Civilinė
byla Nr. 3K-3-315/2007
Procesinio sprendimo
kategorijos: 30.2; 32.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. liepos 13 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir
Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį
atsakovui AB „VST“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas A. J. prašė priteisti iš
atsakovo AB „VST“ 101 260 Lt nuostolių atlyginimo už pastato (transformatorinės)
naudojimą. Patikslinęs ieškinio reikalavimus, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 6960 Lt nuostolių (negautų
pajamų) atlyginimo ir įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per mėnesį sudaryti su
ieškovu pastato-transformatorinės pirkimo-pardavimo sutartį savo sąnaudomis dėl
pastato išpirkimo už 94 300 Lt atsiskaitant sutarties sudarymo metu ir taip
atlyginant ieškovo patirtus nuostolius.
Ieškovas nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 6 d. jis įsigijo
pastatą (transformatorinę) (duomenys neskelbtini), kuriame yra
sumontuoti atsakovui priklausantys elektros energijos tiekimo įrenginiai.
Ieškovui priklausančiu pastatu naudojasi tik atsakovas, jis gauna iš to naudą,
nors pastato išlaikymo išlaidas, įtrauktas į elektros energijos tiekimo kaštus,
turi padengti ieškovas. Jis siūlė atsakovui įsigyti pastatą, tačiau šis
atsisakė motyvuodamas tuo, kad turi teisę servituto pagrindu naudotis pastate
sumontuotais įrenginiais. Ieškovas nurodė, kad pagal Energetikos įstatymo 14
straipsnio 3 dalį energetikos įmonė privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius
dėl energetikos įmonių veiklos, taip pat išpirkti svetimą turtą, jei jį naudoja
savo reikmėms. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo
atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Tiesioginius
nuostolius sudaro turto, kuriuo ieškovas negali naudotis, vertė – 94 300 Lt,
netiesioginius – negautos pajamos iš naudojimosi savo turtu. Tokios rūšies
pastatų nuomos kaina yra mažiausiai 10 Lt/kv. m., pastato vidaus plotas – 87
kv. m. Atsakovas privalo atlyginti nuostolius už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 1 d.,
nes 2004 m. gruodžio 31 d. raštu buvo informuotas apie
neteisėtą naudojimąsi pastatu. Nuostoliai dėl negautų pajamų už 2005 metų
gegužės-gruodžio mėnesius yra 6960 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį
atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ginčijamą pastatą įsigijo turto pardavimo
be varžytynių 2002 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. 02,
ieškovo nuosavybės teisė įregistruota nekilnojamojo turto registre. Pastatas,
kaip transformatorinis punktas, buvo pastatytas ir pradėtas eksploatuoti 1977
metais, ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui priklausantys įrenginiai pastate
įrengti ar šiuo metu eksploatuojami neteisėtai. Teismas konstatavo, kad nėra
pagrindo pripažinti, jog ieškovas patyrė nuostolių dėl atsakovo veiklos.
