Baudžiamoji byla Nr. 1A-1134-282/2012

(Teisminis proceso Nr. nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.3.2.; 1.2.4.1.; 1.2.4.4.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.1.15.3.3.; 2.4.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.; 2.4.9.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 21 d.

Šiauliai

            Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Virginijos Žindulienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Nijolės Matuzevičienės,

sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,

dalyvaujant prokurorui Sauliui Kulikauskui,

gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

išteisintajam T. J.,

nukentėjusiojo D. Š. atstovui pagal įstatymą G. Š.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Vytautui Blažaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Joniškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo D. Š. atstovo G. Š. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-05-19 nuosprendžio, kuriuo T. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

            Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

T. J. buvo kaltinamas tuo, kad dėl neatsargumo sužalojo kitą žmogų, t. y. 2007 m. gruodžio 2 d., apie 20 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) tarp namų, pažymėtų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini),  (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su D. Š., kurio buvo pastumtas, neturėdamas tikslo sužaloti, atstumdamas D. Š. nuo savęs ir suduodamas rankomis į krūtinę, jį pargriovė ant cementinėmis plytelėmis kloto grindinio ir tokiu būdu nukentėjusiajam D. Š. griūvant padarė trauminę kraujo išlieją virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje, sukėlusį galvos smegenų suspaudimą ir smegenų komą, t. y. kaltinamas padaręs D. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu Joniškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – T. J. pripažinti kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2 punktą, 4 punktą, 7 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu atsiprašyti nukentėjusio asmens, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Taip pat prašo Joniškio rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro ieškinį dėl gydymo išlaidų atlyginimo tenkinti visiškai, nukentėjusiojo D. Š. civilinį ieškinį tenkinti, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

Skunde nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi kaltinamojo T. J. parodymais, taip pat liudytojų T. B., R. P., E. M. parodymais, kurie, prokuroro nuomone, laikytini nenuosekliais, nes kito viso proceso metu, t. y. iš dalies buvo keičiami tiek akistatų metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Prokuroro teigimu, teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojo A. S. parodymus bei įvertino juos kritiškai, taip pat neatsižvelgė į liudytojos R. K. bei liudytojos V. V. duotus parodymus ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog nukentėjusysis D. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą patyrė dėl kaltinamojo T. J. kaltų veiksmų, t. y. T. J. išteisino neįrodžius, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje. Todėl, apelianto teigimu, Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendis neteisėtas, naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis. Nurodo, jog kaltinimas T. J. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiamas šiais duomenimis: kaltinamojo T. J. parodymais (b. l. 84, 85–87, 88, 98); liudytojų T. B. (b. l. 43–44, 45–46), R. P. (b. l. 50–51), T. R. (b. l. 56–57), A. S. (b. l. 59–60, 61–62), E. M. (b. l. 65–66), A. S. (b. l. 70–71), V. V. (b. l. 72–73), V. V. (b. l. 74–75), R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 76–77), specialisto išvada Nr. G-373-08(04) (b. l. 20). Teigia, kad T. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, tačiau neneigė, kad fizinis kontaktas tarp jo ir D. Š. buvo, t. y., pasak apelianto, kaltinimamsis parodė, jog konflikto metu D. Š. paėmė jam už atlapų, o jis, eidamas atbulas, automatiškai nuo savęs ranka numušė D. Š. rankas ir atsitraukė porą žingsnių. Prie pat buvo plytelėmis klotas grindinys, tarp kurio ir žemės yra apie 5 cm aukščio skirtumas. Viskas įvyko per akimirką. Nesuprato, ar D. Š. užkliuvo, ar jam susipynė kojos, bet D. Š. žengė ir, neišlaikęs pusiausvyros, krito aukštielninkas ir trenkėsi galva į plyteles, esančias prie kultūros namų sienos. Atstumdamas D. Š. rankas negalvojo, kad nuo jo veiksmų nukentėjusysis gali griūti, to nesitikėjo. Jis pirmas priėjo prie D. Š., po to priėjo T. B., T. R.. D. Š. gulėjo ir burbėjo. Kraujo nesimatė. T. R. bandė jį pakelti. D. Š. laikėsi ant kojų, bet labai nestipriai. Tada visi D. Š. pakėlė ir nešė iki pastarojo automobilio apie 20 metrų. Iš šių kaltinamojo nurodytų aplinkybių bei kitų liudytojų parodymų, prokuroras daro išvadą, kad būtent aptariamoje vietoje ir aptariamu laiku D. Š. patyrė sunkią galvos traumą o ne kažkur kitur, kaip galima suprasti iš galutinių teismo padarytų išvadų. Taip pat nurodo, kad liudytojai T. B., R. P., E. M. savo pirminiuose parodymuose, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad iš pradžių D. Š. pastūmė T. J., tačiau šis neparkrito, po to T. J. abiem rankom čiupo krūtinės srityje D. Š. už striukės ir pastūmė, ir dėl to pastarasis nugriuvo aukštielninkas ant plytelių. Vėliau, tiek akistatų metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, paminėti liudytojai pakeitė savo parodymus kaltinamajam T. J. naudinga linkme, ir šiais parodymais teismas rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Todėl prokuroras mano, jog vėliau liudytojų T. B., R. P. ir E. M. duoti parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, ir priimdamas nuosprendį teismas turėjo vadovautis pirminiais šių liudytojų parodymais. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad visi trys tiesioginiai įvykio liudytojai po pirminių parodymų davimo, vėliau akistatų metu ir teisminio nagrinėjimo metu netikėtai pakeitė parodymus kaltinamajam naudinga linkme. Mano, jog suklysti gali vienas liudytojas, bet ne visi tiesioginiai įvykio liudytojai iš karto. Be to, prokuroro teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad T. B. ir R. P. yra T. J. draugai. Taip pat nurodo, jog teismas neatsižvelgė į liudytojo A. S. parodymus, kuris parodė, kad R. P., T. J. ir T. B. nukentėjusįjį už parankių nusitempė prie kultūros namų. Jis su T. R. stovėjo toliau, nes pastarasis liepė nesikišti. Kas įvyko prie kultūros namų, nematė. Matė, kad stumdosi, jog krenta D. Š.. Smūgio nematė ir negirdėjo. Nesimatė, kad D. Š. kas stumtų, nes užstojo kolona. Iš už jos D. Š. krito aukštielninkas ir trenkėsi galva į blokelius. Prokuroro nuomone, teismas taip pat neįvertino liudytojos R. K. parodymų, kuri parodė, kad 2007 m. gruodžio 2 d. pas ją atvažiavo Š. vaikai – D. ir V., su jais vartojo alkoholį. Nepamena, ar kartu su jais atvažiavo, ar vėliau atėjo A. S.. Po to A. S. su D. Š. išvažiavo į (duomenys neskelbtini) parduotuvę. Vėliau, gal už pusantros valandos, tiksliai nepamena, pas ją atvažiavo A. S. ir pasakė, jog D. Š. primuštas. Jai paklausus, kas primušė, A. S. sakė nežinantis, nes tų asmenų nepažįstantis. A. S. minėjo, kad ten buvo T. J.. A. S. sakė, kad atvežė D. Š. į jos kiemą, bet ji liepė A. S. vežti D. Š. namo. Nurodo, kad teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojos V. V. parodymus, kuri parodė, kad 2007 m. gruodžio 2 d. dirbo (duomenys neskelbtini) parduotuvėje ir bare. Į parduotuvę atėję D. Š. su A. S. apsipirko ir nuėjo į barą. T. J. su draugais T. B., T. R. ir P. jau buvo bare. D. Š. buvo priekabus, prie visų kabinėjosi, buvo aršus, konfliktiškas. Nežino, ar tarp jų ir D. Š. vyko konfliktas. Baras tą dieną dirbo iki 20 val., po to visus išvarė ir pasiliko susitvarkyti. Kai jau uždarė barą, kažkuris buvo sugrįžęs į vidų – ar P., ar R., nepamena, ir lyg pasakojo, jog T. J. atstūmė D. Š., kad mušė – nesakė. Įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes bei surinktus duomenis, prokuroras daro išvadą, kad 2011 m. gegužės 19 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas ir naikintas, nes teismas, neatsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, remdamasis iš dalies pakeistais liudytojų T. B., R. P. ir E. M. parodymais, kurie, prokuratūros nuomone, turėtų būti vertinami kritiškai. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, apeliantas sprendžia, kad T. J. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį pareikšti kaltinamai yra pagrįsti. Nurodo, jog BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų. BK 16 straipsnyje išskiriamos dvi neatsargumo rūšys – nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Mano, kad šiuo atveju T. J. veiksmai turėtų būti vertinami kaip nusikalstamas nerūpestingumas, t. y. nusikalstamo nerūpestingumo atveju kaltininkas nenumato, kad dėl jo veikos gali būti sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti, jeigu būtų buvęs apdairesnis. Iš paties kaltinamojo parodymų, prokuroro nuomone, matyti, jog jis, atstumdamas D. Š. rankas, negalvojo, kad nuo jo veiksmų nukentėjusysis gali griūti, to nesitikėjo, matyti, kad T. J. nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali būti sunkiai sutrikdyta D. Š. sveikata, tačiau pagal buvusią situaciją ir savo asmenines savybes privalėjo ir galėjo tai numatyti, t. y. iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis matė, jog prieš tai T. B. pastūmė D. Š., ir šis pargriuvo ant žemės. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliantas konstatuoja, kad kaltinamasis privalėjo numatyti, jog jo pastumtas D. Š., kuris buvo stipriai apsvaigęs, gali nukristi ir sunkiai susižaloti, kadangi (kaip parodė pats kaltinamasis) D. Š. stovėjo ant sumintos žemės, prie pat buvo plytelėmis grįstas grindinys, tarp kurių yra apie 5 cm aukščio skirtumas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo D. Š. atstovas G. Š. prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: T. J. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmę; priteisti iš kaltininko civilinį ieškinį turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.

Skunde nurodo, kad išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kai kurie surinkti įrodymai nevertinti arba įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Taip pat, apelianto nuomone, teismas pažeidė BPK 301 straipsnio, 303 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies normų reikalavimus, nes nagrinėdamas bylą nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių, nepateikė įrodymų analizės. Nuosprendyje nemotyvuota, dėl kokios priežasties vieni įrodymai priimti, o kiti atmesti. Nurodo, kad išteisindamas T. J. teismas savo nuosprendį pagrindė išteisintojo T. J. ir jo draugų teisme duotais parodymais, nors jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka jų duotų parodymų teisme. Mano, jog toks besąlygiškas rėmimasis tik išteisintojo ir jo liudytojų nenuosekliais, prieštaringais parodymais, jų aiškinimas tik išteisintojo naudai, nutylint ir neduodant tam jokio įvertinimo, rodo teismo šališkumą ir neobjektyvumą.

Pažymi, kad T. J. 2007-12-10 pats rašydamas policijai paaiškinimą nurodė: „<...> nenorėdamas, kad kiltų didesnių problemų, jį traukiau į šalį, kad nusiramintų, jis pastoviai veržėsi link kitų ir šūkavo kad bus „pize“ ir taip nuėjome iki kultūrnamio, tada jis pradėjo jau asmeniškai ant manęs „varyt“ ir stūmė mane, tada aš jį stumtelėjau, sakau „baik, raminkis“, na kadangi buvo girtas, susipynė kojos griuvo ir galva trenkėsi į žemę (išbetonuotą), mes tada priėjom prie jo ir, kadangi gulėjo, pakėlėme nešti į mašiną <...>“ (l t. 80 b. l.). T. J. 2008-01-15 apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė: „<...> Aš nenorėdamas, kad vėl kas nors jį pastums ar įvyks dar toks konfliktas, D. Š. paėmęs už liemens vedžiau atokiau savo draugų, kad jį nuraminti. Jis veržėsi iš manęs, aš jį raminau „kad baik, D., nusiramink, ką tu čia dabar darai“. Bet jis vis tiek nerimo. Praėjus betonines kolonas, jis iš mano rankos išsimuistė. Maniau, kad jau nurimo ir kad jau nustos kabinėtis. Buvau jau benusisukąs eiti link draugų, bet D. Š. vėl pradėjo kibti, mane pastūmė sakydamas „pasitrauk“. Aš jo ranką nuo savo rankos (žasto srityje) nustūmiau. Jis vėl link manęs ėjo, aš traukiausi į šoną, bet jis vis tiek ėjo link manęs visas dėl girtumo svirduliuodamas, sunkiai ant kojų besilaikydamas, nes tikrai atrodė girtas, o, be to, šį kartą buvo labai agresyvus. Jam einant link manęs, jis padarė gal žingsnį į priekį, paskui atgal ir lyg už kažko užkliuvęs D. Š. susvirduliavo ir griuvo aukštielninkas. Jo galva nukrito ant plytelių, kuriomis buvo išklotas prie pat kultūros namų esantis pasienis. Rankomis atsirėmusio į tą sieną, prie kurios nukrito, aš D. Š. nemačiau. <...>“ (1 t. 85–87 b. l.). Teisme išteisintasis T. J. parodė, kad išėjęs D. Š. su A. S. iš baro priėjo prie jų, kiemelyje stovinčių, ir pradėjo įžeidinėti, žadėjo atvažiuoti rytoj, sumušti, vadino gaidžiais. Kilo susistumdymas, matė, kaip krito D. Š. ant žolynėlio, priėjęs T. B. pakėlė ir atsiprašė. Po kiek laiko vėl lindo prie jų, grasino, matė, kad bręsta konfliktas, vėl bus susistumdymas, todėl įsiterpė į tarpą, nes nenorėjo, kad įvyktų muštynės. Paėmęs D. Š. per pečius pasivedė į šoną, ramino jį, nuvedė prie kultūros namų, ten yra tokios kolonos. Po kiek laiko taip išėjo, kad jis atsistojo prieš D. Š. ir stovėjo nugara į barą, o D. Š. prieš jį. D. Š. paėmė jam už atlapų, norėdamas pastumti. Jis automatiškai eidamas atgal numušė savo ranka jo rankas nuo savęs ir atsitraukė nuo jo pora žingsnių. Viskas įvyko per akimirką. Jis atsitraukė, o D. Š. stovėjo ant sumintos žemės, prie pat buvo plytelėmis klotas grindinys. Tarp jų yra kokių 5 cm aukščio skirtumas. D. Š. žengė, nežino, ar užkliuvo, ar kojos susipynė, ir jis neišlaikęs pusiausvyros krito aukštielninkas, dar bandė užsilaikyti už sienos, bet jos nepasiekė. Prie nukritusio priėjo jis, T. B., T. R., jie pakėlė D. Š. ir nešė gal 20 metrų, bet jam pradėjus spardytis paleido, ir D. Š. ėjo link automobilio pats, bet vedė už parankių iki automobilio. D. Š. atsisėdus į automobilį, jis dar paklausė, kaip D. Š. laikosi, šis pasakė, kad gerai, užsidarė duris ir išvažiavo. Automobilį vairavo A. S.. Taigi apeliantas nurodo, kad T. J. ikiteisminio tyrimo ir teisme apie įvykusį konfliktą tarp T. J. ir D. Š. duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. T. J. teisme savo parodymus, apibūdinančius D. Š. kritimą, pakeitė iš esmės. Jis pakeitė ir kitas įvykusio įvykio aplinkybes, tačiau teismas tokio T. J. parodymų pakeitimo nevertino ir neanalizavo. Nurodo, jog tą patį galima pasakyti ir apie išteisintojo T. J. draugų T. B., R. P., E. M. duotus parodymus, kurie, atstovo teigimu, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau teismas tiems prieštaravimams nedavė jokio įvertinimo ir apie tai savo nuosprendyje nutylėjo.

