Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-66-380/2013

                                                            Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00338-2012-6

                                                     Procesinio sprendimo kategorija 45.4.5.

(S)

              KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

              NUTARTIS

2013 m. sausio 22 d.

Klaipėda

              Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė, susipažinusi su A. S. apeliaciniu skundu dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimo ir

n u s t a t ė:

              A. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2011 m. vasario 23 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VOLVO S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams sustabdyti transporto priemonę, t. y. pažeidė KET 5 p., 17 p. reikalavimus.

              Tauragės rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 3 d. priėmė nutarimą, kuriuo A. S. pripažino kaltu padarius administracinės teisės pažeidimą ir paskyrė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 str. 1 d. administracinę nuobaudą – 3500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 m.

              A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo  2012-12-03 nutarimą ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde teigia, kad su teismo padarytomis išvadomis ir paskirta nuobauda nesutinka. Teismas priėmė nutarimą netinkamai įvertinęs surinktus įrodymus, vadovavosi policijos pareigūnų pateiktomis prielaidomis, o ne įrodymais apie buvusius įvykius, neatsižvelgė į jau anksčiau byloje pateiktus policijos pareigūnų įrodymus, visiškai be pagrindo vienus įrodymus priėmė, o kitus nemotyvuotai atmetė, neatsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo nurodymą pašalinti prieštaravimus tarp skirtingų įrodymų, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas objektyviu ir teisėtu. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad 2012-02-23, apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, apeliantas nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams. Tačiau policijos pareigūnų pateiktose VPVS išklotinėse matosi, kad jie vyksta į įvykio vietą – 13:34:28, o policijos automobilis pajudėjo tik 13:39:13, greitis 13 km/h, visos signalų sistemos išjungtos. Šie įrodymai paneigia kaltinimą apie apelianto nepaklusimą policijos pareigūnams 13.30 val. Teismas visiškai nepagrįstai atmetė liudytojų V. L. ir G. M. parodymus ir juos įvertino kritiškai, nes jos yra apelianto pažįstamos ir jo iniciatyva pakviestos į teismą, neva duoti jam palankius parodymus. Tačiau taip yra akivaizdžiai pažeidžiamos apelianto teisės, numatytos ATPK 272 str. Pareigūnų A. R. ir A. G. parodymai prieštarauja visiems kitiems bylos duomenims: VPVS duomenims, kitų liudytojų parodymams, tiek apie pranešimo gavimą, tiek apie išvykimą į įvykio vietą, tiek apie nurodytą nepaklusimo pareigūnams laiką. Nėra pateikta VPVS darbo rėžimo charakteristikos, teikiamų duomenų patikimumas, aparato patikras ir kitus duomenis, iš kurių galima spręsti apie teikiamų duomenų teisingumą ir patikimumą. VPVS užfiksuotas paskutinis laikas 13:39:12 ir policijos automobilio judėjimo pabaiga nurodyta jau gerokai pravažiavus (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžas, ji baigiasi (duomenys neskelbtini) aikštėje. O tai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms. Be to, neaišku kuo remiantis teismas nustatė, kad buvo nuvažiuota 400 metrų, nes to nerodo VPVS duomenys. Apeliantas teigia, kad teismas rėmėsi tik prielaidomis, kurias nurodė policijos pareigūnai. Teismas be jokio pagrindimo ir objektyvių įrodymų pasirėmė policijos atstovų apeliaciniame skunde pateiktais skaičiavimais apie atstumus ir greičius. Apelianto nuomone, tų skaičiavimų pagrindu policijos pareigūnai į (duomenys neskelbtini) turėjo atvykti anksčiau nei apeliantas, tačiau teigia, kad jo nepavijo. Teismas nesurinko pakankamai patikimų įrodymų apie tai, jog apeliantas nepakluso policijos pareigūnų stabdymui, o kaltę pagrindė prielaidomis. Apeliaciniame skunde teigia, kad policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes akivaizdu, kad jie ne iš karto reagavo į pranešimą ir neišvyko į įvykio vietą, o toliau veikė imituodami apelianto sustabdymą ir persekiojimą, nes bijojo būti nubausti už netinkamą pareigų atlikimą. Policijos pareigūnai po neva vykusio persekiojimo buvo atvykę pas N. V. ir paklausė koks apelianto automobilio numeris, spalva, markė. Tai rodo, jog policijos pareigūnai persekiodami nebuvo priartėję iki 3-4 metrų, nes nematė automobilio numerių, spalvos, markės. Todėl policijos pareigūnų parodymai kelia didelių abejonių.

              Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyrius atsiliepimu į A. S. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą netenkinti, nes teismas išnagrinėjo visas pažeidimo aplinkybes ir pagrįstai A. S. patraukė administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d.

              Apeliacinis skundas netenkintinas.

              Skundžiamu nutarimu A. S. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinta, jog nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, <...> užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

              A. S. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę padarius minėtus pažeidimus, argumentuodamas tuo, kad byloje nėra surinkta pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog A. S. nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams sustabdyti transporto priemonę. 

