Civilinė byla Nr. e2A-339-852/2022

                  Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32523-2020-8

                  Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.6;   

                  1.3.6.3.2.11

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Borus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Borus“ ieškinį atsakovui S. L. dėl darbo ginčo išsprendimo iš esmės ir atsakovo S. L. priešieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, netesybų bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. spalio 13 d. sprendimu darbo byloje Nr. 131-18610 nusprendė tenkinti darbuotojo S. L. prašymą ir pripažinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Borus“ darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, negrąžinti darbuotojo į darbą, o konstatuoti, kad darbo sutartis yra nutraukta darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisti darbuotojui iš darbdavės UAB „Borus“ 2 906,31 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2020 m. liepos 21 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos 2020 m. spalio 13 d. ir po 47,49 Eur vidutinį vienos darbo dienos darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant pagal penkių darbo dienų savaitės darbo grafiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

2.       Ieškovė UAB „Borus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą ir išspręsti tarp šalių kilusį darbo ginčą iš esmės, t. y. netenkinti darbuotojo S. L. reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, pripažinti, kad darbuotojas yra atleistas teisėtai ir pagrįstai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas buvo įdarbintas vairuotoju ekspeditoriumi pagal 2020 m. birželio 1 d. darbo sutartį Nr. 172. Darbo sutarties 4 punkte buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Darbo sutarties 5 punkte buvo nustatyta „suminė darbo laiko apskaita 8 val.”. Atsakovui buvo pavesta vykdyti tarptautinius reisus užsienyje vykstant į komandiruotes ir naudojant įmonės sunkvežimį valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Darbdavė paaiškino, kad atsakovas 2020 m. liepos 17 d. grįžo iš tolimojo reiso ir atvyko į darbovietę, susitiko su ieškovės vadovu. Tuomet jam buvo paaiškinta, kad jis kaip darbuotojas netinka įmonei, administracija gavo nusiskundimų iš įmonės užsakovų, atsakovas blogai atliko jam priskirtas darbines funkcijas, netinkamai vykdė tiesioginius vadovybės nurodymus. Įmonės vadovas 2020 m. liepos 17 d. priėmė įsakymą „dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą“, kuris pateiktas atsakovui susipažinti. Įspėjime nurodyta, kad atsakovo išbandymo laikotarpio rezultatai yra nepatenkinami, todėl darbo sutartis yra nutraukiama pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – ir DK) 36 straipsnį.  Darbuotojui nurodyta po 3 dienų atvykti į darbovietę pasirašyti reikiamus dokumentus ir perduoti įmonės turtą. Atsakovas nepasirašė, kad susipažino su šiuo įsakymu, todėl transporto vadovas T. V. surašė 2020 m. liepos 17 d. tarnybinį pranešimą. Darbdavys 2020 m. liepos 17  d. sudarė aktą dėl darbuotojo atsisakymo susipažinti su įsakymu. Atsakovas 2020 m. liepos 20 d. atvyko į darbovietę ir buvo žodžiu supažindintas su 2020 m. liepos 20 d. administracijos vadovo įsakymu atleisti jį iš užimamų pareigų. Atsakovas atsisakė pasirašyti ir šį dokumentą, nesutiko darbo sutartyje pasirašyti dėl darbo sutarties nutraukimo. Taip pat neatidavė turimų dokumentų, nurodė, kad paskutinio reiso krovinio pervežimo važtaraščius (CMR) atiduos tada, kai darbdavys su juo pilnai atsiskaitys. Atsakovui buvo paaiškinta, kad atleidimo dieną bus išmokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, o dienpinigių mokėjimas buvo siejamas su aplinkybe, kad atsakovas atiduos neteisėtai sulaikytus įmonės dokumentus. Tą pačią dieną buvo sudarytas aktas dėl darbuotojo atsisakymo vykdyti nurodymus ir susipažinti su įsakymu. Ieškovės vertinimu, atsakovas nuo 2020 m. liepos 20 d. suvokė ir žinojo apie darbo sutarties nutraukimą. Atsakovas buvo atleistas pagal DK 36 straipsnio nuostatas, tačiau ieškovė, formindama darbo sutarties nutraukimo pagrindą, per klaidą nurodė neteisingą teisės normą. Po darbo sutarties nutraukimo 2020 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais darbdavys daug kartų kreipėsi į darbuotoją, skambino telefonu, reikalavo, kad grąžintų ir pristatytų jo turimus įmonės dokumentus. Darbdavys 2020 m. rugpjūčio 5 d. atsakovui sumokėjo dalį dienpinigių, 2020 m. rugpjūčio 24 d. atsakovas atvyko į darbovietę, atidavė įmonės važtaraščius ir jam buvo sumokėta visa dienpinigių suma. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovo netinkamą darbo funkcijų vykdymą patvirtina korespondencija su užsakovu „FREJA Transport & Logistics”. Elektroniniai laiškai atskleidžia, jog atsakovas, vykdydamas jam pavestą krovinio pervežimą, 2020 metų birželio 25–29 dienomis nesilaikė darbdavio pateiktų instrukcijų, nepristatė krovinio iškrovimui pagal planuotą eiliškumą. Tiesiogines instrukcijas atsakovas gavo iš įmonės transporto vadovo telefonu bei trumpąja žinute. Nepaisant to, vairuotojas nevykdė nurodymų, priėmė savavališkus sprendimus, pakeitė krovinio pristatymo eigą, dėl ko ieškovas susilaukė pretenzijų iš užsakovo, buvo sujauktas krovinių pervežimo grafikas, sumenko įmonės reputacija ir patikimumas. Ieškovė paaiškino, kad atsakovui, vežant kitą krovinį, 2020 m. liepos 10 d. užsakovas reiškė nepasitenkinimą vairuotoju ir išdėstė pretenzijas vairuotojui (atsakovui). UAB „Borus“ transporto vadovas T. V. taip pat išreiškė nepasitenkinimą atsakovu, reiškė pastabas dėl netinkamo jo darbo, įvertino darbuotojo rezultatus kaip nepatenkinamus. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas neteisėtai buvo sulaikęs įmonės dokumentus, juos naudojo „kaip garantą“, kad su juo bus atsiskaityta. Nutraukiant darbo sutartį, įmonės vadovas suklydo, darbo sutartyje nurodė, kad ji nutraukta pagal DK 55 straipsnį. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) sistemoje ši klaida buvo ištaisyta 2020 m. spalio 12 d. ir užfiksuota, kad darbo sutartis yra nutraukta vadovaujantis DK 36 straipsnio 3 dalimi.

3.       Atsakovas S. L. atsiliepime prašė ieškinio netenkinti. Paaiškino, kad nuo 2020 m. birželio 3 d. dirbo pagal 2020 m. birželio 1 d. darbo sutartį Nr. 172 vairuotoju ekspeditoriumi. Ieškovės sunkvežimiu Volvo, kurio valstybinis Nr. LEY 781, vykdė tarptautinius reisus į Švediją. Paaiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 18 d. lankėsi pas šeimos gydytoją, kuri atkreipė dėmesį, kad sistemoje nėra įrašų, jog jis būtų draustas valstybiniu socialiniu draudimu. Atsakovas, išėjęs iš šeimos gydytojos, iš karto paskambino ieškovės direktoriui L. M. ir paklausė, kodėl jis nėra draustas valstybiniu socialiniu draudimu. L. M. pasakė, jog nežino ir, kad paklaus apie tai ieškovės buhalterės. Atsakovas 2020 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į Sodrą, prašydamas pateikti pažymą apie jo socialinį draudimą, ir tik tada sužinojo, kad ieškovė 2020-07-20 atleido jį DK 55 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (darbuotojo prašymu). Paaiškino, kad nutraukti darbo santykių su ieškove neketino, prašymo atleisti iš darbo savo noru niekada nerašė ir ieškovei niekada nepateikė. Todėl 2020 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kuri jo prašymą tenkino. Atsakovas paaiškino, kad 2020 m. liepos 17 d. (penktadienį) ryte nuvairavo sunkvežimį nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), pastatė sunkvežimį aikštelėje, sunkvežimio dokumentus ir raktus paliko ieškovės atstovo nurodytoje būdelėje ir, negavęs daugiau jokių pavedimų iš ieškovės atstovo, grįžo namo. Teigė, kad tą dieną nebuvo darbovietėje ir su direktoriumi ar darbuotojais nekalbėjo. Nors ieškovė pateikė 2020 m. liepos 17 d. tarnybinį pranešimą ir aktą, kuriuose matyti tam tikri ieškovės darbuotojų liudijimai apie tai, kad jis neva atsisakė pasirašyti ant 2020 m. liepos 17 d. įsakymo, tačiau tokie liudijimai neatitinka tikrovės. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su darbdavės teiginiais, kad ,,vykdant darbuotojo atleidimo įforminimą padaryta formali klaida“. Šį ieškovės teiginį paneigia ne tik duomenų pateikimas Sodrai apie tai, kad jis iš darbo buvo atleistas pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį, bet ir įrašas darbo sutartyje, kur taip pat nurodytas Darbo kodekso 55 straipsnis. Šį įrašą darbo sutartyje padarė įmonės vadovas L. M. Atsakovas akcentavo, kad darbo ginčų komisijoje baigiant nagrinėti jo 2020 m. rugpjūčio 24 d. prašymą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, ieškovė 2020 m. spalio 12 d. kreipėsi Sodrą, dėl jo atleidimo iš darbo pagrindo patikslinimo nurodant DK 36 straipsnyje nurodytą pagrindą. Atsakovas pažymėjo, kad darbo ginčų komisijai ieškovė buvo pateikusi kitokias 2020 m. liepos 20 d. įsakymo surašymo aplinkybes, t. y. pateikė 2020 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. A112 su tuo pačiu turiniu tik viena diena vėlesne data. Be to, atsakovas teigė, kad ieškovė nereiškė jam pretenzijų dėl jo atliekamo darbo. Atsakovui neaišku, kodėl ieškovė gavusi pretenzijų iš užsakovų, apie tai jo neinformavo, o priešingai – pratęsė komandiruotės terminą iki 6 savaičių. Atsakovas taip pat tvirtino, kad jo įsitikinimu, darbo sutarties sudarymo dieną šalys apskritai nesulygo dėl išbandymo. Darbo sutarties visas tekstas buvo spausdinamas kompiuteriu, o įrašas apie išbandymo terminą padarytas ranka vėliau. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė įrašus padarė po darbo sutarties nutraukimo, kadangi jis savo sutarties variantą per klaidą atidavė ieškovei su kitais dokumentais. Ieškovė apie darbo sutarties nutraukimą nesiuntė pranešimo nei jam į namus, nei elektroniniu paštu. Pažymėjo, kad į darbą neatėjo, nes su ieškove buvo sutaręs, kad po pusantro mėnesio komandiruotės užsienyje jis turės tris savaites poilsio.

4.       Atsakovas S. L. priešieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti jo į darbą, bet priteisti iš UAB ,,Borus“ po 47,49 Eur vidutinį darbo dienos darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 935,34 Eur netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką; priteisti 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas priešieškinyje papildomai pažymėjo, kad jis niekada neišreiškė noro nutraukti darbo sutartį, niekada nerašė tokio prašymo, tad darbo sutarties nutraukimo įforminimas neatitiko tikrosios jo valios. Ieškovės pateikti į bylą dokumentai – transporto vadovo T. V. 2020 m. liepos 17 d. tarnybinis pranešimas „Dėl vairuotojo S. L. veiksmų“ , UAB ,,Borus“ 2020 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. A111 „Dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą“, UAB ,,Borus“ 2020 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. A112, 2020 m. liepos 17 d. surašytas atsisakymo susipažinti su įsakymu aktas Nr. 004, 2020 m. liepos 20 d. surašytas atsisakymo vykdyti nurodymus ir susipažinti su įsakymu aktas Nr. 005 – buvo surašyti jau gerokai vėliau po atleidimo, nes šių dokumentų ieškovė nepateikė darbo ginčų komisijai. Pripažinus, kad ieškovė neteisėtai jį atleido iš darbo, jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Pagal darbo sutartį šalys sulygo dėl 1 002 Eur dydžio darbo užmokesčio per mėnesį. Ieškovė tvirtina, kad yra visiškai atsiskaičiusi, tačiau atleidimo iš darbo dieną buvo skolinga 1 090 Eur. Darbo sutarties 3 punkte nurodyta, kad darbo užmokestis darbuotojo prašymu mokamas vieną kartą per mėnesį iki 15 mėnesio dienos. Atsakovas pažymėjo, kad galutinai ieškovė atsiskaitė tik 2020 m. rugpjūčio 24 d. Akcentavo, kad ieškovė pirma nevykdė darbo sutarties reikalavimų ir nesumokėjo viso atsakovui priklausančio darbo užmokesčio ir dienpinigių. Iš ieškovės pateikiamų dokumentų nėra aišku, ar ieškovė laiku nepervedė darbo užmokesčio ar dienpinigių, nes pinigų pavedimai įvardinti kaip pavedimas arba dalinis pavedimas. Tačiau tiek darbo užmokestį, tiek dienpinigius darbdavė turėjo pervesti ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną. Už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 21 d. iki 2020 m. rugpjūčio 5 d. ieškovė atsakovui buvo skolinga 1 090 Eur (kompensacija – 581,34 Eur), o už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. 590 Eur (kompensacija – 354 Eur), t. y., bendra kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką sudaro 935,34 Eur. Atsakovo vertinimu, ieškovė neteisėtais veiksmais padarė jam ir neturtinę žalą. Neteisėtas atleidimas iš darbo jį paveikė itin sunkiai. Paaiškino, kad sužinojęs apie atleidimą, buvo stipriai paveiktas, sušlubavo sveikata, patyrė dvasinių išgyvenimų, pasireiškė sveikatos sutrikimai, susiję su širdies ligomis. Neteisėtas atleidimas iš darbo sąlygojo jo nestabilumo jausmą, sukėlė stresą, įtampą ir neužtikrintumo savo ateitimi jausmą.

