Civilinė byla Nr. e2A-520-614/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08572-2021-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų uždarosios akcinės bendrovės „Furnitūra marketingas“, G. L. M. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Furnitūra Marketingas“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankas dėl atleidimo nuo prievolės dalies įvykdymo, tretieji asmenys nereiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje - M. M., G. L. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Furnitūra marketingas“ (toliau – ir ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė atleisti ieškovę nuo prievolės sumokėti atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) SEB bankas (toliau – ir atsakovė arba bankas) procesinių palūkanų dalį pagal 2011 m. sausio 18 d. taikos sutartį ir 2015 m. liepos 3 d. papildomą susitarimą už 2020 m., sudarančią 39 254,95 Eur sumą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė atsakovės atžvilgiu turi nepadengtą 1 028 418,87 Eur dydžio pagrindinį įsiskolinimą, susidariusį pagal sudarytas sutartis. Įsiskolinimas susidarė atsakovės, kaip licencijuojamos profesionalios kredito įstaigos, ieškovei suteiktos finansinės paslaugos – tame tarpe ir tikslinio finansavimo lėšų, suteiktų kreditavimo sutarčių 2,5 ha ploto žemės sklypo pirkimui, forma. Didesnė dalis šių lėšų, atsakovei žinant, sutinkant ir pritariant, buvo panaudota komercinės paskirties žemės sklypų įsigijimui. Ieškovei negalint vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, atsakovė nutraukė sutartis, kuriomis buvo suteiktas finansavimas ir pareikalavo grąžinti visą finansavimo sumą bei priskaičiuotas palūkanas. 2011 m. sausio 11 d. ieškovė, atsakovė bei laiduotojai tretieji asmenis G. L. M. ir M. M. sudarė taikos sutartį, o 2015 m. liepos 3 d. atsakovė su ieškove sudarė papildomą susitarimą dėl taikos sutarties vykdymo. Taikos sutartyje ir papildomame susitarime šalys abipusiu susitarimu yra užfiksavusios ieškovės skolos atsakovei dydį. Vykdant taikos sutartį ir papildomą susitarimą buvo sukurti tokie faktiniai padariniai, kad šio ieškinio pateikimo dienai ieškovo finansinė prievolė yra neproporcingai padidėjusi ir iškreipusi pačią prievolinio teisinio santykio esmę – vien pagal taikos sutartį priskaičiuotos procesinės palūkanos sudaro 455 826,48 Eur. Vien už 2020 metus apskaičiuota 52 234,87 Eur procesinių palūkanų. Paaiškino, kad procesinės palūkanos iki šiol skaičiuojamos dėl tos priežasties, jog ieškovei negalint atsiskaityti su atsakove iš veikloje sugeneruojamų lėšų ir siekiant padengti ar bent sumažinti skolą realizuojant už tikslinių paskolų lėšas su atsakove pritarimu įsigytą turtą, atsakovė piktybiškai vengia bendradarbiauti parduodant jos naudai įkeistą ieškovės turtą, taip pat atsisako perimti jos naudai įkeistą turtą ir taip padengti skolą ar jos dalį, provokuoja dėl to teisminius ginčus, siekdama kuo ilgiau išlaikyti vien jai pačiai palankią status quo. Pagal taikos sutartį skaičiuojamos 5 proc. procesinės palūkanos yra ženkliai didesnės, nei rinkoje kredito įstaigų taikomos paskolų palūkanos. Dėl to atsakovė nėra suinteresuotas, kad ieškovė padengtų skolą ar bent reikšmingą jos dalį, kadangi tokia padėtis jai leidžia užsidirbti ženkliai daugiau, nei ji užsidirbtų suteikusi analogiškos sumos kreditą bet kuriam ūkio subjektui. Teigė, kad yra pagrindas dėl atsakovės (kreditorės) kaltės ir nebendradarbiavimo atleisti ieškovę (skolininkę) nuo tos dalies prievolės, kuri gaunama atėmus atsakovės skaičiuojamą ir pagrįstai tikėtiną palūkanų dydį, kuris būtų apskaičiuojamas atmetus neparduodamo turto vertę, t. y. 39 254,95 Eur. Nurodė, kad ieškovės prievolė, kurios ji negali įvykdyti kreditorei, neproporcingai padidėjo dėl atsakovės kaltės, šiai nepagrįstai atsisakant perimti įkeistą turtą už teisingą kainą, vykdyti išieškojimą iš kito įkeisto turto ir toliau skaičiuojant už paskolų rinkos kainą ženkliai didesnes procesines palūkanas. Tokie atsakovės veiksmai kvalifikuotini piktnaudžiavimu teise ir akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovės skola ne tik nemažėja, bet ir reikšmingai didėja dėl atsakovės kaltės, 8 metus nesvarstant galimybės perimti tikslinio finansavimo lėšomis įsigyto turto, kurio įsigijimui pritarė pati atsakovė, vienašališkai mažinant šio įkeisto turto vertę (apimtį), o taip pat nevykdant išieškojimo iš kito įkeisto turto. Teigė, kad tai sudaro faktinį pagrindą atleisti sąžiningą ieškovę nuo prievolės sumokėti dalį priskaičiuotų procesinių palūkanų, o toks ieškovės teisių apgynimo būdas leistų atstatyti pažeistą šalių prievolių pusiausvyrą ir panaikintų nesąžiningos atsakovės suinteresuotumą toliau piktnaudžiauti savo teise išieškant skolą ir palūkanas iš įkeisto turto.
3. Atsakovė AB SEB bankas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ginčas byloje kilo iš esmės dėl to, ar bankas, kaip kreditorius, turėjo pareigą perimti ieškovei priklausantį ir bankui įkeistą turtą, jei skolininkė nevykdo sutarties sąlygų. Teigė, kad banko nesinaudojimas šia teise negali būti laikomas nesąžiningu ar piktnaudžiaujančiu elgesiu. Pažymėjo, kad įsiskolinimas atsakovei susidarė pagal keturias skirtingas sutartis, o ne pagal sutartį dėl žemės sklypo įsigijimo, kaip nurodė ieškovė. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė nevykdė taikos sutarties ir papildomo susitarimo sąlygų, todėl įsiskolinimas didėja, o ne mažėja. Procesinių palūkanų tikslas ir yra skatinti skolininką greičiau atsiskaityti su kreditoriumi. Papildomu susitarimu būtent ieškovė įsipareigojo dėti visas pastangas, kad banko naudai įkeisti žemės sklypai būtų ne vėliau kaip per vienerius metus parduoti. Ieškovė siekė ne parduoti sklypus, o įpareigoti banką juos perimti savo nuosavybėn. Pažymėjo, kad taikos sutartimi suderėtos mažesnės 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, o ne 6 proc., kaip leistų įstatymas. Teigė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad bankas skatino ieškovę pirkti nekilnojamąjį turtą. Jokie dokumentai nepatvirtina, kad bankas turėjo žinoti, kad kreditas bei palūkanos negalės būti dengiami iš ieškovės veiklos pajamų. Nurodė, kad ieškovė bando išplėsti bylos nagrinėjimo ribas dėl kredito suteikimo aplinkybių, tačiau iš tiesų šalys ginčą dėl skolos baigė taikos sutartimi, o šiuo reikalavimu prašoma sumažinti apskaičiuotas procesines palūkanas. Teigė, kad iš vykdomosios bylos matyti, kad jos vykdymui trukdo būtent ieškovė, skųsdama antstolio veiksmus ir vilkindama išieškojimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį atsakovei atmetė. Priteisė iš ieškovės 67,65 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
5. Nustatė, kad 2011 m. sausio 11 d. ieškovė, atsakovė bei laiduotojai (tretieji asmenys) G. L. M. ir M. M. sudarė taikos sutartį, o 2015 m. liepos 3 d. atsakovė su ieškove sudarė papildomą susitarimą dėl taikos sutarties vykdymo.
