Civilinė byla Nr. 3K-7-364/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
25.2; 32.5.1; 35.3.1; 36.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės, Česlovo
Jokūbausko, Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės
(kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės
„Swedbank“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 11 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank” ieškinį
atsakovams R. K., D. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje aiškinamos
ir taikomos teisės normos, reglamentuojančios laidavimą ir hipoteką, taip pat šių
prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimą.
Ieškovas prašė
priteisti solidariai iš atsakovų dalį skolos, t. y. 290 000 eurų,
ir palūkanas, apskaičiuotas nuo visos negrąžintos 590 322,84 euro
skolos. Ieškovas ir atsakovas R. K. 2007 m. spalio 24 d. sudarė
kredito sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 532 900,83 euro
kreditą nekilnojamajam turtui (dviem butams) įsigyti; kreditas turėjo būti
grąžintas iki 2037 m. spalio 24 d. Nekilnojamąjį turtą, įsigytą už
suteiktą kreditą, atsakovas įkeitė bankui. Be to, atsakovė D. K. 2007 m.
spalio 24 d. laidavo už atsakovo R. K. prievoles bankui. 2007 m.
lapkričio 12 d. ir 2008 m. liepos 22 d. šalys pakeitė kredito
sutarties sąlygas ir susitarė, kad kreditas turi būti grąžintas iki 2009 m.
sausio 22 d., o kredito gavėjas (atsakovas) gali parduoti bankui hipoteka
įkeistą turtą ir padengti kreditą. Atsakovams neįvykdžius sutartinių prievolių,
ieškovas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl
priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Kadangi įkeistas turtas dar nerealizuotas
ir nėra duomenų, kokio dydžio reikalavimas bus patenkintas, tai ieškovas prašė
priteisti tik dalį skolos – 290 000 eurų.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinę bylą
sustabdė iki Hipotekos skyriuje prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo bus
baigta civilinė byla Nr. 134-2N/2009 dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Teismas nurodė, kad pirmiausia turi būti išnagrinėta civilinė byla dėl
priverstinio skolos išieškojimo ir tik po to spręstinas pareikštų reikalavimų
pagrįstumas šioje civilinėje byloje. Siekiant užtikrinti materialios tiesos
nustatymą, greitesnio ir visapusiško bylos išnagrinėjimo, atsižvelgiant į
ekonomiškumo ir koncentracijos principus, taip pat kad nereikėtų tų pačių faktų
nustatinėti keletą kartų, teismo vertinimu, tikslinga civilinę bylą sustabdyti.
Teismas pažymėjo, kad Hipotekos skyriuje prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo
yra pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, kurį pabaigus būtų galima
spręsti, kokią sumą galima išieškoti, neatsižvelgiant į pateiktus turto
vertinimus.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
atskirąjį skundą, 2010 m. vasario 11 d. nutartimi Klaipėdos apygardos
teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį paliko iš esmės nepakeistą;
patikslino nutarties rezoliucinę dalį, nurodydama, kad byla sustabdoma iki
turto, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka, pardavimo ar hipotekos
pasibaigimo kitais įstatyme išvardytais pagrindais. Kolegija nurodė, kad
Hipotekos skyriuje prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinė byla
Nr. 134-2N/2009 dėl priverstinio skolos išieškojimo yra užbaigta, nes
teismo procesinis sprendimas joje yra įsiteisėjęs, todėl CPK 163 straipsnio
3 punkte įtvirtintas bylos privalomasis sustabdymo pagrindas šiuo atveju
neegzistuoja. Kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju civilinė byla, iškelta
pagrindiniam skolininkui ir laiduotojui, turėjo būti sustabdyta remiantis CPK
164 straipsnio 4 punkte įtvirtintu fakultatyviuoju bylos sustabdymo
pagrindu. Konstatavusi, kad šioje byloje ieškovas turėjo procesinę teisę
pareikšti ieškinį tik pagrindiniam skolininkui arba tik laiduotojai, arba
sujungti reikalavimus ir juos pareikšti vienoje byloje abiem solidariesiems
atsakovams, kolegija nurodė, kad būtina spręsti, ar nagrinėjamu atveju dviejų
bylų procesai gali tęstis autonomiškai vienas nuo kito, ar kuris nors iš jų
