Civilinė byla Nr. e2-1244-912/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01199-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.5; 3.3.2.5; 13.8
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos į Nyderlandų Karalystę; suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini), išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pateikė teismui prašymą išduoti leidimą grąžinti jo nepilnametį vaiką (duomenys neskelbtini), gimusį (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į Nyderlandų Karalystę.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Nyderlandų Karalystėje sudarė santuoką. Pastarojoje šalyje (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus (duomenys neskelbtini) (toliau – ir vaikas, sūnus). Sutuoktiniai Nyderlandų Karalystėje dirbo, gyveno kartu neterminuotam laikotarpiui išnuomotame bute ir kartu rūpinosi sūnumi. Jis lankė darželį. Pareiškėjui 2022 m. birželio 16 d. grįžus po darbo į šeimos namus, juose nebuvo sutuoktinės su vaiku. Jis pastebėjo, kad namuose trūksta sutuoktinės ir vaiko asmeninių daiktų. Pareiškėjui žinute susisiekus su sutuoktine, ji melagingai nurodė, kad išvyko su vaiku į Lietuvos Respubliką neva atostogoms, nes norinti pagalvoti apie santykių su pareiškėju ateitį. Sutuoktinė, atvykusi į Lietuvos Respubliką, deklaravo savo ir sūnaus gyvenamąją vietą, užregistravo vaiką į ugdymo įstaigą, įsidarbino ir kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo bei vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ja. Po pirmiau nurodytos žinutės išsiuntimo, sutuoktinė užblokavo pareiškėjo telefono numerį, todėl jam nebepavyko susisiekti su sutuoktine. Pareiškėjas, supratęs, kad sutuoktinė išvyko su vaiku į Lietuvos Respubliką be jo sutikimo nuolat gyventi, nedelsdamas kreipėsi į Nyderlandų Karalystės policijos įstaigą. Pradėtas tyrimas dėl vaiko pagrobimo. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą Nyderlandų Karalystės centrinei institucijai dėl neteisėtai išvežto sūnaus grąžinimo ir kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo bei vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su pareiškėju. Sutuoktinė be pareiškėjo žinios ir sutikimo išvežė sūnų iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės į Lietuvos Respubliką, pažeidė pareiškėjo globos teises. Dėl to mažamečio (duomenys neskelbtini) išvežimas iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką ir jo laikymas šioje šalyje yra neteisėtas. Nėra 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) nustatytų pagrindų ir išimčių atsisakyti grąžinti vaiką į Nyderlandų Karalystę. Grąžinus vaiką į Nyderlandų Karalystę, jis gyventų su pareiškėju tame pačiame bute. Pareiškėjas pasirengęs rūpintis ir prižiūrėti vaiką. Pareiškėjo darbo metu vaikas lankytų darželį. Vaikas prisirišęs prie tėvo, todėl motina, atskyrusi sūnų nuo pareiškėjo, padarė vaikui didelės psichologinės žalos. Neteisėtai į Lietuvos Respubliką išvežto vaiko grąžinimas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę atitinka jo interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 28 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos į Nyderlandų Karalystę; priteisė (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nepaisant to, jog vaiko motina teigė, kad pareiškėjas leido jai su sūnumi vykti į Lietuvą, nes sakė: „Daryk kaip nori“ ir „Elkis kaip nori“, vis dėlto teismo posėdyje ji nurodė, kad pareiškėjas buvo pasakęs, jog nesutinka, kad vaikas būtų išvežtas. Pareiškėjas patvirtino, kad nedavė leidimo išsivežti vaiką. Motina išsivežė vaiką neinformavusi pareiškėjo. Jis nedelsdamas kreipėsi į policiją, kur pradėtas tyrimas dėl vaiko pagrobimo. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą Nyderlandų Karalystės centrinei institucijai dėl neteisėtai išvežto sūnaus grąžinimo ir kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo bei vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su pareiškėju. Dėl to teismas konstatavo, kad vaikas neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje – neturint pareiškėjo sutikimo.
5. Teismas pažymėjo, kad pagrindinis Hagos konvencijos tikslas – vaiko interesų apsauga. Dėl to net nustačius, kad vaikas kitoje valstybėje laikomas neteisėtai, gali būti priimtas sprendimas negrąžinti vaiko į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, jeigu nustatomi Hagos konvencijoje įtvirtinti vaiko negrąžinimo pagrindai, be kita ko, aplinkybė, kad yra didelė rizika, jog, grąžinus vaiką, jam bus padaryta fizinė ar psichinė žala arba jis paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas).
6. Teismas padarė išvadą, kad nepaisant to, jog vaikas nuo gimimo gyveno Nyderlandų Karalystėje, trejų metų vaikas paprastai dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta. Jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. Teismas nustatė, kad šalių mažamečiu vaiku nuo pat jo gimimo nepertraukiamai rūpinasi jo motina (duomenys neskelbtini). Juos sieja itin artimas ryšys. Išvadą byloje teikiančios institucijos surinkti duomenys patvirtina, kad mažametis vaikas turi itin stiprų emocinį ryšį su motina, vaikas labai nedrąsus, vengia suaugusių žmonių, bendraudamas sėdi motinai ant kelių ir niekur nuo jos nesitraukia. Dėl to teismas padarė išvadą, kad mažamečio vaiko grąžinimas į Nyderlandų Karalystę būtų galimas tik kartu su motina. Vis dėlto teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie motinos ketinimą grįžti su sūnumi į Nyderlandų Karalystę, galimybes sau ir sūnui užtikrinti būtinas gyvenimo sąlygas. Ji nemoka olandų kalbos ir neturi būsto Nyderlandų Karalystėje, neketina gyventi kartu su pareiškėju nuomojamame bute.
7. Teismas iš į bylą pateiktų įrodymų nustatė, kad vaikas nemoka olandų kalbos. Jis lanko darželį Lietuvoje ir jame adaptavosi. Lietuvoje jam sudarytos geros sąlygos gyventi ir vystytis. Teismas padarė išvadą, kad nepaisant to, jog pareiškėjas anksčiau kartu gyveno su sūnumi, jo ryšys su vaiku nėra toks stiprus, kaip vaiko su motina. Perdavus vaiką tėvui, gali būti apsunkinta vaiko adaptacija, taip pat yra pavojus, kad vaiko bendravimas su motina bus prarastas arba apsunkintas. Pareiškėjas neturi giminių Nyderlandų Karalystėje, kurios, esant reikalui, padėtų rūpintis vaiku. Dėl visų nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad trejų metų vaiko atskyrimas nuo motinos, su kuria jį nuo gimimo sieja itin stiprus emocinis ryšys, ir grąžinimas tėvui į Nyderlandų Karalystę, kur vaikas lankytų darželį ir nesuprastų olandų kalbos, šiuo konkrečiu atveju neatitiktų mažamečio vaiko interesų – jis neabejotinai patirtų psichinės žalos, pakliūtų į netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas).
8. Teismas taip pat pažymėjo, kad dar viena išimtinė aplinkybė, kuriai esant gali būti priimamas sprendimas atsisakyti grąžinti vaiką, įtvirtinta Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje – jeigu nuo neteisėto išvežimo ar laikymo praėjo vieneri metai ir vaikas prisitaikė prie naujos aplinkos. Teismas akcentavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog šios kategorijos bylose prioritetas teikiamas vaiko interesų apsaugai. Dėl to vienokio ar kitokio termino, kaip pagrindo sprendimui dėl vaiko (ne)grąžinimo priimti, formalus taikymas negali besąlygiškai tapti svariausiu kriterijumi vaiko interesų apsaugos atžvilgiu. Hagos konvencijos 12 straipsnyje nurodyto vienerių metų termino reikšmė turi būti vertinama ne izoliuotai, bet kompleksiškai Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos bei kitų tarptautinių teisės aktų nuostatų kontekste, ir turi būti aiškinama bei taikoma ne formaliai, bet atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013; 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2014; 2015 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1833-516/2015; 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016; 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1955-178/2017; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-415-381/2019).
9. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog vaiką sieja stiprūs socialiniai ryšiai su Nyderlandų Karalyste. Motina su mažamečiu vaiku Lietuvoje gyvena jos motinai ir pastarosios sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiame 115 kv. m ploto name su patogumais. Jame tvarkinga ir švaru. Name taip pat gyvena vaiko motinos (duomenys neskelbtini) motina su savo sutuoktiniu ir jo nepilnamete dukterimi. (duomenys neskelbtini) su sūnumi name skirtas atskiras šviesus ir erdvus kambarys. Jis apstatytas reikiamais baldais, jame yra vaiko žaislų. Prie namo yra kiemas, kuriame vaikas gali saugiai žaisti. Vaikas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. lanko (duomenys neskelbtini) ikimokyklinę grupę, kurioje gerai adaptavosi. Vaiko motina turi darbą ir tinkamai rūpinasi vaiko poreikių užtikrinimu. Pareiškėjas nuo vaiko išvežimo vengė bendravimo tiek su vaiku, tiek su jo motina. Jis nuo 2022 m. birželio 16 d. nebendravo su vaiku ir to nesiekė. Pareiškėjas užblokavo sutuoktinę socialiniuose tinkluose ir t. t. Dėl to teismas konstatavo, kad per vaiko buvimo Lietuvoje laikotarpį jam augti ir vystytis sukurta kokybiška nauja aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi. Teismas padarė išvadą, kad grąžinus vaiką į Nyderlandų Karalystę, jis turėtų iš naujo prisitaikyti prie pasikeitusios šeimyninės ir socialinės aplinkos. Teismas konstatavo, kad mažamečio vaiko paėmimas iš jam šiuo metu įprastos, visus poreikius atitinkančios aplinkos, kuri, vadovaujantis bylos duomenimis, vertintina kaip stabili ir saugi, būtų nesuderinamas su šalių mažamečio vaiko interesų apsaugos užtikrinimu. Šalių sūnaus gyvenimas jau žinomoje, socialiai jam saugioje aplinkoje Lietuvoje kartu su motina, prie kurios jis labai prisirišęs, teikia daugiau garantijų tęstinei vaiko raidai ir labiausiai atitinka jo interesus. Teismas, vadovaudamasis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad nepaisant to, jog nuo neteisėto vaiko laikymo nepraėjo vieneri metai, jis fiziškai ir emociškai yra prisitaikęs prie naujos aplinkos, dabartinės situacijos stabilumas visiškai atitinka mažamečio vaiko interesus. Dėl to teismas atsisakė grąžinti vaiką į Nyderlandų Karalystę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – išduoti leidimą grąžinti jo nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos į Nyderlandų Karalystę ir priteisti iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas teisingai konstatavo, kad vaikas neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje. Vis dėlto teismas nepagrįstai atsisakė grąžinti vaiką į Nyderlandų Karalystę, neteisingai nustatė ir įvertino esmines faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė Hagos konvencijos nuostatas.
10.2. Teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į kilmės valstybę tik Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsniuose nustatytais išimtiniais atvejais. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnį prašymas grąžinti pagrobtą vaiką gali būti atmestas esant dviem sąlygoms: nuo tos dienos, kai vaikas buvo pagrobtas, iki proceso pradžios vaiko laikymo valstybėje yra praėję daugiau negu vieneri metai ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Pirmiau nurodytas vienerių metų terminas neformalus. Byloje nustačius, kad aptariamas terminas trumpesnis, vaikas privalo būti grąžinamas, jeigu nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13, 20 straipsniuose nurodytų išimčių. Byloje nustačius, kad vaikas buvimo vietos valstybėje išbuvo trumpiau negu vienerius metus, vaiko adaptavimasis valstybėje, į kurią jis buvo pagrobtas, apkritai nevertinamas, nes tik šios sąlygos nustatymas nėra pakankamas pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnyje numatytą išimtį.