6. Pažymėjo, kad nors ieškovė ieškinyje nurodė neginčijanti taikos sutarties sąlygų, tačiau iš ieškinio ir patikslinto ieškinio dėstymo aplinkybių matyti, kad šios bylos nagrinėjimo ribas bandoma išplėsti ir teismą įpareigoti nagrinėti aplinkybes, susijusias su kredito sutarties sudarymu bei vykdymu. Kadangi ginčas dėl skolos yra baigtas šalių sudaryta teismo patvirtinta taikos sutartimi, teismas sprendimu neanalizavo aplinkybių iki taikos sutarties sudarymo, t. y. ieškovės dėstomų teiginių apie banko primygtinį siūlymą sudaryti sutartis, apie banko rizikos prisiėmimą ir pan.
7. Nurodė, kad vykdomosios bylos vykdymo laikotarpiu išieškotojas turi tik teisę, bet ne pareigą perimti skolininko turtą. Ieškovės pageidavimas atsakovei perduoti turtą ir taip sumažinti skolą nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose teisės aktuose neįtvirtinta kaip išieškotojo pareiga skolininko turtą perimti arba pačiam imtis turto realizavimo veiksmų.
8. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės skundais vykdomojoje byloje buvo uždelsiamas operatyvus išieškojimas bei turto realizavimas.
9. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad pati siekė per papildomo susitarimo su atsakove nustatytą vienerių metų terminą aktyviais veiksmais siekti turtą parduoti. Nenumatyta išieškotojo pareiga padėti skolininko turtą realizuoti ar jį perimti, kaip to norėtų ieškovė. Pagal jokias normas atsakovė neturi nei teisinės nei moralinės pareigos perimti ieškovės įkeisto turto ir pati stengtis jį realizuoti. Atsakovė turi teisę pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas tikėtis, kad turtas bus parduotas iš varžytinių ir taip dalis skolos bei palūkanų bus padengta. Dėl šios priežasties ieškovės argumentus dėl nesąžiningo atsakovės kaip išieškotojos veiksmų atmetė kaip nepagrįstus.
10. Nurodė, kad ieškovė prašo sumažinti (atleisti nuo dalies palūkanų mokėjimo) įstatymines palūkanas, o ši teisė teismui nesuteikiama nei pagal CK, nei pagal teismų praktiką. Pastebėjo, kad ieškovė yra juridinis asmuo, t. y. neprilyginamas silpnesniajai vartotojų klasei, kas teismui leistų ex officio taikyti palankesnes normas, nei įtvirtinta įstatymuose.
11. Atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartimi buvo sutartos netgi mažesnės procesinės palūkanos, nei leistos įstatymu (vietoje 6 proc. nustatant 5 proc.), laikė, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės dėl procesinių palūkanų sumažinimo, kadangi būtų paneigtas pačių palūkanų tikslas – siekis greičiau atsiskaityti su kreditoriumi. Aplinkybę, kad vykdymo procesas tęsiasi aštuntus metus, nenustačius jokių atsakovės vykdymo proceso normų pažeidimų ir nepagrįsto vykdymo proceso užvilkinimo, laikė pačios ieškovės netinkamu pareigos dėl greitos taikos sutarties vykdymo, realizavimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Ieškovė UAB „Furnitūra marketingas“ ir tretieji asmenys G. L. M. ir M. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 4.193 str., CPK 719, 720, 721, 722, 723 str. normomis nustatytas teisinis reguliavimas toje apimtyje, kurioje jis eksplicitiškai nenustato specialiojo (diferencijuoto) teisinio reguliavimo, apibrėžiančio specialųjį teisinį subjektiškumą turinčio kreditoriaus (profesionalios finansų įstaigos) teisių skolininko atžvilgiu apimties ir jų įgyvendinimo sąlygų vykdymo procese realizuojant už tikslinės paskolos lėšas įsigytą nekilnojamąjį turtą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 23 straipsnio 1 ir 2 dalies; 29 straipsnio 1 dalies normas.
13. Nurodė, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir išnagrinėjo bylą ne dėl to dalyko, kuris pareikštas ieškiniu. Sprendime nurodyta, kad ginčas keliamas dėl procesinių palūkanų sumažinimo, o ieškinys atmestas tuo pagrindu, kad teismui nesuteikta teisė mažinti įstatymu ir/ar taikos sutartimi numatytas palūkanas. Tačiau ieškiniu buvo keliamas ginčas dėl atleidimo nuo prievolės dalies (jau priskaičiuotų palūkanų) vykdymo dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnis), o pats palūkanų dydis nebuvo nei ginčijamas, nei apskritai kvestionuojamas. Pirmosios instancijos teismas nesuprato ieškiniu keliamo ginčo esmės ir dėl to bylos teisingai neišnagrinėjo. Teigė, kad teismas dėl klaidingai identifikuoto ieškinio dalyko ir pagrindo neišsprendė esminių keliamų ginčo klausimų, susijusių su specialaus kreditoriaus – finansų įstaigos prievolėmis vykdymo procese ir dėl to nenustatė, ar yra CK 6.64 straipsnio taikymo sąlygos, neįvertino, ar atsakovės veiksmai atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, o taip pat ar atsakovės veiksmai nelaikytini piktnaudžiavimu teise. Nebuvo atskleista bylos esmė ir išspręsti visi esminiai ginčo klausimai.
14. Nurodė, kad teismas nepagrįstai susiaurino keliamo ginčo ribas ir nepagrįstai nevertino ieškinio argumentų, susijusių su bankui priskiriamos rizikos prisiėmimu, o būtent su šios rizikos prisiėmimo įtaka vertinant banko, kaip specialaus kreditoriaus, teises ir prievoles išieškojimo procese. Neįvertinęs kreditoriui, kaip profesionaliam finansų rinkos dalyviui, imperatyviomis viešosios teisės normomis priskiriamos skolinimo rizikos, teismas negalėjo ir objektyviai įvertinti, ar kreditoriaus veiksmai išieškojimo procese atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus, nėra laikytini piktnaudžiavimu kreditoriaus teisėmis ir ar toks profesionalios kredito įstaigos elgesys, besitęsiantis beveik 10 metų, gali būti laikomas tinkamu bendradarbiavimu vykdant prievolę.
15. Teigė, kad ginčo dalykas, atsižvelgiant į CK 6.64 straipsnio normas, yra susijęs su tuo, kiek atsakovės elgesys tiek prisiimant skolinimo riziką, tiek vėliau, šiai rizikai materializavusis ir perėjus į vykdymo procesą, lėmė ieškovės negalėjimą įvykdyti prievolę. Šiuo pagrindu keliamas ginčo klausimas – ar atsakovės veiksmai vykdant išieškojimą sudaro pagrindą atleisti ieškovę nuo prievolės dalies vykdymo. Paaiškino, kad ieškiniu siekiama įvertinti specialųjį statusą turinčio kreditoriaus elgesį būtent vykdymo procese (t. y. naudojimąsi kreditoriaus teisėmis) ir tokio elgesio įtaką skolininko negalėjimui įvykdyti prievolę – sumokėti vis didėjančias palūkanas. Pažymėjo, kad banko, kaip kreditoriaus, statuso absoliutus ir nekvestionuotinas prilyginimas bet kurio kito kreditoriaus statusui CK ir CPK normų prasme, yra nepagrįstas iš esmės.
