Civilinė byla Nr. 2-189-866/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02679-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.9

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Estero“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria patenkintas nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Reniva“ prašymas patvirtinti nemokumo administratoriaus atlygį.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei (toliau – LUAB) „Finiens“ iškėlė bankroto bylą. Įmonės nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Reniva“. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nutartimi UAB ,,Reniva“ atstatydinta iš LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės pareigų ir LUAB „Finiens“ nemokumo administratore paskirta UAB „Ius Positivum“.

3.       2025 m. gruodžio 15 d. byloje gautas nemokumo administratorės UAB „Reniva“ prašymas patvirtinti nemokumo administratorei atlygį už LUAB „Finiens“ nemokumo proceso administravimą nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2025 m. gruodžio 4 d. bankroto byloje
Nr. B2-1-794/2026. Nurodė, kad teismas 2025 m. gruodžio 4 d. nutartyje neišsprendė klausimo dėl administratorei priklausančio atlygio patvirtinimo, įvertinus, jog administratorė bendrovės nemokumo procesą administravo nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2025 m. gruodžio 4 d., t. y. daugiau nei 7 metus. Pažymėjo, kad prašymo pateikimo dieną administratorei už bendrovės vykdytos ūkinės komercinės veiklos priežiūrą ir bendrovės bankroto proceso vykdymą faktiškai yra sumokėta bendra 211 235,27 Eur (plius pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) suma (paskutinis mokėjimas LUAB „Finiens“ nemokumo administratorei buvo atliktas 2022 m. lapkričio 15 d.), kas sudaro – 2 485,12 Eur (plius PVM) per mėnesį (211 235,27 Eur / 85 (mėnesiai). Administratorės nuomone, mėnesinė 2 485,12 Eur suma yra adekvati, sąžininga ir teisinga, įvertinus tai, kad bendrovė yra didelė įmonė, bendrovės bankroto procesas buvo sudėtingas. Kadangi minėta suma jau faktiškai (lot. de facto) yra išmokėtas, todėl šio administratorės prašymo tenkinimas nesukurs bendrovei jokių naujų papildomų prievolių.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 29 d. nutartimi nutarė nemokumo administratorės UAB „Reniva“ prašymą patenkinti, patvirtinti UAB ,,Reniva“ bendrą 211 235,27 Eur (plius PVM) dydžio atlygį už LUAB „Finiens“ nemokumo proceso administravimą nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2025 m. gruodžio 4 d.

5.       Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nutartimi atstatydinus UAB ,,Reniva“ iš LUAB „Finiens“ nemokumo administratorės pareigų ir LUAB „Finiens“ nemokumo administratore paskyrus UAB „Ius Positivum“ nebuvo išspręstas klausimas dėl UAB ,,Reniva“ priklausančio bazinio ir kintamo atlygio. Pažymėjo, kad toks klausimas dėl atstatydintam nemokumo administratoriui priklausančio atlygio ir (ar) jo dydžio gali būti išspręstas pirmosios instancijos teismo, jam priimant dėl šio klausimo atskirą nutartį (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-253-450/2025).

6.       Iš prie prašymo pateiktos ataskaitos matyti, kad per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki
2024 m. birželio 30 d. UAB ,,Reniva“ apyvarta, susijusi su LUAB „Finines“ nemokumo proceso administravimu, sudaro 211 235,27 Eur, t. y. administratorei už bendrovės vykdytos ūkinės komercinės veiklos priežiūrą ir bendrovės bankroto proceso vykdymą faktiškai yra sumokėta bendra 211 235,27 Eur suma.

7.       Dėl nemokumo administratorės bendro atlygio nuo teismo nutarties iškelti LUAB „Finiens“ bankroto bylą įsiteisėjimo (2018 m. lapkričio 7 d.) iki nutarties dėl atsistatydinimo priėmimo (2025 m. gruodžio 4 d.), teismas nusprendė, kad atsižvelgus į bylos duomenis bei nemokumo administratorės atliktų darbų apimtį (tikrino ir teikė teismui tvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus, sušaukė 16-olika bendrovės kreditorių susirinkimų, tikrino bendrovės sandorius ir gynė bendrovės interesus bankroto procese, ir kt.), yra pagrindas tenkinti nemokumo administratorės prašymą ir patvirtinti atstatydintai UAB ,,Reniva“ faktiškai išmokėtą
211 235,27 Eur (plius PVM) atlygio sumą. Teismas įvertino ir tai, kad prašomas patvirtinti atlygis atitinka ilgo administravimo laikotarpio trukmę (7 metai), yra proporcingas bankroto proceso sudėtingumui ir administruojamos bendrovės dydžiui, jau yra faktiškai išmokėtas ir nesukuria naujų finansinių įsipareigojimų bankrutuojančiai bendrovei ar kreditoriams. 

