Civilinė byla Nr. 2-786/2008

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Jondras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2639-798/2008 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Jondras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Skala“, dėl atlyginimo priteisimo pagal tarpininkavimo sutartis ir

n u s t a t ė :

Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Jondras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Skala“, dėl atlyginimo priteisimo pagal tarpininkavimo sutartis. Prašė priteisti ieškovui iš atsakovo sutartą atlyginimą - gyvenamąsias ar komercines patalpas, o nesant galimybės priteisti atlyginimą natūra, priteisti iš atsakovo 480 000 Lt ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti atsakovui priklausančius 480 000 Lt arba padaryti registre įrašus apie draudimą disponuoti atsakovui priklausančiais nekilnojamaisiais ir/ar kilnojamaisiais daiktais, kurių vertė 480 000 Lt. Nurodė, jog grėsmę teismo sprendimo įvykdymui kelia didelė ieškinio kaina bei atsakovo jau ne vienerius metus trunkantis vengimas atsiskaityti su ieškovu.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, įpareigojo padaryti registre įrašus apie draudimą disponuoti atsakovui priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais (gyvenamosiomis ar komercinėmis patalpomis) bei/ar kilnojamaisiais daiktais, kurių vertė 480 000 Lt. Tik nesant galimybės pritaikyti nurodytos laikomosios apsaugos priemonės, nurodė areštuoti atsakovui priklausančias 480 000 Lt sumos lėšas. Teismas sprendė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, iškyla galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, nes ieškinio reikalavimas yra didelis, atsakovas vengia atsiskaityti su ieškovu, o duomenų apie atsakovo turimą turtą teismas neturi. Kartu teismas, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo bei ekonomiškumo principus, į atsakovo teisėtus interesus (CPK 145 str. 2 d.), nurodė, kad pirmiausiai turėtų būti taikoma įrašas viešame registre apie nuosavybės teisės perleidimo draudimą, o tik nesant tokios galimybės – atsakovo lėšų areštas. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nagrinėjo nepranešęs atsakovui, nes buvo reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.).

Atskiruoju skundu atsakovas UAB ,,Jondras“ prašo šią teismo nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai priėmė skundžiamą nutartį nepranešęs apie prašymo nagrinėjimą atsakovui, dėl ko atsakovas neteko galimybės pasisakyti dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomą. Ieškovas tokią grėsmę patvirtinančių aplinkybių nenurodė.
2. Teismas nesivadovavo ekonomiškumo bei proporcingumo principais ir skundžiama nutartimi pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, nes neatsižvelgė į atsakovo galimus nuostolius ir be pagrindo nepareikalavo, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 str. 1 d.), atlyginimo užtikrinimą, taip pat nepareikalavo įrodymų, jog, atsiradus žymiems nuostoliams, ieškovas finansiškai pajėgs juos padengti.
3. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikia įrodymus, iš kurių matyti, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovo ekonominė padėtis gali tapti kritiška ir gali atsirasti nuostolių, kurie prives atsakovą prie bankroto, nes skundžiama nutartis užkerta galimybę vykdyti įsipareigojimus pagal lizingo sutartį Nr. LT177059, sudarytą tarp UAB ,,Hansa lizingas“ ir atsakovo. Atsakovas, pasirašydamas šią sutartį, nežinojo apie jam ieškovo keliamus reikalavimus.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas V. K. prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais motyvais:

1. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog nepranešimas apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą daro skundžiamą nutartį neteisėtą, nes šis klausimas privalo būti išnagrinėtas per 3 d., taigi, atsakovas neturėtų galimybės pateikti teismui motyvuotų argumentų.
2. Teismas atsižvelgė į interesų pusiausvyros, proporcingumo ir ekonomiškumo principus parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones.
3. Apeliacinės instancijos teismas negali spręsti klausimo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, nes tokį motyvuotą prašymą pirma turi išnagrinėti pirmosios instancijos teismas.
4. Atsakovas nepatirs jokių nuostolių, nes kaip laikinoji apsaugos priemonė buvo padarytas tik įrašas apie draudimą disponuoti atsakovui priklausančiais daiktais. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog atsakovui priklausantys nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai jau yra areštuoti pagal kitų ieškovui nežinomų asmenų reikalavimus.
5. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog jis, nežinodamas apie ieškovo reikalavimus, 2008 m. liepos 23 d. sudarė lizingo sutartį su UAB ,,Hansa lizingas“, nes, kaip matyti iš kartu su ieškiniu pateiktų duomenų, ieškovas jau 2008 m. birželio 28 d. pateikė atsakovui kreipimąsi dėl neatsiskaitymo.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai neinformavo jo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, yra atmestini. CPK 148 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus apie tai atsakovui, jeigu yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę teismui pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tikslinga nagrinėti pranešus atsakovui ar jam nepranešus, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, teismas skundžiamoje nutartyje nurodė priežastis, dėl kurių prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamas nepranešus atsakovui, t. y. teismas nurodė, kad prašymas nagrinėjamas nepranešus atsakovui, siekiant nesukelti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trukdymų.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo reiškiamą didelę ieškinio sumą – 480 000 Lt, turėjo pagrindą taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir, areštuodamas minėtos vertės atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o šio turto nesant arba jo esant nepakankamai - skolininko pinigines lėšas, neviršijant ieškinio sumos, nepažeidė įstatymo (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 3 p.).

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į šalių interesų pusiausvyros principą. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Klausimą, kokią laikinąją apsaugos priemonę taikyti konkrečiu atveju, sprendžia teismas savo nuožiūra, svarbiausia, jog taikoma priemonė būtų tinkama tikslui pasiekti ir ekonomiška. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi areštavo ginčo sumos atsakovo nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą ir tik nesant tokio turto nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent toks minėtų priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į pinigines lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, o tai leidžia atsakovui patirti mažiausiai suvaržymų ūkinėje-komercinėje veikloje. Be to, iš į bylą pateikto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus pažymėjimo apie turto arešto įregistravimą turto arešto aktų registre matyti, jog skundžiamos nutarties pagrindu neviršijant ieškinio sumos areštuotas atsakovui priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas (b. l. 81-87). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui priklausančių lėšų apyvarta nebus apribota. Taigi teismas pagrįstai taikė tokias priemones, kurios ne tik kad padeda užtikrinti ieškinį, tačiau leidžia atsižvelgti ir į atsakovo interesus.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė šalių interesų pusiausvyrą dar ir tuo, kad neįpareigojo kreditoriaus pateikti skolininko nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. CPK 147 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Ši nuostata suteikia teismui teisę, bet ne nustato pareigą taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Minėta įstatymo norma suteikia teisę skolininkui bet kuriuo metu kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu prašymu užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą netgi ir po to, kai laikinosios apsaugos priemonės jau yra pritaikytos. Pažymėtina, kad apelianto pateikta lizingo sutartis, kurios, kaip nurodo atsakovas, jis galimai negalės vykdyti dėl skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, sudaryta 2008 m. liepos 23 d., t. y. jau po to, kai atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie ieškovo jam keliamą reikalavimą (b. l. 47, 94-95). Todėl darytina išvada, kad atsakovas minėtą lizingo sutartį pasirašė įvertinęs galimą riziką (CPK 185 str.). Jokiais kitais įrodymais atsakovas negrindžia savo teiginio, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jam neišvengiamai padarys nuostolių (CPK 178 str.).

Atkreiptinas dėmesys, jog tai nepaneigia atsakovo teisės bylos nagrinėjimo metu CPK 146 straipsnio pagrindu kreiptis į teismą su prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.  

Teisėjai                                                                                                                      Audronė Jarackaitė

Nijolė Piškinaitė   

                                                                                                                     Donatas Šernas