turi prejudicinės reikšmės kitam ir turi pasibaigti anksčiau. Kadangi hipotekos
kreditorius pareiškė reikalavimą ir pagrindiniam skolininkui, ir už jį
laidavusiam asmeniui, kaip solidariesiems bendraskoliams, tai tarp atsakovų
susiklostė privalomojo procesinio bendrininkavimo teisiniai santykiai (CK 6.6,
6.81 straipsniai, CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Reikšminga
bylos faktinė aplinkybė yra tai, kad pagrindinio skolininko prievolių įvykdymas
yra užtikrintas ne tik laidavimu, bet ir hipoteka. Kai hipotekos kreditorius
kreipiasi į hipotekos teisėją ir šis hipotekos kreditoriui suteikia teisę
parduoti įkeistą turtą, hipotekos kreditorius, pirmiausia įgyvendinęs savo
teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, netenka teisės kartu gauti
patenkinimą pagal pareikštus reikalavimus pagrindiniam skolininkui ir už jį
laidavusiam asmeniui. Kitaip tariant, hipotekos kreditorius, pasirinkęs savo
teisių gynybos būdą pagal CPK XXXVI skyriaus normas, turi teisę reikšti
reikalavimus pagrindiniam skolininkui ir už jį laidavusiam asmeniui ginčo
teisenos tvarka, tačiau šie reikalavimai gali būti nagrinėjami iš esmės tik
išsiaiškinus, ar hipotekos kreditorius turi reikalavimo teisę materialiąja
prasme, t. y. kai paaiškės, kad įkeisto turto nepakanka įvykdyti prievoles
kreditoriui. Kolegija darė išvadą, kad tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir
kitos vykdomosios bylos, kurioje vykdoma įkeisto turto pardavimo procedūra
pagal teismo įsiteisėjusią nutartį, yra prejudicinis ryšys. Tik pardavus
įkeistą turtą, paaiškės, ar hipotekos kreditorius turi teisę į ieškinio
patenkinimą nagrinėjamoje byloje, o jei turi – tai kokiu mastu. Atkreipusi
dėmesį į tai, kad bylos atnaujinimo pagrindas nagrinėjamu atveju galėtų būti ne
tik įkeisto daikto pardavimas iš varžytynių, bet ir jo perdavimas hipotekos
kreditoriui nuosavybėn, kreditoriaus atsisakymas išieškojimo iš įkeisto turto
ar kiti CK išvardyti pagrindai, kai hipoteka pasibaigia (CK 4.197 straipsnis),
kolegija atitinkamai patikslino pirmosios instancijos teismo nutarties
rezoliucinę dalį.
III. Kasacinio
skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Bylą
nagrinėję teismai neteisingai interpretavo teisės normas, reguliuojančias
laiduotojo atsakomybę pagal laidavimo sutartį, solidariąją atsakomybę ir skolos
išieškojimą (CK 6.6, 6.81 straipsniai, 4.219 straipsnio
6 dalis), netinkamai taikė bylos sustabdymo institutą (CPK 164 straipsnio
4 punktas). Nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu apeliacinės instancijos
teismas vieną prievolės užtikrinimo priemonę priešpastato kitai. Kasatoriaus
manymu, laidavimas ir įkeitimas teisine prasme yra lygiavertės užtikrinimo
priemonės; įstatyme nenustatyta jų tarpusavio konkurencijos, todėl teismas
galimą laiduotojo atsakomybę nepagrįstai sieja su įkeisto turto pardavimo
momentu. Taip iškreipiama solidariosios atsakomybės samprata ir sumenkinamas
laidavimo institutas.
2. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi praktika, formuojama Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB bankas
„Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004, ir 2008 m.
rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DnB NORD
bankas v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008. Anot kasatoriaus,
nurodytų bylų faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis,
todėl skiriasi ratio decidendi.
3. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, nes pažeidė
kasatoriaus, kaip kreditoriaus, teises. Anot kasatoriaus, prievolei užtikrinti
jis pasinaudojo keliomis užtikrinimo priemonėmis – hipoteka ir laidavimu, tikėdamasis
priverstinio išieškojimo atveju jas visas panaudoti ir taip greičiau
susigrąžinti skolą. Įstatymas nedraudžia nustatyti užtikrinimo priemonių
taikymo eiliškumą, tačiau nagrinėjamu atveju tokio susitarimo (dėl eiliškumo)
nebuvo; priešingai, laidavimo ir kredito sutartyse eiliškumo pasirinkimo teisė
suteikiama kasatoriui (kreditoriui). Kasatorius pažymi, kad hipoteka neatima
teisės savo pažeistas teises ginti kitais įstatymo nurodytais būdais.
4. Teismų
praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad bylą būtina sustabdyti, kai
tarp nagrinėjamos bylos ir teisinio rezultato kitoje byloje yra prejudicinis
ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Naujasis turgus“ v. UAB „Kauptė“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-7-248/2002). Kasatoriaus manymu, neegzistuoja tokių
aplinkybių, dėl kurių negalima nagrinėti civilinės bylos dėl skolos iš
pagrindinio skolininko ir laiduotojo priteisimo; sustabdytoje byloje nebus
nustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su atsakomybe pagal kredito ir
laidavimo sutartį. Tai, kad teismas neturi duomenų, koks skolos likutis bus
pardavus įkeistą turtą, neturi prejudicinės reikšmės, nes, esant solidariajai
atsakomybei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi
ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą,
tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
Atsiliepimų į
kasacinį skundą negauta.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl hipotekos
ir laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų
Prievolių
įvykdymo užtikrinimo institutas suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo
reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti
prievolę. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių
įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Pagal šią teisės normą prievolių įvykdymas
gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu
(hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais
būdais. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi
sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo
poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali
pasirinkti tiek CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytus, tiek ir šioje
teisės normoje nenustatytus, tačiau imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės
principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius bei
adekvačius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Taip pat šie subjektai gali
prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o
tokių būdų daugetą. Bet kuriuo būdu užtikrinant sutartinės prievolės įvykdymą,
jis (užtikrinimas) taip pat sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir
skolininko arba kreditoriaus ir trečiojo asmens santykius. Šių prievolinių
santykių specifika yra ta, kad jie priklausomi nuo pagrindinės prievolės.
Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, išskyrus garantiją pagal pirmą
pareikalavimą, palyginti su pagrindine prievole, yra papildomos, šalutinės
(aksesorinės) prievolės. Pritaikius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų
daugetą, iškyla jų realizavimo eiliškumo problema, kuri spręstina pagal sutartyse
ir (arba) kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialinės teisės normose
nustatytą teisinį reguliavimą.
Hipoteka ir
laidavimas yra tiesiogiai CK6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti prievolių
įvykdymo užtikrinimo būdai. Hipoteka – daiktinės teisės institutas. Hipoteka
yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar
būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą,
kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio
1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo
(priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo
(sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis), arba iš įkeičiamo
daikto savininko vienašalio pareiškimo įkeisti daiktą (CK 4.185 straipsnio
1 dalis). Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas,
pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą. Be nurodytų
bendrųjų daiktinės teisės požymių įkeitimo teisė turi specifiką, nes ji, kaip
daiktinė teisė, yra ribota, priklauso pagrindinės prievolės likimo. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra konstatavęs, kad hipotekos ir hipotekos registro normų sistema
įtvirtina efektyvų prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuriuo
kreditoriui suteikiamos galimybės iki skolos suteikimo gauti informaciją, ar
yra kitų asmenų, kurių reikalavimai jau užtikrinti įkeičiamu turtu, hipotekos kreditoriui
garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto
prieš visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta
skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra. Hipotekos institutą sudarančios
materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą
padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš
įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos
instituto esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK XXXVI skyriaus –
normos (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos
Nr. 3K-3-12/2005; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-171/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje K. B. v. BUAB „Neto“, bylos
Nr. 3K-3-433/2010; kt.). Jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą
skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti
savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas
daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai
atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus
kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą
daiktą (CK 6.192 straipsnio 1 dalis).
Laidavimo
sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius
prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio
1 dalis). Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba
įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui
laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Kreditorius suinteresuotas,
kad už skolininką laiduotų patikimas, mokus asmuo. Tais atvejais, kai
laiduotojui tenka atsakyti už skolininko prievoles solidariai su skolininku
arba subsidiariai, kai skolininkas nevykdo ar netinkamai vykdo prievolę,
vykdymo procese laiduotojo prievolė įgyja daiktinės prievolės pobūdį, nes
laiduotojas atsako savo turtu pagal prisiimtą asmeninę prievolę (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K.
ir kt., bylos
Nr. 3K-3-508/2007). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui
laiku neįvykdžius
pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako
kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).
Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius
pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK
6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę
reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas
bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK
6.6 straipsnio 4 dalis). Jeigu laidavimo sutartyje nustatyta, kad
laiduotojo prievolė yra subsidiari (laiduotojas atsako tik jeigu pagrindinis
skolininkas neturi turto, kurio sąskaita galima įvykdyti prievolę), tai
kreditorius pirmiausia turi pareikalauti, kad prievolę įvykdytų pagrindinis
skolininkas, o laiduotojas turi teisę reikalauti, jog kreditorius pirmiausia
nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus
atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs (CK 6.80 straipsnio
2 dalis).
Šios bylos kontekste
išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad hipoteka ir laidavimas, kaip sutartinių
prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, taikomi pagal įstatymų normose ir
civilinių teisinių santykių subjektų sutartyse nustatytas jų taikymo sąlygas. CK
normos šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja netapačiai,
tačiau jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos.
Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia
kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą,
reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės
įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Tokiu, kaip
šios bylos atveju, kai pagrindinio skolininko atsakovo R. K. prievolės,
kilusios iš kredito sutarties, įvykdymas yra užtikrintas jo (R. K.)
nekilnojamojo turto įkeitimu bei atsakovės D. K. laidavimu pagal sutartį,
įtvirtinančią jos solidariąją prievolę, kredito bei laidavimo sutartyse yra
nustatyta kreditoriaus teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių
įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti, ieškovas (kreditorius) turi teisę
reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito
davėjas, tiek laiduotojas.
Dėl pagrindinės prievolės vykdymo, kai
skolininkas jos įvykdymą yra užtikrinęs hipoteka ir yra įkaito davėjas
Iš šios bylos
duomenų matyti, kad kasatorius (ieškovas) – hipotekos kreditorius – CPK
XXXVI skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į hipotekos teisėją, prašydamas,
jog įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių, ir šis jo prašymas
yra patenkintas, Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjo
2009 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 134-2N/2009
yra nutarta už skolą parduoti iš varžytynių įkeistus daiktus (atitinkamą
nekilnojamąjį turtą), nuosavybės teise priklausančius R. K.. Bylos
duomenys suponuoja išvadą, kad nurodyta hipotekos teisėjo nutartis nebuvo
ginčijama. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad kasatorius (ieškovas) ieškinio
reikalavimą atsakovui R. K. reiškia, kai įkeistas turtas, dėl kurio
priimta minėta hipotekos teisėjo nutartis, dar neparduotas iš viešųjų varžytynių.
Minėta, kad
hipoteką reglamentuojančios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą
padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo,
hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos
teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių
ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi
teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius (CK 6.192 straipsnio 1 dalis).
Tuo tarpu CK 4.193 straipsnio, reglamentuojančio hipotekos kreditoriaus
teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, 1 dalyje nustatyta,
kad jei pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso
kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto
bendra įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas
ir taikydamas nurodytas materialiosios teisės normas, yra konstatavęs, kad
jeigu prievolė yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka), tai skolininkui neįvykdžius
tokios prievolės kreditorius įgyja teisę savo reikalavimus patenkinti iš
įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius, ir tik tokiu atveju, jei pardavus
įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis
gali reikalauti išieškojimo iš skolininko kito turto (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD v. Z. S.,
bylos Nr. 3K-3-435/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat
pripažįstama, kad hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra
tvarka iš kito, t. y. neįkeisto, turto atsiranda tik tada, kai realizavus
įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B.,
bylos Nr. 3K-3-573/2004). Kasacinis teismas taip pat yra
konstatavęs, kad jeigu skolininkas prievolės neįvykdo, hipotekos kreditoriaus
prašymu jo reikalavimas patenkinamas, nukreipus išieškojimą į įkeistą daiktą
(CK 4.174 straipsnio 1 dalis, 4.192 straipsnio 1 dalis);
šiose materialiosios teisės normose įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė
gauti patenkinimą iš įkeisto turto reiškia, kad įkeistas turtas turi būti
realizuotas arba perduotas pačiam hipotekos kreditoriui administruoti, iš šios veiklos
gautomis pajamomis sudarant galimybę patenkinti kreditoriaus reikalavimą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas
„Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005). Išplėstinė
teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu
reglamentavimu, šios bylos kontekste konstatuoja: kadangi hipotekos sutarties
šalys susitaria pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, tai,
skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma
nukreipiamas į įkeistąjį daiktą. Hipotekos kreditorius skiriasi nuo kitų
kreditorių tuo, kad reikalavimo patenkinimą gauna iš įkeisto turto, ir tik
jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei jam
priklauso, šis kreditorius gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto
bendra įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.193 straipsnio
1 dalis). Taigi hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš
skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto
turto. Šios bylos atveju, kai įkaito davėjas yra fizinis asmuo, toks aiškinimas
koreliuoja su CPK 664 straipsniu, reglamentuojančiu išieškojimo iš
skolininko fizinio asmens turto eilę, kurio 1 dalyje nustatyta, kad
pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos
kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai. Pažymėtina,
kad pagal CPK 662 straipsnio 5 dalį išieškotojo reikalavimai dėl
išieškojimo eilės tvarkos netaikomi, jeigu išieškoma iš įkeisto turto.