16. Pastebėjo, kad banko prisiimamos skolinimo rizikos vertinimas svarbus vertinant banko atsisakymą perimti jam įkeistą, už tikslines paskolos lėšas įsigytą turtą – žemės sklypą. Atsisakymas perimti turtą ar kitaip bendradarbiauti jį parduodant gali būti kvalifikuojami kaip banko nesąžiningas elgesys, nepakankamas bendradarbiavimas su skolininku, piktnaudžiavimas formaliąja teise darant skolininkui žalą, kas sudaro pagrindą atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo, per šias pasekmes koreguojant kreditoriaus elgesį išieškojimo procese. Skolindamas, bankas prisiėmė būtent su konkrečiu turtu susijusią skolinimo riziką, kurios pasekmės jam priskirtinos ir vykdymo procese.
17. Pažymėjo, kad tiek atsakovės, kaip banko, sudaromos sutartys, tiek ir jų vykdymas turi atitikti ne tik CK ir CPK, bet ir Finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) imperatyvus. Atsakovės bendradarbiavimo su ieškove pareigos apimtis ir jos santykis su atsakovės atsisakymu perimti įkeistą turtą (taip sumažinant pagrindinę skolą ir atitinkamai priskaičiuojamas procesines palūkanas) priklauso tiek nuo atsakovės, kaip profesionalios kredito įstaigos, statuso, tiek ir nuo sandorio, iš kurio kilo šalių prievolės, teisinės prigimties (tikslinio finansavimo sandoris). Atsakovės bendradarbiavimo su ieškove pareigos apimtis, prievolė perimti jos naudai įkeistą turtą turi būti vertinama ir per specialiųjų įstatymų normomis nustatytą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį skolinimą, kaip rizikos požymių turintį sandorį ir suponuojantį atsakovės, kaip kreditorės, rizikos prisiėmimą.
18. Teigė, kad paskolos davėjas prisiima konkrečią riziką finansuodamas konkretaus turto įsigijimą ir tai yra finansavimo sandorio esmė. Rizikos prisiėmimas skolinant, FĮĮ prasme turėtų būti aiškinamas kaip banko pareiga atlikti tikslinės paskolos lėšomis finansuojamo objekto vertinimą, būnant profesionaliu rinkos dalyviu įvertinti šio objekto galimą vertės sumažėjimą ir kitus veiksnius bei prisiimti su tuo susijusią riziką, įskaitant turto perėmimą paskolos neišmokėjimo atveju, taip pat perimamo turto vertės sumažėjimą. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai tikslinė paskola teikiama neprofesionaliam rinkos dalyviui, kurio pagrindine veikla nėra paskolos lėšomis finansuojamų objektų įsigijimas (kaip yra šio individualaus ginčo atveju).
19. Pažymėjo, kad ne tik skolininkas privalo sudaryti sąlygas kreditoriui kontroliuoti lėšų panaudojimą, bet ir kreditorius turi būti aktyvus ir laiku spręsti dėl įkeisto turto perėmimo ir / ar kitokio realizavimo, siekdamas sumažinti savo paties nuostolius. Ieškovė turėtų būti pripažįstama neprofesionalia rinkos dalyve, kas automatiškai suponuoja atsakovės pareigą prisiimti skolos padengimo iš tikslinio finansavimo lėšomis įsigyto turto riziką ir aktyviai bendradarbiauti perimant arba parduodant šį turtą. Suteikiant tikslinę paskolą, iš anksto turi būti numatoma galima įkeičiamo turto, kurio įsigijimui būtent ir panaudojamos paskolos lėšos, vertės sumažėjimo rizika ir tai, kad jį gali tekti perimti. Reikalavimo tenkinimas iš turto reiškia ne ką kitą, kaip išieškojimo veiksmus, t. y. banko pareigą išieškoti iš to turto, kuris buvo įsigytas už skolinimo sandorio lėšas.
20. Ieškovės nuomone, net ir vykdymo procese, kreditoriaus veiksmų atitiktis sąžiningumo ir teisingumo reikalavimams turi būti vertinama vadovaujantis specialiosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis specialaus statuso kreditoriaus teises ir pareigas, tenkinant reikalavimą būtent iš tikslinės paskolos lėšomis įsigyto turto.
21. Nurodė, kad teismas formaliai, remdamasis išimtinai lingvistinių CPK normų formuluočių citavimu, konstatavo, kad kreditorius išieškojimo procese neturi jokių pareigų nei bendradarbiauti parduodant įkeistą turtą, nei jį perimti, nei apskritai vykdyti išieškojimą iš šio turto. Teismas neišnagrinėjo ir ignoravo faktą, kad atsakovė piktybiškai nevydo išieškojimo ne tik iš įkeisto žemės sklypo, tačiau ir iš sandėlio likučių, nors tokia atsakovės teisė yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Šis atsakovės elgesys taip pat turėjo tiesioginę įtaką ieškovės prievolės, sudarančios ieškinio dalyką, didėjimui, todėl ieškiniu kelto ginčo ribose jis privalėjo būti įvertintas. Visuma atsakovės veiksmų rodo jos piktnaudžiavimą formaliąja teise (teise nevykdyti išieškojimo ir nespręsti dėl turto perėmimo), darant ieškovei ir laiduotojams vis didėjančią žalą, neatitinka sąžiningo bei teisingo kreditoriaus elgesio standartų.
22. Nurodė, kad profesionalaus kreditoriaus elgesio vertinimui esminę įtaką turi teisės aktais nustatyta prievolė įvertinti ir prisiimti skolinimo riziką. Jeigu teismai mano, kad formaliai teisės normų reikalavimus atitinkantis kreditoriaus elgesys (pvz. išieškojimo tyčinis nevykdymas arba ilgus metus trunkanti laikysena net nesvarstant perimti išieškomą turtą), yra sąžiningas, protingas ir teisingas, tuomet yra akivaizdus pagrindas patikrinti šių normų konstitucingumą, kadangi visuotinai suprantama, kad teisėtu elgesiu neturėtų asmenims būti daroma žala. Byloje arba neteisingai aiškinamos kreditoriaus teises ir pareigas reglamentuojančios teisės normos, arba turi būti patikrinamas tokių normų konstitucingumas, kadangi pagal esamą teismo išaiškinimą jų vykdymas per se gali pažeisti nuosavybės ir lygiateisiškumo konstitucinius principus.
23. Paaiškino, kad ieškovo teisę parduoti turtą varžo CPK 704 straipsnis bei neteisėti trečių šalių (antstolio, eksperto) veiksmai. Todėl susiklosto tokia situacija, kad atsakovė turi teisę ir galimybę turtą perimti ir parduoti, tik neturi tokios pareigos, o ieškovė neturi nei teisės, nei galimybės, nei pareigos parduoti įkeistą turtą vykdymo proceso metu. Vykdymo procese areštavus turtą, bet nenustačius turto pardavimo kainos, ieškovė neturi jokių galimybių turtą parduoti ir gautomis lėšomis atsiskaityti su atsakove.
