Civilinė byla Nr. e2A-1174-896/2025

Teisminio proceso Nr. 2-33-3-01740-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.2.; 3.3.1.19.2

 (S)  

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1539-1110/2025 pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovui A. J. dėl žemės sklypo atlaisvinimo ir lietaus nubėgimo sistemos įrengimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu prašė: 1) įpareigoti atsakovą A. J. (toliau – ir atsakovas) savo lėšomis per 30 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti neteisėtai užimtą B. K. žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį, pašalinant žemės sklype esantį A. J. priklausantį betono bloką, kuris pažymėtas matininko Š. V. 2023 m. rugsėjo 8 d. betoninio bloko schemoje (toliau tekste ir – Betono blokas); 2) įpareigoti atsakovą A. J. įrengti jam priklausančio ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo lietaus nuotekų nuvedimo sistemą (lietvamzdžius), kad lietaus vanduo nebėgtų į ieškovės valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) atsakovui neįvykdžius šių įpareigojimų per teismo nustatytą terminą, skirti atsakovui 30,00 Eur baudą už kiekvieną uždelstą dieną iki faktinio visų įpareigojimų įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškinyje nurodė, kad ieškovei B. K. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypas ir jame esantis ūkinis pastatas, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovei priklausantis žemės sklypas ribojasi su atsakovui A. J. priklausančiu žemės sklypu ir jame esančiu ūkiniu pastatu, esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, jog ieškovės ir atsakovo statiniai turi šlaitinį stogą ir šie stogai yra sujungti. Atsakovui priklausančio pastato šlaitinio stogo šlaito nuolydis yra į ieškovės žemės sklypo pusę ir šio ūkinio pastato šlaitinio stogo konstrukcijų dalis yra virš ieškovės žemės sklypo, t. y. patenka į ieškovės žemės sklypą ir šioje atsakovui priklausančio pastato stogo dalyje nėra įrengta jokia lietaus nuotekų surinkimo sistema (lietvamzdžiai), dėl ko visas vanduo nuo atsakovui priklausančio pastato bėga į ieškovės žemės sklypą bei ant ieškovės ūkinio pastato. Dėl tokios situacijos ieškovė patiria daug nepatogumų, nes bėgantis vanduo išplauna gruntą, susidaro balos, tiesiai ant ieškovės pastato tekantis vanduo gadina pastato stogą, sienas, pamatus. Pažymėjo, kad ieškovei ir atsakovui priklausantys žemės sklypai yra nuokalnėje, todėl nuo atsakovo stogo nutekėjęs vanduo toliau bėga per ieškovės žemės sklypą, tokiu būdu išplaudamas žemės sklypo dirvožemį. Ieškovė prašo įpareigoti atsakovą įrengti lietaus nuotekų surinkimo sistemą bei ją nuvesti į savo žemės sklypą. Taip pat ieškovės žemės sklype yra atsakovui priklausantis betoninis blokas, kuris ieškovei trukdo naudotis nuosavybe. Betono blokas buvo įrengtas dar iki ieškovei įsigyjant žemės sklypą, tačiau, kadangi betono blokas yra įrengtas ant šlaito, dėl ilgalaikio vandens poveikio betono blokas pasislinko į ieškovės žemės sklypą. Betono blokas (jo dalis), kuris priklauso atsakovui, yra ieškovės žemės sklypo dalyje ir nors atsakovas buvo įpareigotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Plungės ir Rietavo skyriaus (toliau – NŽT) šį bloką pašalinti, tačiau iki pat šiol tokio įpareigojimo neįvykdė. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovą pašalinti jam priklausantį betoninį bloką iš ieškovei priklausančio žemės sklypo.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės ir atsakovo santykiai yra konfliktiniai. Ieškovės ieškinyje nurodomas betoninis blokas yra ne jo. Betono blokui pakelti reikalingas kranas, o atsakovo įrengta 30 m. ilgio rampa yra įrengta atsakovo, dar iki ieškovei nuosavybės teise įgyjant sodo sklypą. Dėl ieškovės prašomų įrengti lietvamzdžių jis 2019 m. spalio mėn. prašė ieškovės leisti pastatyti kopėčias prie jai priklausančio ūkinio pastato, tam, kad jis galėtų įrengti lietvamzdžius savo ūkiniam pastatui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą A. J. savo lėšomis per 4 (keturių) mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti ieškovės B. K. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį, pašalinant žemės sklype esantį atsakovui A. J. priklausantį betono bloką, kuris pažymėtas matininko Š. V. 2023 m. rugsėjo 8 d. betoninio bloko schemoje, įpareigojo atsakovą A. J. per 4 (keturių) mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrengti jam priklausančio ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo lietaus nuotekų nuvedimo sistemą (lietvamzdžius), kad lietaus vanduo nebėgtų į ieškovės valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); atsakovui A. J. neįvykdžius šių įpareigojimų per teismo nustatytą terminą, skirti atsakovui po 5,00 Eur baudą už kiekvieno įpareigojimo nevykdymą, skaičiuojant už kiekvieną uždelstą dieną iki faktinio kiekvieno iš įpareigojimų įvykdymo, priteisė ieškovei B. K. iš atsakovo A. J. 3835,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje ieškinio netenkino.