5.       Ieškovė UAB „Borus“ atsiliepime į priešieškinį prašė priešieškinio netenkinti. Paaiškino, kad apie darbo teisinių santykių pabaigą darbuotojas buvo informuotas rašytiniais dokumentais bei papildomai jam apie tai buvo paaiškinta žodžiu. Atsakovas iš komandiruotės grįžo 2020 m. liepos 17 d. ir atvykęs į darbovietę buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą. Po 2020 m. liepos 20 d. atsakovas nebesilankė darbovietėje, nevyko į darbo vietą ir neatliko jokio darbo. Jeigu darbuotojas būtų manęs, kad jis vis dar dirba įmonėje ir jo darbo sutartis nėra nutraukta, jis būtų kreipęsis į darbdavį ir teiravęsis apie kitus krovinių pervežimo reisus, būtų vykęs į darbovietę. Atsakovo veiksmai patvirtina, jog jis aiškiai suvokė ir pats laikė, jog darbas ieškovės įmonėje baigėsi. Darbo ginčų komisijos posėdžiuose atsakovas nurodė, jog grįžęs iš komandiruotės neperdavė įvykdyto krovinio pervežimo dokumentų (CMR važtaraščių), laikė juos savo žinioje kaip garantą, kad darbdavys su juo atsiskaitytų. Pažymėjo, kad garso įraše užfiksuotas telefoninis pokalbis negali būti vertinamas kaip patikimas, šis įrašas neatskleidžia jokios informacijos, kuri būtų susijusi su byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis. Pažymėjo, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta vadovaujantis DK 36 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ir ėmėsi veiksmų, kad visapusiškai trukdyti darbdavei formalizuoti darbo teisinių santykių pabaigą. Darbuotojas piktnaudžiavo savo padėtimi, sukūrė papildomų laiko ir darbo sąnaudų įmonės administracijai, sudarė konfliktinę situaciją ir nevykdė darbuotojui tenkančių pareigų. Nors atsakovas dalyvavo darbo sutarties nutraukimo procedūrose 2020 m. liepos 17 d. ir 2020 m. liepos 20 d., tačiau atsisakė pasirašytinai patvirtinti, kad buvo supažindintas su įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą ir įsakymų apie atleidimą iš darbo. Darbuotojas perdavė transporto priemonės raktelius ir dokumentus, įmonės kuro korteles, kelionės ataskaitas ir kvitus. Būtent tokie veiksmai yra atliekami besibaigiant darbo santykiams, o ne išeinant ilsėtis po komandiruotės. Darbdavio klaida nurodant atleidimo pagrindą yra formali, nes pasireiškia tik neteisingai įrašyta teisės norma. Paaiškino, kad sudarant UAB „Borus“ 2020 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. A112 įsivėlė spausdinimo klaida ir rengiant projektą buvo neteisingai nurodyta dokumento data (2020 m. liepos 21 d.). Įsakymas buvo pasirašytas, nuskenuotas ir išsaugota jo elektroninė kopija, tačiau atsidarius dokumentą kompiuterio ekrane buvo pastebėta, neteisingai nurodyta data ir egzistuojantis loginis prieštaravimas turiniui. Klaida buvo ištaisyta ir įsakymas nedelsiant perspausdintas. Darbo ginčų komisijai dėl neapsižiūrėjimo buvo pateikta kompiuteryje likusi skenuota UAB „Borus“ įsakymo Nr. A112 kopija su išlikusia klaida. Atsakovas be pagrindo teigia, kad šalys nesulygo dėl išbandymo laikotarpio. Nors atsakovas teigia, esą vien dėl to, kad darbo sutarties sąlygos 4, 5 ir 6 punktuose surašytos ranka, o ne spausdintos kompiuteriu, parodo, kad įrašai padaryti po to, kai jis buvo atleistas iš darbo, tačiau toks pareiškimas yra neteisingas. Paaiškino, kad 5 punkte nustatyta suminė laiko apskaita darbuotojui buvo taikoma nuo pat darbo pradžios 2020 m. birželio 3 d. Tokiu principu vesta darbo laiko apskaita atsispindi kituose dokumentuose. Paaiškino, kad paminėtuose darbo sutarties punktuose yra įtvirtinamos papildomos darbo sutarties sąlygos, dėl kurių šalys yra laisvos apsispręsti ir individualiai susitarti prieš pat sudarant darbo sutartį. Dėl šios priežasties šios nuostatos surašomos ranka. Pažymėjo, kad įmonėje UAB „Borus“ visiems vairuotojams ekspeditoriams yra nustatomas išbandomasis laikotarpis. Ieškovė akcentavo, kad atsakovas įmonėje išdirbo itin trumpą laikotarpį – viso 47 kalendorines dienas, iš kurių faktiškai dirbo tik 36 dienas (21 dieną birželio mėnesį ir 15 dienų liepos mėnesį). Teismų praktikoje net kelių mėnesių darbas yra laikomas trumpu darbo teisinių santykių laikotarpiu. Per itin trumpą darbo laikotarpį atsakovas uždirbo ir jam išmokėta viso 1 079,95 Eur darbo užmokesčio (562,19 Eur už birželio mėnesį bei 517,76 Eur už liepos mėnesį). Reiškiamas reikalavimas sumokėti net kelis kartus viršijančią kompensaciją prieštarautų teisingumo principui ir būtų iš esmės neproporcingas. Nurodė, kad nutraukiant darbo santykius su atsakovu, įmonė jam buvo išmokėjusi visą už išdirbtą laikotarpį priklausantį pareigybinį atlyginimą, tai yra 1 079,95 Eur atskaičius mokesčius. Vadinasi, atleidimo dieną ieškovė buvo pilnai atsiskaičiusi su atsakovu. Atsakovui pagal komandiruočių šalis bei jose išbūtą laiką priskaičiuota iš viso 1 690 Eur dienpinigių (2020 m. birželio mėn. – 1 059 Eur; bei 2020 m. liepos mėn. 631 Eur). Atsakovui jo atleidimo dieną 2020 m. liepos 20 d. buvo sumokėta dalis visų jam priklausančių dienpinigių – 620,05 Eur. Atleidimo dieną darbuotojui dar buvo paskaičiuota 1 069,95 Eur dienpinigių dalis, tačiau ši suma nebuvo sumokėta dėl to, kad atsakovas neperdavė jo žinioje turimų ir neteisėtai pasisavintų krovinio važtaraščių. Ieškovei negaunant įmonės dokumentų ir dėl to negalint sugeneruoti ženklių pajamų, atsakovui buvo uždelstas dienpinigių mokėjimas dėl jo paties kaltės. Ieškovė paaiškino, kad darbo ginčų komisijos posėdžių metu atsakovas nurodė, kad reguliariai lankosi gydymo įstaigose kraujo perpylimui. Širdies ligos neatsiranda staiga, nes tai per ilgą laiką išsivystantys sveikatos sutrikimai. Be to, nurodyti sveikatos sutrikimai nėra streso arba vidinių išgyvenimų pasekmė, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo irgi yra nepagrįstas.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 25 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies: priteisti atsakovui S. L. iš ieškovės UAB „Borus“ 935,34 Eur netesybas, po 47,49 Eur vidutinį darbo dienos darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo (2020 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, priteisti ieškovei UAB „Borus“ iš atsakovo 46,59 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje priešieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad 2020 m. birželio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 172, pagal kurią atsakovas nuo 2020 m. birželio 30 d. buvo priimtas dirbti pas ieškovę vairuotoju ekspeditoriumi. Atsakovui buvo pavesta vykdyti tarptautinius reisus užsienyje vykstant į komandiruotes ir naudojant įmonės sunkvežimį, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad 2020 m. liepos 17 d. atsakovas grįžo iš komandiruotės. Teismas pažymėjo, kad kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, pagal DK 214 straipsnio 3 dalies nuostatas, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Pastarajam tenka pareiga tinkamai įforminti atleidimą, tiek procedūriniu aspektu, tiek ir aiškiai bei suprantamai nurodant atleidimo priežastis, tinkamai darbuotoją informuojant apie priimtą sprendimą ir jo priėmimo priežastis. Šiuo atveju darbdavė UAB „Borus“ teigia, kad atsakovas atleistas iš darbo DK 36 straipsnio nustatytu pagrindu, tačiau per klaidą buvo nurodytas DK 55 straipsnis. Iš Sodros duomenų ir darbo sutartyje padaryto įrašo matyti, kad ieškovė atleido atsakovą iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad DK 36 straipsnyje nustatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami. DK 55 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad neterminuota darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu. Įstatyme nurodoma, kad darbuotojo prašymas dėl atleidimo iš darbo turi būti suformuluotas pareiškime raštu, tačiau neapibrėžtas tokio pareiškimo turinys. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, be to, kad pareiškimas nutraukti darbo sutartį darbdaviui turi būti pateiktas raštu, turi būti nurodoma jo surašymo ir pageidaujama atleidimo data, taip pat ir kitos aplinkybės (konkretus DK straipsnis, pagrindas, kuriuo darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį ir kt.), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009). Ieškovė nurodo, jog 2020 m. liepos 17 d. vyko pokalbis tarp ieškovės direktoriaus ir atsakovo dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame ieškovės direktorius paaiškino atsakovui, kad atsakovas, kaip darbuotojas, netinka ieškovei. Dėl atsakovo darbo yra gauta nusiskundimų iš ieškovės užsakovų, taip pat paaiškino, kad atsakovas blogai atliko jam priskirtas darbines funkcijas, netinkamai vykdė vadovybės nurodymus. Ieškovė teigia, jog 2020 m. liepos 17 d. buvo priimtas įsakymas Nr. A111 „Dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą“, kuriuo atsakovas buvo įspėtas apie Darbo sutarties nutraukimą DK 36 straipsnio pagrindu, o 2020 m. liepos 20 d. buvo priimtas įsakymas Nr. A112, kuriuo atsakovas buvo atleistas iš darbo. Ieškovė teigia, atsakovas atsisakė pasirašyti, kad susipažino su 2020 m. liepos 17 d. įsakymu, atsakovas šio įsakymo nepriėmė ir pasišalino iš darbovietės. Ieškovės teigimu, buvo gautas transporto vadovo T. V. 2020 m. liepos 17 d. tarnybinis pranešimas „Dėl vairuotojo S. L. veiksmų“, be to, 2020 m. liepos 17 d. surašytas atsisakymo susipažinti su įsakymu aktas Nr. 004, kurį pasirašė ieškovės darbuotojai L. M., T. V. ir Ž. P. Ieškovė taip pat teigia, kad 2020 m. liepos 20 d. buvo surašytas atsisakymo vykdyti nurodymus ir susipažinti su įsakymu aktas Nr. 005, kuriame nurodoma, kad atsakovas atsisakė priimti ir raštu patvirtinti, kad jam buvo įteiktas 2020 m. liepos 20 d. įsakymas. Atsakovas paaiškino, kad jis nenorėjo nutraukti darbo sutarties, niekada nerašė prašymo nutraukti darbo sutartį, tad darbo sutarties nutraukimo įforminimas neatitiko jo tikrosios valios. Atsakovo teigimu, jis 2020 m. liepos 17 d. (penktadienį), 00.34 val. pasiekė Vilnių, sustojo Ukmergės g., Vilniuje esančioje degalinėje poilsiui. Atsakovas 2020 m. liepos 17 d. (penktadienį) 11.20 val. nuvairavo sunkvežimį nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), pastatė sunkvežimį aikštelėje ir grįžo namo. Teigia, kad tą dieną nebuvo ieškovės buveinėje adresu P. Lukšio g. 7, Vilniuje, nekalbėjo nei su vienu ieškovės darbuotoju ir nebuvo informuotas apie atleidimą iš darbo. Atsakovas 2020 m. liepos 20 d. buvo atvykęs į ieškovės buveinę adresu P. Lukšio g. 7, Vilniuje, tačiau apie tai, kad ieškovė būtų nepatenkinta jo darbu ar tai, kad ketina nutraukti darbo sutartį, nei tą dieną, nei kitomis dienomis nebuvo kalbama. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta UAB ,,Borus“ buhalterė Ž. P. nurodė, kad su atsakovu buvo sutarta dėl 3 mėn. bandomojo laikotarpio; per tą laiką buvo nuogirdų, jog jis nesusitvarko su darbu, skundėsi vadybininkai. Liudytoja patvirtino, kad 2020 m. liepos 17 d. buvo penktadienis, atsakovas buvo atėjęs pas ją, guodėsi, kad sunku dirbti, pateikė jai kai kuriuos dokumentus, ataskaitą, bet neturėjo su savimi CMR važtaraščių, tad juos pažadėjo atnešti pirmadienį, t. y. 2020 m. liepos 20 d., ir nuėjo pas direktorių. Pažymėjo, kad kabinetai yra šalia ir ji girdėjo, kad jie kalbasi, paskui pakvietė liudytoją pasirašyti ant dokumentų, kad atsakovas nepriima įsakymo dėl atleidimo. Vėliau atsakovo po atleidimo liudytoja nematė. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas L. M. paaiškino, kad atsakovas įsidarbino 2020 m. birželio 3 d., atliko vieną pervežimą, bet buvo komunikacinių nusiskundimų, skundėsi klientai, Danijos įmonė. Atsakovas į Lietuvą grįžo 2020 m. liepos 16 d., o 2020 m. liepos 17 d. atvyko į ofisą, tuomet liudytojas jį perspėjo, kad atsakovas netinka darbui. Atsakovui 2020 m. liepos 20 d. liudytojas įteikė įsakymą dėl atleidimo, kurio atsakovas nepasirašė. Akcentavo, kad 2020 m. liepos 17 d. pokalbis su atsakovu vyko po pietų, jau maždaug darbo pabaigoje. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta atsakovo žmona V. L. paaiškino, kad vyras iš reiso grįžo naktį iš 2020 m. liepos 16 d. į 2020 m. liepos 17 d., o kai ji kėlėsi į darbą 2020 m. liepos 17 d. 8 val., vyras miegojo. Jai grįžus į namus apie 12.40, vyro namuose nebuvo, jis grįžo po keleto minučių, sakė, kad nuvarė vilkiką į aikštelę. Liudytoja apie 13.20 val. išėjo į darbą, o vyras sakė, kad eis miegoti, niekur vykti tą dieną nesiruošė, sakė, kad blogai jaučiasi. Teismo posėdžio metu išklausytuose garso įrašuose užfiksuotas pokalbis, kurio metu atsakovas sako, jog dar kaulus skauda, naktį grįžo, tuo tarpu įmonės vadovas klausia: ,,17 tu grįžai?‘‘. Teismas pažymi, kad iš to darytina išvada, jog jeigu pokalbis būtų vykęs 2020 m. liepos 17 d., įmonės vadovo klausimas ,,17 tu grįžai?‘‘ nebūtų logiškas. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad garso įraše girdima, kaip įmonės vadovas kalba su kažkuo telefonu ir sako: ,,tai ryt apie 9 val. susiskambinam, dabar jau nebus kelto‘‘, vadinasi, jeigu, kaip teigia ieškovas, pokalbis vyko 2020 m. liepos 17 d., tai minimas ,,ryt‘‘ yra 18 d., šeštadienis, o ieškovo atstovas teismo posėdžio metu į teismo užduotą klausimą ar įmonė dirba šeštadieniais, nurodė, jog šeštadienį įmonė nedirba. Teismas pabrėžė, kad išklausytame garso įraše įmonės vadovas sako: ,, 600 Eur pas tave yra, dabar darau 1 100 Eur, bus 1 700 Eur, nežinau, kada įkris‘‘. Po kurio laiko sako: ,,va, iškeliavo štuka šimtas‘‘, tuo tarpu pagal į bylą pateiktus pavedimo dokumentus, toks pavedimas padarytas būtent 2020 m. liepos 20 d. 15.14 val. Iš šių bylos aplinkybių, teismas konstatuoja, kad atsakovas ofise buvo 2020 m. liepos 20 d., o ne 2020 m. liepos 17 d. Ypatingą dėmesį teismas atkreipė į tai, jog aplinkybių, iš kurių būtų galima sutikti su ieškovo atstovo argumentais, jog garso įrašas buvo padarytas 2020 m. liepos 17 d., tai yra girdima pačiame garso įraše ir užfiksuota pateiktų garso įrašų duomenyse, nagrinėjant bylą nenustatyta. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė teismo posėdžio metu akcentavo, jog atsakovas blogai atliko jam priskirtas darbines funkcijas, netinkamai vykdė vadovybės nurodymus, o liudytoju apklaustas T. V. nurodė, kad nuo pirmųjų dienų su atsakovu kilo nesklandumai, jis negalėjo surasti vietų, laiku tų vietų nepasiekdavo, tad po 1 mėn. liudytojas kalbėjosi su direktoriumi, kad darbuotojas netinka, nes buvo skundų iš klientų. Dėl šių priežasčių įmonė norėjo nutraukti darbo sutartį su atsakovu per bandomąjį laikotarpį, tad liudytojas paskambino atsakovui ir pasakė, kad sutartis bus nutraukta; tuo metu atsakovas buvo Švedijoje. Paaiškino, kad dėl darbo pretenzijas atsakovui reiškė telefonu, o komandiruotė buvo pratęsta todėl, kad ji visuomet trunka 6 savaites ir taip nusprendė direktorius. Teismas akcentavo, kad teismo posėdyje išklausytuose garso įrašuose užfiksuotas pokalbis tarp ieškovės vadovo ir atsakovo, kuriame atsakovas keletą kartų primygtinai klausia, kokios problemos darbe su juo kilo. Jis klausia: „kokios problemos, norėjau išgirsti iš tavęs?‘‘, o įmonės vadovas atsako: ,,ne, nieko...‘‘. Atsakovas vėl po kurio laiko klausia: ,,tai kokios problemos su manim?‘‘, o jam vadovas atsako: ,,ne, nieko, žinok, S..., <...> ne tavo, S., problemos, girdėjau kai kalbėjaisi su V...abudu...“. Teismas dėl šio įmonės vadovo ir atsakovo pokalbio pažymėjo, kad šio pokalbio metu net nebuvo užsiminta ne tik apie atleidimą iš darbo, bet ir apie bet kokį netinkamai atliekamą darbą, kokius nors priekaištus dėl darbo funkcijų ar elementarias atsakovo klaidas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo teigimu, pirmoji jo komandiruotė turėjo trukti tik vieną mėnesį nuo 2020 m. birželio 3 d. iki 2020 m. birželio 30 d., tačiau, ieškovei paprašius, buvo pratęsta iki 2020 m. liepos 17 d. Ieškovė į bylą teikė susirašinėjimą su užsakovais, tačiau duomenų, kad ieškovė apie netinkamai atliekamą darbą, pastabas dėl darbo būtų teikusi atsakovui, nėra. Teismas atkreipia dėmesį, kad kitokių duomenų ieškovė į bylą neteikė. Duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi pretenzijas atsakovui dėl blogai atliekamo darbo nėra pateikta, o garso įrašuose užfiksuota, kad atsakovui konkrečiai paklausus kokios problemos, jam buvo atsakyta, kad problemų nėra. Atsižvelgiant į tai, kad į bylą nėra pateikta duomenų, jog atsakovo atžvilgiu dėl netinkamai atliekamo darbo būtų surašyti tarnybiniai pranešimai, taip pat į tai, jog jam buvo pratęsta komandiruotė, vertintina, kad ieškovė atsakovui pretenzijų nereiškė. Teismas nurodė, kad pagal DK 36 straipsnį darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami. Sprendimas priimamas apie tai raštu įspėjus darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo. Ieškovė teigia, kad atsakovą iš darbo atleido dėl nepatenkinamų rezultatų per išbandymo laikotarpį. Atsakovas teigia, kad darbo sutarties sudarymo dieną šalys nesulygo dėl išbandymo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo sutarties visas tekstas buvo spausdinamas kompiuteriu, tačiau darbo sutartyje įrašai: sudaroma neterminuota, nubraukta žodžio dalis „ne“ (Darbo sutarties 2 punktas), papildomai įrašyta „3-jų mėnesių“ (Darbo sutarties 4 punktas), papildomai įrašyta „suminė darbo laiko apskaita 8 val.“ (Darbo sutarties 5 punktas), atsižvelgiant į tai, kad atsakovui nurodant, jog jis savo darbo sutartį per klaidą paliko ieškovei, vertintina, kad prierašai galėjo būti padaryti po atsakovo atleidimo iš darbo. Teismas akcentavo, kad tokią išvadą padarė ir darbo ginčų komisija savo sprendime. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad darbo ginčų komisija sprendime nurodė, jog darbo sutarties 2 punkte pataisius žodį „neterminuota“ į „terminuota“, turėjo būti nurodyta ir darbo sutarties šalis, kurios iniciatyva išbandymas nustatomas: ar darbdavio, siekiant patikrinti ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, ar darbuotojo, siekiant įsitikinti ar darbas jam tinkamas. Teismas nurodė, kad su tokiais argumentais sutinka. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas buvo įspėtas apie atleidimą iš darbo pagal DK 36 straipsnį, tačiau neteikia tai patvirtinančių duomenų. Teismui nustačius, kad atsakovas ofise buvo ne 2020 m. liepos 17 d., o tik 2020 m. liepos 20 d., pagal DK 36 straipsnį ieškovė privalėtų apie tai raštu įspėti darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, bet to nepadarė. Ieškovė teigė, kad atsakovas suprato, jog darbo sutartis su juo yra nutraukta, nes jis turėjo CMR važtaraščius ir nurodė, kad jų negrąžins, kol su juo nebus galutinai atsiskaityta. Atsakovas nurodė, kad jis važtaraščius turėjo kaip garantą, kad ieškovė jam užmokės visą darbo užmokestį laiku. Tačiau teismas nurodė, garso įraše yra užfiksuota, jog atsakovas nurodo, kad CMR kol kas lieka pas jį, bet įmonė tik jam paskambina ir CMR jis atveža, į ką įmonės vadovas sako: „svarbiausia CMR pirmas, nes Ikea sakė nemokės“, tačiau jokių kitų pretenzijų ar priekaištų, ginčų dėl CMR važtaraščių negrąžinimo, garso įraše nėra užfiksuota. Ieškovė grįsdama ieškinio reikalavimus į bylą teikė transporto vadovo T. V. 2020 m. liepos 17 d. tarnybinį pranešimą „Dėl vairuotojo S. L. veiksmų“, UAB ,,Borus“ 2020 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. A111 „Dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą“, UAB ,,Borus“ 2020 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. A112, 2020 m. liepos 17 d. surašytą atsisakymo susipažinti su įsakymu aktas Nr. 004, 2020 m. liepos 20 d. surašytą atsisakymo vykdyti nurodymus ir susipažinti su įsakymu aktas Nr. 005. Atsakovas teigia, kad minėti dokumentai buvo surašyti po ieškovo atleidimo, o tai patvirtina tai, kad šių dokumentų ieškovė nepateikė komisijai nagrinėjant darbo ginčą. Atsakovas akcentavo, kad 2020 m. liepos 17 d. įsakymo blankas skiriasi nuo kitų įsakymų blankų, taip pat skirtingai rašomos ir dokumento antraštės (su patikslinimais), 2020 m. liepos 17 d. įsakyme nespausdinamos direktoriaus pareigos. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė į bylą teikė 2020 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. A112, o darbo ginčų komisijai teikė 2020 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. A112 variantą su kita data, t. y. 2020 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. A112. Įsakymas yra tuo pačiu numeriu bei turiniu, tačiau skiriasi jo surašymo data, 2020 m. liepos 21 d.  įsakyme Nr. A112 nurodyta, kad atsakovės direktorius įsako atleisti atsakovą iš užimamų pareigų nuo 2020 m. liepos 20 d. Nei viename iš šių įsakymų nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis atleidžiamas atsakovas. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta Ž. P. paaiškino, kad ji rengdama dokumentus dėl atleidimo padarė klaidą, suklydo datą, todėl tų dokumentų buvo 2, bet blogasis buvo sunaikintas. Liudytoja taip pat nurodė, kad ji formina darbo sutartis, rašo kompiuteriu, ranka įrašo bandomąjį laikotarpį, neterminuota ar terminuota sutartis, nes toks yra kompiuterio programos standartas; darbo sutartį su atsakovu taip pat formino ji. Teismas pažymėjo, kad ieškovės teigimu, įmonės vadovas iš nežinojimo suklydo, darbo sutartyje nurodė, kad ji nutraukta pagal DK 55 straipsnį. Teismas tokį argumentą vertino kritiškai, pažymėjo, kad ieškovė pateikė duomenis Sodrai apie tai, kad atsakovas iš darbo buvo atleistas pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Darbo sutartyje padarytas įrašas, kuriame nurodyta, kad atsakovas atleistas 2020 m. liepos 20 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Atsakovas akcentavo, kad darbo ginčų komisijoje baigiant nagrinėti atsakovo 2020 m. rugpjūčio 24 d. prašymą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, t. y. vieną dieną prieš sprendimo priėmimą, ieškovė 2020 m. spalio 12 d. kreipėsi į Sodrą, dėl atsakovo atleidimo pagal DK 36 straipsnyje nurodytą pagrindą. Sodroje atleidimo pagrindas iš DK 55 straipsnio 1 dalį į DK 36 straipsnio 3 dalį pakeistas tik 2020 m. spalio 12 d., t. y. praėjus 2,6 mėnesio po darbo santykių pasibaigimo ir po pusantro mėnesio po ieškovo prašymo pateikimo komisijai dienos. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nors ir nurodo, kad suklydo įrašydama atleidimo pagrindą, tačiau nepaaiškino, kodėl tik 2020 m. spalio 12 d. kreipėsi į Sodrą ir siekė pakeisti atleidimo pagrindą. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo nurodytas dėl padarytos klaidos, tačiau teismas akcentuoja, kad vertinant atleidimo pagrindą jis buvo nurodytas konkretus – DK 55 straipsnio 1 dalis. Atsakovas neišreiškė noro nutraukti darbo sutartį, prašymo nutraukti darbo sutartį nerašė, todėl ieškovės darbo sutarties nutraukimo įforminimas neatitiko atsakovo tikrosios valios. Nesant atsakovo rašytinio prašymo nutraukti darbo sutartį, ieškovė darbo sutartį nutraukė neteisėtai DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad ieškovė, atleisdama atsakovą iš darbo, nesilaikė DK 65 straipsnyje įtvirtintos atleidimo iš darbo dokumentų įforminimo tvarkos – darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį ar konstatuoti darbo sutarties pasibaigimą turi būti išreikštas raštu, sprendime nurodoma darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena (3 dalis); sprendimas perduodamas darbuotojui nedelsiant (4 dalis); pasibaigus darbo sutarčiai, apie tai daromas įrašas darbo sutartyje (7 dalis). Ieškovė, priėmusi sprendimą atleisti atsakovą iš darbo, jo nepateikė atsakovui, taip pat šio sprendimo nepateikė ir darbo ginčų komisijai. Ieškovė, būdama atsakinga už tinkamą darbo santykių įforminimą ir darbuotojo informavimą apie sprendimus, susijusius su darbo santykiais, atleisdama atsakovą iš darbo nesilaikė nustatytos darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo įforminimo tvarkos. Todėl teismas sprendė, kad darbuotojas įrodė aplinkybes, esančias jo reikalavimų pagrindu, paneigė darbdavio priimto įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teismas nurodė kad yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies. Teismas nurodė, kad pripažinus, jog ieškovė neteisėtai atleido iš darbo atsakovą, pastarajam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 straipsnis). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. Taip pat teismas nurodė, kad Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 ,,Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (toliau – Aprašas) 9 punkte nustatyta, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Aprašo 10 punkte nustatyta, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas priešieškiniu teigia, kad ieškovė su juo laiku neatsiskaitė, o ieškovė nurodo, kad yra visiškai atsiskaičiusi su atsakovu. Į bylą pateikti duomenys, kad 2020 m. liepos 20 d. ieškovė buvo skolinga atsakovui 1090 Eur. Darbo sutarties 3 punkte nurodyta, kad darbo užmokestis darbuotojo prašymu mokamas vieną kartą per mėnesį iki 15 mėnesio dienos. Nustatyta, kad 2020 m. liepos 14 d. ieškovui buvo sumokėtas tik avansas, o ne visas atlyginimas, dalis darbo užmokesčio sumokėta 2020 m. liepos 20 d., o likusią atlyginimo dalį ieškovė pervedė 2020 m. rugpjūčio 24 d. Nustatyta, kad ieškovė nesumokėjo atsakovui vidutinio darbo užmokesčio už tris įspėjamojo laikotarpio darbo dienas. Įspėjimo ieškovė nepateikė ir į darbo bylą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovui dienpinigiai buvo pilnai sumokėti 2020 m. rugpjūčio 24 d. Ieškovė paaiškino, kad sumokėjo atsakovui minėtus pinigus po to, kai jis grąžino CMR važtaraščius. Teismas konstatavo, kad tiek darbo užmokestį, tiek dienpinigius ieškovė turėjo pareigą pervesti ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2020 m. liepos 20 d. Teismui išnagrinėjus ginčą ir nustačius, jog ieškovė, atleisdama atsakovą iš darbo, neišmokėjo jam priklausančių dienpinigių sumos, vadinasi, neatsiskaitė pilnai su atleidžiamu darbuotoju, yra pagrindas spręsti dėl netesybų priteisimo. Teismas pažymėjo, kad nurodytame straipsnyje nustatyta sankcija nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaito. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kad negalėjo atsiskaityti su atsakovu dėl jo kaltės, todėl teismas sprendė, kad ieškovė privalėjo sumokėti netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 21 d. iki 2020 m. rugpjūčio 5 d. ieškovė buvo skolinga atsakovui 1 090 Eur (kompensacija – 581,34 Eur), o už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. – 590 Eur (kompensacija – 354 Eur), iš viso 935,34 Eur. Ieškovei neįrodžius atsiskaitymo su atsakovu jo atleidimo dienai fakto, yra pagrindas atsakovui priteisti 935,34 Eur netesybas. Teismas taip pat konstatavo, kad darbuotojas prašė jo negrąžinti į darbą. Negrąžinus darbuotojo į darbą, darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, teismui nusprendus neteisėtai atleisto darbuotojo negrąžinti į darbą, taikomi kiti jo pažeistų teisių gynimo būdai. Pagal Darbo sutartį ieškovė ir atsakovas sulygo dėl 1 002 Eur dydžio darbo užmokesčio per mėnesį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. A1-767 „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2020 metais patvirtinimo“, 2020 metų metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21,1 darbo dienos. Atsižvelgiant į tai teismas sprendė, jog yra pagrindas priteisti atsakovui 47,49 Eur vidutinį darbo dienos darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgė į tai, kad atsakovas bendrovėje dirbo ne itin ilgą laiką, atsižvelgė į darbuotojo pareigų ypatumus, šalių tarpusavio santykių pobūdį. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo sumažinti darbdaviui taikytiną sankciją. Pasisakydamas dėl darbuotojo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas konstatavo, kad darbuotojo nurodyti sveikatos sutrikimai nėra susiję su neteisėtu darbo sutarties nutraukimu, todėl atsakovo reikalavimą priteisti 900,00 Eur neturtinę žalą vertino kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas nurodė, kad dėl kitų šalių argumentų nepasisako. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo priešieškinis yra patenkintas 66,67 procentais. Ieškovė UAB „Borus“ byloje patyrė 1 540,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas S. L. patyrė 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai teismas vertino, kad atsakovui iš ieškovės priteistos bylinėjimosi išlaidos sudaro 466,69 Eur, o ieškovei iš atsakovo atitinkamai priteistina 513,28 Eur. Įskaičius mokėtinas sumas, ieškovei priteistina 46,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Ieškovė UAB „Borus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. t. y. netenkinti darbuotojo S. L. reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir išspręsti tarp šalių kilusį darbo ginčą iš esmės – pripažinti, kad darbuotojas yra atleistas pagal DK 36 straipsnio 3 dalį teisėtai ir pagrįstai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciją grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.                      Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė tarp šalių kilusio ginčo faktines aplinkybes, kurios lėmė netinkamą teisinių santykių kvalifikavimą. Teismo išdėstyti tam tikri argumentai bei motyvai yra paremti prielaidomis ir spėjimu, todėl jie lėmė klaidingas išvadas. Teismas neatsižvelgė į eilę byloje surinktų duomenų, nepagrįstai ir be jokių motyvų atmetė rašytinius dokumentus ir liudytojų parodymus, kurie patvirtina visiškai kitokias faktines aplinkybes. Sprendimas išimtinai paremtas tik atsakovo (darbuotojo) pateiktais žodiniais paaiškinimais bei jo paties selektyviai pateiktais ir prieštaringai vertinamais garso įrašais. Apelianto nuomone, atsakovo slapta daryti garso įrašai apskritai yra neteisėti, jie neatitinka įrodymų objektyvumo ir patikimumo kriterijų, todėl šioje byloje negalėjo būti priimti ir vertinti. Tuo pačiu, teismas nenurodydamas jokių motyvų atmetė absoliučiai priešingas aplinkybes įrodančius rašytinius įrodymus ir priesaiką davusių liudytojų paaiškinimus. Manytina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visetą.