24. Nurodė, kad siekdama rasti abi šalis tenkinantį sprendimą, ieškovė dėjo visas įmanomas pastangas, kad iš įkeisto turto būtų padengtas įsiskolinimas atsakovei. Šiuo tikslu tiek ieškovė, tiek antstolis keletą kartų siūlė atsakovei perimti turtą kaip skolos padengimo priemonę (2013, 2014, 2019 metais). Tačiau atsakovė kategoriškai atsisakė tai daryti nurodydama, kad turto, įsigyto pritarus pačiai atsakovei, kaip kredito įstaigai ir kartu su ieškove prisiėmus su jo nuvertėjimu susijusią riziką, realizavimas bei panaudojimas skolos dengimui yra išimtinai ieškovės rūpestis bei prievolė. Pažymėjo, kad atsakovė atsisakymą perimti turtą grindžia ne tuo, kad nesutinka su turto kaina, o apskritai atsisako net svarstyti turto perėmimą, kaip labiausiai abiejų šalių, o ne vien atsakovės interesus atitinkantį ginčo sureguliavimo būdą. Jau 9 metus (nuo 2013 m.) kreditorė nesiima visiškai jokių realių veiksmų, kad skola būtų padengta, ir toliau skaičiuodama jai naudingas palūkanas didina ieškovės žalą.
25. Aiškinant CK ir CPK normas sistemiškai su FĮĮ normomis, neabejotinai yra pagrindas išvadai, jog už tikslinės paskolos lėšomis įsigyto ir atsakovės (kreditorės) naudai įkeisto turto nuvertėjimą atsako tiek ieškovė (paskolos gavėja), tiek profesionali rinkos dalyvė – atsakovė (bankas). Tai apibrėžia atsakovės bendradarbiavimo dengiant skolą iš įkeisto turto pareigos apimtį, atsakovės veiksmų atsisakant perimti turtą ir toliau didinant silpnesnės šalies įsiskolinimą procesinių palūkanų forma, teisinį vertinimą sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, o taip pat draudimo piktnaudžiauti savo teise aspektu.
26. Atkreipė dėmesį, kad jeigu kreditorė būtų sąžiningai įgyvendinusi savo teisę išieškoti iš pirmąja eile jai įkeisto turto – ieškovės sandėlio likučio, ieškovės skola kreditorei būtų ženkliai sumažėjusi ir ji apskritai nebūtų turėjusi pagrindo už 2020 metus apskaičiuoti tokių procesinių palūkanų, kurias apskaičiavo.
27. Atsakovė 2017 metais aiškiai išreiškė savo valią išieškoti iš Taikos sutarties 8 p. nurodyto jai įkeisto turto – ieškovės sandėlių likučio, nors galėjo šia teise naudotis jau 2013 metais. Kreditorė tyčia, formaliai naudodamasi teise nevykdyti išieškojimo veiksmų, siekia, kad ieškovės skola nebūtų mažinama, o ji ir toliau galėtų nepagrįstai turtėti skaičiuodamas procesines palūkanas, kurių sumokėjimas jai yra užtikrintas ne tik ieškovės, bet ir laiduotojų turtu. Teismas visiškai neįvertino fakto, kad kreditorė piktybiškai nevykdė išieškojimo iš sandėlio likučių, o kreditorės atsisakymą perimti turtą vertino išimtinai formaliai, pagal lingvistines CPK normų formuluotes. Atsakovė ir nevykdo išieškojimo, ir neperima turto, ir apskritai nebendradarbiauja su skolininke.
28. Piktnaudžiaudama savo kreditorės teisėmis, atsakovė neperėmė turto nei iš karto po sutarčių nutraukimo, nei vėliau, neįvykus varžytinėms. Taip pat atsakovė piktybiškai nevykdo išieškojimo iš kito jai įkeisto turto, nors tokį išieškojimą buvo pradėjusi. Tai akivaizdžiai rodo kad atsakovė nėra suinteresuotas skolos grąžinimu (prievolė užtikrinta net trijų eilių turtu, o atsakovė toliau turi galimybę skaičiuoti palūkanas). Būtent šios aplinkybės tiesiogiai nulėmė, kad nesąžininga atsakovė gavo ir toliau gauna papildomą naudą iš skaičiuojamų palūkanų, o ieškovės prievolės tampa realiai neįvykdomomis. Tai sudaro pagrindą taikyti CK 6.64 straipsnio nuostatas ir atleisti ieškovę nuo prievolės dalies įvykdymo, kadangi ji šios prievolės negali įvykdyti dėl kreditoriaus nebendradarbiavimo, nesąžiningo elgesio ir piktnaudžiavimo savo formaliąja teise.
29. Nurodė, kad byloje keliami ginčo klausimai suponuoja teisiškai pagrįstas abejones dėl taikytinų CK ir CPK normų konstitucingumo. Pagal esamą teisinį reguliavimą kreditorius, formaliai teisėtai naudodamasis savo teisėmis, sukuria situaciją, suponuojančio jo neteisėtą praturtėjimą ir tuo pačiu žalos skolininkui ir laiduotojams darymą. Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai teisėtai pagal įstatymą veikiantis teisės subjektas pažeidžia kitų teisės subjektų teises. Darytina išvada, kad arba galiojančios teisės normos turi būti aiškinamos platesniame kontekste arba turi būti įsitikinta jų konstitucingumu. Todėl byloje būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
30. Nurodė, kad CK 4.193 str. 1 d. ir CPK 719 str. 1-3 d., 720 str. 1 d., 721 str. 1-2 d., 722 str. 2-4 d., 723 str. 1 d. normos, nustatančios universalią (bendrą visiems atvejams) kreditoriaus teisių skolininko atžvilgiu apimtį ir jų įgyvendinimo sąlygas, tačiau nenumatančios atvejų ir sąlygų, kai specialųjį teisinį subjektiškumą turintis kreditorius (profesionali finansų įstaiga) turi perimti jam perduodamą nekilnojamąjį turtą, sudaro prielaidas pažeisti konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, kadangi sukuria neribotą skolininko atsakomybę kreditoriui, tuo pačiu sudarydamos prielaidas itin ribotai kreditoriaus atsakomybei skolininko atžvilgiu, kas suponuoja kreditoriui privilegiją į išskirtinę jo nuosavybės teisės apsaugą, o taip pat sąlygas nepagrįstai praturtėti skolininko nuosavybės sąskaita, taip paneigiant skolininko nuosavybės teisės neliečiamumą.
