Administracinė byla Nr. A-346-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02401-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įsakymų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. N. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų, 7 300 Lt turtinei ir 7 300 Lt neturtinei žalai atlyginti;

3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-123 „Dėl leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įstatymams bei šių aktų panaikinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1R-68, kurio nuostatos buvo pakartotos Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-123 ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakyme Nr. 3-43, nesant tam įstatyminio pagrindo buvo apribota jo konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.) netrukdomai naudotis savo nuosavybe – asmeniniu kompiuteriu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsniu, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1R-68 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173.7 punkte ir 1731 punkte nustatytas naudojimosi kompiuteriu ribojimas yra legitimus, nes BVK 113, 117 straipsniai nustato, jog nuteistieji privalo laikytis dienotvarkės, tačiau nesutinka su nustatyta nuosavybės teisės ribojimo apimtimi, t. y. kad asmeniniais kompiuteriais nuteistieji turi teisę naudotis ne ilgiau kaip 3 valandas per parą. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia ribojimo apimtis neatitinka proporcingumo principo ir pažeidžia nuosavybės teisės esmę. Savo teiginius pareiškėjas taip pat grindė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1-o papildomo Protokolo 1 straipsniu. Pareiškėjo teigimu, teisingumo ministro įsakyme Nr. 1R-68, Departamento direktoriaus įsakyme Nr. V-123 ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakyme Nr. 3-43 numatyti leidimai atskiriems nuteistiesiems naudotis savo nuosavybe su mažesniais apribojimais yra diskriminaciniai ir negali būti pateisinami Konstitucijos 29 straipsnio aspektu. Pareiškėjas akcentavo, kad personalinis kompiuteris atstoja žaidybinį kompiuterį, televizorių, vaizdo grotuvą, muzikos centrą ir elektroninių knygų skaityklę. Naudojimasis išvardintais prietaisais nėra ribojamas, taigi asmenys, išgalintys nusipirkti šiuos prietaisus atskirai, yra geresnėje teisinėje padėtyje nei asmuo, turintis tik personalinį kompiuterį. Tokia diskriminacija, pareiškėjo manymu, laikytina žmogaus teisių pažeidimu, todėl yra pagrindas reikalauti padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, teisės naudotis asmenine nuosavybe ribojimai prieštarauja Konstitucijos 18 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas paaiškino, kad iki ginčijamų įsakymų priėmimo buvo nustatyta vidutinė (statistinė) nuteistųjų naudojimosi personaliniais kompiuteriais trukmė 4 valandos per parą ir mokestis už sunaudotą elektros energiją buvo skaičiuojamas pagal 4 valandų normatyvą. Nuteistųjų teisės naudotis savo nuosavybe apribojimas nuo statistinių 4 valandų per parą iki neaiškiais motyvais pasirinktų 3 valandų per parą, pareiškėjo manymu, yra ne tik neteisėtas konstitucinių teisių ribojimo aspektu, bet ir visiškai nepateisinamas tikslingumo aspektu. Esant tokiam ribojimui neįmanoma nei skaityti elektroninių knygų, nei studijuoti teisės aktų, nei užsiimti kokia nors kita edukacine ar kūrybine veikla. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuteistieji už sunaudotą elektros energiją moka. Naudojimosi personaliniais kompiuteriais kontrolė įkalinimo įstaigose yra daugiau negu pakankama – kompiuteriais naudojamasi specialiai tam įrengtose patalpose, kurios yra kontroliuojamos vaizdo stebėjimo ir įrašymo priemonėmis. Pareiškėjas darė išvadą, kad Teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. (1.23.) 7R-5956 esantys argumentai dėl nuosavybės teisės ribojimo tikslingumo yra nepagrįsti. Vertinant neteisėtais įsakymais padarytą žalą, pareiškėjas prašė atsižvelgti į vidutinį statistinį nuomos mokestį, kuris yra apie 1 proc. nuomojamo daikto vertės per parą. Vidutinė personalinio kompiuterio vertė yra apie 1 000 Lt, taigi, neteisėtu pareiškėjo konstitucinės teisės naudotis savo asmenine nuosavybe ribojimu ir neteisėtu disponavimu jo asmenine nuosavybe (kompiuteriu) jam yra daroma 10 Lt turtinė žala per dieną. Pareiškėjas pabrėžė, kad be turtinės privalo būti atlyginama ir neturtinė žala, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, vertintina tokiu pačiu dydžiu kaip ir turtinė žala. Pareiškėjas nurodė, kad jo teisė naudotis kompiuteriu įkalinimo įstaigoje yra ribojama nuo pat ginčijamų įsakymų įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. balandžio 1 dienos. Tokiu būdu jo teisės buvo apribotos 730 dienų, taigi jam padaryta 7 300 Lt turtinė ir 7 300 Lt neturtinė žala, kurią turi atlyginti valstybė, solidariai atstovaujama neteisėtus įsakymus priėmusių institucijų.

Atsakovai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti

Atsakovai vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 23 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 1.3 punkte, kuriuo pakeistas Taisyklių 1731 punktas (pakeitimai įsigaliojo 2012 m. balandžio 1 d.), numatyta, kad kompiuteriais nuteistieji gali naudotis tik laisvalaikio metu, bet ne ilgiau kaip 3 val. per parą Departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Šiame punkte taip pat nurodyta, kad Departamento direktorius nustato kriterijus, kuriais remiantis laisvės atėmimo vietos direktorius gali asmeniui leisti kompiuteriu naudotis ilgiau negu 3 val. per parą. Naudojimosi kompiuteriais vietas nustato pataisos įstaigos direktorius. Atsakovai nurodė, kad Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 buvo patvirtinti Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ir Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijai (toliau – ir Kriterijai). Atsakovai rėmėsi Kriterijų 1-4 punktais, nurodė, kad Teisingumo ministerija neturi duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei 3 val. per parą ir kaip į jo prašymą buvo atsakyta, todėl pasisakyti konkrečiai dėl jo teisių pažeidimo negalėjo. Atsakovų manymu, naudojimosi asmeniniu kompiuteriu tvarka įkalinimo įstaigose nevertintina kaip pažeidžianti pareiškėjo teisę naudotis asmeniniu kompiuteriu, o 2012 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas nepažeidžia kalinamųjų teisės naudotis asmeniniais kompiuteriais. Atsakovai rėmėsi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, ir pabrėžė, kad, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Atsakovai Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Atsakovai vadovavosi BVK 5, 96 straipsniais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013, pažymėjo, kad pagal BVK 112 straipsnio 2 dalį, 113 straipsnį teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka ir dienotvarkė yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos yra įstatymu nustatyta nuteistųjų speciali pareiga (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Atsakovai pažymėjo, kad, pagal nuo 2012 m. balandžio 1 d. galiojančių Taisyklių (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr.1R-68 redakcija) 1731 punktą nuteistieji šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais naudojasi tik laisvalaikio metu, bet ne ilgiau kaip 3 valandas per parą Departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Departamento direktorius nustato kriterijus, kuriais remiantis pataisos įstaigos direktorius gali nuteistajam leisti naudotis šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais ilgiau kaip 3 valandas per parą. Naudojimosi šių Taisyklių 173 punkte nurodytais daiktais vietas nustato pataisos įstaigos direktorius. Departamento direktorius, vykdydamas minėtų Taisyklių nuostatas, patvirtino Aprašą ir Kriterijus, o Vilniaus pataisos namų direktorius 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3-43 patvirtino Nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašą. Atsakovai pažymėjo, kad minėtas teisinis reguliavimas patenka į pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemones (BVK 113 str.). Atsakovai atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. 3-43, kuriuo nustatyta nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarka, yra norminis teisės aktas, kadangi jis nustato elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Todėl pirmiausiai turi būti ištirta, ar jis atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, ir tik pripažinus aktą prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, norminį administracinį aktą galima laikyti panaikintu (ABTĮ 115 str.). Atsakovai atkreipė dėmesį, kad, remiantis ABTĮ 110 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas nėra tinkamas subjektas paduoti prašymą ištirti (panaikinti) norminio administracinio akto teisėtumą pagal ABTĮ 110 straipsnį, nes įstatymas jam tokios teisės nesuteikia. Atsakovai pažymėjo, kad, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu, pareiškėjas turėtų teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą tuo atveju, jeigu teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, t. y. susiejus jo prašymą su individualiu skundu. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju pareiškėjas neskundžia konkrečių atsakovų veiksmų. Esant šioms aplinkybėms, nustačius, kad pareiškėjas teismui jokių reikalavimų, susijusių su jo individualių teisių pažeidimu nereiškia, atsakovai darė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas panaikinti norminį aktą turėtų būti atsisakytas priimti kaip nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Atsakovai akcentavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad Vilniaus pataisos namų direktorius, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio, Taisyklių 1731 ir 174 punktų nuostatomis ir jų nepažeisdamas, 2012 m. kovo 28 d. patvirtino įsakymą Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“. Atsakovai pažymėjo, kad, remiantis Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-123 nuostatomis, nuteistojo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra absoliuti (BVK 96 str.), o šią teisę įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai pataisos įstaigų administracijai suteikia diskreciją nustatyti ilgesnį nei numato bendroji taisyklė (ne ilgiau kaip 3 val. per parą) naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką, jei lengvosios ar paprastosios grupės laikymo sąlygų nuteistasis to prašo ir jis realiai atitinka kurį nors Kriterijų (1.1-1.8 p.). Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, jog jis realiai atitinka kurį nors Kriterijų ir jam gali būti išduotas leidimas naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas, o ir Vilniaus pataisos namai nėra gavę pareiškėjo prašymo, nurodant teisėtas priežastis, naudotis kompiuteriu ilgiau nei tai numatyta norminiuose teisės aktuose. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių Teisingumo ministerijos, Departamento ar Vilniaus pataisos namų, kurių atžvilgiu suformulavo reikalavimą atlyginti žalą, galimai neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis patyrė neturtinę ir turtinę žalą. Atsakovai pažymėjo, kad nuteistas asmuo turi ne tik teises, laisves, bet ir Bausmių vykdymo įstatymu nustatytas pareigas su apribojimais. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė ir konkrečiai neįvardijo Vilniaus pataisos namų kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus pataisos namai būtų sąmoningai, pažeidžiant įstatyminius reikalavimus, siekę diskriminuoti pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu. Pareiškėjas pataisos namuose yra laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl jokios išimtys, o juolab, pažeidžiančios galiojančių teisės aktų nuostatas, jam negali būti taikomos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo psichinę sveikatą. Nei Vilniaus pataisos namų Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusi su skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių psichologinių ar sveikatos pablogėjimų. Pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paremti samprotavimais ir prielaidomis. Atsakovai darė išvadą, kad, nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą nutraukė, o likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi BVK 10 straipsnio 1 dalimi, 5, 11 straipsniais, 96 straipsnio 1-5 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013 ir pažymėjo, kad turi būti paisoma BVK įtvirtintų pataisos įstaigų režimo reikalavimų. Teismas rėmėsi BVK 112 straipsnio 2 dalimi, 113 straipsniu, 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, nustatė, kad Teisingumo ministerija, vykdydama BVK 96 straipsnyje nustatytą įstatymų leidėjo pavedimą, patvirtino su šių įstatymo straipsnio nuostatų įgyvendinimu susijusias Taisyklių normas, reglamentuojančias nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais tvarką, o Departamento direktorius, vykdydamas minėtų Taisyklių nuostatas, patvirtino Aprašą ir Kriterijus. Teismas rėmėsi Taisyklių 1731, 174 punktais, BVK 113 straipsniu, Aprašo 1-3 punktais, Kriterijų 1.1-1.8, 2-4 punktais, pabrėžė, kad nuteistojo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra absoliuti (BVK 96 str.), o šią teisę įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai pataisos įstaigų administracijai suteikia diskreciją nustatyti ilgesnį nei numato bendroji taisyklė (ne ilgiau kaip 3 val. per parą) naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką, jei lengvosios ar paprastosios grupės laikymo sąlygų nuteistasis to prašo ir jis realiai atitinka kurį nors Kriterijų (1.1–1.8 p.).

Teismas neabejojo Taisyklių ir Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-123 „Dėl leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą“ atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams, pažymėjo ir tai, kad juos kaip teisėtus yra vertinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-309/2013, todėl neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl minėtų teisės norminių aktų atitikties aukštesnės juridinės galios aktams vertinimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad, jo vertinimu, minėtais teisės aktais yra teisėtai nustatyta kompiuterių naudojimosi pataisos įstaigose tvarka, kad jų naudojimasis ilgiau negu tris valandas pagal nustatytą tvarką taip pat galimas, todėl pareiškėjo motyvai apie neproporcingą teisių ribojimą yra visiškai nepagrįsti. Teismas akcentavo, kad net laisvėje esančių asmenų nuosavybė turi būti naudojama laikantis tam tikrų pareigų, apribojimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Teismas pažymėjo, kad įsakymai, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas, yra norminiai teisės aktai, kurių teisėtumo nagrinėjimo tvarka nustatyta ABTĮ 16 skirsnyje. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje nustatytą subjektų ratą, todėl prašymą ištirti atitinkamo norminio administracinio teisės akto teisėtumą jis gali reikšti tik ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.), kurioje iškeliamas konkretus administracinis ginčas, kurį sprendžiant tuo aktu turi būti remiamasi. Pareiškėjas savo prašymo ištirti minėtų norminių teisės aktų teisėtumą nesusiejo su jokiu konkrečiu nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu, t. y. neskundė jokio konkretaus Vilniaus pataisos namų priimto administracinio akto ar veiksmo, susijusio su šių aktų taikymu, o išdėstė abstraktaus pobūdžio nusiskundimus. Jo prašymas ištirti atitinkamų norminių administracinių teisės aktų nuostatų teisėtumą nesusietas su nagrinėjama individualia byla, yra abstraktaus pobūdžio, todėl teismas darė išvadą, kad jis nėra pagrįstas.

Teismas rėmėsi Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3-43, patvirtinto Nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo 5, 6 punktais, nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktorius 2013 m. spalio 23 d. patvirtino naudojimosi kompiuteriais grafiką. Teismo vertinimu, Vilniaus pataisos namų direktoriaus skundžiamas įsakymas taip pat yra norminis teisės aktas. Pareiškėjo prašymas jį naikinti, nesiejant su nagrinėjama individualia byla, nėra pagrįstas teisiniais motyvais, todėl negali būti tenkinamas. Teismo vertinimu, Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3-43 nenukrypstama nuo Departamento direktorius 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-123 nuostatų, kurios teismui nekelia abejonių.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje atsisakė reikalavimo priteisti turtinę žalą, todėl šioje dalyje teismas administracinę bylą nutraukė.

Spręsdamas, ar pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010 ir pažymėjo, kad šioje byloje nenustatytos jokios neturtinės žalos atsiradimo sąlygos, todėl pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas M. N. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, jo skundžiami teisės aktai yra neteisėti, riboja jo konstitucinę nuosavybės teisę nesant tam įstatyminio pagrindo ir konstituciškai pagrįstų tikslų. Pareiškėjas pažymi, kad jam nėra žinoma pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, todėl daro išvadą, kad teismo nutartis neatitinka Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime suformuluotų reikalavimų, kad teismo sprendimai turi būti grindžiami teisiniais argumentais (motyvais). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo skundas byloje ir yra konkretus ginčas, nes skundžiamais įsakymais pažeidžiamos jo konstitucinės teisės dėl nuosavybės ribojimo ir diskriminavimo. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl skundžiamų įsakymų tikslingumo ir proporcingumo. Pareiškėjo manymu, nuteistųjų teisė naudotis savo nuosavybe apribojimas iki neaiškiais motyvais pasirinktų 3 valandų per parą yra neteisėtas konstitucinių teisių ribojimo aspektu, nepateisinamas tikslingumo aspektu. Pareiškėjas pažymi, kad nuteistiesiems neribojamas naudojimasis žaidybiniais kompiuteriais, televizoriais, vaizdo ir muzikos grotuvais, kitais pramoginio pobūdžio daiktais, o edukacijai būtinais personaliniais kompiuteriais naudotis leidžiama tik 3 valandas per dieną. Pareiškėjas pažymi, kad nuteistųjų teisių suvaržymai ar apribojimai turi būti nustatyti ir aiškiai apibūdinti įstatymų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl jo diskriminavimo, kadangi nuteistieji, turintys žaidybinį kompiuterį, televizorių, vaizdo grotuvą, muzikos centrą, elektroninę knygų skaityklę ir t. t. gali laisvai naudotis šia savo nuosavybe neribojamai pagal įkalinimo įstaigos dienotvarkę. Pareiškėjas daro išvadą, kad nuteistieji yra diskriminuojami pagal turtinį požymį.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai pažymi, kad teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kad išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, todėl teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-309/2013. Atsakovai vadovaujasi Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 23 dalimi, BVK 96 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 1, 2, 4 punktais, Kriterijų 1-4 punktais ir daro išvadą, kad naudojimosi asmeniniu kompiuteriu tvarka įkalinimo įstaigose nevertintina kaip pažeidžianti pareiškėjo teisę naudotis asmeniniu kompiuteriu. Atsakovų manymu, 2012 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas nepažeidžia kalinamųjų teisės naudotis asmeniniais kompiuteriais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su jam kaip nuteistajam pataisos namuose taikomais ribojimais naudotis asmeniniu kompiuteriu. Be to, pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir kreiptis  į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl kitų norminių aktų teisėtumo ištyrimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjas M. N. pirmosios instancijos teismo posėdyje atsisakė savo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Tokią teisę bet kurioje proceso stadijoje jam suteikia Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinės bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“  yra norminis teisės aktas, kurio  teisėtumo patikrinimas galimas tik pagal specialiąsias norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas procesines taisykles. Ginčų dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjimo tvarką nustato  ABTĮ šešioliktas skirsnis, kuris asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo norminio teisės akto teisėtumo patikros, aspektu iš esmės išskiria dvi norminių teisės aktų teisėtumo patikros rūšis, t. y. kai į atitinkamą administracinį teismą kreipiamasi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) ir kai prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą paduodamas ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-451/2014). Pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje numatytų subjektų ratą, todėl prašymą ištirti atitinkamo norminio administracinio teisės akto teisėtumą jis gali reikšti tik ryšium su individualia byla, kurioje iškeliamas konkretus administracinis ginčas, kurį sprendžiant tuo norminiu aktu turi būti remiamasi.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iškėlė ginčą dėl žalos atlyginimo, o neturtinės žalos padarymą sieja su norminių teisės aktų taikymu, kurį atlieka pataisos namų administracija. Taigi sprendžiant šio reikalavimo pagrįstumo klausimą, turi būti remiamasi tiek Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1R-68  bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 , tiek ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3-43, reglamentuojančiais nuteistųjų teisės naudotis asmeniniais kompiuteriais tvarką. Be to, pareiškėjas nurodė ir konkretų tokią teisę galimai pažeidusį pataisos namų administracijos veiksmą - apeliantui 2014 m. spalio mėnesį  paprašius  leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas, Vilniaus PN administracija šio jo prašymo netenkino. Nors šis  pataisos namų administracijos sprendimas nustatyta tvarka apskųstas nebuvo, tačiau leidžia papildomai susieti pareiškėjo reikalavimą individualioje administracinėje byloje su norminių aktų teisėtumo patikrinimu. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo prašymas ištirti atitinkamų norminių administracinių teisės aktų nuostatų teisėtumą nesusietas su nagrinėjama individualia byla.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas ABTĮ 111 straipsnio  pagrindu turėjo teisę pareikšti prašymą ištirti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ teisėtumą, t.y. pareikšti analogišką prašymą, kaip ir Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68  bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-123 atžvilgiu. Tuo tarpu pareiškėjas reikalavo šį norminį aktą panaikinti, o pirmosios instancijos teismas tokį reikalavimą išnagrinėjo iš esmės, nors šią pareiškėjo skundo dalį turėjo atsisakyti priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o priėmęs – nutraukti administracinės bylos dalį kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad  pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė pareiškėjo reikalavimą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 3-43 panaikinimo.

Jau minėta, kad pareiškėjas turėjo teisę, vadovaudamasis ABTĮ 111straipsniu, pareikšti prašymą ištirti byloje taikytinų atitinkamų norminių administracinių teisės aktų teisėtumą. Administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, kad pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-529/2013). ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Taigi kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-502/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl nuteistųjų teisės naudotis kompiuteriais konstatuojama, kad nuteistųjų teisė naudotis kompiuteriais nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje, tačiau ji nėra absoliuti. Teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nesuteikiama nuteistiesiems drausmės grupės laikymo sąlygomis. Paprastosios ir lengvosios grupių laikymo sąlygomis nuteistieji asmeniniais kompiuteriais gali naudotis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ir patys apmokėti už sunaudotą elektros energiją, o pažeidus nustatytą naudojimosi tvarką, pataisos įstaigos direktoriaus motyvuotu nutarimu kompiuteris iš nuteistojo gali būti paimtas ir saugomas, Šią teisę įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai pataisos įstaigų administracijai suteikia diskreciją nustatyti ilgesnį nei numato bendroji taisyklė (ne ilgiau kaip 3 val. per parą) naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką, jei lengvosios ar paprastosios grupės laikymo sąlygų nuteistasis to prašo ir jis realiai atitinka kurį nors Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtintų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-309/2013, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.I-6573-189/2014, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.I-9015-473/2014 )

Pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijusių su byloje taikytinų norminių aktų teisėtumo patikrinimu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos  teismo pozicijai, kad minėtais teisės aktais yra teisėtai nustatyta kompiuterių naudojimosi pataisos įstaigose tvarka, kad jų naudojimasis ilgiau negu tris valandas pagal nustatytą tvarką taip pat galimas, kad net laisvėje esančių asmenų nuosavybė turi būti naudojama laikantis tam tikrų pareigų, apribojimų.

Kiekvienas norminiu teisės aktu nustatytas asmens teisių ir teisėtų interesų ribojimas turi būti numatytas įstatyme, siekti teisėto tikslo ir būti proporcingas. Jau minėta, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnis suteikia teisę nuteistiesiems naudotis kompiuteriu, tačiau numato ir tam tikrus šios teisės ribojimus. Šie ribojimai siekia teisėto tikslo – užtikrinti nustatytą pataisos įstaigų režimą ir pataisos įstaigų vidaus tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi.

Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą proporcingumo principo prasme, pažymėtina, jog pagal Konstitucinio Teismo suformuotą oficialią konstitucinę doktriną, proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog proporcingumo principas itin plačiai išvystytas ir Europos Sąjungos teisminių institucijų praktikoje – remiantis šiuo principu vertinamas tiek Europos Sąjungos institucijų aktų, tiek ir valstybių narių veiksmų – nacionalinių teisės aktų teisėtumas. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos teisės nuostata nustatytos priemonės būtų tinkamos atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (žr. 2010 m. birželio 8 d. sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, 51 punktas ir jame nurodyta teismų praktika, 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo Stichting Al-Aqsa prieš Europos Sąjungos Tarybą (C-539/10 P) ir Nyderlandų Karalystė prieš Stichting Al-Aqsa (C-550/10 P) 122 punktą ir jame nurodytą teismų praktika).

Įvertinusi byloje taikytinus norminius teisės aktus šiuo aspektu, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas nemato pagrindo abejoti, jog šie aktai prieštarauja proporcingumo principui, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pradėti Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68  bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-123 teisėtumo patikrą. Tokios patikros būtinumui nėra pakankamai teisinių argumentų ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ atžvilgiu.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo diskriminavimu kitų nuteistųjų atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas turi teisę pasirinkti kokiu elektroniniu prietaisu naudosis, siekdamas patenkinti savo poreikius įkalinimo įstaigoje. Tai, kad naudojimuisi kai kuriomis elektroninių prietaisų rūšimis yra nustatyti papildomi ribojimai, yra sąlygota šių prietaisų paskirtimi, atliekamomis funkcijomis, techninėmis galimybėmis ir negali būti laikoma nepagrįsta diskriminacija.

Pareiškėjas jo galimai patirtą neturtinę žalą kildina iš minėtų norminių aktų taikymo ir juos pačius nurodo kaip neteisėtus veiksmus, kurie varžo jo teises. Minėti Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio nuostatas įgyvendinantys poįstatyminiai norminiai teisės aktai priimti kompetentingų subjektų jiems įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271straipsnis), gali būti tenkinamas esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.271 straipsnio prasme nustatinėjimas yra teisiškai beprasmis, nes nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai netenkintas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Teismo sprendimas keistinas,  nutraukiant administracinės bylos dalį  ir dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“, o likusią dalį paliekant nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip :

„ Administracinės bylos dalį dėl M. N. reikalavimų priteisti turtinę žalą ir panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ nutraukti.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Likusią  teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.