalėjo disponuoti savo vykdomos veiklos dokumentais, teko įrodinėjimo pareiga, t. y. pareiga paneigti darbuotojo iškeltą prielaidą dėl jo nurodytos kabotažo operacijų apimties. Šios pareigos atsakovė neįvykdė. Kitaip tariant, ieškovas įrodė vykdęs kabotažo operacijas, pateikė turimus dokumentus, susijusius su tokių operacijų apimtimi, kartu nurodydamas, kad tokių operacijų buvo daugiau, bet dėl netinkamo darbdavio elgesio jis prarado galimybę įrodyti tikrąją jų apimtį. Darbdavio procesinis elgesys leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad darbdavys pateikė ne visus darbuotojo vykdytus vežimus patvirtinančius įrodymus. Dėl šios priežasties vien faktas, kad dalies ieškovo pateiktų vietinio pervežimo važtaraščių datos sutampa, pats savaime nepaneigia ieškovo reikalautos ir skundžiamu sprendimu priteistos darbo užmokesčio sumos pagrįstumo. Darbdavys negali galvoti, kad duomenų, kuriais jis privalo disponuoti, nepateikimas (nepriklausomai nuo to, ar taip vyksta dėl to, kad dokumentai neišsaugoti, ar dėl nenoro bendradarbiauti) bus vertinamas jo naudai.
26. Šios išvados nepaneigia ir faktas, kad proceso eigoje tikslindamas ieškinio sumą darbuotojas ją susiejo su į bylą pateiktų dokumentų pagrindu, ieškovo nuomone, mokėtinu darbo užmokesčiu. Darbdaviui šiuo atveju nepakako vien sukelti abejonių dėl šių duomenų patikimumo ir/ar pakankamumo. Darbdavys privalėjo įrodyti, kad kabotažo operacijų apimtis buvo mažesnė. Kaip minėta, šios pareigos atsakovė neįvykdė.
27. Aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą pagrindą aptariamam atsakovės apeliacinio skundo reikalavimui atmesti ir skundžiamo sprendimo daliai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo palikti nepakeistai.
Dėl ieškovui mokėtinų dienpinigių dydžio ir jų įsiskolinimo priteisimo
28. Skundžiamu sprendimu buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl dienpinigių įsiskolinimo priteisimo. Kaip minėta nutarties 15 punkte, atsakovė įrodinėja darbo sutarties pagrindu skaičiavusi 50 proc. sumažintus dienpinigius, o ieškovas tvirtina, kad susitarimas buvo mokėti 30 proc. sumažintus dienpinigius bandomojo laikotarpio metu, o šiam pasibaigus – 65 Eur už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną.
29. Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl įstatyme aptartų tarpusavio santykių (DK 32 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šalys susitarimą pasiekė, jas siejo darbo santykiai. Ginčas kilo dėl to, kokie buvo šalių ketinimai ir kokiomis sąlygomis dirbti buvo sutarta. Vadovaujantis DK 107 straipsnio 3 dalimi, kai darbuotojas komandiruojamas dirbti į užsienį, jam turi būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalų dydį nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Darbo sutarties sudarymo metu (o taip pat iki pat jos nutraukimo) galiojusios redakcijos Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523, 2 punkte buvo numatyta galimybė darbo sutarties šalių susitarimu, įtvirtintu darbo sutartyje, Vyriausybės nustatytą maksimalų dienpinigių dydį sumažinti iki 50 proc. Toks teisinis reglamentavimas iš esmės reiškė, kad konkretaus dydžio dienpinigių mokėjimas yra iš įstatymo kylanti darbdavio pareiga, kurios apimtis tam tikrose ribose gali būti koreguojama šalių susitarimu. Nesant tokio susitarimo, turi būti mokami maksimalaus dydžio dienpinigiai.