Sprendžiant ieškovo nurodytų negautų pajamų – 6960 Lt atlyginimo klausimą turi
būti įvertinamas tokių pajamų gavimo realumas. Ieškovas neįrodė, kad jis
pagrįstai tikėjosi gauti tokias pajamas, priešingai, jis teigia, kad, pirkdamas
pastatą, tikėjosi naudotis juo savo numatytai gamybinei veiklai plėtoti, tačiau
vėliau šie planai pasikeitė. Pastato įsigijimo metu ieškovui buvo žinoma jo
paskirtis, taigi ir faktinis negalimumas išnuomoti pastatą. Dėl to negautos
pajamos iš nuomos negali būti vertinamos kaip realiai galimos, tačiau negautos dėl
energetikos įmonės veiklos (Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Be to,
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje negautų pajamų atlyginimas siejamas su neteisėtais
atsakovo veiksmais, kurių nenustatyta. Teismas taip pat nurodė, kad pastato,
kuris pagal paskirtį yra viešojo intereso objektas ir kurio panaudojimo nuomai
galimybės dėl jo specifikos akivaizdžiai ribotos, pirkimas gali būti
pripažintinas kaip paties ieškovo rizikos dėl negautų pajamų prisiėmimas (CK
6.253 straipsnio 1, 5 dalys). Teismas taip pat nurodė, kad CK įtvirtintas
sutarties laisvės principas reiškia, jog draudžiama prieš šalies valią
įpareigoti ją sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą
sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas (CK 6.156
straipsnio 1, 2 dalys), tačiau tokių aplinkybių nenustatyta. CK 4.124 straipsnyje
nurodyta, kad įstatymais, sandoriais ar teismo sprendimu gali būti nustatomi
servitutai. Pagal Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalį perdavimo
sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos
objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui,
remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų
nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose
nustatytų apsaugos zonų ribose. Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje
nurodyta, kad energetikos objektų
apsaugai ir eksploatavimui užtikrinti nustatytose apsaugos zonose esančių žemės
ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutus nustato energetikos objektų apsaugos
taisyklės, kiti teisės aktai; apsaugos zonoje esančių nekilnojamųjų daiktų
savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie jiems
priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo
ar eksploatavimo darbus. Teismas konstatavo, kad ieškovui nuosavybės teise
priklausančiam pastatui įstatymu yra nustatytas servitutas, taigi ieškovas pagal
CK 4.129 straipsnio 1 dalį galėtų reikalauti iš atsakovo arba nuostolių,
atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo, arba vienkartinės ar
periodinės kompensacijos, tačiau tokio reikalavimo nereiškė (ieškovas
nereikalauja priteisti periodinės kompensacijos, o reikalavimas dėl pastato
išpirkimo neprilygintinas nuostolių atlyginimui ar kompensacijai, nes tai būtų
susiję su nuosavybės teisės praradimu). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas
turi galimybę susitarti su atsakovu dėl šiam priklausančio energetikos objekto
perkėlimo ar rekonstrukcijos pagal Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatytą
tvarką, t. y. apmokėdamas šių darbų išlaidas.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą,
2006 m. gruodžio 27 d. nutartimi skundą atmetė ir Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą paliko
nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo
motyvais ir išvadomis. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, kad nagrinėjamoje
byloje negali būti taikomos Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnyje nustatytos
kompensacijos, susijusios su turto išpirkimu, nes ieškovas nėra žemės
savininkas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad ieškovas neprašė priteisti nuostolių,
atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo. Be to, jis apeliacinės
instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad pastatu naudojasi ne tik atsakovas,
bet jame saugomas ir ieškovui priklausantis turtas. Tai reiškia, kad ieškovas
naudojasi pastato dalimi. Ieškovas nepateikė įrodymų, kokia pastato dalimi
naudojasi jis, o kokia – atsakovas, taip pat neįrodyta, kokiai pastato daliai
nustatytas servitutas. Taigi ieškovas neįrodė reikalaujamų priteisti nuostolių
(6960 Lt) dydžio. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu apelianto teiginį, kad
atsakovo veikla yra neteisėta (pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį), nes jis,
apribodamas savininko teises, neatlygintinai naudojasi šio nuosavybe ir gauna
iš to pelną. Teisėjų kolegija konstatavo, kad savininko teisė naudotis
nuosavybe nėra absoliuti. Pagal CK 4.39 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė gali
būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo, t. y.
savininkas gali nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę, jeigu tai neprieštarauja
įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų. Ginčijamas pastatas
pagal paskirtį yra viešojo intereso objektas, todėl jo naudojimas yra ribojamas
įstatymų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas A. J. prašo Vilniaus apygardos teismo
2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti ir priimti naują
sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai,
taikydami CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą,
neatsižvelgė į tai, kad įstatymų nustatytais atvejais šio principo taikymas yra
ribojamas. Vienas iš tokių atvejų nustatytas Energetikos įstatymo 28 straipsnio
1 dalyje, pagal kurią energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos
institucijos nustatyta tvarka išperka ar eksploatuoja vartotojų (juridinių ir
fizinių asmenų) lėšomis iki šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai
naudojamus energetikos objektus, skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti.
Išpirkimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro
2003 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 4-450 patvirtintose
Vartotojų (juridinių ir fizinių asmenų) lėšomis iki Lietuvos Respublikos
energetikos įstatymo įsigaliojimo įrengtų bendrai naudojamų elektros
energetikos objektų, skirtų elektrai perduoti ir (ar) skirstyti, išpirkimo ar
eksploatavimo taisyklėse (ūkio ministro 2005 m. vasario 15 d.
įsakymo Nr. 4-72 redakcija). Pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų
sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad sutarties sudarymas, jei objekto
savininkas atitinka visus šių teisės aktų keliamus reikalavimus ir išreiškia
valią perleisti turtą, energetikos įmonei yra privalomas. Kasatoriaus valdomas
turtas – transformatorinė – yra energetikos objektas, jame įrengti atsakovui
priklausantys elektros energijos paskirstymo įrenginiai. Taigi šis turtas yra
išpirkimo objektas pagal Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalį. Teismai
nurodytų teisės normų nepagrįstai netaikė. Įstatyme nustatytas energetikos
objektų išpirkimas taikomas siekiant išlaikyti savininko teisių bei energetikos
įmonės galimybės vykdyti ūkinę veiklą pusiausvyrą. Atsakovas žinojo, kad
pastatas reikalingas jo veiklai, tačiau nedalyvavo viešosiose varžytynėse,
kuriose pastatą įsigijo ieškovas. Kasatorius siūlė atsakovui išpirkti pastatą
arba sudaryti nuomos sutartį, tačiau šis atsisakė, motyvuodamas, kad pastatui
įstatymu yra nustatytas neatlygintinis servitutas. Tai, kad atsakovas siekia
įgyvendinti savo teisę naudotis pastatu, remdamasis sutarties laisvės principu,
gali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas teise.
2. Teismai, taikydami
CK 4.129 straipsnio ir Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas
dėl servituto nustatymu padarytos žalos atlyginimo, netinkamai aiškino teisės
normas ir nustatė šios bylos įrodinėjimo dalyką. Kasatoriui servituto nustatymu
taikomi suvaržymai yra susiję ne tik su atsakovo poreikiu naudotis pastatu
ūkinei veiklai vykdyti, bet ir su įstatymų nustatytais kitais ribojimais
(Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Konstitucijos 23 straipsnyje bei
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo
protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta asmens nuosavybės teisių apsauga reiškia,
kad, taikant savininko nuosavybės teisių ribojimus, turi būti kompensuoti dėl
to patiriami praradimai. CK 4.129 straipsnyje nurodyta, kad dėl servituto
nustatymo atsirandantys nuostoliai yra atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.
Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuostolius,
atsiradusius dėl energetikos įmonių veiklos apsaugos zonose, atlygina
energetikos įmonė, kuriai nuosavybės teise priklauso apsaugos zonos
nekilnojamajame daikte esantis energetikos objektas. Įstatyme nenurodyta,
kokiais atvejais nuostoliai turi būti atlyginami išmokant vienkartinę, o
kokiais – periodinę kompensaciją. Teismai neteisingai nurodė, kad kasatorius
turėjo įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Servitutas kasatoriaus
turtui yra nustatytas įstatymo (Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnis),
todėl atsakovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Nuostolių atlyginimo
galimybė yra nustatyta įstatyme, taigi pareiga juos atlyginti nepriklauso nuo
civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų CK šeštosios knygos XXII skyriuje,
buvimo. Servituto nustatymo atveju turi būti įrodinėjamas tik servituto
nustatymo faktas, nuostolių dėl servituto nustatymo dydis, priežastinis ryšys
tarp servituto ir nuostolių bei nuostolių atlyginimo subjektas. Teismai šiais
klausimais nepasisakė.
3. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų, kokia
pastato dalimi naudojasi jis, o kokia – atsakovas, t. y. kokiai pastato
daliai yra nustatytas servitutas. Tokios teismo išvados neatitinka byloje
esančiais įrodymais patvirtintų aplinkybių. Servitutas ieškovo pastatui yra
nustatytas įstatymo (Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalis).