10.3. Motina 2022 m. birželio 16 d. išvežė vaiką iš Nyderlandų Karalystės. Taigi, pareiškėjo prašymo pateikimo dieną vaikas Lietuvoje gyveno trumpiau negu vienerius metus. Dėl to netaikytina Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis dėl pagrobto vaiko negrąžinimo į jo kilmės valstybę. Teismas neturėjo vertinti vaiko adaptavimosi Lietuvoje aplinkybių.
10.4. Lietuvos teismų praktika, kurioje vienerių metų terminas traktuojamas tik kaip procedūrinis ir jo iš esmės nepaisoma, ydinga. Hagos konvencijos 12 straipsnyje nurodytas terminas negali būti laikomas procedūriniu. Objektyviai vaikas negali per kelis mėnesius išmokti buvimo vietos valstybėje vartojamos kalbos, užmegzti artimų ryšių, visiškai įsilieti į ugdymo įstaigos kolektyvą, adaptuotis pasikeitusioje švietimo sistemoje ir pan. Per kelis mėnesius vaikas negali užmiršti kalbos, turėtų draugysčių ir pan. Griežtas aptariamo termino laikymasis užtikrina vaiko interesus. Bylos duomenys nepatvirtina vaiko adaptacijos Lietuvoje būtent dėl per trumpo vaiko buvimo šioje valstybėje laiko.
10.5. Sprendžiant dėl Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtintos vaiko grąžinimo išimties taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie fiziškai supančios aplinkos. Atsisakyti grąžinti vaiką į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje galima tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuotas esamos situacijos stabilumo požymis. Pareiškėjo kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą dieną vaikas Lietuvoje buvo išbuvęs tik tris mėnesius, skundžiamos nutarties priėmimo dieną – keturis mėnesius ir trylika dienų. Dėl to akivaizdu, kad per tokį trumpą laikotarpį vaikas negalėjo adaptuotis Lietuvoje tokia apimtimi, jog jo grąžinimas į aplinką, kurioje vaikas nepertraukiamai gyveno nuo gimimo, neatitiktų vaiko interesų. Vaikas galėjo tik apsiprasti pakeistoje gyvenamojoje aplinkoje, bet tai nėra pakankamas pagrindas aptariamai išimčiai taikyti.
10.6. Teismo nurodytos aplinkybės, kad: vaikui Lietuvoje sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos; vaiko motina užtikrina visus jo poreikius, nereikšmingos sprendžiant klausimą dėl Konvencijos 12 straipsnyje numatytos išimties taikymo. Be to, vaikui Nyderlandų Karalystėje taip pat buvo ir bus užtikrintos geros, visus jo poreikius ir interesus atitinkančios gyvenimo sąlygos. Byloje nėra duomenų, kad per 3–4 mėnesių laikotarpį susiformavo toks stiprus vaiko ryšis su dabartine gyvenamąja aplinka, jog būtų pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio išimtį. Tik aplinkybė, kad vaikas du mėnesius lanko (duomenys neskelbtini) ikimokyklinę grupę, nepakankama spręsti apie jau susiformavusius ypač stiprius vaiko ryšius su pasikeitusia aplinka. Be to, aptariamos ugdymo įstaigos pažymoje nurodyta, kad vaikas tik pradeda apsiprasti – lengviau rytais atsiskiria nuo mamos, pradeda bendrauti su vaikais, auklėtojomis, bet iki šiol kalba anglų kalba. Vadinasi, priešingai, negu akcentavo teismas, vaiko adaptacija darželyje dar tik prasidėjo. Vaiko grąžinimo atveju jis nepatirtų jokios neigiamos įtakos ar neigiamų išgyvenimų, nes jis nespėjo adaptuotis ir neturi jokio tvaraus ryšio su dabartine aplinka.
10.7. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vaikas neturi stiprių socialinių ryšių su Nyderlandų Karalyste. Jis nuo pat gimimo kartu su tėvais gyveno pastarojoje valstybėje. Jis būtent Nyderlandų Karalystės aplinką suvokia kaip savo namus. Šeimos gyvenamojoje vietoje yra vaiko kambarys, jo lovytė, daiktai ir žaislai. Nyderlandų Karalystėje yra vaikui pažįstamos žaidimų aikštelės, taip pat ugdymo įstaiga, kurią jis lankė, šios įstaigos auklėtojos, prie kurių vaikas prisirišęs, berniukui pažįstami vaikai, kurie kartu buvo prižiūrimi darželyje ir pan. Kitaip tariant, visi socialiniai ryšiai, kuriuos tokio amžiaus vaikas apskritai gali turėti, susiję būtent su Nyderlandų Karalyste ir aplinka, kurioje vaikas gyveno iki jo išvežimo į Lietuvą.
10.8. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad: vaikas turi artimesnį ryšį su motina negu su tėvu; grąžinus vaiką, jis gali sunkiai adaptuotis naujoje aplinkoje. Vaikas būtų grąžintas ne į svetimą aplinką, bet į jam pažįstamą, artimą aplinką, kurią jis suvokia kaip savo namus. Net jeigu vaiko motina atsisakytų grįžti į Nyderlandų Karalystę, vaikas būtų perduotas tėvo, su kuriuo jis kartu gyveno nuo pat gimimo, globai. Vaiko adaptacija pareikalautų ne didesnių pastangų negu kaip grįžus po vasaros atostogų.