30. Ginčas byloje kilo dėl to, kokį susitarimą dėl dienpinigių dydžio pasiekė šalys. Ieškovas bylos nagrinėjimo eigoje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad pradinį (spausdintinį) darbo sutarties tekstą parengė darbdavys ir pateikė jį pasirašyti specifinėmis aplinkybėmis – per mikroautobuso vairuotoją, kuris į šalių sutartą vietą atvyko paimti ieškovą su tikslu nuvežti jį į darbo funkcijų vykdymo vietą užsienyje. Darbo sutarties 1.2, 6 punktuose buvo nurodyta, kad darbuotojui bus mokamas 1 002 Eur per mėnesį darbo užmokestis, išmokamas iki kito mėnesio 15 d., o už faktiškai prabūtą užsienyje komandiruotės laiką skaičiuojami 50 proc. sumažinti dienpinigiai, mokami ne rečiau kaip kartą per 30 d. Šių ieškovo nurodytų aplinkybių atsakovė neginčijo. Nebuvo ginčo ir dėl to, kad papildomus įrašus (ranka) darbo sutartyje padarė ieškovas, darbo sutarties 6 punkte dalį, kuria mažinami dienpinigiai, pakoreguodamas iš 50 proc. į 30 proc., o taip pat darbo sutarties pabaigoje įrašydamas, kad „sutarta mokėti visumoje 65 Eur už kalendorinę dieną būnant komandiruotėje vakarų valstybėse“. Įrodymų, kurie paneigtų ieškovo argumentą, kad šis įrašas buvo padarytas prieš jam pasirašant darbo sutartį, į bylą nebuvo pateikta, atsakovė pripažino ir pati neturinti ieškovo pasirašyto darbo sutarties egzemplioriaus, kuriame tokio įrašo nebūtų.
31. Kaip matyti tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek ir iš ieškovo apeliacinio skundo bei atsakovės atsiliepimo į šį skundą turinio, ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo darbo sutartyje atliktų įrašų tikrosios reikšmės bei teisinės galios. Šiuo aspektu teisėjų kolegija reikšmingomis pripažįsta keletą aplinkybių:
18.1. Nors darbo sutarties sąlygų aiškinimui taikoma speciali DK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, nukreipianti į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, jai neprieštarauja ir bendroji CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius ją sudariusių šalių ketinimus. Būtent tokius ketinimus (žodinį susitarimą pokalbio dėl darbo sutarties sudarymo metu), kaip pagrindą daryti korekcijas darbo sutartyje, ir akcentavo ieškovas.
18.2. Nors ieškovas nurodė korekcijas darbo sutartyje atlikęs atsižvelgdamas į jo ir darbdavio žodinį susitarimą, pačių įrašų turinio tarpusavio suderinamumo bei atitikimo savo procesinei pozicijai ieškovas neįrodė. Nors ieškovas nurodė, kad 30 proc. sumažinti dienpinigiai turi būti mokami bandomuoju laikotarpiu (pirmus tris mėnesius), niekur darbo sutartyje dienpinigių dydis nėra susietas su sutarties sąlyga dėl išbandymo. Ieškovas taip pat nurodo, kad darbo sutarties pabaigoje atliktame įraše nurodytas 65 Eur dydis apima tik dienpinigius, mokėtinus už kiekvieną komandiruotės dieną pasibaigus bandomajam laikotarpiui. Viena vertus, ir šiame įraše nėra jokios nuorodos į atskirus darbo santykių laikotarpius (iki ar po bandomojo laikotarpio pabaigos). Kita vertus, įraše ne tik nėra vartojama dienpinigių sąvoka, bet, priešingai, panaudotas žodis „visumoje“, kuris, labiau tikėtina, reiškia visas darbdavio darbuotojui išmokamas su darbo santykiais susijusias sumas, t. y. apima ne tik dienpinigius, bet ir darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį, o siekis, kad šis dydis būtų įvertintas kaip dienpinigiai, nulėmė ieškovo pasirinktą jokiais įrodymais nepagrįstą procesinę poziciją, jog skirtingi jo paties atliktuose įrašuose nurodyti dienpinigių dydžiai turi būti siejami su skirtingais darbo funkcijų vykdymo laikotarpiais.