Liudytojas T. B. tuoj po įvykio rašydamas pats paaiškinimą nurodė: „<...> Tada D. pastūmė T., o T. jį nestipriai pastūmė, o jis kadangi buvo visas girtas griuvo ant žemės ir galva trenkėsi į plyteles <...>“ (1 t. 42 b. l.). Liudytojas T. B. apklaustas 2007-12-18 ikiteisminio tyrimo metu parodė: „<...> Mačiau, kaip T. J. jį lyg supurtė ir kažkaip atstūmė nuo savęs, kaip supratau, kad nelįstų daugiau, nes jis buvo visiems įgrisęs. Pastumtas D. Š. nugriuvo aukštielninkas, galva kliuvo ant plytelių, kurios yra prie pat kultūros namų sienos. Po to jis nesikėlė. <...>“. (l t. 46 b. l.). 2008-02-19 atliekant akistatą tarp T. B. ir T. J., T. B. iš dalies pakeitė savo parodymus, bet patvirtino, jog D. Š. krito ant plytelių po T. J. atstūmimo (l t. 47–49 b. l.). Apelianto teigimu, teisme liudytojas T. B. pakeitė parodymus ir prisiderinęs prie T. J. parodymų, davė analogiškus parodymus kaip ir T. J., t. y. jog matė, kaip T. J. D. Š. pavedė į šoną. Jis tuo metu T. J. stovėjo už nugaros, o kiti dar už jo toliau. T. J. su D. Š. stovėjo vienas prieš kitą. J. bandė išsilaisvinti nuo D. Š. ir numetė pastarojo ranką. D. Š. neišlaikė pusiausvyros, krito ir neatsikėlė. Negali pasakyti, kodėl D. Š. nugriuvo, gal dėl to, kad žemės paviršius nebuvo lygus, o gal dėl to, kad buvo labai girtas ir neišlaikė pusiausvyros. Paaiškinime, kurį rašė po įvykio, neteisingai nurodyta, jog T. J. pastūmė D. Š.. Tyrėja ne taip suprato jo pasakymą. Paaiškinimą rašė būdamas išsigandęs, šalia stovėjo policininkas, kuris patarė, ką rašyti. Teigia, kad teismas liudytojo T. B. parodymų neanalizavo, nedavė jiems atitinkamo įvertinimo, nepašalino prieštaravimų jo parodymuose, o apsiribojo tik parodymų turinio išdėstymu. Liudytojas R. P. 2007-12-17 apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė: „<...> Tada T. J. pasivedė D. Š. į šalį. Mačiau, kaip D. Š. pastūmė T. J., o šis stūmė atgal. D. Š. neišsilaikė ir pagriuvo ant nugaros <...>“ (1 t. 50–52 b. l.). Apklaustas R. P. papildomai ikiteisminio tyrimo metu parodė: „<....> tvirtinu 2007 m. gruodžio 17 d. duotus parodymus. T. J. D. Š. stumtelėjo rankomis, suduodamas į krūtinę ir šis neišsilaikęs nugriuvo aukštielninkas, galvą trenkdamas į plyteles, kurios yra išklotos prie pat kultūros namų sienos <...>“ (l t. 53 b. l.). 2008-02-29 atliekant akistatą tarp R. P. ir T. J., jis jau pakeitė parodymus, nurodydamas, kad jis buvo už nugaros ir iš T. J. judesių pamanė, kad T. J. pastūmė D. Š. (1 t. 54–55 b. l.). Apeliantui aišku, kad susitarė su T. J., kaip sakyti, todėl davė tokius parodymus, kurie buvo reikalingi T. J.. Mano, jog R. P. savo per akistatą duotus parodymus pakartojo ir teisme, tik dar labiau prisiderino prie T. J. duotų parodymų. Jis parodė, kad vedamas D. Š. norėjo atsistumti nuo T. J. ir nugriuvo. Nematė judesio, kad T. J. būtą stūmęs D. Š., nes buvo J. už nugaros. Ikiteisminio tyrimo apklausoje sakė matęs, kaip T. J. stūmė, nes jam taip atrodė. Teigia, kad teismas R. P. parodymų taip pat neanalizavo, o tik apsiribojo aprašomojoje nuosprendžio dalyje šio liudytojo parodymų turinio išdėstymu. Atstovo nuomone, teismas apsiribojo ir liudytojo E. M. duotų parodymų turinio išdėstymu, nors jo parodymai yra aiškiai nenuoseklūs ir prieštaringi. 2008-01-23 E. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė: „<...> Aš iki to momento, kas tarp jų buvo nemačiau, o tik tai, kad T. J. su abiem rankom čiupo D. Š. krūtinės srityje už striukės. Jį kaip supratau supurtė ir stūmė nuo savęs. Kokio stiprumo pastūmimas buvo negaliu pasakyti, nes jau tamsoka buvo, o ir kolonos šviesą užstojo, bet kad stumtelėjo – tikrai mačiau ir po to D. Š. nugriuvo aukštielninkas ant plytelių, ne ant žolės. Už J. nugaros mačiau stovintį T. B.. Paskui priėjo prie D. Š. T. J., T. R., T. B.. Jie jį paėmę visi trys nešė iki mašinos <...>“ (l t. 65–66 b. l.). Atliekant akistatą tarp E. M. ir T. J. (l t. 67–69 b. l.), jau iš dalies keitė parodymus. Šis liudytojas apklaustas 2008-11-06 teisiamojo posėdžio metu išvis pakeitė savo parodymus ir parodė taip, kaip reikėjo T. J., t. y. kad D. Š. buvo labai girtas ir jis dėl girtumo galėjo pats nugriūti, nereikėjo nė stumti. Kaip D. Š. virto, nematė, nes stovėjo šviesoje, o jie buvo nelabai apšviestame plote. Mano, kad tuo momentu, kai D. Š. krito, prisilietimo nebuvo.

Taigi, apelianto nuomone, nors išteisintojo T. J. ir liudytojų T. B., R. P., E. M. parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes nenuoseklūs, prieštaringi, bet teismas šių prieštaravimų nepašalino ir šiems parodymams nedavė reikiamo įvertinimo. Atstovo teigimu, teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokia dalimi tų parodymų teismas tiki ir jais remiasi, ir kokia dalimi parodymų netiki ir jais nesiremia. Nurodo, jog teismas nuosprendyje nurodė tik liudytojo ir išteisintojo parodymų turinius, bet šių parodymų netyrė, neanalizavo ir nelygino su kitais duomenimis, nors BPK nuostatos teismą įpareigoja imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 str. 2 d.). Apelianto teigimu, teismas savo nuosprendyje pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis teismas pagrindė išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad analizuojant byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, aiškiai matyti, kad T. J. kartu su kitais dalyvavo konflikte su D. Š., jis atliko aktyvius veiksmus prieš nukentėjusįjį D. Š.. Vedė, tempė D. Š. toliau nuo baro. Paskui ėjo T. B., R. P.. T. J., pasinaudodamas tuo, kad D. Š. buvo labai girtas, nutempęs toliau, jam sudavė į krūtinę, ir šis krisdamas aukštielninkas, atsimušė galva į plyteles. Apeliantas pastebi, kad apklaustas liudytojas A. S. parodė, kad jam priėjus prie gulinčio D. Š., jis suprato, kad kažkuris iš jų nuo D. Š. nuvilko striukę, nes ją jam padavė T. J.. Piniginę jam padavė T. B.. Piniginė turėjo būti striukėje, bet ji atsirado pas T. B., atstovo nuomone, rodo, kad D. Š. buvo tempiamas toliau nuo baro, prie kolonų turint tikslą iškraustyti D. Š. kišenes ir paimti jo pinigus, o ne nuvesti nukentėjusįjį į šalį su tikslų jį nuraminti. Nurodo, kad šią aplinkybę jie neigia ir, be A. S. parodymų, daugiau jokių įrodymų nėra surinkta. Apelianto teigimu, kadangi D. Š. krito pastumtas T. J. ir šio kritimo metu sunkiai susižalojo, todėl kilę padariniai yra ne atsitiktinio pobūdžio, o nulemti padarytos veikos, ir tarp jų yra tiesioginis priežastinis ryšys. T. J. veikė sąmoningai. Jis negalėjo nesuvokti, kad pastūmus labai girtą D. Š., šis gali kristi ir susižaloti. Išvengti tokių pasekmių minėtomis aplinkybėmis nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Teigia, kad išteisintasis suprato ir numatė bei sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. D. J. pasekmių atžvilgiu veikė neapibrėžta tyčia, todėl turi atsakyti už kilusias pasekmes. Mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 135 str. l d. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog D. Š. yra padarytas sunkus kūno sužalojimas, ilgą laiką buvo komos būsenos, tapo neįgalus, pradžioje buvo nustatytas 0 procentų darbingumas. Nuo 2009 metų yra nustatytas 15 procentų darbingumo lygis dėl potrauminės demensijos ir nuolatinės slaugos poreikis. 2008 m. spalio 29 d. jam buvo teismo paskirtas rūpintojas tėvas G. Š.. Jam dabar yra nustatyta, kad jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotystė – potrauminė demencija. D. Š. po galvos traumos atsiminti ir papasakoti apie 2007-12-02 įvykius negali. Jis pagal dabartinę sveikatos būklę negali teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir jų negali teisingai valdyti. Teigia, kad tuo pasinaudojo išteisintasis T. J. bei jo draugai T. B., R. P., E. M., susitarė, kaip meluoti apie padarytą nusikalstamą veiką, ir teismas tais jų melavimais patikėjo, o D. Š. dėl T. J. kaltės visam gyvenimui liko psichiškai neįgalus.

Atsiliepimais į prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus išteisintasis T. J. prašo apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-874/2011 atmesti.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuratūros ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl T. J. išteisinimo pagrindo neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas) bei netinkamai išspręsti civilinių ieškinių klausimai (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl T. J. išteisinimo. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Prokuroras bei nukentėjusiojo atstovas apeliaciniais skundais nesutikdami su T. J. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl T. J. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados dėl T. J. kaltės atitinka bylos faktines aplinkybes, o prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas skunduose argumentuodami savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas apeliaciniuose skunduose teigia, kad išteisintojo T. J. bei liudytojų T. B., R. P. bei E. M. parodymai yra nenuoseklūs, keitėsi viso proceso metu, kad nepagrįstai teismas nesirėmė liudytojo A. S. parodymais ir, kad T. J. kaltę padarius nusikalstamą veiką įrodo paties išteisintojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog T. J. pastūmus D. Š. nugriuvo aukštielninkas ant grindinio ir patyrė sužalojimą.

Analizuojant liudytojo A. S. parodymus, matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė nematęs, kaip T. J. sudavė smūgį D. Š., teigė tik matęs nukentėjusįjį griūnantį aukštielninką, todėl liudytojas pamanė, kad D. Š. griuvo nuo smūgio (1 t. 59–60, 61–62, 63–64 b. l., 2 t. 102–103, 135 b. l., 3 t. 4–6 b. l.). Taigi, liudytojo A. S. parodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad D. Š. griuvo nuo išteisintojo T. J. suduoto smūgio.

Išteisintasis T. J. ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir teisme, parodė, kad D. Š. vedėsi į šoną ramindamas jį, kad nekonfliktuotų su kitais, kad nukentėjęs veržėsi atgal, kad D. Š. jį pastūmė, po to vėl puolė jį stumti, todėl jis savo ranka atstūmė nuo savęs D. Š. rankas bei paėjo kelis žingsnius atgal, atsitraukdamas nuo D. Š., o nukentėjęs žengė žingsnį į priekį bei atgal, susvyravo, gal dėl girtumo, o gal dėl to, kad jam susipynė kojos, ir nugriuvo aukštielninkas ant grindinio (1 t. 85–87, 88, 97 b. l., 3 t. 40–41 b. l.). Tokius parodymus T. J. patvirtino akistatose su T. B., R. P., A. S., E. M. (1 t. 47–49, 54–55, 63–64, 67–69 b. l.), parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 98–105 b. l.) ir savo paaiškinime (1 t. 80 b. l.).