10.9. Teismas nepagrįstai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto išimtį. Byloje nėra patikimų duomenų, kad vaikas nėra prisirišęs prie tėvo ir (ar) jų ryšys nėra toks stiprus kaip su motina ir dėl to, jai atsisakant grįžti į Nyderlandų Karalystę bei vaiką perdavus tėvui, vaikui būtų padaryta psichologinė žala. Vaikas vienodai prisirišęs prie abiejų tėvų, todėl nėra didelės rizikos psichologinei žalai kilti. Nepaisant to, kad kūdikystės laikotarpiu daugiau į vaiko priežiūrą įsitraukė motina, sūnus nuo (duomenys neskelbtini) pradėjo lankyti ugdymo įstaigą, nes abu tėvai dirbo. Šeima visus vakarus darbo dienomis leisdavo kartu, taip pat kartu atostogaudavo, praleisdavo išeigines ir šventines dienas. Pareiškėjas sekmadieniais dažniausiai vienas būdavo su vaiku, nes sutuoktinė tuo metu dirbdavo. Jis eidavo su vaiku į parkus, žaidimo aikšteles, skaitydavo knygeles, žaisdavo, kartu eidavo į gydymo įstaigas. Pareiškėjas niekada nebuvo nusišalinęs nuo vaiko priežiūros. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad jo ryšys su vaiku yra silpnesnis negu motinos. Į bylą pateikta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VTAT) išvada nepatvirtina, kad pareiškėjo ryšys su vaiku silpnesnis negu motinos. Išvadoje nurodyti vaiko veiksmai patvirtina įprastą mažo vaiko reakciją jam nepažįstamoje situacijoje – glaustis prie artimo žmogaus, bet ne ypatingą motinos ir vaiko ryšį. Jeigu toje pačioje situacijoje su vaiku būtų buvęs tėvas, vaiko reakcija būtų lygiai tokia pati – jis glaustųsi prie tėvo.
10.10. Sutuoktinės anglų kalbos žinios yra pakankamos gyventi ir dirbti Nyderlandų Karalystėje. Ji anksčiau gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini). Ji iki išvykimo į Lietuvą dirbo viešbutyje tik anglų kalba kalbančiame kolektyve. Sutuoktinė gali grįžti gyventi į Nyderlandų Karalystėje, taip pat turi kur apsistoti – sutuoktinių nuomojamame bute. Pastarasis erdvus, todėl sutuoktinė gali gyventi kitame kambaryje.
10.11. Pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003) 11 straipsnio 4 dalį teismas negali atsisakyti grąžinti vaiko remdamasis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu, jeigu imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus. Vadinasi, teismui nusprendus, kad didelė rizika psichologinei žalai vaikui kilti galėtų būti eliminuota kartu su vaiku į Nyderlandų Karalystę grįžtant vaiko motinai, teismas privalėjo imtis priemonių tam, kad sutuoktinei Nyderlandų Karalystėje būtų suteikta pagalba sprendžiant jos nurodomas kliūtis grįžti kartu su vaiku. Sutuoktinė įrodinėjo tokias esmines kliūtis: nėra gyvenamosios vietos Nyderlandų Karalystėje; nepakankamos užsienio kalbos žinios. Nurodytos kliūtys su Nyderlandų Karalystės socialinių institucijų pagalba nesudėtingai gali būti pašalintos. Tik sutuoktinės nenoras grįžti į Nyderlandų Karalystę nėra pagrindas taikyti Hagos konvencijoje nustatytą išimtį.
10.12. Teismas nepagrįstai akcentavo, kad, neva vaiką perdavus tėvui, yra didelė rizika žalai kilti, nes jis be artimųjų pagalbos nepajėgus užtikrinti vaiko priežiūros ir interesų. Byloje nėra įrodymų, kurie keltų bent menkiausią abejonę dėl pareiškėjo galimybių ir gebėjimų rūpintis sūnumi be artimųjų pagalbos. Pareiškėjo darbo metu vaikas būtų prižiūrimas ugdymo įstaigoje. Jo ligos atveju pareiškėjas turi galimybę gauti nedarbingumo pažymėjimą ir slaugyti vaiką namuose, esant poreikiui, galėtų kreiptis dėl auklės paslaugų arba paprašyti draugų ir kaimynų pagalbos.
10.13. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad yra didelė rizika vaikui patekti į netoleruotiną situaciją, nes vaikas pakliūtų į kalbiškai svetimą aplinką. Vaiko kalba tik vystosi. Jis dar gerai nekalba jokia kalba. Jis nuo (duomenys neskelbtini) Nyderlandų Karalystėje lankė ugdymo įstaigą, kurioje su juo bendravo olandų ir anglų kalbomis. Pareiškėjas stengėsi namuose kalbėti su vaiku olandiškai, skaityti jam knygutes olandų kalba. Vaiko olandų kalbos žinios atitinka vaiko amžių ir yra pakankamos, kad grąžinus vaiką į Nyderlandų Karalystę jis nepatirtų jokių esminių nepatogumų. Be to, vaiko Lietuvoje lankomos ugdymo įstaigos pažymoje nurodyta, kad jis darželyje kalba anglų kalba.
11. Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo prašo atskirąjį skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė tokius argumentus:
11.1. Teismas atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, pagrįstai atsisakė grąžinti vaiką į Nyderlandų Karalystę. Sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis neteisėtai išvežtas ir į kurią negrąžinamas, klausimą, prioritetas turi būti suteiktas vaiko interesų apsaugai. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis; Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai.
11.2. Teismas pagrįstai taikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį. Nepaisant to, kad pastarojoje normoje nurodytas vienerių metų terminas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog aptariamo termino reikšmė turi būti vertinama ne izoliuotai, bet kompleksiškai Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos bei kitų tarptautinių teisės aktų nuostatų kontekste, ir turi būti aiškinama bei taikoma ne formaliai, bet atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013; 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2014; 2015 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1833-516/2015; 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika.
11.3. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad objektyviai vaikas negali per kelis mėnesius išmokti buvimo vietos valstybėje vartojamos kalbos, užmegzti artimų ryšių, visiškai įsilieti į ugdymo įstaigos kolektyvą ir pan., nepagrįsti. Trejų metų vaikas negali turėti su valstybe tokių ryšių, apie kuriuos rašoma atskirajame skunde. Trejų metų vaikui svarbiausias ryšys yra su jo šeima. Šalių vaiko priežiūra daugiausia užsiėmė motina, todėl jų ryšys svarbiausias. Vaikas nuo gimimo girdėjo lietuvių kalbą, mokėsi kalbėti lietuviškai. Dėl to persikėlus gyventi į Lietuvą, jo gyvenime neįvyko jokių kalbos pokyčių. Lietuvoje jis pateko į jį mylinčių ir juo besirūpinančių žmonių aplinką. Jis su motina apsigyveno močiutės šeimoje. Vaikas lanko ugdymo įstaigą, kurioje jam gerai sekasi. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad jam gali trūkti socialinių ryšių su Nyderlandų Karalyste.