Pagal CPK 442 straipsnio
11 punktą bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios
teisenos tvarka. Šių bylų (prašymų dėl hipotekos įregistravimo, hipotekos
baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre
esančių duomenų pakeitimo, pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo bei
kitų iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir
sąlygos nustatytos CPK XXXVI skyriuje „Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo
teisinių santykių“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CPK
XXXVI skyriaus normos yra specialiosios. Kai specialiųjų teisės normų,
reglamentuojančių aktualų klausimą, nėra, taikomos bendrosios normos, tačiau
būtina atsižvelgti į sprendžiamo klausimo specifiką, taip pat įvertinti, ar
nebus iškreipta atitinkamo teisės instituto esmė, pažeisti jo principai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas
„Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005). Esant bendrųjų
ir specialiųjų teisės normų kolizijai taikytinos specialiosios teisės normos. CPK
558 straipsnyje nustatyta pareiškimo dėl priverstinės skolos išieškojimo
pateikimo ir tenkinimo, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles, tvarka
bei sąlygos. Priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus
prašymu, kuris įforminamas dviem pareiškimais. CPK 558 straipsnio
1 dalyje numatytas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės
administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistą turtą areštuoti.
CPK 558 straipsnio 2 dalyje numatytas hipotekos kreditoriaus
pakartotinis kreipimasis su pareiškimu yra pagrindas perduoti įkeistą ir jau
areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. Pažymėtina, kad CPK 558 straipsnio
2 dalyje yra įtvirtintos nuostatos, jog, gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas
priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti
įkeistą daiktą kreditoriui administruoti ir praneša apie tai raštu hipotekos
kreditoriams, kurių prievolių įvykdymui užtikrinti yra įkeistas šis daiktas,
įkeisto daikto savininkui ir skolininkui, taip pat daiktą įregistravusiam turto
registrui (registrams); hipotekos teisėjo nutartis kartu su kreditoriaus pareiškimu
išieškoti skolą arba perduoti įkeistą daiktą administruoti išsiunčiami vykdyti
daikto buvimo vietos antstoliui. Vadovaujantis šiomis specialiosiose teisės
normose įtvirtintomis nuostatomis konstatuotina, kad hipotekos teisėjo priimta
nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą
daiktą kreditoriui administruoti yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be
jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto; antstolis vykdo hipotekos teisėjo nutartį (CPK
558 straipsnio 2 dalis, 586 straipsnio 1 dalis, 587 straipsnis).
Vykdydamas hipotekos teisėjo nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių,
antstolis atlieka priverstinį įkeisto daikto pardavimą. Jeigu pardavus įkeistą
daiktą varžytynėse paaiškėja, kad gaunama mažesnė suma, nei priklauso
kreditoriui, ir šia prasme hipotekos teisėjo nutartis tampa įvykdyta tik iš
dalies, antstolis, kreditoriui pasinaudojus CK 4.193 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų
nustatyta tvarka, tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo
veiksmus CPK nustatyta tvarka ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo
dalį išieško iš skolininko kito turto. CK 4.193 straipsnio 1 dalies
nuostatos „turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra
įstatymų nustatyta tvarka“ aiškinimas taip, kad nevisiškai patenkinus savo
reikalavimą iš įkeisto daikto kreditorius privalo reikšti atitinkamą ieškinį
skolininkui teisme ir likusi, netenkinta iš įkeisto daikto, reikalavimo dalis
gali būti patenkinta (išieškota) tik esant dėl to priimtam teismo sprendimui,
neatitiktų nurodytos teisės normos paskirties, sisteminio jos aiškinimo,
prieštarautų bendriesiems teisės principams.