Teismas nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,0578 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esantys pastatai, tarp jų ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuosavybės teisė į nurodytą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre įregistruota nuo 1994 m. vasario 8 d., įregistravimo pagrindas – 1994 m. sausio 10 d. Sutartis Nr. 169. Atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso su ieškovės žemės sklypu besiribojantis 0,0766 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esantys pastatai, tarp jų ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini) (toliau abiejų šalių nuosavybės teise valdomi žemės sklypai – Žemės sklypai). Atsakovo nuosavybės teisė į nurodytą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1993 m. lapkričio 12 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-3108 ir 2023 m. gegužės 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 1803 pagrindu.

Teismas nurodė, kad ieškovė, siekdama įrodyti, kad atsakovo sumontuota lietaus nuvedimo sistema yra netinkama, pasitelkė statybų techninės priežiūros specialistą A. B.. Teismui buvo pateiktas 2024 m. lapkričio 20 d. statinio apžiūros aktas Nr. PL-24.11, iš kurio matyti, kad atsakovas tinkamai neįrengė vidinio šlaito lietaus latako ir lietaus nuvedimo sistemos, taip pat, remontuojant stogo dangą, panaudojo detales iš atliekų, ko pasėkoje, lietaus vanduo patenka į vidaus patalpas, stogo medinės konstrukcijos stipriai paveiktos puvėsio, sienų silikatinės plytos paveiktos įrimo. Pateiktose apžiūros akte nuotraukose matosi, kad tarp dviejų stogų įrengta stogo danga yra iš atskirų gabalų, bangos žingsnis neatitinka, yra nesandarių vietų, tinkamai neįrengta lietaus nuvedimo sistema. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju A. B. patvirtino savo padarytas išvadas, kad lietaus nubėgimo sistema įrengta netinkamai, naudotos senos medžiagos, vidinis latakas padarytas iš gabalų, ne visas vanduo nubėga latakais ir didžioji dalis patenka į ieškovės žemės sklypą, dėl ko yra plaunamas gruntas, užtvindomas ieškovės žemės sklypas. Liudytojas taip pat nurodė, kad nors visą sistemą sumontuoti iš atsakovui priklausančio žemės sklypo pusės būtų ir ne visiškai saugu, tačiau tai yra įmanoma, darbus turėtų atlikti specialistai, o ne viską atlikti ūkio būdu, kaip yra padaryta šiuo metu. Teismas sutiko su ieškovės atstovo nurodytais teiginiais, kad atsakovas šiems darbams gali pasitelkti ir trečiuosius asmenis, be to, ir pati ieškovė nurodė, kad nedraudžia atsakovui į jos žemės sklypą ateiti, tačiau tai turi būti daroma su jos žinia ir jai dalyvaujant.

Teismas nustatė, kad atsakovo įrengta lietaus nuotekų nuvedimo sistema nėra tinkamai įrengta, paviršinis vanduo nesurenkamas, nuo atsakovo pastato stogo lietus patenka į ieškovės žemės sklypą, vanduo kaupiasi ieškovės žemės sklype, dėl to yra apribojamas ieškovės naudojamos sklypo dalies naudojimas, gadinamos jai priklausančio pastato konstrukcijos, plaunamas gruntas, todėl padarė išvadą, jog atsakovo įrengta lietaus nuotekų nuvedimo sistema prieštarauja Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkto reikalavimams ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D1-186 patvirtinto statybos techninio reglamento 2.04.01:2018 „Pastatų atitvaros, sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys“ 33.5 punkto reikalavimui, numatančiam, kad vanduo nuo pastato stogo turi būti nuvestas taip, kad nepakenktų pastato konstrukcijoms, keliams, šaligatviams, greta esantiems statiniams, nedarytų žalos aplinkai. Teismas sprendė, kad yra pagrindas šioje dalyje ieškovės ieškinį tenkinti ir atsakovą įpareigoti įrengti jam priklausančio ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), teisės aktų reikalavimus atitinkančią stogo lietaus nuotekų nuvedimo sistemą (lietvamzdžius), kad lietaus vanduo nebėgtų į ieškovės valdomą žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad betono blokas šiuo metu yra ieškovei priklausančioje žemės sklypo dalyje. Ieškovė į bylą pateikė matininko Š. V. 2023 m. rugsėjo 8 d. Betoninio bloko schemą, kurioje nurodyta, kad betoninis blokas nuo 0,28 m. iki 0,42 m. patenka į ieškovės žemės sklypą. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad šiuo metu nei viena dalis betoninio bloko nepatenka į jo žemę. Teismas pažymėjo, kad, išnagrinėjus bylą pakartotinai pirmosios instancijos teisme, objektyviai nustatyti kaip betono blokas buvo įrengtas, nėra galimybės. Ieškovė teigė, kad tuomet, kai žemės sklypą įsigijo, jame betoninio bloko nebuvo, atsakovas teigė, kad jis betoninio bloko neįrenginėjo, tvorą statė be betoninių pamatų. Taigi, atsakovui faktiškai pradėjus valdyti žemės sklypą, jame jau galėjo būti betoninis blokas, nes ir pats atsakovas tiek teismo posėdžio metu, tiek savo procesiniuose dokumentuose (apeliaciniame skunde) nurodė savo versiją, kad buvęs žemės sklypo savininkas galėjo būti pamatus išbetonavęs. Nors atsakovas visuose procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu nurodė, kad betoninis blokas („pamatai“) buvo daryti ne jo, tačiau ta aplinkybė, kad jis jų neįrengė (nesupylė, neišbetonavo) nepaneigia duomenų apie tai, kad betoninis blokas jau buvo įrengtas jam faktiškai gavus valdyti žemė sklypą, o tai buvo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų.

Teismas padarė išvadą, kad „rampa“ buvo sumontuota paties atsakovo. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad būtent atsakovo vadinama rampa ir turi būti laikoma ginčo betoniniu bloku, nes atsakovas į bylą teikė „rampos“ brėžinius, kuris atitinka betoninio bloko nurodomą ir vietą, ir apibūdinimą, tačiau atsakovas nuosekliai visos bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad sklypo ribos žymėjimui jis betono nenaudojo, todėl darytina išvada, kad betoninis blokas jau buvo atsakovui priklausančiame žemės sklype jam gavus jį valdyti ir kad ant šio betoninio bloko jis montavo vadinamą „rampą“ bei statė tvorą, nes teismo posėdžio metu atsakovas pats nurodė, kad tvorai naudojo kampuočius, šiferį ir prie „rampos“ tvirtino tvorą, taip pat, nurodė, kad „rampos“ paskirtis buvo, kad neslinktų žemė. Teismas pažymėjo, kad šalių buvo prašoma pateikti papildomus įrodymus, nurodyti liudytojus, kurie galėtų paaiškinti aplinkybes dėl betono bloko pirminės padėties, tačiau šalys nurodė, kad liudytojų apklausti neprašo, o dėl betono bloko įkėlimo kranu į žemės sklypą byloje nustatyta, kad betono blokas yra išlietas (išmūrytas), tą patvirtino teismo posėdžio metu ir pats atsakovas bei liudytojai A. L. ir A. B..

Teismas taip pat nustatė, kad žemės sklypo riba tarp ieškovės ir atsakovo žemės sklypų šiek tiek keitėsi, kadangi 2016 metais ieškovės sklypui buvo atlikti kadastriniai matavimai. Tą patvirtino šalys teismo posėdžio metu. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad ieškovės žemės sklypo ribos suformuotos pagal 2016 m. lapkričio 25 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą Nr. 68/7782. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyrius (toliau – NŽT) 2017 metais pagal gautą ieškovės skundą atliko žemės sklypų patikrinimą. Iš teismui pateikto NŽT Žemės naudojimo patikrinimo akto 2017 m. sausio 10 d. Nr. 36ŽN-1 matyti, kad šalims priklausančių žemės sklypų ribų patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovo A. J. (Sklype Nr. 9) įrengtos tvoros ir jos elementų nedidelė dalis patenka į ieškovės Sklypą Nr. 8. Siūlyta atsakovui perkelti tvorą ir jos elementus į savo žemės sklypo pusę. Taigi šiuo patikrinimo aktu nustatyta, kad atsakovas buvo nežymiai paslinkęs savo žemės sklypo ribą į ieškovės žemės sklypą, atlikus kadastrinius matavimus nustatyta, kad atsakovo įrengtos tvoros ir jos elementų nedidelė dalis patenka į ieškovės žemės sklypą. Tvora ir jos elementai būtent susidėjo iš atsakovo minimos „rampos“, ant kurios jis montavo tvorą, o šie visi įrengimai (elementai) buvo statomi ant betono bloko. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad „rampos“ paskirtis buvo, kad neslinktų žemė, o ankstesnis žemės savininkas Ž. galėjo išbetonuoti pamatus (sienutę), kuri apsaugotų nuo grunto griuvimo. Kartu su aktu pateiktoje Žemės sklypų schemoje akte minimi tvoros „elementai“ pažymėti – A1, sutampa su betoninio bloko schemoje pažymėta betono bloko buvimo vieta. Taigi tvora ir jos elementai iki atliekant kadastrinius matavimus buvo atsakovo žemės sklype ir atsakovas šia žemės sklypo dalimi naudojosi kaip savo ir šį žemės sklypo plotą laikė savu. NŽT 2017 m. gegužės 18 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 36ŽN-102, sudarytame siekiant nustatyti, ar atsakovas A. J. pašalino ankstesniais aktais nustatytus Žemės sklypų ribų pažeidimus, nustatyta, jog tvoros elementai pašalinti tik iš dalies. Šio patikrinimo akto duomenimis, NŽT specialistei 2017 m. gegužės 18 d. atliekant pakartotinį patikrinimą, dalyvavo ir A. J.. Minėtame patikrinimo akte taip pat yra nurodyta, jog tvoros pamatai, A. J. teigimu, buvo įtvirtinti 1984 m. ir jie priklauso A. J.. Pats A. J. nurodė, kad betoniniai „pamatai” ne jo daryti ir tai tik dar kartą pavirtina aplinkybes, kad betoninis blokas jau buvo atsakovo žemės sklype iki jam perėmus šio žemės sklypo valdymą. Taip pat šiame akte nurodoma, kad atsakovas, norėdamas pašalinti pažeidimus, pradėjo kasimo darbus, tačiau jų nebaigė ieškovei neleidus patekti į jos žemės sklypo dalį. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad „rampos“ ir tvoros dalis yra likusi iki pastato, kitos dalies nėra, nes jis ją nuardė. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad betono bloko pirminė padėtis buvo atsakovo žemės sklypo ribose.

Teismo posėdžio metu liudytojas statybų specialistas A. B. nurodė, kad betono blokas galėjo būti ir atraminė sienelė, nes žemės sklypas buvo su nuolydžiu, todėl atsakovas padarė atraminę sienutę, kad išlygintų savo žemės sklypą, matosi, kad tai padaryta iš seniau, arba tai galėjo būti tvora ar jos dalis. Taip pat nurodė, kad gruntas galėjo paslinkti betono luitą iš atsakovo pusės į ieškovės pusę dėl didelio kiekio vandens. Iš A. B. teismui pateikto statinio apžiūros akto Nr. PL-24.11 matyti, kad dėl bėgančio nuo stogo lietaus vanduo pastoviai plauna gruntą, todėl ant sklypo ribos betoninis blokas, priklausantis A. J., kasmet slenka į B. K. sklypą. Nors atsakovas teigė, kad dėl betono bloko dydžio ir storio jis jokiais būdais negalėtų būti nuplaunamas vandens, tačiau iš teismui pateikto 2020 m. liepos 31 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje matyti, kad A. J. buvo paskirta 38 Eur dydžio bauda už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse 518 str. 1 d. numatytą nusižengimą, t. y. kad savavališkai, nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, vykdė tikrą ar tariamą savo teisę, atsukdamas čiaupą ir palikdamas vandenį bėgti į kito asmens teritoriją. Teismui pateikti ir 2008 m. birželio 9 d. D. R., Z. J., D. B. rašytiniai paaiškinimai, iš kurių matyti, kad iš A. J. žemės sklypo bėga vanduo į B. K. žemės sklypą. Pats atsakovas neneigė, kad jo žemės sklypas yra aukščiau nei ieškovei priklausantis žemės sklypas. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie betoninio bloko matmenis, parametrus, iš kurių būtų galima spręsti, kaip teigia atsakovas, kad jo niekaip negalėtų pajudinti bėgantis vanduo ir slenkantis gruntas. Priešingai, byloje esanti medžiaga leidžia daryti priešingas išvadas, t. y. kad iš atsakovui priklausančių vandens čiaupų bėga vanduo į ieškovės žemės sklypą, taip pat vanduo į ieškovės žemės sklypą bėga ir nuo netvarkingo atsakovui priklausančio ūkinio pastato stogo, taip pastoviai plaunant gruntą.

Teismas sprendė, kad ieškovė dėl atsakovui priklausančio betono bloko, kuris šiuo metu yra ieškovei priklausančiame žemės sklype, negali naudotis jai priklausančia sklypo dalimi ir dėl to yra pažeidžiamos jos, kaip žemės sklypo savininkės, CK 4.40 straipsnyje nustatytos teisės.

Teismas nurodė, kad ieškovė ieškiniu prašė atsakovą aukščiau minėtus pažeidimus įpareigoti pažalinti per 30 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgęs į tai, kad sprendimo priėmimo metu yra žiemos sezonas, esant nepalankioms oro sąlygoms statybos, kasybos ir pan. darbams lauke (dažniems krituliams, minusinei lauko temperatūrai, sušalusiam gruntui), teismas sprendė, kad užtikrinant proporcingumo, sąžiningumo principų įgyvendinimą, atsakovui nustatomas 4 mėnesių terminas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos minėtiems teismo įpareigojimams įvykdyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. J. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimo dalį dėl betoninio bloko pašalinimo panaikinti ir šioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti, sprendimo dalį dėl lietaus vandens nubėgimo sistemos įrengimo pakeisti ir įpareigoti ieškovę leisti atsakovui per 4 mėnesių teismo nustatytą sprendimo įvykdymo laikotarpį dvi dienas nuo 8 iki 17 valandos atlikti vandens nubėgimo sistemos montavimo darbus iš ieškovės žemės sklypo; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 500 Eur už atstovavimą pirmos instancijos teisme, 300 Eur už apeliacinio skundo paruošimą ir sumokėtas žyminis mokestis. Bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas byloje surinktus įrodymus vertino šališkai, pažeidžiant CPK 178 ir 185 straipsnių reikalavimus. Teismas priėmė ir vertino kaip rimtą įrodymą apie žemėje slenkančius pamatinius betono blokus. Vadovaujantis šiais teismo pripažintais įrodymais gali paaiškėti, kad nuslinko ir pastatai. Teismas remiasi ir administracinio nusižengimo medžiaga, kad atsakovas buvo palikęs neužsuktą vandens kraną, kas galimai galėjo turėti įtakos betoninio bloko pasislinkimui. Administracinė byla nagrinėta 2020 metais. Nors šioje administracinėje byloje apie jokio betoninio bloko išplovimą nekalbama. Atsakovas teismui paaiškino, kad taip vadinamos rampos įrengimui nei betono blokas, nei betonas aplamai nebuvo naudojamas. Ši sprendimo dalis grindžiama hipotetinio pobūdžio samprotavimais, kurie nepagrįsti jokiais rimtais įrodymais. Teismas iš esmės sutiko su ieškovės teiginiais apie betono atsiradimo aplinkybes ir tariamą atsakovo mirusios žmonos kaip kranistės vaidmenį įkeliant šį bloką į ieškovės sklypą. Be to, jokie betoniniai pamatai ties žemės sklypo riba nėra įrengti ir atsakovo nebuvo rengiami. Taip vadinamas betoninis blokas daugelį metų yra ieškovės žemėje. Pati ieškovė nurodė, kad šis betono luitas jau buvo jos žemėje perkant sodo žemės sklypą. Taigi, ieškovė galėjo ir gali juo disponuoti savo nuožiūra. Atsakovui teismo sprendimu dirbtinai primesta svetimo daikto nuosavybė ir nustatyti niekuo nepagrįsti įpareigojimai dėl betono luito pašalinimo iš svetimo žemės sklypo.

Atsakovas iš esmės neginčija teismo sprendimo įpareigojimo per 4 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrengti atsakovui priklausančio ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo lietaus nuotekų nuvedimo sistemą (lietvamzdžius), kad lietaus vanduo nebėgtų į ieškovės valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas teismo prašė įpareigoti ieškovę leisti atsakovui iš jos žemės sklypo pusės tokios sistemos įrengimui pastatyti kopėčias arba pastolius. Teismas šį atsakovo prašymą ignoravo ir tokiu būdu sudarė sąlygas tolimesniam ginčui dėl šios spendimo dalies tinkamo įvykdymo. Teismas turėjo įvertinti ieškovės ir atsakovo santykių pobūdį ir įpareigoti ieškovę leisti per 4 mėnesių nustatytą sprendimo įvykdymo laikotarpį 1 dieną nuo 8 iki 17 valandos atlikti vandens nubėgimo sistemos montavimo darbus iš ieškovės žemės sklypo.

Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, turi būti peržiūrėtas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.     

Atsiliepime į atsakovo A. J. apeliacinį skundą ieškovė B. K. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą išsamiai ir nešališkai tyrė visus byloje esančius abiejų šalių į bylą teiktus įrodymus bei posėdžio metu duotus parodymus, apklausė liudytojus, tame tarpe ir statybų specialistą A. B..

Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog betoninis blokas nepriklauso atsakovui. Skundo teiginiai, kad jokie betoniniai pamatai ties žemės sklypo riba nėra įrengti ir atsakovo nebuvo rengiami, o teismas įrodymus vertino pagal tai, kiek jie yra naudingi ieškovei ir pagrindžia jos poziciją dėl betoninio bloko priklausomybės atsakovui, vertinami kaip deklaratyvūs, nesudarantys pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo išvadų, ar jas vertinti kaip nepagrįstas.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, betoninis blokas visada buvo atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, dėl ko logiška, kad jis juo ir naudojosi bei pats jį įrengė. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, jog betoninis blokas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype atsirado pasikeitus žemės sklypo ribai tarp ieškovės ir atsakovo žemės sklypų 2016 metais atlikus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus.

Ieškovės į bylą pateiktu 2017 m. sausio 10 d. NŽT žemės naudojimo ir patikrinimo aktu Nr. 36ŽN-1 buvo nustatyta, kad būtent atsakovo įrengtos tinklinės tvoros ir jos elementų nedidelė dalis patenka į ieškovės sklypą, dėl ko buvo pasiūlyta atsakovui perkelti tvorą ir jos elementus į savo žemės sklypo pusę. 2017 m. balandžio 3 d. NŽT atlikus pakartotinį patikrinimą nustatyta, kad 2017 m. sausio 10 d. akte nurodyti pažeidimai nėra pašalinti, o 2017 m. gegužės 18 d. pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad tvoros elementai pašalinti iš dalies. Taigi, vien aplinkybė, kad dalį tvoros elementų, tame tarpe ir dalį betoninių blokų, atsakovas pašalino dar 2017 metais, patvirtina tai, kad į ieškovės žemės sklypą įsiterpęs betoninis blokas priklauso būtent atsakovui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tvora ir jos elementai, pagal paties atsakovo paaiškinimus bei byloje pateiktus brėžinius, buvo įrengiami būtent betoninio bloko vietoje. Taigi, tvora ir jos elementai iki 2016 metais atliktų ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų buvo atsakovo žemės sklype ir atsakovas šia žemės sklypo dalimi naudojosi kaip savo ir šį žemės sklypo plotą laikė savu, todėl atsakovui pareiga pašalinti visus tvoros elementus, įskaitant ir tvoros pamatinius blokus, atsirado dar 2017 metais, tačiau jis šios pareigos iki šiol nėra įvykdęs. 2017 m. gegužės 18 d. NŽT sudarytame žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 36ŽN-102 buvo konstatuota, jog atsakovas pripažino, kad tvoros pamatai buvo įtvirtinti 1984 m. ir jie jam priklauso. Atsakovo patvirtinimas, jog jis įrengė tvoros pamatus, taip pat atsakovo veiksmai, kai dalį tvoros pamatų jis išardė, patvirtina aplinkybę, jog betoninis blokas priklauso būtent atsakovui, kuris ant savo žemės sklypo ribos buvo įrengęs ne tik tvorą, bet ir rampą.

Nors atsakovas neginčija pareigos įrengti lietaus nuotekų nuvedimo sistemą, tačiau iš esmės tik apeliaciniame skunde pateikė reikalavimą įpareigoti ieškovę leisti jam dvi dienas nuo 8 iki 17 valandos atlikti vandens nubėgimo sistemos montavimo darbus iš ieškovės žemės sklypo. Atsakovas jokio reikalavimo dėl ieškovės įpareigojimo leisti jam dvi dienas nuo 8 iki 17 valandos patekti į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą kartu su atsiliepimu į ieškinį nepateikė. Atsakovas, nors ir buvo atstovaujamas profesionalaus atstovo, t. y. advokato, tokio reikalavimo taip pat nepateikė reikšdamas priešieškinį ar tokį reikalavimą išdėstydamas atskiru dokumentu. Atsakovas turi galimybę pasamdyti specialistus, kurie tinkamai ir kvalifikuotai įrengtų lietaus nuvedimo sistemą, o ne bandyti tokius darbus atlikti savarankiškai, neturėdamas tam reikalingos kompetencijos ir įgūdžių. Atsakovas apeliaciniu skundu kelia klausimus, kurie susiję ne su pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu, bet su jo vykdymu, kas akivaizdžiai yra ne apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Atsakovas, reikalaudamas įpareigoti ieškovę leisti jam patekti į jos žemės sklypą, sąmoningai nutyli aplinkybę, jog lietaus nuotekų nuvedimo sistemą (lietvamzdžius) įrengė jau bylos nagrinėjimo metu, neprašęs teismo jokio ieškovės leidimo patekti į jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ar tuo labiau neprašęs teismo įpareigoti ieškovę leisti atsakovui patekti į jos žemės sklypą tikslu įrengti lietaus nuotekų nuvedimo sistemą (lietvamzdžius).

Byloje liudytoju apklaustas statybų specialistas A. B. nurodė, jog šiuo metu lietaus nuotekų nuvedimo sistema (lietvamzdžiai) yra įrengta netinkamai, nesilaikant jokių reikalavimų, t. y. šiuo metu lietaus nuotekų nuvedimo sistema (lietvamzdžiai) yra įrengta iš nesertifikuotų medžiagų, latako skersmuo yra per mažas atsižvelgiant į ūkinio pastato stogo nuolydį bei stogo plotą, lietaus nuotekų nuvedimo sistema (lietvamzdis) ne visose dalyse yra po šlaitiniu stogu, dėl ko vanduo bėga pro šoną. Todėl atsakovo įrengta lietaus nuotekų surinkimo sistema (lietvamzdis) neatlieka jam skirtos funkcijos.

Ieškovė bylos nagrinėjimo metu buvo pareiškusi, jog jeigu atsakovas lietaus nuotekų nuvedimo sistemai įrengti pasitelktų trečiuosius asmenis, t. y. specialistus, ji neprieštarautų tokių asmenų patekimui į jai priklausantį žemės sklypą, tikslu tinkamai ir kokybiškai įrengti lietaus nuotekų nuvedimo sistemą (lietvamzdžius), todėl nėra pagrindo keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo vykdymo tvarkos.

Atsakovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, atsakovui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje tiesiogiai išdėstyti savo poziciją, vyko ne vienas teismo posėdis. Visus rašytinius įrodymus ir bylai reikšmingas aplinkybes, atitinkamai, galbūt pirmosios instancijos teismo neįvertintas (neištirtas) aplinkybes, atsakovas turėjo galimybę detaliai aptarti apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės negatorinis ieškinys dėl pažeistų teisių, apsunkinant galimybes naudotis jai priklausančiu žemės sklypu, gynimo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniu skundu skundžia iš esmės tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl įpareigojimo pašalinti betoninį bloką. Tuo tarpu dėl įpareigojimo įrengti lietvamzdžius tik nurodo, jog teismas neišsprendė jo prašymo leisti pasistatyti kopėčias ar pastolius ieškovės sklypo dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl sprendimo dalies, kuria atsakovas įpareigotas įrengti lietvamzdžius ir netiria su šia ginčo dalimi susijusių įrodymų.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Atsakovas, kuris prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė, kokių aplinkybių nenustatė pirmosios instancijos teismas ir dėl kokių priežasčių apeliacinio skundo nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka būtų nepakankamas. Pažymėtina, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą. Šalys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškinimus teikė du kartus, yra teismo posėdžio garso įrašas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso A. J. (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 7-10). Žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso B. K. (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 11-13). Iš žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) planų bei fotonuotraukų matyti žemės sklypų dislokacija, o taip pat juose esančių statinių dislokacija. Matyti, kad žemės sklypas rytuose ribojasi su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Be to, šiuose žemės sklypuose esantys ūkiniai pastatai yra toje pačioje žemės sklypo dalyje ir tarp jų sienų yra nedidelis tarpas. Ieškovės ūkinis pastatas yra šiek tiek šiauriau atsakovui priklausančio ūkinio pastato atžvilgiu. Ieškovei priklausančio ūkinio pastato šiaurės rytuose esantis kampas yra 36 cm (vertinant t. 1, b.l. 14 plane nurodytą 5,85 m atstumą tarp žemės sklypo kampo ir ūkinio pastato kampo bei t. 1, b.l. 16 plane nurodytą 6,21 m atstumą tarp žamės sklypo kampo ir pastato kampo, t. y. 6,21 – 8,85 = 0,36) išsikišęs šiaurės rytų kryptimi, o atsakovui priklausančio ūkinio pastato pietvakariuose esantis kampas yra šiek tiek išsikišęs pietų kryptimi (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 14-15, 16, 30). Iš betoninio bloko schemos matyti, kad betoninis blokas yra ant ieškovės ir atsakovo sklypo ribos, šiaurinėje (besiribojančių ūkinių pastatų atžvilgiu) žemės sklypų riboje, pietine plonąja kraštine remiasi į ieškovės ūkinį pastatą, kuris yra šalia atsakovo ūkinio pastato. Betoninis blokas ieškovės žemės sklype į jį patenka 28 cm pietuose ir 42 cm šiaurėje (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 17). Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. sausio 10 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktu pasiūlyta A. J. perkelti tvorą ir jos elementus į savo žemės sklypą (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 19-22). Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. vasario 4 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktu nustatyta, kad pažeidimai nepašalinti (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 33-35). Iš ieškovės pateiktų fotolentelių matyti, kad betoninis blokas remiasi į ieškovės ūkinio pastato sieną (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 52, 54), galimai yra įbetonuotas į ieškovės ūkinio pastato konstrukciją. Tokia betoninio bloko dislokacija atitinka betoninio bloko schemoje atvaizduotą jo dislokaciją. Atsakovas A. J. paaiškinimuose, kuriuos pateikė kaip atsiliepimą į ieškovės ieškinį, be kita ko, nurodė, jog „Dėl betoninio bloko, kaip rašoma ieškinyje, nieko negaliu pasakyti, nes jis yra ne mano. Šį gelžbetoninį gaminį, norint pakelti, reikia krano. Mano paties įrengta 30 metrų ilgio „rampa“ buvo pastatyta anksčiau, nei B. K. nusipirko sodą.“ (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 64). Atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktame „Rampos“ plane matyti, jog atsakovas nurodo, kad jo statyta rampa yra pastatyta iš lygaus šiferio, sustiprinto banguoto šiferio ir kampuočio (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 115). Statinio apžiūros akte, 2024 m. lapkričio 20 d. parengtame A. B., be kita ko nurodyta, kad dėl bėgančio nuo stogo lietaus vanduo pastoviai plauna gruntą, todėl ant sklypo ribos betoninis blokas, priklausantis A. J., kasmet slenka į B. K. sklypą (e. bylos apyrašas, t. 2, b.l. 50).

Dėl įpareigojimo pašalinti betono bloką

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad betono blokas priklauso atsakovui bei, kad jis slenka į ieškovės žemės sklypą. Atsakovo vertinimu, teismas rėmėsi tik ieškovės samprotavimais, kurie nepagrįsti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus.

CPK 178 straipsnyje įtvirtinta procesinė įrodinėjimo pareiga ir numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. CPK įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑9‑1075/2024, 26 ir 27 punktai).

Klausimas, ar šalis, kuriai tenka atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo našta, įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, yra sprendžiamas pagal jos pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal kitos šalies pateiktus atsikirtimus bei juos įrodančius duomenis. Jeigu pastaroji kita šalis neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad šalis, kuriai tenka atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo našta, tas aplinkybes įrodė, tačiau yra vienas iš duomenų, kurių pagrindu teismas nusprendžia, ar įrodinėjimo pareigą turinti šalis ją įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024, 61 punktas).

Vadovaujantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑9‑1075/2024, 28 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad atsakovas pažeidžia jos teises, turėjo įrodyti, kad: 1) betono blokas yra atsakovo; 2) betono blokas iš atsakovo žemės sklypo slenka į ieškovės žemės sklypą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti labiau tikėtina išvadą dėl minėtų įrodinėtinų aplinkybių.

Visų pirma, ieškovė aplinkybes, kad betono blokas yra atsakovo, įrodinėjo tik savo pačios paaiškinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie paaiškinimai nėra nuoseklūs, yra prieštaringi ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Ieškovė teigė, kad kai ieškovė pirko sklypą, jai pasakojo Ž., kad atsakovo žmona buvo krano operatorė ir kranu įkėlė bloką, kad žemės nebyrėtų į buvusią vietą iš kurios šis nuslinko į ieškovės žemės sklypą. Tuo tarpu ieškovės kviestas liudytojas A. B. nurodė, kad labiau tikėtina, jog betono blokas buvo neįkeltas, o išlietas ar išbetonuotas vietoje, o po to nuslinko į ieškovės žemės sklypą. Todėl viena iš ieškovės keltų versijų dėl betono bloko atsiradimo kilmės nepasitvirtino. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nuosekliai viso proceso metu teigė, kad betoninis blokas yra ne jo ir jis jo nepagamino. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad betono blokas ir „rampa“, kurią nurodė įrengęs atsakovas, yra vienas ir tas pats objektas, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Visų pirma, atsakovas jau paaiškinimuose, kuriuos pateikė kaip atsiliepimą į ieškovės ieškinį, nuolat toje pačioje paaiškinimų pastraipoje nurodo betono bloką (kad jo nestatė) ir „rampą“ (kurią pastatė). Taigi, atsakovas nurodo du skirtingus objektus. Be to, kaip nuolat teigė atsakovas, „rampa“ yra sukonstruota iš šiferio ir kampuočio, tuo tarpu iš betono bloko nuotraukų matyti, kad jis yra betoninis, bet ne iš šiferio ir kampuočio. Ieškovė šių atsakovo nurodytų aplinkybių nepaneigė jokiais kitais jos į bylą teiktais įrodymais. Be to, pažymėtina ir tai, kad NŽT Žemės naudojimo patikrinimo aktas 2017 m. sausio 10 d. Nr. 36ŽN-1 ir 2017 m. gegužės 18 d. NŽT Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 36ŽN-102 neįrodo, jog betono blokas yra atsakovo, nes administracine tvarka tiriant ieškovės skundą šios aplinkybės nebuvo nustatinėjamos, o aktų aprašomoji dalis remiasi pačios ieškovės paaiškinimais. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamai duomenų spręsti, jog betoninis blokas yra pagamintas atsakovo ir šis yra jo savininkas.

Be to, nėra pagrindo spręsti, kad betoninis blokas, net jei jis nėra pagamintas atsakovo ir šis nėra jo savininkas, į ieškovės žemės sklypą atslinko iš atsakovo žemės sklypo. Teisėjų kolegijos vertinimu betoninio bloko pasislinkimas gali būti suprantamas kaip jo judėjimas erdvėje kitų objektų atžvilgiu. Kaip matyti iš fotolentelės (e. bylos apyrašas, t. 1, b.l. 52, 54) betono blokas galimai pribetonuotas prie ieškovės ūkinio pastato konstrukcijų ir yra šio pastato tąsa šiaurės kryptimi. Todėl, tokiu atveju, jei jis yra pribetonuotas prie ieškovės ūkinio pastato, jis pasislinkti galėjo tik su visu pastatu. Tokiu atveju jei betono blokas nepribetonuotas prie ieškovės pastato, ir nėra šio ūkinio pastato konstrukcijų dalis, neįtikima, kad iš atsakovo žemės sklypo atslinkęs betono blokas idealia trajektorija atsirėmė į ieškovės ūkinį pastatą, kad su viena jos kraštine sudarytų tęstinę liniją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių objektyvių moksliniais tyrimais grįstų įrodymų apie galimą betono bloko slinkimą esant iš atsakovo žemės sklypo bėgančio vandens poveikiui. Pavyzdžiui, nėra jokių duomenų apie tai, kokia betoninio bloko dalis yra žemės gelmėje, koks betoninio bloko svoris, kokio vandens kiekio ir laikotarpio veikiant vandeniui reikia, kad jis slinktų. Tuo tarpu liudytojo A. B. pateiktas aktas vertintinas tik kaip ieškovės nurodytomis aplinkybėmis paremta liudytojo nuomonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog atsakovas administracine tvarka buvo baustas už vandens leidimą į ieškovės žemės sklypą niekaip neįrodo betono bloko pasislinkimo, nes nėra nustatyta kurioje sklypo vietoje bėgo vanduo ir ar jis galėjo įtakoti betono bloko pasislinkimą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas neįrodė, jog betono blokas negali pasislinkti, neteisingai nustatė įrodinėjimo pareigą. Būtent ieškovė teigė, jog betono blokas iš atsakovo žemės sklypo pasislinko į jos žemės sklypą, todėl būtent ieškovė turėjo šias aplinkybes įrodyti. Įvertinus visas šias nustatytas aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie betono bloko pasislinkimą yra nepagrįsta. Todėl nėra pagrindo teigti, kad betono blokas iš atsakovo žemės sklypo atslinko į ieškovės žemės sklypą.

Remiantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, ieškovei tenka procesinė pareiga įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog 1) betono blokas yra atsakovo ar 2) kad betono blokas atslinko iš atsakovo žemės sklypo.

Ieškovė CK 4.98 straipsnio pagrindu pareiškė negatorinį ieškinį dėl pažeistų teisių, apsunkinant galimybes naudotis jai priklausančiu žemės sklypu, gynimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškęs negatorinį ieškinį ieškovas turi įrodyti du dalykus: pirma, kad jis yra turto savininkas; antra, kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, paneigęs ieškovės nurodomas aplinkybes, įrodė, jog jis ieškovės teisių nepažeidžia.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinio dalis dėl įpareigojimo pašalinti betono bloką atmestina.

Dėl atsakovo prašymo leisti patekti į ieškovės žemės sklypą

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas A. J. teigė, kad ieškovė neleidžia jam įeiti į jos žemės sklypą pasistatyti kopėčių ar pastolių ir todėl jis neturi galimybės įrengti lietvamzdžių.

Teikdamas apeliacinį skundą atsakovas, iš esmės neskųsdamas teismo sprendimo dalies dėl įpareigojimo įrengti lietvamzdžius, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl leidimo atsakovui patekti į ieškovės žemės sklypą, kad jis galėtų įvykdyti teismo sprendimą.

Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinta kaip neužkertanti kelio atskiru procesiniu prašymu kreiptis į sprendimą priėmusį pirmosios instancijos teismą ir išdėstyti argumentus, kodėl sprendimo vykdymas turi būti atidėtas arba kokia konkreti jo vykdymo tvarka turėtų būti nustatyta (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1159/2012). Remiantis teismų formuojama praktika, atsakovui, jei sprendimo vykdymo metu paaiškės kliūtys įvykdyti sprendimą, siūlytina kreiptis į sprendimą priėmusį apylinkės teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo (CPK 284 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinio dalis dėl įpareigojimo įrengti lietvamzdžius patenkinta, o dalis dėl įpareigojimo pašalinti betono bloką – atmesta, daro išvadą, kad patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijos yra 50 proc. ir 50 proc. Taigi, nė viena iš šalių bylos nelaimėjo. Todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nepaisant to, kad šalys turėjo skirtingas atstovavimo išlaidas, jos paliktinos prie savo pačių turėtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti.

Kadangi 50 proc. ieškinio tenkinta, ieškovė sumokėjo 109 Eur žyminį mokestį, 50 proc. dalis, t. y. 54,50 Eur priteistina iš atsakovo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, pateikė du reikalavimus, vienas iš kurių yra dėl ginčo esmės, kitas – procesinis. Apeliacinio skundo dalis dėl ginčo esmės, patenkintas, jis vertintinas 90 proc. apeliacinio skundo patenkinimo proporcija. Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 109 Eur žyminį mokestį, taip pat patyrė 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Todėl iš ieškovės atsakovui priteistina iš viso 368,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė, atsiliepdama į atsakovo apeliacinį skundą, patyrė 1000 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl jai priteistina 10 proc. šių išlaidų, t. y. 100 Eur. Priešpriešinės sumos už bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme įskaitytinos ir iš ieškovės atsakovui priteistina 268,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 

n u s p r e n d ž i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Įpareigoti atsakovą A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), per 4 (keturių) mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrengti jam priklausančio ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo lietaus nuotekų nuvedimo sistemą (lietvamzdžius), kad lietaus vanduo nebėgtų į ieškovės valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovui A. J. neįvykdžius šių įpareigojimų per teismo nustatytą terminą, skirti atsakovui 5,00 Eur baudą už įpareigojimo nevykdymą, skaičiuojant už kiekvieną uždelstą dieną iki faktinio įpareigojimo įvykdymo.

Likusią ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti iš B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 268,10 Eur (du šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 10 ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                            Edvardas Paliokas

                   Tomas Romeika

                                                            Jurgita Sujetienė