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8.       Kreditorė UAB „Estero“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Nei pirmosios instancijos teismas, nei LUAB „Finiens“ nemokumo administratorė neinformavo kreditorių apie gautą prašymą ir jo nagrinėjimą. Teismas nenustatė termino kreditoriams atsiliepimams pateikti ir prašymą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nesudaręs sąlygų kreditoriams dalyvauti teismo posėdžiuose ir pasisakyti dėl buvusios nemokumo administratorės prašymo. Teismas išsprendė išimtinai kreditorių kompetencijai priskirtą klausimą be kreditorių ir jų dalyvavimo procese.

8.2.                      Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kadangi priteisė administratorei bankroto administravimo atlygį, kuris turės būti atskaičiuojamas kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo sąskaita. Vien dėl to skundžiama nutartis turi būti naikinama ir klausimas turi būti grąžinamas nagrinėti iš naujo į pirmąją instanciją. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti absoliutų negaliojimo pagrindą.

8.3.                      LUAB „Finiens“ kreditorių susirinkimas šiuo klausimu jau yra pasisakęs ir atstatydintos nemokumo administratorės UAB „Reniva“ atlygio už ūkinę komercinę veiklos vykdymą klausimas už bankroto proceso administravimą yra išspręstas 2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovės kreditorių susirinkime, kuriame nutarta: klausimus spręsti po to, kai bus atliktas išsamus bendrovės veiklos, pirkimo, pardavimo sandorių, operacijų patikrinimas, auditas.

8.4.                      Teismas nepasiteiravo paskirto auditoriaus, ar nemokumo administratoriai pateikė dokumentus, ar auditas atliekamas, ar nemokumo administratoriai netrukdo audito atlikimui, gal jau kokios nors išvados padarytos. Auditas šiuo metu vis dar atliekamas, o LUAB „Finiens“ nemokumo administratoriai – tiek UAB „Reniva“, tiek UAB „Ius Positivum“, tyčia neteikia paskirtam auditoriui dokumentų, patys vilkina audito atlikimą.

8.5.                      Teismas nepagrindė, kodėl ypač didelis, daugiau nei 200 000 Eur atlygis, yra patvirtintas. Administratorė savo nuožiūra bet kokias sumas išsimokėdavo sau iš LUAB „Finiens“ sąskaitų ir tai teismas nusprendė, jog buvo padaryta pagrįstai. Argumentas, kad nemokumo administratorė per daugiau nei 7 metus šaukė tik 16 kreditorių susirinkimų (t. y. po du kreditorių susirinkimus per metus) taip pat nėra pagrindas patvirtinti tokio dydžio atlygį.

8.6.                      Teismo patvirtintas atlygio dydis susideda iš atlygio vadovavimui ūkinei komercinei veiklai ir iš atlygio už bankroto proceso administravimą. Teismas nutartyje nieko nepasisakė, nėra jokio pagrindimo, kodėl yra tvirtinamas atlygis administratorei už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai. Toks atlygis ir jo dydis teismo patvirtinti be pagrindo. Administratorė ir jos įgalioti asmenys nesilaikė pareigos veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei. Administratorė ir įgalioti asmenys bendrovės turtą ilgą laiką nuomojo ženkliai žemesnėmis nei rinkos kainomis ir nieko dėl to nedarė, nesiėmė veiksmų, kad bendrovė už turto nuomą gautų adekvatų atlygį.

8.7.                      Administratorė nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kokius ji darbus, už kokias kainas, kokiu laikotarpiu suteikė. Pažymėjo, kad LUAB „Finiens“ bankroto procese būtent dėl nemokumo administratorės UAB „Reniva“, jos įgaliotinių D. Š., V. K., S. K., advokato padėjėjo K. D., kitų asmenų veikų Specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – STT) vykdė plataus mąsto ikiteisminį tyrimą, kuris baigėsi baudžiamaisiais įsakymais nemokumo administratorės buvusiems įgaliotiems asmenims. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT) ne kartą yra baudusi nemokumo administratorę UAB „Reniva“ ir jos įgaliotinius būtent dėl netinkamo LUAB „Finiens“ bankroto proceso vedimo.

9.       Atsiliepime į atskirąjį skundą UAB „Reniva“ prašo nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal kreditorės UAB „Estero“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 29 d. nutarties. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Vilniaus apygardos teismas nutartyje nurodė, kad ji per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą, tačiau iš tiesų teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama ir negali būti apeliacijos apskundimo objektu.

9.2.                      Paskutinį kartą klausimas dėl atlygio patvirtinimo administratorei už LUAB „Finiens“ bankroto proceso administravimą buvo nagrinėjamas 2025 m. rugsėjo 11 d. LUAB „Finiens“ kreditorių susirinkime, tačiau ir jame nebuvo priimtas sprendimas patvirtini administratorei atlygį už LUAB „Finiens“ bankroto proceso administravimą.

10.       Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovės LUAB „Finiens“ nemokumo administratorė UAB „Ius Positivum“ prašo klausimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 29 d. nutarties teisėtumo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 155 straipsnio 1 dalis numato, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.

10.2.                      Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. B2-2868-275/2018 iškėlė bankroto bylą atsakovei. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti vadovaujamasi ne JANĮ, o Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).

12.       Apeliacijos objektas sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atstatydinus nemokumo administratorių nustatytas atlygis už bankroto proceso administravimą.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

13.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodė, kad yra pagrindas taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, t. y. kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

14.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas dėl į procesą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2025 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-71-823/2025, 59 punktas).

15.       Atskirajame skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka, neinformavus kreditorių apie UAB „Reniva“ prašymą, sudaro pagrindą konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti.

16.       JANĮ 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad nemokumo proceso metu teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus JANĮ nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Pagal CPK 153 straipsnio 2 dalies, 133 straipsnio 3 dalies nuostatas, apie rašytinio teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje, ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus Kodekso nustatytus atvejus, kai dalyvaujantiems asmenims pranešama kita tvarka.

17.       Nagrinėjamu atveju apie rašytinį teismo posėdį specialiame interneto puslapyje paskelbta 2025 m. gruodžio 16 d., taigi laikantis teisiniu reguliavimu nustatytos informavimo tvarkos nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka. Sutiktina su pozicija, kad administravimo išlaidų sąmatos ir (ar) nemokumo administratoriaus atlyginimo klausimas turi įtakos kreditorių materialiosioms teisėms, nes kuo daugiau lėšų skiriama bankroto procesui administruoti, tuo mažiau lėšų tenka kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Tačiau, šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog apie nagrinėjamą klausimą bankroto proceso dalyviai buvo informuoti netinkamai pažeidžiant teisiniu reguliavimu nustatytas taisykles ir dėl to nėra pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)skundžiamumo, taikytino teisinio reguliavimo ir kreditorių susirinkimo kompetencijos nustatyti atlyginimą atstatydintam administratoriui

18.       Nagrinėjamu atveju LUAB) „Finiens“ bankroto byla iškelta 2018 m. rugsėjo 10 d. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d.

19.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ, kurio 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Taigi, nagrinėjamu atveju nemokumo administratoriaus atlyginimo dydžio nustatymui taikytinos ĮBĮ nuostatos, tuo tarpu kai nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimas išspręstas pagal JANĮ nuostatas.

20.       Atstatydinta nemokumo administratorė apeliuodama į ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalies, JANĮ 155 straipsnio 1 dalies nuostatas, teigia, kad teismo nutartis kuria nustatytas nemokumo administratoriaus atlyginimas jį atstatydinus negali būti apeliacijos objektu (CPK 315 straipsnis). Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

21.       Kaip ir ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalyje, taip ir JANĮ 75 straipsnio 3 dalyje, apskundimo galimybė ribojama tik toms nutartims, kuriomis teismas nemokumo administratoriaus prašymu nustato administravimo išlaidų sąmatą, kai šios pareigos neįvyko kreditorių susirinkimas. Šiuo gi atveju sprendžiamas klausimas ne dėl sąmatos pavirtinimo, o nemokumo administratorės atlyginimo nustatymo klausimas jį atstatydinus. Taigi, nemokumo administratorės prašymas nutraukti apeliacinį procesą laikytinas teisiškai nepagrįstu.

22.       Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas be pagrindo įsikišo į kreditorių kompetenciją. Atstatydinus nemokumo administratorių, jo ir įmonės pavedimo santykiai pasibaigia, todėl nėra pagrindo teigti, kad atlyginimo klausimas šiuo atveju turėtų būti sprendžiamas ne teismo o kreditorių susirinkimo, atitinkamai atsižvelgiant į aktualų teisinį reguliavimą ir (ar) kreditorių surinkimo nutarimus priimtus šiuo klausimu.    

Dėl nemokumo administratoriaus atlyginimo dydžio nustatymo jį atstatydinus  

23.       Iš bankroto bylos duomenų matyti, kad 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi teismas nutarė patvirtinti bankrutuojančios UAB „FINIENS“ bankroto administratoriaus UAB „Reniva“ 13 100 Eur plius PVM lėšų sumą vienam mėnesiui, kurią bankrutuojančios UAB „FINIENS“ administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios UAB „FINIENS“ administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo išlaidų sąmata bus patvirtinta pirmajame kreditorių susirinkime. Bankroto bylos duomenimis, bankroto administravimo sąmata, įskaitant nemokumo administratoriaus atlyginimą, kreditorių susirinkimo nebuvo nustatyta.

24.       Nors apeliantė nurodo, kad atstatydinto nemokumo administratoriaus atlygio klausimas jau buvo išspręstas 2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovės kreditorių susirinkime (kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 15), tačiau jame buvo nutarta klausimus spręsti po to, kai bus atliktas išsamus bendrovės veiklos, pirkimo, pardavimo sandorių, operacijų patikrinimas ir auditas, tačiau proporcingas atstatydinto nemokumo administratoriaus atlygio dydis nustatytas nebuvo.

25.       Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepasiteiravo paskirto auditoriaus, ar nemokumo administratoriai pateikė auditoriui dokumentus, ar auditas atliekamas, ar nemokumo administratoriai netrukdo audito atlikimo. Be to, apeliantės teigimu, bankroto procesas buvo vykdomas netinkamai, per daugiau nei 7 bankroto metus buvo sušaukta vos 16 kreditorių susirinkimų, o AVNT išvadose yra konstatuoti visi UAB „Reniva“ padaryti JANĮ pažeidimai vykdant LUAB „Finiens“ bankroto procesą.

26.       Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo nepritarti apeliantės atskirojo skundo argumentams, kad UAB „Reniva“ padaryti JANĮ pažeidimai vykdant LUAB „Finiens“ bankroto procesą buvo konstatuoti AVNT išvadose bei nutartyse dėl nemokumo administratoriaus atstatydino (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-151-798/2026). Tačiau, tai neturi esminės įtakos sprendžiant klausimą dėl atstatydinto nemokumo administratoriaus teisės gauti atlygį.

27.       Pažymėtina, kad pagal JANĮ 44 straipsnio 10 punktą kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti dėl kreipimosi į teismą dėl kreditorių patirtos žalos, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų juridinio asmens vadovo ir (ar) nemokumo administratoriaus pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, atlyginimo klausimą. Teisė spręsti, yra ar nėra sąlygos nemokumo administratoriaus civilinei atsakomybei taikyti, priklauso išimtinai teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atstatydinto nemokumo administratoriaus atlygio dydžio neturi pagrindo vertinti atskirąjį skundą padavusios kreditorės argumentų, susijusių su galimais netinkamais ar (ir) neteisėtais LUAB „Finiens“ buvusios nemokumo administratorės UAB „Reniva“, ją atstovaujančių ar su jais susijusių asmenų veiksmais.

28.       Dėl nemokumo administratorės bendro atlygio nuo teismo nutarties iškelti LUAB „Finiens“ bankroto bylą įsiteisėjimo (2018 m. lapkričio 7 d.) iki nutarties dėl atsistatydinimo priėmimo (2025 m. gruodžio 4 d.), pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsižvelgus į bylos duomenis bei nemokumo administratorės atliktų darbų apimtį (tikrino ir teikė teismui tvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus, sušaukė 16-olika bendrovės kreditorių susirinkimų, tikrino bendrovės sandorius ir gynė bendrovės interesus bankroto procese, ir kt.), yra pagrindas tenkinti nemokumo administratorės prašymą ir patvirtinti atstatydintai UAB ,,Reniva“ faktiškai išmokėtą 211 235,27 Eur (plius PVM) atlygio sumą. Teismas įvertino ir tai, kad prašomas patvirtinti atlygis atitinka ilgo administravimo laikotarpio trukmę (7 metai), yra proporcingas bankroto proceso sudėtingumui ir administruojamos bendrovės dydžiui, jau yra faktiškai išmokėtas ir nesukuria naujų finansinių įsipareigojimų bankrutuojančiai bendrovei ar kreditoriams.

29.       Apeliantė atskirajame skunde su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir nurodo, kad teismo nutartyje nėra jokio pagrindimo, kodėl yra tvirtinamas atlygis administratorei už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai. Buvusi administratorė nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kokius ji darbus, už kokias kainas, kokiu laikotarpiu suteikė.

30.       UAB ,,Reniva“ 2025 m. gruodžio 15 d. prašyme nurodė parašanti: „patvirtinti nemokumo administratoriui UAB „Reniva“ (įmonės kodas: 300060648) bendrą 211 235,27 Eur (tame tarpe PVM) dydžio atlygį už BUAB „FINIENS“ nemokumo proceso administravimą nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2025 m. gruodžio 4 d. civilinėje byloje Nr. B2-1-794/2025“. Iš prašymo turinio ir pridedamų rašytinių įrodymų nėra aišku ar nemokumo administratorė prašo patvirtini faktiškai patirtas išlaidas ir (ar) nemokumo administratorės atlyginimą, juolab, kad jokie atlyginimo skaičiavimo argumentai ir nėra pateikiami. Tokių aplinkybių nėra galimybės nustatyti ir iš nemokumo administratorės pridedamų rašytinių įrodymų. Nemokumo administratorė tik pateikė ataskaitą apie atliktus mokėjimus, tačiau iš pateiktų duomenų nėra aišku ar nurodytais mokėjimais buvo padengtas administratorės atlyginimas ir (ar) kitos faktiškai patirtos administravimo išlaidos.

31.       Pažymėtina, kad šiame bankroto procese, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1362-1097/2025, detaliai aptartas tiek nagrinėjamu atveju taikytinos ĮBĮ nuostatos, tiek taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintas bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašas ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklės.

32.       Teismų praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusias klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Būtent administratoriui tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos, ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-579-450/2021). Bankroto administratorius privalo įrodyti, kad jau patirtos administravimo išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti, taip pat turi pagrįsti prognozuojamų bankroto administravimo išlaidų dydį, kreditorių susirinkimui tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-944-450/2019).

33.       Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad teismas neišsiaiškino sprendžiamo klausimo esmės, t. y. nustatydamas nemokumo administratorės atlyginimą nedetalizavo, kaip jis nagrinėjamu atveju buvo apskaičiuotas. Tuo atveju, jeigu teismas nustatė „atlygį“, kuris turėtų būti suprantamas kaip nemokumo administratorės atlyginimas ir kitos faktiškai patirtos administravimo išlaidos, tai nemokumo administratorė turėtų pagrįsti faktiškai patirtas išlaidas pirminiais apskaitos dokumentais, o teismas atitinkamai nustatyti kokia dalis iš prašomos sumos tenka nemokumo administratorės atlyginimui apmokėti ir kokia dalis faktiškai patirtų administravimo išlaidų apmokėjimui.

34.       Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, o tai sudaro pagrindą jį panaikinti ir klausimą dėl atstatydintos nemokumo administratorės atlyginimo dydžio nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

35.       Kiti byloje šalių išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į jos nagrinėjimo ribas ir dalyką, neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 3 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl atstatydino nemokumo administratoriaus atlyginimo nustatymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                Asta Pikelienė