11.4. Teismas teisingai akcentavo, kad vaikas su motina apsigyveno močiutei nuosavybės teise priklausančiame 115 kv. m ploto name, jame tvarkinga ir švaru. Jiems skirtas atskiras šviesus ir erdvus kambarys. Jis apstatytas reikiamais baldais, jame yra vaiko žaislų. Prie namo yra kiemas, kuriame vaikas gali saugiai žaisti. Vaikas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. lanko (duomenys neskelbtini) ikimokyklinę grupę, kurioje gerai adaptavosi. Motina turi darbą ir tinkamai rūpinasi vaiko poreikių užtikrinimu. Pareiškėjas nuo vaiko išvežimo vengė bendrauti tiek su vaiku, tiek su sutuoktine. Jis nuo 2022 m. birželio 16 d. nebendravo su vaiku ir to nesiekė.
11.5. Į bylą pateikti įrodymai, be kita ko, VTAT išvada patvirtina, kad vaiką ir motiną sieja itin artimas ryšys. VTAT 2022 m. spalio 5 d. bendravimo su vaiku aprašyme nurodyta, kad vaikas prisitaikė prie naujos aplinkos, yra nedrąsus, prisirišęs prie motinos, jam reikia laiko priprasti prie nepažįstamų žmonių. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad grąžinus vaiką į Nyderlandų Karalystę, jis turėtų iš naujo prisitaikyti prie pasikeitusios šeimos ir socialinės aplinkos. Mažamečio vaiko paėmimas iš jam šiuo metu įprastos, visus poreikius atitinkančios aplinkos, kuri, vadovaujantis bylos duomenimis, vertintina kaip stabili ir saugi, būtų nesuderinamas su vaiko interesų apsaugos užtikrinimu. Šalių sūnaus gyvenimas jau žinomoje, socialiai jam saugioje aplinkoje Lietuvoje kartu su motina teikia daugiau garantijų tęstinei vaiko raidai ir labiausiai atitinka jo interesus.
11.6. Vaiko motina pageidauja, kad pareiškėjas bendrautų su sūnumi, jį auklėtų ir išlaikytų. Vis dėlto pareiškėjas nerodo tokio noro, neprisideda prie vaiko išlaikymo, užblokavo bet kokias ryšio priemones, kuriomis sutuoktinė galėtų su juo susisiekti, socialiniuose tinkluose iš jos tyčiojasi. Toks pareiškėjo elgesys rodo jo tikruosius ketinimus prisidengus sūnaus vardu keršyti jį palikusiai moteriai.
11.7. Teismas teisingai nurodė, kad vaiku nuo pat jo gimimo nepertraukiamai rūpinosi jo motina, su kuria sūnų sieja itin artimas ryšys. Išvadą byloje teikiančios institucijos surinkti duomenys patvirtina, kad mažametis vaikas turi itin stiprų emocinį ryšį su motina. Vaiko grąžinimas į Nyderlandų Karalystę būtų galimas tik kartu su motina. Vis dėlto, vaiko motina neketina grįžti su sūnumi į Nyderlandų Karalystę. Ji nemoka olandų kalbos ir neturi būsto Nyderlandų Karalystėje, neketina gyventi kartu su pareiškėju nuomojamame bute. Šalių santykiai itin įtempti, vyksta jų skyrybų procesas. Didesnę galimybę grįžti į Lietuvą turi būtent pareiškėjas.
11.8. Vaikui yra tik treji metai. Vaiko motina juo rūpinasi nuo gimimo. Jie nė paros nėra praleidę atskirai. Dėl to tokio amžiaus vaikui svarbu ne kilmės šalis, bet aplinka, kurioje šalia yra motina. Teismas pagrįstai konstatavo, kad vaikas nesupranta olandų kalbos. Jis Lietuvoje lanko darželį ir jame adaptavosi. Lietuvoje vaikui sudarytos geros gyvenimo ir raidos sąlygos. Nepaisant to, jog pareiškėjas anksčiau kartu gyveno su sūnumi, jo ryšys su vaiku nėra toks stiprus, kaip motinos. Trejų metų vaiko atskyrimas nuo motinos, su kuria jį nuo gimimo sieja itin stiprus emocinis ryšys, ir grąžinimas tėvui į Nyderlandų Karalystę, kur nėra giminių, vaikas lankytų darželį ir nesuprastų olandų kalbos, neatitiktų jo interesų – jis neabejotinai patirtų psichinę žalą, pakliūtų į netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas).
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.
14. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas apelianto (vaiko tėvo) prašymas išduoti leidimą grąžinti neteisėtai laikomą nepilnametį sūnų į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Nyderlandų Karalystėje. Apeliantas atskiruoju skundu neginčija teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vaikas neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje – neturint apelianto sutikimo, todėl teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies nepasisako. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė grąžinti vaiką į Nyderlandų Karalystę ir vadovavosi Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytomis išimtimis ar ne.
Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų nepriėmimo
15. Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir du vaizdo įrašus iš socialinio tinklo „TikTok“. (duomenys neskelbtini) prašo priimti šiuos įrodymus. Jos teigimu, vaizdo įrašai patvirtina itin nepagarbų pareiškėjo požiūrį į vaiko motiną, aiškiai įrodo tikrąjį jo požiūrį į kilusį ginčą ir šios bylos tikslą. (duomenys neskelbtini) pamatė aptariamus vaizdo įrašus anksčiau negu pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, bet antstolė iki bylos išnagrinėjimo nespėjo parengti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo.
16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti.
17. Nagrinėjamojoje byloje pateikti nauji įrodymai nesusiję su byla, neturi įtakos sprendžiamam nepilnamečio vaiko grąžinimo iš Lietuvos Respublikos į Nyderlandų Karalystę klausimui, nepatvirtina ir nepaneigia turinčių esminės reikšmės ginčo klausimui aplinkybių. Priešingai negu nurodė suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini), vaizdo įrašai niekaip neįrodo pareiškėjo požiūrio į kilusį ginčą ir šios bylos tikslą. Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) nenurodė, kaip antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytos kitos aplinkybės susijusios su nagrinėjama byla, nenurodė, kokias svarbias sprendžiamam klausimui aplinkybes jos patvirtina ar paneigia. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepriima pateiktų naujų įrodymų (CPK 314 straipsnis).
Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme nepriėmimo
18. Apeliantas 2022 m. gruodžio 6 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti vaizdo įrašai iš socialinio tinklo „TikTok“ nesusiję su sutuoktine ir nagrinėjama byla. Dėl to apeliantas prašo nepriimti naujų įrodymų. Apelianto teigimu, jis neginčija, kad sutuoktinei su vaiku grįžus į Lietuvą, apeliantas nenori bendrauti tiesiogiai su vaiko motina, nes bijo, jog tai gali būti traktuojama kaip jo sutikimas leisti sūnui pasilikti Lietuvoje. Apeliantas nevengia bendrauti su sutuoktine per savo atstovus.
19. CPK 338 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, kuriose reglamentuotas procesas apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Procesas apeliacinės instancijos teisme reglamentuotas CPK XVI skyriuje. Nurodytame CPK skyriuje įtvirtinta vienos šalies teisė pateikti atskirąjį skundą, kitos – atsiliepimą į atskirąjį (CPK 335 straipsnis). Įstatymų leidėjas nenumatė galimybės byloje dalyvaujantiems asmenims teikti kitų procesinių dokumentų, taip pat ir rašytinių paaiškinimų.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau šioje nutartyje nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat rašytinių paaiškinimų pateikimo momentą ir turinį, kad juose pateikti argumentai dėl naujų įrodymų priėmimo (iš esmės atsiliepimas į prašymą priimti naujus įrodymus), bet teisėjų kolegija nepriėmė naujų įrodymų, konstatuoja, jog apelianto rašytiniai paaiškinimai negali būti priimti ir neturi reikšmės, sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepriima apelianto pateiktų rašytinių paaiškinimų.
Dėl nagrinėjamojoje byloje taikytinų nuostatų
21. Bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 2019/1111), Hagos konvencija ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).
22. Akcentuotina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir į kurią negrąžinamas, klausimą, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų balansą. Vaiko interesams tokiu atveju visgi teiktinas pagrindinis dėmesys, nes vaikas, neabejotinai, yra socialiai jautresnis, labiau pažeidžiamas, negu jį globojantys suaugę asmenys. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų (nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai), svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka taip pat Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013; 2022 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022 20 punktas).
23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama klausimą dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, toliau šioje nutartyje pasisakys dėl byloje nustatytų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų, turinčių reikšmės būtent šios kategorijos byloms Hagos konvencijos ir Reglamento Nr. 2019/1111 normų taikymo aspektu. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo ir byloje nėra ginčo, kad nepilnametis vaikas neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje – neturint apelianto sutikimo, pagal Hagos konvenciją neteisėtas nepilnamečio vaiko išvežimo ar laikymo faktas nėra absoliutus pagrindas visais atvejais grąžinti jį į kilmės valstybę, nes kai kuriais išimtiniais atvejais toks grąžinimas prieštarautų vaiko interesams. Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose įtvirtintos bendros taisyklės išimtys ir pagrindai, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę.
Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos išimties vertinimo
24. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą išimtį. Teisėjų kolegija sutinka su nurodytu atskirojo skundo argumentu dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.
25. Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
26. Apeliantas teisingai nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 4 dalį teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu, jeigu imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus. Vis dėlto pažymėtina, kad apelianto nurodytas Reglamentas Nr. 2201/2003 neaktualus, nes jis pakeistas naujos redakcijos Reglamentu Nr. 2019/1111. Pastarojo 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teismas svarsto galimybę atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką remiantis vien tik Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu, jis neatsisako nurodyti grąžinti vaiką, jei vaiko grąžinimo siekianti bylos šalis, pateikusi pakankamai įrodymų, įrodo teismui arba teismas kitu būdu įsitikina, kad buvo imtasi tinkamų priemonių vaiko apsaugai po jo grąžinimo užtikrinti. Vis dėlto nagrinėjamojoje byloje apskritai nėra pagrindo taikyti aptariamą Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį.
27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008). Nagrinėjamojoje byloje pirmiau nurodytų aplinkybių nenustatyta.
28. Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti, jog yra didelė rizika, kad, vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, tenka asmeniui, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas (nagrinėjamojoje byloje vaiko motinai).
29. Nagrinėjamojoje byloje nėra įrodymų, kad yra didelė rizika, jog, nepilnametį vaiką grąžinus į Nyderlandų Karalystę, jam būtų padaryta šios nutarties 27 punkte nurodyto pobūdžio žala arba kad jis gali pakliūti į kitą netoleruotiną situaciją. Byloje nėra duomenų, kad vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje, nes tėvas nevykdo ar nederamai atlieka savo, kaip tėvo, teises ir pareigas, nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis, smurtauja ar kitokiais netinkamais veiksmais darė ar darys vaikui žalą. Priešingai, byloje nėra ginčo, kad iki vaiko išvežimo iš Nyderlandų Karalystės juo rūpinosi abu tėvai, vaiko ir tėvo santykiai buvo geri. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl nepažįstamos vaikui kalbinės aplinkos jo kilmės valstybėje ir vaiko atskyrimas nuo motinos nepatenka į Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto reguliavimo apimtį. Suinteresuoto asmens argumentai, kad: vaikas lanko darželį Lietuvoje ir jame adaptavosi; Lietuvoje vaikui sudarytos geros gyvenimo ir raidos sąlygos; itin artimas motinos ryšys su vaiku; susilpnėjęs tėvo ryšys su vaiku; apelianto giminių Nyderlandų Karalystėje nebuvimas ir kitos byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia didelės rizikos, kad vaikui Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto prasme bus padaryta fizinė ar psichinė žala, jis negalės normaliai augti, paklius į netoleruotiną situaciją.
30. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, įvertinusi bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį.
Dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo
31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, nes vaikas fiziškai ir emociškai prisitaikė prie naujos aplinkos, esamos situacijos stabilumas visiškai atitinka mažamečio vaiko interesus, todėl atsisakė grąžinti vaiką į Nyderlandų Karalystę. Apeliantas su pirmiau nurodytomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas iš Nyderlandų Karalystės, be to, vaikas neprisitaikė prie naujos aplinkos. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais atskirojo skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.
32. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta Hagos konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Pastarosios normos tikslas – užtikrinti vaiko interesų apsaugą tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai patvirtina jo prisitaikymą prie naujos aplinkos.
33. Apeliantas neteisingai nurodo, kad nustačius, jog vaikas buvimo vietos valstybėje išbuvo trumpiau negu vienerius metus, jo adaptavimasis valstybėje, į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas arba laikomas, apkritai nevertinamas. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad nagrinėjamos kategorijos bylose prioritetas teikiamas vaiko interesų apsaugai. Dėl to, priešingai negu teigia apeliantas, vienokio ar kitokio termino, kaip pagrindo sprendimui dėl vaiko (ne)grąžinimo priimti, formalus taikymas negali besąlygiškai tapti svariausiu kriterijumi vaiko interesų apsaugos atžvilgiu. Hagos konvencijos 12 straipsnyje nurodyto vienerių metų termino reikšmė turi būti vertinama ne izoliuotai, bet kompleksiškai Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos bei kitų tarptautinių teisės aktų nuostatų kontekste, ir turi būti aiškinama bei taikoma ne formaliai, bet atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Tokia pozicija atitinka Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013; 2022 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022 43 punktas ir jame nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika). Taigi, priešingai negu teigia apeliantas, Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga, susijusi su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, yra procedūrinė ir formali. Dėl to nepaisant to, kad šalių vaikas laikomas Lietuvoje trumpiau negu vienerius metus, sprendžiant klausimą dėl jo grąžinimo į Nyderlandų Karalystę, būtina įvertinti, prisitaikė vaikas prie naujos aplinkos ar ne.
34. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
35. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad vaikui tiek išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Nyderlandų Karalystėje, tiek šiuo metu yra treji metai. Priešingai negu teigia apeliantas, nėra pagrindo teigti, kad trejų metų vaikas savo įprasta gyvenamąja aplinka suvokė būtent tik gyvenimą Nyderlandų Karalystėje. Vaikas gyvena Lietuvoje beveik šešis mėnesius. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje nėra ginčo, kad motina nepertraukiamai nuo pat šalių vaiko gimimo juo rūpinasi. Byloje taip pat nėra ginčo, kad vaikas atskirai nuo motinos nepraleido nė paros. Dėl to konstatuotina, kad: mažamečiui vaikui gyvenant Nyderlandų Karalystėje, jo fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jo amžių, sutapo su motinos aplinka, su kuria jis per visą savo gyvenimą yra praleidęs daugiausiai laiko; mažametis dėl prisirišimo prie motinos, nepatyrė streso dėl gyvenamosios vietos pakeitimo.
36. Byloje nustatyta, kad abu tėvai ir vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Byloje taip pat nėra ginčo, kad mažametis vaikas nuo gimimo girdėjo lietuvių kalbą, mokėsi kalbėti lietuviškai. Dėl to teisėjų kolegija pritaria suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) argumentams, kad vaikui persikėlus gyventi į Lietuvą, jo gyvenime neįvyko jokių kalbos pokyčių. Motinai kartu su vaiku atvykus į Lietuvą, jie apsigyveno vaiko močiutės šeimoje, name, esančiame (duomenys neskelbtini). Motina 2022 m. birželio 28 d. čia deklaravo savo ir vaiko gyvenamąją vietą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, aptariamas namas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) motinai (duomenys neskelbtini) ir jos sutuoktiniui (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) sutinka, kad suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) kartu su vaiku gyventų name. Ji nurodė, kad džiaugiasi, jog anūkas gyvena kartu, patvirtino, kad jis laimingas ir saugus, apsuptas artimųjų žmonių meile ir rūpesčiu. Namas yra 115,01 kv. m ploto. Iš į bylą pateiktos VTAT išvados nustatyta, kad VTAT darbuotoja 2022 m. rugpjūčio 11 d. apsilankė name ir nustatė, kad suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) kartu su vaiku ten gyvena. VTAT 2022 m. rugpjūčio 12 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte nurodyta, kad aptariamas namas yra su patogumais, jame tvarkinga ir švaru, būste vaikui su motina skirtas atskiras erdvus ir šviesus kambarys, aprūpintas visais būtiniausiais baldais, jame yra vaiko žaislų. VTAT 2022 m. rugpjūčio 12 d. vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodyta, kad prie namo yra kiemas, kuriame vaikas gali saugiai žaisti. VTAT darbuotoja kalbino vaiką, jis apsikabino motiną, glaudėsi prie jos, laikė ją už rankos ir nepaleido. VTAT darbuotojai paklausus, ar vaikas pasiilgo tėčio, vaikas nieko neatsakė, apkabino mamą. Paprašytas parodyti žaislus, berniukas kartu vedėsi taip pat ir motiną. Jis buvo švarus ir tvarkingai aprengtas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes ir joje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog vaiką su motina sieja itin stiprus ryšys, jam Lietuvoje sudarytos tinkamos gyvenimo, poilsio ir laisvalaikio sąlygos.
37. Byloje taip pat nustatyta, kad vaikas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d., t. y. tris mėnesius, lanko (duomenys neskelbtini) ikimokyklinę grupę, kurioje adaptavosi. Ugdymo įstaigos 2022 m. spalio 10 d. rašte nurodyta, kad, vaikui pradėjus lankyti ugdymo įstaigą, jis buvo nedrąsus, sunkiai atsiskyrė nuo motinos. Vėliau vaikas priprato prie aplinkos, tapo aktyvesnis, bendrauja su vaikais ir mokytojomis. Aptariamame rašte taip pat nurodyta, kad: vaikas į ugdymo įstaigą ateina tvarkingas, švarus, turi visus reikiamus daiktus ir priemones; motina atsakingai rūpinasi sūnumi, bendradarbiauja ir bendrauja su grupės mokytojomis, dalyvauja susirinkimuose, domisi vaiko pasiekimais ir elgesiu. Iš į bylą pateiktų medicinos dokumentų nustatyta, kad vaikui teikiamos medicinos paslaugos. Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) dirba ir gauna darbo užmokestį. Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad vaiko motina rūpinasi sūnaus gerove ir sveikata. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų visumą, be kita ko, vaiko amžių, buvimo Lietuvoje laikotarpį, vaiko įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog per vaiko buvimo Lietuvoje laikotarpį jam augti ir vystytis sukurta kokybiška, stabili ir saugi aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi.
38. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad vaiko motina (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su motina, išlaikymo sūnui priteisimo iš tėvo, sūnaus bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Aptariamoje civilinėje byloje vaiko tėvas nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo. Teismas 2022 m. spalio 13 d. sustabdė nurodytą civilinę bylą iki bus išnagrinėta ši byla (dėl vaiko grąžinimo).
39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apelianto (tėvo) ryšys su vaiku nutrūko. Jis nuo 2022 m. birželio 16 d. nedalyvauja vaiko gyvenime, nevykdo savo, kaip tėvo, pareigos rūpintis mažamečiu vaiku ir dalyvauti jo auklėjime. Apeliantas nesidomi vaiku, neteikia išlaikymo, nesusisiekia su motina nei žodžiu, nei raštu. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas dėtų pastangas ir tenkintų vaiko poreikius. Jis visą vaiko priežiūros ir išlaikymo naštą perkėlė išimtinai motinai. Akcentuotina, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką, bendrauti su juo ir betarpiškai dalyvauti vaiko auklėjime. Byloje nėra jokių duomenų, kad vaiko motina draustų vaiko nuotolinį (telefonu, internetu) ar tiesioginį bendravimą su vaiko tėvu. Priešingai, byloje nėra ginčo, kad vaiko motina stengiasi susisiekti su apeliantu, bet šis tai ignoruoja, neatsiliepia į skambučius. Apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad net nesistengia susisiekti nei su vaiku, nei su sutuoktine. Jis nuo 2022 m. birželio 16 d., t. y. beveik šešis mėnesius, jokia forma nebendravo su vaiku, nematė jo, nė karto neaplankė sūnaus Lietuvoje, neskambino jam telefonu, taip pat nesiekė ir nebandė susisiekti per vaizdo ir garso skambinimo programas, pavyzdžiui, „Viber“, „Skype“, „WhatsApp“ ar kitas. Apeliantas žino, kad vaikas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. lanko ugdymo įstaigą, bet jokia forma nesusisiekė su aptariama įstaiga, nesidomėjo vaiku, jo adaptacija, pasiekimais ir kt. Dėl to apelianto teiginiai, kad jį ir vaiką sieja itin glaudus ryšys, jis rūpinasi vaiku, kelia pagrįstų abejonių. Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina apelianto neatsakingą požiūrį į tėvo pareigas. Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliantas pasirengęs auginti vaiką Nyderlandų Karalystėje, užtikrinti būtent vaiko interesus ir teisę į saugią ir vaiko raidai būtiną aplinką.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų visetą, taip pat tai, kad vaikui Lietuvoje sukurta kokybiška, stabili ir saugi aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi, taip pat vaiko stiprų ryšį su motina bei tėvų elgesį po vaiko išvykimo į Lietuvą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad mažamečio vaiko grąžinimas į Nyderlandų Karalystę prieštarautų jo interesams. Šalių sūnaus gyvenimas jau žinomoje, stabilioje ir socialiai jam saugioje aplinkoje Lietuvoje kartu su motina, prie kurios jis labai prisirišęs, teikia daugiau garantijų tęstinei vaiko raidai ir labiausiai atitinka jo interesus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad labiau vaiko interesus atitinka tikslas išsaugoti jau sukurtus tvirtus ryšius su motina bei saugią ir stabilią aplinką Lietuvoje, negu galbūt sunki adaptacija naujoje aplinkoje Nyderlandų Karalystėje, nauji psichologiniai ir socialiniai sunkumai kuriant naują saugią aplinką, kartu netenkant esamų emocinių ir socialinių ryšių. Dėl to nagrinėjamojoje byloje būtina taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti grąžinti vaiką į Nyderlandų Karalystę.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį, vis dėlto teisingai išsprendė bylą, nes pagrįstai taikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį ir atmetė apelianto prašymą.
42. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies, todėl atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta nutartis paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (nutartis), jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
44. Suinteresuotas asmuo pateikė teismui duomenų, kad Lietuvos apeliaciniame teisme patyrė 200 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą.
45. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis – 0,4.
46. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, suinteresuoto asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų dieną, t. y. 2022 m. lapkričio mėn., galiojęs užpraėjusio ketvirčio (2022 metų antrąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 780,50 Eur. Taigi, suinteresuoto asmens prašomos priteisti 200 Eur išlaidos advokatės pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio – 712,20 Eur (1 780,50 Eur x 0,4). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokatės darbo ir laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į skundą, konstatuotina, kad suinteresuoto asmens prašomos priteisti advokatės pagalbos išlaidos yra pagrįsto ir protingo dydžio. Dėl to atmetus atskirąjį skundą, suinteresuotam asmeniui iš apelianto priteistina 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
47. Atmetus atskirąjį skundą, apeliantui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš suinteresuoto asmens (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, joje atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš pareiškėjo (duomenys neskelbtini) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Danguolė Martinavičienė
Tomas Venckus