              Pažymima, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje apelianto versiją palaiko V. L. ir G. M. liudijimai, tuo tarpu apeliantą kaltinančią versiją patvirtina policijos pareigūnų A. R. ir A. G. parodymai.               Teismas, įvertinęs liudytojų V. L. ir G. M. ryšį su apeliantu – jos yra pažįstamos, apelianto iniciatyva buvo kviečiamos į teismą ir apklaustos, jų parodymus atmetė. Šios liudytojos buvo apklaustos praėjus nuo įvykio nemažai laiko, todėl galėjo neįsidėmėti niekuo neišskirtinio įvykio. Įvertinus tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtų liudytojų parodymais vadovautis nėra pagrindo.

              Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pareigūnų A. R. ir A. G., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Iš tyrėjo A. G. tarnybinio pranešimo (b. l. 4) bei pareigūno parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 50), nustatyta, jog policijos pareigūnas A. G. pažino vairuotoją A. S., nes gerai pažinojo jį iš matymo. Matė, kaip A. S. iš kiemo išvažiavo vairuodamas automobilį. Policijos pareigūnas A. R. taip pat matė, kaip iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo išvažiavo automobilis „VOLVO S80“, kurį vairavo A. S. (b. l. 3). Liudytojų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka pirminiame paaiškinime (tarnybiniame pranešime) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnai gali būti šališki. Apeliantas teigia, kad policijos pareigūnai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, nes ne iš karto reagavo į pranešimą ir neišvyko į įvykio vietą. Tačiau policijos pareigūnų parodymus patvirtina Vieninga Pajėgų Valdymo Sistema (toliau – VPVS), nes pagal VPVS duomenis matyti, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą vyksta 13:34:28, nuo 13:39:12 val. policijos pareigūnai reagavo į iš kiemo išvažiuojantį automobilį (b. l. 90) ir 13:39:40 val. jau didindami greitį, įjungia šviesos sistemą, o 13:39:42 val. įjungia ir šviesos ir garso sistemą (b. l. 91). A. P. teismo posėdžio metu parodė, kad VPVS duomenys dėl laiko gali skirtis, nes prietaise gali būti nustatytas netikslus laikas (b. l. 51-52). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad policijos automobilis buvo atvykęs į įvykio vietą, jis vijosi A. S., kuris nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, vairuojamą automobilį.

              Apeliaciniame skunde A. S. teigia, kad nepakluso policijos reikalavimams, nes nematė policijos pareigūnų. VPVS duomenys patvirtina policijos automobilio važiavimo greitį nuo 13.21 val. iki 13.44 val. Pirmosios instancijos teismas paskaičiavo, kad A. S. nurodžius, jog jis per gyvenvietę važiavo apie 60 km/h greičiu, o ne gyvenvietėje – apie 100 km/h greičiu, (duomenys neskelbtini) turėjo pasiekti tik po 5.55 min. pagal VPVS duomenis policijos pareigūnai (duomenys neskelbtini) buvo po 4.57 min. Policijos pareigūnai parodė, kad privažiavo prie A. S. automobilio, įjungė šviesos signalus ir pradėjo stabdyti automobilį. Tačiau A. S. nesustojo, o tik padidino greitį ir nuvažiavo. Tada policijos pareigūnai įjungė ir garsinį signalą ir pradėjo persekioti automobilį. Policijos pareigūnai persekiodami A. S. buvo atsilikę nuo jo automobilio ir jį vijosi, todėl A. S. argumentas, kad policijos pareigūnai (duomenys neskelbtini) turėjo pasiekti anksčiau nei jis yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo paskaičiavimas leidžia daryti išvadą, jog A. S. turėjo matyti policijos automobilį.

              Apeliaciniame skunde teigiama, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad 2012-02-23, apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, apeliantas nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams. Tačiau pateiktose VPVS išklotinėse matosi, kad policijos pareigūnai vyksta į įvykio vietą – 13:34:28, o policijos automobilis pajudėjo tik 13:39:13, greitis 13 km/h, visos signalų sistemos išjungtos. Visas šias aplinkybes išsamiai aptarė pirmosios instancijos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai jog VPVS užfiksuotas įvykio laikas keliomis minutėmis skiriasi nuo administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyto įvykio laiko nepaneigia, jog A. S. padarė pažeidimą.

              A. S. teigia, kad policijos pareigūnai imitavo jo persekiojimą ir automobilio stabdymą, nes buvo atvykę į jo namus ir N. V. klausė, kokį automobilį jis vairuoja. Susipažinus su bylos duomenimis, matyti, kad A. G. 2012-02-23 paėmė iš N. V. paaiškinimą, kuriame ji nurodė, kada A. S. išėjo iš namų ir kažkur išvažiavo (b. l. 6). Tai, kad paaiškinime yra nurodytas automobilio valstybinis numeris ir markė, nereiškia, kad policijos pareigūnai jų nežinojo. Byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai nepatvirtina A. S. iškeltų versijų. Nustatyta, jog policijos pareigūnai persekiojo A. S. vairuojamą automobilį, jie apie nestojantį automobilį pranešė budėtojui, A. S. matė policijos automobilį, suprato, kad jį stabdo policijos pareigūnai, bet nepaklusęs reikalavimui sustoti, nuvažiavo.

              Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

              A. S. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimą nepakeistą.

              Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                                        Aurelija Sadauskaitė