18.3. Ieškovo pozicijos prieštaringumą bei netiesioginį sutikimą su atsakovės argumentais, kad paprastai tariantis dėl su darbo santykiais susijusių išmokų su tolimųjų reisų vairuotojais, kurie darbo funkcijas vykdo tik komandiruotėse į užsienį, yra įvardijama darbuotojui už kiekvieną komandiruotės dieną (nepriklausomai nuo to, ar tai darbo diena, ar poilsio diena) mokėtina suma atskaičius mokesčius (apimanti tiek darbo užmokestį, tiek dienpinigius), patvirtina ir jo paties į bylą su 2022 m. rugsėjo 16 d. prašymu teikti darbo skelbimai. Pažymėtina, kad minėtuose skelbimuose nurodytos didesnės siūlomos sumos (nuo 85 Eur iki 110 Eur už dieną) pačios savaime negali būti vertinamos kaip patvirtinančios ieškovo procesinę poziciją, kadangi, viena vertus, skelbimai yra vėlesnio laikotarpio (ne 2020 m., kai buvo sudarinėjama ginčo sutartis, bet 2022 m., kai darbo santykiai buvo pasibaigę ir kilęs ginčas teisme), kita vertus, jie nėra niekaip susiję su ginčo šalimis ir jų valios formavimusi sudarant ginčo sutartį.
18.4. Šiuo aspektu teisėjų kolegija itin reikšmingais pripažįsta ir darbdavio parengtus duomenis apie ieškovo komandiruotėse praleistas dienas (ieškinio 9 priedas) bei ieškovo banko sąskaitos išrašuose (ieškinio 12–13 priedai) užfiksuotus atsakovės ieškovui atliktus mokėjimus. Kaip matyti iš ieškovo pradiniame ieškinyje atliktų dienpinigių už pirmąją komandiruotę skaičiavimų, ieškovas pats kaip komandiruotę vertino tik Vokietijoje ir Danijoje praleistas dienas, o dienų Lenkijoje vykstant į paskirties vietą ir grįžtant neskaičiavo. Vadovaujantis tokia paties ieškovo pasirinkta skaičiavimo logika, 2020 m. rugpjūčio mėn. komandiruotėje jis praleido ne 31 d., bet 30 d. Taikant paties ieškovo nurodytą 65 Eur dydį, gaunama 1 950 Eur (30 × 65 Eur). Būtent tokia suma, vadovaujantis nutarties 30 punkte aptartomis mokėjimo sąlygomis, ieškovui ir buvo išmokėta 2020 m. rugsėjo mėn. (500 Eur + 1 450 Eur). Tokia pati suma buvo išmokėta ir 2020 m. spalio mėn. (500 Eur + 1 300 Eur + 150 Eur) už 30 komandiruotėje praleistų dienų 2020 m. rugsėjo mėn. Nors pirmoji komandiruotė baigėsi 2020 m. spalio 18 d., atmetus paskutinę Lenkijoje praleistą dieną, būtent už 17 dienų taikant 65 Eur tarifą mokėtina suma (17 × 65 Eur = 1 105 Eur) ieškovui buvo išmokėta 2020 m. lapkričio mėn. (500 Eur + 605 Eur). Toliau lyginant duomenis, susijusius su komandiruotėmis ir darbdavio atliktais mokėjimais, akivaizdžiai matomas išmokų augimas iki 70 Eur už kiekvieną komandiruotėse praleistą dieną, atimant kelionės per Lenkiją laiką. 2020 m. gruodžio mėn. ieškovui iš viso sumokėta 1 610 Eur suma (500 Eur + 1 110 Eur) gaunama 23 komandiruotės dienas (skaičiuojant nuo lapkričio 9 d.) padauginus iš 70 Eur (23 × 70 Eur = 1 610 Eur), už 2020 m. gruodžio mėn. ir 2021 m. sausio mėn. buvusias po 31 komandiruotės dieną 2021 m. sausį ir 2021 m. vasarį išmokėta po 2 170 Eur (500 Eur + 1 670 Eur) (31 × 70 Eur = 2 170 Eur), tas pats dydis taikytas ir už 13 antrosios komandiruotės dienų 2021 m. vasario mėn. (13 × 70 Eur = 910 Eur; 2021 m. kovą išmokėta 910 Eur (500 Eur + 410 Eur)) bei 11 trečiosios komandiruotės dienų 2021 m. kovo mėn. (11 × 70 Eur = 770 Eur; 2021 m. balandį išmokėta 770 Eur (500 Eur + 270 Eur)), 30 komandiruotės dienų 2021 m. balandžio mėn. (30 × 70 Eur = 2 100 Eur; 2021 m. gegužę išmokėta 2 100 Eur (500 Eur + 1 600 Eur)), 31 komandiruotės dieną 2021 m. gegužės mėn. (31 × 70 Eur = 2 170 Eur; 2021 m. birželį išmokėta 2 170 Eur (500 Eur + 1 670 Eur)), 30 komandiruotės dienų 2021 m. birželio mėn. (30 × 70 Eur = 2 100 Eur; 2021 m. liepą išmokėta 2 100 Eur (500 Eur + 1 600 Eur). Nuo 2021 m. antrojo pusmečio stebimas mokėtos sumos padidėjimas 75 Eur, už 31 komandiruotės dieną 2021 m. liepos mėn. išmokėta 2 325 Eur (500 Eur + 1 825 Eur) (31 × 75 Eur = 2 235 Eur), tas pats dydis taikytas ir už 28 trečiosios komandiruotės dienas 2021 m. rugpjūčio mėn. (28 × 75 Eur = 2 100 Eur; 2021 m. rugsėjį išmokėta 2 100 Eur (500 Eur + 1 600 Eur)), 12 ketvirtosios komandiruotės dienų 2021 m. rugsėjo mėn. (12 × 75 Eur = 900 Eur; 2021 m. spalį išmokėta 900 Eur (500 Eur + 400 Eur)) ir 30 komandiruotės dienų 2021 m. spalio mėn. (30 × 75 Eur = 2 250 Eur; 2021 m. lapkritį išmokėta 2 250 Eur (500 Eur + 1 350 Eur + 400 Eur).
18.5. Kartu pabrėžtina, kad darbdavio vykdyti mokėjimai neatitinka jo paties atliktų mokėtinų sumų skaičiavimų. Darbdavio parengti duomenys apie ieškovui mokėtinus dienpinigius (ieškinio 9 priedas, atsakovės 2023 m. sausio 2 d. prašymo 2–4 priedai) atskleidžia, kad darbdavys už 2020 m. rugpjūčio mėn. priskaičiavo 1 035 Eur dienpinigių (((48 Eur × 1 (Lenkijoje)) + (62 Eur × 21 (Vokietijoje)) + 80 Eur × 9 (Danijoje)) × 50 proc.) ir 671,20 Eur darbo užmokesčio, iš viso 1 706,20 Eur (1 035 Eur + 671,20 Eur), o išmokėjo 1 950 Eur, už 2020 m. rugsėjo mėn. priskaičiavo 1 002 Eur dienpinigių (((62 Eur × 22 (Vokietijoje)) + 80 Eur × 8 (Danijoje)) × 50 proc.) ir 671,20 Eur darbo užmokesčio, iš viso 1 673,20 Eur (1 002 Eur + 671,20 Eur), o išmokėjo 1 950 Eur, už 2020 m. spalio mėn. priskaičiavo 596 Eur dienpinigių (((48 Eur × 1 (Lenkijoje)) + (62 Eur × 12 (Vokietijoje)) + 80 Eur × 5 (Danijoje)) × 50 proc.) ir 605 Eur darbo užmokesčio, iš viso 1 201 Eur (596 Eur + 605 Eur), o išmokėjo 1 105 Eur ir t. t. Iš viso darbdavys fiksavo 386 komandiruočių dienas ir nurodė, kad bendra maksimali dienpinigių suma 25 644 Eur, o juos sumažinus 50 proc. gaunama 12 822 Eur. Per visą laikotarpį darbdavys priskaičiavo 10 806,98 Eur darbo užmokesčio, kas reikštų, jog bendra pagal apskaitos dokumentus mokėtina suma sudaro 23 628,98 Eur (12 822 Eur + 10 806,98 Eur). Sudėjus visas per 2020 m. ir per 2021 m. išmokėtas sumas gaunama 26 580 Eur (6 615 Eur + 19 965 Eur) arba 2 951,02 Eur (26 580 Eur – 23 628,98 Eur) permoka, kurią dar atsiliepime į ieškinį darbdavys įvardijo kaip dienpinigius, nurodydamas, kad bendra sumokėtų dienpinigių suma sudarė ne 12 822 Eur, bet 15 700,85 Eur.