7.2.                      Apeliantės tvirtinimu, teismas neteisingai nustatė faktines atsakovo darbo sutarties nutraukimo aplinkybes. Paaiškina, kad darbo sutarties 4 punktu šalys abipusiu sutarimu susitarė dėl 3-jų mėnesių išbandymo laikotarpio. Pažymi, kad atsakovas iš komandiruotės į Lietuvos Respubliką grįžo naktį 2020 m. liepos 17 d. (iš ketvirtadienio į penktadienį). Kadangi jis grįžo vėlai naktį (apie 00.34 val.), automobilį pastatė netoli namų, o kitą rytą S. L. darbdavio nurodymu nugabeno transporto priemonę į UAB „Borus“ aikštelę. Toks darbuotojo judėjimo laikas užfiksuotas kassavaitinėje transporto priemonės judėjimą fiksuojančioje diagramoje. Teismas neteisingai vertino, kad darbuotojas nebuvo atvykęs 2020 m. liepos 17 d. ir nebuvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą. Teigia, kad 2020 m. liepos 17 d. darbo pabaigoje, S. L. atvyko į darbovietę. Su įmonės vadovu įvyko pokalbis dėl darbo sutarties nutraukimo. Darbdavys išsamiai ir aiškiai žodžiu išdėstė, kad atsakovo darbo rezultatai vertinami neigiamai, nurodė priežastis, dėl kurių jis neišlaikė išbandomojo laikotarpio, paaiškino, jog darbuotojas nėra tinkamas įmonei. Darbuotojui papildomai perskaitytas 2020 m. liepos 17 d. direktoriaus įsakymas dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą. Darbuotojas atsisakė su šiuo įsakymu susipažinti pasirašytinai, todėl buvo surašytas tarnybinis pranešimas. Apeliantė paaiškina, kad 2020 m. liepos 20 d. (pirmadienį) atsakovas atvyko į darbovietę, šalys sprendė klausimus dėl komandiruotės galutinių ataskaitų pridavimo, likusio įmonės turto ir dokumentų gražinimo. Tarp šalių vyko pokalbiai dėl galutinio atsiskaitymo, įskaitant kompensacijų sumokėjimą už priklausančias nepanaudotas atostogas. Tokie veiksmai paprastai atliekami pasibaigus darbo teisiniams santykiams. S. L. buvo supažindintas su 2020 m. liepos 20 d. direktoriaus įsakymu dėl darbuotojo atleidimo iš užimamų pareigų.

