Civilinė byla Nr. e2A-138-864/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34742-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.1.; 3.3.1.18.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KRS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KRS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elmonta“ dėl skolos, delspinigių ir įstatyme numatytos sumos priteisimo, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „KRS“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Elmonta“ (toliau ir atsakovė) 20 402,71 Eur skolos, 97,93 Eur delspinigių, 40 Eur įstatyme numatytą sumą, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovės teigimu, tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. lapkričio 27 d. buvo sudaryta Statybos rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (su papildymu) (toliau ir statybos rangos sutartis), pagal kurią ieškovė atliko atsakovei statybos rangos darbus ir išrašė 2017 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija BET Nr. 319 iš viso 31 863 Eur sumai be PVM, 2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija BET Nr. 323 iš viso 21 080 Eur sumai be PVM, o atsakovė priėmė darbus ir iš dalies apmokėjo sąskaitas.
3. Anot ieškovės, kadangi atsakovė vėlavo apmokėti sąskaitas, ieškovė 2018 m. spalio 5 d. Pretenzijoje Nr. 201810.25 (toliau ir pretenzija) pareikalavo iš atsakovės sumokėti skolą bei paaiškino, kad gera valia kol kas nereikalauja iš atsakovės delspinigių ir įstatyme numatytos 40 Eur sumos. Teigė, jog įvertinusi aplinkybes, jog atsakovė po pretenzijos gavimo sumokėjo 1 000 Eur, po pareiškimo dėl teismo įsakymo pateikimo teismui sumokėjo 2 000 Eur, ieškovė patikslintame ieškinyje paaiškino, kad nusprendė skaičiuoti ir delspinigius, dėl ko atsakovės atliktus mokėjimus įskaitė ne į pagrindinę skolą, o į delspinigius.
4. Ieškovė paaiškino, kad delspinigiai nebuvo skaičiuojami už didesnį nei 6 mėnesių laikotarpį, nes atsakovės atliekamais mokėjimais ieškovė iš pradžių dengdavo delspinigius, kurie būdavo paskaičiuoti už trumpesnį nei 6 mėnesių laikotarpį.
5. Atsakovė atsiliepime nurodė sutinkanti su ieškiniu iš dalies ir prašė priteisti 16 443 Eur skolą bei 1 129,20 Eur delspinigių.
6. Atsakovės teigimu, pastarajai išreiškus valią mokėjimuose apmokėti skolos dalį pagal konkrečią sąskaitą bei pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, ieškovė neturėjo teisės mokėjimais dengti delspinigius.
7. Atsiliepime atsakovė prašė delspinigiams taikyti 6 mėnesių senatį.
8. Teismo posėdyje, vykusiame 2019 m. balandžio 8 d., ieškovės atstovas advokatas M. G., atsakovės atstovas advokatas G. T. žodžiu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas rašytines pozicijas, papildomai atsakovės atstovas prašė sumažinti ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 16 443 Eur skolą, 1 129,20 Eur delspinigius, 40 Eur sumą pagal įstatymą, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (17 612,20 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei iš atsakovės 1 610,32 Eur bylinėjimosi išlaidas; sumažino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų atsakovės atžvilgiu, mastą nuo 20 405,04 Eur sumos iki 17 612,20 Eur sumos.
10. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Civilinio kodekso 6.1 bei 6.71 straipsnių nuostatas, sprendė, jog įstatymo leidėjas kreditoriui nesuteikė teisės vienašališkai nuspręsti skolininko atliktą mokėjimą panaudoti kitos rūšies piniginės prievolės (jos dalies) įvykdymui nei nurodo skolininkas mokėjime; įstatymo leidėjas suteikė tik teisę atsisakyti priimti tokią skolininko įmoką.
11. Teismas nurodė, jog ieškovė nors ir turėjo sutartinę teisę reikalauti delspinigių, šia teise iki bylos iškėlimo teisme nesinaudojo ir iš atsakovės delspinigių nereikalavo iki 2018 m. lapkričio 5 d., kuomet kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad visi atsakovės atlikti mokėjimai iki 2018 m. lapkričio 5 d., įskaitant ir 2018 m. spalio 12 d. atliktą 1 000 Eur mokėjimą, po 2018 m. spalio 5 d. ieškovės pretenzijos gavimo (kurioje ieškovė dar kartą patvirtino, kad kol kas delspinigių nereikalauja), pačios ieškovės valia buvo panaudoti būtent pagrindinės skolos dengimui ir negalėjo būti panaudoti delspinigių dengimui, kurių tuo metu ieškovė iš atsakovės nereikalavo.
12. Teismo vertinimu, net ir po to, kai ieškovė pasinaudojo savo sutartine teise reikalauti delspinigių (pareiškime dėl teismo įsakymo bei ieškinyje), ieškovė neturėjo įstatyminės teisės be atsakovės valios atsakovės mokėjimų iš naujo perskirstyti ar/ir iškėlus bylą teisme atsakovės 2018 m. lapkričio 7 d. atliktą mokėjimą 2 000 Eur sumai panaudoti delspinigiams padengti, kai pati atsakovė buvo išreiškusi mokėjime valią padengti pagrindinės skolos dalį pagal 2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija BET Nr. 323 (Civilinio kodekso 6.1 straipsnis, 6.54 straipsnis).
13. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad pastaroji turi teisę, patikslintame ieškinyje (parengtame 2019 m. sausio 8 d.) nusprendusi reikalauti delspinigių, vienašališkai iš naujo perskirstyti atsakovės atliktas įmokas ir pastarąsias panaudoti ne pagrindinės skolos dengimui (ką pati ieškovė iš pradžių buvo padariusi), o vėliau paskaičiuotų delspinigių dengimui.
14. Teismas, nustatęs aplinkybes, jog ieškovė neturėjo įstatyminės teisės atsakovės atliktus mokėjimus pagrindinei skolai dengti patikslintu ieškiniu vienašališkai perskirstyti ir tarp bylos šalių nesant ginčo, kad ieškovė atsakovei atliko darbų iš viso už 52 943 Eur (31 863 Eur + 21 080 Eur) kainą be PVM bei atsakovė atliko ieškovei iš viso 36 500 Eur sumai mokėjimų, dengdama pagrindinę skolos sumą, padarė išvadą, kad ieškovei iš atsakovės pagal statybos rangos sutartį priteisiama 16 443,00 Eur (52 943 Eur – 36 500 Eur) skola už neapmokėtus statybos rangos darbus.
15. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą dalyje dėl delspinigių priteisimo, kurie paskaičiuoti už ilgesnį nei 6 mėnesių laikotarpį, t. y. už ankstesnį laikotarpį nei iki 2018 m. gegužės 5 d. ir ieškovei iš atsakovės priteisė delspinigius už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d., kurie pagal tinkamai atlikus atsakovės skaičiavimus iš viso sudaro 1 129,20 Eur.
16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių nekilus ginčo, kad atsakovė pažeidė komercinėje sutartyje įtvirtintą pareigą sutartyje nustatytu terminu atsiskaityti su ieškove, pastaroji įgijo teisę reikalauti įstatyme įtvirtintos 40 Eur sumos apmokėjimo, dėl ko teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir iš atsakovės priteisė 40 Eur sumą dėl nepatogumų, patirtų išieškant skolą ne teismo tvarka.
17. Teismas, įvertinęs ginčo dalyką (skola ir delspinigiai), kuris, teismo vertinimu, nėra sudėtingo pobūdžio, nusprendė, kad ieškovės nurodomos 2 823,17 Eur dydžio išlaidos (dėl pareiškimo, ieškinio ir patikslinto ieškinio parengimo) nėra laikytinos protingomis, todėl turi būti mažinamos per pusę iki 1 412 Eur bei atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį ieškovei iš atsakovės priteisiama 1 214,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato pagalbos apmokėjimo.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą dalyje, kurioje dalis ieškinio atmesta, panaikinti ir priimti naują sprendimą – (patikslintą) ieškinį tenkinti visa apimtimi; 2) pakeisti su aukščiau nurodytu susijusius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo procesinius sprendimus – sumą, nuo kurios priteistos procesinės palūkanos, ieškovės naudai iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų procentinę dalį, atstatyti taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą dalyje, kuria per pusę sumažintos ieškovei priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, pakeisti, ieškovei priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti nemažinant ir priteisiant jas visas; 4) ieškovės naudai iš atsakovės priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant už šį skundą sumokėtą žyminį mokestį ir visose instancijose patirtas išlaidas advokato pagalbai (suteiktoms teisinėms paslaugoms) apmokėti.