18.6. Nors nutarties 31.5 punkte aptarti duomenys negali būti vertinami kaip kokiu nors būdu pagrindžiantys ieškovo atliktą įrašą darbo sutarties 6 punkte, pakoreguojant dienpinigių mažinimo dalį nuo 50 proc. iki 30 proc., pats labiausiai tikėtino šalių susitarimo dėl 65 Eur mokėjimo už kiekvieną komandiruotės dieną faktas, kartu su aplinkybe, kad dienpinigius sumažinus 50 proc. dydžiu minėta suma nebūtų gaunama, galėjo paskatinti darbuotoją atlikti korekcijas. Kita vertus, abiejų šalių elgesys, aiškiu principu apskaičiuojant išmokamas sumas bei nereiškiant dėl to jokių pretenzijų, aiškiai parodo, kad buvo vadovaujamasi susitarimu dėl bendros mokėtinos sumos, bet ne formaliu darbo sutartyje įrašytu dienpinigių mažinimo dydžiu.
32. Nutarties 31 punkte aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad darbo sutarties sudarymo metu, labiausiai tikėtina, šalys susitarė dėl 65 Eur už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną (išskyrus dienas pakeliui į paskirties vietą ir atgal), į šią sumą įtraukiant tiek darbo užmokestį (atskaičius mokesčius), tiek dienpinigius, taip pat jog toks susitarimas neprieštaravo imperatyvioms teisės normoms dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių dydžių, vėliau ši sumą didindamos iki 70 Eur bei 75 Eur. Konstatavus tokio susitarimo egzistavimą, kilusiam ginčui spręsti ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su dienpinigiais, pagrįstumui vertinti nėra reikšmingos aplinkybės, susijusios su formalių darbo sutartyje įrašytų sąlygų, kuriomis nebuvo vadovaujamasi, turiniu, jų atsiradimo aplinkybių bei tokių aplinkybių nulemtu teisiniu statusu vertinimu. Tas pats pasakytina ir apie darbdavio įsakymus dėl ieškovo siuntimo į komandiruotes (ieškinio 10 priedas), kuriuose nėra ieškovo parašų, dėl ko nėra galimybės patikrinti jų autentiškumo (sudarymo aplinkybių). Atsakovė mokėjo ieškovui jų sutarto dydžio (paties ieškovo darbo sutartyje padarytame prieraše) nurodytas sumas, vėliau jas didino, bendra išmokėta suma leidžia spręsti, kad dienpinigiai buvo mažinami mažesniu, nei 50 proc. dydžiu, kas ieškovo pretenzijas dėl dienpinigių nepriemokos leidžia vertinti kaip nepagrįstas.
33. Kartu svarbu pastebėti, kad didesnės sumos, nei užfiksuota dokumentuose, mokėjimas negali turėti jokios įtakos nutarties 17–27 punktuose pateikto aiškinimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos pagrįstumui. Pati atsakovė aiškiai deklaravo ieškovui mokėtinas darbo užmokesčio sumas, jas viršijančias išmokas aiškiai įvardindama kaip dienpinigius. Nutarties 28–32 punktuose aptartos aplinkybės tėra pagrindas konstatuoti, kad ieškovo reikalavimas dėl dienpinigių nepriemokos yra nepagrįstas, bet nėra niekaip susijusios su atsakovės ieškovui darbo užmokesčio forma išmokėtomis sumomis.
34. Aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą ieškovo apeliaciniam skundui atmesti ir skundžiamo sprendimo daliai dėl dienpinigių nepriteisimo palikti nepakeistai.
Dėl ieškovo atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo
35. Kaip minėta nutarties 15 punkte, ginčas byloje kilo ir dėl atsakovės 2021 m. lapkričio 26 d. įsakymo, kuriuo darbo sutartis su ieškovu nutraukta dėl DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte padaryto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – neatvykimo į darbą 2021 m. lapkričio 22–26 d. – teisėtumo.
36. Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, atleidimo iš darbo bylose darbdaviui tenka procesinė pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą, todėl ir šiuo atveju būtent atsakovė privalėjo įrodyti, kad egzistavo pagrindas nutraukti darbo santykius su ieškovu, t. y. jog ieškovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą visą darbo dieną neatvykdamas į darbą dėl svarbių priežasčių. Šiuo aspektu pažymėtinos kelios reikšmingos aplinkybės:
23.1. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad per visą darbo laikotarpį jis niekada nevykdė darbo funkcijų Lietuvoje. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nutarties 7 punkte nurodytos pirmosios instancijos teismo detaliai aptartos darbo sutarties nuostatos, bet ir pačios atsakovės atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą įrodinėjant susitarimo dėl mokėtinų dienpinigių dydžio faktą aiškiai išreikštas patvirtinimas, kad darbo funkcijas ieškovas vykdė išskirtinai tik kelionėse į užsienį. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad esant nusistovėjusiai praktikai, kai darbuotojas darbo funkcijas vykdo tik kelionėse į užsienį, apie kurias darbdavys darbuotoją turi informuoti atskiru pranešimu, tik tokio pranešimo nepaisymo faktu gali būti grindžiamas darbo pareigų pažeidimas – neatvykimas į darbą visą darbo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).
23.2. Be to, vadovaujantis DK 112–113 straipsnių nuostatomis, darbo santykių šalys turi susitarti tiek dėl darbo laiko normos, t. y. kiek valandų per savaitę darbuotojas dirbs, tiek dėl darbo laiko režimo, t. y. darbo grafiko, kurio laikydamasis darbuotojas vykdys darbo funkcijas. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė jokių šalių susitarimą dėl darbo laiko režimo patvirtinančių įrodymų. Dėl šios priežasties atsakovės pozicija dėl to, kuriomis konkrečiai dienomis ir valandomis ieškovas privalėjo vykdyti darbo funkcijas, vertintina kaip subjektyvus darbdavio pasvarstymas, kurio nepagrindžia nei raštu nustatytas darbo grafikas, nei tarp šalių nusistovėjusi darbo santykių organizavimo praktika.
23.3. Atsakovė taip pat nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo argumentus dėl to, kad ieškovas neturėjo darbo vietos Lietuvoje. Darbo sutartyje dėl ieškovo darbo vietos Lietuvoje šalys nesitarė.