31. FĮĮ 31 str. 3 d. turinio teleologinis aiškinimas atskleidžia kreditoriaus, kaip banko, prievolę ne tik įsitikinti įkeičiamo turto fizinio egzistavimo faktu, bet ir įsitikinti, ar iš jo bus galima tenkinti reikalavimą, t. y. prisiimti visą su turtu susijusią riziką – žuvimą, nuvertėjimą, nusidėvėjimą, paklausos pasikeitimą ir pan. Šis diferencijuotas teisinis reguliavimas, nustatantis kreditoriaus prievoles įsivertinti ir prisiimti skolinimo riziką, tiesiogiai suponuoja ir kreditoriaus prievoles tame teisinio santykio etape, kuriame kreditorius siekia patenkinti savo reikalavimą iš jam įkeisto nekilnojamojo turto. Atitinkamai nei CK, nei CPK normos, nustatančios bendrąsias skolininko atsakomybės ir kreditoriaus reikalavimo tenkinimo iš skolininko turto sąlygas, negali siaurinti viešosios teisės aktuose imperatyviai numatytų kreditoriaus pareigų, juo labiau tą daryti skolininko nuosavybės teisės gynimo sąskaita. Priimdamas sprendimą suteikti tikslinę paskolą, kreditorius tuo pačiu pritaria sprendimui įsigyti konkretų objektą ir tokiu būdu prisiima ne tik su lėšų suteikimu, bet ir su objekto įsigijimu susijusią riziką, kuri negali pasibaigti tokio nekilnojamojo turto įsigijimu ir įkeitimu kreditoriaus naudai, o tęsiasi iki kreditoriaus ir skolininko prievolinių teisinių santykių pabaigos. Tikslinės paskolos instituto specifika turėtų būti atspindėta ir vykdymo proceso teisiniame reglamentavime, įtvirtinant veiksmingą ne tik kreditoriaus, bet ir skolininko nuosavybės teisės apsaugą. Kai vykdymo procese įkeistas turtas nėra nei parduodamas, nei perimamas kredito gavėjo, skolininkų ir laiduotojų įsipareigojimai tampa neriboti, neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei tos turto apimties, kurios skolininkai ir laiduotojai pagrįstai manė atsisakę. Tiek skolininkas, tiek laiduotojai praranda turtą, kuris niekaip nėra susijęs su konkrečia kreditavimo sutartimi ir hipoteka. Toks teisinis reguliavimas ir jo aiškinimas sudaro prielaidas pažeisti Konstitucijos 23 straipsnį įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.
32. Paaiškino, kad galiojančiame teisiniame reguliavime yra nustatyta neribota (absoliuti) skolininko atsakomybė prieš kreditorių, taikytina net ir tikslinės paskolos atveju, neatsižvelgiant į tai, kad kreditorius suteikė ribotą tikslinę paskolą konkrečiam nekilnojamam turtui įsigyti, kurios riziką pats turėjo įsivertinti ir prisiimti. Tokiomis sąlygomis, net ir prisiimdamas riziką, kreditorius savo atsakomybę apriboja išduotos paskolos suma, kai tuo tarpu skolininkas prisiima visos savo nuosavybės praradimo riziką, nes šią riziką perkelti skolininkui kreditoriui tiesiogiai leidžia CK 4.193 str. 1 d. Kadangi CK 4.193 str. 1 d., numatančio neribotos kreditoriaus intervencijos į skolininko nuosavybę, įgyvendinimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančios CPK 719-723 str. normos eksplicitiškai neįtvirtina specialųjį teisinį subjektiškumą turinčio kreditoriaus prisiimamą riziką atitinkančios prievolės perimti už tikslinės paskolos lėšas įsigytą nekilnojamąjį turtą ar kitų su šio turto realizavimu susijusių prievolių, toks teisinis reguliavimas sukuria tiesiogines sąlygas kreditoriui piktnaudžiauti formaliomis savo subjektinėmis teisėmis, prievartos būdu išlaikyti neįvykdytą skolininko prievolę grąžinti lėšas ir tokiu būdu nepagrįstai praturtėti skolininko nuosavybės sąskaita. Kreditoriui išieškant skolą (tiek paskolą, tiek priskaičiuotas palūkanas) ne tik iš už tikslinės paskolos lėšas įkeisto turto, o iš bet kurio kito skolininko turto, skolininkas pilnai netenka savo nuosavybės (sumokėto kredito dalies ir palūkanų, už paskolos lėšas įsigyto ir kito savo turto), kai tuo tarpu kreditorius, turintis prisiimti skolinimo riziką, visiškai nepraranda savo nuosavybės ir tokiu būdu atsiduria privilegijuotoje padėtyje. Tokiu būdu skolininko ir kreditoriaus nuosavybė, kylanti iš Konstitucijos, tampa nevienodai vertinama vertybe, kam nėra jokio objektyvaus, konstituciškai pateisinamo pagrindo. Tai, be kita ko, suponuoja neribotą ir skolininko, ir laiduotojų atsakomybę, kas taip pat sukuria prielaidas pažeisti Konstitucijos 23 straipsnį. CK 4.193 str. 1 d., CPK 719 str. 1-3 d., 720 str. 1 d., 721 str. 1-2 d., 722 str. 2-4 d., 723 str. 1 d. nustatytas bendrasis teisinis reguliavimas neužtikrina vienodo skolininko ir kreditoriaus nuosavybės teisės gynimo vykdymo santykiuose, kylančiuose iš tikslinės paskolos instituto, galimai prieštarauja Konstitucijos 23 str. 1 d. ir 2 d. normoms.
33. Nurodė, kad CK 4.193 str. 1 d. ir CPK 719 str. 1-3 d., 720 str. 1 d., 721 str. 1-2 d., 722 str. 2-4 d., 723 str. 1 d. normos, nustatančios universalią (bendrą visiems atvejams) kreditoriaus teisių skolininko atžvilgiu apimtį ir jų įgyvendinimo sąlygas, tačiau nenumatančios atvejų ir sąlygų, kai specialųjį teisinį subjektiškumą turintis kreditorius (profesionali finansų įstaiga) turi perimti jam perduodamą nekilnojamąjį turtą ir taip ribodamos kreditoriaus atsakomybę prieš skolininką, sudaro prielaidas pažeisti konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kadangi sukuria prielaidas skirtingam skolininko ir kreditoriaus nuosavybės vertinimui ir gynimui, nesant tokiam diferencijavimui konstituciškai pateisinamo pagrindo (objektyviai nulemtų skirtumų, dėl kurių kreditoriaus ir skolininko nuosavybės teisė valstybėje galėtų būti skirtingai ginama.
34. Pažymėjo, kad CK ir CPK įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas specialųjį teisinį subjektiškumą turinčiam kreditoriui – bankui, vykdymo procese išvengti specialiuoju įstatymu jam nustatytų prievolių įvertinti ir prisiimti skolinimo sandorio riziką, tenkinant reikalavimą iš turto, kurio įsigijimą jis finansavo. Tai neabejotinai sukuria bankui, kaip ypatingam kreditoriui, privilegijuotą padėtį tiek kitų nereguliuojamų ir neprižiūrimų kreditorių, tiek skolininkų atžvilgiu, nors konstitucijoje tokiai išskirtinei šios rūšies kreditoriaus padėčiai pagrindai nenumatyti. Galiojantis teisinis reguliavimas lemia, kad banko ir jo indėlininkų ar kitų investuotojų, teisės yra ginamos išskirtinai labiau, nei banko klientų (skolininkų) teisės. Tai suponuoja skirtingą asmenų teisių, įskaitant konstitucinę nuosavybės teisę, gynimą ir vertinimą, nesant tokiam skirtingam vertinimui jokio objektyvaus, konstituciškai pateisinamo pagrindo. Toks teisinis reguliavimas ne tik pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą bet ir neatitinka konstitucinio lygiateisiškumo principo, nes akivaizdu, kad atskiri teisės subjektai neturi galimybės naudotis vienodai veiksmingomis savo konstitucinių teisių apsaugos ir gynimo priemonėmis.