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nurodyta Hipotekos skyriaus prie
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjo 2009 m. gegužės 26 d.
nutartis vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp
tų pačių šalių (kreditoriaus AB „Swedbank” ir skolininko R. K.), dėl
to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (skolos ir palūkanų pagal kredito
sutartį). Esant nurodytai hipotekos teisėjo nutarčiai, šios civilinės bylos
dalis dėl ieškovo (kasatoriaus) reikalavimo atsakovui R. K. turėjo būti
nutraukta vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu. Bylą nagrinėję
teismai, netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir nesant
tam teisinio pagrindo sustabdė nurodytą bylos dalį. Tai yra pagrindas naikinti
atitinkamas apskųstų teismų nutarčių dalis ir bylos dalį nutraukti (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3, 5 dalys).
Dėl bylos
dalies, kurioje ieškinio reikalavimas pareikštas laiduotojui, sustabdymo
Minėta, kad
tokiu, kaip šios bylos atveju, kreditorius (ieškovas bei kasatorius) turi teisę
reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito
davėjas, tiek laiduotojas. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad
laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę,
yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus
galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai
laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią
prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė priverstinai
vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra
įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mąstas gali ir turėtų
būti kontroliuojamas vykdymo procese.
Apskųstomis nutartimis bylą nagrinėję
teismai ją sustabdė, nes sprendė, kad pirmiausia turi būti užbaigtos įkeisto
turto priverstinio pardavimo procedūros, nes tik pardavus įkeistą turtą
paaiškės, ar ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą, o jei turi, –
kokiu mastu. Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo
argumentą, kad bylą nagrinėję teismai laiduotojo prievolę nepagrįstai susiejo
su įkeisto turto pardavimo varžytynėse momentu, taip iškreipdami solidariosios prievolės
sampratą bei sumenkindami laidavimo institutą. Taip pat pagrįstu pripažintinas
ir kasacinio skundo argumentas, jog tai, kad teismas neturi duomenų,
koks skolos likutis bus pardavus įkeistą turtą, neturi prejudicinės reikšmės,
nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad
prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų
skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio
4 dalis). Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai
taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir nesant tam teisinio pagrindo
sustabdė aptariamą bylos dalį dėl laiduotojui pareikšto ieškinio reikalavimo.
Tai yra pagrindas naikinti atitinkamas apskųstų teismų nutarčių dalis ir bylos
dalį dėl laiduotojui pareikšto ieškinio reikalavimo perduoti iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas,
359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis)
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Kasatorius
teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai interpretavo CK 6.219 straipsnio
6 dalį, tačiau kasaciniame skunde nenurodo šį savo teiginį patvirtinančių
teisinių argumentų. Iš apskųstų teismų nutarčių matyti, kad bylą nagrinėję
teismai netaikė kasatoriaus nurodomos materialiosios teisės normos. Dėl to šis
kasatoriaus teiginys, kaip teisiškai neargumentuotas, nėra kasacinio
nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies
3 punktas).
Apskųstos
apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys suponuoja išvadą, kad
apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl hipotekos bei jos santykio su
laidavimu grindė materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimu bei taikymu
nagrinėjamos bylos kontekste, o ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais
teisės aiškinimo bei taikymo precedentais. Apeliacinės instancijos teismo
nutartyje nurodymas į atitinkamą kasacinio teismo praktiką šiuo atveju
nereiškia vadovavimosi kasacinio teismo precedentais. Dėl to kasacinio skundo
argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi praktika,
formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos
Nr. 3K-3-573/2004, ir 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., bylos
Nr. 3K-3-435/2008, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl to apskųstos
teismų nutartys naikintinos. Bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų atsakovui
R. K. nutrauktina, o bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų atsakovei
D. K. perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 293 straipsnio 3 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 4,
5 punktais ir 5 dalimi, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 11 d. nutartį panaikinti.
Bylos dalį dėl ieškinio
reikalavimų atsakovui R. K. nutraukti.
Bylos dalį dėl
ieškinio reikalavimų atsakovei D. K. perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos
apygardos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas