Civilinė byla Nr. 3K-3-410/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                      20.3.6; 50.11.2

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. spalio 25 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms I. V. ir E. V., tretieji asmenys M. V., Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą dėl I. V., E. V., M. V. ir G. V. iškeldinimo iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovas nurodė, kad atsakovė I. V. su pilnamete dukterimi E. V. (duomenys neskelbtini), nepilnametėmis dukterimis M. V. (duomenys neskelbtini) ir G. V. (duomenys neskelbtini) ginčo bute gyvena savavališkai, t. y. neturėdamos sudarytos nuomos sutarties (CK 6.612 straipsnis). Atsakovės su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydamos, kad ginčo bute gyvena teisėtai, ankstesnei buto nuomininkei leidus.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis atsakovių paaiškinimais, Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. gegužės 7 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. birželio 12 d. nutartimi, nustatė, kad atsakovės ginčo bute apsigyveno ne savavališkai, o ankstesnės buto nuomininkės sutikimu, subnuomos pagrindais. Dėl to teismas sprendė, kad, pasibaigus nuomos sutarčiai, atsakovės turėtų būti iškeldintos CK 6.597 straipsnio pagrindu, o CK 6.612 straipsnis negali būti taikomas. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys pareikštas remiantis CK 6.612 straipsniu, o teismas neturi teisės išeiti už pareikštų ieškinio reikalavimų ribų, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Papildomai teisėjų kolegija nurodė, kad turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, į tai, kieno interesai svarbesni: valstybės, kuriai šiuo atveju atstovauja ieškovas kaip valstybės institucija, ar individo. Be to, pagal 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalį, imantis bet kokių veiksmų vaikų atžvilgiu, svarbiausiais turi būti laikomi vaiko interesai. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovės neturi kitos gyvenamosios patalpos, šeima nuo 2005 m. kovo 21 d. įrašyta į šeimų, auginančių tris ir daugiau vaikų (įvaikių) sąrašą,  atsakovės jau ne vienerius metus ginčo butą laiko savo namais ir jame realiai gyvena, šį adresą nurodo įvairioms oficialioms institucijoms kaip savo gyvenamąją vietą, jokios kitos gyvenamosios paskirties patalpos nuosavybės teise nėra įgijusios, moka komunalinius mokesčius, teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovių ir nepilnamečių vaikų iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, iš esmės pažeistų jų ir vaikų interesus, todėl atsakovių interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iškeldinimas nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.      Nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovėms negali būti taikomas CK 6.612 straipsnis. Kasatorius su atsakove niekada nebuvo sudaręs ginčo buto nuomos sutarties, todėl atsakovė su dukterimis ginčo bute gyvena be teisinio pagrindo, t. y. savavališkai (1964 m. CK 322 straipsnis, 2000 m. CK 6.579 straipsnis). Be to, asmuo (net ir subnuomininkas), gyvenamojoje patalpoje pasilikęs gyventi jau po to, kai nuomos sutartis yra pasibaigusi (šiuo atveju mirus buto nuomininkei), neturi teisinio pagrindo gyventi toje gyvenamojoje patalpoje. Taigi net ir laikant, kad atsakovės ginčo bute apsigyveno subnuomininkių teisėmis, šiuo metu jos bute gyvena be teisinio pagrindo (CK 6.597 straipsnio 1 dalis).

2.      Įstatymų leidėjas CPK 270 straipsniu nustatė ne ieškovo, o teismo pareigą nurodyti teisinį ieškinio patenkinimo pagrindą. Atsižvelgdami į tai, kad ieškovas tinkamai suformulavo ieškinio faktinį pagrindą bei dalyką, teismai galėjo taikyti tiek CK 6.612, tiek 6.597 straipsnių nuostatas ir ieškinį tenkinti.

3.      Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, nes neatsižvelgė į tai, kad jau prieš iškeliant šią bylą įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti atsakoves I. V. ir E. V. iš ginčo buto (Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. gegužės 7 d. sprendimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. birželio 12 d. nutartis). Toks teismo sprendimas negalėjo būti įvykdytas tik dėl to, jog kartu su atsakove gyvena po teismo sprendimo priėmimo gimusios jos dukterys M. V. ir G. V. (CPK 769 straipsnio 1 dalis, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-01191-505). Taigi ginčo ieškinį kasatorius pareiškė siekdamas įvykdyti ankstesnį teismo sprendimą, kuriuo atsakovė su šeima buvo iškeldinta iš ginčo buto. Tuo pat metu negali galioti iš esmės priešingi teismų sprendimai dėl atsakovės ir jos vaikų iškeldinimo. Be to, teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, CPK 2 bei CK 1.2 straipsnius, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovė, gyvendama ginčo bute ir nevykdydama teismo sprendimo dėl jos iškeldinimo, piktnaudžiauja savo teisėmis ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamą nuosavybės teisę.