35. Atsakovė AB SEB bankas atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
36. Nurodė, kad visiškai pagrįstai teismas atsisakė vertinti tai, kas jau įvertinta įsiteisėjusia nutartimi, patvirtinusią šalių taikos sutartį. Apeliantų siekis pakartotinio revizavimo kredito suteikimo, šalių elgesio, sandorių sudarymo aplinkybių yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigė, kad teismas pagrįstai atmetė ieškovo siekį išplėsti nagrinėjimo ribas bei priversti teismą pasisakyti dėl kredito sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybių, dėl kurių šalys jau susitarė taikos sutartimi 2011 metais.
37. Paaiškino, kad šiuo metu CK ir CPK nediferencijuoja hipotekos kreditoriaus teisių ir pareigų, atsižvelgiant į jo veiklos formą ar kitokį subjektiškumą vykdymo procese. Nurodė, kad tikslinės paskolos atveju, pinigai buvo paskolinti aiškiu tikslu, kuriuo ir buvo panaudoti. Įstatymų leidėjas suteikia kreditoriui galimybę kontroliuoti, kaip naudojami pinigai, tačiau tai nepagrindžia apeliantų samprotavimų, kad tikslinė paskola lemią tai, jog kreditorius renkasi kokiu tikslu naudoti kreditą. Priešingai, būtent apeliantas pasirinko perkamą objektą, kurio įsigijimui finansavimas suteiktas. FĮĮ normos reguliuoja bankui pareigą įsitikinti užstato verte finansavimo momentu, bet ne gali būti vertinama kaip pareiga perimti turtą vykdymo procese. Paaiškino, kad skolinimo rizikos prisiėmimas nereiškia nuostolių prisiėmimą sau, o reiškia, kad bankas privalo įvertinti galimus nuostolius kiekvieno skolinimo atveju. Jo skolinimo rizika iš esmės turi būti minimaliai rizikinga pačiam bankui, taip pat pranašumo prieš kitus asmenis bankas turi tiek, kiek paprastas hipotekos kreditorius ir vien dėl to, kad jis yra bankas, jam neturėtų būti taikomos papildomos neigiamos pasekmės. Hipoteka tėra prievolės užtikrinimo priemonė. Paskolos gavėjas yra atsakingas visu savo turtu prieš banką ar prieš bet kurį kitą savo kreditorių nepriklausomai nuo to, ar jis kreditoriui įkeitė savo turtą, ar ne. CK 4.193 str. aiškiai nustato, kad riziką bankas patirti gali, nes jo kaip hipotekos kreditoriaus privilegijuota padėtis kitų kreditorių atžvilgiu pasibaigia realizavus įkeistą daiktą ir jis tampa įprastu skolininko kreditoriumi toje pačioje eilėje su kitais kreditoriais, o tai ir yra rizikos prisiėmimas, kad pardavus turtą, jo vertės nepakakus – kreditorius gali būti neatgavęs to, dėl ko šalys susitarė sudarant kredito sutartį.
38. Nurodė, kad vien tai, kad bankas neperėmė nuosavybėn įkeisto turto jokių būdu neįrodo, kad bankas piktnaudžiauja savo teise ar elgiasi nesąžiningai. Atkreipė dėmesį, kad vykdomojoje byloje teisingam turto kainos nustatymui trukdo ne bankas, bet pati ieškovė, nesutinkanti su vykdomojoje byloje nustatoma turto verte. Bankas nekliudė ieškovei susirasti bankui įkeisto turto pirkėjo, parduoti turtą gerokai didesne nei antstolio įvertinta suma, tokiu būdu sumažinti savo prievolės bankui dydį, tačiau ieškovės elgesys niekuomet nebuvo nukreiptas realiai išspręsti susidariusią situaciją ir mažinti savo skolinius įsipareigojimus. Atkreipė dėmesį, kad sandėlio likučiais disponuoja ieškovė ir niekada nesiekė realizuoti (pasiūlyti savo pirkėjo) specifinių sandėlio likučių, kad būtų dengiamas nors kažkiek skolinis įsipareigojimas bankui.
39. Nurodė, kad ieškovė banko menama prievole perimti nuosavybėn išieškomą turtą, neįrodė, kad tokią pareigą bankas iš viso turi ir neįrodė, kad bankas kokiu nors būdu piktnaudžiavo, kokiais konkrečiais veiksmais jis tai darė ir kada tiksliai tai tariamai pradėjo daryti.
40. Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą pažymėjo, kad prašymas yra paremtas ne tuo, kad yra prieštaravimas Konstitucijai atitinkamų CK ir CPK straipsnių, bet tarsi trūksta tam tikros teisių ir pareigų diferenciacijos kreditoriaus teisėse ir pareigose dėl banko kaip specialaus subjekto statuso. Nurodė, kad nėra jokio teisinio pagrindo diferencijuoti kreditorių hipotekos sandorio atžvilgiu pagal apeliantų nurodomus motyvus. Priešingas vertinimas būtų pagrindas pripažinti kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimą, kai toje pačioje situacijoje skirtingai vertinama tos pačios teisinės padėties sandorio šalis. Apeliantų noras diferencijuoti finansų institucijas iš kitų kreditorių hipotekos instituto atžvilgiu, konstituciškai nepateisinamas, kadangi siekiama ne visuotinai reikšmingų interesų užtikrinimo, o savanaudiškų tikslų.
41. Paaiškino, kad skolinimo rizikos prisiėmimas nereiškia nuostolių prisiėmimą sau, o reiškia, kad bankas privalo įvertinti galimus nuostolius kiekvieno skolinimo atveju. Jo skolinimo rizika iš esmės turi būti minimaliai rizikinga pačiam bankui, taip pat pranašumo prieš kitus asmenis bankas turi tiek, kiek paprastas hipotekos kreditorius ir vien dėl to, kad jis yra bankas, jam neturėtų būti taikomos papildomos neigiamos pasekmės. Hipoteka tėra prievolės užtikrinimo priemonė. Paskolos gavėjas yra atsakingas visu savo turtu prieš banką ar prieš bet kurį kitą savo kreditorių nepriklausomai nuo to, ar jis kreditoriui įkeitė savo turtą, ar ne. CK 4.193 str. aiškiai nustato, kad riziką bankas patirti gali, nes jo kaip hipotekos kreditoriaus privilegijuota padėtis kitų kreditorių atžvilgiu pasibaigia realizavus įkeistą daiktą ir jis tampa įprastu skolininko kreditoriumi toje pačioje eilėje su kitais kreditoriais, o tai ir yra rizikos prisiėmimas, kad pardavus turtą, jo vertės nepakakus – kreditorius gali būti neatgavęs to, dėl ko šalys susitarė sudarant kredito sutartį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
44. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas netekino ieškovės ieškinio reikalavimo atleisti nuo prievolės sumokėti atsakovei procesinių palūkanų dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl ginčo esmės
45. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad 2011 m. sausio 11 d. ieškovė, atsakovė bei laiduotojai tretieji asmenys G. L. M. ir M. M. sudarė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi, o 2015 m. liepos 3 d. atsakovė su ieškove sudarė papildomą susitarimą dėl taikos sutarties vykdymo. Taikos sutartyje šalys susitarė dėl skolos dydžio, jos mokėjimo tvarkos bei 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų. Šalys taikos sutarties 6 punkte susitarė, kad iki kol bus įvykdyti visi įsipareigojimai pagal taikos sutartį, lieka galioti ieškovės atsakovės naudai įkeisto nekilnojamojo turto hipoteka ir ieškovės apyvartoje esančių prekių atsargų įkeitimas.
46. Taikos sutarties institutas įtvirtintas CK LII skyriuje. CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo patvirtinta taikos sutartis pagal įstatymą prilyginta teismo sprendimo teisinei galiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011, kt. ). Taigi, teismo pavirtintos taikos sutarties galiojimui, nuginčijimui, keitimui, vykdymui ir kt. klausimams galioja tos pačios įstatymo nuostatos kaip ir teismo sprendimui. Teismo nutarties privalomumas yra aptartas CPK 18 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
47. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl skolos buvo baigtas šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartimi, pagrįstai neanalizavo aplinkybių iki taikos sutarties sudarymo.
48. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia, kad ji būtų atleista nuo dalies prievolės (priskaičiuotų palūkanų) vykdymo dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnis).
49. CK 6.64 straipsnyje reglamentuoti atvejai, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai: 1) skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės; 2) kreditorius dėl savo kaltės neįvykdo pareigų skolininkui ir dėl to skolininkas pagrįstai sustabdo prievolės vykdymą (CK 6.64 straipsnio 1 dalis). Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 straipsnio 2 dalis).
50. Iš CK 6.64 straipsnio konstrukcijos matyti, jog atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir šia aplinkybe gali remtis skolininkas, turi sieti priežastinis ryšys, kai vienos prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas lemia kitos prievolės vykdymo galimybes. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, taikant šią normą, skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019, 20 punktas).
51. Apeliantai iš esmės įrodinėja, kad skolindamas bankas prisiėmė būtent su konkrečiu turto susijusią skolinimo riziką, kurios pasekmės jam priskirtinos ir vykdymo procese. Teigė, kad banko pareigą įvertinti prisiimamą verslo riziką, kuri tiesiogiai siejama su reikalavimo tenkinimu iš įkeisto turto, kas apibrėžia banko pareigos perimti įkeistą turtą, kriterijus, atskirai reglamentuoja FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis. Argumentavo, kad atsakovė piktybiškai vengia bendradarbiauti, atsisako perimti jos naudai įkeistą turtą ir taip padengti skolą ar jos dalį, siekdama kuo ilgiau išlaikyti vien jai pačiai palankią status quo.
52. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.
53. Taigi prieš priimdama sprendimą skolinti, bankas privalo įsitikinti, kad turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad skolindamas bankas prisiėmė būtent su konkrečiu turto susijusią skolinimo riziką, kurios pasekmės jam iš dalies tenka ir vykdymo procese, tačiau ši rizika susijusi su tuo, jog turto vertės vykdymo procese gali neužtekti padengti visos reikalavimo sumos.
54. Pažymėtina, kad patys apeliantai apeliaciniame skunde sutinka, kad FIĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktų, 2 straipsnio 30 ir 58 punktų, 31 straipsnio 3 dalies, CK 6.877 straipsnio nuostatų normose expressis verbis kalbama tik apie paskolos gavėjo pareigą užtikrinti galimybę kreditoriui kontroliuoti paskolos panaudojimą.
55. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto realizavimo tvarka vykdymo procese reglamentuota CPK XLIX skyriuje. CK ir CPK nediferencijuoja hipotekos kreditoriaus teisių ir pareigų atsižvelgiant į jo veiklos formą ar kitokį subjektiškumą vykdymo procese (pvz. hipotekos kreditorius yra finansų įstaiga ar ne finansų įstaiga).
56. CK 4.193 straipsnyje numatyta hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Nurodyto straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko kito turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.
57. CPK 719 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (šio Kodekso 717 straipsnio 1 punktas), turtas perduodamas išieškotojui už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad varžytynes laimėjęs varžytynių dalyvis už varžytynėse pirktą turtą per nustatytą terminą nesumokėjo visos sumos, arba dėl to, kad paaiškėjo, kad varžytynes laimėjęs varžytynių dalyvis neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse (šio Kodekso 717 straipsnio 3 ir 5 punktai), turtas išieškotojui perduodamas už tą kainą, už kurią jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiomis varžytynėse. To paties straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad paskelbęs varžytynes neįvykusiomis, išskyrus šio Kodekso 717 straipsnio 2 ir 4 punktuose numatytus atvejus, antstolis pasiūlo išieškotojui paimti neparduotą iš varžytynių turtą šiame straipsnyje ir šio Kodekso 720 straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygomis ir nustato terminą, per kurį išieškotojas turi raštu antstoliui pranešti apie savo sutikimą paimti turtą.
58. CPK 720 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pareiškęs sutikimą paimti turtą, išieškotojas per šio Kodekso 716 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą į antstolio depozitinę sąskaitą privalo sumokėti perduodamo turto kainos ir išieškotojo daliai tenkančios lėšų sumos, apskaičiuotos kiekvienam išieškotojui laikantis nustatytos reikalavimų patenkinimo eilės, skirtumą.
59. CPK 721 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu išieškotojas atsisako paimti šio Kodekso 719 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie savo sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, ne vėliau kaip po vieno mėnesio nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis antstolis skelbia antrąsias varžytynes. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu išieškotojas atsisako paimti šio Kodekso 719 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie savo sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, ne vėliau kaip po vieno mėnesio nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis antstolis skelbia pakartotines varžytynes.
60. CPK 722 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad jeigu antrosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (šio Kodekso 717 straipsnio 1 punktas), antstolis išieškotojui pasiūlo pasiimti neparduotą turtą už neįvykusiose antrosiose varžytynėse skelbtą pradinę parduodamo turto kainą, laikantis šio Kodekso 720 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Jeigu išieškotojas atsisako paimti neparduotą turtą, taikomos šio Kodekso 723 straipsnyje numatytos pasekmės. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu antrosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis šio Kodekso 717 straipsnio 3 ir 5 punktuose numatytais pagrindais, antstolis išieškotojui pasiūlo paimti neparduotą turtą už tą kainą, už kurią turtas buvo perkamas neįvykusiose antrosiose varžytynėse, laikantis šio Kodekso 720 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu antrosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis šio Kodekso 717 straipsnio 2 punkte numatytu atveju arba išieškotojas atsisako paimti turtą šio straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis, skelbiamos antrosios pakartotinės varžytynės. Jos vyksta tomis pačiomis sąlygomis kaip ir varžytynės, kurios paskelbtos neįvykusiomis.
61. CPK 723 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad jeigu išieškotojas atsisako paimti šio Kodekso 722 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, turtas grąžinamas skolininkui.
62. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 719-723 straipsnio normos nenumato imperatyvios kreditoriaus pareigos perimti jam įkeičiamą turtą, o tik numato tokią teisę. Ši kreditoriaus teisė, priešingai negu nurodo apeliantai, yra absoliuti, t. y. kreditorius gali tiek pareikšti sutikimą paimti iš varžytinių neparduotą jam įkeistą turtą, tiek atsisakyti paimti tokį turtą. Aplinkybė, kad bankas atsisako perimti iš varžytinių neparduotą turtą nesudaro pagrindo išvadai, kad bankas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo padėtimi, ar kad toks elgesys prieštarauja teisingumo, protingumo ar sąžiningumo reikalavimams. Bankui suteikta teisė įvertinti varžytinėse neparduoto turto perėmimo tikslingumą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad visu vykdomosios bylos vykdymo laikotarpiu išieškotojas turi teisę, bet ne pareigą perimti skolininko turtą.