Nors liudytojai T. B., R. P. ir E. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip T. J. pastūmė (atstūmė) D. Š. nuo savęs, kad po to D. Š. nugriuvo aukštielninkas ant grindinio (1 t. 43–44, 45, 47–49, 50–51, 52–53, 54–55, 65–66, 67–69 b. l.), tačiau tik teisme patikslinus šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie nukentėjusiojo pastūmimo (atstūmimo) bei griuvimo momentus (2 t. 60–62, 135 b. l., 3 t. 3, 20–21 b. l.), liudytojai parodė, jog nematė, kad nukentėjusysis D. Š. nugriuvo pastumtas T. J., nes stūmimo judesio nematė, o matė tik momentą, kai T. J. atsistūmė nuo D. Š. atmesdamas nukentėjusiojo rankas į šoną, ir kad nukentėjusysis neišlaikęs pusiausvyros, susipynus kojoms ar dėl girtumo, nugriuvo. Taip pat nė vienas iš įvykį mačiusių liudytojų neparodė, kad T. J. sudavė smūgį D. Š. į krūtinę ar į veidą. Taigi, teisme patikslinus liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes apie nukentėjusiojo pastūmimo (atstūmimo) bei griuvimo momentus, nustatyta, kad išteisintojo T. J. ir liudytojų T. B., R. P. bei E. M. parodymai iš esmės yra nuoseklūs bei išsamūs, atitinka vieni kitus, t. y. nėra prieštaringi, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, todėl netikėti jais teismas neturi pagrindo. Liudytojo A. S. bei nukentėjusiojo atstovo G. Š. parodymų, jog D. Š. lūpa buvo perskelta bei ant krūtinės G. Š. matė mėlynes, nepatvirtina byloje esantys duomenys, nes nei vienas iš įvykį stebėjusių liudytojų neparodė matę ant D. Š. veido ar galvoje kraujo ar kokių nors sužalojimų. Aplinkybę, jog G. Š. matė ant sūnaus krūtinės mėlynes, jis nurodė tik teisme, tokių aplinkybių iš karto po įvykio nenurodė. Tokių sužalojimų taip pat neužfiksuota ir D. Š. medicininiuose dokumentuose, kuriais remiantis buvo pateikta specialisto išvada dėl sveikatos sužalojimo mąsto nustatymo. Be to, išteisintasis neigė sudavęs D. Š. ir byloje apklausti liudytojai parodė nematę, jog D. Š. būtų buvęs suduotas smūgis.

Visuma minėtų įrodymų nepatvirtina, kad T. J., atstumdamas nuo savęs D. Š., sudavė rankomis jam į krūtinę, ir kad D. Š. nugriuvo ant grindinio ir patyrė sužalojimą pastūmus T. J.. Nėra pagrindo manyti, kad T. J. veiksmas – nukentėjusiojo rankų atmetimas turėjo įtakos tam, kad nukentėjusysis prarastų pusiausvyrą ir nugriūtų.

Liudytojai A. S., V. V., V. V., N. G. bei T. R. paties įvykio nematė, tačiau šie liudytojai patvirtino, kad įvykio metu D. Š. buvo girtas, svirduliavo, vos pastovėjo ant kojų, kad elgėsi agresyviai bei konfliktavo su bare buvusiais asmenimis. Kad įvykio dieną nukentėjusysis vartojo alkoholinius gėrimus patvirtino ir liudytojai R. K., A. S. bei nukentėjusiojo atstovas G. Š., be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad ligonis (t. y. D. Š.) medikams teigęs dvi paras be pertraukos gėręs alkoholį, taip pat iš burnos jaučiamas alkoholio kvapas (1 t. 20 b. l.). Be to, įvykio vietos apžiūros bei T. J. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys, jog tarp plytelėmis grįsto grindinio ir žemės, t. y. toje vietoje, kur stovėjo T. J. bei nugriuvo D. Š., yra aukščio skirtumas, ir tai patvirtina išteisintojo ir įvykį stebėjusių liudytojų parodymus, jog nukentėjusysis, būdamas girtas ir svirduliuodamas, galėjo griūti ant žemės užkliuvęs už grindinio krašto. Specialisto išvadoje nurodyta, kad D. Š. trauminė kraujo išlaja virš kietojo smegenų dangalo galėjo būti padaryta tiek griuviminės traumos metu, tiek ir suduodant smūgį buku kietu daiktu į galvą (1 t. 20 b. l.). Taigi, visuma šių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad D. Š. patyrė sužalojimą dėl girtumo užkliuvęs už nelygaus pagrindo. Taigi, tarp T. J. veiksmų (nukentėjusiojo rankų atstūmimo) ir nukentėjusiajam padaryto sužalojimo nėra priežastinio ryšio.