7.3.                      Darbdavė nurodo, kad nesutinka su teismo priteistomis netesybomis. Paaiškina, kad atsakovas disponavo komandiruotėje vykdytų krovinių pervežimo reisų važtaraščiais, tačiau nutraukiant darbo sutartį jų neperdavė darbdaviui, sulaikė ir neteisėtai juos pasisavino. UAB „Borus“ negalėjo pateikti šių važtaraščių savo užsakovams ir patvirtinti, kad yra tinkamai įvykdyti krovinių pervežimo užsakymai. Likusios dienpinigių 1 069,95 Eur sumos išmokėjimą darbdavė siejo su įmonės dokumentų (krovinio važtaraščių) grąžinimu. Todėl apeliantės įsitikinimu, galutinio atsiskaitymo uždelsimas buvo sąlygotas paties darbuotojo kaltės (DK 147 straipsnio 2 dalis). Pažymi, kad įmonė ketino geranoriškai spręsti dokumentų grąžinimo klausimą, todėl 2020 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo atsakovui 500 Eur, t. y. dalį jam priklausančių dienpinigių, o likusią sumą sumokėjo 2020 m. rugpjūčio 24 d., kai jis grąžino pasisavintus įmonės dokumentus.

7.4.                      Apeliantė teigia, kad įmonė UAB „Borus“ teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo DK 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta supaprastinta darbo sutarties nutraukimo procedūra. Šis atskiras teisinis pagrindas sąlygoja, kad nutraukiant darbo sutartį pagal DK 36 straipsnio 3 dalį nėra taikomi tokie griežti reikalavimai kaip nutraukiant darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį arba kitais pagrindais, nes įstatymas nenumato išbandymo instituto formalizavimo. Paaiškina, kad darbdavė surinko ir savo žinioje turėjo pakankamai informacijos, kad savarankiškai priimtų sprendimą dėl darbuotojo nepatenkinamų rezultatų. UAB „Borus“ nepatenkinami darbuotojo vertinimo kriterijai ir darbo sutarties nutraukimo priežastys buvo raštu išdėstyti darbuotojui S. L. 2020 m. liepos 17 d. įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą. Išbandymo rezultatų vertinimą įstatymas suteikia darbdavio prerogatyvai. Apie netinkamai atliekamą darbą teismas pateikė įrodymus, t. y. klientų nusiskundimus. Be to, liudytojas T. V. teisme patvirtino, kad „nuo pirmųjų dienų kilo nesklandumai, jis negalėjo surasti vietų, laiku tų vietų nepasiekdavo, tad po 1 mėn. kalbėjosi su direktoriumi, kad darbuotojas netinka, nes buvo skundų iš klientų“.

7.5.                      Apeliantė paaiškina, kad teisinį atleidimo pagrindą sąlygoja tai, jog šalys darbo sutarties 4 punktu susitarė dėl papildomos sąlygos, t. y. nustatė 3-jų mėnesių išbandomąjį laikotarpį. UAB „Borus“ buhalterė byloje paliudijo, kad toks susitarimas buvo ir kad ji įrašė šią sąlygą į darbo sutartį jos sudarymo metu. Atsakovo teiginiai, kad jis nesitarė dėl išbandymo, o sutartyje įrašai ranka padaryti be jo žinios, yra deklaratyvūs, neatitinka tikrovės. Teismas be pagrindo sureikšmino tą aplinkybę, kad sutartyje nenurodyta, kurios šalies iniciatyva yra nustatytas išbandymą. Kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad jeigu darbo sutartyje lieka neaptarta, kurios šalies iniciatyva išbandymas nustatytas, pripažįstama, kad šalys sulygo dėl abiejų išbandymo rūšių.