23.4. Į bylą surinkti įrodymai taip pat nepagrindžia atsakovės pozicijos, kad ji reikalavo, jog ieškovas vykdytų konkrečias darbo funkcijas. Argumentai apie tai, kad reikalavimas ieškovui atvykti į įmonės buveinę buvo siejamas su poreikiu susitarti dėl komandiruotės į Austriją, ne tik nesuderinami su iki tol nuosekliai besiklosčiusia praktika, kai komandiruočių klausimai buvo sprendžiami telefonu ir ieškovas į komandiruotę išvykdavo iš šalių sutartos vietos, bet ir grindžiami tik subjektyviais pačios atsakovės atstovų paaiškinimais. Nors darbdavio reikalavimo darbuotojui atvykti į vietą, kuri nėra susijusi su darbuotojo darbo funkcijų vykdymu, nevykdymas savo esme gali būti vertinamas kaip darbo pareigų pažeidimas, nesant pagrindo spręsti, kad tokiu elgesiu buvo pažeistas darbo laiko režimas, t. y. atsakovė būti tam tikroje vietoje ieškovo reikalavo siekdama suteikti jam darbo, o ieškovo neatvykimas nebuvo sąlygotas darbdavio formalaus, nusistovėjusios praktikos neatitinkančio elgesio, darbdavio sprendimas konstatuoti specifinį DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte aptartą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną – ir dėl šio pažeidimo atleisti ieškovą iš darbo negali būti vertinamas kaip teisėtas.
37. Įvertinusi nutarties 36 punkte pateiktų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta neteisėtai.
Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių
38. Pripažinęs ieškovo atleidimą neteisėtu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje yra pagrindas taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, ieškovo į darbą negrąžinti, darbo santykius pripažinti pasibaigusiais teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisti darbuotojui iš darbdavio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pabrėžtina, kad atsakovė apeliaciniu skundu nekvestionuoja kompensacijos sumos apskaičiavimo teisingumo, t. y. pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis (bruto) buvo 1 060 Eur, o išmokos už maksimalų įstatyme nustatytą 12 mėn. laikotarpį suma sudaro 12 720 Eur (neatskaičius mokesčių). Atsakovė akcentuoja, kad teismas nemotyvavo savo sprendimo priteisti maksimalaus dydžio kompensaciją, neatsižvelgė į tai, jog ieškovas dar 2022 m. gegužės 16 d. įsidarbino kitoje bendrovėje, vykdančioje tarptautinius krovinių gabenimus transporto priemonėmis, į ilgą darbo ginčo trukmę nulėmusį ieškovo procesinį elgesį. Įvertinusi šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių.
39. Po darbo santykių reformos, kuri buvo įgyvendinta 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Darbo kodeksui, nustačius maksimalų 12 mėn. priverstinės pravaikštos laikotarpį, už kurį priteisiama aptariama išmoka, kasacinis teismas konstatavo, kad taikant ankstesnį reglamentavimą suformuota teismų praktika nesikeičia, t. y. teismui yra suteikta teisė (o kartu ir pareiga) įvertinti išmokos adekvatumą, atitikimą šalių interesų pusiausvyros principui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Kita vertus, nei galiojantis teisinis reglamentavimas, nei aptartas kasacinio teismo išaiškinimas, negali būti vertinami kaip reiškiantys, kad įstatyme įtvirtintas maksimalus išmokos dydis, paliekant teismui teisę konkrečią priteistiną sumą nustatyti įstatymo ribose. DK 218 straipsnio 4 dalyje yra įvardinta konkreti išmokos dydžio apskaičiavimo tvarka su dviem kriterijais – darbuotojo vidutiniu darbo užmokesčio dydžiu ir priverstinės pravaikštos trukme. Kai bylą nagrinėjantis teismas, laikydamasis šios tvarkos, apskaičiuoja konkretų darbuotojui priteistinos išmokos dydį, toks dydis, įvertinus darbdavio prašymus bei argumentus (ribotas rungimosi ir dispozityvumo principų taikymas, teismui išeinant už reikalavimų ribų, vadovaujantis DK 417–418 straipsnių nuostatomis, gali būti taikomas tik darbuotojo naudai), gali būti pripažįstamas neadekvačiu, pažeidžiančiu darbo santykių šalių interesų pusiausvyros principą.