63. Ieškovė iš esmės siekia, kad atsakovė perimtų hipoteka įkeistą turtą. Tačiau tokia pareiga atsakovei teisės aktuose nėra įtvirtinta. Aplinkybė, kad pagal FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punktą finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, privalo įsitikinti, kad įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas, nereiškia, kad vykdymo procese, įkeista turtą nepavykus parduoti iš varžytinių, finansų įstaiga (nagrinėjamu atveju atsakovė) privalo tokį turtą perimti. Sutiktina su atsakovės argumentu, jog FĮĮ normos reguliuoja bankui pareigą įsitikinti užstato verte finansavimo momentu, bet negali būti vertinama, kaip pareiga perimti turtą vykdymo procese. Apeliantų nurodoma FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis nesuponuoja išvados, kad bankas turi pareigą po neįvykusių varžytinių perimti turtą, o ne tokią teisę.
64. Atkreiptinas dėmesys, kad vien tai, kad bankas neperėmė nuosavybėn įkeisto turto jokių būdu neįrodo, kad bankas piktnaudžiauja savo teise ar elgiasi nesąžiningai. Pažymėtina, kad pagal susitarimą būtent ieškovė įsipareigojo dėti visas įmanomas pastangas, kad ieškovei priklausantys banko naudai įkeistas nekilnojamasis turtas būtų kuo greičiau parduotas, o ne bankas.
65. Apeliantai nurodė, kad teismas neišnagrinėjo ir ignoravo faktą, kad atsakovė piktybiškai nevydo išieškojimo ne tik iš įkeisto žemės sklypo, tačiau ir iš sandėlio likučių, nors tokia atsakovės teisė yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, o šis atsakovės elgesys taip pat turėjo tiesioginę įtaką ieškovės prievolės, sudarančios ieškinio dalyką, didėjimui.
66. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patys apeliantai pripažįsta, jog atsakovė turi teisę bet ne pareigą išieškoti iš sandėlio likučių. Nesinaudojimas tokia teise nereiškia piktnaudžiavimo. Šalių paaiškinimai patvirtina, kad tokią teisę realizuoti atsakovė mėgino, perdavusi antstoliui atitinkamą vykdomąjį raštą ir paprašiusi atlikti išieškojimo veiksmus išvaržant visus ieškovės sandėlio likučius. Pažymėtina, kad vykdymo procese bankas yra specialusis subjektas – išieškotojas, o visus vykdymo veiksmus atlieka antstolis, kurio veiksmus skolininkas turi teisę skųsti. Apeliantai iš esmės nenurodė jokių banko veiksmų, dėl kurių skolininkė (ieškovė) pati negalėjo įvykdyti prievolės. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju sandėlio likučiais disponuoja ieškovė, kuri nepateikė jokių įrodymų, kad siekė realizuoti (pasiūlyti savo pirkėja) sandėlio likučius ir tokiu būdu sumažinti skolą bankui, tačiau dėl nepakankamo banko bendradarbiavimo su ieškove arba dėl kitokios banko kaltės, sandėlio likučiai nebuvo realizuoti ir tokiu būdu skola nesumažėjo, dėl ko išaugo palūkanų dydis.
67. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą
68. Apeliantai teigia, kad CK 4.193 straipsnio 1 dalies ir CPK 719 straipsnio 1-3 dalių, 720 straipsnio 1 dalies, 721 straipsnio 1-2 dalių, 722 straipsnio 2-4 dalių, 723 straipsnio 1 dalies normos, nustatančios universalią (bendrą visiems atvejams) kreditoriaus teisių skolininko atžvilgiu apimtį ir jų įgyvendinimo sąlygas, tačiau nenumatančios atvejų ir sąlygų, kai specialųjį teisinį subjektiškumą turintis kreditorius (profesionali finansų įstaiga) turi perimti jam perduodamą nekilnojamąjį turtą, sudaro prielaidas pažeisti konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, kadangi sukuria neribotą skolininko atsakomybę kreditoriui, tuo pačiu sudarydamos prielaidas itin ribotai kreditoriaus atsakomybei skolininko atžvilgiu, kas suponuoja kreditoriui privilegiją į išskirtinę jo nuosavybės teisės apsaugą, o taip pat sąlygas nepagrįstai praturtėti skolininko nuosavybės sąskaita, taip paneigiant skolininko nuosavybės teisės neliečiamumą. Taip pat sudaro prielaidas pažeisti konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kadangi sukuria prielaidas skirtingam skolininko ir kreditoriaus nuosavybės vertinimui ir gynimui, nesant tokiam diferencijavimui konstituciškai pateisinamo pagrindo, dėl kurių kreditoriaus ir skolininko nuosavybės teisė valstybėje galėtų būti skirtingai ginama.
69. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
70. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.
71. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
72. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).
73. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl CK 4.193 straipsnio 1 dalies ir CPK 719 straipsnio 1-3 dalių, 720 straipsnio 1 dalies, 721 straipsnio 1-2 dalių, 722 straipsnio 2-4 dalių, 723 straipsnio 1 dalies normų santykio su Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl sprendimo, kuria netenkintas ieškovės ieškinys atleisti ieškovę nuo prievolės sumokėti atsakovei procesinių palūkanų dalį, neįžvelgia aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų pagrįstų abejonių dėl minėtų teisės normų atitikties Konstitucijai ir atsirastų būtinybė dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą. Dėl to apeliantų prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmestinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai apeliaciniame skunde iš esmės siekia, kad CK ir CPK normos nustatytų specialųjį (diferencijuotą) teisinį reguliavimą, apibrėžiantį specialųjį teisinį subjektiškumą turinčio kreditoriaus (profesionalios finansų įstaigos) teisių skolininko atžvilgiu apimtį ir jų įgyvendinimo sąlygas vykdymo procese realizuojant už tikslinės paskolos lėšas įsigytą nekilnojamąjį turtą. Tačiau iš esmės nenurodė, kokiu būdu, apimtimi minimos teisės normos prieštarauja Konstitucijai. Vien aplinkybė, kad nėra specialaus (diferencijuoto) teisinio reguliavimo, nereiškia, kad išvardinti CK ir CPK straipsniai prieštarauja Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, jog kredito įstaigai, kaip kredito davėjui, nesuteikiama jokių privilegijuotų teisių išieškojimo procese, kas galėtų liudyti apie galimą lygiateisiškumo principo pažeidimą, ar sudaro prielaidas pažeisti konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą.
74. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
75. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Šiais motyvais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
76. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
77. Atsakovė apeliaciniame procese patyrė 1210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Prašomos priteisti išlaidos teisinei pagalbai apmokėti atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodomus dydžius, kriterijus, protingumo bei proporcingumo principus. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš ieškovės ir trečiųjų asmenų priteisiamos 1 210,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme, iš kiekvieno po 403,33 Eur.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei AB SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš apeliantų ieškovės UAB „Furnitūra marketingas“ (juridinio asmens kodas 123026667), trečiojo asmens G. L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1 210 Eur (vienas tūkstantis du šimtai dešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvieno apelianto po 403,33 Eur (keturi šimtai trys eurai 33 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Loreta Bujokaitė
Eglė Surgailienė
Rūta Veniulytė-Jankūnienė