7.6.                      Apeliantė teigia, kad atsakovui pradėjus dirbti įmonėje 2020 m. birželio 3 d. data ir nutraukus darbo sutartį 2020 m. liepos 20 d. data, išbandymo laikotarpis nebuvo pasibaigęs, todėl darbdavys pasinaudojo DK 36 straipsnio 3 dalies nuostata. Paaiškina, kad visi byloje apklausti liudytojai paliudijo, kad darbuotojas S. L. 2020 m. liepos 17 d. buvo atvykęs į biuro patalpas, matė jį ir betarpiškai su juo bendravo, girdėjo apie pareikštą įspėjamą dėl darbo sutarties nutraukimo. Liudytojai taip pat patvirtino, kad atsakovas atsisakė susipažinti pasirašytinai su jam skirtais dokumentais. Liudytojai pateikė paaiškinimus su specifinėmis detalėmis, kurios papildo kiekvieno jų nurodytas aplinkybes, parodymai sutampa ir neprieštarauja vienas kitam, todėl nebuvo pagrindo abejoti jų patikimumu ar teisingumu.

7.7.                      Apeliantė nurodo, kad UAB „Borus“ šioje byloje kėlė klausimą ar nesankcionuoti ir slapta daryti garso įrašai gali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi įrodymai. Nei teismui, nei proceso šalims absoliučiai nėra žinomas šių duomenų surinkimo būdas, jų autentiškumas ir vientisumas. Taip pat nėra žinoma, ar atsakovo pateiktų garso įrašų turinys nėra iškraipytas, sukarpytas, suklijuotas ar kitaip modifikuotas, ar nėra specialiai pateikiamas tik tas įrašas ar jo dalis, kurio turinys būtų naudingas ir palankus tik vienai proceso šaliai. Tokie į bylą pateikti duomenys turėtų būti vertinami ypatingai kritiškai. Apeliantės teigimu, teismas be pagrindo rėmėsi atsakovo pateiktais garso įrašais, konstatuodamas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas ex officio (pagal pareigas) turėjo pasisakyti dėl šių duomenų leistinumo ir naudojimo kaip įrodymo priemonės šioje civilinėje byloje, t. y. ištirti kaip šie įrašai buvo gauti, kokiems asmenims dalyvaujant jie buvo daryti, kokiais įrenginiais buvo fiksuoti ir panašiai. Tik nustatęs reikiamas sąlygas, teismas galėjo pripažinti garso įrašus leistina įrodinėjimo priemone, tačiau to nepadarė. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas rėmėsi atskiromis byloje esančių pokalbių garso įrašų vietomis ir nustatė pokalbio įrašymo datą. Vertindamas atskirus iš konteksto paimtas frazes teismas tik spėjo ir darė vien prielaidomis grįstą išvadą, “kad atsakovas ofise buvo 2020 m. liepos 20 d., o ne 2020 m. liepos 17 d.”. Apeliantė pažymi, kad liudytojų parodymai patvirtino priešingas aplinkybes, t.  y. kad darbuotojas (atsakovas) atvyko į darbovietę 2020 m. liepos 17 d., su juo bendravo ir jį matė trys byloje liudiję asmenys, jam buvo surašyti ir bandomi įteikti dokumentai. Apeliantė teigia, kad darbuotojas, atsisakydamas parašu patvirtinti, jog susipažino su jam įmonės skirtais įsakymais, veikė nesąžiningai, piktnaudžiavo teisėmis. Darbdavė neturi galimybės įrodyti, kad buvo kitaip. Teismas nesiremdamas pateiktais aktais, liudijančiais apie darbuotojo atsisakymą susipažinti su dokumentais, taikė ieškovei pernelyg didelę įrodinėjimo pareigą.

7.8.                      Apeliantės teigimu, teismas neteisingai vertino priežastis, dėl kurių darbdavė nepateikė dokumentų darbo ginčų komisijai. Paaiškina, kad visus darbuotojo tinkamą informavimą apie jam skirtus įsakymus pagrindžiančius dokumentus UAB „Borus“ vadovas bandė pateikti dar darbo ginčo komisijai, tačiau komisija dokumentų nepriėmė ir neprijungė prie bylos. Darbo ginčų komisijos posėdžio protokole 17:42 min užfiksuota kaip UAB „Borus“ vadovas pareiškia „darbuotojas S. buvo informuotas, žmogus nepasirašė“, nurodo, kad buvo surašytas transporto vadovo tarnybinis pranešimas. Vadovas posėdžio metu perdavė komisijos nariams dokumentus – 2020 m. liepos 17 d. įspėjimą apie atleidimą ir 2020 m. liepos 17 d. tarnybinį pranešimą, 2020 m. liepos 17 d. atsisakymo susipažinti aktą. Šios aplinkybės užfiksuotos darbo ginčų komisijos posėdžio protokole (garso įrašo 17:56 min. ir 18:10 min).

7.9.                      Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo neatsižvelgė į darbdavio nuoseklius paaiškinimus apie tai, jog darbo sutartyje, o vėliau ir pranešime Sodrai, neteisingai įrašytas Darbo kodekso straipsnis atsirado dėl suklydimo. Paaiškina, kad apie įsivėlusią klaidą UAB „Borus“ vadovas sužinojo tik darbo ginčų komisijos posėdžio metu 2020 m. rugsėjo 22 d., kai buvo pagarsinti Sodros duomenų bazės įrašai. Klaida buvo nedelsiant ištaisyta. Ieškovės vertinimu, formalus netinkamo Darbo kodekso straipsnio nurodymas, negali tapti priežastimi pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu.

7.10.                      Apeliantė taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria darbuotojui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Paaiškina, kad teismui priėmus darbdaviui nepalankų sprendimą, priverstinės pravaikštos laikotarpis užsitęsė iki DK 218 straipsnyje 4 dalyje numatyto maksimalaus 1 metų termino. Teismas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už maksimalų leistiną laikotarpį, vertino, „kad nėra pagrindo sumažinti darbdaviui taikytiną sankciją”. Tačiau teismas neatsižvelgė į apelianto nurodytą kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad skiriant sankciją darbdaviui būtina atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurie leistų įgyvendinti šalių lygiateisiškumo ir socialinio teisingumo principą darbo bylose. Apeliantė pažymi, kad S. L. įmonėje išdirbo itin trumpą laikotarpį – iš viso 47 kalendorines dienas, iš kurių faktiškai dirbo tik 36 dienas (21 dieną birželio mėnesį ir 15 dienų liepos mėnesį). Atsakovas uždirbo ir jam buvo išmokėta iš viso 1079,95 Eur darbo užmokesčio (562,19 Eur už birželio mėnesį bei 517,76 Eur už liepos mėnesį). Taigi, sprendimu patenkintas reikalavimas sumokėti darbuotojui net keliolika kartų viršijančią kompensaciją prieštarauja teisingumo principui bei yra iš esmės neproporcingas pagal jo indėlį į įmonės veiklą. Todėl apeliantės įsitikinimu, šią priteistą sankciją teismas turėjo sumažinti.

8.       Atsakovas S. L. atsiliepime prašo apeliacinio skundo netenkini. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Atsakovas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad šalys sudarė terminuotą darbo sutartį ir buvo susitarusios dėl darbuotojo išbandymo laikotarpio. Darbuotojas paaiškina, kad jis vairuotoju ekspeditoriumi dirba daugiau kaip 10 metų, t. y. turi daug patirties ir todėl nebuvo jokio reikalo nustatyti išbandymo laikotarpį. Pažymi, kad įrašai apie išbandymo laikotarpį darbo sutartyje yra padaryti ranka, todėl teismas teisingai vertino, kad tokie įrašai buvo padaryti vėliau, ne sudarant darbo sutartį. Apeliantė įrodinėdama, kad darbo sutartis yra terminuota, vis tik nepateikė jokių paaiškinimų, kokiam terminui buvo sudaryta darbo sutartis.

8.2.                      Atsakovas paaiškina, kad apie darbo sutarties nutraukimą jis sužinojo, kai iš Sodros gavo 2020 m. rugpjūčio 18 d. pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą Nr. KA_PZ1E-7561, iš kurios paaiškėjo, kad ieškovė dar 2020 m. liepos 20 d. atleido atsakovą DK 55 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t. y. dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Jeigu atsakovas būtų žinojęs, kad yra atleistas iš darbo, jis 2020 m. rugpjūčio 18 d. nebūtų skambinęs įmonės vadovui L. M. ir neklausęs, kodėl jis nėra draustas valstybiniu socialiniu draudimu. Nors apeliantė įrodinėja, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta dėl to, jog apeliantės netenkino atsakovo darbo rezultatai (Darbo kodekso 36 straipsnio 3 dalis), tačiau, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog iki darbo sutarties nutraukimo ieškovė būtų reiškusi atsakovui pretenzijas dėl blogai atliekamo darbo. Be to, byloje esančiame 2020 m. liepos 20 d. garso įraše yra aiškiai girdima, kad L. M. nurodo atsakovui, kad jokių problemų dėl atsakovo atliekamo darbo kokybės nėra. Į bylą nėra pateikta jokių tarnybinių pranešimų apie atsakovo blogai atliekamą darbą.

8.3.                      Atsakovas pažymi, kad transporto priemonės sutvarkymas, asmeninių daiktų susirinkimas ir kai kurių daiktų grąžinimas ieškovei nereiškia darbo pas ieškovę pabaigos. Atsakovas paaiškina, kad vairuotojų, grįžusių iš komandiruočių, poilsio metu, transporto priemones vairuoja kiti vairuotojai, kadangi, kaip patvirtino byloje apklausti liudytojai (apeliantės darbuotojai), transporto priemonių stovėjimas, nevežant jokių krovinių, yra nuostolingas. Todėl, atsakovas, žinodamas, kad kurį laiką jam nereikės vykti į komandiruotę, susirinko savo daiktus iš transporto priemonės. Tai, kad atsakovas grąžino ieškovei kvitus už Švedijoje pirktas darbui reikalingas priemones, taip pat nereiškia darbo pas ieškovę pabaigos, kadangi, atsakovui pateikus ieškovei kvitus, atsakovui buvo kompensuotos jo patirtos išlaidos perkant priemones, kurios buvo būtinas pareigoms vykdyti komandiruotės Švedijoje metu.

8.4.                      Atsakovas teigia, kad 2020 m. liepos 17 d. jis nebuvo atvykęs į ieškovės ofisą, todėl jokios darbo sutarties nutraukimo priežastys ir atleidimo faktas jam objektyviai negalėjo būti paaiškinti. Paaiškina, kad 2020 m. liepos 17 d. (penktadienį), 00.34 val. vairuodamas ieškovės transporto priemonę, jis pasiekė Vilnių, tačiau buvo nuvažiavęs leistiną kilometrų skaičių ir privalėjo ilsėtis, buvo naktis. Iš ieškovės nebuvo gavęs nurodymų, todėl sustojo Ukmergės g., Vilniuje esančioje degalinėje poilsiui. Tokį sunkvežimio maršrutą patvirtina byloje esanti kassavaitinė diagrama. Atsakovas paaiškina, kad 2020 m. liepos 17 d. (penktadienį) ryte, susiskambinęs su ieškovės atstovu ir gavęs pavedimą, 11.20 val. nuvairavo transporto priemonę nurodytu adresu Kirtimų g. 55, Vilniuje. Kadangi šiuo adresu nebuvo budinčių asmenų, pagal ieškovės atstovo nurodymus jis pastatė sunkvežimį aikštelėje, transporto priemonės dokumentus ir raktus paliko ieškovės atstovo nurodytoje būdelėje ir, negavęs daugiau jokių pavedimų, grįžo namo. Tą dieną jis nebuvo ieškovės buveinėje adresu P. Lukšio g. 7, Vilniuje, nekalbėjo nei su ieškovės direktoriumi L. M., nei su transporto direktoriumi T. V., nei su buhaltere ir juo labiau nebuvo informuotas apie atleidimą iš darbo.

8.5.                      Atsakovas paaiškina, kad 2020 m. liepos 20 d. tarp atsakovo ir ieškovės vadovo vyko bendro pobūdžio pokalbiai, tačiau jokios kalbos apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo. Atsakovas pažymi, kad teismo posėdžio metu buvo perklausytas 2020 m. liepos 20 d. pakalbio, vykusio tarp L. M. ir atsakovo, garso įrašas. Šiame pokalbyje atsakovas nebuvo informuotas apie atleidimą ir jo nebuvo prašoma pasirašyti kokių nors dokumentų. Nors apeliantė laikosi pozicijos, kad dar 2020 m. liepos 17 d. tarp apeliantės darbuotojų ir atsakovo įvyko konfliktas dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo, tačiau tai paneigia 2020 m. liepos 20 d. garso įrašas, kuriame nieko negirdėti apie tariamai anksčiau įvykusį konfliktą su atsakovu. Garso įraše kalbama apie galutinį atsiskaitymą, tačiau tai reiškia atsiskaitymą po reiso, o ne dėl atleidimo.

8.6.                      Atsakovo įsitikinimu, teismas, pripažindamas, kad jis buvo atleistas neteisėtai, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, visiškai pagrįstai priteisė jam iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

8.7.                      Atsakovas nurodo, kad jis nesutinka su apeliantės argumentais, kad ji turėjo pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 36 straipsnio 3 dalį, dėl to, kad jis neišlaikė išbandymo. laikotarpio. Teismas teisingai vertino, kad šalys nebuvo susitarusios dėl išbandymo, taip pat kad jis nebuvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą ir kad nėra įrodymų apie tai, kad jis iš tikrųjų dirbo blogai ir neišlaikė išbandymo. Atsakovas pažymi, kad jo komandiruotė turėjo trukti tik vieną mėnesį nuo 2020 m. birželio 3 d. iki 2020 m. birželio 30 d., tačiau, apeliantė paprašė, kad jis komandiruotę pratęstų ir padirbėtų ilgiau, o tai rodo, kad darbdavė iš tikrųjų neturėjo pretenzijų dėl jo darbo. Atsakovas paaiškina, kad jis buvo sutaręs, kad po komandiruotės jis turės tris savaites poilsio, todėl daugiau pavedimų iš apeliantės nesulaukęs, jis ilsėjosi. Be to ir darbdavė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose po 2020 m. liepos 20 d. žymėjo jo neatvykimus į darbą, nors, kaip pati teigia, atsakovą atleido 2020 m. liepos 20 d.

8.8.                      Atsakovas paaiškina, kad CMR važtaraščius jis sulaikė, siekdamas garantijos, kad su juo bus atsiskaityta už komandiruotėje Švedijoje dirbtą darbą. Tai, kad jis sulaikys CMR važtaraščius iki apeliantė atsiskaitys su juo, girdisi 2020 m. liepos 20 d. pokalbyje tarp L. M. ir atsakovo, be to, L. M. net neprieštaravo, kad CMR važtaraščius iki atsiskaitymo turėtų atsakovas. Aptariami atsakovo veiksmai jokiu būdu nereiškia ir nepatvirtina, darbo teisinių santykių pabaigos.

8.9.                      Atsakovo įsitikinimu, teismas pagrįstai jo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Pažymi, kad jis niekada neišreiškė noro nutraukti darbo sutartį, niekada nerašė prašymo nutraukti darbo sutartį, tad ieškovės darbo sutarties nutraukimo įforminimas neatitiko atsakovo tikrosios valios, o nesant atsakovo rašytinio prašymo nutraukti darbo sutartį, apeliantė neturėjo pagrindo nutraukti ją pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Be to, darbdavė padarė daugybę procedūrinių pažeidimų, dokumentus surašė atgaline data.

8.10.                      Atsakovo įsitikinimu, teismas pagrįstai rėmėsi garso įrašais ir teisingai vertino jų turinį. Nors apeliantė kelia abejones dėl garso įrašų leistinumo ir tikrumo, tačiau bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių prašymų ištirti byloje esančių garso įrašų autentiškumą bei vientisumą, taip pat aplinkybę ar garso įrašai buvo modifikuoti. vertinęs garso įrašo turinį, Teismas visiškai teisingai konstatavo, kad atsakovas ofise buvo būtent 2020 m. liepos 20 d., o ne 2020 m. liepos 17 d. Teismas ypatingą dėmesį atkreipė į tai, jog aplinkybių, iš kurių būtų galima sutikti su apeliantės atstovo argumentais, jog garso įrašas buvo padarytas 2020 m. liepos 17 d. nagrinėjant bylą nenustatyta. Be to, aplinkybę, kad atsakovas 2020 m. liepos 17 d. nebuvo atvykęs į ieškovės ofisą patvirtino byloje esantys objektyvūs GPS duomenys, taip pat liudytoja apklausta V. L. Svarbu ir tai, kad liudytojai T. V. ir Ž. P. yra ieškovės darbuotojai, kuriuos sieja tiesioginio pavaldumo santykiai su L. M., todėl pagrįstai manytina, kad jų parodymai negali skirtis nuo apeliantės pareikštos pozicijos byloje, taip pat L. M. parodymų. Tačiau byloje esantis 2020 m. liepos 20 d. garso įrašas paneigia liudytojais apklaustų L. M., T. V. ir Ž. P. parodymus.

8.11.                      Atsakovas nurodo, kad nesutinka su apeliantės argumentais, jog atleidimo įsakyme nurodant Darbo kodekso straipsnį buvo padarytą formali klaida. Nors apeliantė teigia, kad ,,vykdant darbuotojo atleidimo įforminimą padaryta formali klaida“, tačiau šį apeliantės teiginį paneigia ne tiek duomenų pateikimas Sodros Vilniaus skyriui apie tai, kad atsakovas iš darbo buvo atleistas pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, bet ir įrašas Darbo sutartyje, kur nurodyta, kad atsakovas atleistas 2020 m. liepos 20 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, kurį pasirašė apeliantės atstovas – direktorius L. M. Apeliantė tik 2020 m. spalio 12 d. kreipėsi Sodrą, dėl atsakovo atleidimo pagrindo pakeitimo į nurodytą DK 36 straipsnio 3 dalyje. Tokie apeliantės desperatiški veiksmai parodo, jog apeliantė bet kokia kaina siekia pateisinti neteisėtą atsakovo atleidimą iš darbo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors apeliantė teigią, kad atsakovą supažindino su atleidimo įsakymu, tačiau jame nėra nurodytas atleidimo pagrindas. Taip pat atsakovas paaiškina, kad ieškovė sąmoningai nutyli faktą, kad apie atsakovo atleidimą iš darbo pranešė Sodrai praleidusi DK 65 straipsnio 7 dalyje nurodytą imperatyvų tokio pranešimo pateikimo Sodrai terminą, t. y. pažeidė DK nuostatas ir nevykdė darbdaviui numatytos pareigos. DK 65 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pasibaigimo dienos darbdavys privalo apie darbo sutarties pasibaigimą pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Iš Byloje esančio Sodros 2021 m. vasario 24 d. rašto Nr. (14.58E)I-1306 „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad DK nustatytu terminu apeliantė apie atsakovo atleidimą iš darbo nepranešė, pranešimą pateikė tik 2020 m. liepos 22 d. Tai dar kartą įrodo, kad atsakovas 2020 m. liepos 20 d. faktiškai nebuvo atleistas iš darbo ir dokumentai, kad atsakovas atleidžiamas iš darbo neva jo paties prašymu pagal DK 55 straipsnio 1 dalį,  buvo įforminti vėliau nei 2020 m. liepos 20 d. Atsakovo manymu, apeliantės į bylą pateikti 2020 m. liepos 17 d. įsakymas, 2020 m. liepos 20 d. įsakymas, tarnybinis pranešimas, aktas Nr. 004 ir aktas Nr. 005 yra galimai suklastoti.

8.12.                      Atsakovas taip pat nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismas turėjo mažinti priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą. Apeliantė nurodo, kad jai nepalankaus sprendimo atveju tokio dydžio sumos priteisimas būtų neadekvatus ir neproporcingas, sukeltų sunkių neigiamų padarinių įmonei, būtų sutrikdyta įmonės finansinė padėtis, įmonė būtų privesta prie finansinių sunkumų, būtų pažeisti kitų įmonėje dirbančių darbuotojų interesai. Tačiau atsakovo nuomone, tokie teiginiai nereiškia, jog teismas neturėtų ginti jo pažeistų teisių. Kaip nurodyta atsakovo procesiniuose dokumentuose, apeliantė atleido jį iš darbo jo tinkamai neįspėjusi, nesumokėjo laiku darbo užmokesčio, sukėlė pagrįstų abejonių dėl dokumentų autentiškumo. Toks apeliantės elgesys atsakovo atžvilgiu yra netoleruotinas ir negali būti laikomas sąžiningu. Be to, apeliantė į bylą nėra pateikusi nei vieno įrodymo apie tai, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju, apeliantei kiltų neigiamų finansinių padarinių, kad tai reikšmingai paveiktų įmonės veiklą, turėtų neigiamų padarinių įmonės darbuotojams ir pan. Teismas įvertino, atsakovo darbo trukmę, jo pareigų ypatumus, šalių tarpusavio santykių pobūdį ir visiškai pagrįstai sprendė, kad nėra jokio pagrindo sumažinti iš ieškovės priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

9.       Byloje yra kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.

10.       Byloje nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotoju S. L. buvo nutraukta UAB „Borus“ direktoriaus 2020 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. A112, kuriame nurodyta „įsakau atleisti iš užimamų pareigų vairuotoją – ekspeditorių S. L. nuo š. m. liepos 20 d.“. Įsakyme nėra nurodytas nei darbo sutarties nutraukimo teisinis pagrindas, nei faktinės aplinkybės, dėl kurių darbo sutartis nutraukiama. Be to, į bylą yra pateiktas tapatus įsakymas, kurio data nurodyta ne „2020 m. liepos 20 d.“, bet „ 2020 m. liepos 21 d.“.

11.       Byloje nustatyta, kad darbdavio pateiktame S. L. darbo sutarties egzemplioriuje yra padarytas įrašas „Darbo sutartis nutraukta 2020 m. liepos 20 d. pagal LR DK 55 str. 1 punktą“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba taip pat pateikė informaciją, kad UAB „Borus“ per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą 2020 m. liepos 22 d. 15:42:06. pateikė 2-SD pranešimą dėl apdraustojo S. L. atleidimo, kuriame buvo nurodytas atleidimo pagrindas – DK 55 straipsnio dalis, o vėliau, t. y. 2020 m. spalio 12 d. 17:43:35. per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą pateikė PT-2-SD pranešimą – patikslintas atleidimo teisinis pagrindas iš DK 55 straipsnio 1 dalies į DK 36 straipsnio 3 dalį.

Dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių ir pagrindo

12.       Nagrinėjant šį darbo ginčą darbdavė iš esmės sutiko su darbuotoju, kad darbo sutartis nėra nutraukta darbuotojo pareiškimu (DK 55 straipsnio 1 dalis), bet tvirtino, kad darbo sutartis yra nutraukta dėl to, kad darbdavės netenkino darbuotojo išbandymo rezultatai (DK 36 straipsnio 3 dalis). UAB „Borus“ byloje įrodinėjo, kad įformindama darbo sutarties nutraukimą, padarė rašymo apsirikimą ir neteisingai nurodė Darbo kodekso straipsnį. Darbdavė tvirtino, kad klaidą ištaisė iš karto, kai apie tai jai tapo žinoma.

13.       Teiginius, kad darbo sutartis yra nutraukta dėl nepatenkinamų darbuotojo išbandymo rezultatų, darbdavė grindė rašytiniais paaiškinimais, tarnybiniais pranešimais, aktais apie darbuotojo atsisakymą susipažinti su įteikiamais dokumentais dėl darbo sutarties nutraukimo, liudytojų parodymais, užsakovo FREJA Transport & Logistics elektroniniais pranešimais, kuriuose reiškiami nusiskundimai dėl darbuotojo atliekamo darbo.

14.       Apeliaciniame skunde apeliantė kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo. Apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl to, kad darbdavės pateiktų įrodymų nepakanka, norint pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta teisėtai ir pagrįstai. UAB „Borus“ teigimu, teismas vertindamas atskiras, iš konteksto paimtas frazes, tik spėjo ir darė vien prielaidomis grįstą išvadą, “kad atsakovas ofise buvo 2020 m. liepos 20 d., o ne 2020 m. liepos 17 d. ”.

15.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002 ir kt.).

16.       Be to, CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šią darbo bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus, apklausė visus bylai reikšmingus liudytojus, išklausė darbuotojo pateiktus garso įrašus ir atsižvelgė į šalių pastabas dėl šių įrašų, teismas taip pat susipažino su šalių paaiškinimais, duotais darbo ginčų komisijoje. Dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių pirmosios instancijos teismas sprendė pagal vidinį savo įsitikinimą atsižvelgdamas į įrodymų visumą, o ne tik į darbuotojo pateiktus garso įrašus, kaip teigia apeliantė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliaciniame skunde pabrėžiamos tam tikros detalės nerodo, kad teismas būtų pažeidęs paminėtus įrodymų vertinimo principus. Nepaisant to, kad šioje byloje yra prieštaringų įrodymų, teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą. Kaip minėta, civiliniame procese teismas gali ir privalo konstatuoti faktus remdamasis didesnio tikėtinumo principu, nepaisant esamų prieštaravimų tarp atskirų įrodymų.

18.       Apeliantė, ginčydama teismo išvadas dėl byloje nustatytų faktų, teigia, kad teismas netinkamai vertino darbdavės paaiškinimus, jog ji tiesiog suklydo nurodydama DK straipsnį, numatantį atsakovo atleidimo pagrindą. Tačiau bylos aplinkybės rodo, jog darbdavė ne tik suklydo nurodydama teisinį darbo sutarties nutraukimo pagrindą, bet ir nesilaikė jos įrodinėjamos darbo sutarties nutraukimo procedūros, t.  y. nutraukė darbo sutartį neįspėjus darbuotojo prieš tris darbo dienas. DK 36 straipsnio 3 dalis nustato, kad pripažinęs, jog išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos. Nagrinėjamu atveju, nors darbdavė teigia, kad su nepatenkinamais išbandymo rezultatais darbuotoją supažindino 2020 m. liepos 17 d., tačiau ir tokiu atveju darbdavė nėra įvykdžiusi įstatymo reikalavimo darbo sutartį nutraukti po trijų darbo dienų, – šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. liepos 18–19 d. buvo nedarbo dienos, darbo sutartis su darbuotoju galėjo būti nutraukta tik 2020 m. liepos 22 d. Kaip minėta, į bylą yra pateikti įrodymai, kad darbo sutartį darbdavė nutraukė 2020 m. liepos 20 d. Taigi vien šios aplinkybės sudaro pagrindą teismui vertinti, kad yra didesnė tikimybė, jog darbo sutartis iš tikrųjų nebuvo nutraukta tokiu darbdavio deklaruojamu pagrindu.

19.       Apeliantė teigia, kad įspėjimo termino nesilaikymas teismų praktikoje paprastai nėra pripažįstamas pakankamu pagrindu darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu: darbdavys gali atleisti darbuotoją sumokėdamas jam darbo užmokestį už įspėjimo laikotarpį. Tokios nuostatos šiuo metu yra įtvirtintos ir DK 64 straipsnio 5 dalyje. Apeliantė mano, kad esant tokiai situacijai, t. y. konstatavęs įspėjimo termino praleidimą, teismas galėjo perkelti darbuotojo atleidimo datą priteisdamas jam darbo užmokestį už pagal įstatymą numatytą įspėjimo terminą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šios nuostatos gali būti taikomos tik tokiais atvejais, kai nekyla abejonių dėl darbo sutarties nutraukimo pagrįstumo, o yra konstatuojami tik procedūriniai darbo sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimai. Nagrinėjamu atveju tokios taisyklės negali būti pritaikytos, nes byloje yra nustatyti ne tik procedūriniai pažeidimai, bet yra kilusios pagrįstos abejonės dėl atleidimo faktinio pagrindo tikrumo, t. y. dėl to, ar darbdavė iš tikrųjų įvykdė darbo sutarties nutraukimą pagal jos nurodytas aplinkybes, kurias pradėjo įrodinėti kilus ginčui.

20.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sprendžiant dėl bylai reikšmingų aplinkybių, negalima remtis ieškovės liudytojų paaiškinimais, nes šie liudytojai yra įmonės darbuotojai: L. M. yra įmonės vadovas, priėmęs sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo, liudytojas T. V. yra įmonės vadybininkas, duodavęs tiesioginius nurodymus atsakovui, o liudytoja Ž. P. yra įmonės buhalterė. Šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, yra priklausomi nuo darbdavės ir jos vadovo L. M., be to, jie žinojo bylos aplinkybes ir, tikėtina, galėjo teikti suderintus parodymus. Be to, ieškovės nurodytų liudytojų paaiškinimuose yra reikšmingų neatitikimų ir prieštaravimų. Teisėjų kolegija, perklausiusi 2021 m. rugpjūčio 5 d. teismo posėdžio garso įrašą, pritaria teismo vertinimui, jog liudytojų parodymuose trūksta esminių detalių, t. y. liudytojai nors ir teigė, kad S. L. buvo atvykęs į darbą 2020 m. liepos 17 d. (penktadienį) ir tada jis buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, tačiau negalėjo paaiškinti nei įspėjimo aplinkybių (t. y. kodėl buvo nuspręsta, kad jis neišlaikė išbandymo), nei atsakovo konkretaus elgesio sužinojus apie atleidimą, nei motyvų, kodėl jis atsisakė susipažinti ir pasirašyti įspėjimo dokumentuose. Ž. P. teisme tvirtino, kad dalyvavo įteikiant įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo S. L., teigė, kad jis elgėsi ramiai, adekvačiai, tačiau taip pat tvirtino, kad priežastys, kodėl jis atsisakė pasirašyti dokumentuose, jai nėra žinomos, ji S. L. apie tai neklausė. Liudytoja teigė, kad iš vadybininkų buvo girdėjusi, jog yra nuskundimų dėl S. L. darbo, tačiau negalėjo patvirtinti, ar tokių nusiskundimų buvo iki 2020 m. liepos 3 d., kai buvo pratęsta darbuotojo komandiruotė užsienyje dar dviem savaitėms (byloje pateikti duomenys, kad ieškovės verslo parnerio „Freja“ darbuotojai pastabas dėl atsakovo teikė 2020 m. birželio 25, 29 dienomis, ieškinio priedas Nr. 15). Vertinant liudytojos paaiškinimus visumoje, matyti, kad praėjus daugiau kaip metams laiko nuo įvykių, ji gerai atsiminė datas ir įspėjimo įteikimo faktą, tai, kad pasirašė aktus, tačiau negalėjo paaiškinti įvykio detalių, t. y. kodėl kilo konfliktas dėl dokumentų pasirašymo. Pastebėtina ir tai, kad į bylą pateiktame vadybininko T. V. 2020 m. liepos 17 d. tarnybiniame pranešime net neužsimenama, jog buhalterė Ž. P. būtų dalyvavusi pokalbyje, kurio metu, kaip teigia liudytojas, darbuotojas S. L. buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą.

21.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant proceso dalyvio paaiškinimus, kurio paaiškinimai ar kitas reikšmingas procesinis elgesys proceso eigoje keitėsi, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas pirminiams tokio asmens paaiškinimams, nes pirminiai paaiškinimai yra mažiausiai įtakoti tolimesnės ginčo eigos ir dėl to laikytini labiausiai atitinkančiais tikrovę. Nagrinėjamu atveju UAB „Borus“ pirminius paaiškinimus dėl ginčo esmės pateikė darbo ginčų komisijai pateikdama 2020 m. rugpjūčio 28 d. atsiliepimą į darbuotojo pareiškimą. Šiame atsiliepime darbdavė užsimena, kad darbuotojas buvo atleistas per bandomąjį laikotarpį, nurodo, kad darbuotojui „buvo pasakyta grįžus 2020 m. liepos 17 d., kad darbas yra baigtas ir automobilis bus parduotas“. Šiuose paaiškinimuose darbdavė visai neužsimena, kad darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas kaip rašytinis dokumentas, ar kad buvo surašyti kokie nors kiti atleidimą lydintys dokumentai – tarnybiniai pranešimai, aktai apie atsisakymą susipažinti su dokumentais ir kt. Darbdavė paminėtų dokumentų, kurie objektyviai vertinant, galėjo turėti lemiamą reikšmę šios bylos baigčiai, nepridėjo prie atsiliepimo ir net neužsiminė, kad tokie dokumentai buvo sudaryti. Šios aplinkybės turi didelę reikšmę vertinant įrodymų visumą, – jos leidžia teismui konstatuoti tikėtiną, tačiau logišką ir pagrįstą išvadą, kad tokių dokumentų darbdavė neturėjo teikdama atsiliepimą darbo ginčų komisijai.

22.       Apeliantė teigia, kad įmonės vadovas L. M. bandė šiuos dokumentus pateikti vėliau darbo ginčų komisijos posėdžio metu, ir kad darbo ginčų komisijos posėdžio garso įraše girdima kaip yra aptariamas T. V. 2020 m. liepos 17 d. tarnybinis pranešimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia aplinkybė iš tiesų yra fiksuota darbo ginčų komisijos posėdžio garso įraše, tačiau ši aplinkybė nepaneigia teismo vertinimo, kad dokumentai darbo ginčą nagrinėjančiam organui buvo pateikti be pagrindo pavėluotai. Be to, įraše nėra aptariami trijų liudytoju parašais patvirtinti aktai, kuriais fiksuotas darbuotojo atsisakymas susipažinti su dokumentais, priešingai – komisijos narė tvirtina, kad toks dokumentas nepateiktas ir paaiškina, kaip jis turėjo būti surašytas. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad darbo ginčų komisijos posėdžio metu ieškovė pradėjo kitaip aiškinti darbo sutarties nutraukimo aplinkybes, nei jas buvo nurodžiusi pirminiuose savo paaiškinimuose (2020 m. rugpjūčio 28 d. atsiliepime). Teisėjų kolegijos vertinimu, yra tikėtina, kad ieškovės ketinimas pateikti papildomus dokumentus darbo ginčų komisijai atsirado ne todėl, kad šiuos dokumentus darbdavė buvo pamiršusi pateikti su atsiliepimu, bet todėl kad įmonė pasitarė su teisininkais ir išklausė darbuotojo padarytus garso įrašus, ką darbo ginčų komisijos posėdžio pradžioje paaiškino įmonės vadovas.

23.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytoja Ž. P. teismui negalėjo paaiškinti, kodėl darbo sutartyje ir pranešime Sodrai ji įrašė, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas yra DK 55 straipsnio 1 dalis. Iš liudytojos paaiškinimų galima suprasti, kad įmonėje būtent ji daro įrašus darbo sutartyse ir turi nemažai su tuo susijusios patirties, tačiau padarydama įrašą apie darbo sutarties nutraukimą su atsakovu „darbuotojo pareiškimu“, ji neturėjo nei darbuotojo prašymo, nei kokių nors kitokių darbo sutarties nutraukimą pagrindžiančių dokumentų. Liudytoja teigė, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindą ji nurodė tokį, kokį jai liepė nurodyti įmonės vadovas. Paminėtos aplinkybės papildomai patvirtina teismo vidinį įsitikinimą, kad įforminant darbo sutarties nutraukimą, įmonė iš tikrųjų neturėjo ieškovės pateiktų dokumentų, kuriuos ji pateikė teismui, t. y. įspėjimo, tarnybinio pranešimo ir aktų apie darbuotojo atsisakymus susipažinti su įteikiamais dokumentais.

24.       Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šioje situacijoje, esant abejonių dėl faktinių aplinkybių, teismas taip pat turėjo pagrindą priimti ir remtis darbuotojo pateiktais garso įrašais. Nagrinėjamu atveju garso įrašų prijungimas ir vertinimas yra proporcingas ir būtinas teisingumo įgyvendinimo tikslu. Šiuose garso įrašuose nėra fiksuojami privačių, šiame darbo ginče nedalyvaujančių asmenų pokalbiai, todėl šių įrašų tyrimas nepažeidžia kitų asmenų interesų. Teisėjų kolegija vertina, kad tokie įrašai atitinka CPK 220 straipsnyje nurodytų „kitų įrodymų“ sampratą, kurie gali būti naudojami sprendžiant ginčą civiliame procese.

25.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino šių garso įrašų turinį. Teismo aptartos aplinkybės apie garso įraše „Borus gr??.,atask.,tesinys;.m4a“ girdimus faktus, t. y. apie pokalbio metu L. M. padarytą 1 100 Eur pavedimą iš įmonės sąskaitos, atitinka kitus rašytinius bylos įrodymus, patvirtinančius, kad toks mokėjimo pavedimas 1 100 Eur sumai iš tikrųjų buvo padarytas 2020 m. liepos 20 d. Todėl teismas teisingai vertino, kad šio garso įrašo padarymo data „2020 m. liepos 20 d., 14.09.50.“ nebuvo modifikuota.

26.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie tai, jog darbuotojas S. L. buvo atvykęs į įmonės ofisą 2020 m. liepos 17 d. Apie tai teigė tik ieškovės liudytojai, t. y. įmonės vadovas L. M., vadybininkas T. V. ir buhalterė Ž. P., kurių paaiškinimus teismas turėjo pagrindą vertinti kritiškai. Be to, liudytojų paaiškinimai prieštarauja kitiems įrodymams, įskaitant garso įrašus. Kaip minėta, 2020 m. liepos 20 d. garso įraše girdisi kaip darbuotojas palieka darbdavio ofisą, bet per visą 1 valandos trukmės pokalbį, įmonės vadovas jam nė karto nepasiūlo susipažinti su kokiais nors dokumentais. Garso įraše nėra fiksuojama ir situacija, kurią nurodo liudytojai, t.  y. jie nebuvo atėję paliudyti atsisakymo pasirašyti dokumentus faktą. Iš paminėto garso įrašo negalima vertinti, kad darbuotojas buvo atėjęs antrą kartą, o šio vizito tikslas – papildyti pirmą kartą (kaip teigia darbdavė – penktadienį, 2020 m. liepos 17 d.) jau pateiktus ne visus dokumentus.

27.       Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino liudytojos V. L. parodymus. Šios liudytojos paaiškinimai nors ir negali būti laikomi tiesioginiu įrodymu, patvirtinančiu, jog jos sutuoktinis 2020 m. liepos 17 d. nebuvo nuvykęs į įmonės UAB „Borus“ ofisą, tačiau reikšmingai papildo kitus įrodymus ir leidžia spręsti apie tai, kad tokia tikimybė yra reali.

28.       Teisėjų kolegija, perklausiusi visus garso įrašus, sutinka, kad juose nėra fiksuota darbo santykiams reikšmingų susitarimų. Tačiau pastebėtina, kad garso įraše „Borus gr??.,atask.,tesinys;.m4a, kurio trukmė yra 1.00.19 min. ir kuriame fiksuojamas darbuotojo ir įmonės vadovo pokalbis, nė karto neužsiminta apie darbo sutarties nutraukimą. Kaip minėta, pagal įrašo padarymo laiką, šis įrašas turėtų būti suprantamas kaip paskutinis įmonės vadovo pokalbis su darbuotoju darbo sutarties nutraukimo įforminimo dieną, bet šiame įraše yra fiksuotas bendro pobūdžio pokalbis, kuriame darbuotojas teikia ataskaitą apie įvykusią komandiruotę, o įmonės vadovas klausinėja apie detales ir nepareiškia jokių pastabų dėl jo darbo ar darbo santykių pabaigos įforminimo. Todėl teismui kyla pagrįstų abejonių dėl darbdavės paaiškinimų, kad tą dieną, t. y. 2020 m. liepos 20 d. apskritai su darbuotoju buvo aptartas darbo sutarties nutraukimo klausimas, kad tą dieną darbuotojas buvo supažindintas su įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimu, ir antrą kartą trijų liudytojų akivaizdoje atsisakė priimti įteikiamus darbo sutarties nutraukimo dokumentus.

29.       Apeliantė teigia, kad teismas be pagrindo neatkreipė dėmesio į tai, jog po 2020 m. liepos 20 d. darbuotojas beveik mėnesį laiko neatėjo į darbą. Apeliantės įsitikinimu, ši aplinkybė įrodo, jog darbuotojas suprato, kad yra atleistas ir žinojo, kad jam nebereikia ateiti į darbą. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Atsakovas S. L. teismui teigė, kad jis po 2020 m. liepos 20 d. nėjo į darbą todėl, kad buvo susitarę su darbdaviu dėl 3 savaičių poilsio grįžus iš komandiruotės ir kad laukė darbdavio skambučio dėl naujos komandiruotės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors byloje nėra rašytinių įrodymų apie darbuotojo nurodytą susitarimą, pagal kurį jis turėjo teisę į 3 savaičių poilsį grįžus iš komandiruotės, tačiau tokio pobūdžio susitarimai transporto įmonėse laikomi įprasta praktika, daugeliu atvejų nurodomi darbo skelbimuose, kuriuose siūlomas darbas tolimųjų reisų vairuotojams, nepaisant to, kad tokių poilsio laiko garantijų darbo įstatymai tiesiogiai neįtvirtina. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju vertinant darbuotojo neatvykimo į darbą aplinkybes, nėra svarbu, kaip darbdavys teisiškai ketino įforminti ir vykdyti tokį susitarimą, tačiau faktinis šalių elgesys rodo, kad darbo sutarties šalys tokį susitarimą laikė tikru ir jį realiai vykdė: iš darbuotojo pateikto 2020 m. rugpjūčio 18 d. garso įrašo yra aišku, kad atsakovui paskambinus įmonės vadovui beveik po mėnesio laiko, įmonės vadovas teigia, kad jis nežino, kodėl darbuotojas nėra draustas socialiniu draudimu ir teigia, kad tą klausimą išsiaiškins su buhaltere, o tai reiškia, kad tuo metu jis nebuvo tikras dėl to, kad atsakovas iš tikrųjų yra atleistas iš darbo. Be to, atsakovas bylos nagrinėjimo metu taip pat laikėsi pozicijos, kad už šį laikotarpį jam nepriklauso darbo užmokestis, t. y. vertino, kad jis taip buvo susitaręs. Tokią išvadą apie darbuotojo susitarimą dėl 3 savaičių poilsio, teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tikimybių pusiausvyros principą, t. y. vertindama, kad tokio susitarimo tikimybė yra didelė ir kad atsakovas neturi motyvo išgalvoti tokį faktą.

30.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad darbo sutartis su darbuotoju S. L. buvo nutraukta ne tomis aplinkybėmis ir ne dėl tų priežasčių, kurias teismui nurodė darbdavė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl to, jog darbo sutartis yra nutraukta neteisėtai.

Dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių

31.       DK 231 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. DK 231 straipsnio 7 dalis nustato, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas (DK 229, 230 straipsniai). Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas išnagrinėjęs darbo ginčą iš esmės, sprendimo rezoliucinėje dalyje turi aptarti visus klausimus, kuriuos išsprendė ir nurodyti, kad darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 37, 38, 50, 51 punktai; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019, 29–33 punktai).

32.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsprendęs darbo ginčą iš esmės, tokių kasacinio teismo išaiškinimų nesilaikė ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje neaptarė visų klausimų, kuriuos išsprendė šioje byloje, t. y. nekonstatavo darbo sutarties nutraukimo datos ir pagrindo bei nepripažino darbo ginčų komisijos sprendimo netekusiu galios. Todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos teismo sprendimo trūkumus ištaiso papildydamas teismo sprendimo rezoliucinę dalį teismo konstatuotomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad darbo sutartis yra nutraukta neteisėtai, kad darbuotojas, esant jo prašymui, negrąžinamas į darbą, kad darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 218 straipsnio 6 dalis), o darbo ginčų komisijos sprendimas pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).

33.       Be to, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog esant apeliantės prašymui, yra pagrindas peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pritaikytų neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių. Šiuo atveju apeliantė pagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, nustatančia, kad priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką gali būti mažinama, jeigu visos įstatyme numatytos sumos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti mažinama atsižvelgiant į trumpą darbo santykių trukmę, didelę priteistiną sumą, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino, darbdavio finansinę padėtį, priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ši kasacinio teismo praktika yra aktuali ir taikytina mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), nepaisant pasikeitusio teisinio reglamentavimo nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam DK ir, kad tokių nuostatų iš esmės laikosi ir pats kasacinis teismas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.e3K-3-333-684/2019 (nutarties 50 punktas) yra pasisakęs dėl ankstesnės kasacinio teismo praktikos taikymo, įsigaliojus 2017 m. DK, kai yra sprendžiama dėl galimybės mažinti darbuotojui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

34.       Nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta, kad darbuotojas S. L. įmonėje UAB „Borus“ dirbo trumpą laiką, t. y. tik 6 savaites, o pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas, atsižvelgiant į užsitęsusį šio darbo ginčo nagrinėjimą, jam priklausytų vidutinis darbo užmokestis už 12 mėnesių laikotarpį, t. y. darbuotojui turėtų būti priteista 11 069,88 Eur (922,49 Eur, t. y. vieno mėnesio VDU pagal darbdavio pažymą (ieškinio priedas Nr. 13) x 12 mėn.) Nepaisant darbdavio padarytų pažeidimų įforminant darbo sutarties nutraukimą, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios sumos priteisimas šiuo atveju būtų neproporcingas, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, yra pagrindas šią kompensaciją sumažinti iki proporcingos pažeidimui sumos, kuri atsižvelgiant ir į trumpą darbo santykių laikotarpį, neturėtų viršyti 3 000 Eur (neatskaičius mokėtinų mokesčių). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas sumažinant priteistą sumą už priverstinę pravaikštą.

Dėl darbuotojo reikalavimo priteisti netesybas

35.       Apeliantė nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimu priteisti darbuotojui 935,34 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką pagal DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas.

36.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo sprendimą apskųstoje dalyje dėl netesybų priteisimo, atkreipia dėmesį, kad tokios DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos netesybos gali būti priteisiamos tik konstatavus, kad darbdavys neatsiskaito su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Šiuo atveju darbo sutarties nutraukimas yra konstatuojamas teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti šį darbuotojo teisių gynimo būdą, t. y. neturėjo pagrindo priteisti darbuotojui DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas priteisti darbuotojui 935,34 Eur netesybų naikinamas.

37.       Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad remiantis DK 147 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, kai darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, turi būti išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, remiantis CPK 418 straipsniu, turėjo išspręsti darbuotojo reikalavimą dėl netesybų (delspinigių) priteisimo, paminėtu alternatyviu teisiniu pagrindu.

38.       Darbuotojas priešieškiniu kėlė klausimą dėl pavėluoto dienpinigių išmokėjimo, t. y. įrodinėjo, kad jam grįžus iš komandiruotės, darbdavė laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 21 d. iki 2020 m. rugpjūčio 5 d. buvo skolinga 1 090 Eur dienpinigių (2020 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo 500 Eur) ir laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. buvo skolinga 590 Eur dienpinigių (2020 m. rugpjūčio 24 d. sumokėjo 590 Eur).

39.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Kadangi, pagal darbo sutarties 3 punktą darbo užmokestis darbuotojui S. L. turėjo būti mokamas vieną kartą per mėnesį iki mėnesio 15 dienos, laikytina, kad darbdavys uždelsė sumokėti darbuotojui dienpinigius, t. y. 590 Eur sumą, laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 15 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d., iš viso 9 dienas.

40.       Pavėluoto mokėjimo metu galiojo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatyta 0,07 proc. dydžio delspinigių norma. Atsižvelgiant į tai,  yra pagrindas priteisti darbuotojui 3,72 Eur delspinigių (590 Eur x 0,07 proc. / 100 proc. x 9 dienos).

Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti neturtinę žalą

41.       Darbuotojo priešieškinio reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra atmestas. Apeliacija dėl šios teismo sprendimo dalies nėra pateikta. Teismas vertina, kad šiuo atveju nėra įstatyme numatytų pagrindų, dėl kurių teismas turėtų peržiūrėti šią teismo sprendimo dalį savo iniciatyva. Teismas taip pat nenustatė absoliučių šios teismo sprendimo dalies negaliojimo pagrindų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

42.       Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

43.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

44.       Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kitaip nei pirmosios instancijos teismas sprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principų, t. y. patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijų.

45.       Šioje byloje buvo sprendžiamas darbo ginčas pagal ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį.

46.       Vertinant bylos procesinę baigtį dėl pareikšto ieškinio reikalavimų, yra aišku, kad ieškovės ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti jokia apimtimi (nepaisant to, kad ieškinys po apeliacinės instancijos teismo sprendimo formaliai yra patenkintas iš dalies), t. y. byloje nebuvo pripažinta, kad darbo sutartis yra nutraukta teisėtai ir nebuvo priteistos mažesnės kompensacijos darbuotojui, nei jos buvo priteistos darbo ginčų komisijos sprendimu. Tai raiškia, kad byloje nebuvo patenkinta tai, ko ieškovė siekė pareikštu ieškiniu.

47.       Vertinant procesinę baigtį dėl atsakovo pareikšto priešieškinio, būtina atkreipti dėmesį, kad darbuotojas apskritai neturėjo reikšti priešieškinio dėl reikalavimų, kurie buvo išnagrinėti darbo ginčų komisijoje (t. y. dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir iš to kylančių teisinių pasekmių). Todėl priešieškiniu buvo pareikšti iš esmės du nauji reikalavimai – reikalavimas priteisti netesybas ir neturtinę žalą, iš kurių vienas yra atmestas (dėl neturtinės žalos), o kitas patenkintas alternatyviu būdu – priteisiant delspinigius.

48.       Atsakovas pateikė įrodymus apie tai, kad pirmosios instancijos teisme jis patyrė 700 Eur išlaidų už advokato pagalbą, t. y. 450 Eur už atsiliepimą į ieškinį ir 250 Eur už priešieškinį (e. bylos t. 1, b. l. 82–83). Todėl, pagal bylos pirmosios instancijos teisme baigtį, yra pagrindas priteisti atsakovui 450 Eur išlaidų dėl pareikšto ieškinio ir 125 Eur dėl pareikšto priešieškinio, iš viso 575 Eur.

49.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad pirmojoje instancijoje patyrė 1 540 Eur išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą (e. bylos t, 1, b. l. 112). Visas šias išlaidas ieškovė siejo su pareikštu priešieškiniu, tačiau teismas su tokia ieškovės išlaidų deklaracija nesutinka, ir vertina, kad pusė jų (770 Eur) yra susijusi su ieškiniu ir pusė (770 Eur) – su priešieškiniu. Tokiu būdu ieškovės 770 Eur išlaidos, susijusios su ieškiniu nepriteisiamos, o pusė išlaidų, susijusiu su priešieškiniu, t.y. 385 Eur priteisiamos.

50.       Ieškovės sumokėtas žyminis mokestis (65 Eur), kurį ieškovė mokėjo nuo ginčijamos sumos, iš atsakovo nepriteisiamas, nes ieškovės ginčijama suma, kurią buvo priteisusi darbo ginčų komisija (2 906,31 Eur), pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra sumažinta.

51.       Atsižvelgiant į šias nuostatas, bei įskaičius priešpriešinius reikalavimus, ieškovui iš viso priteisiama 190 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (575 Eur – 385 Eur).

52.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apeliacinės instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovės apeliacinį skundą iš dalies ir pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tačiau nepaisant iš dalies tenkinto apeliacinio skundo, šiuo atveju nėra galimybės tiksliai įvertinti proporcijos, kuria yra patenkinti ir atmesti apeliacinio skundo reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme yra ženkliai sumažintos iš darbdavės atsakovui priteistinos sumos, bet darbdavės reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo yra atmestas, teismas mano, jog šiuo atveju būtų teisinga ir protinga laikyti, jog yra patenkinta 50 proc. apeliacinio skundo.

53.       Ginčo šalys pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė iš esmės vienodas bylinėjimosi išlaidas, t. y. ieškovė patyrė 726 Eur už advokato padėjėjo pagalbą rengiant apeliacinį skundą ir 65 žyminio mokesčio (e. bylos t. 1, b. l. 160, 162) – iš viso 791 Eur, o atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 800 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (e. bylos t. 1, b. l. 189). Esant tokiai situacijai ir atsižvelgiant į apeliacinio proceso baigtį, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šalims priteisti jų patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškovės UAB „Borus“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Atsakovo S. L. priešieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad UAB „Borus“, juridinio asmens kodas 302495179,  2020 m. birželio 1 d. darbo sutartis Nr. 172, sudaryta su darbuotoju S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), yra nutraukta neteisėtai. Darbuotojo S. L. negrąžinti į darbą. Laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (Darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalis).

Priteisti atsakovui S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės UAB „Borus“, juridinio asmens kodas 302495179, 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių), 3,72 Eur (tris eurus, 72 ct) su darbo santykiais susijusių delspinigių, 190 Eur (šimtą devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. spalio 13 d. sprendimą darbo byloje Nr. 131-18610 pripažinti netekusiu galios.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Irmantas Šulcas

                                                Žilvinas Terebeiza

Andrius Verikas