Pagal BK 137 straipsnio 1 dalį T. J. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su D. Š. metu, dėl neatsargumo sužalojo D. Š.. Nepagrįstai kaltinime nurodyta, kad T. J. D. Š. sužalojo dėl neatsargumo konflikto su D. Š. metu, nes nei išteisintasis, nei liudytojai nepatvirtino, kad T. J. konfliktavo su D. Š., priešingai, visi parodė, kad T. J. bekonfliktuojantį su kitais asmenimis D. Š. nusivedė į šalį jį ramindamas. Byloje nesant duomenų, kad T. J. konfliktavo su nukentėjusiuoju, kad nukentėjusiajam T. J. sudavė smūgius, t. y. nesant duomenų, rodančių jo tyčios sužaloti D. Š., nėra pagrindo T. J. veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes šis nusikaltimas padaromas tik esant tyčiai. Taip pat nėra ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes ši veika padaroma tik esant tiesioginiai tyčiai, o duomenų, kad T. J. viešoje vietoje elgėsi įžūliai, grasino ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, byloje nėra. 

Pagal BK 137 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų. Nors byloje nustatyta, kad nukentėjusiam D. Š. dėl trauminės kraujo išlajos virš kietojo smegenų dangalo kairėje pusėje, sukėlusios galvos smegenų suspaudimą, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. 20 b. l.), tačiau konstatuoti, jog padarytas nusikaltimas, būtina nustatyti, kad būtent kaltininko veika buvo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir, kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, jog nukentėjusysis griuvo ant grindinio ir patyrė sužalojimą ne nuo T. J. veiksmų, nėra priežastinio ryšio tarp T. J. veiksmų ir atsiradusių padarinių – sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, todėl T. J. veiksmuose nėra ir BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Taigi, pirmosios instancijos teismas T. J. išteisino pagrįstai.

Tačiau išteisindamas T. J. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė neteisingą išteisinimo pagrindą. Liudytojas A. S. parodė, jog iš įvykio vietos jis su D. Š. iš karto nuvažiavo pas liudytoją R. K., o po to iš jos – į nukentėjusiojo namus, ten D. Š. broliui per langą padavė automobilio raktelius ir pasakė, kad D. Š. miega automobilyje. Nukentėjusiojo atstovas G. Š. parodė, kad 4 val. ryte jis sūnų iš automobilio parvedė į namus. Byloje nėra duomenų, kad tą vakarą nukentėjęs buvo išlipęs iš automobilio nuo jo įsodinimo į automobilį iki jo parvedimo į namus. Liudytoja R. K. parodė, kad A. S. atvažiavus į jos kiemą A. S. sakė, kad D. Š. yra automobilyje sumuštas, tačiau D. Š. nebuvo išlipęs iš automobilio. Aplinkybę, jog A. S. ir nukentėjusysis tą vakarą dar važiavo į (duomenys neskelbtini), tik teisme nurodė liudytoja A. S., teigdama, jog taip sakant girdėjo patį A. S., tačiau A. S. šią aplinkybę paneigė. Taigi, apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusysis D. Š. sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo patirti ne įvykio vietoje prie baro, o galimai kitoje vietoje dėl kitų asmenų kaltų veiksmų, yra nepagrįsta. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad T. J. neatliko veiksmų, kurie BK 137 straipsnio 1 dalies prasme būtų vertinami kaip nusikalstami, todėl jis turėjo būti išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Išteisindamas T. J. kitu, BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu – neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką – apylinkės teismas padarė išvadą, kuri neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas, nurodant kitą (numatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte) T. J. išteisinimo pagrindą (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Taip pat skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai išspręstų civilinių ieškinių (BPK 328 straipsnio 4 punktas), nes, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, jeigu kaltinamasis išteisinamas nesant nusikalstamos veikos požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Dėl to nukentėjusiojo 133978,38 Lt civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir Joniškio rajono vyriausiojo prokuroro 20372,80 Lt civilinis ieškinys dėl D. Š. gydymo išlaidų atlyginimo paliekami nenagrinėtais. Taip pat neišieškotinos nukentėjusiojo atstovo G. Š. turėtos atstovavimo išlaidos, nes tik iš pripažinto kaltu asmens gali būti išieškotos nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendį:

T. J. išteisinimo pagrindą pakeisti, nurodant, jog T. J. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Palikti nenagrinėtais nukentėjusiojo D. Š. 133978,38 Lt civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir Joniškio rajono vyriausiojo prokuroro 20372,80 Lt civilinį ieškinį dėl D. Š. gydymo išlaidų atlyginimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Kolegijos pirmininkė                                                                    Virginija Žindulienė

Teisėjai                                                                                   Irena Ivanovienė

                                                                                   Nijolė Matuzevičienė