40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotą išmoką, jos nemažinant, pats savaime negali būti vertinamas kaip nepagrįstas, nemotyvuotas. Priešingai, tik išmokos neadekvatumą pagrindžiantys darbdavio argumentai bei jų tinkamas neįvertinimas gali tapti pagrindu tokios išvados teisėtumui kvestionuoti. Vienu iš tokių argumentų darbdavys įvardijo ieškovo įsidarbinimo kitoje darbovietėje faktą. Šis argumentas nėra reikšmingas sprendžiant išmokos klausimą, kadangi, skirtingai nei iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalyje, šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose vėlesnis įsidarbinimas kitoje darbovietėje nėra įvardijamas kaip pagrindas kaip išmoką priteisti skirtumą tarp to, ką darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų įvykęs neteisėtas atleidimas, ir to, ką jis tuo laikotarpiu faktiškai uždirbo dirbdamas kitur.
41. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl procesinio ieškovo elgesio įtakos priverstinės pravaikštos trukmei pastebėtina, kad nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo ženkliai ilgesnis už vienerius metus laikotarpis, t. y. suveikė įstatyme įtvirtintas darbdavio interesų apsaugos mechanizmas, neleidžiantis skaičiuoti išmoką už ilgesnį nei 12 mėn. laikotarpį. Kita vertus, tiek pradinio ieškinio turinys, tiek ir procesiniai prašymai dėl įrodymų išreikalavimo ir vėlesnis poreikis tikslinti ieškinio reikalavimus buvo susiję šia nutartimi jau konstatuotu darbdavio pareigos tvarkyti su darbo santykiais susijusią dokumentaciją bei bendradarbiauti su teismu pateikiant visus darbo santykių specifiką patvirtinančius dokumentus tinkamu nevykdymu, todėl spręsti, jog ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, kad būtent dėl ieškovo veiksmų teismo procesas užsitęsė, nėra jokio pagrindo.
42. Papildomai vertinant aptariamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumą sutiktina su ieškovo atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas priteisiamos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį (jo nemažinimą) susiejo ir su sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas taikyti darbdaviui DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sankciją už kitą darbdavio padarytą pažeidimą – tinkamą neatsiskaitymą su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Nors šios teismo sprendimo dalies ieškovas apeliaciniu skundu neapskundė, dėl ko ji nepatenka į apeliacijos ribas, motyvas, kad abi sankcijos vienu metu negali būti taikomos, šiuo atveju negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip reiškiantis, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sankcija buvo įvertinta kaip visaapimanti, pakankama kompensacija darbuotojui už neteisėtą darbdavio elgesį jo atžvilgiu. Atsakovės reikalaujamas išmokos sumažinimas tokį pirmosios instancijos teismo pasiūlytą balansą sugriautų.
43. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą spręsti, kad atsakovė neįrodė aptariamos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo ar nepagrįstumo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
44. Apeliacinių skundų argumentus pripažinusi nepagrįstais teisėjų kolegija palieka pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
45. Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė duomenis apie 1 263,32 Eur atstovavimo išlaidas rengiant skundą. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 429 Eur žyminį mokestį, su skundu taip pat pateikė 1 210 Eur išlaidas už skundo rengimą patvirtinančius įrodymus. Kadangi abu apeliaciniai skundai buvo atmesti, prašymai priteisti iš priešingos šalies su skundų rengimu ir pateikimu susijusių išlaidų atlyginimą atmetami (CPK 93 straipsnis). Kita vertus, ieškovas į bylą pateikė duomenis apie 765 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Atsakovės išlaidos, susijusios su atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimu – 968 Eur. Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyto dydžio (1 900,30 Eur × 1,3 = 2 470,39 Eur), todėl ieškovui iš atsakovės priteisiamas 765 Eur, o atsakovei iš ieškovo – 968 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas. Vadovaujantis ekonomiškumo principu šias sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovei iš ieškovo priteisiama 203 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo suma.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Toslita“, juridinio asmens kodas 302663157, ieškovo L. K., gim. (duomenys neskelbtini), 203 Eur (dviejų šimtų trijų eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Diana Labokaitė
Anita Sereikienė