Pagal CK 4.128 straipsnio 3 dalį, jei neįvardyta, kad servitutas nustatomas
daikto daliai, jis yra nustatomas visam daiktui, nebent viešpataujančiojo
daikto tinkamam naudojimui užtikrinti užtektų nustatyti servitutą tik daliai
tarnaujančiojo daikto. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad servitutas nustatytas
visam pastatui, nes pastatas kartu su įrenginiais yra vieningas kompleksas,
kuriuo elektros energija yra tiekiama tretiesiems asmenims. Elektros
energetikos įrenginiai užima didžiąją pastato dalį, atsakovas faktiškai
naudojasi visu pastatu, be to, dėl atsakovo veiklos pobūdžio teisės aktais yra
nustatyti apribojimai ieškovui naudotis pastatu. Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai kasatoriaus daiktų buvimą pastate sutapatino su pastato
dalies naudojimu.
4. Nuostolių,
atsiradusių dėl servituto nustatymo, apskaičiavimo ir atlyginimo tvarka
įstatymuose nenustatyta. Teismų aiškinimas, kad tarnaujančiojo daikto savininko
praradimai gali būti atlyginami padengiant asmens patirtus nuostolius ar
sumokant kompensaciją, prieštarauja CK 4.129 straipsniui, pagal kurią
tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius,
kurie atlyginami sumokant kompensaciją (vienkartinę arba periodinę).
Kasatorius, prašydamas priteisti 101 260 Lt, siekė gauti nuostolių,
patirtų dėl servituto, kompensaciją, tačiau teismai, nepagrįstai supriešindami
kompensacijos ir nuostolių sąvokas, neteisingai konstatavo, kad kasatorius
kompensacijos neprašė, bet reikalavo atlyginti nuostolius. Nuostolių sąvoka
pagal analogiją turėtų būti aiškinama remiantis CK 6.249 straipsnio
nuostatomis, t. y. nuostoliai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai
(negautos pajamos). Negautų pajamų atlyginimas šiuo atveju turėtų būti siejamas
ne su neteisėtais veiksmais, bet su servituto nustatymu. Kasatorius nurodė ir
pagrindė negautų pajamų dydį, todėl teismai nepagrįstai konstatavo, kad dėl
servituto patirtų netiesioginių nuostolių dydis yra neįrodytas. Teismai taip
pat nevertino kasatoriaus pateiktų įrodymų dėl tiesioginių nuostolių (žemės
mokesčio mokėjimo). Kadangi servituto nustatymas tam tikrus praradimus sukelia
ir ateičiai, jo laikas neapibrėžtas, todėl pastato savininkas, turėdamas teisę
pasirinkti nuostolių atlyginimo būdą ir atsižvelgdamas į tai, kad servitutas
nustatytas visam pastatui, prašomos priteisti kompensacijos dydį pagrįstai
susiejo su pastato verte. Ieškovas prašomus priteisti nuostolius kildino būtent
iš servituto, todėl teismai, konstatuodami, kad kasatorius iš esmės neprašė
priteisti nuostolių dėl servituto nustatymo, padarė neteisingą išvadą, pagrįstą
netinkamu įrodymų vertinimu.
5. Pagal Energetikos
įstatymo 14 straipsnio 3 dalį nuostolius, atsiradusius dėl energetikos įmonių
veiklos apsaugos zonose, atlygina energetikos įmonė, kuriai nuosavybės teise
priklauso apsaugos zonos nekilnojamajame daikte esantis energetikos objektas.
Taigi šiuo atveju atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovo patiriamus
nuostolius.
6. Teismai nepasisakė
dėl ieškovo reikalavimo priteisti 94 300 Lt kompensaciją. Tai yra
absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies
7 punktas). Ieškovas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti 101 260 Lt
nuostolių atlyginimą (6960 Lt negautų pajamų ir 94 300 Lt kompensaciją už
pastato naudojimą). Patikslintas reikalavimas dėl 6960 Lt negautų pajamų
priteisimo ir įpareigojimo sudaryti pastato pirkimo-pardavimo sutartį už
94 300 Lt buvo papildomas, kuris nereiškia, kad ieškovas atsisakė pradinio
reikalavimo dėl 101 260 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovas nepakeitė
ieškinio dalyko CPK 141 straipsnio prasme.
Atsiliepimu į kasacinį
skundą atsakovas AB „VST“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos
teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą bei Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodyti tokie argumentai:
1. Ieškovas,
pateikdamas procesinį dokumentą, įvardintą kaip patikslinti reikalavimai,
pakeitė ieškinio dalyką, galutinai suformuluodamas visus savo reiškiamus
reikalavimus (CPK 141 straipsnis), tai patvirtina ir ieškovo advokato
paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu. Taigi
teismai pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal ieškovo patikslintą ieškinį.
2. Teismai pagrįstai
konstatavo, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą sudaryti pastato
pirkimo-pardavimo sutartį pažeidžia sutarties laisvės principą (CK 6.156
straipsnis). Teismų išvada, kad Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje neįtvirtinta
šio principo taikymo išimtis, pripažintina pagrįsta, nes ši teisės norma nėra
imperatyvi, ūkio ministro 2003 m. gruodžio 3 d. įsakymu
Nr. 4-450 patvirtintų Taisyklių 22 punkte įtvirtinta teisė atsisakyti
išpirkti energetikos objektą. Kasatoriaus pateiktas nurodytų teisės aktų normų
aiškinimas yra netinkamas ir pažeidžia atsakovo teises. Energetikos įstatyme
yra įtvirtinti ir tokie naudojimosi kitiems asmenims priklausančiu turtu būdai,
kaip servituto nustatymas (14 straipsnio 3 dalis), daikto eksploatavimas (28
straipsnio 1 dalis), daikto perkėlimas (11 straipsnio 4 dalis), taigi daikto
išpirkimas nėra vienintelė nustatyta priemonė. Civilinėje teisėje galioja
dispozityvusis reguliavimo metodas, taigi, nesant įstatyme įtvirtinto draudimo
atsisakyti sudaryti sutartį, toks atsisakymas yra leidžiamas. Be to, ieškinio
reikalavimą sudaryti sutartį patenkinus, įstatymo nustatytas servitutas
neteisėtai pasibaigtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad,
kai nustatytas servitutas savo kaip vienos iš daiktinių teisių paskirtimi
suderina tiek viešpataujančiojo, tiek ir tarnaujančiojo daikto savininkų teises
naudotis nuosavybės objektais, nėra pagrindo šalių papildomai saistyti prievoliniais
teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-196/2005).
3. Teismai pagrįstai
konstatavo, kad ieškovas neprašė priteisti nuostolių, atsiradusių dėl servituto
nustatymo, atlyginimo. Minėta, kad šį reikalavimą ieškovas pakeitė,
pareikšdamas patikslintus ieškinio reikalavimus. Teismas neturi teisės peržengti
pareikštų reikalavimų ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Dėl to kasacinio
skundo argumentai, susiję su 94 300 Lt nuostolių atlyginimu, yra
akivaizdžiai nepagrįsti. Apeliacinio teismo motyvas, kad ieškovas neįrodė,
kokia pastato dalimi naudojasi atsakovas, yra tik teismo samprotavimas,
išeinantis už pareikšto reikalavimo ribų ir nelėmęs teismo sprendimo, be to,
kasatorius šio argumento nepaneigė.
4. Ieškovas
2004 m. gruodžio 29 d. rašte atsakovui (šis raštas yra
pateiktas teismui) pripažino, kad transformatorinę įsigijo, ketindamas ją
naudoti pagal paskirtį, ir, tik pasikeitus planams bei perkėlus gamybinę
veiklą, išlaikyti šį turtą jam tapo nebeaktualu. Taigi apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad ieškovas jau pirkdamas pastatą žinojo apie jo specifinę
paskirtį ir ribotą galimybę juo naudotis, pripažintina pagrįsta. Dėl to
atmestini yra kasacinio skundo motyvai, susiję su tariamai netinkamai
išnagrinėtu ieškovo reikalavimu dėl negautų pajamų.
5. Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pats naudojasi pastato dalimi.
Ieškovo argumentai dėl šios teismo išvados, kuriais keliami fakto klausimai,
nenagrinėtini, nes kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir yra
saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovas A. J. yra
pastato (transformatorinės) (duomenys neskelbtini) savininkas, įsigijęs
šį pastatą turto pardavimo be varžytynių
2002 m. rugsėjo 6 d. aktu. Pastate yra sumontuoti atsakovui
AB „VST“ priklausantys elektros energijos tiekimo įrenginiai. Pastatui įstatymu
nustatytas servitutas, ieškovas negauna iš atsakovo kompensacijos už naudojimąsi
jam priklausančiu pastatu.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio
teismo paskirtis yra spręsti teisės taikymo ir aiškinimo klausimus. Tai sudaro
sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės taikymą ir
aiškinimą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir
nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas
sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo
ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų
kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame
skunde išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys
nurodomus pagrindus, o taip pat atsikirtimai į juos, išdėstyti CPK 351
straipsnyje nustatyta tvarka pateiktuose atsiliepimuose į kasacinį skundą,
kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos
vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu
(interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti
kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos
individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje
(norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).
Dėl nuosavybės
teisės ribojimo konstitucinių pagrindų
Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai
orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus
ekonomines, socialines ir kultūrines
teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius,
socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės
institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus
ir kt.
Vadovaudamasis socialiai orientuotos valstybės
koncepcija, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas nutarimuose analizuoja ir kitus Konstitucijoje įtvirtintus institutus, tarp jų ir nuosavybės institutą. Nuosavybė įpareigoja – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė
funkcija. Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir
disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Nuosavybės
socialinė funkcija suponuoja ir tai,
kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės
reikmių užtikrinimo prisidėti tiek,
kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms
išplaukia iš Konstitucijos (Konstitucinio
Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Pagal
Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti
įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto
pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų
veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino
ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi
pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais
turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės
teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų
teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba)
konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal
kurį įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir
konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės
teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas
1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu
teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji
suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos
teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o
tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d.
nutarimas).
Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d.
nutarime pabrėžė, kad atskirų objektų veikla paprastai turi didesnę reikšmę
šalies ūkio funkcionavimui, visuotinai svarbių funkcijų atlikimui (pašto,
telegrafo, energijos tiekimo ir pan.).
Vertinant šias su nuosavybės teisių ribojimo
konstitucingumo aspektais susijusias Konstitucijos aiškinimo nuostatas
nagrinėjamos bylos kontekste, pripažintina, jog elektros energijos tiekimo
objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši
ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu, o tai pateisina, laikantis pirmiau
nurodytų konstitucinių sąlygų, nekilnojamojo daikto, naudojamo elektros energijos perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams,
nuosavybės teisės ribojimus.
Ieškovo
nuosavybės teisės naudotis ginčo nekilnojamuoju daiktu ribojimo pagrindai ir iš
jų kylančios garantijos
Atsižvelgus į
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes,
darytina išvada, kad ieškovo turto pardavimo be varžytynių 2002 m. rugsėjo 6 d.
aktu Nr. 02 įsigytas ginčo pastatas (ieškovo nuosavybės teisė įregistruota
nekilnojamojo turto registre) įstatymu nustatyto servituto pagrindu yra
tarnaujančiuoju daiktu atsakovo energetikos objekto (viešpataujančiojo daikto),
skirto elektros energijai perduoti ir (ar) skirstyti, tinkamam naudojimui
užtikrinti (CK 4.111, 4.124 straipsniai). Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės 16 d.
įstatymas Nr. IX-884) 14 straipsnio 3 dalyje ir Elektros energetikos
įstatymo (2004 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-2307
redakcija) 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad energetikos objektų
eksploatavimui užtikrinti nustatomi servitutai šių objektų ir įrenginių teisės
aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų
naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie jiems priklausančių ar
jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo
darbus. Nuostolius, atsiradusius dėl energetikos įmonių veiklos apsaugos
zonose, atlygina energetikos įmonė, kuriai nuosavybės teise priklauso apsaugos
zonos nekilnojamajame daikte esantis energetikos objektas (Energetikos įstatymo
14 straipsnio 3 dalis, Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 6 dalis).
Remiantis CK 4.129 straipsniu, be nuostolių atlyginimo, įstatymais, sutartimis,
teismo sprendimu ar administraciniu aktu tarnaujančiojo daikto savininkui gali
būti nustatyta vienkartinė ar periodinė kompensacija, mokėtina
viešpataujančiojo daikto savininko. Be pirmiau nurodytose teisės normose
nustatytų tarnaujančiojo daikto savininkui taikytinų kompensacinio pobūdžio teisinių
garantijų (nuostolių atlyginimo, vienkartinių ar periodinių išmokų),
specialiuose įstatymuose numatyta ir kitų garantijų. Remiantis Energetikos
įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos
institucijos nustatyta tvarka išperka ar eksploatuoja vartotojų (juridinių ir
fizinių asmenų) lėšomis iki šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai
naudojamus energetikos objektus, skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti.
Pagal Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį energetikos objektai,
priklausantys energetikos įmonėms, tačiau esantys kitų savininkų žemėje ar
statiniuose, esant galimybei gali būti rekonstruojami ar perkeliami žemės ar
statinių savininko ir energetikos įmonės susitarimu. Tuo atveju žemės ar
statinio savininkas apmoka energetikos įmonėms rekonstravimo ar perkėlimo
išlaidas. Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad
tais atvejais, jei nustačius žemės servitutus naujų perdavimo, skirstomųjų
tinklų tiesimui ar kitų elektros įrenginių įrengimui būtų iš esmės apribojamas
naudojimasis žemės sklypu, perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriai
žemės sklypo savininko reikalavimu privalo įstatymų nustatyta tvarka išpirkti
tokį žemės sklypą kartu su jame esančiu nekilnojamuoju turtu.
Šioje byloje ieškovas
iš atsakovo reikalauja pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perimti nuosavybę į
ginčo nekilnojamąjį daiktą – pastatą-transformatorinę (duomenys neskelbtini),
sumokant jam 94 300 Lt, t. y. statinio vertę atitinkančią pinigų sumą,
taip atlyginant nuostolius, patirtus dėl nekilnojamojo daikto naudojimosi
apribojimų, kylančių iš įstatymu nustatyto servituto.
Pirmiau
minėta, kad, remiantis Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, energetikos
įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išperka iki
šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus energetikos objektus,
skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti.
Vertinant, ar
atsakovui tenka pareiga, nustatyta įstatymo, sudaryti sutartį (CK 6.156
straipsnio 2 dalis), būtina atsižvelgti į pirmiau nurodytoje teisės normoje
nustatytas išpirkimo sąlygas: pirma, turi būti konstatuotas energetikos objekto
bendras naudojimas; antra, šis energetikos objektas turi būti skirtas energijai
perduoti ir (ar) skirstyti. Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai nenustatė, kad ieškovas yra energetikos objekto, perduodančio ar
skirstančio energiją, naudotojas, t. y. duomenų, kad ieškovui
priklausantys energetikos objekto sampratą atitinkantys įrenginiai būtų
faktiškai naudojami pagal paskirtį ir naudojami bendrai su atsakovu. Be to,
pažymėtina, kad Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas
energetikos objektų, o ne pastatų išpirkimas. Tuo tarpu ieškovas siekia ne tik
įrenginių, bet ir pastato išpirkimo, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
teismų nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis) bei nurodytą
teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad atsakovas neturi pareigos sudaryti
sutartį Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.
Pareiga išpirkti
tarnaujantįjį daiktą atsakovui nekyla ir Elektros energitikos įstatymo 50
straipsnio 7 dalies pagrindu, nes tokia reikalavimo teisė priklauso tik žemės
savininkui, kuriam dėl žemės servitutų nustatymo energetikos objektų naudojimui
iš esmės apribojamas naudojimasis žemės sklypu. Byloje nustatyta, kad ieškovas
nėra žemės sklypo savininkas, o ieškovo nurodomas šios normos taikymas teisės
analogijos pagrindu reikštų CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo pagal
analogiją taikyti specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis
numatančias normas, pažeidimą.
Kita vertus,
nėra teisinių pagrindų vertinimams, kad įstatymu nustatytas servitutas
statiniui iš esmės apribojo naudojimąsi juo, nes jau įsigijimo metu (byloje
nustatyta, jog ieškovas įgijo transformatorinę), preziumuojant, kad ieškovas
veikė kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, jis žinojo ar turėjo žinoti
tikrąją padėtį – elektros įrenginių, kurie sumontuoti įsigyjamame statinyje,
paskirtį ir su jų naudojimu susijusius statinio naudojimo apsunkinimus.
Pastarieji
argumentai taikytini ir vertinant ieškovo poziciją dėl apeliacinės instancijos
teismo nutarties, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis atmesti reikalavimą priteisti iš atsakovo ieškovui 6960 Lt
negautų pajamų, neteisėtumo. Taigi ieškovas neįrodė, kad jis pagrįstai tikėjosi
gauti pajamas iš nuomos, priešingai, jis teigė, kad pirkdamas pastatą tikėjosi
naudotis juo savo numatytai gamybinei veiklai plėtoti, tačiau vėliau šie planai
pasikeitė. Pastato įsigijimo metu ieškovui buvo žinoma jo paskirtis, taigi ir faktinis
negalimumas išnuomoti pastatą. Dėl to negautos pajamos iš nuomos (nuostoliai) negali
būti vertinamos kaip realiai galimos, tačiau negautos dėl energetikos įmonės
veiklos (CK 4.129 straipsnis, Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis).
Dėl ieškinio
dalyko pakeitimo
Ieškovas 2006
m. sausio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo
94 300 Lt nuostolių atlyginimo. Nuostolius sudaro, kaip nurodoma ieškinyje,
turto, kuriuo jis negali naudotis dėl įstatymu nustatyto servituto, vidutinė
rinkos vertė.
2006 m.
liepos 3 d. ieškovas teismui teikė patikslintus reikalavimus civilinėje byloje
dėl nuostolių atlyginimo prašydamas įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per
mėnesį sudaryti su ieškovu pastato-transformatorinės pirkimo-pardavimo sutartį
savo sąnaudomis dėl pastato išpirkimo už 94 300 Lt atsiskaitant sutarties
sudarymo metu ir taip atlyginant ieškovo patirtus nuostolius.
Pirmosios
instancijos teismas patikslintus reikalavimus priėmė ir nagrinėjo iš esmės, t.
y. procesiniu požiūriu ieškovo veiksmai atitiko CPK 141 straipsnyje
reglamentuojamą procesinę situaciją, todėl kasatoriaus argumentai, kad:
ieškovas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti 101 260 Lt nuostolių
atlyginimą (6960 Lt negautų pajamų ir 94 300 Lt kompensaciją už pastato
naudojimą); patikslintas reikalavimas dėl 6960 Lt negautų pajamų priteisimo ir
įpareigojimo sudaryti pastato pirkimo-pardavimo sutartį už 94 300 Lt buvo
papildomas, nereiškiantis, kad ieškovas atsisakė pradinio reikalavimo dėl
101 260 Lt nuostolių atlyginimo; jis nepakeitė ieškinio dalyko CPK 141
straipsnio prasme; apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė absoliutaus teismo
sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte, –
yra nepagrįsti ir atmestini kaip klaidingai aiškinantys proceso teisės normas
(CPK 141, 260, 265, 270, 320, 353 straipsniai).
Dėl šių teisės
aiškinimo argumentų ieškovo kasacinis skundas atmetamas, o Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gruodžio 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK
359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu
ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas
Marčiulionis
Dangutė
Ambrasienė
Gintaras
Kryževičius