19. Ieškovė pažymi, kad Civilinio kodekso 6.54 straipsnis, kuriuo sprendime rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustato dispozityvias teisės normas, t. y. leidžia šalims susitarti kitaip. Nurodo, jog šiuo atveju šalys įmokų paskirstymo klausimu yra sudariusios labai aiškų susitarimą, kuris įtvirtintas statybos rangos sutarties 6.12 punkte „Šalys aiškiai susitaria, kad iš gautų sumų pirmiausia dengiamos netesybos. Jeigu mokama suma viršija netesybų dydį, likusios sumos dydžiu dengiama pagrindinės prievolės dalis. Netesybų sumokėjimas neatleidžia šalių nuo pagal šią Sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymo“. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju atliekant įmokų paskirstymą pirmiausiai turi būti taikoma statybos rangos sutartis ir tik atitinkamo įmokų paskirstymo klausimo joje nesant reglamentuotam – dispozityvios Civilinio kodekso nuostatos. Taigi, šių aplinkybių kontekste, ieškovės teigimu, pastaroji turėjo aiškią teisę iš atsakovės atliktų mokėjimų pirmiausia dengti priskaičiuotus delspinigius, o tik po to – pagrindinę skolą.
20. Ieškovės teigimu, pastaroji galėjo disponuoti savo teise iš atsakovės reikalauti netesybų gerindama atsakovės padėtį ir šia galimybe pasinaudojo, tačiau ne atsisakydama delspinigių ir ne visus atsakovės atliktus mokėjimus panaudodama pagrindinei skolai dengti, o nustatydama, kad tai bus atliekama tam tikromis nurodytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, anot ieškovės, pastaroji turi teisę reikalauti statybos rangos sutartyje numatytų delspinigių, o atsakovė turi pareigą juos mokėti.
21. Paaiškina, jog lyginant atsakovės atliktų mokėjimų paskirstymą ieškovės pretenzijoje nurodytomis sąlygomis ir tai, kaip atsakovės atlikti mokėjimai paskirstyti ieškovės pradiniame ieškinyje, pastarasis atvejis nelaikytinas atsakovės atliktų mokėjimų perskirstymu, kadangi pretenzijoje nustatyta tvarka atsakovės atlikti mokėjimai būtų buvę paskirstyti tik joje nurodytomis sąlygomis, kurios neįvyko. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, nėra ir pagrindo teigti, kad pretenzijoje atsakovės atlikti mokėjimai buvo paskirstyti kokiu nors galutiniu ar įpareigojančiu būdu. Atkreipia dėmesį, jog ieškinio dalyko pakeitimo būtinumas iškilo tik atsakovei atsiliepime į ieškinį pateikus atitinkamą savo poziciją, t. y. atsakovei su tokiu apskaičiavimu nesutinkant, todėl pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo (patikslinimo) ieškovė galiausiai atsakovės mokėtinas sumas perskaičiavo jau tiksliai pagal statybos rangos sutarties ir įstatymų reikalavimus.
22. Pažymi, jog ginčo šalys savo valią atitinkamai paskirstyti mokėjimus yra išreiškusios sudarydamos statybos rangos sutartį, dėl ko pirmosios instancijos teismo argumentas, kad statybos rangos sutartyje nustatytą tvarką atitinkantis atsakovės atliktų mokėjimų paskirstymas yra atliktas „be atsakovo valios“, yra visiškai nepagrįstas. Ieškovės nuomone, taip pat visiškai nepagrįstai aplinkybė, kad atsakovė 2018 m. lapkričio 7 d. mokėjimo paskirtyje nurodė „(duomenys neskelbtini) 2000,00;“, sprendime laikyta paneigiančia ieškovės teisę šį mokėjimą įskaityti delspinigiams, kadangi toks atsakovės mokėjimo paskirties nurodymas negali būti laikomas įpareigojančiu ieškovei, nes prieštarauja statybos rangos sutarties 6.12 punktui.
23. Paaiškina, jog ieškinio senatis pritaikyta tik todėl, kad pirmosios instancijos teismas atliko kitokį, nei numato šalių sudaryta, nenuginčyta ir galiojanti sutartis, atsakovės atliktų mokėjimų paskirstymą – mokėjimus skirstant pagal statybos rangos sutartį, t. y. taip, kaip nurodyta pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo (patikslinimo), nei vienu atveju delspinigių skaičiavimo terminas neviršijo Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto ieškinio senaties termino.
24. Ieškovė nurodo, jog ir pirmosios instancijos teismo sprendimas sumažinti ieškovei priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti yra nepagrįstas, kadangi: 1) ieškovės nurodytos 2 823,17 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra mažesnės už tokių teisinių paslaugų sumas, kurios būtų gautos pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija; toliau ir Rekomendacijos), rekomenduojamus dydžius; 2) į ieškovės prašytas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti įtraukta tik dalis byloje advokato ieškovei suteiktų teisinių paslaugų; 3) ieškovė ir jos advokatas procese elgėsi sąžiningai, procesines pareigas vykdė rūpestingai ir laiku: teikė argumentuotą poziciją, nepraleido procesinių terminų ir pan., išlaidas advokato pagalbai apmokėti buvo sąžiningai prašoma priteisti be PVM; 4) nors pagal bendrą taisyklę šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose, teismų praktikoje yra atvejų, kai priteisiamos netgi didesnės išlaidos; 5) ieškovei priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumažinimas sprendime argumentuotas vos keliais žodžiais, įvertinus tik ginčo dalyką (bylos sudėtingumą); 6) byloje advokato ieškovei suteiktų teisinių paslaugų apimčiai turėjo įtakos ir pačios atsakovės, ir teismo veiksmai, paveikę proceso trukmę ir (ne)operatyvumą.
25. Atsakovė atsiliepime prašo teismo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovė nors ir turėjo sutartinę teisę reikalauti delspinigių, šia teise iki bylos iškėlimo teisme nesinaudojo ir iš atsakovės delspinigių nereikalavo iki 2018 m. lapkričio 5 d., kuomet kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, dėl ko atlikti atsakovės mokėjimai negalėjo būti panaudoti delspinigių dengimui, kurių tuo metu ieškovė iš atsakovės nereikalavo. Pažymi, kad apeliantas nepasinaudojo teise atsisakyti įmokos, nes priėmė atsakovės mokėtas įmokas su jose nurodyta paskirtimi, dėl ko nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad, atsakovei atliekant mokėjimus, ieškovė žinojo jų paskirtį ir, be kita ko, priimti įmokų neatsisakė.
27. Anot atsakovės, iš įrodymų visumos yra absoliučiai aišku, jog šalys įmokų mokėjimo metu suderino savo valią dėl įmokų paskirstymo tvarkos, t. y. visos atsakovės atliktos įmokos buvo mokamos pagrindinei skolai dengti.
28. Paaiškina, jog po atsisakymo priimti skolininko įmoką, kreditorius gali įskaityti įmoką kitoms prievolėms dengti, tačiau toks veiksmas iš esmės reiškia vienašalį įskaitymą, o tuo tarpu Civilinio kodekso 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai draudžia įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Atsižvelgiant į tai, atsakovės nuomone, yra visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorius, iškėlus bylą teisme, be skolininko valios, negali perskirstyti gautų įmokų, bet privalo vadovautis ta paskirtimi, kurią nurodo pats skolininkas.
29. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo mažinti išlaidas dar labiau, kadangi: 1) tarp šalių ginčas kilo iš esmės tik dėl įmokų paskirstymo; 2) ieškovės išlaidos už pareiškimą išduoti teismo įsakymą nebuvo pateiktos teismui iki teismo įsakymo išdavimo, tad jos apskirtai negalėjo būti priteistos; 3) visos ieškovės išlaidos viršija Rekomendacijose įtvirtintus maksimalius dydžius.
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
30. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
31. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimas, kuriuo teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu yra skundžiama tik šio sprendimo dalis, kurioje ieškinys buvo atmestas, dėl ko apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako tik dėl šios sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.
32. Įvertinus apeliacinio skundo turinį, nustatyta, jog ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovės atliktų ieškovei mokėjimų paskirstymo pagal statybos rangos sutartį, nepagrįstai taikė ginčo situacijoje ieškinio senatį, nepagrįstai sumažino priteistinas iš atsakovės ieškovės naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, jog šie apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.
33. Taigi, byloje spręstini klausimai dėl įmokų paskirstymo tvarkos, ieškinio senaties taikymo byloje galimumo bei atitinkamai pagrindų mažinti priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (ne)buvimo.
34. Civilinio kodekso 6.54 straipsnyje yra numatytas įmokų paskirstymas, jame nurodyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs.
35. Taigi, Civilinio kodekso 6.54 straipsnyje numatytas įmokų paskirstymas taikomas tuo atveju, jeigu šalys nėra susitarusios dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos.
36. Bylos duomenimis, tarp ginčo šalių buvo sudaryta statybos rangos sutartis, kurios 6.6 punkte nurodyta, kad „Užsakovui laiku nesumokėjus bet kokių sumų Rangovui šioje Sutartyje nustatytais terminais, užsakovas moka rangovui delspinigius – 0,02 proc. nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną“, o 6.12 punkte įtvirtinta „Šalys aiškiai susitaria, kad iš gautų sumų pirmiausia dengiamos netesybos. Jeigu mokama suma viršija netesybų dydį, likusios sumos dydžiu dengiama pagrindinės prievolės dalis. Netesybų sumokėjimas neatleidžia šalių nuo pagal šią Sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymo“. Taigi, šios sutarties nuostatos liudija, jog ginčo šalys statybos rangos sutartimi buvo aiškiai susitarusios tiek dėl delspinigių mokėjimo laiku nesumokėjus bet kokių sumų pagal statybos rangos sutartį, tiek ir dėl įmokų paskirstymo tvarkos.
37. Civilinio kodekso 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo srityje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, taikant nurodytos teisės normos reglamentuojamą įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003). Sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalis).
38. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad aukščiau aptartas statybos rangos sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl įmokų paskirstymo tvarkos šalių buvo pakeistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės byloje pateikta pretenzija, kurioje buvo nurodoma, kad „Veikdami gera valia, nurodytų sumų kol kas nereikalaujame, tačiau Jums šioje pretenzijoje nurodytu terminu nesumokėjus pagrindinės skolos, UAB „KRS“ svarstys nurodytų sumų išieškojimo galimybę“, iš esmės yra vertintina kaip ieškovės siekis bendradarbiauti su atsakove bei siekis rasti tinkamą bei abiem šalims priimtiną ginčo sprendimo būdą, tačiau ne kaip statybos rangos sutartyje nurodytos šalių valios pasikeitimą dėl įmokų paskirstymo tvarkos.
39. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog ginčo atveju tarp šalių buvo aiškiai aptarta bei kiekvienai iš šalių žinoma įmokų paskirstymo tvarka, kuri šalių iki ginčijamo sprendimo priėmimo momento nebuvo pakeista, t. y. jog iš gautų atsakovės sumokėtų sumų pirmiausia dengiamos netesybos. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esant šalių susitarimui dėl įmokų paskirstymo tvarkos, atsakovės nurodymas mokėjimo paskirtyje, jog yra atsiskaitoma kitokiu būdu, t. y. dengiant pagrindinį įsiskolinimą, o ne netesybas, iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės ir negali pakeisti egzistavusio statybos rangos sutartyje šalių susitarimo dėl įmokų paskirstymo tvarkos iš gautų atsakovės sumokėtų sumų pirmiausia dengti netesybas.
40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas bylos aplinkybes, teismų praktiką, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės atliktus mokėjimus ieškovė negalėjo panaudoti delspinigių dengimui, kurių tuo metu iš atsakovės nereikalavo. Pažymėtina, jog esant šalių susitarimui dėl delspinigių dydžio bei įmokų paskirstymo tvarkos, nelogiška reikalauti iš ieškovės kaip kreditorės papildomai raštu informuoti atsakovę kaip skolininkę apie tai, jog bus skaičiuojami delspinigiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuojant šalių susitarimui dėl delspinigių dydžio bei įmokų paskirstymo tvarkos atsakovė turėjo suvokti ir iš esmės negalėjo nesuvokti, jog laiku nemokėdama mokėtinų sumų pagal statybos rangos sutartį ieškovė gali skaičiuoti delspinigius, kuriuos gali dengti iš gautų sumų pirmiausiai. Vien ta aplinkybė, jog reikalavimas dėl delspinigių priteisimo buvo pareikštas iškėlus teisme bylą, nepaneigia šiuo ginčo atveju egzistavusio šalių susitarimo tiek dėl delspinigių skaičiavimo, tiek ir dėl įmokų paskirstymo tvarkos, kuri šiuo atveju ir buvo teisėtu pagrindu ieškovei atsakovės atliktus mokėjimus paskirstyti būtent pagal šalių aptartą ir statybos rangos sutartyje įtvirtintą susitarimą.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu neįvertino tarp ginčo šalių egzistavusio susitarimo dėl įmokų paskirstymo tvarkos, nepagrįstai vadovaudamasis tik Civilinio kodekso 6.54 straipsnio nuostatomis, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neturėjo įstatyminės teisės atsakovės atliktus mokėjimus pagrindinei skolai dengti patikslintu ieškiniu vienašališkai perskirstyti.
42. Be to, apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliaciniame skunde nurodytam argumentui, jog ginčo situacijoje nėra praleistas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl delspinigių priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009). Įvertinus tai, jog atsakovė ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras apmokėdavo dalimis, darytina išvada, jog tokiu atveju ji pripažino savo prievoles ir ieškinio senaties terminas dėl delspinigių priteisimo buvo skaičiuojamas iš naujo nuo kiekvieno atsakovės atlikto mokėjimo. Šios aplinkybės liudija, jog nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę reikalauti priteisti delspinigius, kurių dydis pagrįstas parengta ir byloje pateikta ieškovės prašomų priteisti pagrindinės skolos ir delspinigių apskaičiavimo lentele bei kuris sudaro 97,93 Eur sumą.
43. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti pilna apimtimi, t. y. priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 20 402,71 Eur skolos bei 97,93 Eur delspinigių.
44. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai keistina ir suma, nuo kurios skaičiuojamos 8 proc. dydžio metinės palūkanos, ieškovei iš atsakovės priteisiant 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 20 540,64 Eur (20 402,71 Eur + 97,93 Eur + 40 Eur) sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis, Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis 3 straipsnio 2 dalis).
45. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas pilna apimtimi, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi, paliktinos nepakeistos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo
46. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeistas, perskirstomos ir šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.
47. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Ieškinio tenkinimo atveju, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos pastarosios turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo iš viso 3 284,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 461 Eur žyminis mokestis bei 2 823,17 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
48. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju išlaidos advokato pagalbai apmokėti tik nežymiai viršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (įsakymo redakcijos iki 2015 m. kovo 20 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d., atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų datą) nurodytus maksimalius dydžius. Pagal bylos medžiagą, byloje buvo rengiami keli ieškovės procesiniai dokumentai, buvo tikslinami reikalavimai, teikiami delspinigių skaičiavimai. Vien pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog šiuo atveju ginčo pobūdis (reikalavimas dėl skolos bei delspinigių priteisimo) yra nesudėtingas, nesudaro pagrindo mažinti ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, kadangi ginčo pobūdis yra tik vienas iš aspektų, kuriuo remiantis spręstinas klausimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, tačiau savaime nėra laikytina aplinkybe, kuri vienareikšmiškai liudija apie pagrindo mažinti priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti buvimą.
49. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog byloje nėra pagrindo mažinti ieškovės prašomas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, dėl ko ieškinio tenkinimo atveju iš atsakovės ieškovės naudai priteistina visa patirtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų suma – 3 284,17 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
50. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Kadangi apeliacinis skundas tenkintas, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos jos patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pateikė įrodymus, jog turėjo iš viso 66 Eur bylinėjimosi išlaidų, kuriuos sudaro 66 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, ši suma apeliacinio skundo tenkinimo atveju priteistina iš atsakovės ieškovės naudai.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r ė :
ieškovės UAB „KRS“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:
„Ieškovės UAB „KRS“ ieškinį tenkinti visa apimtimi.
Priteisti ieškovei UAB „KRS“ (į. k. 133630961) iš atsakovės UAB „Elmonta“ (į. k. 122217769) 20 402,71 Eur (dvidešimties tūkstančių keturi šimtai dviejų eurų 71 ct) skolą, 97,93 Eur (devyniasdešimt septynių eurų 93 ct) delspinigius, 40 Eur (keturiasdešimties eurų) sumą pagal įstatymą, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (20 540,64 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovei UAB „KRS“ (į. k. 133630961) iš atsakovės UAB „Elmonta“ (į. k. 122217769) 3 284,17 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų 17 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Palikti galioti nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones iki visiško sprendimo įvykdymo.
Priteisti ieškovei UAB „KRS“ (į. k. 133630961) iš atsakovės UAB „Elmonta“ (į. k. 122217769) 66 Eur (šešiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Andrius Verikas
Renata Volodko