4.      Teismai neįvertino, kad atsakovė I. V. byloje CPK 54 ir CK 3.157 straipsnių pagrindu atstovauja savo nepilnametėms dukterims, tačiau šios negali būti laikomos apsigyvenusiomis ginčo bute nei subnuomos pagrindais, nei kokiu nors kitu teisėtu pagrindu. Jų gimimo metu jų motina atsakovė ginčo bute gyveno be teisinio pagrindo, dėl jos iškeldinimo buvo įsiteisėjęs, bet neįvykdytas, teismo sprendimas.

5.      Teismai netinkamai nustatė interesų pusiausvyrą nagrinėjamoje byloje. Vaikų skaičius neturi tapti priežastimi ar pretekstu nevykdyti priimtų teismo sprendimų ar taip apsunkinti jų vykdymą, o atsakovė jau 1993 m. priėmus teismo sprendimą dėl jos šeimos iškeldinimo iš ginčo buto žinojo, kad neturi teisės gyventi ginčo patalpose, ir galėjo pasirūpinti nauja gyvenamąja patalpa. Be to, asmeniui savavališkai užėmus savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, savivaldybė ne tik kad negali vykdyti jai įstatymais priskirtų funkcijų dėl socialinio būsto fondo sudarymo bei nuomos, tačiau taip pat pažeidžiami asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, teisės ir teisėti interesai, nes iškreipiami socialinio būsto suteikimo tvarka, socialinio būsto paskirtį reglamentuojantys įstatymai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė I. V. prašo skundą atmesti, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsakovės teigimu, kasatorius neįrodė aplinkybių, kurias laikė savo ieškinio pagrindu, reikalavimus grindė CK 6.612 straipsniu ir ieškinio netikslino. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. gegužės 7 d. sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. birželio 12 d. nutartimi buvo nustatytas juridinis faktas, kad atsakovė ir jos šeima bute apsigyveno ne savavališkai, o subnuomos pagrindu, todėl, pasibaigus nuomos santykiams, privalėjo būti iškeldinami nustačius visiškai kitas faktines aplinkybes ir remiantis CK 6.597 straipsniu. Atsakovės nuomone, teismai pagrįstai įvertino nepilnamečių vaikų interesus ir teisingai sprendė, kad iškeldinimas nėra proporcingas siekiamam tikslui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde keliami ieškinio teisinio pagrindo formulavimą bei iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų reglamentuojančių teisės normų taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl ieškinio teisinio pagrindo  

 

Nagrinėjamoje byloje teismai, atmesdami ieškinį, nurodė, kad ieškovas savo reikalavimus grindė CK 6.612 straipsniu, tačiau šis negali būti taikomas, nes atsakovės ginčo bute apsigyveno ne savavališkai. Teismų teigimu, šiuo atveju atsakovės galėtų būti iškeldintos CK 6.597 straipsnio pagrindu, tačiau ieškovas juo nesirėmė, o teismas neturi teisės išeiti už pareikštų ieškinio reikalavimų ribų (CPK 141 straipsnis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nurodyti argumentai yra neteisėti ir negalėjo būti pagrindas ieškiniui atmesti. Kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Dėl to, nors ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan., tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys. Dėl to tais atvejais, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą atitinkančią normą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje S. N. v. R. A., bylos Nr.3K-3-29/2009; 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje AB Tauro bankas v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-101/2001; kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasatoriaus skunde nurodytus argumentus, kad teismai turėjo patys spręsti dėl teisinio ieškinio pagrindo bei taikytinos materialiosios teisės normos, todėl vien šiuo pagrindu atmesti ieškinio negalėjo.

 

Dėl interesų pusiausvyros sprendžiant klausimus, susijusius su iškeldinimu iš gyvenamojo būsto

 

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į abiejų šalių interesų pusiausvyrą bei vaikų interesus, sprendė, kad atsakovių ir nepilnamečių vaikų iškeldinimas iš ginčo buto, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, iš esmės pažeistų jų ir vaikų interesus, todėl atsakovių interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iškeldinimas nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.

Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad šalių interesų pusiausvyra buvo nustatyta netinkamai, nes vaikų skaičius neturi tapti priežastimi ar pretekstu nevykdyti priimtų teismo sprendimų, atsakovė žinojo, jog neturi teisės gyventi ginčo patalpose, be to, asmeniui savavališkai užėmus savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, savivaldybė negali vykdyti jai įstatymais priskirtų funkcijų dėl socialinio būsto fondo sudarymo, nuomos, todėl pažeidžiami asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, teisės bei teisėti interesai.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas tinkamai nustatė šalių interesų pusiausvyrą, teisėtai ėmėsi vaikų interesų apsaugos ir dėl to pagrįstai atmetė ieškinį.

Pirma, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996?IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S., L. R., A. Ž., bylos Nr.  K-3-51/2010; 2008 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. G. D., bylos Nr. 3K-3-249/2008). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45).

Šiame kontekste svarbu ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors nesukuria teisės į nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje O. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1547/2002). Atsižvelgiant į tokią praktiką turi būti vertinamos teismų nustatytos faktinės nagrinėjamo atvejo aplinkybės.

Antra, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Dėl to, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Prienų senelių globos namai v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1365/2000). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų. 

Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad atsakovės neturi kitos gyvenamosios patalpos, ne vienerius metus ginčo butą laiko savo namais ir jame realiai gyvena, šį adresą nurodo įvairioms oficialioms institucijoms kaip savo gyvenamąją vietą, jokios kitos gyvenamosios paskirties patalpos nuosavybės teise nėra įgijusios, moka komunalinius mokesčius, taip pat kad atsakovės šeima nuo 2005 m. kovo 21 d. įrašyta į šeimų ir asmenų sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti. Duomenų apie tai, kad ginčo butas būtų suteiktas kitiems asmenims kaip socialinis būstas, nėra.  

Šias teismų nustatytas aplinkybes vertindama vaiko interesų prioritetinės gynybos bei asmens būsto neliečiamybės principų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai tinkamai nustatė šalių interesų pusiausvyrą, pagrįstai laikė, jog nepilnamečių vaikų iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, iš esmės pažeistų jų interesus, būtų neproporcinga priemonė ginant atsakovo, kaip socialinio būsto valdytojo, teises, todėl šiuo atveju prioritetas turėtų būti teikiamas nepilnamečių vaikų teisei į būstą. Dėl to atmestini kasatoriaus teiginiai, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, CPK 2 bei CK 1.2 straipsnius.

Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus skundo teiginiai, kad atsakovės nepilnametės dukterys ginčo bute gyveno be teisinio pagrindo, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes, atsižvelgiant į prioritetinę vaikų interesų gynybą, tėvų neteisėtas veiksmas apsigyvenant ginčo patalpose negali besąlygiškai kelti padarinių nepilnamečiams vaikams, kurie netektų teisės į minimalias būsto sąlygas. Kasatoriaus nurodyti argumentai dėl CK 6.612 straipsnio taikymo neduoda pagrindo kitokiai išvadai, todėl jų teisėjų kolegija detaliau nenagrinėja.

Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl to, kad teismų sprendimai yra neteisėti, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti atsakoves I. V. ir E. V. iš ginčo buto. Teismo sprendimo prejudicinė galia turi subjektines ribas – ji taikoma tik asmenims, dalyvavusiems nagrinėjant ankstesnę bylą. Nagrinėjamu atveju nesutampa šios bylos ir kasatoriaus nurodytos bylos, kurioje priimtas sprendimas, šalys. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriaus nurodytoje išnagrinėtoje byloje sprendimas priimtas ne dėl visų šioje byloje dalyvaujančių asmenų, anksčiau priimti teismų sprendimai negali būti laikomi prejudiciniais. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad ankstesnėje byloje priimtas sprendimas yra kitoks, nei teismai sprendė šioje byloje, nesudaro pagrindo abejoti teisiniu apibrėžtumu ar teismų praktikos nuoseklumu, nes nagrinėjant šią bylą turėjo būti įvertinti atsakovės nepilnamečių vaikų, kurie nedalyvavo nagrinėjant ankstesniąją bylą, interesai, bei per daugiau kaip dešimt metų pasikeitusi situacija.

 

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, konstatuoja, kad naikinti ar keisti šią nutartį kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Dangutė Ambrasienė

 

 

 

Sigitas Gurevičius

 

 

 

                                                                                                             Sigita Rudėnaitė