Civilinė byla Nr. e2S-215-967/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34670-2020-3
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2021 m. sausio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus A. F. (A. F.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus A. F. (A. F.) pareiškimą skolininkui A. P. dėl teismo įsakymo išdavimo,
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kreditorius A. F. (toliau – kreditorius) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė: 1) priteisti iš skolininko A. P. (toliau – skolininkas) 1 697,12 Eur skolą, 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 469,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2) taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti kilnojamuosius daiktus, esančius bute, pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas jį ar trečiuosius asmenis.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė 2020 m. gruodžio 4 d. teismo įsakymą Nr. eL2-40737-936/2020, kuriuo nutarė išieškoti iš skolininko 1 697,12 Eur skolą, 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gruodžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 431,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-40737-936/2020 kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas nurodė, kad skolininko vengimas atsiskaityti su kreditoriumi, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nors reikalavimas yra turtinio pobūdžio, vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,LITEKO“ duomenimis, skolininkui 2020 metais civilinės bylos neiškeltos, areštas – netaikytas.
6. Teismas pabrėžė, kad kreditorius nepateikė: 1) faktinių duomenų apie skolininko veiksmus, liudijančius jo ketinimus turtą paslėpti ar perleisti; 2) kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas; 3) duomenų apie skolininko turimą turtą, kitus įsipareigojimus, kurie sudarytų pagrindą teismui manyti, jog teismo įsakymo įvykdymas būtų iš esmės apsunkintas ar neįmanomas.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
7. Kreditorius atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eL2-40737-936/2020 ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Skolininkas nuolat turėjo įsiskolinimų kreditoriams (nors ir nedidelėmis sumomis), kas leidžia teigti, jog kreditoriaus prašoma priteisti 1 697,12 Eur skola jam, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele.
7.2. Skolininkas savo vardu neturi jokio registruoto nekilnojamojo turto. Iš nuomojamo buto skolininkas išsikraustė neįspėjęs kreditoriaus ir neapmokėjęs nuomos, komunalinių paslaugų, kas įrodo jo nesąžiningumą bei piktnaudžiavimą. Šios aplinkybės, kartu įvertinus tai, kad reikalaujama suma skolininkui yra didelė, skolininko atžvilgiu pradėta ne viena vykdomoji byla, padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
7.3. Išsikraustęs iš nuomojamo buto, skolininkas paliko daiktus ir dėl jų grąžinimo į kreditorių nesikreipė. Dėl skolininko daiktų – rūbų, buitinės technikos, baldų saugojimo kiekvieną dieną kreditorius patiria tiesioginius nuostolius. Prašydamas skolininko atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kreditorius siekia šių daiktų arešto, pavedant antstoliui juos aprašyti ir realizuoti iš varžytynių, kad būtų sumažinti kreditoriaus patiriami nuostoliai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
10. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikus jokių duomenų, kad skolininkas sieks paslėpti savo turtą ar perleisti. Taigi, bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą byloje susiklosčiusios situacijos kontekste.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
11. Kreditorius pirmosios instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus: UAB „Creditinfo Lietuva“ ataskaitą ir VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro išrašą.
12. Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks įstatymo leidėjo įtvirtintas naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme reglamentavimas yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotą apeliaciją, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.
13. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, konkrečiu atveju aplinkybių, lemiančių būtinybę priimti naujus rašytinius įrodymus – UAB „Creditinfo Lietuva“ ataskaitą ir VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro išrašą, nenustatyta, kreditoriui nepateikus racionalaus paaiškinimo, kodėl minėti rašytiniai įrodymai negalėjo ir nebuvo pateikti laiku, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atsižvelgiant į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, jie yra nevertintini.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
15. Kadangi kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog kreditorius preliminariai pagrindė pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimus, o apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje šalių ginčo dėl to, jog kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo – prima facie pagrįstas, nėra, apeliacinės instancijos teismas pasisako išimtinai tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
16. Kreditorius teigė, kad egzistuoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. teismo įsakymo Nr. eL2-40737-936/2020 neįvykdymo rizika, nes: 1) 1 697,12 Eur skola skolininkui, kaip fiziniam asmeniui, – didelė; 2) skolininkas savo vardu neturi jokio registruoto nekilnojamojo turto; 3) iš gyvenamųjų patalpų išsikraustyta neįspėjus kreditoriaus ir neapmokėjus nuomos, komunalinių paslaugų.
17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje nėra objektyvių duomenų išvadai daryti, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
18. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018).
19. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018), turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-272-370/2019; 2018 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1462-516/2018; 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; kt.), t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą.
20. Todėl, kaip pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019).
21. Nors kreditorius ir akcentuoja skolininko turtinę padėtį, kuri, jo vertinimu, yra sudėtinga (skolininkas neturi jokio nekilnojamojo turto, jo atžvilgiu pradėtos vykdyti vykdomosios bylos), ši savaime nesudaro pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).
22. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus – turimo turto slėpimą, perleidimą, įkeitimą ar jo apsunkinimą bet kokia kita forma (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).
23. Šiuo atveju kreditorius į bylą nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie skolininko ketinimą sumažinti savo turimą turtą ar atlikti kitus nesąžiningus veiksmus. Dėl to, įvertinęs byloje esančius faktinius duomenis ir kreditoriaus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kreditorius nepagrindė skolininko nesąžiningumo, jo ketinimo perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Neįrodžius grėsmės kreditoriui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nėra ir teisėto pagrindo skolininko turto areštui taikyti (CPK 178, 185 straipsniai). Priešingu atveju, pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.
24. Kiti kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, Lietuvos teismų praktikoje laikantis nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje analizuotus atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eL2-40737-936/2020 palikti nepakeistą.
Teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė