Civilinė byla Nr. 2YT-5204-1151/2022

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00878-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.15.2

      (S)

VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 19 d.

Trakai

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėjas Julius Lankelis,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vilenai Jančevskai,

dalyvaujant pareiškėjui A. K. ir pareiškėjo A. K. atstovei (advokatei) Dainorai Saulienei, suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Turto bankas“ atstovui Dainiui Vinciūnui, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą, kuris buvo tikslintas, dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų byloje, valstybės įmonė Turto bankas, biudžetinė įstaiga Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, biudžetinė įstaiga Elektrėnų savivaldybės administracija bei A. K..  

Teismas

n u s t a t ė:

1.       pareiškėjas A. K. padavė pareiškimą, kurį teisminio proceso metu tikslino, dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas A. K. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad:

1.1.                      pareiškėjas 2020 m. užsakė gyvenamojo namo bei ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, kurią pateikė VĮ Registrų centrui nekilnojamojo turto registravimui. Dokumentai nepriimti, kadangi VĮ Registrų centre nebuvo duomenų apie statinių registravimą kieno nors vardu. Pareiškėjas kreipėsi į Elektrėnų savivaldybės administracijos Kazokiškių seniūniją dėl informacijos apie statinių savininkus, tačiau seniūnija aptartų duomenų neturėjo; 

1.2.                      gyvenamajame name pareiškėjas apsigyveno apie 1995 m.–1998 m. Pareiškėjo motina paaiškino, kad statinius pirkusi, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta. Naudotis gyvenamuoju namu bei ūkio pastatu nebuvo kliūčių. Nuo pat įsikėlimo į gyvenamąjį namą pareiškėjas rūpinosi gyvenamuoju namu (darė remontą). Pareiškėjas naudojosi statiniais kaip savo turtu sąžiningai, teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai virš dvidešimties metų. Teisės registruoti statinius pareiškėjas savo vardu neturi galimybės be teismo sprendimo.

2.       Suinteresuotas asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, BĮ Elektrėnų savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo A. K. pareiškimą, kuriame prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Papildomai nurodė, jog statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), neregistruoti savivaldybės vardu, nėra pripažinti bešeimininkiu turtu, nėra duomenų ir apie neteisėtą statybą.  

3.       Suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BĮ Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo A. K. pareiškimą, kuriame prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, jog statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), pastatyti valstybei (Lietuvos Respublikai) priklausančiame nesuformuotame žemės sklype. NŽT neturi duomenų apie statinių teisinį režimą. 

4.       Suinteresuotas asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo A. K. pareiškimą, kuriame nurodė, jog nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Nurodė, jog iš pareiškėjo pateiktos kadastrinių matavimų bylos matyti, kad statinių statybos pabaiga yra 1985 m., kas reiškė, jog statiniai priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, t. y. buvo viešoji nuosavybė. Pareiškėjo minimi statiniai buvo sukurti viešosios nuosavybės pagrindu. Ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 1 500 Eur, sudaromi rašytine forma (atitinkama norma buvo ir 1964 m. redakcijos CK 43 str. 2 dalyje – nuo 500 Lt sandoriai turėjo būti sudaromi rašytine forma). Kadangi nepateikti tai patvirtinantys įrodymai (sutarties ir/ar mokėjimo dokumentai), liudytojų parodymais tokios aplinkybės negali būti įrodinėjamos. 

5.       Teismo posėdžio metu, vykusio, 2022-07-18, metu, pareiškėjas A. K. palaikė pareiškime, kuris buvo tikslintas, išdėstytus argumentus bei reikalavimus (garso įrašo takelio 00:15:20 min.–00:22:10 min.). Papildomai paaiškino, jog pareiškėjo motina A. K. nusipirko namą (namo griuvėsius, nes namas buvo statytas iš pirtelės). Motina (A. K.) namą pirko pareiškėjui (A. K.). Namą pareiškėjas suremontavo. Namas pirktas sovietiniais laikais. Elektrą pasijungęs nuo motinos namo, kadangi komunalinių paslaugų tiekėjai nesudaro sutarčių. Kiek pamena, namą motina nusipirko iš privačių asmenų. Notarinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, buvo pasirašytas tik paprastas raštelis, atsiskaityta rubliais (mokėta 500 rublių).

6.       Teismo posėdžio metu, vykusio, 2022-07-18, metu suinteresuoto asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, VĮ Turto bankas atstovas Dainius Vinciūnas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją (garso įrašo takelio 00:22:15 min.–00:42:00 min.). Papildomai paaiškino, jog pareiškimas, kuris buvo tikslintas, neįrodytas. Byloje tėra tik teiginiai, jog namas pirktas iš privačių asmenų. Nežinoma, ar asmuo, iš kurio pirktas namas, buvo tikrai turto savininkas. Ir senesniais laikais galiojo nuostata, jog nekilnojamojo turto sandoriai turėjo būti sudaromi notarine forma. Turtas galėjo būti viešoji (kolūkio) nuosavybė. Surinkti byloje dokumentai nuosavybės neįrodo.       

7.       Teismo posėdžio metu, vykusio, 2022-07-18, metu liudytoja L. A. parodė (garso įrašo takelio 00:42:40 min.–00:47:00 min.), kad gyvena kartu su A. K.. Su pareiškėju gyvena beveik 17 metų. Ieškojo namo dokumentų archyvuose, tačiau nieko nerado. Elektrą pasijungę nuo pareiškėjo motinos namo, vanduo iš šulinio.       

8.       Teismo posėdžio metu, vykusio, 2022-07-18, metu liudytoja V. J. parodė (garso įrašo takelio 00:47:45 min.–00:51:35 min.), kad yra pareiškėjo sesuo (pareiškėjas liudytojai yra brolis). Pareiškėjas name gyvena gal nuo kokių 1995 m. Namą įsigijo tėvai. Namo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta paprasta rašytinė forma („ant lapuko“). Namas apgriuvęs, nuolat reikia tvarkyti. Buvę savininkai namą pardavė, nes pastarasis griuvo (buvo apleistas).   

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

k o n s t a t u o j a:

9.       byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo A. K. pareiškime, kuris buvo tikslintas, reikalavimo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į statinius (namą bei ūkinį pastatą), esančius (duomenys neskelbtini), faktą (ne)pagrįstumo (Civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 9 punktas, 443 straipsnis, 524 straipsnis, 553 straipsnio 2 dalis).

Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių

10.       Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini), tarp žemės sklypų Nr. 21 ir 21A, yra nesuformuotas valstybei (Lietuvos Respublikai) priklausantis žemės sklypas (b. l. 18–20, 49–50). Aptartame žemės sklype pastatyti du statiniai: 53 m2 ploto, 1985 m. statybos pabaigos, gyvenamasis namas (suteiktas/rezervuotas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 25 m2 ploto, 1985 m. statybos pabaigos, ūkinis pastatas (suteiktas/rezervuotas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 8–17). Nei į gyvenamąjį namą, nei į ūkio pastatą nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neregistruotos (b. l. 7, 72).     

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto (ne)nustatymo

11.       Pareiškėjas A. K. teigia, kad name apsigyveno apie 1995 m. Tuomet statinį suremontavo ir statinyje (name) nuolat gyveno. Namą pirko pareiškėjo A. K. motina A. K. iš privačių asmenų už 500 rublių pareiškėjo A. K. naudai, tačiau notarinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė. Namas VĮ Registrų centre neregistruotas. Suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VĮ Turto bankas atstovo teigimu, byloje nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog statiniai (namas su ūkiniu pastatu) būtų buvę privačios, o ne viešosios, nuosavybės objektai, atsižvelgiant į iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvusią kolūkinės (viešosios) nuosavybės koncepciją.

12.       Byloje nekilo ginčo dėl to, jog namo statybos pabaigos metai – 1985 m., kas reiškia, jog statiniai atsirado (buvo pastatyti) dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Pareiškėjo teigimu, statinys buvo nupirktas apleistas ir apgriuvęs, todėl pareiškėjas A. K. namą suremontavo ir pradėjo jame (name) gyventi. Nustatyta, jog nei iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo, nei po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo namas teisės aktų nustatyta tvarka viešuose registruose neįregistruotas (neįformintas).

13.       Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikoje numatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų sąrašas, kuriame nurodyta, jog, be kita ko, nuosavybės teisė gali atsirasti įgyjamosios senaties teisiniu pagrindu(CK 4.47 straipsnio 11 punktas). 

14.       Įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) (lot. usucapio) samprata pateikta CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje (CPK 4 straipsnis) nurodyta, jog įgyjamosios instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę, t. y. taikant įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2012-02-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2013-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2018-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018, nutarties 19 punktas). Teisės doktrinoje, analizavusioje įgyjamosios senaties institutą Lietuvos Respublikos teismų praktikos kontekste, nurodyta išvada, jog įgyjamosios senaties institutas, kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, yra subsidiaraus pobūdžio, t. y. taikomas tik tada, kuomet nuosavybės teisės negalima pripažinti įgijus kitais nuosavybės teisės įgijimo būdais (Birštonas, R. Įgyjamoji senatis: taikymas Lietuvoje. Justitia. 2011, Nr. 2 (76), p. 10; Birštonas, R. Valdymas ir nuosavybės teisė. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: pirmieji dešimt galiojimo metų. Vilnius: MRU, 2013, p. 541; Birštonas, R. Įgyjamosios senaties taikymo patirtis ir perspektyvos. Daiktinė teisė. Ar privatinės teisės pamatai atlaikys XXI a. iššūkius? Mokslinių straipsnių ir konferencijos pranešimų medžiaga. Vilnius, Žuvėdra, 2020 m. p. 62). Apylinkės teismo įsitikinimu, tai, kad įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) institutas yra subsidiaraus pobūdžio patvirtina ir expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais) įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pastebėtina, jog Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr. 278) 9 punkte nurodyta, jog seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2–6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. 

15.       Teismas, įvertinęs byloje tiek savo iniciatyva rinktą rašytinę medžiagą (b. l. 76–77, 81, 88–97), tiek žodinius šalių bei liudytojų paaiškinimus, atsižvelgęs į aukščiau aptarto teisinio reguliavimo aiškinimą, sprendžia, jog nėra dokumentų, kurie expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais) pagrįstų pareiškėjo A. K. ar kurio nors kito asmens (pvz., Lietuvos Respublikos) nuosavybės teisę į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), nesuformuotame žemės sklype. Aptarta faktinė aplinkybė reiškia, jog byloje galimi tik netiesioginiai įrodymai, kurių pagrindu galima būtų spręsti (nustatyti) apie statinių savininkų genezę bei valdymo teisės transformaciją į nuosavybės teisę. Sprendžiama, jog pareiškėjas (ar bet kuris kitas asmuo) įforminti (įteisinti) statinių nuosavybės teisę iš esmės gali tik pasinaudodamas įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) institutu pagal CK 4.68–4.71 numatytą teisinį reguliavimą.  

16.       Teismui nusprendus, jog statinių nuosavybės teisė gali būti įforminama (įteisinama) pasinaudojant įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) institutu, apylinkės teismas patikrina, ar yra visos sąlygos, numatytos CK 4.68–4.71 straipsniuose (CPK 443 straipsnio 7–8 dalys), įforminti (įteisinti) statinių nuosavybės teisę pareiškėjo A. K. vardu. 

17.       CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis), aiškindamas CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymą, išaiškinęs, jog nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: i) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu (asmuo nėra daikto savininkas); ii) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); iii) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį (daiktą) sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis)); iv) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2–3 dalys)); v) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); vi) daiktas valdomas nepertraukiamai; vii) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); viii) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr.
e3K-3-207-219/2018, nutarties 21 punktas). Teismas, pasisakydamas dėl aptarto teisinio reguliavimo nustatytų faktinių aplinkybių kontekste:

17.1.                      sprendžia, jog byloje nėra patikimų duomenų apie tai, kad pareiškėjas A. K. nuosavybės teisės į statinius būtų įgijęs kitokiu, nei CK 4.47 straipsnyje nurodyti nuosavybės teisės įgijimo (nevertinama įgyjamoji senatis, kadangi pastaroji bylos objektas), būdai. Byloje apskritai nėra kokių nors dokumentų, kurie galėtų patvirtinti namo statybą ar įgijimą kokio nors konkretaus asmens dispozicijon. Viena vertus, byloje nebuvo ginčo dėl to, jog pirminis statinys, kuris buvo apgriuvęs, suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, A. K. galimai įsigytas už 500 rublių kainą, pirkimo–pardavimo sandorio neforminant notarine tvarka. Kita vertus, objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti aptariamas sandoris apskritai įvyko, taip pat ar asmuo, kuris pardavė statinį apskritai turėjo nuosavybės teisę į statinius, byloje nėra. Visgi, byloje nėra ginčo dėl to, kad apytikriai nuo 1995 m. pareiškėjas A. K. name faktiškai gyveno (ir gyvena); 

17.2.                      pasisakant dėl aplinkybės, susijusios su tuo, ar statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), nesuformuotame žemės sklype, nėra valstybės (Lietuvos Respublikos) nuosavybė (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), kasacinis teismas išaiškinęs (CPK 4 straipsnis, jog: pirma, sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, t. y. iš kokių finansavimo šaltinių turtas buvo sukurtas ir, jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, turtas tokiu ir turi būti laikomas; antra, nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-421/2019, nutarties 27–28 punktai). Viena vertus, nei Elektrėnų savivaldybės administracija, nei NŽT, nei kokie nors kiti viešieji asmenys pretenzijų dėl to, jog statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), nesuformuotame žemės sklype, yra viešoji nuosavybė nereiškė. VĮ Turto banko teiginiai, jog vertinami statiniai galėjo būti valstybės nuosavybės, teismo vertinimo, tėra tik prielaida, kuri grindžiama istoriniu kolektyvizmo laikotarpiu, kuomet valstybėje buvo neigiama privatinės nuosavybės koncepcija. Visgi, tiek pareiškėjas A. K., tiek liudytoja V. J. nurodė, kad įsigyta statinys buvo apgriuvęs, reikalavo didelių investicijų (remonto). Teismas daro labiau tikėtiną prielaidą, jog net jeigu pradinis statinys (namas) ir buvo valstybės nuosavybė, tai iki pareiškėjas A. K. suremontavo namą, pastarasis buvo sunykęs (neeksploatuotinas), kas reiškia, jog valstybė savo nuosavybės teisę prarado daiktui sunykus (žuvus). Kita vertus, teismas daro labiau tikėtiną prielaidą, jog statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), nesuformuotame žemės sklype, nebuvo valstybės nuosavybė. Teismas tokią aplinkybę vertina labiau egzistuojant, nei neegzistuojant, todėl, kad net pirmosios instancijos teismui savo iniciatyva pareikalavus iš valstybės institucijų bet kokių turimų duomenų apie statinius, negauta informacijos apie tai, jog statiniai, esantys neregistruotame sklype, būtų buvę įtraukti į viešosios (ar kolektyvinės) teisės pagrindu sukurtos nuosavybės apskaitą. Net ir iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvusioje santvarkoje valstybei priklausantis turtas buvo vienaip ar kitaip apskaitomas (pvz., ūkinėse knygose, kolūkio valdybų sprendimų apskaitoje, kolūkių inventorizacijos bylose ir pan.), tačiau aptariamu atveju nėra net netiesioginių įrodymų apie tai, jog aptariamas statinys galėjo būti viešosios nuosavybės objektas. Suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ Turto bankas neįrodinėjo kitų (netiesioginių) aplinkybių, pvz., kad šalia esantys nekilnojamojo turto objektai būtų buvę viešąja nuosavybe ir aplinkiniai gyventojai nekilnojamojo turto objektus būtų įgiję, pavyzdžiui, privatizacijos etape, kas rodytų vienokią ar kitokią valstybės turto egzistavimo versiją. Kadangi apylinkės teismas ėmėsi priemonių, jog valstybės institucijos galėtų pareikšti prieštaravimus dėl statinių priklausymo viešajai (valstybės) nuosavybei, o suinteresuotos institucijos (Elektrėnų savivaldybės administracija, NŽT bei VĮ Turto bankas) kokių nors objektyvių (kad ir netiesioginių) įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl statinių buvimo viešosios nuosavybės objektais nepateikė, todėl sprendžiama, kad statiniai, dėl kurių vyksta teisminis procesas, nėra valstybės ar savivaldybės (t. y. viešoji) nuosavybė;

17.3.                      sprendžia, jog pareiškėjas A. K. CK 4.68 straipsnio kontekste buvo sąžiningas statinių įgijėjas. Apylinkės teismui nekelia abejonių tai, jog pareiškėjas A. K. suvokė aplinkybę, jog niekas neturi daugiau už jį (A. K.) teisių į daiktą (ar bent į dalį statinių). Teismas vertina ir tą aplinkybę, jog iki šios civilinės bylos pradėjimo kokių nors ginčų dėl statinių nuosavybės, valdymo ar naudojimo teisių nei teismuose, nei valstybės institucijose nebuvo;

17.4.                      apylinkės teismas         laikosi pozicijos, jog statinius pareiškėjas A. K. visą laiką nuo to momento, kai buvo perduoti A. K. žinion, valdė teisėtai, t. y. teismas nenustatė, o suinteresuoti asmenys ir neįrodinėjo, kad statinius pareiškėjas valdė panaudodamas prievartą ar apgaulę. Taip pat nenustatyta, jog statiniai pareiškėjo būtų rekonstruoti/pastatyti pažeidžiant kokį nors galiojusį ar galiojantį imperatyvų teisinį reguliavimą (pvz., susijusį su statinių statyba ar teritorijų planavimu);

17.5.                              konstatuoja, jog statinius pareiškėjas, kuomet statinius pradėjo valdyti (nuo 1995 m.), valdė atvirai (CK 4.68 straipsnis), t. y. statinius valdė kaip savus, valdymo fakto neslapstė bei neneigė. Liudytojai V. J. ir L. A. parodė, kad jiems (liudytojams) visada buvo aišku, jog statinius valdė pareiškėjas A. K.. Byloje nėra kokių nors kitų objektyvių duomenų arba teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl būtų galima daryti priešingą išvadą;

17.6.                      teismas nenustatė, jog statiniai būtų valdyti su teisiškai reikšmingais pertrūkiais; 

17.7.                      apylinkės teismas         sutinka, jog pareiškėjas A. K. įrodė aplinkybę, kad statinius visą valdymo laiką valdė kaip savus, t. y. statinius faktiškai naudojęs (valdęs) suinteresuotas pareiškėjas elgėsi kaip statinių savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių į valdomą statinį, t. y. pareiškėjas su nekilnojamuoju daiktu elgėsi kaip titulinis daikto nuosavybės teisės turėtojas;

17.8.                              nenustatyta, kad statinius pareiškėjas A. K. faktiškai butų valdęs trumpiau nei CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

18.       Teismas, atlikęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių analizę teisinio reguliavimo ir pareiškėjo A. K. bei suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų argumentų, VĮ Turto bankas argumentų kontekste, sprendžia, jog pareiškėjas A. K. įrodė faktą, jog statinių nuosavybės teisė buvo įgyta įgyjamosios senaties instituto pagrindu. Viena vertus, teismas sutinka, kad byloje egzistuoja tam tikrų netikslumų bei neatitikimų dėl faktinių aplinkybių, pareiškimas stokoja teisinės ir faktinės argumentacijos švaros, tačiau vertinama tai, jog nei vienas subjektas neturi reikiamų rašytinių dokumentų, kurių pagrindu butų galima įregistruoti (įforminti) statinių nuosavybę. Net teismui savo iniciatyva rinkus įrodymus nepaaiškėjo kokių nors reikšmingų aplinkybių, įgalinančių teismą daryti vienareikšmišką išvadą dėl statinių priklausymo nuosavybės teise konkrečiam subjektui (asmeniui). Nustatytos aplinkybės įgalina pareiškėją A. K. pasinaudoti subsidiariu CK 4.47 straipsnio 11 punkte nurodytu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu – įgyjamąja senatimi, kuri ir taikoma tuomet, kai asmuo nuosavybės teisės įgijimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pagrįsti (įrodyti) kitais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais.

19.       Teismas konstatuoja, jog pareiškėjas A. K. įrodė aplinkybes, kurios teismą įgalina nustatyti faktą, kad A. K. įgyjamosios senaties teisniu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į statinius. Visi faktiniai ar teisiniai neatitikimai dėl pareiškėjo A. K. statinių valdymo laikytini nesudarantys teisinio pagrindo netenkinti pareiškėjo reikalavimų. Priešingai, teismo įsitikinimu, būtent statinių savalaikė teisinė neregistracija (neįforminimas) ir lėmė situaciją, kuomet praėjus ilgam laiko tarpui nuo tada, kai pradinis savininkas sukūręs (pagaminęs) statinius (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) jų (statinių) savalaikiai neregistravo, jog statiniai valstybėje liko egzistuoti be formalaus valstybės nuosavybės teisės pripažinimo (registracijos (įforminimo) viešuose registruose).  

Dėl procesinės bylos baigties

20.       Šalys bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

21.       Laikinosios apsaugos priemonės byloje netaikytos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

22.       CPK teisinis reguliavimas įtvirtino nuostatą, kad bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo išsprendžiamos teismui priimant teismo sprendimą (CPK 533 straipsnio 2 dalis). Aptartas teisinis reguliavimas įgalina teismą, išnagrinėjus bylą, užbaigti teisminį procesą priimant teismo sprendimą (CPK 260 straipsnis), kuriuo pareiškėjo A. K. pareiškime, kuris buvo tikslintas, suformuluoti reikalavimai tenkinami.

23.       Daugiau klausimų, kuriuos turėtų teismas išspręsti šiuo procesiniu sprendimu, nebeliko.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7–8 dalimis, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 533 straipsnio 2 dalimi,

n u s p r e n d ž i a: 

pareiškėjo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškimą, kuris buvo tikslintas, tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į:

-       gyvenamąjį namą, pažymėtą UAB „GEOMATA“ kadastrinių matavimų byloje (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) indeksu Nr. 1A1/m, kuriam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nesuformuotame valstybei priklausančiame žemės sklype; 

-       ūkinį pastatą, pažymėtą UAB „GEOMATA“ kadastrinių matavimų byloje (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) indeksu Nr. 2I1/9, kuriam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nesuformuotame valstybei priklausančiame žemės sklype. 

Išaiškinti, jog suinteresuoti asmenys byloje turi teisę savarankiškai kreiptis į viešo registro tvarkytoją dėl įrašo apie iškeltą civilinę bylą, susijusią su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamuosius daiktus, panaikinimo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.